Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Valdimaro Bavėjano, Elenos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Lino Žukausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo (toliau – ONKT) skyriaus prokurorės ir nukentėjusiosios O. B. atstovo advokato D. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 3 metams;

- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 ir 9 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir apimant su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-19 nuosprendžiu paskirta bausme, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, R. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigojant nuteistąją neįsigyti, nevartoti ir nelaikyti psichiką veikiančių medžiagų; auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata ir išlaikyti juos; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

- pagal BK 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, S. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams 6 mėnesiams, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigojant nuteistąjį tęsti darbą; auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata ir išlaikyti juos; neturėti, nenaudoti ir neįsigyti psichiką veikiančių medžiagų; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš R. B. ir S. K. solidariai priteista 700 eurų O. B. neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuoti kratos metu paimti 510 litų.

Tuo pačiu teismo nuosprendžiu Š. G., padariusiam baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, baudžiamasis procesas nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ papunktis, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 254 straipsnio 4 dalis), tačiau dėl šios teismo nuosprendžio dalies apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. ir S. K. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2012 m. rugsėjo pabaigoje, tiksliau tyrimo nenustatytu metu, bet ne anksčiau kaip nuo 2012-09-28, romų bendrijoje (duomenys neskelbtini), pasinaudodami nukentėjusiosios O. B. pažeidžiamumu, t. y. tuo, kad ji yra neraštinga, menko išprusimo, lengvo protinio atsilikimo, neturinti nuolatinės gyvenamosios vietos, darbo, legalaus pragyvenimo šaltinio, stokojanti socialinių įgūdžių, bei kompetencijos ir priklausoma nuo narkotinių medžiagų, užverbavo ją nusikalstamai veikai daryti, pasiūlydami ir suteikdami nukentėjusiajai O. B. gyvenamąjį plotą Vilniaus romų bendrijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), name pažymėtame numeriu (duomenys neskelbtini), o vėliau – name (duomenys neskelbtini), duodami maisto, drabužių, narkotinių medžiagų jos pačios vartojimui, o būtent: išnaudojo ją nusikalstamai veikai daryti – narkotinių medžiagų platinimui, t.y. romų bendrijos teritorijoje (duomenys neskelbtini), pasinaudodami nukentėjusiąja O. B., laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio pabaigos, tiksliau tyrimo metu nenustatytos datos, bet ne anksčiau kaip nuo 2012-09-28, iki 2014-05-27, perdavė jai ne mažiau kaip 0,068 g narkotinės medžiagos – heroino, kurios dalį – 0,003 g narkotinės medžiagos – heroino 2013-11-09 O. B. neatlygintinai išplatino E. M. romų bendrijos teritorijoje (duomenys neskelbtini); kitą dalį – 0,015 g narkotinės medžiagos – heroino O.B. 2013-11-10 parduodama už 20 litų išplatino Š. G. romų bendrijos teritorijoje (duomenys neskelbtini); dalį – 0,035 g narkotinės medžiagos – heroino 2014-03-05 O. B. parduodama už 20 litų išplatino nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų dalyviui Nr. 4, o dalį – 0,015 g narkotinės medžiagos – heroino, kurios nespėjo išplatinti, O. B. laikė su savimi iki 2014-05-27 13.25 val., kai romų bendrijos teritorijoje (duomenys neskelbtini), buvo sulaikyta policijos pareigūnų. Šiais savo veiksmais R. B. ir S. K., veikdami kartu, išnaudojant nukentėjusiąją O. B. nusikalstamai veikai daryti, išplatino viso 0,068 g narkotinės medžiagos – heroino.

Nuteistieji R. B., S. K. ir jų gynėjos prašė atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokurorės ir nukentėjusiosios atstovo apeliacinius skundus.

Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokurorės ir nukentėjusiosios atstovo apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu R. B. ir S. K. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie, pasinaudodami nukentėjusiosios O. B. pažeidžiamumu išnaudojo ją nusikalstamai veikai daryti – narkotinių medžiagų platinimui. R. B. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, o pagal BK 260 straipsnio 1 dalį 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, šios bausmės subendrintos su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir jai paskirtos galutinės subendrintos 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams. Tuo pačiu nuosprendžiu S. K. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, o už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirtos galutinės subendrintos 3 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams 6 mėnesiams.

