- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-07-05
- Bylos Nr.
- 1A-18-626/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-43690-2016-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vitalija Norkūnaitė, Audrius Cininas, Jurgita Mačionytė
- Nuteistasis
- D. P.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Jurgitos Mačionytės, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-06-22 nuosprendžio, kuriuo D. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 75 MGL (2 824,50 Eur) dydžio bauda. Baudą D. P. įpareigotas sumokėti per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. D. P. buvo nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už aplaidų apskaitos tvarkymą, o būtent už tai, kad jis, nuo 2013-11-11 iki 2015-02-13, būdamas UAB „R.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos Vilniaus miesto savivaldybės rejestro tarnyboje nuo 1992-02-24, buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, pagal 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX – 574 21 str., būdamas atsakingu už apskaitos organizavimą bei už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, neorganizavo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, nes nepateikė ir neišsaugojo UAB „R.“ didžiosios knygos ir buhalterinės apskaitos registrų už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2015-02-24, tuo pažeidė 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 nuostatas: 19 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“; 19 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad „patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis“; 21 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad „už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“; 21 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad „už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“. Dėl šių pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „R.“ turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2015-02-24.
Šalies argumentai
2. Nuteistasis D. P. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-06-22 apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, jį išteisinti kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
3. Apeliantas mano, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, t. y. neatsižvelgus į BK 2 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas. Nurodo, kad nuosprendyje akivaizdžiai neteisingai yra nurodomi jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai, t. y. teigiama; „neorganizavo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, nes nepateikė ir neišsaugojo UAB „R.“ didžiosios knygos ir buhalterinės registrų“. Pažymi, kad buhalterinės apskaitos neorganizavimas iš viso nėra privalomas BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymis, o gali būti tik buhalterinės apskaitos netvarkymo arba aplaidaus tvarkymo priežastis bei nusikalstamos veikos subjektą nustatantis požymis. Taip pat nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyti nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymiai, prieštarauja teisinei logikai – jeigu jis būtų neorganizavęs arba netinkamai organizavęs įmonės buhalterinę apskaitą, tai nebūtų buvę ko saugoti, nes buhalterinės apskaitos nebūtų buvę arba ji būtų buvusi nepilna, dėl ko būtų kilę BK 223 straipsnyje nurodyti padariniai. Be to, pasak apelianto, buhalterinės apskaitos dokumentų ir/ar registrų nepateikimas nėra laikomas privalomu BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymiu, nes jis nėra numatytas šio straipsnio dispozicijoje, t. y. jis yra patrauktas už veiksmus, kurie nėra laikomi nusikalstamais, o tai prieštarauja BK 2 straipsnio 3 daliai. Mano, kad išdėstytos aplinkybės paliudija, kad apskaita buvo organizuojama ir tvarkoma tinkamai, t. y. bendrovėje buvo vedama didžioji knyga, o sutinkamai su specialisto išvada, BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos pasekmės kilo dėl to, kad apskaitos registrai ir/ar didžioji knyga nebuvo išsaugota ir pateikta specialistei ir/ar ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams.
3.1. Nurodo, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl būtina kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, patikrinti, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdamas ar netinkamas vykdymas, buvo tiesioginė padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros) kilimo sąlyga. Pažymi, kad nustatant kaltę dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo teismai neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu, o būtina analizuoti nustatytų kaltininko veiksmų pavojingumą ir spręsti, ar dėl šio asmens padaryto pažeidimo kilo 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, įvertinti baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo galimybes. Nurodo, kad pagal teismų praktiką, buhalterinės apskaitos organizavimas ir tvarkymas nėra tapačios sąvokos (kasacinė nutartis Nr. 2K-41/2012, tuo tarpu įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pažymi, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį ūkio subjekto vadovas atsakingas už tai, jog įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Nurodo, jog vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės vyriausiajam buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Pasak apelianto, iš išdėstyto matyti, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyti jo veikos objektyvieji požymiai – įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo neorganizavimas, didžiosios knygos ir apskaitos registrų nepateikimas įstatymų leidėjo nėra automatiškai laikomi nusikalstamais, o nuosprendžio išvada apie buhalterinės apskaitos neorganizavimą prieštarauja kitai nuosprendžio išvadai, kad didžioji knyga ir registrai buvo tvarkomi įmonės buhalterės. Todėl, pasak apelianto, šioje byloje galima svarstyti tik dėl vieno veikos objektyviosios pusės požymio – didžiosios knygos ir/ar apskaitos registrų neišsaugojimą ir tik šį požymį sieti su galima nusikalstama veika.
