- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-15
- Bylos Nr.
- 1A-54-116/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-67-1-00533-2013-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vaclovas Iždonas (pirm.), Gražvydas Poškus, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- E. Ž., ir A
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo E. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė E. Ž. paskirta 1 300 Lt (376 EUR) bauda.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. S., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. Ž. nuteistas už tai, kad 2013 m. lapkričio 16 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – degalinės ,,M.“ aikštelėje, kartu su A. S., D. E. ir M. E., įžūliais veiksmais, t. y. D. E. patempus R. K. už džemperio gobtuvo ir pargriovus ant žemės, E. Ž. kartu su D. E. ir M. E. spyrė nenustatytą skaičių kartų nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, vieną kartą kumščiu sudavė į veidą R. K., po to A. S. vieną kartą buteliu sudavė per galvą R. K., taip sukeldami nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padarydami jam žaizdą kairėje ausyje, kairės kaklo pusės ir kairės alkūnės srityse, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. Ž. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. nuosprendį, vadovaujantis BK 38 straipsniu, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju ir baudžiamąją bylą nutraukti. Nurodo sutinkantis, kad jam būtų paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Apeliantas pažymi, kad jis su teismo padarytu įrodymų vertinimu sutinka, veikos kvalifikacijos neginčija, tačiau mano, jog byloje yra visos sąlygos ir galimybės nutraukti baudžiamąją bylą taikant susitaikymo su nukentėjusiuoju institutą.
Skunde nurodoma, kad teismas skundžiamame nuosprendyje vertino galimai teismui žinomus gandus, o ne byloje esančius įrodymus, konkrečius dokumentus, be to, teismas padarė esminį pažeidimą, o būtent: išėjęs į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio, galimai vienašališkai rinko duomenis apie E. Ž. atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą ir taikytas procesines prievartos priemones po to, kai buvo pabaigtas įrodymų tyrimas teisme, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Tai, pasak apelianto, turėjo lemiamos įtakos teismui darant išvadą, kad nutraukti baudžiamąją bylą jam (E. Ž.) susitaikant su nukentėjusiuoju nėra pagrindo.
Nuteistojo įsitikinimu, teismas, vertindamas jo praeitį ir naujas nusikalstamas veikas, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, kad: „asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“. Pažymi, kad Konvencijoje minėtas principas įtvirtintas 6 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta: „kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą“. Nors pripažįstama, kad šios tarptautinėje ir nacionalinėje teisėje įtvirtintos nuostatos lemia įvairius santykinai savarankiškus reikalavimus elgesiui su kaltinamu padarius nusikaltimą asmeniu, o jų turinys nėra galutinai apibrėžtas, nepateikiamas baigtinis iš šio principo kildinamų draudimų ir įpareigojimų sąrašas, praktiškai sutariama, kad vienas iš pagrindinių nekaltumo prezumpcijos principo elementų ir vienas svarbiausių iš jo nulemtų reikalavimų baudžiamojo proceso eigai yra įrodinėjimo pareigos priskyrimas išimtinai kaltinimo šaliai. Ši taisyklė savo ruožtu yra glaudžiai susijusi su draudimu versti asmenį aktyviai dalyvauti baudžiamajame procese prieš jį bei draudimu asmens kaltę grįsti kaltumo prielaidomis, kaltinamąjį nuosprendį priimti esant nepaneigtų protingų abejonių dėl kaltinamojo kaltės.
E. Ž. atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje teismas nurodė, jog jam buvo pareikšti kaltinimai dėl nusikaltimų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje (3 epizodai), BK 300 straipsnio 1 dalyje (5 epizodai), BK 182 straipsnio 2 dalyje (8 epizodai), BK 182 straipsnio 1 dalyje (5 epizodai), BK 302 straipsnio 1 dalyje, BK 178 straipsnio 3 dalyje (2 epizodai), BK 178 straipsnio 1 dalyje. Pažymi, kad Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 22 d. nuosprendžiu dėl inkriminuotų veikų jis yra išteisintas nenustačius jo veiksmuose nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių, dalis bylos nutraukta dėl apkaltinamojo nuosprendžio senaties. Teigia, kad minėtos aplinkybės negali būti pretekstas manyti, jog jis yra padaręs kokias nors nusikalstamas veikas vien todėl, kad minėtas sprendimas šiuo metu dar nėra įsiteisėjęs. Taip pat nurodo manantis, kad prokuratūra atsakinga už tai, jog nebuvo įgyvendinamos BPK 1 straipsnio nuostatos ir tai sąlygojo dalies kaltinimų nutraukimą dėl senaties.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas savo manymą grindė ir baudžiamojoje byloje nesančiais duomenimis, kuriuos komentavo, t. y. teismas nuosprendyje nurodė, kad jo atžvilgiu yra pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas, kuriame jam teismas paskyrė griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Atkreipia dėmesį, kad teismas baudžiamąją bylą baigė nagrinėti 2014 m. spalio 8 d. 11 val. 50 min. ir išėjo į pasitarimų kambarį. Jis (E. Ž.) sulaikytas buvo 2014 m. spalio 8 d. 11 val. 58 min. Kelmės rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 9 d. jam paskyrė suėmimą vienam mėnesiui. Baudžiamoji byla teismui dar nėra perduota, jis yra apklaustas kaip įtariamasis, taigi, jo kaltė nėra preziumuojama įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Taigi, pasak E. Ž., teismas, vertindamas byloje nesančius duomenis, ne tik pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, bet ir akivaizdžiai buvo neobjektyvus. Teismas priėmė sprendimą susirinkęs galimą informaciją, jos nepatikrinęs ir neištyręs. Mano, kad taip skundžiamą nuosprendį priėmusi teisėja pažeidė ir nešališkumo principą.
Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis R. K. teisiamajame posėdyje patvirtino, jog kaltinamieji E. Ž. ir A. S. moralinę žalą jam visiškai atlygino, jo atsiprašė, jis (R. K.) jiems atleido, prašė baudžiamąją bylą nutraukti. E. Ž. taip pat nurodo, kad jis nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, prisipažino ją padaręs, gailisi nusikaltęs, yra neteistas, dirba, augina mažametį vaiką, yra susijęs socialiniais ryšiais su gyvenamąja vieta.
Nuteistasis taip pat nurodo, kad nagrinėdamas baudžiamąją bylą, spręsdamas asmens kaltumo, veikos kvalifikavimo, bausmės skyrimo ir kitus klausimus, teismas (teisėjas) privalo vadovautis įstatymu ir savo vidiniu įsitikinimu, kuris susiformuoja išnagrinėtų baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių pagrindu. Svarstydamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir atsiriboti nuo pašalinių, sprendimą įtakojančių veiksnių.
Šalies argumentai
E. Ž. teigimu, kaltininko asmenybės įvertinimas tokiu atveju yra vienas iš svarbesnių faktorių. Vertindamas nusikaltimą padariusiojo asmenybę, teismas turi skirti asmenybės požymius, kurie lemia asmens pavojingumą, ir požymius, kurie tam įtakos neturi. Pažymi, kad kaltininko pavojingumą nulemia požymiai, charakterizuojantys jį iki nusikaltimo padarymo (ankstesni nusikaltimai ar kiti teisės pažeidimai, polinkis į girtavimą, narkotinių ar kitų svaiginančių priemonių vartojimą, vertybinė orientacija, požiūris į darbą, šeimą, asmens charakteristika ir pan.), nusikaltimo padarymo metu (nusikaltimo padarymo būdas, įrankiai ir priemonės, laikas, vieta, pasekmių sunkumas, kaltės forma, nusikaltimo tikslas ir motyvas) ir po nusikaltimo padarymo (atvykimas ir prisipažinimas, gailėjimasis, padėjimas išaiškinti nusikaltimą ir kitus bendrininkus, žalos atlyginimas, nukentėjusiojo atsiprašymas, nusikalstama veika sukeltų neigiamų pasekmių kompensavimas ir pan.). Be to, vertindamas byloje esančius kaltininko asmenybę charakterizuojančius duomenis, teismas taip pat turi atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kaip bausmės paskyrimas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks šeimos, nuolatinio darbo, galimybės baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti nepilnamečių, sergančių asmenų ar invalidų ir pan.). Apelianto įsitikinimu, byloje surinkti duomenys leidžia neginčijamai teigti, kad jo padaryta nusikalstama veika buvo vienkartinė, atsitiktinio pobūdžio.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė sutiko nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, prašė tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl BK 38 straipsnio 1 dalies taikymo
Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tik esant visoms BK 38 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nurodytoms būtinoms sąlygoms, t. y. jeigu jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, susitaikė su nukentėjusiuoju arba valstybės institucijos atstovu ir yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas nuosprendyje turi ne tik konstatuoti, bet ir įrodymais pagrįsti visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą ir, tik esant visoms šioms sąlygoms, apsvarstyti galimybę taikyti kaltininkui šią baudžiamojo įstatymo nuostatą. Pažymėtina ir tai, kad, net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms, teismas gali, bet neprivalo taikyti BK 38 straipsnį ir asmenį, padariusį nusikalstamą veiklą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.
