- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-05
- Bylos Nr.
- e2A-2749-232/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00621-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Jadvyga Mardosevič, Liuda Uckienė
- Ieškovas
- J. S.
- Atsakovas
- VĮ „Vilniaus miesto būstas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovui VĮ „Vilniaus miesto būstas“ dėl darbo užmokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
I.GINČO ESMĖ.
I. J. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti ieškovei iš atsakovo 60,82 Eur darbo užmokesčio už kiekvieną mėnesį, skaičiuojant nuo 2013-12-01 iki teismo sprendimo priėmimo dienos; priteisti ieškovei iš atsakovo remiantis Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnyje nurodytus delspinigius už pavėluotai išmokėtą darbo užmokestį.
Nurodė, jog nuo 2006-12-04 dirbo VŠĮ „Vilniaus butai“ darbo sutarties Nr. DS0612-0401 pagrindu būsto priežiūros vyriausiosios vadybininkės pareigose. 2007-01-26 buvo pasirašyta VšĮ „Vilniaus butai“ kolektyvinė sutartis Nr. 1, o 2007-10-01 pasirašytas susitarimas dėl jos pakeitimo Nr. 1 (Priedas Nr. 2). Minėtos kolektyvinės sutarties 1.5. punktas numatė, jog sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki naujos sutarties pasirašymo. Minėta sutartis yra privaloma darbdaviui ir visiems įstaigoje dirbantiems darbuotojams“. 2008-08-28 Vilniaus miesto savivaldybės taryba priimtu sprendimu Nr. 1-474 „Dėl UAB „Bendruva“ pertvarkymo“ nusprendė UAB „Bendruva“ pertvarkyti į SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir perduoti jai vykdyti iki tol VšĮ „Vilniaus butai“ priskirtas funkcijas, susijusias su Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų administravimu ir priežiūra. Kadangi VšĮ „Vilniaus butai“ verslas faktiškai buvo perkeltas į SĮ „Vilniaus miesto būstas“, tačiau ne visi darbuotojai buvo priimti į verslą perėmusią įmonę, VšĮ „Vilniaus butai“ atleido ieškovę iš darbo, tačiau ji, gindama savo teises, kreipėsi į teismą, ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-11-08 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1171 -391/2012 ją grąžino į darbą SĮ „Vilniaus miesto būstas“, nustatant skubų teismo sprendimo vykdymą. Atsakovas įvairiais būdais siekė nesąžiningai užvilkinti minėto skubiai vykdytino teismo sprendimo dėl ieškovės grąžinimo į darbą įvykdymą. 2013-05-03 atsakovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ su ieškove pasirašė darbo sutartį Nr. 50, kuria ieškovė buvo grąžinta į darbą SĮ „Vilniaus miesto būstas“, ieškovei nustatant 3500 Lt mėnesinį darbo užmokestį. Minėtos darbo sutarties 12 punktas įtvirtinto, kad įmonėje galioja 2007-01-26 VšĮ „Vilniaus butai" kolektyvinė sutartis, o sutarties 15 punkte numatyta, jog ieškovės ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ darbo santykiai pripažįstami nenutraukiamai tęsiami nuo 2006-12-04 darbo sutarties sudarymo. Ieškovės darbo santykiuose su atsakovu galiojančios ir privalomos 2007-01-26 VšĮ „Vilniaus butai" kolektyvinės sutarties 4.16. punkte numatyta atsakovo pareiga mokėti darbuotojams 3 procentų nuo darbo sutartyje nurodyto darbo užmokesčio priedą už kiekvienus 3 darbo įmonėje metus, tačiau atsakovas nuo pat ieškovės grįžimo į darbą iš motinystės (tėvystės) atostogų dienos (2013-12-01) minėtos pareigos nevykdo, ieškovei neskaičiuoja ir nemoka priedo, kuris, atsižvelgiant į ieškovės nepertraukiamai išdirbtą laiką (nuo 2006 m. gruodžio mėn.), sudaro 6 procentus nuo darbo sutartyje sulygto 3500 Lt mėnesinio atlyginimo ir sudaro 210 Lt per mėnesį. Ieškovė 2014-08-18 raštu kreipėsi į atsakovą su prašymu apskaičiuoti ir išmokėti jai teisėtai pagal kolektyvinę sutartį priklausantį priedą, tačiau atsakovas nieko neatsakė. 