Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gruodžio 8 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2009 ir pripažino Sutartį negaliojančia dėl pareiškėjo piktavališko susitarimo su UAB „Lakis“ (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 str.). Iš teismo nutarties turinio seka, kad dėl piktavališko susitarimo Sutarties sąlygos buvo nenaudingos UAB „Tefire“, nes sutartimi UAB „Lakis“ ir jos akcininkams buvo sudarytos palankios sąlygos UAB „Tefire“ sąskaita siekti pelno. Teismas taikė vienašalę restituciją, konstatuodamas, kad UAB „Lakis“ privalo grąžinti viską ką gavusi pagal Sutartį nukentėjusiąjai šaliai, o nesąžininga šalis neturi ko nors gauti (MGK byla, II t., b. l. 130–133).

Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-430/2010 taikydamas vienašalę restituciją priteisė UAB „Tefire“ iš UAB „Lakis“ 1189100 litų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutartyje išnagrinėjęs kasacinį skundą dėl paminėtos nutarties peržiūrėjimo papildomai pažymėjo, kad jeigu piktavališkai veikusi šalis iš savo veiksmų gautų naudos, tai neatitiktų vienašalės restitucijos tikslo ir paneigtų bendruosius teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus (MGK byla, II t., b. l. 135–142).

Iš Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-78/2012 seka, kad UAB „Tefire“ vadovas laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio 19 d. iki 2007 m. sausio 23 d., siekdamas turtinės naudos, pasisavino jam patikėtą didelės vertės turtą, iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, bei apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą (MGK byla, II t., b. l. 150–165).

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI), atlikusi UAB „Tefire“ PVM patikrinimą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. spalio 22 d. ir pelno mokesčio (toliau – PM) ir laikinojo socialinio mokesčio (toliau – ir SM) patikrinimą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d., 2013 m. lapkričio 4 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (4.65)-06-77-34 (toliau – Patikrinimo aktas). Iš Patikrinimo akto turinio seka, kad mokesčių administratorius, nustatęs, jog UAB ,,Lakis“ pareiškėjui Sutartyje numatytų ir dokumentais įformintų darbų (paslaugų) neatliko, neleido pareiškėjui atskaityti 700 278 Lt pirkimo PVM ir 3 890 432 Lt priskirti leidžiamiems atskaitymams pagal UAB ,,Lakis“ pareiškėjui Sutarties pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras (Patikrinimo akto 3.1 p. ir 5.1 p.; Patikrinimo akto 1 priedas). Taip pat mokesčių administratorius neleido pareiškėjui atskaityti 39 724 Lt pirkimo PVM ir 220 688 Lt priskirti leidžiamiems atskaitymams pagal pareiškėjo vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras už įvairias prekes bei paslaugas, kurios nebuvo panaudotos pareiškėjo apmokestinamoje veikloje, o panaudotos pareiškėjo direktoriaus asmeninėms reikmėms (Patikrinimo akto 3.2 p. ir 5.2 p.; Patikrinimo akto 2 priedas). Be to, Vilniaus AVMI nurodė pareiškėjui 120 476 Lt suma sumažinti atskaitomą pirkimo PVM, nes pareiškėjas vietos mokesčių administratoriui pateiktoje išregistruojamo iš PVM mokėtojų paskutinio mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje už 2007-10-01–2007-10-22 laikotarpį neatstatė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 58 str. 1 d. nurodytai veiklai nepanaudoto ir į PVM atskaitą įtraukto pirkimo PVM nuo buhalterinėje apskaitoje apskaityto prekių likučio, nes pareiškėjo išregistravimo iš PVM mokėtojų dieną apskaitytas prekių likutis nebuvo panaudotas PVM apmokestinamam prekių tiekimui (Patikrinimo akto 5.3 p.). Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, Vilniaus apskrities AVMI pareiškėjui papildomai apskaičiavo 1 555 874 Lt (450 612,26 Eur) mokesčių (557 873 Lt PM, 137 523 Lt laikinojo socialinio mokesčio ir 860 478 Lt PVM) (MGK byla, I t., b. l. 38–49).