3.2. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai apskaitos registrų neišsaugojimą sieja su apskaitos tvarkymo netinkamu organizavimu, nes buhalterinės apskaitos tvarkymas neapima buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo ir pateikimo. Be to, pasak apelianto, šis teismo argumentas yra grynai teorinio pobūdžio, nes teismas nenagrinėjo konkrečių registrų neišsaugojimo aplinkybių, kurios turi esminę reikšmę nustatant už buhalterinės apskaitos registrų neišsaugojimą atsakingą asmenį (subjektą). Nurdo, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad 2015-02-24 nutartimi UAB „R.“ iškelta bankroto bylą, o 2015-03-19 ir 20015-04-01 buvo perimti BUAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentai. Liudytoja B. L. parodė, kad buhalterinė apskaita ir registrai buvo vedami kompiuterinės pagalbos „Agnum“ pagalba, o nutraukdama darbo sutartį buhalterė apskaitą perrašė į diskelį, kurio bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo A. L., perduodant jam dokumentus, nepaėmė, o pareikalavo apskaitą atspausdinti popieriniame variante (liudytojas A. L. iš esmės šias aplinkybes patvirtino). Pastebi, kad pats apylinkės teismas nurodė, jog liko nepaneigti B. L. parodymai, todėl apeliantas daro išvadą, kad apskaitos registrai buvo pateikti bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui, tačiau jis atsisakė juos priimti.
3.3. Pažymi, kad jis ir buhalterė B. L. įvykdė pareigą bankroto administratoriui perduoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus, o jeigu bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo neįvykdė pareigos perimti dokumentus ir registrus tuo pagrindu, kad neturėjo reikiamos programos juos peržiūrėti, tai neigiamos pasekmės dėl to negali kilti apeliantui. Apelianto nuomone, kadangi nuo bankroto bylos iškėlimo momento ir bankroto administratoriaus paskyrimo įmonės dokumentų perėmimo ir jų saugojimo pareiga pereina bankroto administratoriui ir/ar jo įgaliotam asmeniui, o įmonės dokumentus perdavus jo (apelianto) pareigos dėl minėtų dokumentų saugojimo baigėsi, todėl teismo nuoroda į Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalių, 21 straipsnio 2 dalies reikalavimų nevykdymo teisinės reikšmės neturi. Taip pat pažymi, kad ir dokumentus ikiteisminio tyrimo pareigūnams privalėjo pateikti ne jis, o bankroto administratorius, nes pareikalavimo momentu būtent jis buvo įmonės dokumentų saugotoju.
3.4. Taip pat nurodo, kad nuosprendyje konstatuoti objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Remiasi liudytojos B. L. parodymais, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu ji, naudodamasi buhalterine programa „Agnum“, vedė apskaitos registrus ir didžiąją knygą (specialisto išvados 17 lape šis faktas taip pat pripažįstamas). Pasak apelianto, šios liudytojos parodymai paneigia konstatuotą aplinkybę, kad neva iš dalies negalima nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžių bei struktūros dėl nepateiktų buhalterinių registrų ir didžiosios knygos.
3.5. Apelianto teigimu, buvo padarytas esminis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) esminis pažeidimas, nes, pasak apelianto, byloje esantys įrodymai vertinti nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų – neįsigilinus į bylos aplinkybes.
3.6. Apelianto nuomone, teismas vertindamas specialisto išvadą, pažeidė BK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes suteikė jai aukštesnę įrodomąją galią turinčio įrodymo reikšmę, rėmėsi išimtinai išvados rezoliucine dalimi, visiškai neatsižvelgdamas į išvados turinį, t. y. nevertindamas, ar išvada yra pakankamai motyvuota, ar nurodyti motyvai pagrįsti faktine bylos medžiaga ir teisės aktais.
3.7. Apelianto nuomone, teismo (tuo pačiu ir specialistės) išvadas, jog nesant pirminių dokumentų negalima iš dalies nustatyti UAB „R.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžių bei struktūros, paneigia ir teisės aktų aiškinimas: Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apskaitos dokumentas, tai popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turinti rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą. Tuo tarpu to paties įstatymo 2 straipsnio 3 dalis nustato, kad apskaitos registras – tai remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenys. Pasak apelianto, iš to matyti, kad įstatymas aiškiai išskiria dvi sąvokas – apskaitos dokumento ir apskaitos registro ir pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 223 straipsnio 1 dalį kyla tik už buhalterinės apskaitos dokumentų, bet ne už šių dokumentų registro(ų) neišsaugojimą. Įvertinęs išdėstytą, nurodo, kad registruose nėra fiksuojamos jokios ūkinės operacijos ir tai yra tik dokumentų suvestinė, todėl jų nebuvimas negali lemti to, kad nebūtų galimybės nustatyti ūkio subjekto turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Apelianto manymu, tokią išvadą leidžia daryti ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis, pagal kurią apskaitos registrų formą, turinį ir skaičių nusistato ūkio subjektas pagal savo poreikius. Atkreipia dėmesį, kad specialisto išvadoje ir skundžiamame nuosprendyje tik abstrakčiai nurodoma, kad nepateikti registrai, jų nekonkretizuojant. Pažymi, kad įstatymai nenumato privalomų registrų sąrašo, todėl teismas turi nurodyti, kokie konkrečiai ir kokiu teisiniu pagrindu turėjo būti vedami buhalterinės apskaitos dokumentų registrai, nes tik tada galėjo atsirasti pareiga šiuos registrus saugoti.
3.8. Taip pat pažymi, kad buhalterė B. L., remdamasi pirminiais dokumentais, atkūrė didžiąją knygą, kas neginčytinai paneigia teismo išvadą apie galimybės iš dalies nustatyti tam tikrus bendrovės ūkinės-finansinės veiklos rodiklius nebuvimą.
3.9. Taip pat nurodo, kad teismas vertindamas įrodymus, neįvertino kitų teisės aktų, turinčių esminę reikšmę specialistės išvadai vertinti, o svarbiausia pačiai teisinei atsakomybei kilti: Lietuvos Respubliks vyriausybės 2002-07-01 nutarimu Nr. 1022 patvirtintų „Dingusių, visiškai ar iš dalies sugadintų apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų atkūrimo taisyklių“, konkrečiai 9 punkto nuostatų, leidžiančių dingusių apskaitos dokumentų ir paskaitos registrų atkūrimo galimybę, esant apskaitos dokumentams. Apelianto manymu, šiuo teisės aktu, numatančiu ūkio subjekto pareigą atkurti apskaitos registrus, - šalinama baudžiamoji atsakomybė, kai dėl tam tikrų priežasčių registrai neišsaugomi, nes yra galimybė juos atkuri. Mano, kad apie baudžiamąją atsakomybę būtų pagrindas kalbėti tik tada, jei registrų nebūtų galimybės atkurti (pvz. taisyklių 12 punktas). Mano, kad paminėtų taisyklių nuostatos reikšmingos aiškinant BK 223 straipsnį, tiek vertinant specialisto išvados pagrįstumą bei kompetenciją, nes faktas, kad nebuvo remtasi B. L. atkurtais apskaitos registrais, sukelia pagrįstas abejones specialisto kompetencija.
3.10. Mano, kad apylinkės teismas neįvertino akivaizdaus specialisto išvadų prieštaringumo fakto. Nurodo, kad specialistė teigia, jog negalima nustatyti bendrovės turto, tačiau atsakydama į 1 užduoties klausimą (išvados 3-6 lapai), nurodo bendrovės turto, įsipareigojimų pokyčius, jų dydį, santykį, paskaičiavo bendrojo ir kritinio mokumo rodiklius ir kt. Pažymi, kad išvados 3-iame lape teigiama, jog registrų nepateikimas neleidžia specialistei palyginti deklaruotų turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžių su vestos buhalterinės apskaitos duomenimis, tačiau, apelianto nuomone, duomenų lyginimas reikšmingas nustatant buhalterinės apskaitos teisingumą ar neteisingumą, bet jis nėra svarbus nustatant pačios buhalterinės apskaitos netinkamo vedimo ar netinkamo jo organizavimo faktą, dėl ko kiltų atsakingam asmeniui baudžiamoji atsakomybė pagal BK 223 straipsnį. Nurodo, kad teismas neįvertino ir aplinkybės, kad bankroto byloje yra patvirtinti kreditorių reikalavimai, kas paneigia išvadą, jog negalima nustatyti bendrovės įsipareigojimų dydžio. Pažymi, kad pirminių apskaitos dokumentų (PVM sąskaitų faktūrų ir kt.) buvimas, priešingai specialisto išvados teiginiams, leidžia nustatyti bendrovės įsipareigojimų eiliškumą pagal dokumentų datas ir kitus rekvizitus, tik nėra abejonių, kad nesant registrų, tai padaryti sunkiau. Taigi, pasak apelianto, apskaitos registrų nebuvimas tik apsunkina apskaitos tvarkymą, tačiau neatima galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės ūkinės-finansinės veiklos rodiklius.
3.11. Apelianto nuomone, teismo išvada dėl padarinių, numatytų BK 223 straipsnio 1 dalyje kilimo, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Pažymi, kad jis bendrovės direktoriumi dirbo nuo 2013-11-11 iki 2015-02-13, o nuteistas už laikotarpį, kuriuo įmonės direktoriumi nebuvo, t. y. nuo 2012-01-01 iki 2013-11-11. Nurodo, kad jis negali atsakyti už laikotarpį, kuriuo įmonės direktoriumi nedirbo, nes už įmonės buhalterijos vedimą ir organizavimą, dokumentų išsaugojimą, nebuvo atsakingas.
3.12. Nurodo, kad teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas ir įtakotas kelių priešiškai nusiteikusių kreditorių, turinčių neslepiamą tikslą padaryti poveikį jam ir priversti atsiskaityti. Mano, kad šiuo baudžiamuoju procesu siekiama ne BPK ir BK 1 straipsnio 1 dalyje numatytų tikslų, bet keleto asmenų interesų patenkinimo, todėl baudžiamasis procesas apskritai buvo pradėtas ir vykdomas neteisėtai ir nepagrįstai.
3.13. Pažymi, kad atsisakė duoti parodymus teisme suklaidintas gynėjo, kuris paaiškino, jog jis duos paaiškinimus teismui. Nesuprasdamas parodymų ir gynėjo baigiamosios kalbos skirtumų, jis ir nedavė parodymų teisme.
4. Atsiliepimai į skundą nepateikti. Nuteistasis D. P. ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. P. apeliacinis skundas tenkintinas ir apkaltinamasis nuosprendis naikintinas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, apklausęs nuteistąjį ir specialsitę, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad D. P. veika atitinka BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius ir, kad jis yra kaltas dėl šios nusikalstamos veikos padarymo.
6. D. P. buvo nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas atsakingu už apskaitos organizavimą bei už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, neorganizavo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, nes nepateikė ir neišsaugojo UAB „R.“ didžiosios knygos ir buhalterinės apskaitos registrų už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2015-02-24.
7. Apylinkės teismas ginčijamame nuosprendyje konstatavo, kad buhalterine programa AGNUM suvesti UAB „R.“ apskaitos registrai ir didžioji knyga popieriniame variante, o taip pat ir suvestiniai apskaitos dokumentai elektronine forma (skaitmeninėje laikmenoje) nebuvo išsaugoti ir pateikti ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams ir, kad už tai yra atsakingas UAB „R.“ direktorius D. P., tinkamai neorganizavęs bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „R.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
8. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių rūšių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, jei dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-305/2009). BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų trijų alternatyvių veikų sudėtys yra materialios, taigi baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai būtent šio straipsnio dispozicijoje numatyti pažeidimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kitaip tariant, kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, reikia patikrinti ir tai, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymas (šiuo atveju buhalterinės apskaitos tvarkymo neorganizavimas) buvo tiesioginė padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros) kilimo sąlyga. Priežastinio ryšio nustatymas yra loginis procesas, kurio metu, analizuojant teisės normą ir faktines bylos aplinkybes, nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237-489/2015, 2K-69-895/2018).
9. Pažymėtina ir tai, kad pagal teismų praktiką nustatydamas asmens kaltumą dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo teismas neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu, būtina analizuoti nustatytų kaltininko veiksmų pavojingumą ir spręsti, ar būtent dėl šio asmens padaryto pažeidimo kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426/2013).
10. Apeliantas mano, jog apskaitos registras nėra apskaitos dokumentas, o BK 223 straipsnio dispozicijoje nurodyta baudžiamoji atsakomybė už tik buhalterinių dokumentų, o ne už apskaitos registrų, neišsaugojimą, kuo yra kaltinamas nuteistasis D. P.. Buhalterinės apskaitos įstatymas apibrėžė šias apelianto ginčijamas sąvokas: apskaitos dokumentas – tai popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą (2 straipsnio 1 dalis). Minėto įstatymo 3 dalyje nurodyta, kad apskaitos registras – remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenis. Kaip matyti apskaitos dokumentas netapatus buhalterinei apskaitai: apskaitos dokumentas – tai pavienės ūkinės operacijos liudijimas, o buhalterinė apskaita -tokių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema. Taigi, apskaitos registras yra išvestinis dokumentas iš apskaitos dokumentų ir, apygardos teismo nuomone, yra BK 223 straipsnio dalykas. Skunde keliamas klausimas dėl atsiradusių padarinių (negalėjimo iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, turto, kapitalo, įsiskolinimų dydžio bei struktūros), nepateikus bendrovės didžiosios knygos ir apskaitos registrų, kai tuo tarpu mokesčių inspekcija, tikrindama įmonės veiklą, nebuvo nustačiusi esminių pažeidimų ir dokumntų trūkumo. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu skundo argumentu, nes mokesčių inspekcija atliko tik bendrovės mokestinį patikrinimą, kuris neapėmė visos bendrovės ūkinės finansinės veiklos, nenustatė jos turto, nuosavo kapitalo bei įsipaireigojimų, jų dydžių ir struktūros.
11. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, to paties įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis, 21 straipsnio 1 dalyje - kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, kuris taip pat atsako ir už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka (21 straipsnio 2 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos Dokumentų ir archyvų įstatymo 2004 m. kovo 30 d. Nr. IX-2084 - 12 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 papunkčius, valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo: 1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; 2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės. Pagal teismų praktiką buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas – tai bet koks neatsargus jų praradimas pirma laiko, kuris šiems dokumentams saugoti nustatytas įstatymų, kai dokumentai prarandami dėl įstatymų nežinojimo ar neteisingo jų suvokimo arba netinkamo apskaitos dokumentų saugojimo.
12. Byloje nėra ginčijama, kad nuo 2013-11-11 iki 2015-02-13 UAB „R.“ direktoriaus pareigas ėjo D. P. ir, kad jis, kaip įmonės vadovas, buvo atsakingas už apskaitos organizavimą bei už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Byloje taip pat neginčytinai nustatyta, kad buhalterinę apskaitą įmonėje tvarkė: nuo 2011-07-01 iki 2012-06-20 – UAB „F.“, nuo 2012-06-20 iki 2015-02-13 pagal 2012-06-20 darbo sutartį – vyriausioji finansininkė B. L.. Bylos duomenimis Vilniaus apygardos teismo 2015-02-24 nutartimi buvo iškelta UAB „R.“ bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2015-03-05) ir įmonės bankroto administratoriumi buvo paskirtas UAB „Projekto investicijos“, bankroto procerdūras vykdė šios įmonės įgaliotas asmuo - A. L.. Iš bylos medžiagos matyti, kad pradėjus šios bylos ikiteisminį tyrimą, specialistei L. N., atliekančiai tyrimą dėl UAB „R.“ ūkinės finansinės veiklos, buvo pateikti UAB „R.“ 2012-2014 m. kasos registrai su kasos dokumentais, bankų išrašai, avansinės apyskaitos su pirkimų dokumentais, darbo užmokesčio priskaičiavimo suvestinės, ir Gaunamų ir Išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrai su pirkimų ir pardavimų PVM sąskaitomis faktūromis, tačiau tyrimui buvo nepateikti UAB „R.“ didžioji knyga su visais buhalterinių sąskaitų apskaitos registrais (išskyrus kasos).
13. Išvadą apie negalimumą iš dalies nustatyti UAB „R.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros apylinkės teismas grindė 2017-10-06 specialisto išvada dėl UAB „R.“ ūkinės finansinės veiklos ir liudytojos B. L., buvusios UAB „R.“ buhalterės, parodymais. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad kiti teisiamajame posėdyje nagrinėti duomenys nuosprendyje buvo tik ivardinti, bet ne aptarti.
14. Iš byloje esančio 2015-03-19 bylų (dokumentų) perdavimo akto Nr. 1503/01, kuriame išvardinti dokumentai, pagal jų pavadinimus – susiję su įmonės steigimu, akcininkų sprendimais (viso 30 lapų) bei iš byloje esančio 2015-04-01 bylų (dokumentų) perdavimo akto Nr. 1504/01, kuriame nurodyta, kad D. P. A. L. perduoda bylas, nurodydamas bylų pavadinimus ir segtuvų skaičių (25 segtuvai) matyti, kad juose tarp įrašytų bylų pavadinimų nėra dokumentų, įvardintų kaip buhalteriniai apskaitos registrai ir didžioji knyga bei jokių skaitmeninių laikmenų (t. 2, b.l. 32-33, 34 - 35). FNTT prie VRM Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finasinės veiklos tyrimo skyriaus 2017-05-09 raštu Nr. 25/10-2-26-7401 buvo paprašyta iki 2017-05-19 pateikti tyrimui UAB „R.“ didžiosios knygos buhalterinės apskaitos registrus už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2015-02-24 (t.2, b.l.125), tačiau byloje nėra duomenų, kad tokie dokumentai būtų pateikti. Vilniaus apskrities vyriausiojo komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus raštais 2017-05-18 Nr. 10-S-87574 ir 2017-09-27 Nr. 133-433972 buvo pateikta dalis dokumentų iš UAB „R.“ ir Vilniaus apygardos teismo (b.l.), tačiau, kaip matyti, tarp pateiktų dokumentų taip pat nebuvo didžiosios knygos buhalterinės apskaitos registrų už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2015-02-24.
15. Remiantis nuteistojo D. P., liudytojų B. L. ir A. L. parodymais nustatyta, kad UAB „R.“ buhalterinė apskaita iki 2015-01-12 buvo vedama kompiuterine buhalterine programa AGNUM. Nuteistasis D. P. apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad iki įmonės bankroto didžioji knyga ir apskaitos registrai buvo vedami kompiuterinėje apskaitoje. Tą patį tvirtino ir UAB „R.“ buhalterė B. L., apklausiama liudytoja ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Pirmos instancijos teisme specialistė L. N. paaiškino, kad iš „UAB „R.“ buhalterės B. L., vadovo D. P. ir administratoriaus A. L. parodymų ji sprendė, kad įmonės didžioji knyga buvo vedama elektroniniu būdu. Šie minėtų liudytojų parodymai byloje nėra paneigti. Atkreiptinas dėmesys, kad Buhalterinės apskaitos įstatymas numato galimybę buhalteriją vesti elektroniniu būdu.
16. Taigi, byloje nėra objektyvių duomenų, rodančių, kad inkriminuojamu laikotarpiu nebūtų vedami UAB „R.“ didžioji knyga ir apskaitos registrai. Tą pažymėjo ir pirmos instancijos teismas ginčijamame nuosprendyje. Specialisto išvadoje Nr. 5-1/80 nurodyta, kad įvertinus visus pateiktos bylos duomenis, galima teigti, kad laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2015-02-24 apskaitos registrai buvo vedami. Pasak specialistės L. N., ji taip pat nenustatė ir pirminių apskaitos dokumentų trūkumo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad iki UAB „R.“ buhalterinių dokumentų perdavimo bankroto administratoriaus paskirtam įgaliotam asmeniui, didžioji knyga bei apskaitos registrai buvo vedami elektroniniu būdu ir saugomi kompiuteryje. Visgi nepaisant to, byloje nustatyta, kad tokie dokumentai nebuvo perduoti finansinės veiklos tyrimą atliekančiai specialistei. Kaip matyti, specialisto išvada dėl negalimumo nustatyti bendrovės nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, grindžiama būtent tuo, kad tyrimui nebuvo pateikti UAB „R.“ apskaitos registrai.
17. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 9 punkte yra nurodyta, jog bankroto administratorius privalo atvykti į bankrutuojančios įmonės buveinę ir organizuoti įmonės turto bei jos dokumentų perėmimą ir apsaugą. To paties įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą ir visus dokumentus per teismo, iškėlusio bankroto bylą, nustatytus terminus. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų (10 straipsnio 7 dalies 2 punktas). Taigi šis įstatymas numato, kad nuo įsiteisėjusios teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą ir bankroto administratoriaus paskyrimo, pareiga organizuoti įmonės turto bei jos dokumentų perėmimą ir apsaugą tenka būtent bankroto administratoriui, todėl sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad nuo bankroto bylos iškėlimo ir bankroto administratoriaus paskyrimo ankstesnė bendrovėje nustatyta buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarka baigiasi ir dokumentai saugomi pagal bankroto administratoriaus ir/ar jo įgalioto asmens nustatytą tvarką, todėl, kolegijos nuomone, pagrįstas yra skunde išdėstytas teiginys, jog buhalterinės apskaitos dokumentus ikiteisminio tyrimo įstaigai turėjo perduoti ne buvęs bendrovės vadovas D. P., o dokumentus perėmęs banmkroto administratorius ir/ar jo įgaliotas asmuo.
18. Apeliantas yra teisus teigdamas, kad apylinkės teismas nenagrinėjo konkrečių apskaitos registrų neišsaugojimo aplinkybių, kurios turi esminę reikšmę nustatant už buhalterinės apskaitos registrų neišsaugojimą atsakingą asmenį. Minėta, kad nustatydamas asmens kaltumą dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo teismas neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu, būtina analizuoti nustatytų kaltininko veiksmų pavojingumą ir spręsti, ar būtent dėl šio asmens padaryto pažeidimo kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai. Atliekant dalinį įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, D. P. paaiškino, kad kai įmonė bankrutavo, visi buhalteriniai dokumentai buvo perduoti atvykusiam į jo įmonę bankroto administratoriui per du kartus: pirmą kartą – buvo perduoti įmonės akcininkų protokolai, įmonės pažymėjimas, antspaudas, antrą kartą – buvo perduoti pirminiai įmonės apskaitos dokumentai segtuvuose pagal metus; pirmą kartą perduodant administratoriui dokumentus, buvo pateiktas administratoriui diskelis, kuriame buvo įrašyti registrai ir didžioji knyga, tačiau administrtatorius, peržiūrėjęs tą diskelį, pasakė, kad jam jo nereikia, nes jis neturi buhalterinės apskaitos programos; antrą kartą perduodant į jo įmonę atvykusiam administratoriui dokumentus, pirminiai apskaitos dokumentai buvo įsegti į segtuvus pagal metus, ant nugarėlių buvo sužymėti segtuvuose esančių dokumentų pavadinimai; minėtas diskelis, kuriame buvo įrašyti apskaitos registrai ir didžioji knyga, buvo įsegtas į vieną iš segtuvų; jis neturėjo tikslo nuslėpti ar saugoti pas save to diskelio su jame įrašytais registrais ir didžiaja knyga; administratorius nereikalavo pateikti registrų ir didžiosios knygos kitokios formos (būtent popierinio varianto). Dėl didžiosios knygos ir apskaitos registrų popierinio varianto nepateikimo bankroto administratoriui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nuteistasis D. P. apeliacinės instancijos teismui paaiškino, kad patalpos, kuriose buvo įsikūrusi UAB „R.“ bei kompiuteris, kuriame buvo vedama visa buhalterinė apskaita, buvo nuomojami iš UAB „E.“, todėl buhalterė, išeidama iš darbo (prieš pat bankroto iškėlimą) visą buhalterinę apskaitą buvo įrašiusi į laikmeną; maždaug po pusės metų tyrėjai pareikalavus įmonės apskaitos registrų, išspausdinti jų iš kompiuterio, kuriame buvo vedama buhalterinė apskaita, nebuvo galimybės, kadangi jis jau to kompiuterio neturėjo, jį buvo atsiėmusi bendrovė „E.“, kuriai priklausė. Liudytoja B. L. parodė, kad kai ji nutraukė su įmone darbo sutartį, visą buhalterinę apskaitą ji perrašė į diskelį, tačiau bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo A. L., perimdamas įmonės dokumentus, mepaėmė minėto diskelio, o pareikalavo apskaitą atspausdinti popieriniame variante. Liudytojas A. L. pirmos instancijos teisme patvirtino, kad: jam pirmą kartą perduodant įmonės dokumentus, buvo pasiūlytas diskelis, kuriame, pasak D. P. ir buhalterės B. L., buvo įrašyta didžioji knyga; jis kompiuteriu patikrino diskelį, tačiau nepavyko nuskaityti, nes tam reikėjo specialios programos, todėl jis diskelio neėmė ir paprašė įmonės vadovo suruošti visus dokumentus ir pateikti popierinį apskaitos variantą, dėl to sutarė laiką; sutartu laiku jam buvo perduoti 25 segtuvai su nesunumeruotais dokumentais, jis jų netikrino – kas buvo pateikta, tą ir paėmė; perduodant dokumentus abiem atvejais buvo du perdavimo dokumentų aktai; visus šiuos dokumentus jis atidavė ikiteisminio tyrimo pareigūnams; antrojo dokumentų perdavimo metu popierinio registrų varianto pateikta nebuvo; tuo metu jis neprašė didžiosios knygos, nes manė, kad yra įmonės vadovas, kompiuteris, kuriame buvo vedama buhalterinė apskaita, manė, kad bet kada paprašius, bus jam pateiktas popierinis variantas. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas parodė, kad UAB „R.“ dokumentų perdavimo metu galiojo nauja buhalterinės apskaitos įstatymo nuostata, kad analitiniai – sintetiniai, t.y. visi registrai, žurnalai, orderiai, didžioji knyga it kt. gali būti nespausdinami, o saugomi elektroninėse laikmenose, todėl jis pasinaudojo įstatymo suteikta teise ir jie atspausdinti nebuvo, taip pat jam tokie dokumentai ir nebuvo perduoti. Kaip matyti, ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. L. išvis nieko neminėjo apie tai, kad D. P. jam buvo davęs kokią nors skaitmeninę laikmeną su joje įrašytais registrais ar didžiaja knyga ir, kad tuo metu buvo prašęs D. P. pateikti išspausdintą didžiąją knygą ir apskaitos registrus, jo pardoymai dėl šių aplkinkybių nėra nuoseklūs, kaip tuo tarpu nuteistasis D. P. ir liudytoja B. L. nuosekliai teigė, kad įvykdė pareigą bankroto administratoriui perduoti visus UAB „R.“ buhalterinius dokumentus, tame tarpe ir apskaitos registrus ir didžiają knygą, įrašytus į skaitmeninę laikmeną.
19. Teisėjų kolegijos nuomone, pats faktas, kad bendrovės didžioji knyga ir apskaitos registrai nebuvo perduoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, bei, kad tokie dokumentai ar skaitmeninė laikmena, kurioje būtų įrašyti tokie dokumentai, nebuvo įrašyti į dokumentų perdavimo aktus, nepaneigia tai, kad D. P. buvo perdavęs jų bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui. Pažymėtina, kad bankroto administratoriui neturint galimybės (nagrinėjamu atveju neturint atitinkamos kompiuterinės programos) peržiūrėti skaitmeninėje laikmenoje įrašytus duomenis, gali ir privalo imtis tam tikrų priemonių šiai kliūčiai pašalinti (įsigyti atitinkamą programą ar pan.), o išlaidas padsengti iš bankrutuojančios įmonės turto įstatymo nustatyta tvarka.
20. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-283/2008). Nusikaltimo padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas. Asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2006). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Aiškinant in dubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonės, aiškinamos kaltinamojo naudai, sąrašas. Abejonės gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenų pripažinimui įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų.
21. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, byloje nepakanka neginčytinų D. P. kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl, laikantis nekaltumo prezumpcijos bei vadovaujantis in dubio pro reo principu, visos abejonės yra aiškinamos kaltinamojo naudai.
22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sutinkamai su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-07-01 nutartimu Nr. 1022 patvirtintomis „Dingusių, visiškai ar iš dalies sugadintų apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų atkūrimo taisyklėmis“, yra numatyta galimybė atkurti dingusius apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus (9 punktas). Juolab byloje yra duomenų, kad po atlikto bendrovės ūkinės finansinės veiklos tyrimo, buhalterė B. L. bankroto administratoriaus įgalioto asmens patalpose, suvedinėjo didžiąją knygą pagal pirminius dokumentus, tik dėl didelės darbo apimties ji nesuvedė apskaitos registrus už 2014 metus, dėl ko specialistė vis vien negalėjo įvertinti viso bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Gynyba teigia, kad po specialistės tyrimo buvo pateikti papildomi UAB „R.“ buhalteriniai dokumentai, bet, kaip paaiškino specialistė, tokie dokumentai nebuvo tapatūs didžiajai knygai ar apskaitos registrui.
23. Atsižvelgiant į visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje D. P. negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir turi būti išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 ir 4 punktais,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 22 d. nuosprendį, kuriuo D. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir priimti naują nuosprendį. D. P. dėl kaltinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).