Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Tefire“ ir atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Lakis“, V. R., A. M., P. J., J. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-287-45/2008 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Tefire“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Lakis“, V. R., A. M., P. J., J. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nuostolių, padarytų nesąžiningos konkurencijos veiksmais, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasacinio teismo nutartyje nurodyta, kad UAB „Tefire“ atstovo V. R. ir atsakovo UAB „Lakis“ atstovo J. K. 2006 m. gegužės 2 d. sudaryta sutartis buvo pavadinta ilgalaike rangos sutartimi. Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikavęs šią sutartį bendro pobūdžio šalių sutartimi, sprendė, kad ginčijamos sutarties sąlygos negali būti prilygintos CK nustatytoms rangos ar statybos rangos sutarčių sąlygoms, o šiai sutarčiai negali būti keliami nurodytos rūšies sutartims įtvirtinti reikalavimai. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad su tokiu apeliacinės instancijos teismo ginčijamos sutarties kvalifikavimu būtų galima sutikti, jeigu nebūtų vykdomi darbai ir už juos ieškovo įmonė, nesant atskirų susitarimų dėl konkrečiuose objektuose atliekamų darbų apimties ir kainos, neatsiskaitytų. 2006 m. gegužės 2 d. sutartis, vertinant ją kartu su pateiktais konkrečiai atliktų darbų priėmimo aktais, pagal teisinę prigimtį yra statybos rangos sutartis. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendė, kad apeliacinės instancijos teismas, neįvertinęs nurodytų aplinkybių, nepagrįstai ginčijamą sutartį kvalifikavo nieko bendra su rangos sutartimi neturinčiu bendro pobūdžio susitarimu. Byloje nustatyta, kad atsakovai V. R., A. M., J. K. ir P. J., kurie visi UAB „Tefire“ ėjo vadovaujamas pareigas, 2006 m. kovo 6 d. įsigijo po 25 procentus atsakovo UAB „Lakis“ akcijų. Tuo pačiu metu J. K. dirbo UAB „Lakis“ direktoriumi, o A. M. – komercijos direktoriumi. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad V. R., A. M. ir P. J. kartu balsavo už tai, jog UAB „Lakis“ direktoriumi būtų paskirtas J. K., kuris teikdavo pasiūlymus ir pasirašydavo UAB „Lakis“ vardu darbų priėmimo-perdavimo aktus. Ieškovo vardu šiuos aktus pasirašydavo A. M.. Piktavališką ieškovo atstovo V. R. ir atsakovo UAB „Lakis“ susitarimą patvirtina tai, kad ieškovas ir atsakovo atstovai, būdami įmonių administracijų vadovai, gerai žinodami abiejų įmonių padėtį, tyčia, nedorai siekdami pelno atsakovui UAB „Lakis“, ginčijama sutartimi atsakovo atliekamų darbų kuravimą, jų kokybės kontrolę, darbų apimtis, jų įkainių nustatymą ir atliktų darbų priėmimą pavedė UAB „Lakis“ akcininkams, kurie tuo pačiu metu dirbo tiek ieškovo, tiek atsakovo įmonėse vadovaujančiais darbuotojais. Tokios sutarties sąlygos nenaudingos V. R. atstovaujamai UAB „Tefire“, nes sutartimi atsakovui UAB „Lakis“ ir jos akcininkams sudarytos palankios sąlygos ieškovo, kuriam realiai nenustatyta sutarties vykdymo kontrolė, sąskaita siekti pelno. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.91 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kasacinis teismas žemesniųjų instancijų teismų priimtų procesinių sprendimų dalis, kuriomis atmestas ieškovo reikalavimas pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu, panaikino ir dėl šio ieškovo reikalavimo priėmė naują sprendimą, kuriuo 2006 m. gegužės 2 d. ieškovo UAB „Tefire“ ir atsakovo UAB „Lakis“ sudarytą ilgalaikę rangos sutartį pripažino negaliojančia.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartimi atsisakyta atnaujinti procesą pagal atsakovų UAB „Lakis“, V. R., A. M., P. J., J. K. prašymą.

Ieškovo reikalavimas dėl restitucijos, kaip negaliojančio sandorio teisinės pasekmės, taikymo tenkintinas.

Kasacinio teismo nurodytas šios bylos faktinių aplinkybių (jų dalies) ir ginčo šalių prievolinių santykių teisinis kvalifikavimas negali būti kvestionuojamas ar iš naujo vertinamas apeliacine tvarka sprendžiant byloje dar neišspręstus reikalavimus ar su tokiais reikalavimais susijusius klausimus, o šio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 18 str., 279 str., 4 d., 362 str. 2 d. nuostatos). Vadovaudamasis šiomis nuostatomis ir kasacinės instancijos teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, apeliacinės instancijos teismas nebenustatinėja ieškovo ir atsakovo 2006 m. gegužės 2 d. ilgalaikės rangos sutarties galiojimą ar jos negaliojimą kvalifikuojančių požymių, o sprendžia klausimą dėl konkrečiu įstatyminiu pagrindu pripažinto negaliojančiu sandorio teisinių padarinių taikymo.

Atsižvelgdama į kasacinės instancijos teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutarties argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog patenkinus ieškovo UAB „Tefire“ kasacinį skundą ir pripažinus 2006 m. gegužės 2 d. ilgalaikę rangos sutartį negaliojančiu ab initio sandoriu, bet grąžinus nagrinėti iš naujo bylos dalį dėl restitucijos atlikimo, bylos apeliacine tvarka pakartotinio nagrinėjimo dalyką bei ribas sudaro tik restitucijos taikymo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimų išsprendimas.

Dėl taikytino restitucijos būdo ir apimties

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl restituciją reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo sandorio pripažinimo negaliojančiu atvejais, yra konstatavęs, kad restitucija - tai prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jis taikomas asmenims, kuriuos sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Ieškovą UAB „Tefire“ ir atsakovą UAB „Lakis“ siejo prievoliniai teisiniai santykiai pagal 2006 m. gegužės 2 d. ilgalaikę rangos sutartį. Pripažinus šią sutartį negaliojančiu ab initio sandoriu (CK 1.95 str. 1 d. nuostata) dėl CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytos priežasties - piktavališko vienos šalies (ieškovo UAB „Tefire“) atstovo susitarimo su antrąja šalimi (atsakovu UAB „Lakis“), atsiranda šio straipsnio 2 dalyje numatyta sandorio negaliojimo pasekmė – restitucija, kurią taikant antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiajai šaliai visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį, o kai to negalima grąžinti, – atlyginti to vertę pinigais. Taigi, šioje įstatymo normoje įtvirtinta vienašalė restitucija, nes nenustatyta nukentėjusios šalies pareiga grąžinti kaltajai šaliai visa, ką ji gavo. Tai reiškia, kad nesąžininga šalis pagal negaliojantį sandorį neturi ko nors gauti. Nukentėjusios šalies negautos pajamos neatlyginamos, nes jų atlyginimo prievolės nenustatyta įstatyme (šioje byloje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, bylos kasacinėje instancijoje Nr. 3K-3-555/2009).

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių atsirastų pagrindas apskritai netaikyti restitucijos arba ją taikyti kitokiu būdu, nei numatyta įstatyme. Ieškovo prievolės pagal ilgalaikę rangos sutartį buvo išimtinai finansinio pobūdžio – ieškovas turėjo prievolę sumokėti atsakovui už atliktus darbus (sutarties 1, 3.2, 3.3 p.). Šiuo atveju vienintelis restitucijos taikymo būdas yra pinigų, kuriuos ieškovas sumokėjo vykdydamas atsakovui savo finansines prievoles pagal nuginčytą sandorį, priteisimas. Pagrindo pripažinti, kad taikant restituciją vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų, nėra.