Apeliaciniuose skunduose prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas nesutinka su Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio dalimi dėl bausmių paskyrimo ir prašo paskirti nuteistiesiems griežtesnes nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmes, netaikant bausmės vykdymo atidėjimo. Prokurorė apeliaciniu skundu taip pat prašo savanaudiškas paskatas pripažinti nuteistųjų R. B. ir S. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Nukentėjusiosios atstovas be to nesutinka ir su apygardos teismo nuosprendžio dalimi dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tokius apeliaciniuose skunduose nurodomus prašymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako dėl Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalių dėl bausmės skyrimo ir neturtinės žalos atlyginimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Esminis prokurorės skundo argumentas, kuriuo motyvuojamas prašymas griežtinti nuteistiesiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes, yra tai, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmes, pažeidė BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmių skyrimo principus. Iš esmės panašiai motyvuojamas ir nukentėjusiosios atstovo apeliacinis skundas, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio, 61 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija tokius apeliacinių skundų teiginius laiko nepagrįstais.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje, nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pabrėžtina ir tai, kad bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioriteto. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog BK 61 straipsnio 2 dalyje yra išvardyti kriterijai, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį. Pabrėžtina, kad BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą ir nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Taigi BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata parinkti bausmės dydį skaičiuojant nuo jos vidurkio reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-194/2011, 2K-95/2014, 2K-238-139/2015, 2K-48-303/2016).

BK 147 straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtinta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas nuo dvejų iki dešimties metų. BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje taip pat įtvirtinta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų.

Apygardos teismas nuteistiesiems R. B. ir S. K. už BK 147 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą paskyrė švelnesnes nei sankcijos vidurkiai laisvės atėmimo bausmes, kurių dydį nustatė artimą sankcijose įtvirtintam minimumui. Prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas apeliaciniuose skunduose nurodo, kad tokios bausmės yra per švelnios, neproporcingos ir neadekvačios nuteistųjų padarytoms nusikalstamoms veikoms.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su prokurorės ir nukentėjusiosios atstovo apeliaciniuose skunduose nurodomu teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visumos BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, reikšmingų bausmės skyrimui, – nusikaltimų pavojingumo, nuteistųjų asmenybių, atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tuo tarpu per švelnias bausmes paskyrė, motyvuodamas vien tik tuo, kad nuteistieji turi tris vaikus, pakeitė gyvenamąją vietą. Priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, visos apeliantų nurodomos aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos ir į jas atsižvelgta skiriant nuteistiesiems bausmes.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apygardos teismas, skirdamas nuteistiesiems R. B. ir S. K. bausmes, pagrįstai įvertino ir atsižvelgė į tai, kad nuteistieji iš savanaudiškų paskatų padarė du sunkius, baigtus, tyčinius nusikaltimus, šių nusikaltimų pavojingumo pobūdį, kėsinimosi objekto reikšmingumą, nustatyta viena nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimai padaryti, veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nenustatyta nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į nuteistojo S. K. asmenybę charakterizuojančius duomenis – anksčiau du kartus teistas, tačiau teistumai išnykę, dirba Romų visuomenės centre kiemsargio pareigose, išlaiko žmoną ir tris mažamečius vaikus, nebegyvena tabore, naujų nusikalstamų veikų nepadarė. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas tinkamai įvertino ir atsižvelgė į nuteistosios R. B. asmenybę charakterizuojančius duomenis – nusikaltimų padarymo metu buvo teista, turi tris mažamečius vaikus, pakeitė gyvenamąją vietą, nebegyvena tabore, nedirba, nes augina mažamečius vaikus. Todėl nesutiktina su apeliantų teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumos, o vertino ir atsižvelgė tik į nuteistųjų šeiminę padėtį, kad augina tris mažamečius vaikus. Kaip matyti iš apygardos teismo nuosprendžio, teismas, spręsdamas bausmės skyrimo klausimą, įvertino visas apeliaciniuose skunduose nurodomas aplinkybes, t. y. įvertino padarytos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, taip pat tai, kad veikos baigtos, kad tai tyčiniai nusikaltimai, padaryti iš savanaudiškų paskatų, kiekvieno nuteistojo veiksmus, asmenybes, jų elgesį ir gyvenimo būdą po nusikalstamų veikų padarymo. Taigi šeiminė padėtis, trijų vaikų auginimas nebuvo vienintelės aplinkybės, į kurias skiriant nuteistiesiems bausmes atsižvelgė pirmosios instancijos teismas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apygardos teismas, įvertindamas bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, nepažeidė BK 54, 61 straipsnių reikalavimų ir motyvuotai nuteistiesiems S. K. ir R. B. paskyrė švelnesnes nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmes.

Nesutiktina ir su apeliaciniuose skunduose teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 61 straipsnio 2 dalį, kadangi nustatęs vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir nenustatęs atsakomybę lengvinančių, teismas turėjo skirti griežtesnes nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmes. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą ir nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Taigi BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata parinkti bausmės dydį skaičiuojant nuo jos vidurkio reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę. Todėl vien tai, kad nustatyta viena atsakomybę sunkinanti ir nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, savaime nesuponuoja, kad nuteistiesiems turi būti paskirtos griežtesnės nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmės. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, ją vertino kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėms, nesuteikiant nustatytai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei prioriteto.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė vieną nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimai padaryti, veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Prokurorė nepagrįstai apeliaciniu skundu prašo pripažinti nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos iš savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas). BK 60 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, jog skirdamas bausmę teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme nustatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Nusikalstamos veikos padarymas iš savanaudiškų paskatų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstamas tuo atveju, kai nustatoma, kad kaltininkas tą veiką padarė siekdamas turėti iš to kokios nors turtinės naudos sau ar kitiems asmenims. Savanaudiškos paskatos, kaip nusikaltimo sudėties požymis, ne visada aiškiai nurodomos BK specialiosios dalies straipsnių dispozicijose. Pabrėžtina, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažįstama tik tada, kai ji ne tik nėra nusikalstamos veikos sudėties požymis, bet ir kai ta aplinkybė neišreiškia nusikalstamos veikos esmės. Panašios nuomonės laikomasi ir formuojamoje kasacinio teismo praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58/2010). Skundžiamu nuosprendžiu nuteistieji R. B. ir S. K. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad išnaudojo asmenį nusikalstamai veikai daryti – narkotinių medžiagų platinimui. Šios nusikalstamos veikos, dėl kurių nuteistieji pripažinti kaltais, savo esme yra savanaudiškos, nukreiptos į turtinės naudos gavimą. Atsižvelgiant į tai, kad darant šias nusikalstamas veikas, kurios pagrindinis tikslas ir motyvas yra naudos įgijimas, savanaudiškos paskatos kaip kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė nebegali būti pripažįstama, todėl prokurorės prašymas pripažinti nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe savanaudiškas paskatas yra nepagrįstas ir netenkintinas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą minėtų aplinkybių, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems paskirtos švelnesnės nei sankcijos vidurkis bausmės nėra aiškiai per švelnios, neprieštarauja teisingumo principui, atitinka tiek nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką, tiek jų asmenybes, todėl griežtinti nuteistiesiems paskirtas bausmes nėra pagrindo. Kitokia prokurorės ir nukentėjusiosios atstovo nuomonė dėl bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių vertinimo negali būti pripažįstama pakankamu pagrindu keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas taip pat nesutinka su bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymu nuteistiesiems. Esminis prokurorės ir nukentėjusiojo atstovo apeliacinių skundų argumentas, kuriuo remiantis prašoma netaikyti BK 75 straipsnio, yra susijęs su padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdžiu.

BK 75 straipsnio 1 dalis numato, kada asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams, už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi įstatymų leidėjas įtvirtino formalius ir materialius kriterijus, kuriems esant gali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimo institutas. Taikydamas BK 75 straipsnį, baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą teismas atlieka du kartus: pirmą – vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, teismas įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antrą – nustatęs BK 75 straipsnyje numatytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir ar ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje. Spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-61-895/2015, 2K-7-29-942/2016). Pažymėtina, kad kaltininko asmenybės įvertinimas yra vienas iš svarbesnių momentų, kuris reikšmingas nustatant, ar bausmės tikslai, paskirtis gali būti įgyvendinti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, atidėdamas bausmės vykdymą R. B. pagrįstai pirmiausiai įvertino tai, kad Vilniaus miesto apylinkės 2015 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu R. B. buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, tame tarpe ir už veiką, kuri padaryta vėliau nei veikos, dėl kurių priimtas skundžiamas nuosprendis. Apygardos teismas, įvertinęs aplinkybių visumą – bausmės vykdymo atidėjimo metu naujų nusikalstamų veikų nepadarė, augina tris mažamečius vaikus, pakeitė gyvenamąją vietą, nebegyvena tabore, pagrįstai padarė išvadą, kad pagrindai taikyti bausmės vykdymo atidėjimą neišnyko. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia apygardos teismo išvada. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistoji R. B. bausmės vykdymo atidėjimo metu naujų nusikalstamų veikų nepadarė, kas leidžia teigti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Pirmosios instancijos teismas, atidėdamas S. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, įvertino visumą aplinkybių. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistasis šiuo metu dirba, išlaiko šeimą, tris mažamečius vaikus, anksčiau teistas, tačiau teistumai išnykę, todėl laikytina, kad asmuo neteistas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios ir anksčiau nurodytos bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo.

Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiosios atstovo nurodoma kasacinės instancijos teismo nutartis Nr. 2K-42/2012 nagrinėjamu atveju nelaikytina precedentu. Teismams sprendžiant bylas, precedento galias turi tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Šiuo atveju negalima remtis minėta nutartimi, nes šios bylos nėra analogiškos, apelianto nurodomoje byloje asmuo buvo nuteistas už vagystes. Todėl tai, kad minėtoje byloje nebuvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, nesudaro pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė bausmės vykdymo atidėjimo institutą.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir pagrįstai nuteistiesiems atidėjo bausmės vykdymą. Apeliantų prašymas pakeisti apygardos teismo nuosprendžio dalį panaikinant BK 75 straipsnio taikymą, netenkinamas.

Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios atstovas taip pat nesutinka su nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydžiu, teigiama, kad apygardos teismo priteista 700 eurų suma aiškiai per maža.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios O. B. atstovas 2016 m. sausio 5 d. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo buvo prašoma priteisti 5 000 eurų neturtinės žalos nukentėjusiajai (t. 5, b. l. 79-80). Apygardos teismas pareikštą civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir iš nuteistųjų R. B. ir S. K. nukentėjusiajai O. B. priteisė 700 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiosios atstovas, nesutikdamas su tokiu dydžiu, teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, kadangi neatsižvelgė į padarytų nusikaltimų įvykdymo aplinkybes.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje argumentuotai ir teisiškai nurodė priteistinos neturtinės žalos kriterijus, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų vertinti kitaip ir su jais sutinka. Apygardos teismas teisingai įvertino nuteistųjų nusikalstamų veikų padarinius, nukentėjusiosios interesus, teisingai suprato įstatyme įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė, žymiai sumažindamas reikalaujamą priteisti neturtinės žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteisiamos neturtinės žalos dydį, įvertino ir atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, atsiradusius padarinius, nuteistųjų turtinę padėtį, o taip pat ir į nukentėjusiosios asmenybę, jos gyvenimo būdą. Nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydis nėra akivaizdžiai per mažas, jis neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams, atitinka nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įstatyme įtvirtintų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kriterijų visumą, pagrįstai iš dalies tenkino civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos nukentėjusiajai atlyginimo. Apygardos teismas laikėsi civilinio ieškinio išsprendimą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų (BPK 106 straipsnio 2 dalis, 109, 113, 115 straipsniai, CK 6.250 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės ir nukentėjusiosios O. B. atstovo advokato Daliaus Poviliaus apeliacinius skundus atmesti.