Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

D. P., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), dirbantis UAB “ (duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, neteistas,

kaltinamas Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 223 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. P. nuo 2013-11-11 iki 2015-02-13 būdamas UAB “ (duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos Vilniaus miesto savivaldybės rejestro tarnyboje nuo 1992-02-24, buveinės adresas (duomenys neskelbtini) direktoriumi, pagal 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX – 574 21 str., būdamas atsakingu už apskaitos organizavimą bei už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, neorganizavo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, nes nepateikė ir neišsaugojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ didžiosios knygos ir buhalterinės apskaitos registrų už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2015-02-24, tuo pažeidė 2001‑11‑06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 nuostatas:

– 19 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą,“

– 19 str. 2 d., kurioje nustatyta, kad „patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis,“

– 21 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad „už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas,“

– 21 str. 2 d., kurioje nustatyta, kad „už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas.“

Dėl šių pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „Ramja“ turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2015-02-24.

Tokiais veiksmais D. P. padarė BK 223 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Kaltinamasis D. P. teismo posėdžio metu savo kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo nepripažino ir parodymų nedavė. Taip pat parodymų nedavė ir ikiteisminio tyrimo metu.

Teismo posėdžio metu liudytoja B. L. paaiškino, kad kaltinamąjį D. P. pažįsta, nes jis buvo jos darbdavys, ji dirbo buhaltere kaltinamojo vadovaujamoje įmonėje. Jos išsilavinimas yra profesinis ekonominis bakalauras. Buhalterinėje srityje dirbo virš 10 m. Nurodė, kad, jos nuomone, visi buhalteriniai dokumentai buvo pateikti. Ji susegdavo dokumentus ir jie buvo laikomi kabinete spintoje segtuvuose. Dokumentus, kurie ateidavo į el. paštą, visada spausdino ir susegdavo. Didžiosios knygos niekada nespausdino, nes nebuvo poreikio, ji buvo vedama kompiuterizuotai į programą. Didžiąją knygą pildė tada, kai gaudavo dokumentą, nes kiekvieną mėnesį priduodavo deklaraciją. Tuo tikslu turėjo suvesti viso mėnesio registrą. Didžioji knyga tai visų registrų suvestinė. Ikiteisminio tyrimo metu ji atstatė didžiąją knygą už 2012-2013 m., t.y. suvedinėdama sąskaitas-faktūras (naudodama „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį kompiuterį). Už 2013-2014 m. nepateikė, nes fiziškai nespėjo padaryti. Specialistė jai sakė, kad dabar vis vien neturi laiko nagrinėti tų dokumentų ir įmonės eilė ateis po kelių metų. Specialistė su tyrėja sakė, kad joms nereikia dokumentų. Šiais metais ji vėl atstatinėjo didžiąją knygą (apklausos metu didžiąją knygą B. L. buvo atstačius pilnai ir atidavė bankroto administratoriui (Visi dokumentai buvo pateikti bankroto administratoriui ir ji neturėjo duomenų, o anksčiau jos suvestų duomenų nebuvo, todėl reikėjo iš naujo viską suvesti. Atstatinėjo didžiąją knygą atidarydama programą ir atgaline data vėl viską suvesdama iš pirminių popierinių dokumentų 2012-2015 m. ir ant viršaus prikabindavo dokumentą dėl „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ santykių. B. L. negalėjo tvirtinti, kad dokumentai, kuriuos suvedinėjo į registrus ir kurie buvo pas administratorių, buvo pirminiai, kuriuos suvedinėjo dirbdama buhaltere. Jos nuomone, pagal registrus buvo visi dokumentai, išskyrus, kurie buvo teisme. „(duomenys neskelbtini)“ kompiuteriu buvo dirbama su „Agnum“ buhalterine programa tvarkant „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriją, nes įmonė nenupirko jai kompiuterio). Programinę įrangą įrašė į diskelį, kai ruošėsi palikti darbą. Dokumentų perdavimo akto tarp jos ir įmonės direktoriaus nebuvo. Dokumentai, kaip buvo spintoje, taip ir liko spintoje. Perdavimo aktas buvo surašytas tik tada, kai dokumentai buvo perduoti bankroto administratoriui. Ji dalyvavo bankroto administratoriui perduodant dokumentus. Kai jis atvažiavo, iš spintos jie kartu iškėlė segtuvus, surašė segtuvų pavadinimus, jis surašė aktą ir išvežė dokumentus. Bankroto administratorius segtuvų netikrino ir turinio nežiūrėjo. Ant segtuvų viršaus buvo parašyta, kad balansas už 2 m., o realiai visi balansai buvo. Aktas buvo sudarytas pagal segtuvų pavadinimus, o ne pagal segtuvų turinį. Bankroto administratorius neėmė diskelio, nes tam reikėjo buhalterinės programos. Jos nuomone, ji diskelį įdėjo į įmautę ir įsegė kažkur. B. L. to diskelio pasilikti nebuvo prasmės, nes nebedirbo įmonėje, todėl diskelį įdėjo į vieną iš segtuvų. Ji atsiminė žmogų, kuris neteisėtai fotografavo (jis kažkoks atstovas ir net teisme yra byla, kad jis neteisėtai fotografavo). Liudytoja spėjo, kad gal jis paėmė tą laikmeną. D. P. rado kažkokius juodraščius ir specialistė pasakė, kad jie nieko nekeičia, nes registrai buvo. Registrai administratoriui už 2015 m. buvo atiduoti segtuvuose ir kai specialistė nagrinėjo dokumentus, registrai jau buvo.