Iš bylos duomenų matyti, kad E. Ž. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 284 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savo noru atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą (1 t. 228 b. l.), susitaikė su nukentėjusiu asmeniu (1 t. 227 b. l.). Taigi pirmoji, antroji ir trečioji BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos yra.
Ketvirtoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nustatyta BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte, – egzistuojantis pagrindas manyti, kad asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad nuteistasis E. Ž. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nors iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo metu E. Ž. nebuvo teistas, tačiau, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 22 d. nuosprendžiu (1 t. 107-135 b. l.) dalis bylos E. Ž. buvo nutraukta dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, t. y. dėl dalies nusikalstamų veikų nuosprendis E. Ž. priimtas ne jį reabilituojančiais pagrindais, be to, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, šiuo metu E. Ž. atžvilgiu atliekamas dar vienas ikiteisminis tyrimas. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo manyti, jog E. Ž. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, o tai yra viena iš būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, numatytų BK 38 straipsnyje.
Skunde apeliantas nurodė, kad teismas, išėjęs į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio, galimai vienašališkai rinko duomenis apie jo (E. Ž.) atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą ir taikytas procesines prievartos priemones po to, kai buvo pabaigtas įrodymų tyrimas teisme, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Sutikti su šiuo skundo argumentu kolegija neturi pagrindo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Kaip jau minėta, teismo nurodytą aplinkybę, kad E. Ž. atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas, patvirtina teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, o jų teisingumu abejoti nėra pagrindo. Kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas BK 38 straipsnio taikymo klausimą, tinkamai įvertino visas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes, tarp jų – ir kaltininko asmenybę, jo elgesį iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, taip pat veikos padarymo metu. Akivaizdu, kad vertindamas E. Ž. elgesį teismas nekaltumo prezumpcijos principo nepažeidė, todėl skundo argumentas, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, todėl teigti, kad nuosprendis pagrįstas prielaidomis nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio reikalavimų. Atkreipiamas dėmesys, kad ir pats apeliantas skunde pažymėjo, jog jis sutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytų faktinių aplinkybių neginčija. Duomenų, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas galėjo būti šališkas, neobjektyvus, kad teismo sprendimą galėjo įtakoti pašaliniai veiksniai, byloje nėra. Teismo šališkumo nepatvirtina ir ta aplinkybė, kad teismas priėmė ne tokį sprendimą, kokio pageidavo kaltinamasis.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino E. Ž. asmenybę. Sutikti su apelianto skundo argumentu, kad jo padaryta veika buvo atsitiktinio pobūdžio ir tenkinti nuteistojo skundą atsižvelgiant į tai, kad jis prisipažino kaltu, gailisi nusikaltęs, dirba, augina mažametį vaiką nėra pagrindo. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad minėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino skirdamas apeliantui bausmę. Paskirta bausmė atitinka įstatymų reikalavimus ir yra tinkamai individualizuota.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą.