Klaipėdos apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. K. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės K. Š. ieškinį atsakovui R. K. dėl vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo bei išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

8.1. Nurodė, kad atsakovas negali matytis su vaiku, kadangi ieškovė nors oficialiai deklaruoja nematanti kliūčių atsakovui bendrauti su vaiku, faktiškai jas sudaro. Teigia, jog ieškovei panorėjus, atsakovas negalės net pamatyti vaiko, ką jau kalbėti apie bendravimą. Nurodo, jog įvertinant šalių elgesį iki bylos iškėlimo ir bylos nagrinėjimo metu užimtas pozicijas, bylinėjimasis gali trukti iki 2 metų, todėl yra pagrindas daryti visiškai realią prielaidą, kad vaikas savo tėvo nematys iki 2 metų. Taigi vaikas būdamas 3 metų „pirmą kartą“ pamatys atsakovą ir prasidės sudėtingas naujo artimo žmogaus pažinimo procesas. Mano, kad įvykus šiam scenarijui bus šiurkščiai pažeista vaiko teisė bendrauti su tėvu, tuo tarpu atsakovo pareiga bendrauti su vaiku bylos nagrinėjimo metu liks neįgyvendinama.

8.2. Teigia, jog teismui nustačius, jog maksimali bendravimo tvarka negali būti nustatyta taikant laikinąsias apsaugos priemones, teismas būdamas aktyvus (CPK 376 straipsnis) privalėjo nustatyti bent minimalią bendravimo tvarką, atitinkančią bent minimalius vaiko interesus, kadangi šiuo metu vykdytinos tvarkos su nustatytomis dienomis, valandomis, kuriomis atsakovas galėtų matytis su vaiku, nėra nustatyta. Darė išvadą, jog atmesti atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir bendravimo tvarkos nustatymo šioje byloje nebuvo pagrindo, dėl šios priežasties skundžiama nutartis naikintina, o atsakovo prašymas – tenkintinas.

10.1. Nurodė, kad šalių vaikas M. K., gim. (duomenys neskelbtini), yra kūdikis, kuriam tik neseniai sukako 1 metai, vaikas dar nekalba, sunkiai vaikšto, negali aiškiai išreikšti savo nuomonės, iki šiol maitinamas pieno mišinukais bei specialiu maistu, turintis tam tikrų poreikių, jam VšĮ „Šeimos gerovės centras“ atliekamos sveikatingumo procedūros tonusui mažinti (masažai 2 kartus per savaitę, mankšta baseine), todėl būtina laikytis atitinkamo režimo bei dienotvarkės. Šalių vaikas labai prisirišęs prie ieškovės bei gyvenamosios aplinkos, su ieškove ilgiau nei 4 valandas išsiskyręs nebuvo. Pažymėjo, jog Iš MB „Mama aš sergu“ išrašo iš medicininių dokumentų matyti, kad gydytojai šalių vaikui rekomenduoja griežtą dienos ir miego režimą, vengiant naujų, neįprastų vietų, nuovargio ir intensyvių įspūdžių, ypač prieš nakties miegą.

10.2. Ieškovė nedraudžia bei sutinka, kad sūnus bendrautų su atsakovu kaip ir anksčiau dienos metu po 2–4 valandas vaikui įprastoje aplinkoje. Teigia, jog iš byloje esančio šalių susirašinėjimo SMS matyti, kad atsakovas bendrauti su vaiku jo įprastoje aplinkoje atsisako, reikalauja leisti vaiką, kurio nematė 3 mėnesius, išvežti visam savaitgaliui į Kauną bei kaltina ieškovę trukdymais bendraujant su vaiku. Atkreipė dėmesį, jog nuo 2019 m. balandžio atsakovas teikė vaikui išlaikymą, domėjosi vaiko auklėjimu, atvažiuodavo pasimatyti su vaiku į Klaipėdą, pasimatymai dažniausiai vykdavo po 2–4 valandas vaiko įprastoje aplinkoje. 2019 m. lapkričio mėnesį atsakovas su vaiku buvo susitikęs ieškovei vaiką atvežus į Vilnių (atsakovas organizavo vaiko fotosesiją). Tarp šalių jokių ginčų dėl bendravimo su vaiku tvarkos vaiko įprastoje aplinkoje bei dalyvaujant ieškovei nebuvo.

10.3. Nurodė, kad nuo 2019 m. lapkričio mėn. pats atsakovas bendravimą su vaiku sumažino iki minimumo, paskutinį kartą atsakovas atvažiavo pasimatyti su vaiku 2019 m. lapkričio 24 d. Nuo 2019 m. gruodžio mėn. net neskambino pasidomėti, kaip vaikui sekasi. Teigia, jog deklaruodamas, kad labai myli vaiką, bei reikalaudamas bendravimo su nakvynėm, atsakovas pamiršta atsižvelgti į vaiko interesus, jo sveikatą bei pamiršta pasakyti, kad bendravimo su vaiku pradėjo reikalauti tik 2020 m. sausį, kai gavo ieškovės ieškinį dėl išlaikymo bei kai ieškovė paprašė atsakovo bei jo sugyventinės neviešinti vaiko atvaizdo „Facebook`o“, „Instagram`o“, „Discord`o“ (skiltyje „eskortinės-damulės“) svetainėse. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas iki šiol nepašalino vaiko atvaizdo iš savo sugyventinės abejotinos reputacijos svetainių.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas netenkintinas.

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

12. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną bendravimo su vaiku tvarką teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

13. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016)

14. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė į bylą pateikė naujus įrodymus, kuriais remiasi savo atskirajame skunde, t. y. pateikė ieškovės ir atsakovo susirašinėjimo medžiagą bei atsakovo ir jo draugės fotonuotraukas. Nors ieškovė nenurodė, kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą pirmosios instancijos teisme, tačiau apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad sprendžiamas klausimas susijęs su nepilnamečio vaiko interesais, bei tai, jog šių įrodymų pridėjimas prie bylos jos nagrinėjimo neužvilkins, konstatuoja, kad yra pagrindas ieškovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktus įrodymus pridėti prie bylos.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos teisinių santykių bylose, be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas gali taikyti ir kituose įstatymuose nustatytas priemones (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. CK 3.65 straipsnyje ,,Laikinosios apsaugos priemonės“ įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Šios teisės normos tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – yra aktualus visoms iš šeimos santykių kilusioms byloms. CK 3.65 įtvirtinta teisės norma laikytina bendrąja CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ normų reglamentuojamiems santykiams, kartu – specialiąja kitų įstatymų atžvilgiu, todėl teismas gali joje nurodytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko teisėms. Teismas gali imtis CK 3.65 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis suinteresuotų asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva, kai būtina apsaugoti vaiko (vaikų) interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis c. b. 3K-3-71-687/2020).

16. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodyta, kad teismas gali taikyti ir kitas, jo manymu, reikalingas priemones. Pagal CK 3.161 straipsnio nuostatas, viena iš vaiko teisių įvardyta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis). Sistemiškai aiškinant CK nuostatas, darytina išvada, kad, siekiant užtikrinti vaiko interesus bendrauti su tėvais, gali būti taikomos atitinkamos laikinosios apsaugos priemonės. Laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas taikomas siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.

17. Atskiruoju skundu nurodoma, kad atsakovas negali matytis su vaiku, kadangi ieškovė nors oficialiai deklaruoja nematanti kliūčių atsakovui bendrauti su vaiku, faktiškai jas sudaro. Teigia, jog ieškovei panorėjus, atsakovas negalės net pamatyti vaiko, ką jau kalbėti apie bendravimą. Mano, kad bylos nagrinėjimas gali užtrukti iki 3 metų, todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių bus šiurkščiai pažeista vaiko teisė bendrauti su tėvu, tuo tarpu atsakovo pareiga bendrauti su vaiku bylos nagrinėjimo metu liks neįgyvendinama. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus laiko nepagrįstais. Nors atsakovas teigia, jog negali matytis su vaiku, tačiau į bylą nepateikia jokių jo teiginius patvirtinančių įrodymų, todėl tokie jo teiginiai laikytini deklaratyvaus pobūdžio, nepatvirtinančiais jo įrodinėjamų aplinkybių. Priešingai, iš byloje pateikto ieškovės ir atsakovo susirašinėjimo medžiagos matyti, jog ieškovė leidžia pasimatyti su mažamečiu sūnumi, tačiau vėliau, paaiškėjus aplinkybėms, jog atsakovas buvo išvykęs į Italiją (Milaną) bei šalyje paskelbus karantiną, šalys nutarė susitikimą atidėti. Šio pokalbio metu atsakovas neprieštaravo dėl susitikimo atidėjimo, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė sudaro kliūtis atsakovui bendrauti su sūnumi. Be to, atsakovo nurodomi teiginiai, jog ieškovė panorėjusi gali uždrausti atsakovui bendrauti su sūnumi, vertintini kaip jo daromos prielaidos apie būsimus ieškovės veiksmus. Šios prielaidos nėra pagrįstos objektyviais įrodymais, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties.

18. Atskiruoju skundu taip pat teigia, jog teismui nustačius, jog maksimali bendravimo tvarka negali būti nustatyta taikant laikinąsias apsaugos priemones, teismas būdamas aktyvus (CPK 376 straipsnis) privalėjo nustatyti bent minimalią bendravimo tvarką, atitinkančią bent minimalius vaiko interesus. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atskirojo skundo argumentais. Pažymėtina, jog siekiant nustatyti laikinąją bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką būtina įvertinti daug elementų, jog bendravimo tvarka būtų racionali ir faktiškai įvykdoma, priešingu atveju tokios laikinosios apsaugos priemonės prarastų prasmę. Šiuo atveju būtina suderinti susitikimų laiką ir vietą, kad abu tėvai galėtų dalyvauti susitikimuose, taip pat šis laikas turi būti suderintas su nepilnamečio vaiko dienos režimu, kad būtų kuo labiau užtikrintos nepilnamečių vaikų teisės bei nustatytos kitos esminės tokių laikinųjų apsaugos priemonių tinkamo užtikrinimo priemonės. Iš atsakovo prašymo taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones turinio bei rezoliucinės prašymo dalies matyti, jog ieškovas prašė nustatyti laikiną nepilnamečio sūnaus M. K. gyvenamąją vietą su ieškove K. Š.; nustatyti laikiną atsakovo R. K. bendravimo su nepilnamečiu sūnumi M. K. tvarką: tėvas bendrauja su vaiku kiekvieno kalendorinio mėnesio lyginių savaičių savaitgaliais pasiimdamas vaiką iš jo gyvenamosios vietos penktadienį 18.00 val. ir grąžindamas vaiką į jo gyvenamąją vietą sekmadienį 19.00 val. Jokių kitų prašymų dėl kitokios bendravimo tvarkos nustatymo pareikšta nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad šeimos santykių bylose teismas yra aktyvus, šiuo konkrečiu atveju reiškia, jog teismas matydamas, kad yra pažeidžiamos nepilnamečio vaiko teisės, galėjo peržengti prašymo ribas bei spręsti dėl kitokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau šiuo atveju, nenustačius aplinkybių, jog vieno iš tėvų teisės bendrauti su nepilnamečiu sūnumi yra nepagrįstai ribojamos, nėra pagrindo peržengti ginčo nagrinėjimo ribų.

19. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad šiomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis byla nėra išnagrinėjama iš esmės. Paaiškėjus aplinkybėms, jog ieškovė nepagrįstai sudaro kliūtis atsakovo ir jo nepilnamečio sūnaus susitikimams, atsakovas turi teisę pakartotinai kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau pažymi, jog šia savo teise reikia naudotis atsakingai.

20. Įvertinęs visus kitus atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

21. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl jos keisti ar naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.