Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Lakis“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

7. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais konstatuota, kad pareiškėja aktyviais veiksmais, betarpiškai dalyvaudama PVM sukčiavime, elgėsi nesąžiningai ir neįgijo teisės patikslinti PVM deklaracijas pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Taigi, šios bylos nagrinėjimo dalykas yra pareiškėjo teisė į PVM atskaitą, kuri mokesčių administratoriaus buvo paneigta dėl to, kad ginčo sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos tarp pareiškėjos ir UAB „Tefire“ realiai neįvyko, o tik buvo įforminti ūkinių operacijų dokumentai, nors mokesčių administratorius pripažįsta tik realų prekių ar paslaugų gavimą. Atsižvelgus į mokesčių administratoriaus nustatytas bylos faktines aplinkybes, kad pareiškėjos UAB „Tefire“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros neatspindi realių ūkinių operacijų, nes jose atvaizduotos ūkinės operacijos neįvyko, jos laikytinos neturinčiomis juridinės galios. Tai aiškiai patvirtino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gruodžio 8 d. nutartyje, pripažindamas ginčijamą sandorį negaliojančiu dėl šalių (pareiškėjos ir UAB „Tefirė“) piktavališko susitarimo.

9. ir LVAT analogiško pobūdžio administracinėse bylose yra pasisakęs, kad teisė į PVM atskaitą yra bendrosios PVM sistemos, kuri reglamentuojama Europos Sąjungos direktyvos 2006/112/EB nuostatomis, dalis, todėl yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, susijusi su teise į PVM atskaitą, o ypač jos ribojimo sąlygomis.

10.2. Mokesčių administratorius taip pat vertino Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartį, kai teismas, išnagrinėjęs UAB „Tefirė“ skundą civilinėje byloje Nr. 2A-430/2010, taikė vienašalę restituciją, priteisė UAB „Tefire“ iš BUAB „Lakis“ 118 9100 Lt. Dėl likusios dalies pinigų grąžinimo UAB „Tefire“ ieškinio BUAB „Lakis“ nebuvo pateikusi. Teismas konstatavo, kad pripažinus sandorį negaliojančiu dėl Civilinio kodekso 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytos priežasties – piktavališko vienos šalies atstovo susitarimo su antrąja šalimi, atsiranda šio straipsnio 2 dalyje numatyta sandorio negaliojimo pasekmė – restitucija, kurią taikant antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiai šaliai visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta vienašalė restitucija, nes nenustatyta nukentėjusios šalies pareiga grąžinti kaltajai šaliai viską, ką ji gavo. Tai reiškia, kad nesąžininga šalis pagal negaliojantį sandorį neturi ko nors gauti arba atgauti (Lietuvos teismų informacinė sistema „Liteko“).

10.5. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs UAB „Tefirė“ skundą, 2017 m. vasario 15 d. sprendimu bendrovės skundą tenkino iš dalies, atleido UAB „Tefirė“ nuo 67 390,44 Eur PVM delspinigių, 37 300,68 Eur PM delspinigių ir 9 296,37 Eur laikinojo socialinio mokesčio delspinigių mokėjimo, kito UAB „Tefirė“ skundo dalį atmetė. LVAT, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, 2017 m. birželio 20 d. nutartyje konstatavo, kad BUAB „Lakis“ realiai nesuteikė paslaugų, nurodytų nuo 2006 m. gegužės 22 d. iki 2007 m. kovo 20 d. UAB „Tefire“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, t. y. UAB „Tefire“ realiai neįsigijo ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų. UAB „Tefire“ neįgijo teisės į PVM atskaitą, nes ginčo PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotas PVM objektas neegzistavo (Lietuvos teismų informacinė sistema „Liteko“).

10.6. Klaipėdos AVMI, įvertinusi visas nustatytas aplinkybes, teismo nutartis, atliko pareiškėjos pakartotinį mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. kovo 31 d. dėl PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo ir pažymėjo, kad pareiškėja pagal su UAB „Tefire“ pasirašytą 2006 m. gegužės 2 d. rangos sutartį Nr. 2006/05/02 išrašytą 31 PVM sąskaitą faktūrą, laikotarpiu nuo 2006 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. kovo 31 d. buhalterinėje apskaitoje atvaizdavo priešgaisrinės apsaugos darbų atlikimą už 4 590 709,48 Lt, t. sk. 700 277,51 Lt PVM (2006 m. – 432683 Lt, 2007 m. – 272929 Lt). Pareiškėja mokesčių administratoriui pateiktose PVM deklaracijose už 2006 m. gegužės mėn.–2007 m. kovo mėn. deklaravo pardavimo PVM, kurį sumokėjo į valstybės biudžetą. Klaipėdos AVMI 2018 m. sausio 16 d. sprendime konstatavo, kad pareiškėja neįgijo teisės patikslinti ir nepagrįstai patikslino PVM deklaracijas už 2007 m. sausio–kovo mėnesius pagal 2006 m. gegužės 2 d. ilgalaikę rangos sutartį Nr. 2006/05/02, sudarytą su UAB „Tefire“ ir tokiu būdu nepagrįstai sumažino mokėtiną į biudžetą 272 929 Lt (79 045,71 Eur) PVM, patvirtino 2017 m. lapkričio 16 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-473 ir nurodė BUAB „Lakis“ sumokėti į biudžetą 7 904 PVM baudą (1 t., b. l. 91–99).

13. Ginčo klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklės, patvirtintos VMI 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 (toliau – ir Taisyklės).

14. Taigi, atsižvelgus į teisės į PVM atskaitos esmę ir paskirtį, jos ribojimas galimas tik išimtiniais atvejais. Vadovaujantis nuoseklia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama, jei yra nustatomas sukčiavimas arba piktnaudžiavimas Europos Sąjungos teise. Aiškindamas galimybę riboti apmokestinamojo asmens teisę į PVM atskaitą dėl sukčiavimo arba piktnaudžiavimo, Eurpos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje suformulavo šias esmines teisės taisykles: 1) „<...> apmokestinamieji asmenys negali piktnaudžiaudami arba sukčiaudami remtis Bendrijos teisės aktais <...>“ (žr. pvz., jau minėto sprendimo Halifax ir kt. 68 p., 2005 m. kovo 3 d. sprendimą byloje Fini H prieš Skatteministeriet, C-32/03, 32 p., ir kt.); 2) „<...> įgyta teisė į PVM atskaitą išlieka, tik jei nėra sukčiavimo ar piktnaudžiavimo aplinkybių ir išskyrus galimus patikslinimus pagal Šeštosios direktyvos 20 straipsnio sąlygas“ (žr. pvz., jau minėto sprendimo byloje Halifax ir kt. 84 p., jau minėto sprendimo byloje Fini H 34 p.); 53) „<...> Šeštoji direktyva turi būti aiškinama taip, jog ji draudžia apmokestinamojo asmens teisę atskaityti perkant sumokėtą pridėtinės vertės mokestį, jei sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant. Kad būtų pripažintas piktnaudžiavimas, reikalaujama, pirma, kad nagrinėjamais sandoriais, neatsižvelgiant į formalų atitinkamų Šeštosios direktyvos ir šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančių nacionalinės teisės aktų nuostatose numatytų sąlygų taikymą, būtų įgyjamas mokestinis pranašumas, kurio suteikimas pažeistų šiomis nuostatomis siekiamą tikslą. Antra, objektyvių požymių visuma taip pat turi patvirtinti, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra mokestinio pranašumo įgijimas“ (žr. pvz., jau minėto sprendimo Halifax ir kt. 85, 86 p.); 4) „Apmokestinamojo asmens, atliekančio tokius sandorius, teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM neturėtų daryti įtakos aplinkybė, kad tiekimų grandinėje, kurioje yra jo sandoriai, šiam apmokestinamajam asmeniui nežinant ar negalint žinoti, ankstesnis ar vėlesnis nei jo atliktasis sandoris yra susijęs su sukčiavimu“ (žr. 2006 m. sausio 12 d. sprendimą byloje Optigen Ltd, Fulcrum Electronics Ltd ir Bond House Systems Ltd prieš Commissioners of Customs & Excise, sujungtos bylos C-354/03, C-355/03 ir C-484/03, 52 p.); 5) „<...> apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, Šeštosios direktyvos tikslais turi būti laikomas kaip šiame sukčiavime dalyvaujantis asmuo, nepaisant to, ar perparduodamas šias prekes jis gauna naudos, ar ne. Taip yra todėl, kad tokioje situacijoje apmokestinamasis asmuo padeda sukčiavimo organizatoriams ir tampa jų bendrininku“ (žr. minėto sprendimo byloje Kittel 56, 57 p.); 6) „Nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į atskaitą jei, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, netgi jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos“ (žr. minėto sprendimo byloje Kittel 59 p.).

15. Įvertinus šią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką bei joje suformuluotas taisykles, LVAT suformuotą praktiką dėl PVM atskaitos, darytina išvada, teisės į atskaitą ribojimas gali būti teisėtas ir pagrįstas tuomet, jei, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, nustatoma viena iš trijų alternatyvių aplinkybių – apmokestinamojo asmens sukčiavimas, apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas arba apmokestinamojo asmens dalyvavimas tokiame sukčiavime, tai yra žinojimas ar turėjimas žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvauja į kito asmens sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje (LVAT administracinėje byloje Nr. A575 -1686/2012).

16. Teismas laiko, kad asmens piktnaudžiavimas, sukčiavimas arba dalyvavimas tokiame sukčiavime gali būti konstatuotas tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį, sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą, teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius.

17. Tais atvejais, kai paslaugos ar prekės, nurodytos PVM sąskaitoje faktūroje, nėra realiai tiekiamos, teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota, nes nėra PVM objekto (PVMĮ 3 straipsnis). Tuo atveju, kai ūkinė operacija realiai įvyko, tačiau jos turinys nėra toks, koks nurodytas PVM sąskaitoje faktūroje, mokesčių mokėtojo teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta tik jeigu nustatomas apmokestinamojo asmens sukčiavimas, apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas arba apmokestinamojo asmens dalyvavimas tokiame sukčiavime, tai yra žinojimas ar turėjimas žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvauja į kito asmens sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje (LVAT 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2729).

18. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad „<...> Plačiau sukčiavimo sąvokos Teisingumo Teismas neapibrėžia. Teismas vertina, kad dėl galimų sukčiavimo atvejų įvairovės jis gali būti konstatuotas tik kiekvienu konkrečiu atveju, ištyrus ir įvertinus visas nustatytas aplinkybes bei turimus įrodymus. Pažymėtina, kad apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekių jis dalyvavo su sukčiavimu PVM srityje susijusiame sandoryje, siekiant taikyti Direktyvą 2006/112/EB turi būti laikomas sukčiaujant dalyvaujančiu asmeniu, neatsižvelgiant į tai, ar perparduodamas šias prekes arba panaudodamas paslaugas savo apmokestinamiesiems pardavimo sandoriams jis gauna naudos“ (LVAT administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).

19. Teismas pažymi, kad norint paneigti teisę į atskaitą, argumentuojant tuo, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, žinojo / turėjo žinoti, jog jis įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, privalu įrodyti, kad prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo/turėjo žinoti apie tai. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta. Taigi nesąžiningumas, PVMĮ 58 straipsnio nuostatose, turi būti suvokiamas kaip pirkėjo žinojimas / turėjimas žinoti, kad jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu. Todėl prieš pateikiant galutinę išvadą dėl to, ar buvo bent viena aplinkybių, ribojančių teisę į PVM atskaitą, būtina atkreipti dėmesį į keletą faktinių aplinkybių. Svarbu nustatyti, ar ginčo sąskaitose faktūrose nurodytas ūkio subjektas buvo sudaręs nevienkartinius sandorius.

20. Pareiškėja skunde teigia, kad patikrinimo aktas surašytas remiantis dokumentais – PVM sąskaitomis faktūromis – kurias LAT pripažino neteisėtomis ir negaliojančiomis, todėl joks subjektas negali vadovautis dokumentais teismo pripažintais negaliojančiais.

21. Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjos teiginiais, nes mokesčių administratorius, įvertinęs visas mokestinio ginčo aplinkybes, LAT 2009 m. gruodžio 8 d. nutartį, LVAT 2015 m. liepos 9 d., 2017 m. birželio 20 d. nutartis, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d., 2017 m. vasario 15 d. sprendimus ir kt. dokumentus, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą dėl PVM ir PM mokesčio grąžinimo, ginčo sprendime aiškiai konstatavo, kad pagal 2006 m. gegužės 2 d. ilgalaikę rangos sutartį pareiškėjos vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos UAB „Tefire“ (kontrahentui) nebuvo suteiktos. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius, vadovaudamasis PVMĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 14 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėja, dalyvaudama PVM sukčiavime, elgėsi nesąžiningai, sudarydama rangos sutartį, teismo pripažintą negaliojančia, sukūrė sukčiavimo schemą tam, kad UAB „Tefire“ susigrąžintų iš valstybės biudžeto PVM, o pati, nepagrįstai patikslinusi PVM deklaracijas, sudarė sau sąlygas neteisėtu būdu susigrąžinti iš biudžeto deklaruotą ir sumokėtą pardavimo PVM. Todėl, vadovaudamasis PVMĮ 123 straipsnio nuostatomis, mokesčių administratorius ginčo sprendimu pagrįstai pareiškėjai už 2007 metus papildomai apskaičiavo mokėtiną į biudžetą 79 045,71 Eur PVM ir paskyrė 7 904 PVM baudą.

22. Bylos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad tarp UAB „Tefire“ (kontrahento) ir mokesčių administratoriaus vyko mokestinis ginčas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu UAB „Tefire“ skundą tenkino iš dalies, atleido pareiškėją nuo 67 390,44 Eur PVM delspinigių, 37 300,68 Eur PM delspinigių ir 9 296,37 Eur laikinojo socialinio mokesčio delspinigių mokėjimo. Kitą skundo dalį eismas atmetė. LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėja neteikė nuo 2006 m. gegužės 22 d. iki 2007 m. kovo 20 d. UAB „Tefire“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų, t. y. UAB „Tefire“ realiai neįsigijo ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų. LVAT konstatavo, kad pareiškėja nesuteikė paslaugų UAB „Tefire“, todėl UAB „Tefire“ neįgijo teisės į PVM atskaitą, nes ginčo PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotas PVM objektas neegzistavo (PVMĮ 3 straipsnis). Todėl UAB „Tefirė“ argumentas, kad jos atlikta ūkinė operacija – apmokėjimas už paslaugas pagal pareiškėjos vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, suteikia teisę į PVM atskaitą, yra teisiškai nepagrįstas, nes vadovaujantis PVMĮ 58 straipsnio nuostatomis, sprendžiant klausimą dėl buhalterinės apskaitos dokumente išskirtos PVM sumos įtraukimo į PVM atskaitą, turi būti vertinami ne tik formalieji kriterijai (reikalavimai buhalterinės apskaitos dokumento formai bei turiniui), bet ir materialieji kriterijai, t. y. privalo būti nustatytas (pagrįstas) faktas, jog atitinkamo buhalterinės apskaitos dokumento pagrindu yra įsigytos prekės ar paslaugos ir jos yra skirtos naudoti PVM mokėtojo ekonominėje veikloje. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad UAB „Tefirė“ paslaugų, nurodytų PVM sąskaitose faktūrose, neįsigijo, nėra prielaidos UAB „Tefirė“ teisei į 700 278 Lt PVM atskaitą atsirasti, nes nėra PVM objekto. LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą nepakeistą, taigi, buvo patvirtinta UAB „Tefire“ prievolė sumokėti į valstybės biudžetą atskaitytą pirkimo PVM pagal negaliojančią ilgalaikę rangos sutartį.

23. Taigi, VMI patikrinimo metu pagrįstai nustatė, kad ūkinės operacijos tarp pareiškėjos ir UAB „Tefire“ realiai neįvyko, t. y. pareiškėja UAB „Tefire“ (kontrahentui) nesuteikė paslaugų, nurodytų jos vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose. Iš mokestinio patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių dėl paslaugų suteikimo aiškiai matyti, kad ilgalaikės rangos sutarties nuostatų nebuvo laikomasi, kas leidžia daryti išvadą, kad sudaryta sutartimi šalys nesiekė sukurti jokių civilinių teisinių santykių, laikytis sutartyje sulygtų sąlygų. Pareiškėją ir UAB „Tefire“ siejo akcininkai ir vadovai, todėl jau pasirašant ilgalaikę rangos sutartį dėl darbų atlikimo ir išrašant PVM sąskaitas faktūras, pareiškėjai buvo žinoma, kad šių darbų ji realiai neatliks. Pareiškėja ilgalaike rangos sutartimi darbų UAB „Tefire“ apimtis, jų atlikimo kuravimą ir kontrolę, įkainius bei atliktų darbų priėmimą pavedė pareiškėjoms akcininkams, kurie tuo pačiu metu dirbo pareiškėjos bendrovėje ir UAB „Tefire“ vadovaujančiais darbuotojais. Pareiškėjos ir bendrovės „Tefire“ vardu veikė asmenys, kurie galėjo tarpusavyje derinti ūkinių operacijų deklaravimo veiksmus, sudarant prielaidas apskaitos dokumentuose nurodytam paslaugų gavėjui atskaityti pirkimo PVM sumas. Todėl VMI pagrįstai konstatavo, jog UAB „Tefire“ už paslaugas pagal pareiškėjos vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras apmokėjo, tačiau nustačius, kad pareiškėja realiai paslaugų UAB „Tefire“ nesuteikė, apmokėjimas yra teisiškai nepagrįstas, nes neturi jokio realaus ekonominio pagrindimo.

24. Pažymėtina, kad teismų nutartimis pareiškėjos bendrovė buvo pripažinta nesąžininga, nes piktavališku susitarimu su UAB „Tefire“ sudarė sutartį, kuri teismo buvo pripažinta negaliojančia. Todėl darytina išvada, kad pareiškėja, sudarydama su UAB „Tefire“ sandorį, teismo pripažintą negaliojančiu dėl šalių piktavališko susitarimo, žinojo (turėjo žinoti), jog dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu. LAT 2009 m. gruodžio 8 d. nutartyje pripažino UAB „Tefire“ ir pareiškėjos 2006 m. gegužės 2 d. sudarytą ilgalaikę rangos sutartį Nr. 2006/05/02 negaliojančia, pati UAB „Tefire“ nepatikslino PVM deklaracijų ir negrąžino į valstybės biudžetą atskaitytą PVM pagal pareiškėjos vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras už nesuteiktas paslaugas. Pareiškėja patikslino PVM deklaracijas neturėdama tam pagrindo, t. y. nebuvo išrašytos kreditinės sąskaitos faktūros, taip palikdama teisę pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras UAB „Tefire“ deklaruoti pirkimo PVM ir susigrąžinti jį iš biudžeto. Tokie pareiškėjos piktavališki veiksmai ir elgesys vertintini kaip nesąžiningi. Tokiu būdu, pareiškėja, sudariusi sąlygas UAB „Tefire“ susigrąžinti iš biudžeto PVM, padarė žalą valstybės biudžetui, o UAB „Tefire“ nepašalino biudžeto mokestinių pajamų praradimo riziką, kaip to reikalauja Direktyvos 2006/112 203 straipsnio nuostatos.

25. Teismas laiko, kad mokesčių administratorius patikrinimo metu surinkti dokumentai, teismų nutartys, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja, sudarydama fiktyvią rangos sutartį, buvo nesąžininga, dalyvavo PVM sukčiavime, sudarydama sąlygas UAB „Tefire“ (kontrahentui) pasinaudoti PVM atskaita, tokiu būdu sumažinant mokėtiną į biudžetą pridėtinės vertės mokestį. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 8 straipsnio 3 dalies nuostatomis, įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėja sumokėjo į valstybės biudžetą išskirtą PVM nesąžiningo sandorio išdavoje, išrašiusi PVM sąskaitas faktūras ir sukūrusi sukčiavimo schemą PVM grąžinimui UAB „Tefire“, tačiau PVM objektas nebuvo sukurtas, neįgijo teisės patikslinti ir nepagrįstai patikslino PVM deklaracijas už 2007 m. sausio–kovo mėn. pagal 2006 m. gegužės 2 d. ilgalaikę rangos sutartį Nr. 2006/05/02, sudarytą su UAB „Tefire“ ir tokiu būdu nepagrįstai sumažino mokėtiną į biudžetą 272 929 Lt (79045,71 Eur) PVM. Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-300-142/2017 konstatavo, jog PVM permoka, jeigu ji grindžiama sandoriu, kuriuo siekiama piktnaudžiauti teise į PVM atskaitą, negalėtų būti grąžinama (Lietuvos teismų informacinė sistema “Liteko“).

26. Klaipėdos apskrities VMI 2017 m. lapkričio 16 d. atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja nesuteikė paslaugų UAB „Tefire“, ginčo PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotas PVM objektas neegzistavo, nebuvo pateikti jokie dokumentai susiję su prekių įsigijimu, gabenimu, sandėliavimu. 6Be ką tik paminėtų faktinių duomenų bei aplinkybių, administracinėje byloje yra ir daugiau įrodymų, kuriuos surinko ir į bylą pateikė mokesčių administratorius. Tie įrodymai fiksuoti teismų sprendimuose, nutartyse, mokesčių administratoriaus, VMI sprendimuose, ir juos atkartoti nėra tikslinga.

27. Mokesčių administratorius, vykdydamas MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, tai įrodė byloje surinkta medžiaga. Tuo tarpu pareiškėja, nesutikdama su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčių ir su jais susijusiomis sumomis, to paties MAĮ straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos pagrįsti, kodėl šios sumos yra neteisingos, neįvykdė. Pareiškėja nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių sandorių su UAB „Tefire“ realumą.

28. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismų sprendimus, nutartis, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas konstatuoja, kad vien PVM sąskaitų faktūrų egzistavimas negali paneigti surinktų faktinių duomenų dėl neteisėto siekio pasinaudoti teise į PVM atskaitą, yra pakankamas pagrindas teiginiui, kad pareiškėja atliko veiksmus, kuriais ketino apgauti kompetentingas institucijas ir pasinaudoti teise į PVM atskaitą, t. y. dalyvavo sukčiavime. Nustatyta aplinkybė riboja apmokestinamojo asmens teisę į PVM atskaitą, t. y. atmestinas pareiškėjos prašymas dėl 204 359,36 Eur PVM permokos grąžinimo už laikotarpį nuo 2006 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. kovo 1 d. Taigi mokesčių administratorius teisėtai bei pagrįstai apskaičiavo ginčo mokesčius bei su jais susijusias sumas, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas galioti.