2014-11-15 ieškovė kreipėsi į Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus Darbo ginčų komisiją (toliau tekste Komisija) su prašymu dėl darbo užmokesčio iš atsakovo išieškojimo, prašė išieškoti iš atsakovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 210 Lt darbo užmokesčio už kiekvieną mėnesį, skaičiuojant nuo 2013-12-01 iki sprendimo priėmimo dienos, taip pat išieškoti delspinigius remiantis Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsniu, už pavėluotai išmokėtą darbo užmokestį. 2014-12-09 sprendimu darbo byloje Nr. APS-36-21147 Komisija ieškovės prašymą atmetė kaip nepriskirtą darbo ginčų komisijos kompetencijai. Todėl ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl darbo užmokesčio priteisimo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog Darbo ginčų komisija ieškovės prašymą dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies išieškojimo atmetė kaip nepriskirtiną darbo ginčų komisijų kompetencijai, kadangi, laikė, kad ginčas kilęs dėl VšĮ „Vilniaus butai“ kolektyvinės sutarties Nr. 1 galiojimo. Komisijos nuomone, neišsprendus klausimų, susijusių su kolektyvinės sutarties galiojimu, išspręsti tarp ieškovės ir atsakovo kilusį ginčą, nėra galimybės, nes atsakovui neigiant kolektyvinės sutarties galiojimo faktą, individualus ginčas pereina į kolektyvinių ginčų kategoriją. Atsakovo vertinimu, ieškovė, peržengdama reiškiamų reikalavimų ribas, faktiškai siekia nustatyti 2007-01-26 Kolektyvinės sutarties Nr. 1 galiojimą, apeidama įstatymais nustatytą tvarką. Ieškovės reiškiami turtiniai dalies darbo užmokesčio priteisimo reikalavimai grindžiami negaliojančios 2007-01-26 Kolektyvinės sutarties Nr. 1 nuostatomis, kai ginčas dėl kolektyvinės sutarties galiojimo neišspręstas įstatymų nustatyta tvarka, o tokie reikalavimai nereiškiami (o ir negali būti reiškiami) nagrinėjamoje byloje. Pažymėjo, jog 2007-01-26 Kolektyvinė sutartis nebegalioja 2011-04-08 sudarius naują kolektyvinę sutartį, apie tai ieškovė informuota sudarant darbo sutartį 2013-05-03 raštu Nr. 1.35-13/1419. Atsakovas niekada nesutiko, nepatvirtino ir nepripažino, kad šalių santykiams taikoma 2007-01-26 Kolektyvinė sutartis, kai 2011-04-08 buvo sudaryta kita kolektyvinė sutartis. Pažymėjo ir tai, kad savivaldybės įmonėje „Vilniaus miesto būstas“ po naujos 2011-04-08 Kolektyvinės sutarties sudarymo niekada nebuvo vykdoma sena, 2007-01-26 Kolektyvinė sutartis, kaip ir nebuvo sprendžiami jos galiojimo atnaujinimo klausimai Darbo kodekso (toliau tekste DK) X skyriuje nustatyta tvarka. Klausimas dėl kolektyvinės sutarties galiojimo ar negaliojimo galėtų būti sprendžiamas įstatymų nustatyta tvarka, kaip ir buvo pasisakyta Komisijos sprendime, o ieškinio pareiškimas dėl darbo užmokesčio priteisimo nėra kolektyvinio ginčo nagrinėjimas. Be to ieškinys atmestinas dar ir dėl to, kad ieškovė kreipėsi į Komisiją praleidusi DK 289 str. įtvirtintą trijų mėnesių terminą, bei neprašė jo atnaujinti. Ieškovės reikalavimams turi būti taikomas sutrumpintas 3 mėnesių ieškinio senaties terminas. Atsakovas reikalavo ieškinio reikalavimams taikyti ieškinio senatį ir ieškovės reikalavimus reiškiamoje apimtyje atmesti tame tarpe ir kaip pareikštus praleidus DK nustatytus ieškinio reikalavimų senaties terminus.
II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškovės J. S. ieškinį atsakovui SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atmetė. Paliko galioti 2014-12-09 Komisijos sprendimą Nr. DGKS-5457 darbo byloje Nr. APS-36-21147.
Teismas įvertinęs bylos medžiagą, šalių paaiškinimus ir argumentus, pripažino, jog atsakovas pagrįstai atsisakė taikyti 2007-01-26 VšĮ „Vilniaus butai“ kolektyvinę sutartį ir tuo pagrindu išmokėti ieškovei prašomą darbo užmokesčio priedą. 2007-01-26 VšĮ „Vilniaus butai“ kolektyvinės sutarties Nr.1 1.5 punktas nustatė, jog „sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo ir galioja iki naujos sutarties pasirašymo.“ Byloje nustatyta ir nenuginčyta, kad 2011-04-08 buvo pasirašyta „Savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ kolektyvinė sutartis Nr. 1. Todėl vadovaujantis 2007-01-26 VšĮ „Vilniaus butai“ kolektyvinės sutarties Nr.1, 1.5 punktu, 2007 metų Kolektyvinė sutartis turėjo nustoti galioti pasirašius 2011 metų Kolektyvinę sutartį, ir jos galiojimas negali būti savaime „atkurtas“ net ir pripažinus niekine 2011-04-08 pasirašytą Kolektyvinę sutartį. Vien ta aplinkybė, kad buvo pasirašyta nauja kolektyvinė sutartis, reiškia, kad nebegalėjo būti tęsiamas senosios sutarties galiojimas, kuris buvo nustatytas siejant su naujos sutarties pasirašymo terminu. Teismas nurodė, kad ta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau tekste LAT arba kasacinis teismas) praktika, kuria remiasi ieškovė, aktuali aiškinant kolektyvinių ginčų nagrinėjimo tvarką, tačiau ja nėra pagrindo remtis sprendžiant šį individualų ieškovės darbo ginčą, kadangi byloje joks įrodymas nepatvirtina 2007 metų Kolektyvinės sutarties galiojimo 2013 metais. Teismas sutiko su Darbo ginčų komisijos sprendimo išvadomis, jog Darbo ginčų komisijoje gali būti sprendžiami tik tie ginčai, kurie susiję su galiojančios kolektyvinės sutarties nuostatų nevykdymu, o šioje byloje iškilęs ginčas dėl viso kolektyvinės sutarties galiojimo. Todėl toks ginčas spręstinas DK X skyriaus tvarka. Nurodė, jog teismas neturi pagrindo remtis kolektyvinės sutarties, kurios galiojimas nėra išspręstas kolektyvinių ginčų nagrinėjimo tvarka, nuostatomis ir priteisti ieškovei dalies darbo užmokesčio, taip pat ir delspinigių, todėl ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas nurodė, jog ieškovė į teismą kreipėsi nepraleidusi vieno mėnesio termino, taip pat nepraleistas ir bendras DK 27 straipsnyje įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl ginčas iš esmės išnagrinėtas.
III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.
Apeliantė (ieškovė) J. S. apeliaciniu skundu prašo 2015-04-23 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą panaikinti, priteisti ieškovei J. S. iš atsakovo SĮ „Vilniaus miesto būstas" 1 020,11 Eur darbo užmokesčio, kurį sudaro 60,82 Eur (210 Lt) darbo užmokestis už kiekvieną mėnesį, skaičiuojant nuo 2013-12-01 iki 2015-04-23; priteisti ieškovei J. S. iš atsakovo SĮ „Vilniaus miesto būstas" 0,06 procento delspinigių nuo priteistos sumos už kiekvieną praleistą atsiskaityti kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, - darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Apeliantė su skundžiamu sprendimu nesutinka, kadangi teismas netinkamai įvertino antrosios 2011-04-08 Kolektyvinės sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia nuo pasirašymo momento teisines pasekmes, tuo pažeidė civilinio kodekso (toliau tekste CK )1.78 straipsnio 1 ir 5 dalis, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, be to, teismas pažeidė CK 6.189 straipsnio 1 dalį, 6.200 straipsnio 1 dalį, DK 95 straipsnio 3 ir 4 dalis, taip pat visiškai nepagrįstai vertino, jog tarp šalių kilo kolektyvinis ginčas, kuris nenagrinėtinas šioje byloje. Apeliantės teigimu 2007-01-26 kolektyvinės sutarties Nr.1 galiojimą ir ieškovo reikalavimų pagrįstumą patvirtina 2013-02-22 LAT nutartis civ. byloje Nr. 3K-7- 156/2013, kuria 2011-04-08 atsakovo Kolektyvinė sutartis buvo pripažinta niekiniu sandoriu kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms. 2011-04-08 kolektyvinė sutartis buvo pripažinta niekine ir negaliojančia nuo jos pasirašymo momento ir visoje apimtyje. Todėl akivaizdu, kad 2011-04-08 Kolektyvinei sutarčiai esant negaliojančiai nuo jos sudarymo momento ir nesukeliant (negalint sukelti) jokių teisinių pasekmių, ši niekinė sutartis inter alia negali sukelti ir tokios teisinės pasekmės kaip ankstesniosios 2007-01-26 Kolektyvinės sutarties galiojimo pasibaigimo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai, abstrakčiai ir nemotyvuotai niekinio sandorio teisinių pasekmių netaikymą grindė sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kadangi sutarčių aiškinimo taisyklės tokios teismo išvados niekaip nepagrindžia. Šalys sudarydamos 2013-05-03 Darbo sutartį, jos 12 punkte aiškiai susitarė, kad įmonėje galioja kolektyvinė sutartis 2007-01-16 VšĮ „Vilniaus butai" kolektyvinė sutartis Nr. 1". Ši Darbo sutartis ar atskiros jos sąlygos nebuvo ginčijama ir nėra nuginčyta teismine tvarka, todėl šalims turi įstatymo galią ir ją atsakovas kaip darbdavys privalo vykdyti bei ja vadovautis.
Atsiliepimas
Atsakovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepimu prašė ieškovės apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-23 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad būtent pačios ieškovės nurodyta 2013-02-22 LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-156/2G13 patvirtina ieškovo reikalavimų nepagrįstumą joje konstatuotas kolektyvinis ginčas, kuris turi būti sprendžiamas DK nustatyta tvarka. Nutartis ir joje pateiktas teisės taikymo išaiškinimas kaip tik ir patvirtina Komisijos ir teismo sprendimo teisėtumą dėl to, kad ginčai dėl kolektyvinės sutarties galiojimo/negaliojimo sprendžiami DK X skyriuje nustatyta tvarka, o ne reiškiant reikalavimus dėl darbo užmokesčio priteisimo. Pažymėjo, jog LAT byloje Nr. 3K-3-223/2012 sprendžiant ginčą tarp šalių ieškovei A. M. iš SĮ „Vilniaus miesto būstas" buvo priteista išeitinės išmokos dalis, neišmokėta ieškovei A. M. pagal atleidimo 2009-05-29 dieną galiojančios VšĮ „Vilniaus butai“ 2007-01-26 Kolektyvinės sutarties 4.25 punktą, kai tarp šalių nebuvo ginčo dėl 2007-01-26 Kolektyvinės sutarties galiojimo atleidimo dieną. Taigi nagrinėjamos bylos ir civilinės bylos Nr. 3K-3-223/2012 faktinės ir teisinės, kaip ir teismui priimant sprendimą nustatinėtinos aplinkybės skiriasi, dėl ko civilinėje byloje Nr.3K-3-223/2012 konstatuotos priimant nutartį aplinkybės bei suformuota praktika negali būti taikoma nagrinėjamoje byloje. Nagrinėjamos bylos ir LAT 2009-06-15 nutartimi išnagrinėtos civilinės bylos Nr.3K-3-265/2009 faktinės ir teisinės aplinkybės, nustatinėtini klausimai taip pat yra visiškai skirtingi. Dalies nutarties turinio citavimas ir nevertinant bendro konteksto bei bylos faktinių/teisinių aplinkybių, prieštarauja kasacinio teismo suformuotos praktikos ir teiktų išaiškinimų taikymo principams. Teismas teisingai konstatavo, kad ieškovės reikalavimai atsakovui reiškiamų reikalavimų ribose atmestini, o ieškovės rėmimasis kasacinio teismo nutartimis laikytinas subjektyvia, ištraukta iš konteksto interpretacija, neturinčia teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje ir nepatvirtinančia ieškovo reikalavimų teisėtumo ar pagrįstumo. Pažymėjo, jog 2013-05-03 darbo sutarties Nr. 50 12 punkto nuostata buvo įrašyta SĮ „Vilniaus miesto būstas" siekiant įvykdyti 2012-11-08 sprendimą ir vykdant teismo antstolio reikalavimus įrašyti tai pagal 2013-04-22 raštą Nr. 0128/12/02856. Atsakovas nesutiko ir nesulygo su ieškovės 2013-05-03 darbo sutarties Nr. 50 punkto 12 sąlyga (nuostata) dėl 2007-01-26 Kolektyvinės sutarties galiojimo, apie ką sudarant darbo sutartį 2013-05-03 raštu Nr. 1.35-13/1419 pasirašytinai buvo informuota ieškovė. Apeliaciniame skunde nenurodytos jokios naujos aplinkybės ar argumentai, patvirtinantys ieškovo teiginius ir/ar paneigiantys teismo sprendimą bei jame padarytas išvadas. Ieškovė, nesutikdama su Komisijos ir teismo sprendimais, remiasi tik tvirtinimu, kad jos pareiškimuose Komisijai ir teismui nurodytų aplinkybių ir kasacinio teismo nutarčių užtenka priteisti dalį darbo užmokesčio remiantis, ieškovės vertinimu galiojančia, 2007-01-26 Kolektyvine sutartimi, nepaisant byloje nustatytų aplinkybių.
Motyvuojamoji dalis
IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis ((duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalis).
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų, prijungtos Komisijos nagrinėtos darbo bylos Nr.APS-36-21147, išklausius teismo posėdžio įrašo su atstovų paaiškinimais nustatytos tokios toliau įvardijamos bylos aplinkybės. Kaip matyti iš 2006-12-04 darbo sutarties Nr. DS0612-0401 sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir tuometinio darbdavio VŠĮ „Vilniaus butai“, į bylą pateiktos kopijos, ieškovė, minėtos sutarties pagrindu, buvo priimta į darbą būsto priežiūros vyriausiosios vadybininkės pareigas nustatant 2600 Lt mėnesinį atlyginimą nustatant, kad darbo sutartis įsigalioja nuo 2006 14 04, darbuotojas pradeda dirbti 2006 12 20, darbo sutarties 12 punkte kuriame turėtų būti nurodyta galiojanti kolektyvinė sutartis pažymėta jog kolektyvinės sutarties nėra. Tai reiškia jog byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad ieškovei įsidarbinant darbdavio įmonėje kolektyvinė sutartis iš viso nebuvo sudaryta. Iš vėlesnio, įrašo darbo sutartyje matyti, kad sutarties 1,2 punktai pakeisti nurodant, kad ieškovė 2007 10 30 direktoriaus įsakymu paskirta eiti būsto skyriaus vedėjos pareigas su 3000 Lt atlyginimu. Įrašai apie 2007 01 26 sudarytos kolektyvinės sutarties galiojimą darbo sutartyje nebuvo padaryti nors ieškovė kolektyvinės sutarties sudarymo metu tebedirbo įmonėje.
2008-08-28 Vilniaus miesto savivaldybės tarybai priėmus sprendimą Nr. 1-474 „Dėl UAB „Bendruva“ pertvarkymo“ ir nusprendus UAB „Bendruva“ pertvarkyti į SĮ „Vilniaus miesto būstas“, bei perduoti taip pat jai vykdyti iki tol VšĮ „Vilniaus butai“ priskirtas funkcijas, susijusias su Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų administravimu ir priežiūra, ieškovė buvo atleista iš darbo 2009-05-29 pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, likvidavus darbdavį. Ginčas dėl neteisėto atleidimo pagal ieškovės ieškinio pareiškimą, buvo sprendžiamas Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme, 2012-11-08 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1171-391/2012 ieškinys tenkintas iš dalies, panaikintas VšĮ „Vilniaus butai“ likvidatoriaus 2009 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr.A9 dėl darbo sutarties su ieškove nutraukimo, ieškovės ir VšĮ „Vilniaus butai“ darbo sutarties nutraukimas 2009 05 29 pagal DK 136 straipsnio 1 dalį, likvidavus darbdavį, pripažintas neteisėtu, ieškovė gražinta į darbą SĮ „Vilniaus miesto būstas“ į būsto administravimo skyriaus vedėjos pareigas, ieškinio dalis dėl vidutinio arbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos priteisimo netenkintas, konstatavus, kad ieškovė nuo pat atleidimo iš darbo dienos 2009-05-29 buvo vaiko priežiūros, nėštumo ir gimdymo atostogose, naudojosi priklausančiomis socialinėmis garantijomis, gavo priklausančią motinystės pašalpą. Todėl teismas konstatavo, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad dėl 2009-05-29 atleidimo iš darbo ieškovė patyrė finansinius praradimus, nes laikotarpiu nuo 2009-05-29 iki teismo sprendimo grąžinti ieškovę į darbą ieškovė darbo užmokesčio negavo ne dėl 2009-05-29 atleidimo iš darbo, bet dėl buvimo vaiko priežiūros atostogose, antro vaiko nėštumo ir gimdymo atostogose. Teismas taip pat įvertino tą aplinkybę, kad ieškovei, atleidžiant ją iš darbo, buvo išmokėta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, o VŠĮ „Vilniaus miesto būstas“ bankroto byloje buvo patvirtintas jos kreditorinis reikalavimas dėl dar dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos, patvirtintas reikalavimas dėl 43167,15 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą, ieškovei atlyginta neturtinė žala, patirta dėl neteisėto atleidimo iš darbo, patvirtinant ieškovės reikalavimą dėl 8000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Sprendimo dalis, kuria ieškovė grąžinta į darbą SĮ „Vilniaus miesto būstas“, nukreipta skubiam vykdymui.
Vykdant minimą teismo sprendimą, šalys 2013-05-03 pasirašė darbo sutartį Nr. 50. Minėta sutartimi ieškovė įdarbinta Būsto administravimo skyriaus vedėjos pareigose. Sutarties 3 punktu darbdavys įsipareigojo ieškovei mokėti 3500 Lt atlyginimą. Sutarties 12 punkte įrašyta, jog įmonėje galioja 2007-01-26 VšĮ „Vilniaus butai“ kolektyvinė sutartis Nr.1. Sutarties 15 punkte nustatyta, kad darbuoja pradeda dirbti nuo 2013-05-06 ir darbo santykiai pripažįstami nenutraukiamai tęsiami nuo 2006-12-04 darbo sutarties sudarymo.
Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad dėl 2012 11 08 teismo sprendimo vykdymo buvo kilęs ginčas, atsakovas, kreipėsi išaiškinimo į teismą, prašė stabdyti teismo sprendimo vykdymą, išaiškinti sprendimą, priimti papildomą sprendimą. Tačiau tuometinis Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 11 26 nutartimi prašymą aiškinti sprendimą bei priimti papildomą sprendimą atmetė. Atsakovas vengė vykdyti sprendimą dėl ko antstolio R. V., vykdžiusio minėtą teismo sprendimą prašymu 2013 04 11 nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas skyrė 3000 lt baudą atsakovo vadovui.
Atsakovas teigia jog 2013-05-03 šalių pasirašytoje darbo sutartyje sakinys dėl įmonėje galiojančios 2007-01-26 Kolektyvinės sutarties buvo įrašytas ieškovės iniciatyva, atsakovui nesutinkant, antstolio reikalavimu. Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs atsakovo argumentus dėl atsisakymo taikyti ieškovės atžvilgiu 2007-01-26 VšĮ „Vilniaus butai“ kolektyvinės sutarties Nr.1 nuostatas, pripažino, jog atsakovas pagrįstai atsisakė taikyti šią sutartį ir tuo pagrindu išmokėti ieškovei prašomą darbo užmokesčio priedą.
Kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas byloje remdamasis ta aplinkybe, kad 2007-01-26 VšĮ „Vilniaus butai“ kolektyvinės sutarties Nr.1 1.5 punkte buvo nustatyta, jog sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo ir galioja iki naujos sutarties pasirašymo ir nustatęs nenuginčytą aplinkybę, kad 2011-04-08 buvo pasirašyta Savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ kolektyvinė sutartis Nr. 1 (DGK b.l.61-68) iš esmės pagrįstai sprendė, kad, vadovaujantis anksčiau minėtu 2007-01-26 VšĮ „Vilniaus butai“ kolektyvinės sutarties Nr.1 1.5 punktu, 2007 metų Kolektyvinė sutartis nustojo galioti pasirašius 2011 metų Kolektyvinę sutartį, o pastarąją pripažinus niekine savaime negalėjo būti „atkurtas“ 2007 01 26 VŠĮ „Vilniaus butai“ kolektyvinės sutarties galiojimas, nes po naujos kolektyvinės sutarties pasirašymo nebegalėjo būti tęsiamas senosios sutarties galiojimas, kuris buvo susietas su naujos sutarties pasirašymo terminu. Teismas taip pat pagrįstai pritarė Komisijos sprendime išsakytam teiginiui jog šalims nesutariant dėl kolektyvinės sutarties galiojimo toks ginčas turi būti sprendžiamas DK X skyriaus tvarka, o nagrinėjamoje byloje teismas neturi pagrindo remtis kolektyvinės sutarties, kurios galiojimas nėra išspręstas kolektyvinių ginčų nagrinėjimo tvarka, nuostatomis ir priteisti ieškovei dalies darbo užmokesčio bei delspinigių pagal išvestinį reikalavimą.
Apeliantė savo reikalavimus dėl 2007 01 26 kolektyvinės sutarties nuostatų taikymo rėmėsi kasacinio teismo praktika, LAT 2012 05 16 nutartimi civilinėje byloje 3K-3-223/2012. Minėtoje byloje buvo sprendžiamas ginčas tarp SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir darbuotojos dėl neteisėto atleidimo iš darbo, tačiau skirtingai nei šioje byloje minėtoje byloje ieškovė nebuvo gražinta į darbą, bet jai buvo priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, nustatant, kad ieškovė atleista iš darbo teismo sprendimu pagal DK 297 straipsnį ieškovei taip pat priteisiant vidutinį darbo užmokestį iki teismo sprendimo įvykdymo, kadangi ieškovė minėtoje byloje buvo atleista galiojant senajai 2007 01 26 kolektyvinei sutarčiai iki 2011 04 08 kolektyvinės sutarties pasirašymo akivaizdu, kad iki atleidimo galiojusios kolektyvinės sutarties nuostatos galėjo būti taikomos minėtam ginčui spręsti. Tačiau šioje byloje yra susiklostę visiškai kitokios aplinkybės, nes ieškovė prašo taikyti 2007 01 26 kolektyvinės sutarties nuostatas ginčui kilusiam po jos gražinimo į darbą 2013 05 03, po to, kai atsakovo taikinimo komisijoje išsprendusi kolektyvinį ginčą 2011 07 11 atsakovo darbdavio ir darbo tarybos sprendimu 2011 04 08 kolektyvinė sutartis pripažinta negaliojančia. Taip pat po to, kai juridinis asmuo VŠĮ „Vilniaus butai“ nebe egzistuoja po buvo reorganizacijos.
Apeliantė taip pat rėmėsi kasacinio teismo 2013 02 22 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-156/ 2013, kurioje išplėstinė kolegija konstatavo jog taikinimo komisijos sprendimas, kuriuo sutartis pripažinta negaliojančia sukūrė teisinius padarinius tiek darbdaviui, tiek ir asmenims atleistiems iš darbo šioje įmonėje. Tačiau minėta kasacinio teismo nutartis buvo priimta byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas būtent dėl taikinimo komisijos sprendimu panaikintoje kolektyvinėje sutartyje numatytų išmokų atsakovams priteisimo (prailginto įspėjimo apie atleidimą termino bei kompensacijų taikymo). Minėtoje nutartyje kasacinio teismo išplėstinė kolegija pasisakė dėl kolektyvinės sutarties prigimties jos sudarymo ir kt. klausimų susijusių su kolektyvine sutartimi sprendimo. Kasacinis teismas pažymėjo, kad kolektyvinei sutarčiai, kaip teisinei kategorijai, būdingas dvilypumas. Viena vertus, kolektyvinė sutartis yra civilinė sutartis. Kaip sutartinis aktas kolektyvinė sutartis priimama dvišalėse derybose, ji apima šalių įsipareigojimus ir galioja terminuotai. Kita vertus, kolektyvinė sutartis yra norminis dokumentas, kuriam, be kita ko, būdingas bendro pobūdžio taisyklių (normatyvinių nuostatų) įtvirtinimas. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad kolektyvinei sutarčiai būdingas specifinis teisėkūros mechanizmas, pasižymintis specifiniais teisėkūros subjektais (darbuotojų kolektyvas ir darbdaviai bei jų organizacinės struktūros) ir specifine teisėkūros procedūra – kolektyvinėmis derybomis, kuris vadinamas sutartine teisėkūra. Remdamasis DK normų, reglamentuojančių kolektyvinę sutartį, turinio analize kasacinis teismas nurodė jog jose įtvirtintas susitarančiųjų subjektų lygiateisiškumas ir atsakomybė patvirtina išvadą, kad nors kolektyvinės sutarties sąlygos, kurias ieškiniu reikalaujama įvykdyti, yra norminio pobūdžio, tačiau kaip sutartinės teisėkūros rezultato sudarymo, keitimo ir panaikinimo tvarkai labiau būdingi civilinės sutarties bruožai, ir tai lemia kolektyvinės sutarties sutartinį pobūdį. Atsižvelgusi į tai, kad DK nereglamentuotas kolektyvinės sutarties pripažinimas negaliojančia, išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje taip pat konstatavo, kad sprendžiant dėl kolektyvinės sutarties sudarymo ir galiojimo teisėtumo taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios sandorių negaliojimo pagrindus, ir kolektyvinė sutartis gali būti pripažįstama negaliojančia (niekine ar nuginčijama) vadovaujantis civilinės teisės normose įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais, kas reiškia, kad, nustačius, jog kolektyvinės darbo sutarties sudarymas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), ji gali būti pripažįstama negaliojančia ab initio (nuo jos sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnis). Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje taip pat pasisakė ir dėl kolektyvinio ginčo sampratos ir apimties ir konstatavo jog pagal DK 67, 68 straipsnio nuostatas Kolektyvinio darbo ginčo šalys yra darbuotojai ir jų atstovai bei darbdavys ir jo atstovai, kurių viena netenkina kitos šalies iškeltų reikalavimų dėl kolektyvinės darbo sutarties, todėl pastaroji inicijuoja kolektyvinį darbo ginčą. Teismas konstatavo kad įstatyme (DK 68 straipsnyje) kolektyvinio ginčo sąvoka apibrėžiama nustatant subjektyvųjį kriterijų (ginčo šalis), objektyvųjį kriterijų (ginčo turinį), taip pat nurodant, kad ginčas gali kilti tiek sudarant sutartį, tiek ją vykdant bei jam būdingas kolektyviškumo aspektas. Teisinio santykio, susiklostančio siekiant pripažinti kolektyvinę sutartį negaliojančia, subjektyvusis kriterijus bei ginčo kilimo laikas atitinka kolektyvinio ginčo apibrėžtį, taip pat yra akivaizdu, kad ginčas dėl kolektyvinės sutarties pripažinimo negaliojančia turi kolektyviškumo bruožų, nes šio ginčo sprendimas yra aktualus visam kolektyvui. Įvertinusi šių požymių visumą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo kad, kad ginčai dėl kolektyvinės sutarties pripažinimo negaliojančia laikytini kolektyviniais ginčais, nepaisant to, kad šio ginčo objektyvusis kriterijus nėra ekspressis verbis įvardytas pirmiau nurodytoje normoje (DK 68). Todėl priėjo išvados kad ginčas dėl kolektyvinės sutarties pripažinimo negaliojančia yra kolektyvinis ginčas, jis sprendžiamas laikantis specialios kolektyvinių ginčų nagrinėjimo tvarkos, nustatytos DK X skyriaus normose (DK 67 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas minėtoje byloje taip pat pasisakė dėl taikinimo komisijos sprendimo (pripažinti kolektyvinę sutartį negaliojančia nuo jos pasirašymo momento) neteisėtumo ir konstatavo, kad nustačius jog kolektyvinė sutartis sudaryta nesilaikant imperatyviųjų teisės normų reikalavimų ir yra negaliojanti nuo jos pasirašymo, atmetė kasatorių nurodytą argumentą, kad kolektyvinė sutartis negalėjo būti pripažinta negaliojančia nuo pasirašymo momento. Kasacinis teismas pažymėjo kad pripažinta negaliojančia nuo jos pasirašymo (niekine) kolektyvinė sutartis nesukūrė kasatoriams civilinių teisių ar pareigų, todėl teismai pagrįstai atmetė ieškinių reikalavimus, kildintus iš kolektyvinės sutarties nuostatų. Taigi kasacinis teismas aiškiai įvardijo jog 2011 04 08 kolektyvinės sutarties pripažinimas negaliojančia reiškia jog nebegali būti taikomos tik šios pripažintos niekine sutarties nuostatos. Minėtoje byloje kasacinis teismas nurodė, kad sprendžiant ginčą dėl kolektyvinės sutarties taikinimo komisijoje kolektyvinei sutarčiai galėjo būti taikomi sandorio negaliojimo pagrindai numatyti CK, tame tarpe ir nurodyti CK 1.81 straipsnyje, tačiau ne pasisakė dėl restitucijos (vienašalės a dvišalės) taikymo, ankstesnės kolektyvinės sutarties galiojimo prasme.
Taigi kasacinėje praktikoje, kuria rėmėsi ieškovė nebuvo nieko pasisakyta apie 2007 01 26 kolektyvinės sutarties neteisėtumą ar negaliojimą tame tarpe ir apie šios kolektyvinės sutarties 1.5. punkto nuostatą, kad ši kolektyvinė sutartis galioja nuo jos pasirašymo dienos iki naujos sutarties pasirašymo. Šios sutarties nuostatų niekas ir neginčijo, nei DK X skyriuje nustatyta tvarka, nei kokia nors kitokia tvarka. Sutarties pripažinimas negaliojančia nuo jos sudarymo momento pagal CK 1.81 sukelia teisines pasekmes tik laikantis šios sutarties nuostatų gautiems rezultatams veiksmams, atitinkamai taikant vienašalę arba dvišalę restituciją sutarties veikimo rėmuose. Savaime aišku, kad tokia restitucija negalima ir netaikytina iš kitos sutarties (sandorio) atsiradusių pasekmių atžvilgiu, neinicijavus ginčo, šiuo atveju kolektyvinio dėl šios sutarties sąlygos taikymo teisėtumo, pripažinus paskesnę kolektyvinę sutartį negaliojančia. Taigi, 2007 01 26 kolektyvinės sutarties 1.5 punktas nėra pripažintas negaliojančiu todėl visos 2007 01 26 kolektyvinės sutarties galiojimas remiantis šia nuostata yra pasibaigęs, pasirašius naują 2011 04 08 kolektyvinę sutartį, atitinkamai įrašas šalių darbo sutarties 12 punkte, apie 2007 01 26 kolektyvinės sutarties galiojimą šios sutarties šalims pripažintinas negaliojančiu ex officio, kaip prieštaraujantis šios kolektyvinės sutarties nuostatoms (1.5 punktui).
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo ((duomenys neskelbtini) straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
NUTARIA:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Papildyti sprendimo rezoliucinę: pripažinti negaliojančiu nuo įrašymo dienos įrašą 2013 05 03 darbo sutarties 12 punkte, kuriame nurodoma jog sutarčiai galioja 2007 01 26 kolektyvinė sutartis Nr. 1.