Ieškovas UAB „Tefire“, prašydamas taikyti vienašalę restituciją, teigia, kad iš atsakovo UAB „Lakis“ priteistina 1 189 100 Lt pinigų suma, kurią jis pervedė atsakovui, vykdydamas prievoles pagal negaliojančia pripažintą ilgalaikę rangos sutartį. Aplinkybę dėl priteistinos grąžinti pinigų sumos ieškovas grindė jo į bylą pateiktais rašytiniais duomenimis: atsakovo UAB Lakis“ ieškovui UAB „Tefire“ išrašytomis apmokėjimui PVM sąskaitomis faktūromis per laikotarpį nuo 2006 m. gegužės 22 d. iki 2007 m. kovo 20 d. (t. 1, b. l. 50-103), ieškovo banko sąskaitos išrašais, apimančiais 2006 m. gegužės 23 d. – 2007 m. vasario 19 d. finansinių operacijų laikotarpį, be kita ko, fiksuojančius atsiskaitymus ir su atsakovu (t. 2, b. l. 137-168, t. 4, b. l. 4-89). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovas reiškė abejones dėl ieškovo pateiktų dokumentų įrodomosios reikšmės patvirtinant reikalaujamą priteisti pinigų sumą, teigdamas, kad iš pateiktų banko sąskaitos išrašų nėra visiškai aišku, kiek buvo konkrečiai sumokėta pagal nuginčytą sutartį, kad buvo atsiskaitinėjama ne tik pagal 2006 m. gegužės 2 d. sutartį, kad mokėjimai vykdyti ne tik pagal UAB „Lakis“ išrašytas sąskaitas faktūras. Šiems teiginiams pagrįsti atsakovas jokių įrodymų neteikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 178 straipsnyje yra apibrėžta įrodinėjimo pareiga ir nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Dėl pinigų, taikant restituciją priteistinų grąžinti ieškovui, konkrečios sumos teismas turi nuspręsti įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Teismas šiuo atveju nėra įpareigotas savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinai pinigų sumai nustatyti ir turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis). Pateikti grąžintinų lėšų dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamas šalių ginčas nepriklauso tokiai bylų grupei, kuriose teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva. Šiuo atveju teismas nuostolių dydį turi nustatyti vertindamas šalių pateiktus įrodymus, kuriais jos grindžia savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Atsakovo atstovas, nesutikdamas su ieškovo nurodyta restitucijos taikymo apimtimi ir teigdamas, kad ieškovo reikalaujama priteisti (grąžinti) pinigų suma nėra įrodyta, apskritai neteikė įrodymų, koks atsakovo vertinimu būtų teisingiausias restitucijos taikymo mastas, t. y. nepateikė jokio ieškovui priteistinos pinigų sumos skaičiavimo ir jį pagrindžiančių faktinių duomenų. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija remiasi ieškovo nurodytais įrodymais ir jo prašomą priteisti pinigų sumą pagrindžiančiais byloje esančiais rašytiniais duomenimis.

2006 m. gegužės 2 d. ilgalaikėje rangos sutartyje buvo numatyta, kad ieškovas apmokėjimą atsakovui UAB „Lakis“ atlieka akceptavus atliktų darbų aktą pagal atsakovo UAB „Lakis“ pateiktas PVM sąskaitas faktūras (sutarties 3.2 ir 3.3 p.). Ieškovas pateikė į bylą atsakovo UAB „Lakis“ pateiktas apmokėjimui PVM sąskaitas faktūras, išrašytas šios rangos sutarties vykdymo pagrindu (t. 1, b. l. 50-103). Jose nurodyta bendra apmokėjimui pateikta suma sudaro 4 590 709,4 Lt (su 18 proc. dydžio PVM). Į bylą pateikti ieškovo banko sąskaitos išrašai (t. 2, b. l. 137-168) patvirtina ieškovo nurodytą aplinkybę, kad pagal atsakovo pateiktas PVM sąskaitas faktūras ieškovas per laikotarpį nuo 2006-05-23 iki 2007-02-19 atsakovui sumokėjo iš viso 1 189 100 Lt sumą (su 18 proc. dydžio PVM). Šią faktinę aplinkybę patvirtina ne tik ieškovo pateikti apskaitos ir finansinių operacijų fiksavimo dokumentai (sąskaitos faktūros ir banko sąskaitos išrašai), bet ir byloje esanti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus 2008 m. gruodžio 10 d. specialisto išvada Nr. 5-1/203 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Tefire“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo“ (t. 8, b. l. 120-135). Joje, be kita ko, nurodoma, kad pagal 2006 m. gegužės 2 d. ilgalaikę rangos sutartį Nr. 2006/05/02 UAB „Lakis“ 2006 m. gegužės 2 d. – 2007 m. kovo 20 d. laikotarpiu atliko subrangos darbų iš viso už 4 704 131,23 Lt. Tyrimui pateiktų UAB „Tefire“ banko ir kasos dokumentų duomenimis 2006-05-02 – 2007-03-20 laikotarpiu pagal 2006 m. gegužės 2 d. sutartį Nr. 2006/05/02 ir 63 uždarosios akcinės bendrovės „Lakis“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras buvo sumokėta 1 628 972,38 Lt (specialisto išvados 5-6 lapai). Ieškovo šioje byloje pareikštu ieškiniu prašoma priteisti suma yra kur kas mažesnė už specialisto išvadoje nurodytą atsakovui sumokėtą pagal 2006 m. gegužės 2 d. sutartį pinigų sumą. Atsakovo atstovo teiginiai, kad ginčo šalis UAB „Tefire“ ir UAB „Lakis“ prievoliniai santykiai siejo ne tik pagal 2006 m. gegužės 2 d. ilgalaikę sutartį, tačiau buvo atsiskaitoma ir pagal kitas sutartis, kad mokėjimai buvo vykdomi ne tik pagal UAB „Lakis“ išrašytas sąskaitas faktūras, kad buvo atliekami tarpusavio reikalavimų „dengimai“, nepatvirtinti jokiais įrodomąją vertę turinčiais duomenimis. Byloje esantys įrodymai nepaneigia ieškovo atstovo nurodytos aplinkybės, kad šalis UAB „Tefire“ ir UAB „Lakis“ prievoliniai santykiai siejo tik pagal nuginčytą 2006 m. gegužės 2 d. ilgalaikę rangos sutartį, kurios pagrindu ir buvo atliekami ieškovo mokėjimai atsakovui UAB „Lakis“.

Atsakovo atstovui abejonių dėl ieškovo atliktų mokėjimų pagrindo kėlė banko sąskaitos išraše esantys įrašai dėl mokėjimų atsakovui UAB „Lakis“ paskirties ir pagrindo, nes daugeliu atveju mokėjimo dokumentuose buvo daromas įrašas „dalinis apmokėjimas“, arba „dalinis apmokėjimas pagal sąskaitas faktūras“. Tokie įrašai nepaneigia aukščiau nurodytų aplinkybių, kad ieškovas atsiskaitydavo su UAB „Lakis“ pagal prievoles, atsiradusias 2006 m. gegužės 2 d. sutarties pagrindu ir tik pagal tos sutarties sąlygas dėl mokėjimų tvarkos ir pagrindo (akceptavus atliktų darbų aktą pagal atsakovo UAB „Lakis“ pateiktas PVM sąskaitas faktūras - 2006 m. gegužės 2 d. rangos sutarties 3.2 ir 3.3 p.). Pažymėtina, kad pagal byloje pateiktas atsakovo UAB „Lakis“ išrašytas ieškovui PVM sąskaitas faktūras bendra apmokėjimui pateikta suma sudaro 4 590 709,4 Lt (su 18 proc. dydžio PVM), o pagal pateiktus banko sąskaitos išrašus ieškovo sumokėta atsakovui UAB „Lakis“ bendra suma sudaro 1 189 100 Lt (su 18 proc. dydžio PVM). Taigi, ieškovas tik iš dalies apmokėjo UAB „Lakis“ pateiktas sąskaitas faktūras, todėl vertinant šiuo aspektu yra suprantamas ir ieškovo banko sąskaitos išrašuose fiksuojamų finansinių operacijų turinys įrašais „dalinis mokėjimas“.

Atsakovo atstovas paminėjo ir tai, kad pagal nuginčytą 2006 m. gegužės 2 d. sutartį ieškovas mokėjimus turėjo atlikti į UAB „Lakis“ sąskaitą Parex banke (sutarties 6 p.), tačiau mokėjimus vykdė į sąskaitą AB „Hansabankas“, kas galėtų reikšti ir kitų santykių tarp šalių buvimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad pats atsakovas UAB „Lakis“ nuo 2006 m. lapkričio mėn. pabaigos ir vėliau ieškovui teiktose PVM sąskaitose faktūrose, kurių išrašymą apmokėjimui grindė prievolių pagal ilgalaikę rangos sutartį vykdymu, ėmė nurodinėti savo sąskaitą kitame banke, t. y. sąskaitą AB „Hansabankas“, į kurią po to ir buvo daromi ieškovo mokėjimai (t. 1, b. l. nuo 87 iki 103).

Nustatydama ieškovui priteistiną grąžinti pinigų sumą, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo atsižvelgti į atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes dėl UAB „Lakis“ patirtų sąnaudų atliekant darbus ieškovui pagal nuginčytą sutartį (medžiagų sunaudojimą, darbuotojų darbo apmokėjimą, mokestinių prievolių vykdymą). Kaip jau nurodyta, pripažinus sandorį negaliojančiu dėl CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytos priežasties - piktavališko vienos šalies atstovo susitarimo su antrąja šalimi, atsiranda šio straipsnio 2 dalyje numatyta sandorio negaliojimo pasekmė – restitucija, kurią taikant antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiajai šaliai visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta vienašalė restitucija, nes nenustatyta nukentėjusios šalies pareiga grąžinti kaltajai šaliai visa, ką ji gavo. Tai reiškia, kad nesąžininga šalis pagal negaliojantį sandorį neturi ko nors gauti arba atgauti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovas abstrakčiai nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, jeigu ieškinys yra reiškiamas PVM mokėtojui, tokiu atveju sumos priteisimas su PVM vertintinas kaip ieškovo nepagrįstas praturtėjimas. Atsakovo atstovas jokio konkretaus teisminės praktikos pavyzdžio šiam teiginiui patvirtinti nepateikė. Teisėjų kolegija priteisia grąžinti tokią pinigų sumą, kurią ieškovas sumokėjo atsakovui kartu su šio pateiktose apmokėjimui PVM sąskaitose faktūrose nurodytu 18 proc. dydžio PVM mokesčiu. Kaip nurodė ieškovo atstovas, pritaikius restituciją ir priteisus grąžinti pinigų sumas, atsiradus pagrindui ieškovui iškils pareiga perskaičiuoti sumokėtus mokesčius, patikslinti mokesčių deklaracijas ir įvykdyti mokestines prievoles.

Patikslintame ieškinyje (t. 5, b. l. 13-33) ieškovas nurodo, kad atsakovas UAB „Lakis“ prasidėjus šios bylos procesui sąmoningai nebevykdo veiklos, dirbtinai mažina mokumą, todėl egzistuoja tikimybė, jog ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju gali paaiškėti, kad nėra galimybės įvykdyti teismo sprendimą dėl vienašalės restitucijos taikymo atsakovo UAB „Lakis“ atžvilgiu. Išsakęs abejones dėl teismo sprendimo tinkamo įvykdymo apsunkinimo, ieškovas nurodė, kad nesant galimybės atlikti vienašalę restituciją, jis prašo priteistą 1 189 100 Lt sumą pripažinti ieškovo nuostoliais, kuriuos priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Lakis“ ir V. R.. Toks fakultatyvus ieškovo prašymas netenkintinas. Pirma, tokio prašymo tenkinimas reikštų priėmimą sąlyginio sprendimo, kokį įstatymas draudžia priimti (CPK 267 str. imperatyvas). Ieškovo prašymo priteistą grąžinti sumą pripažinti nuostoliais ir juos priteisti, jeigu paaiškėtų, kad nėra galimybės įvykdyti vienašalę restituciją, galimas patenkinimas negali būti priskiriamas nei prie alternatyvių, nei prie fakultatyvių sprendimų, kurių priėmimo pagrindai aiškiai reglamentuoti CPK 272 ir 273 straipsniuose. Antra, ieškovo prašymas dėl priteistinos grąžinti pinigų sumos pripažinimo nuostoliais grindžiamas prielaidomis tiek dėl paties nuostolių atsiradimo fakto (jeigu paaiškėtų, kad nėra galimybės įvykdyti restitucijos), tiek dėl nuostolių dydžio (prielaida dėl 1 189 100 Lt dydžio nuostolių). Teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis dėl tam tikrų sąlygų atsiradimo ar neatsiradimo arba faktų įvykimo ar neįvykimo ateityje. Pažymėtina, kad ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo dėl restitucijos atlikimo įvykdymas užtikrintas byloje pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis (t. 9, b. l. 89-93).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartyje nurodyta, kad tiksliai paskirstyti šalių turėtas bei kitas byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas galima tik išsprendus restitucijos klausimą. Apeliacinės instancijos teismas šia nutartimi išsprendžia vienašalės restitucijos klausimą priteisdamas ieškovui iš atsakovo 1 189 100 Lt sumą, todėl įvertindamas šią ieškovui priteisiamą pinigų sumą bei kitų byloje jau išspręstų ieškovo materialiųjų reikalavimų patenkinimo ir atmetimo proporcijas, pasisako dėl visų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Ieškovo pareikštų reikalavimų bendra suma sudarė 1 324 772 Lt. Patenkintų ieškovo reikalavimų suma sudaro 1 246 644,85 Lt. Patenkintų ieškovo reikalavimų procentinė išraiška yra maždaug 94 procentai nuo pareikštų reikalavimų sumos.