Teismo posėdžio metu liudytojas M. S. (S.) paaiškino, kad su kaltinamuoju D. P. siejo verslo santykiai. D. P. padėjo A. P. Jie kartu vadovavo ir dar buvo keletą įmonių, kur buvo daromos įvairios schemos. Darbai buvo vykdomi ir mokėjo „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ ir kitos. Kai buvo daroma revizija, pastebėta, kad sąskaitos-faktūros buvo rašytos, anuliuotos, perrašytos. Revizija buvo, kai dar „(duomenys neskelbtini)“ mokėjo pinigus, tai buvo prieš euro įvedimą, gal 2012 m. M. S. dirbo su jais gal 2-3 m., tačiau prasidėjo problemos dėl atsiskaitymo. Jie nesuprato, kodėl nustojo mokėti. Darbai buvo vykdomi kaip priklauso. Sąskaitos ir aktai buvo pristatyti. Sakė, kad kažkas nėra vykdoma. Buvo pasakyta, kad parašytų, kas blogai ir trūkumai bus pašalinti. Tačiau nebuvo raštų. M. S. parodė, kad matė, kaip buvo daromi darbai butuose, kur pirko giminaičiams baldus ir darė remontus. nebuvo nurodyta, kad jie broką padarė ir todėl neatsiskaitė. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kartu su „(duomenys neskelbtini)“ teikė dokumentus teismui dėl tyčinio bankroto. Jo žiniomis, „(duomenys neskelbtini)“ buvo parašiusi didesnę sumą, kad „(duomenys neskelbtini)“ jiems skolingi, bet jų sąskaita buvo fiktyvi. Dėl adv. pad. D. dokumentų apžiūros, M. S. nurodė, kad adv. pad. D. kartu su bankroto administratoriumi tarėsi, rašė dokumentus, kad būtų galima padaryti „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų analizę. Adv. pad. D. samdė specialistą dėl dokumentų, jis užstatinėjo jiems sąskaitas. Jie patys nieko nematė ir nežinojo. Nežinojo, kaip ir su kuo D. važiavo pas administratorių dėl dokumentų apžiūros.