Vilniaus AVMI 2014 m. sausio 2 d. sprendimu Nr. (4.65)-256-3 patvirtino Patikrinimo aktą ir taip pat papildomai apskaičiavo: 775 619 Lt PVM delspinigių, 429 306 Lt PM delspinigių ir 106 995 Lt socialinio mokesčio delspinigių (viso - 1 311 920 Lt (379 958,30 Eur) delspinigių), skyrė 10 proc. dydžio baudą nuo papildomai apskaičiuotų mokesčių: 86 048 Lt PVM baudą, 55 787 Lt PM baudą ir 13 752 Lt socialinio mokesčio baudą (viso - 155 587 Lt (45 061,11 Eur) dydžio baudą) (MGK byla, I t., b. l. 50–57).

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2014 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. 69-29 ir MGK 2014 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. S-121 (7-69/2014) atmetė UAB „Tefire“ skundus (MGK byla, I t., b. l. 16–22, V t., b. l. 192–221).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tefire“ skundą tenkino iš dalies. Teismas atleido pareiškėją uždarąją akcinę bendrovę „Tefire“ nuo 67 390,44 Eur pridėtinės vertės mokesčio delspinigių, 37 300,68 Eur pelno mokesčio delspinigių ir 9 296,37 Eur laikinojo socialinio mokesčio delspinigių mokėjimo. Likusioje dalyje teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas atsižvelgdamas į PVMĮ 3 str. 1 d., 58 str. 1 d., 64 str., Pelno mokesčio įstatymo (toliau ­– ir PMĮ) 11 str. 1 d., 17 str. 1 d. ir LVAT praktiką, padarė išvadą, kad PVM mokėtojo subjektinės teisės – teisės į PVM atskaitą atsiradimo turinį sudaro reikalavimas atlikti prekės įsigijimo ir realizavimo veiksmus, t. y. teisė į PVM atskaitą gali būti realizuota tik realaus prekės ar paslaugos įsigijimo ir jos panaudojimo PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti atveju. Mokesčių mokėtojas teisę į patirtų išlaidų priskyrimą sąnaudoms, mažinančioms apmokestinamąjį pelną, įgyja tik tuo atveju, jeigu ūkinės operacijos yra tikrai (realiai) įvykusios, o jų turinys yra patvirtintas juridinę galią turinčiais dokumentais.

Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo, kad UAB „Lakis“ paslaugų, nurodytų 2006 m. gegužės 22 d. – 2007 m. kovo 20 d. laikotarpiu pareiškėjui išrašytose PVM sąskaitose faktūrose (MGK byla, II t., b. l. 42–96), realiai pareiškėjui nesuteikė, t. y. pareiškėjas realiai neįsigijo ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų. Šią juridinę reikšmę turinčią aplinkybę skunde teismui nurodė pareiškėjas (skundo 3.1.13 p., I t., b. l. 6) ir teismo posėdžio metu patvirtino jo atstovas. Kad UAB „Lakis“ pareiškėjui nesuteikė paslaugų, tik išrašė PVM sąskaitas faktūras, pareiškėjo atstovas nurodė ir posėdžio metu MGK (MGK byla, V t., b. l. 190), kuri, atsižvelgdama į tai, apsibrėžė ginčo ribas ir sprendė klausimą, ar neįvykus apskaitos dokumentuose nurodytoms ūkinėms operacijoms, mokėtojui išlieka teisė atskaityti pirkimo PVM sumas ir, remiantis tokiais apskaitos dokumentais, pareiškėjas gali leidžiamiems atskaitymams priskirti apskaitos dokumentuose nurodytų darbų vertę.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje bylos dalyje nustačius, kad PVM objektas nebuvo sukurtas, t. y. UAB „Lakis“ paslaugų pareiškėjui nesuteikė (ūkinės operacijos, dėl kurių pareiškėjas atskaitė pirkimo PVM sumas, neįvyko), pareiškėjo piktnaudžiavimo, sukčiavimo ar dalyvavimo sukčiavime PVM srityje klausimas nenagrinėtinas.

Teismas spręsdamas dėl sąnaudų pripažinimo, akcentavo, jog sąnaudos PMĮ prasme turi būti realios ir faktiškai patirtos. Sąnaudos pagal PMĮ 2 str. 24 p. (2005 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-456 redakcija) – visos išlaidos, patirtos uždirbant pajamas. Išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, turi būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kuriuose privaloma fiksuoti realiai įvykusias ūkines operacijas (PMĮ 11 str. 4 d.). Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustačius, kad PVM sąskaitose faktūrose fiksuotos ūkinės operacijos (atitinkamų paslaugų teikimas) nėra įvykusios, konstatuotina, jog šie dokumentai neturi juridinės galios. Nevykdant pagal PMĮ nuostatas atsirandančios imperatyvios pareigos išlaidas pagrįsti juridinės galios dokumentais, pareiškėjas neturi teisės įtraukti į sąnaudas, mažinančias apmokestinamąjį pelną, 3 890 432 Lt išlaidų pagal Sutarties pagrindu UAB „Lakis“ pareiškėjui išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

Teismas dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą ir sąnaudų pripažinimą dėl pareiškėjo direktoriaus asmeninėms reikmėms įsigytų prekių nurodė, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis PVMĮ 58 str. 1 d., sumažino pareiškėjo atskaitomą pirkimo PVM 39 724 Lt ir, vadovaudamasis PMĮ 17 str. 1 d., 11 str. 1 d., konstatavo, jog 220 688 Lt suma už prekes ir paslaugas, kurios nebuvo panaudotos pareiškėjo veikloje, negali būti įtraukta į pareiškėjo sąnaudas, mažinančias apmokestinamąjį pelną. Pareiškėjas, nepateikdamas argumentų dėl sąnaudų nepripažinimo, skunde teismui nurodė, kad, vadovaudamasis PVMĮ 66 str. 2 d. 2 p., neturi pareigos tikslinti PVM atskaitos, nes prekės prarastos dėl trečiųjų asmenų nusikalstamos veikos (pareiškėjo direktorius neteisėtai pasisavino prekes). Teismas remdamasis rašytine bylos medžiaga, nustatė, jog Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nusprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-78-166/2012 pareiškėjo direktorius V. R. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 str. 2 d., 228 str. 2 d., 184 str. 2 d. ir 222 str. 1 d. (MGK byla, II t., b. l. 150–165). Baudžiamojoje byloje konstatuota, jog laikotarpiu nuo 2006 m. gegužės 10 d. iki 2007 m. sausio 31 d. pareiškėjo vardu buvo įsigytos prekės ir paslaugos, kurios buvo panaudotos pareiškėjo direktoriaus V. R. asmeninėms reikmėms. Šių prekių bei paslaugų įsigijimas pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras buvo apskaitytas pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje, tokiu būdu iškreipiant tikrąją pareiškėjo ūkinę, komercinę būklę bei duomenis apie turtą. Teismo posėdžio metu V. R. savo kaltę pripažino. Remiantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, minėtas Vilniaus apygardos teismo nuosprendis įsiteisėjo 2012 m. kovo 20 d.

Remdamasis įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu aspektu neginčijamai nustatyta, jog 260 412 Lt vertės (įskaitant 39 724 Lt PVM) prekės ir paslaugos (detaliai nurodytos Patikrinimo akto 2 priede) pagal įvairių tiekėjų vardu pareiškėjui išrašytas PVM sąskaitas faktūras nebuvo panaudotos pareiškėjo apmokestinamojoje veikloje, nes šias prekes ir paslaugas savo asmeniniams poreikiams panaudojo pareiškėjo direktorius V. R..

PVMĮ 66 str. 2 d. 2 p. (2005 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. X-261 redakcija) nustatyta, jog paaiškėjus, kad prekės ir (arba) paslaugos, jeigu jų pirkimo ir (arba) importo PVM ar jo dalis buvo įtrauktas (įtraukta) į atskaitą, pradėtos naudoti kitai negu šio įstatymo 58 str. 1 d. nurodytai veiklai arba prarandamos, PVM atskaita tikslinama to mokestinio laikotarpio, kurį paaiškėjo minėtos aplinkybės, PVM deklaracijoje atitinkamai didinant mokėtiną į biudžetą (mažinant grąžintiną iš biudžeto) PVM sumą. PVM atskaita netikslinama, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka įrodoma, kad prekės prarastos dėl force majeure arba nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 861 „Dėl Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo įgyvendinimo“ patvirtino Įrodymo, kad prekės prarastos dėl force majeure ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos taisykles. Pagal minėtų taisyklių 6 p. prekės laikomos prarastomis dėl nusikalstamų trečiųjų asmenų veikos, jeigu jos prarastos dėl vienos ar daugiau trečiųjų asmenų padarytos veikos, kuri numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse ir kurios padariniai yra prekių praradimas (dėl vagystės, plėšimo, turto sunaikinimo ir panašiai). Trečiaisiais asmenimis pagal šias taisykles nelaikomi su PVM mokėtoju ar kitu apmokestinamuoju asmeniu, kurio prekės prarastos dėl nusikalstomos veikos, susiję asmenys, kaip ši sąvoka apibrėžta PVMĮ. Vadovaujantis PVMĮ 2 str. 31 p. 5 papunkčiu, susijusiais asmenimis pripažįstami apmokestinamasis asmuo ir jo valdymo organo narys. Teismo nuomone šios teisės aktų nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtina sąlygas, kada mokesčių mokėtojas turi teisę netikslinti PVM atskaitos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ir jo vardu asmeninėms reikmėms prekes ir paslaugas įsigijęs direktorius V. R. yra laikomi susijusiais asmenimis PVMĮ prasme, todėl PVMĮ 66 str. 2 d. 2 p. ir Įrodymo, kad prekės prarastos dėl force majeure ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos taisyklių 6 p. ginčo atveju netaikytini.

Teismas nurodė, kad nustačius, kad pareiškėjo vardu 2006 m. gegužės 10 d. – 2006 m. spalio 30 d. laikotarpiu įsigytos prekės ir paslaugos buvo panaudotos asmeninėms pareiškėjo direktoriaus reikmėms, šios prekės ir paslaugos nesusijusios su pareiškėjo vykdoma veikla, jos nebuvo skirtos pareiškėjo vykdomai ekonominei veiklai, mokesčių administratorius, taikydamas viešosios teisės normas, neturėjo galimybių nukrypti nuo jomis nustatytų taisyklių, todėl teisėtai ir pagrįstai sumažino atskaitomą pirkimo PVM (39 724 Lt) ir sąnaudas (220 688 Lt).

Dėl PVM atskaitos tikslinimo nepanaudotų prekių likučio pirkimo PVM, pareiškėją išregistravus iš PVM mokėtojų teismas nurodė, kad remiantis rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad, 2007 m. spalio 22 d. išregistruojant pareiškėją iš PVM mokėtojų, jis pagal patikrinimo metu pateiktus buhalterinės apskaitos registrus turėjo 669 312 Lt atsargų likutį. Prekių likučio iššifravimas patikrinimo metu mokesčių administratoriui nebuvo pateiktas, todėl pastarasis, atsižvelgdamas į pareiškėjos naudojamą atsargų įkainojimo FIFO metodą, konstatavo, jog 669 312 Lt prekių likutis susidarė dėl pareiškėjo laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. kovo 31 d. įsigytų prekių (priešgaisrinių dažų, gipso, rankogalių, hermetikų ir kt.), skirtų statybos darbams. Kadangi pareiškėjas 2008 m. vasario 12 d. Vilniaus AVMI pateiktoje išregistruojamo iš PVM mokėtojų paskutinio mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje už laikotarpį nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2007 m. spalio 22 d. neatstatė PVMĮ 58 str. 1 d. nurodytai veiklai nepanaudoto ir į PVM atskaitą įtraukto 120 476 Lt pirkimo PVM nuo buhalterinėje apskaitoje apskaityto prekių likučio, todėl mokesčių administratorius nurodė pareiškėjui sumokėti 120 476 Lt PVM.

Teismas konstatavo, kad PVM atskaitos tikslinimą reglamentuoja PVMĮ VIII skyrius. Pagal PVMĮ 69 str. 1 d. apmokestinamąjį asmenį išregistruojant iš PVM mokėtojų, išregistruojamo iš PVM mokėtojų PVM deklaracijoje šio įstatymo 66 ir 67 str. nustatyta tvarka patikslinama PVM atskaita ir į biudžetą grąžinamas į PVM atskaitą įtrauktas prekių ir (arba) paslaugų, įskaitant ilgalaikį turtą, kurios nebebus panaudotos šio įstatymo 58 str. 1 d. nurodytai veiklai, pirkimo ir (arba) importo PVM. Jeigu apmokestinamasis asmuo buvo išregistruotas (paties prašymu ar mokesčio administratoriaus iniciatyva) iš PVM mokėtojų, per 20 dienų po išregistravimo jis privalo pateikti specialią išregistruojamo iš PVM mokėtojų arba likviduojamo asmens PVM deklaraciją ir joje šio įstatymo nustatyta tvarka deklaruoti visas likusias prievoles, susijusias su PVM apskaičiavimu ir sumokėjimu (PVMĮ 88 str. 1 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus, taip pat teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, atsižvelgiant į tai, kad delspinigiai kartu yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, nustačius, jog mokesčių administratorius anksčiau atliko pareiškėjo PVM mokestinį patikrinimą, tačiau jo metu nenustatė pažeidimų, įvertinus tai, kad apskaičiuotų delspinigių suma sudaro beveik 85 proc. apskaičiuotos mokesčių sumos, spręstina, jog pareiškėjas atleistinas nuo 232 685,70 Lt (67 390,44 Eur) PVM delspinigių, 128 791,80 Lt (37 300,68 Eur) PM delspinigių ir 32 098,50 Lt (9 296,37 Eur) SM delspinigių mokėjimo.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis 2013 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A- 602-705/2013, nurodė, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į PVM atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma: (i) sandoriai, kuriai grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant; arba (ii) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje; arba (iii) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime nė vienos iš nurodytų faktinių aplinkybių nenagrinėjo, o vertino ūkinės operacijos realumą, kurį jau įvertino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje dėl vienašalės restitucijos taikymo. Įrodymų, kuriais remiantis būdų galima konstatuoti bent vieną iš aukščiau nurodytų teismo praktikoje reikalaujamų įrodyti aplinkybių, draudžiančių pagal teismų praktiką pareiškėjui taikyti PVM atskaitą, nėra. Nagrinėjamu atveju nėra jokių galimo PVM sukčiavimo požymių, netgi priešingai - byloje nustatyta, jog UAB „Lakis“ tinkamai deklaravo už pareiškėjui neva suteiktas paslaugas mokėtiną PVM. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas neįvertino to, kad pareiškėjas realiai patyrė sąnaudas, o ūkinė operacija yra įvykusi.

Pirmosios instancijos teismas nevertino visų reikšmingų bylos faktinių aplinkybių, kurių neįvertinus, įtvirtinamas dvigubas apmokestinimas vienašalės restitucijos taikymo atveju ir mokesčiai į biudžetą sumokami du kartus. Teismo posėdžio metu VMI atstovas patvirtino, kad VMI negrąžino nei PVM, nei pelno mokesčio permokos UAB „Lakis“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bei vienašalės restitucijos pritaikymo ir šiuo metu dėl to vyksta mokestinis ginčas. Taigi, šiuo atveju VMI ruošiasi UAB „Lakis“ negrąžinti ne tik tų PVM ir pelno mokesčio permokos sumų, dėl kurių grąžinimo yra suėjusi senatis, bet negrąžinti tokios pat mokesčio sumos, kokios reikalauja iš pareiškėjo. VMI laikosi dviprasmiškos pozicijos - iš pareiškėjo reikalauja sumokėti mokesčius, o UAB „Lakis“ mokesčio permokos taip pat negrąžina. Patenkinus VMI pretenziją šioje byloje, mokesčiai į biudžetą būtų sumokėti du kartus. Tokiu būdu būtų pažeistas Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintas teisingumo principas, draudžiantis dvigubo apmokestinimo taikymą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas formaliai vertino vagystės iš pareiškėjo faktą, nepagrįstai neįtraukė į PVM atskaitą išlaidų, pareiškėjo patirtų dėl kitų asmenų nusikalstamos veikos. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-78/2012 buvęs pareiškėjo direktorius buvo pripažintas kaltu dėl pareiškėjo turto pasisavinimo ir iššvaistymo. PVM įstatymo 66 str. 2 d. 2 p. numato, kad PVM atskaita nėra tikslinama, jei Vyriausybės nustatyta tvarka įrodoma, kad prekės prarastos dėl nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 861 „Dėl Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo įgyvendinimo“ patvirtintų Įrodymo, kad prekės prarastos dėl force majeure ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos taisyklių 7 p. nustatyta, kad PVM mokėtojas ar kitas apmokestinamasis asmuo, norėdamas netikslinti PVM atskaitos ar nemokėti PVM, privalo turėti dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas. Darytina išvada, kad atsakovas nepagrįstai sumažino apelianto PVM atskaitą dėl buvusio apelianto direktoriaus veikos, kuri teismo pripažinta nusikalstama. Tarp V. R. ir pareiškėjo nebuvo jokio intereso, priešingai - jis veikė prieš pareiškėjo interesus, nebuvo tokio santykių turinio, dėl ko sandoriai savo esme tarp pareiškėjo ir direktoriaus V. R. galėtų būti laikomi kaip sandoriai tarp susijusių asmenų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas prieš išsiregistruodamas iš PVM mokėtojų privalėjo patikslinti PVM atskaitą nerealizuotų prekių pirkimo PVM. Mokesčių administratoriui buvo žinoma aplinkybė, kad pareiškėjo nepanaudoti prekių likučiai, dėl kurių patikrinimo akte reikalaujama tikslinti PVM atskaitą, 2007 m. balandžio 4 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo areštuoti. Atitinkamai pareiškėjas neturėjo galimybių šių prekių realizuoti. Turto areštas buvo panaikintas tik 2011 m. vasario 22 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, tačiau prekių galiojimo laikas jau buvo pasibaigęs ir tokių prekių realizuoti nebuvo galimybės, be to pareiškėjas jau buvo išregistruotas iš PVM mokėtojų. PVM įstatymo 66 str. 2 d. 3 punktas numato, kad PVM atskaita netikslinama dėl kitų nuo PVM mokėtojo nepriklausančių priežasčių (prekių sunaikinimo dėl realizacijos terminų pasibaigimo ir kt.) prarasto prekių kiekio, kai šis asmuo gali pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, kad prekių likučių pareiškėjas negalėjo panaudoti savo veikloje, nes prekės buvo areštuotos, o pasibaigus areštui prekių galiojimo laikas buvo pasibaigęs, prekės ir toliau likusios pareiškėjo nuosavybėje, VMI reikalavimas tikslinti nerealizuotų prekių atskaitą yra nepagrįstas. Vilniaus apygardos administracinio teismo argumentas, kad pareiškėją išregistravus iš PVM mokėtojų, pareiškėjas besąlygiškai turi tikslinti atskaitytą PVM, yra nepagrįstas. Pagal PVM įstatymo 69 str. 1 d. apmokestinamąjį asmenį išregistruojant iš PVM mokėtojų arba PVM mokėtojui pasibaigiant dėl likvidavimo, išregistruojamo iš PVM mokėtojų arba likviduojamo asmens PVM deklaracijoje šio Įstatymo 66 ir 67 str. nustatyta tvarka patikslinama PVM atskaita ir į biudžetą grąžinamas į PVM atskaitą įtrauktas prekių ir (arba) paslaugų, įskaitant ilgalaikį turtą, kurios nebebus panaudotos šio Įstatymo 58 str. 1 d. nurodytai veiklai, pirkimo ir (arba) importo PVM. Pareiškėjas toliau planavo vykdyti PVM apmokestinamą veiklą, todėl jis neprivalėjo tikslinti PVM atskaitos dėl įsigytų prekių, kurios bus panaudotos PVM apmokestinamoje veikloje. Tik tuo atveju, jei pareiškėjo išregistravimo iš PVM mokėtojo metu žinoma, kad pareiškėjas nepanaudos atsargų likučio PVM apmokestinamai veiklai, turi būti tikslinama PVM atskaita. Jokių įrodymų byloje, kad pareiškėjo išregistravimo iš PVM mokėtojų metu buvo žinoma, jog pareiškėjas neparduos atsargų likučių, nėra. Taigi, Vilniaus apygardos administracinis teismas plečiamai aiškino PVM įstatymo 69 str. 1 d.