29. Teismui pripažinus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo priteisti pareiškėjai pagal jos 2012 m. gruodžio 17 d. pateiktą prašymą 101 228,57 Eur pelno mokesčio permoką už 2006 ir 2007 metus, nes pareiškėja žinodama, kad Klaipėdos AVMI jos prašymo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) FR0781 nenagrinėja, nepasinaudojo savo teise skųsti priimtus sprendimus dėl pelno mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo įstatymo nustatyta tvarka. Be to, byloje esantys įrodymai aiškiai patvirtina, kad VMI, 2013 m. sausio 8 d. raštu Nr. (18.17)L2-70 pateikė pareiškėjai atsakymą, kuriame paaiškino, kad vadovaujantis VMI viršininko 2012 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. VA-43 „Dėl VMI prie FM 2004-12-07 įsakymo Nr. VA-186 „Dėl mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) pakeitimo“ 17 punktu, prašyme grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) įrašyti duomenys yra netikslūs, neužpildytas prašymo 14 laukelis, o 27 laukelyje nurodyta suma nesutampa su 33 laukelyje nurodyta suma, todėl pateiktas prašymas nebus nagrinėjamas. Be to, rašte BMI nurodė, kad vadovaujantis MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi bei 80 straipsnio 1 dalimi, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojant atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 d., todėl pareiškėjos 2012 m. gruodžio 28 d. pateikta patikslinanti metinė pelno mokesčio deklaracija už 2006 metus nepriimta. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad VMI 2012 m. gruodžio 31 d. pagal pavedimą tikrinti pradėjo mokestinį patikrinimą dėl pareiškėjos pateikto prašymo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) 705 612 Lt už laikotarpį 2006 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. kovo 1 d. Pavedime nurodyta mokestinio patikrinimo tema – PVM. Pelno mokestins tikrinti nebuvo pradėtas, nes pareiškėja nepašalino prašyme grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) FR0781 nurodytus trūkumus. Todėl prašymas dėl 101 228,57 Eur pelno mokesčio permokos grąžinimo už 2006 ir 2007 metus yra atmestinas.

30. Pareiškėja prašo priteisti žalą atsiradusią dėl VMI neteisėtų veiksmų, tyrimo vilkinimo. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas teigė, kad žalą turi paskaičiuoti teismas ir VMI, vadovaudamiesi 2018 m. vasario 28 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimu Byloje Nr. C387/16 ir MAĮ 99 straipsnio nuostatomis.

31. Pažymėtina, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad mokesčių administratorius neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nevilkino administracinio proceso, todėl nei turtinė, nei neturtinė žala pareiškėjai nebuvo padaryta. Be to pareiškėja teismui nenurodė kokios žalos, kokio dydžio ji prašo priteisti, nenurodė VMI kaltų veiksmų, todėl prašymas atmestinas.

32. Pareiškėjos prašymas priteisti delspinigius nuo visos negrąžintos sumos už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 28 d. iki visiško įvykdymo negali būti tenkinamas, nes teismas ginčijamą sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu, sprendime konstatavo, kad vien PVM sąskaitų faktūrų egzistavimas negali paneigti surinktų faktinių duomenų dėl neteisėto siekio pasinaudoti teise į PVM atskaitą, yra pakankamas pagrindas teiginiui, kad pareiškėja atliko veiksmus, kuriais ketino apgauti kompetentingas institucijas ir pasinaudoti teise į PVM atskaitą, t. y. dalyvavo sukčiavime. Mokestinio patikrinimo metu, mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad 79 045,71 Eur PVM permoka nėra susidariusi, ji pagrįstai nėra grąžinta pareiškėjai, dėl ko nėra pagrindo pareiškėjui skaičiuoti delspinigių už laiku negrąžintą PVM permoką.

33. Teismas, ištyręs visas bylos aplinkybes ir nenukrypdamas nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, daro išvadą, kad teritorinis, centrinis mokesčių administratorius ir Komisija teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus sprendimus, kurių keisti ar naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmestinas.

34. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsniu ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos BUAB „Lakis“ skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.