Teismo posėdžio metu specialistė L. N. paaiškino, kad tvirtina savo išvadą. Buvo išnagrinėta, kad nėra didžiosios knygos, PVM sąskaitų-faktūrų, registrų. Buhalterinės apskaitos registrai nebuvo gauti, PVM sąskaitos-faktūros gautos iš teismo, o dalis dokumentų buvo pateikti bankroto administratoriaus. Dokumentus teikė tyrėja, o kur ji gauna, specialistė nežinojo. Tarp dokumentų diskelio su didžiąją knyga nebuvo, o buvo su sąskaitos-faktūros. Buvo orientuojamasi į išrašomų ir gaunamų PVM sąskaitų-faktūrų žurnalus, kur buvo išvardintos PVM sąskaitos-faktūros ir jų nebuvo. Pagrindinis klausimas buvo dėl „(duomenys neskelbtini)“. Visų buhalterinės apskaitos registrų nebuvo, o suvedinėti reikėjo nuo pradžios. Iš bylos matyti, kad santykiai buvo ir 2011 m., kur buvo rašomi atliktų darbų aktai, tai savo patikrinime pažymėjo ir VMI. Kažkokie įsipareigojimai tarp „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ buvo likę iki 2012 m. pradžios, bet jų nebuvo galima nustatyti, nes nebuvo pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai.

Buvo domimasi kaip buvo vesta didžioji knyga. Sakė, kad el. būdu knyga buvo vesta. Įmonė gali didžiąją knygą vesti el. būdu. Specialistei buvo pateiktas buhalterės apklausos protokolas, taip pat buvo L. ir P. apklausos protokolai. Pagal apklausos protokolus ji suprato, kad buhalterė popieriniu būdu teikė dokumentus D. P. Specialistė L. N. nurodė, kad buhalterinės apskaitos registrai skiriasi nuo žurnalų. Žurnalas yra pirkimo ir pardavimo, kuris pildomas tik dėl PVM deklaracijos pildymo. Tai jai buvo pateikta ir pagal tai buvo nustatyta ko trūksta. Registrai apskaito turtą ir įsipareigojimą, o ne tik pardavimus-pirkimus. Tai jai nebuvo pateikta, dėl to ji nežinojo, kiek ir kas įmonei skolingi. VMI tikrina tik mokesčius, o specialistės klausimas buvo, ar galima nustatyti nuosavo kapitalo turto veiklą. Neturėdama registro ir nesutikrinus su pirminiais buhalteriniai dokumentais, ji negalėjo nustatyti, ar visi dokumentai yra. Registrai suvedinėjami pagal buhalterinės apskaitos įstatymą (toliau- ir BAĮ) tuoj pat arba kai yra galimybė tą padaryti, bet ne vėliau nei per 4 mėn. Matyt pas buhalterę laiku buvo suvesta, nes pateikinėjo deklaracijas. Matosi, kad pildė ir vedė apskaitą, bet dokumentai nėra išsaugoti. Pareikalavus, įmonė turi atspausdinti registrus. Išeinant iš darbo buhalterė turėjo atspausdinti registrus ar perduoti programą. Pagal BAĮ 21 str. 2 d. už dokumentų neišsaugojimą atsakingas vadovas.

Specialistė L. N. nurodė, kad niekas neprašė B. L. suvesti dokumentų. Tyrėja du kartus kvietė į apklausą. B. L. pradėjo aiškinti, kad VMI nustatė viską. Buvo pasakyta, kad jų funkcijos skirtingos. Pasakė, kad kitą kartą atveš dokumentus. Ji atnešė 3-4 lapelius, kurie yra aprašyti specialistės išvadoje. Ten nebuvo didžiosios knygos. Didžioji knyga – visos ūkinės-finansinės operacijos. Specialistė pasakė, kad negali keisti išvados pagal tuos dokumentus. Tada po mėnesio B. L. tyrėjai pateikė didžiąją knygą už 2 m. Specialistė pasakė, kad nėra 2014-2015 m. didžiųjų knygų ir praktiškai jos išvada nesikeičia nuo pateiktų dokumentų. Sutikrinti duomenis su 2012-2013 m. pirminiais dokumentais ji negalėjo, nes dokumentų jau neturėjo (tyrėja juos atidavė bankroto administratoriui). Specialistė pasakė, kad jeigu jai paskirs naujai tikrinti dokumentus, kad ilgai lauks išvados. B. L. paliko jos padarytas didžiąsias knygas už du metus tyrėjai, kurias specialistė pažiūrėjo ir pasakė, kad per 10 min. negali vertinti. Specialistė nusistebėjo kaip B. L. galėjo suvesti likučius 2012 m. pradžioje, jeigu ji nesuvedė 2011 m. Tai matė pagal pateiktus duomenis.

Pirminis apskaitos dokumento apibrėžimas nurodytas BAĮ. Jame atsispindi pirminė operacija. Tai gali būti banko išrašas, kasos orderis, PVM sąskaita-faktūra, užskaitymo aktas ir kt. Registras tai specialus dokumentas, suvestinė, kurioje fiksuojami pirminiai apskaitos dokumentų duomenys. Vedami pagal sąskaitų planą, kurį tvirtina vadovas. Įmonė veda analitinius ar sintetinius registrus nustato vadovas, patvirtindamas sąskaitų planą. Įmonės vadovas apsprendžia, kokie registrai vedami įmonėje. Ji nematė, kaip įmonė veda apskaitą, nes nebuvo registrų, o buvo tik pirkimo-pardavimo žurnalas.

Išvadoje specialistai patys nuo savęs nieko nerašo, yra reglamentuota, kaip galima atsakyti. Yra trijų institucijų patvirtinta metodika, kaip reikia vertinti dokumentus. Specialistai patys už įmonę negali daryti registrų. Yra keturios atsakymo pozicijos – nėra galimybės, iš dalies galima nustatyti, ar galima visiškai nustatyti, ar visiškai negalima nustatyti. Jeigu nepateikti buhalterinės apskaitos dokumentai, tai atsakoma kad negalima nustatyti. Specialistė ima pirminius dokumentus ir tikrina kaip apskaitomi. Jų nėra ir ji negali nustatyti. Specialistė matė balansus ir negali lyginti, nes nebuvo registrų. Negali atsakyti, ar balanse teisingai deklaruojama.

Yra metodika dėl nemokumo vertinimo. Jeigu nėra pradelstų įsipareigojimų registrui, tai mokumas vertinamas pagal balansą. Yra nustatytos ribos. Specialistė L. N. nebuvo įsitikinusi, ar balansai teisingi. Rašant išvadą ji vadovavosi tik suvestais registrais. Dokumentai buvo segtuvuose ir ji vertino tik tai kas buvo įrašyta pagal perdavimo aktą. Segtuvo turinio nevertino, o vertino tik perdavimo aktą.

Teismo posėdžio metu liudytojas A. P. paaiškino, kad kaltinamasis jam pažįstamas, jis yra jo sesers dukters vyras. A. P. buvo vienas iš pagrindinių akcininkų UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri vykdė statybos projektą (duomenys neskelbtini), o šio projekto gen. rangovas buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Jo bendrovė turėjo dalykinius reikalus su UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki kol įmonės direktoriumi buvo paskirtas D. P. Buvusio direktoriaus pavardė galėjo būti P. Su D. P. tvarkydavo techninius dalykus, t.y. statybos darbų kokybę, techninių projektų įgyvendinimą ir kt. Įmonė darė tikrai neblogus darbus, apyvarta buvo apie 35 mln. litų, taigi gan sėkmingai funkcionavo iki tam tikro momento. Pamačius, kad veikla pradėjo šlubuoti, D. P., kaip pagrindinis akcininkas, praktiškai dėl buvusio direktoriaus kaltės, atėjo bandydamas gelbėti įmonės veiklą. Deja, tas gelbėjimas buvo nesėkmingas, nes su buvusiu direktoriumi buvo pasirašyta gan daug įmonei nepalankių sutarčių, tad taip gavosi, kad įmonė bankrutavo. Iš principo A. P. žinojo apie įmonės finansinę būklę, aišku, iki smulkmenų negalėjo žinoti, tačiau su įmone buvo atsiskaitoma, visi tie dalykai buvo kontroliuojami, pati UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitydavo su subrangovais. Problemos iškilo tik su keletu subrangovų, kurie bendroje apyvartoje, pagal jį, sudarė 0,01 proc., ir praktiškai turėjo problemų su darbų kokybe. Su jais ir iškilo klausimai tik dėl kokybės taisymo. Vėliau paaiškėjo, kad jie turėjo nelegaliai dirbančius darbuotojus ir kt. Į teismą dėl blogos darbų kokybės nebuvo kreiptasi, juk niekas nenori eiti į teismus. Buvo žodinis susitarimas, kad visas brokas bus ištaisytas. Iki smulkmenų A. P. nežiūrėjo įmonės buhalterijos, nors ir galėjo tai suprasti, tam nebuvo poreikio.