Mokėtinas žyminis mokestis nuo pareikštų ieškinio reikalavimų sumos sudaro 17 247,72 Lt. Proporcingai atmestai ieškinio daliai (6 procentai pareikšto ieškinio sumos) iš ieškovo turi būti priteisiama po 1035 Lt žyminio mokesčio (už ieškinį, apeliacinį ir kasacinį skundus). Už ieškinį, apeliacinį skundą ir kasacinį skundą ieškovas mokėjo po 300 Lt žyminio mokesčio (iš viso sumokėjo 900 Lt mokesčio), o kitos mokesčio dalies mokėjimas ieškovui buvo atidėtas. Tokiu būdu iš ieškovo į valstybės biudžetą priteisiama 2 205 Lt (3105 – 900) žyminio mokesčio.

Kaip jau nurodyta, ieškovui buvo atidėtas didžiosios dalies žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimas, todėl iš atitinkamų atsakovų priteisiamas valstybei žyminis mokestis pagal patenkintų ieškovo reikalavimų sumą. Iš atsakovo UAB „Lakis“ priteista suma sudaro 1 246 644,85 Lt (1 189 100 + 14 682,50 + 42 862,35 solidariai su atsakovu V. R.). Iš šio atsakovo priteisiamas žyminis mokestis valstybei skaičiuojamas nuo 1 225 213,68 Lt (1 189 100 + 14 682,50 + ½ dalis nuo 42 862,35) sumos ir sudaro 16 252 Lt. Iš atsakovo V. R. priteistinas mokėti žyminis mokestis nuo 21 431,18 Lt sumos ( ½ dalis nuo iš atsakovų UAB „Lakis“ ir V. R. solidariai priteistos 42 862,35 Lt sumos) ir sudaro 643 Lt.

Nagrinėjant bylą apeliacine ir kasacine tvarka susidarė 136,50 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, kurios priteisiamos iš ieškovo UAB „Tefire“ ir atsakovo UAB „Lakis“ proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (iš ieškovo – 10 Lt, iš atsakovo – 126,50 Lt). Pažymėtina, kad šioje byloje yra įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 10 d. sprendimo dalis, kuria iš ieškovo UAB „Tefire“ ir iš atsakovo UAB „Lakis“ į biudžetą priteista po 54 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Laikantis atmestų ir patenkintų ieškinio dalių proporcijos atsakovui UAB „Lakis“ priteisiama dalis turėtų advokato teisinės pagalbos išlaidų – 3 500 Lt. Ieškovas duomenų apie turėtas advokato teisinės pagalbos išlaidas nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 10 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl restitucijos taikymo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą. Taikyti vienašalę restituciją ir priteisti ieškovui UAB „Tefire“ (juridinio asmens kodas 111732134) iš atsakovo UAB „Lakis“ (juridinio asmens kodas 300011416) 1 189 100 Lt (vieną milijoną vieną šimtą aštuoniasdešimt devynis tūkstančius vieną šimtą litų). Priteisiama pinigų suma fiksuojama kartu su 18 procentų dydžio pridėtinės vertės mokesčiu.

Paskirstyti šalių turėtas ir kitas bylinėjimosi išlaidas taip:

1. priteisti valstybei iš ieškovo UAB „Tefire“ - 2 205 Lt, iš atsakovo UAB „Lakis“ - 16 252 Lt, iš atsakovo V. R. - 643 Lt žyminio mokesčio;

2. priteisti valstybei iš ieškovo UAB „Tefire“ – 10 Lt, iš atsakovo UAB „Lakis“ – 126,50 Lt dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose;

3. priteisti atsakovui UAB „Lakis“ iš ieškovo UAB „Tefire“ 3 500 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą.