Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dianos Labokaitės ir Albinos Rimdeikaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-249-713/2017 pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovui A. R. dėl testamentinės išskirtinės vykdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė J. B. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo A. R. 20 000,00 Eur dydžio kompensaciją už testamentinės išskirtinės vykdymą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškinyje nurodė, kad 2005 m. gruodžio 3 d. mirė šalių tėvas, palikdamas testamentą, kuriuo jam nuosavybės teise priklausančius žemės sklypą arba įmoką už jį ir pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), paliko sūnui A. R.. Minėtu testamentu testatorius įpareigojo testamentinį įpėdinį A. R. po palikimo priėmimo, vienerių metų laikotarpyje apmokėti J. B. perkamo dviejų kambarių su atskira virtuve Šilainių rajone, Kauno mieste, buto kainą. Ieškovė ir atsakovas palikimą pagal testamentą priėmė 2006 m. kovo 1 d. išduodant jiems paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimus. Ieškovė ne kartą prašė atsakovo įvykdyti testamentinę išskirtinę ir apmokėti už ketinamą įsigyti (pirkti) butą, tačiau atsakovas teigdavo, kad neturi finansinių galimybių įvykdyti testamentinę prievolę. Atsakovas 2016 m. balandžio 22 d. pardavė paveldėtą nekilnojamąjį turtą ir į ieškovės sąskaitą pervedė dalį parduoto nekilnojamo turto sumos – 10 000,00 Eur. Už gautą sumą ieškovė negali įsigyti buto, kadangi minimali kaina, už kurią šiuo metu galėtų įsigyti 2 kambarių butą Šilainių mikrorajone, yra ne mažesnė kaip 30 000,00 Eur. Kadangi atsakovas iki šiol neįvykdė testamentinės išskirtinės sąlygų, ieškovė prašo ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovo 20 000,00 Eur kompensaciją, kuri būtų laikoma tinkamu testamentinės išskirtinės įvykdymu.Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovas paveldėjo gyvenamąjį namą su kitais statiniais, esantį (duomenys neskelbtini). Likusį turtą, kuris nebuvo paliktas testamentu, paveldėjo ieškovė ir atsakovas pagal įstatymą. Po tėvo mirties atsakovas 2005 m. gruodžio mėnesio pabaigoje išnuomojo namą ir pusę už nuomą gaunamų lėšų kiekvieną mėnesį atiduodavo ieškovei. Iš viso ieškovei yra sumokėjęs 17 063,72 Eur, o pardavęs paveldėtą namą – pervedė ieškovei dar 10 000,00 Eur. Ieškovė per vienerių metų terminą nereikalavo įvykdyti testamentinę išskirtinę ir buto neįgijo (nenusipirko). Vieneri metai, per kuriuos atsakovas turėjo įvykdyti testamentinę išskirtinę, po tėvo mirties seniai praėjo, todėl turėtų būti taikoma ieškinio senatis, kurią atsakovas skaičiuoja nuo teisės atsiradimo į palikimą dienos, t. y. nuo 2005 m. gruodžio 3 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Kauno apylinkės teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovei J. B. iš atsakovo A. R. 20 000,00 Eur testamentinės išskirtinės vykdymo kompensaciją, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. rugsėjo 20 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 750,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 350,00 Eur žyminio mokesčio bei 3,48 Eur pašto išlaidų valstybei.Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl testamento išskirtinės dalyko apibrėžtumo. Atsakovui buvo aišku ir suprantama, kad po palikimo priėmimo jis per vienerius metus turi apmokėti ieškovės perkamą 2 kambarių butą su atskira virtuve Šilainių mikrorajone, Kauno mieste. Šalys palikimą priėmė, ieškovė taip pat priėmė ir testamentinę išskirtinę. Atsakovas, priimdamas palikimą ir nepareikšdamas prieštaravimų dėl palikimo priėmimo, su testamentine išskirtine sutiko ir prisiėmė vykdyti testatoriaus valią aprūpinti ieškovę gyvenamuoju plotu. Testatoriaus nustatytas vienerių metų terminas prievolei įvykdyti buvo nustatytas ne ieškovei, kaip testamentinės išskirtinės gavėjai, o atsakovui, kaip testamentinės išskirtinės vykdytojui, kuriam testamentu buvo palikta visa namų valda (duomenys neskelbtini) mieste.Teismas pažymėjo, kad atsakovas pardavė namų valdą 2016 m. balandžio 22 d. ir 2016 m. liepos 22 d. pervedė ieškovei dalį gautos sumos – 10 000,00 Eur. Byloje nenustatyta, kad šalys būtų susitarę ieškovės aprūpinimą nekilnojamuoju turtu pakeisti į kompensacijos išmokėjimą, tačiau ir neprieštaravo, kad ieškovei būtų priteista kompensacija. Ieškovė neigia gavusi pinigus kaip kompensaciją už testamentinę išskirtinę. Atsakovas jokiais rašytiniais įrodymais nepagrindė, kad ieškovei kiekvieną mėnesį atiduodavo pusę nuomos mokesčio, šios aplinkybės nepatvirtino ir byloje apklausti liudytojai.Teismas konstatavo, kad į bylą pateikta gyvenamų patalpų nuomos sutartis neatitinka jai keliamų reikalavimų, kadangi nėra aišku, kokiam terminui sudaryta sutartis, koks mėnesinis mokestis, o pateiktas atsakovo paskaičiavimas nepagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais, prieštarauja paties atsakovo argumentams ir pateikto susitarimo sąlygoms. Ši sutartis neįregistruota ir neišviešinta VĮ Registrų centre, todėl nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas buvo sudaręs nuomos sutartį laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio mėn. iki 2016 m. liepos mėn., pagal kurią gavo nuompinigius ir atidavė ieškovei 17 063,72 Eur kaip testamentinės išskirtinės kompensaciją (CPK 178 str.). Teismas nurodė, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog atsakovas pervedė ieškovei 10 000,00 Eur rodo, jog jis pasirinko kitą testamentinės išskirtinės vykdymo būdą – kompensaciją pinigais, kuriai neprieštaravo ir ieškovė. Įvertinęs bylos duomenis, teismas sprendė, kad ieškovės prašoma priteisti 30 000,00 Eur dydžio kompensacija už butą yra mažesnė, nei atsakovui būtų reikėję mokėti 2005 m. – 2006 metais. Pateikti nekilnojamo turto kainą patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovas ieškovės pateiktų butų kainų neginčijo, o savų kainų ir paskaičiavimų į bylą neteikė, todėl teismas apie buto kainas sprendė pagal ieškovės pateiktus įrodymus. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas jau yra sumokėjęs ieškovei 10 000,00 Eur kompensaciją, todėl ieškovės prašomą priteisti 20 000,00 Eur suma pripažino pagrįsta.Atsakydamas į atsakovo argumentus dėl ieškinio senaties, teismas nurodė, kad palikimą šalys priėmė 2006 m. kovo 1 d. Ieškovė tą pačią dieną priėmė ir testamentinę išskirtinę. Ši data laikytina diena, kada šalys priėmė ir sužinojo apie testamentinę išskirtinę. Taigi, nuo šios dienos per vienerių metų laikotarpį, t. y. iki 2007 m. kovo 1 d., atsakovas turėjo įvykdyti testamentinę prievolę – nupirkti ieškovei dviejų kambarių 50 kv. m butą su atskira virtuve Šilainių mikrorajone, Kauno mieste. Kadangi atsakovas prievolės neįvykdė, todėl bendras 10 metų ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti prasidėjo nuo 2007 m. kovo 2 d., kuris turėjo baigtis 2017 m. kovo 3 d. Ieškovė su ieškiniu kreipėsi į teismą 2016 m. rugsėjo 20 d., taigi nepraleidusi ieškinio senaties termino, todėl atsakovo prašymą taikyti ieškinio senaties terminą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai Apeliaciniu skundu atsakovas A. R. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas nepagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytą bendrąjį 10 metų senaties terminą. Kadangi ieškovė reiškia reikalavimą priteisti kompensaciją už testamentinės išskirtinės vykdymą, apelianto nuomone, senaties terminas skaičiuotinas nuo palikimo atsiradimo dienos. Palikimo atsiradimo momentas, kaip numato CK 5.3 straipsnis, yra palikėjo mirties diena, kadangi paveldėjimo teisiniai santykiai ir iš to kylančios pasekmės atsiranda palikimo atsiradimo momentu, t. y. palikėjo mirties dieną. Palikėjas mirė 2005 m. gruodžio 3 d., ieškinys pareikštas 2016 m. rugsėjo mėn., taigi ieškinio padavimo dieną buvo praėję daugiau kaip 10 metų nuo palikėjo mirties momento, todėl teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį.Ieškinio reikalavimas – priteisti kompensaciją už testamentinės išskirtinės įvykdymą. Bendrąja prasme kompensacija yra atlyginimas už tai, kas prarasta. Išanalizavus Civilinio kodekso normas ir teismų praktiką dėl reikalavimų priteisti kompensaciją, kompensacijos yra siejamos su netektu turtu, patirtomis išlaidomis, neturtine ir turtine žala. Ieškovė kaip teisinį ieškinio pagrindą nurodo 5.23 ir 5.24 straipsnius, kurie apibrėžia testamentinę išskirtinę ir testamentinės išskirtinės priėmimo tvarką. Ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja. Akivaizdu, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie patirtą žalą, o kompensacijos dydis yra nepagrįstas jokiais įrodymais. Atsakovo manymu, šiuo atveju ieškovė apskritai netinkamai suformulavo ieškinio reikalavimus ir pirmosios instancijos teismas negalėjo tokių reikalavimų patenkinti.Atsakovas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, kad byloje nekilo ginčas dėl testamento išskirtinės dalyko apibrėžtumo. Lingvistiškai aiškinant testamentinės išskirtinės formuluotę yra akivaizdu, kad testatorius įpareigojo atsakovą apmokėti ieškovės perkamo buto kainą. Iš testamentinės išskirtinės formuluotės akivaizdu, kad testamentinės išskirtinės pagrindu kylanti atsakovo prievolė yra sąlyginė, kad ieškovė turėjo pati išsirinkti butą bei aiškiai išreikšti valią, jog nori konkretų butą pirkti ir tik tuomet atsakovui atsirastų prievolė apmokėti ieškovės perkamo buto kainą. Tai ieškovė turėjo padaryti per vienerius metus nuo palikimo priėmimo.Kadangi ieškovė pati buto nesusirado, t. y. neįvykdė jai testamentinėje išskirtinėje numatytos sąlygos, todėl atsakovas niekaip negalėjo įvykdyti savo prievolės, nes tokia prievolė jam neatsirado. Atsakovo nuomone, tokiu patvarkymu, kuris yra išdėstytas testamentinėje išskirtinėje, mirusysis nustatė tam tikrus suvaržymus ieškovei, t. y. per metus laiko susirasti ir išsirinkti dviejų kambarių butą Šilainių rajone su atskira virtuve, tačiau ieškovė to nepadarė.Dėl lingvistinės testamentinės išskirtinės reikšmės atsakovui klausimų nekilo, testamentinės išskirtinės formuluotė visuomet buvo aiškiai suprantama, tačiau teismas, spręsdamas kitaip, savo argumentų nemotyvavo ir nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus dėl testamentinės išskirtinės išaiškinimo, todėl savo iniciatyva turėjo spręsti dėl testamento lingvistinės ekspertizės skyrimo. Teismui nesprendus tokio klausimo ir nemotyvuotai atmetus atsakovo vertinimus, buvo pažeistos įrodymus bei įrodinėjimą reglamentuojančios taisyklės, nes byloje nebuvo ištirti visi galimi įrodymai.Namą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovas išnuomojo 2005 m. gruodžio pabaigoje, nes jį reikėjo prižiūrėti, tvarkyti, šildyti. Apeliantas žinojo testamentinės išskirtinės sąlygą, todėl, dar iki galo nesutvarkęs paveldėjimo dokumentų ir išnuomojęs namą, atsakovas pusę už nuomą gaunamų lėšų visuomet duodavo ieškovei. Atsakovo nuomone, ieškovei buvo patogu kas mėnesį gauti pusę nuompinigių už nuomojamą namą, tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė tradicija, kad atsakovas pusę už nuomą gaunamų lėšų duodavo ieškovei, nors atsakovas neturėjo jokios pareigos to daryti, tačiau taip elgėsi vedinas žmogiškumo, geros valios. Pati ieškovė 2017 m. sausio 31 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad yra gavusi iš atsakovo 5000 Eur dydžio lėšas už nuomos mokestį. Atsakovo vertinimu, jis ieškovei yra sumokėjęs 17 063,72 Eur gautų nuompinigių.Teismo sprendimas prieštarauja mirusiojo valiai, sąžiningumo ir proporcingumo principams. Iš bylos aplinkybių yra akivaizdu, kad atsakovas iki bylos nagrinėjimo pradžios gera valia sumokėjo ieškovei mažiausiai 15 000 Eur (atsakovo skaičiavimais 17 063 Eur), o teismas sprendimu priteisė 20 000 Eur. Atsakovas paveldėtą namą pardavė už 40 000 Eur, taigi iš viso ieškovė iš atsakovo yra gavusi mažiausiai 35 000 Eur. Jei mirusiojo valia būtų buvusi palikti visą turtą ieškovei, jis būtų testamentu turtą palikęs ieškovei ir įpareigojęs atsakovui išmokėti 5000 Eur kompensaciją, tačiau mirusiojo valia buvo kita. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė J. B. prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: Senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo momento, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o ne nuo palikimo atsiradimo momento, kaip teigia atsakovas. 2016 m. kovo 1 d. būtent ir laikytina ta diena, kada šalys priėmė ir sužinojo apie testamentine išskirtinę. Nuo šios dienos, per vienerių metų laikotarpį, iki 2007 kovo 1 d. atsakovas turėjo įvykdyti prievolę – apmokėti ieškovės perkamo dviejų kambarių 50 kv. m buto su atskira virtuve Šilainių mikrorajone, Kauno mieste, kainą. Kadangi atsakovas prievolės neįvykdė, todėl ieškovei nuo 2007 m. kovo 1 d. pradedamas skaičiuoti 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris turėjo baigtis 2017 m. kovo 3 d. Ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2016 m. rugsėjo 20 d., taigi, nepraleidusi ieškinio senaties termino.Atsakovas žinojo, kokiu būdu yra vykdoma testamentinė išskirtinė ir niekada dėl to nereiškė pretenzijų nei asmeniškai ieškovei, nei kreipėsi į teismą dėl testamentinės išskirtinės nuginčijimo. Bylos medžiaga liudija, kad atsakovas nevykdė testamentinės išskirtinės ne dėl to, kad nesuprato jos dalyko, ir ne dėl to, kad ieškovė netinkamai išreiškė valią, bet todėl, kad tuo metu, kai ieškovė surado butą ir pareikalavo sumokėti buto kainą, atsakovas neturėjo finansinių galimybių tokį reikalavimą įvykdyti. Atsakovas teismo posėdžio metu pats patvirtino, kad ieškovė butą buvo suradusi, tačiau negalėjo atlikti tolesnių teisinių pirkimo pardavimo veiksmų, kadangi atsakovas neturėjo finansinių galimybių apmokėti nurodytos sumos.Apeliantas netinkamai aiškina testatoriaus valią. Mirusysis siekė aprūpinti savo vaikus nekilnojamu turtu, todėl atsakovui paliko namą, kartu įpareigodamas jį apmokėti ieškovės perkamo buto kainą. Ieškovė, kaip ji nurodė savo paaiškinimuose teismo posėdžio metu, buvo artima su tėvu (mirusiuoju), juo rūpinosi, slaugė, tačiau tėvas paliko namą sūnui, nes šis planavo likti tuose namuose gyventi, o ieškovė jau buvo sukūrusi šeimą ir gyveno kitur. Taigi, vienerių metų terminas buvo nustatytas ne ieškovei, bet atsakovui, kad šis pasirūpintų savo seserimi ir apmokėtų jos išsirinkto dviejų kambarių buto kainą. Testamentinė išskirtinė įpareigoja įpėdinį, bet ne testamentinės išskirtinės gavėją. Atsakovas neginčijo testamento, sutiko su jo sąlygomis, pats priėmė palikimą, vadinasi sutiko vykdyti ir testamentinę išskirtinę, kurios esmė – įpareigoti įpėdinį įgyvendinti tam tikrą prievolę.Atmestinas atsakovo argumentas dėl ekspertizės skyrimo. Civiliniame procese šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis, be kita ko, ir teise prašyti byloje paskirti ekspertizę. Teismas šiose bylose nėra aktyvus, todėl šalys, siekdamos įrodyti savo dėstomas aplinkybes, teikia įrodymus ir naudojasi kitomis įrodinėjimo priemonėmis.Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog jis neva sumokėjo ieškovei 17 063,72 Eur, todėl laikytina, kad jis atsiskaitė su ieškove. Kaip teisingai pažymėjo teismas, tarp šalių nebuvo jokio rašytinio susitarimo, kad testamentinė išskirtinė bus vykdoma išmokant kompensaciją dalimis. Tai, kad kaip teigia atsakovas, jis gavo pinigus už išnuomotą namą ir dalį pinigų perdavė ieškovei, neįrodo fakto, kad jis tokiu būdu vykdė testamentinę išskirtinę.Ieškovė pažymi, kad byloje pateikti įrodymai dėl gautų pinigų už namo nuomą nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant klausimą dėl testamentinės išskirtinės įvykdymo, kadangi nuomos sutartis atsakovas sudarinėjo savo iniciatyva, piniginę naudą taip pat gavo asmeniškai jis. Byloje nepateikta įrodymų ar rašytinių susitarimų, kad tokiu būdu šalys vykdė testamentinę išskirtinę, kiek konkrečiai atsakovas gavo pinigų iš nuomos ir nepagrindžia atsakovo dėstomų aplinkybių, kad jis būtent tokią naudą gavo išnuomojęs paveldėtą namą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija nenustatė.Bylos duomenimis, ieškovės ir atsakovo tėvas A. R. 2005 m. lapkričio 22 d. surašė testamentą, kuriuo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), arba įmoką už jį ir pastatus (esančius ten pat) paliko sūnui A. R. ir įpareigojo testamentinį įpėdinį A. R. po palikimo priėmimo vienerių metų laikotarpyje apmokėti J. B. (palikėjo dukters) perkamo dviejų kambarių su atskira virtuve Šilainių rajone, Kauno mieste, buto kainą. A. R. 2005 m. gruodžio 3 d. mirė. Palikimą po jo mirties priėmė testamentiniai įpėdiniai: 2006 m. kovo 1 d. – sūnus (atsakovas) A. R. ir dukra (ieškovė) J. B., kuri tą pačią dieną priėmė ir testamentinę išskirtinę. 2006 m. kovo 22 d. Kauno m. 15-asis notarų biuras išdavė atsakovui A. R. paveldėjimo pagal testamentą liudijimą (not. registro Nr. 1-600, 32 b.l.). 2016 m. balandžio 22 d. atsakovas paveldėtą namų valdą (duomenys neskelbtini) pardavė už 40 000,00 Eur ir 2016 m. liepos 22 d. mokėjimo nurodymu į ieškovės sąskaitą pervedė 10 000,00 Eur.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam reikalavimui būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senatis praleista, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Sprendžiant ieškinio senaties termino pradžios klausimą, taikytinos CK 1.127 straipsnio nuostatos. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; ši taisyklė taikoma tada, kai kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų pradžios nustatymo tvarkos. Taigi, pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie savo teisės pažeidimą, ieškinio senaties termino pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2013). Bylos duomenimis nustatyta, kad palikimą šalys priėmė 2006 m. kovo 1 d., tą pačią dieną ieškovė priėmė ir testamentinę išskirtinę. Atsakovas iki 2007 m. kovo 1 d. turėjo įvykdyti testamentinę prievolę – nupirkti (apmokėti) ieškovei dviejų kambarių 50 kv. m butą su atskira virtuve Šilainių mikrorajone, Kauno mieste. Kadangi atsakovas iki minėtos datos prievolės neįvykdė (byloje ginčo dėl to nėra), todėl bendras 10 metų ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, prasidėjo nuo 2007 m. kovo 2 d. ir turėjo baigtis 2017 m. kovo 3 d. Ieškovė su ieškiniu kreipėsi į teismą 2016 m. rugsėjo 20 d., taigi nepraleidusi ieškinio senaties termino, todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad teismas turėjo atsakovo prašymu taikyti ieškinio senatį.

Dėl testamentinės išskirtinės ir jos vykdymo

Testamentinė išskirtinė (legatas) (CK 5.23 straipsnis) – tai įpėdinio pagal testamentą įpareigojimas atlikti kokią nors prievolę vienam ar keliems asmenims (testamentinės išskirtinės gavėjams), kai šie įgyja teisę reikalauti, kad toks įpareigojimas būtų įvykdytas. Taigi testamentinė išskirtinė yra įpėdinį įpareigojanti prievolė. Tarp įpareigoto įpėdinio, priėmusio palikimą, ir testamentinės išskirtinės gavėjo atsiranda prievoliniai teisiniai santykiai. Kitaip tariant, įpėdinis, priimdamas palikimą, prisiima ir testatoriaus įpareigojimą įvykdyti išskirtinę. Šio įpareigojimo nepageidaujantis vykdyti įpėdinis gali atsisakyti priimti palikimą. Tokiu atveju prievolė įvykdyti testamentinę išskirtinę pereina kitiems įpėdiniams, gavusiems atsisakiusio palikimo įpėdinio dalį. Jeigu palikimą priėmęs įpėdinis nevykdo testamente nustatyto įpareigojimo, išskirtinės gavėjas savo teisę į ją gali įgyvendinti priverstinai, nes įpėdinis, priėmęs palikimą, tampa išskirtinės gavėjo skolininku, o testamentinės išskirtinės gavėjas – kreditoriumi. Atsižvelgiant į tai, įpėdinio ir testamentinės išskirtinės gavėjų santykius lemia tai, ar įpėdinis palikimą priėmė, nes tik įpėdiniui priėmus palikimą tarp jų gali atsirasti nurodyti prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2013).Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas palikimą priėmė, taigi, prisiėmė ir testatoriaus įpareigojimą įvykdyti išskirtinę. Įvykdyti nustatytu laiku (per vienerius metus nuo palikimo priėmimo) įpareigojančią testamentinę prievolę, kaip teisingai pažymėjo teismas, remdamasis ieškovės ir paties atsakovo paaiškinimais, atsakovas negalėjo dėl finansinių sunkumų, todėl ieškovė įgijo teisę reikalauti prievolės įvykdymo priverstine (teismine) tvarka, tame tarpe ir nuostolių atlyginimo pinigais (piniginės kompensacijos) (CPK 13 straipsnis, CK 1.138, 6.1, 6.256 straipsniai). Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 20 000 Eur kompensaciją, atsižvelgdama į statistinius dviejų kambarių, 50 kv. m ploto, buto, esančio Šilainių mikrorajone, Kaune, vidutinės rinkos kainos rodiklius 2005 ir 2016 metais ir atsakovo išmokėtą jai 10 000 Eur kompensaciją. Teismas, remdamasis rašytiniais įrodymais, nustatė, kad aptariamu laikotarpiu tokio buto vidutinė rinkos kaina svyravo nuo 34 000 Eur iki 65 000 Eur, taigi vidutiniškai – 49 500 Eur. Leistinomis įrodinėjimo priemonėmis šio nutarties 18 punkte nurodytų duomenų atsakovas nepaneigė ir savo poziciją iš esmės grindė tuo, kad išmokėdamas ieškovei gera valia 27 063,72 Eur (10 000 Eur už parduotą paveldėtą namų valdą ir 17 063,72 Eur nuompinigius už nuomotas patalpas (duomenys neskelbtini)) testamentinę išskirtinę įvykdė. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Visų pirma, ieškovas neįrodė, kad sumokėjo ieškovei 17 063,72 Eur nuompinigius, kadangi šie argumentai grindžiami tik atsakovo asmenine nuomone (skaičiavimais) ir neparenti kitais leistinais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Antra, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, ieškovė pripažino gavusi iš atsakovo ne 17 063,72 Eur, bet 5 000 Eur nuompinigius, todėl, įvertinus buto vidutinę rinkos kainą (49 500 Eur ) ir ieškovės prašomą priteisti 20 000 Eur kompensaciją bei iki bylos nagrinėjimo gautas iš atsakovo kitas 15 000 Eur dydžio išmokas, prašoma priteisti kompensacija yra mažesnė už vidutinę 49 500 Eur dydžio buto rinkos kainą. Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad teismo sprendimas prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad, atsiradus poreikiui aiškinti testamento turinį ir sąlygas, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2007; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2008; 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2011; kt.). Testamento kaip asmeninio vienašalio įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudaryto sandorio reikšmingiausias elementas – testatoriaus (-ės) valia, kurią turi atitikti testamento turinys. Ieškovės paaiškinimais nustatyta, kad ieškovę su testatoriumi siejo glaudus ryšys, ieškovė juo rūpinosi, slaugė. Testatorius paliko namą sūnui (atsakovui), nes šis ketino jame toliau gyventi, tuo tarpu ieškovė jau buvo sukūrusi savo šeimą ir gyveno skyrium kitoje vietoje. Todėl sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad mirusysis siekė aprūpinti savo vaikus nekilnojamuoju turtu lygiomis dalimis, tokiu būdu nei vieno nenuskriausdamas, o testamente nustatytas vienerių metų testamentinės išskirtinės įvykdymas buvo nustatytas ne ieškovei, kaip išskirtinės gavėjai, bet atsakovui, kaip išskirtinės vykdytojui. Atsižvelgdama į šios nutarties 19-20 punktus, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino testamento turinį. Kiti apeliacinio skundo argumentai šios bylos išnagrinėjimo procesiniam rezultatui teisinės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, dėl jų nepasisako, nes, kaip žinoma, konstatavus, kad yra atskleista bylos esmė, o kilęs ginčas išnagrinėtas teisingai, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą teisingai, nepažeidė materialinės teisės ir įrodinėjimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, nenukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl ko apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartimi atsakovui (apeliantui) buvo atidėtas 300 Eur dydžio žyminio mokesčio sumokėjimas už apeliacinį skundą iki sprendimo priėmimo apeliacinės instancijos teisme. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ieškovė patyrė 653,40 Eur atstovavimo išlaidų, kurias 2017 m. rugpjūčio 24 d. prašymu prašė priteisti iš atsakovo. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, valstybei priteistina 300 Eur žyminio mokesčio, ieškovei – 653,40 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96, 98 straipsniai, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.11 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei J. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 653,40 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt tris eurus ir 40 ct) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir 300 Eur (tris šimtus eurų) žyminio mokesčio valstybei, sumokant valstybei priteistą sumą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.