Teismo posėdžio metu liudytojas A. L. paaiškino, kad yra bankroto administratorius. Kiek pamena, iš D. P. dokumentai perimti 2015 m. Nuvykus į įmonę, buvo D. P. ir buhalterė, kiek jis prisiminė, nes tai buvę seniai. Dokumentai buvo perimti per du kartus, nes pirmą kartą nuvykus perimti pagrindiniai įmonės dokumentai ir buvo pasiūlytas DVD diskas. Kompiuteriu buvo patikrintas diskas, pasak D. P. ir buhalterės jame buvo buhalterinė apskaita, bet nepavyko perskaityti to disko, nes ten buvo kažkokia programa, tad to disko neėmė ir paprašė, kad suruoštų visus dokumentus, pateiktų popierinį apskaitos variantą, sutarė laiką, kada atvyks. Tą ir padarė, t.y. nuvyko, dokumentai buvo 25 segtuvuose, jie buvo nesunumeruoti. Kas buvo perduota segtuvuose, tai tą ir perėmė. Niekas nėra įsitikinęs, kad pateikti visi dokumentai. Aktai, kuriais perėmė dokumentus, pateikti teismui. Aktuose buvo išvardinti segtuvai, t.y. kad tai banko išrašai, sutartys, darbo užmokesčiai ir kt. Tokia praktika, kad nuvykus į įmonę, nėra laiko segtuvus numeruoti, tai yra ne jų pareiga. Turinio numeracijos bankroto administratorius nedaro, jei jiems pateikiami sunumeruoti dokumentai, jie tą fiksuoja. Perduoti sunumeruotus dokumentus yra bankrutuojančios įmonės pareiga. Dokumentų perėmimo aktuose viskas turėtų būti užfiksuota, jie buvo atiduoti ikiteisminio tyrimo metu. Antrojo atvykimo metu popierinio registrų varianto pateikta nebuvo. Tuo metu A. L. nepaprašė didžiosios knygos, kadangi tikėjo, nes buvo ir žmogus, kompiuteris, dokumentai, kad bet kada paprašys ir atspausdins. Tokia yra praktika. Yra įmonės, kurios nieko nepateikia, ne tik registrų. Pagrindinė didžioji Lietuvos įmonių dalis veda apskaitą buhalterinės apskaitos įmonėse. Jie kreipiasi į įmones ir jos atspausdina tai, ko jiems reikia. Jiems ne visada reikalingi registrai.

Vėliau į jį kreipėsi direktorius ir paprašė susipažinti su visais dokumentais, ne tai, kad susipažinti, bet juos suvesti į didžiąją knygą, tai buhalterė atvyko pas juos į ofisą ir suvedinėjo tuos dokumentus. B. L. viena suvedinėjo dokumentus, tame nedalyvavo D. P. Nebuvo fiksuojama, kiek laiko ji suvedinėjo dokumentus, ilgokai, gal apie porą mėnesių. Kabinete jie sėdėjo trise. Sėdėjo jis ir dar vienas administratorius bei B. L., tad nebuvo taip, kad žmogus paliekamas vienas. Kai administratorių nėra, kabinetas yra užrakinamas ir ten niekas negali patekti. B. L. tikrai negalėjo kažko atnešti ar išsinešti. B. L. suvedinėjo dokumentus, kai jie buvo grįžę iš FNTT. A. L. atspausdino tą didžiąją knygą, turėjo pagrindinius apskaitos dokumentus ir galėjo juos pateikti teismui. Kaip supranta, juos buhalterė ir suvedė, jų jie netikrino.

A. L. nurodė, kad bankrotas prasideda nuo to, kad pirmiausia sutikrinami kreditoriniai reikalavimai ir jei jie atitinka balansą, yra kreditorinių skolų, jie viską teikia teismui, po to daro dokumentų analizę, žiūri ar buvo kokie pirkimai, pardavimai. Bet pradėjus visą šitą, prasidėjo visos bylos. Kreditorių sąrašą sudarė bankrutuojanti įmonė, taip pat ir debitorių. Kreditorių sąrašas siunčiamas tvirtinti, o debitoriams – pranešimai, kad susimokėtų. Tiek, kiek spėjo peržiūrėti dokumentų, tiek jiems užteko, bet, kadangi viskas labai greit prasidėjo, t.y. advokato padėjėjo puolimas, visokie klausimai, prasidėjo visokie raštai su reikalavimais dėl dokumentų. Jie neturi teisės jų perduoti, tad tas asmuo kreipėsi į teismą. Bankroto administratorius nežinojo ar susijungė kreditoriai, bet buvo paprašyta leisti susipažinti su dokumentais, tai jie jam ir leido su jais susipažinti. A. D. tikrino dokumentus ilgokai, gal apie mėnesį laiko, gal daugiau, A. L. to neprisiminė. Maža to, kad advokato padėjėjas A. D. susipažino su tais dokumentais, tai jis juos dar ir fotografavo, ko be jų leidimo negalima daryti. Tai, kad jis fotografavo tuos dokumentus, paaiškėjo, kai bankroto administratorius pasakė, kad jis kreiptųsi dėl kopijų, bet jis sakė, kad jam nereikia, nes jis viską turi. Jis net diskelį atnešė. Adminstratoriai matė, kad kažkas buvo daroma su telefonu, bet nematė, kad jis fotografuoja. Jie jį apskundė, po to jis juos skundė, aišku, jie liko teisūs, bet buvo nemalonu. A. L. negali pasakyti, ar buvo diskelis, kai A. D. pažindinosi su dokumentais. Kai jie perėmė dokumentus, disko nebuvo. Bylos buvo perduotos jam tikrinimui ir bankroto adminstratorius jam už nugaros nestovėjo, tai nematė, kaip jis tą darė. Bylos tikrinimo metu jis jiems pateikė tris diskelius, bet A. L. nežino, kas juose buvo, kadangi jo prašymuose buvo šimtai dokumentų, jis jų netikrino. Jis atstovavo kreditorius ir teikė savo dokumentus.

A. L. nurodė, kad dokumentai šiuo metu sunumeruoti. Jie buvo sunumeruoti, kai juos pridavinėjo FNTT. Visus segtuvus sunumeravo bankroto administratorių darbuotojai, kadangi FNTT reikalauja sunumeruoti. Tuo metu bankroto procedūra buvo sustabdyta, tai buvo padaryta 2015 m. ar 2016 m.

Teismo posėdžio metu liudytojas R. Š. paaiškino, kad sudarė verslo sutartį apšiltinti fasadą naujai statome objekte. Pradžioje viskas klojosi gerai, gavo 20 tūkst. litų avansą, o vėliau, kiek pamena, vieną 100 tūkst. litų pavedimą. Tuo ir baigėsi visi tie atsiskaitymai, nes ponas D. P. tame nei dalyvavo, nei ką nors darė, tiesiog sėdėjo kampe ir tiek, visą reikalą vedė, kaip supranta, jo uošvis, t.y. A. P. Tas žmogus teismo posėdyje be reikalo sėdi. Paskutiniu momentu jis buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ statytinis, o pats užsakovas buvo A. P., jis viskam vadovavo, pervedinėdavo pinigus, sudarydavo sutartis, su juo reiktų aiškintis nemokumo priežastis. Verslo reikalus R. Š. tvarkė su A. P. Nežino, kada direktoriumi tapo D. P. Visa darbų eiga buvo A. P. vadovaujamu laikotarpiu, o kai pradėjo vadovauti D. P., kontaktas buvo tik dėl pretenzijos, jie su juo nebendravo. Nemokėjimo priežastis buvo nepriimtas objektas, kad bankas nemoka paskutinio mokėjimo, nes nėra baigtas objektas, vis sakydavo lauki. R. Š. laukė, praėjo žiema, atėjo pavasaris ir sužinojo apie bankrotą. Tai jį nustebino ir papiktino tas faktas, kad tas žmogus (turi omenyje kaltinamąjį D. P.) pasirašė pretenziją, ar kaip vadinasi tas dalykas, didžiulei delspinigių sumai. Lygtais dėl šitos sumos jo vadovaujama įmonė bankrutavo. Tai yra tai, ką jam teko išgirsti iš jų advokato. Jam nėra suprantama to direktoriaus pozicija, juk jie vis tiek vedė ūkinę veiklą, o gavus pretenziją ją pasirašo ir įmonė bankrutuoja. R. Š. mano, kad tai yra tyčinis bankrotas, kadangi butai buvo statomi ir pardavinėjami nemenkomis kainomis, visi jie buvo išparduoti, vienas jų buvo ir jiems pasiūlytas už darbus. Jie galvojo, kad jo neparduos, tai ir nepriėmė. Jam nežinoma, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė buhalterinę apskaitą. Jie tiesiog pateikdavo statybos darbų žurnalą, atliktų darbų aktus ir kt. R. Š. nurodė, kad buvo šiek tiek pasakymų, kad nemokės, jog padarė broką. Žodinio ar raštiško susitarimo dėl broko nebuvo. Atlikus darbus tiekiamas atliktų darbų aktas ir jei yra kokių neatitikimų, visa tai įrašoma į statybos darbų žurnalą. Jei nėra įrašo, tai darbai buvo atlikti kokybiškai. Visa tai buvo daroma. Jokio broko negalėjo būti.

2017-10-06 specialisto išvadoje dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos nurodyta, kad atlikus dokumentų tyrimą dėl nepateiktų buhalterinės apskaitos registrų iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžių ir struktūros nuo 2012-01-01 iki 2015-02-24. (t. 2 b. l. 79–96).

BK 223 str. 1 d. nustatyta, kad tas, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų.

BK 223 str. 1 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių rūšių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai jos sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius. Teisminėje praktikoje taip pat išaiškinta, kad BK 223 str. 1 d. numatytas nusikalstamas aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kasacinės nutartys Nr. 2K-11/2008, 2K-322/2008). Taip pat pažymėta, kad kitos šiame straipsnyje numatytos veikos, t. y. buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas, gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo (Lietuvos aukščiausiojo teismo plenarinės sesijos 2009-10-13 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-305/2009).

D. P. kaltinamas tuo, kad būdamas atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą bei už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, tinkamai neorganizavo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, nes nepateikė ir neišsaugojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ didžiosios knygos ir buhalterinės apskaitos registrų už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2015-02-24, ir dėl to negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2015-02-24.

Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 str. 1 d. nustatyta, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. Šio straipsnio 2 d. įtvirtinta, kad patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis.

Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. 1 d. nustatyta, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, o to paties straipsnio 2 d. sakoma, kad už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas.

Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 4 d. nustatyta, kad buhalterinė apskaita – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui (toliau – finansinės ataskaitos) sudaryti.

Taigi, iš apatartų Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų matyti, kad už apskaitos tvarkymo organizavimą, taip pat už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą yra atsakingas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas – D. P.

Teisminio nagrinėjimo metu liudytoja B. L. patvirtino, kad dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buchaktere nuo 2011 ar 2012 m., tvarkė šios įmonės buhalterinę apskaitą naudadamasi buhalterine programa Agnum, joje vedė apskaitos registrus ir didžiąją knygą. Kai 2015 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo iškelta bankroto byla, ji išėjo iš darbo, o visus apskaitos duomenis įrašė į diskelį ir paliko UAB „(duomenys neskelbtini)“. Vėliau šį diskeli su apskaitos duomenimis teikė bankroto administratoriui, tačiau jis atsisakė paimti, nes neturėjo programinės įrangos diskelio nuskaitymui. Visi apskaitos dokumentai (pirminiai) buvo pateikti bankroto administratoriui.

B. L. nurodytos aplinkybės, jog apskaitos registrai buvo suvesti naudojantis buhalterine programa Agnum, nėra paneigti jokiais byloje esančiais įrodymais.

Tačiau, buhalterine programa Agnum suvesti UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos registrai ir didžioji knyga popieriniame variante, o taip pat ir suvestiniai apsakaitos dokumentai elektronine forma (skaitmeninėje laikmenoje) nebuvo pateikti ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams. Be to, D. P. parodymų neteikė, todėl nėra aišku kodėl, turint suvestus ir saugomus skaitmeninėje laikmenoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos registrus – didžiąją knygą, buhalterinės apskaitos registrus – jie nebuvo pateikti (popierine ar skaitmenine forma) pareikalavus.

2017-10-06 specialisto išvadoje dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos nurodyta, kad atlikus dokumentų tyrimą dėl nepateiktų buhalterinės apskaitos registrų iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžių ir struktūros nuo 2012-01-01 iki 2015-02-24.

D. P., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi privalėjo apskaitos tvarkymą organizuoti ir apskaitos registrus (ar jų kopijas skaitmeninėse laikmenose) saugoti ir pateikti tokia forma, kad jais būtų galima disponuoti bei juos analizuoti ir įvertinti (nustatyti finansinius rodiklius ir kt.) atliekant bet kokį bendrovės ūkinės finansinės veiklos patikrinimą. Be to, pirminių apskaitos dokumentų (dokumentų, kuriais patvirtinama ūkinė operacija arba ūkinis įvykis ir kuriame yra rekvizitai tos ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumui nustatyti) turėjimas bei išsaugojimas, nepatvirtina tos aplinkybės, jog apskaitos organizavimas buvo vykdomas tinkamai. Kaip minėta, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 4 d., buhalterinė apskaita – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui (toliau – finansinės ataskaitos) sudaryti. Taigi, tik analizuojant registrus, taip pat juos vertinant su apskaitos dokumentais, galima nustatyti įmonės finansinius rodiklius – turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžius, jų struktūrą.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad D. P., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, taip pat atsakingas už apskaitos organizavimą bei už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, neorganizavo bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo tinkamai, nes neišsaugojo ir nepateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ didžiosios knygos ir buhalterinės apskaitos registrų už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2015-02-24 ir dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžių ir struktūros nuo 2012-01-01 iki 2015-02-24. D. P. galėjo ir turėjo numatyti, kad dėl buhalterinės apsakaitos dokumentų neišsaugojimo visiškai ar iš dalies nebus galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžių ir struktūros, tačiau to nenumatęs elgėsi nusikalstamai nerūpestingai.

Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad D. P. veikoje yra visi BK 223 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymiai, todėl jis trauktinas baudžiamojon atsakomybėn.

Skirdamas D. P. bausmę, teismas vadovaujasi bendraisiais BK 54 str. nustatytais bausmės skyrimo pagrindais, t. y. atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, kaltės formą – padarytas neatsargus nusikaltimas, kaltinamojo asmenybę – neteistas, dirbantis.

D. P. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Įvertinęs visas baudžiamosios atsakomybės taikymui reikšmingas aplinkybes, teismas sprendžia, kad BK 41 str. numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti D. P. už BK 223 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą paskyrus sankcijoje numatyta švelniausią bausmės rūšį – baudą, kurios dydis mažesnis už vidurkį, t. y. paskiriant 75 MGL dydžio baudą. Apskaičiuojant paskirtos baudos dydį atsižvelgtina į tai, kad Vyriausybės 2014-09-03 nutarimu 2015 metams nustatytas bazinis bausmių ir nuobaudų dydis yra lygus 37,66 Eur.

Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 22 str. 2 d., D. P. nustatytinas 5 mėnesių terminas teismo paskirtai baudai sumokėti.

D. P. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktina galioti, o įsiteisėjus nuosprendžiui – panaikintina.

Vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 301 str., 302 str., 303 str. 2 d., 304–307 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

D. P., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 223 str. 1 d., ir skirti jam už tai 75 MGL (2 824, 50 Eur) dydžio baudą.

D. P. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o įsiteisėjus nuosprendžiui – panaikinti.

Išaiškinti kaltinamajam D. P., kad jam paskirta 75 MGL (2 824, 50 Eur) bauda turi būti sumokėta per 5 (penkis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą banke AB „Swedbank“ Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, arba sąskaitą banke „Nordea Bank Finland Plc“ Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, arba sąskaitą banke SEB bankas Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, arba sąskaitą banke DNB bankas Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, įmokos kodas 6801. Sumokėjęs baudą nuteistasis turi pateikti nuosprendį priėmusio teismo raštinės tarnautojui tai patvirtinančius dokumentus.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.