- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-02-05
- Bylos Nr.
- e2A-72-1042/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-01218-2022-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Bartašienė, Aleksandras Rusakas, Irena Stasiūnienė
- Ieškovas
- D. K.
- Atsakovas
- J. P.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Aleksandro Rusako (pirmininko ir pranešėjo), Irenos Stasiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) J. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-52-1003/2023 pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovui J. P. dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovo patikslintą priešieškinį ieškovei dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, dalies žemės sklypo priteisimo, naudojimosi tvarkos žemės sklypu nustatymo, išvadas teikiančios institucijos Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Šiaulių rajono savivaldybė, AB Lietuvos automobilių kelių direkcija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė D. K. prašė: 1) atidalyti šalių nekilnojamuosius daiktus žemės sklypą, gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovei priteisiant šiuos nekilnojamuosius daiktus; 2) atsakovui J. P. priteisti iš ieškovės 3410,00 Eur piniginę kompensaciją už ieškovei atitenkančią atsakovo nekilnojamųjų daiktų dalį; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Ieškovė nurodė, kad (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypo ir statinių, esančių (duomenys neskelbtini), 9/10 dalis, o likusi 1/10 dalis žemės sklypo ir statinių nuosavybės teise atiteko atsakovui J. P. pagal (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. Pažymėjo, kad nors šalys yra brolis ir sesuo, tačiau dėl bendro turto valdymo niekada nesutarė ir nesutaria, jų santykiai yra konfliktiški. Gyvenamasis namas yra vieno aukšto, 69,86 kv. m bendro ploto ir 42,68 kv. m gyvenamojo ploto, dviejų pereinamų kambarių, be koridoriaus. Name yra vienas įėjimas, vienas elektros įvadas ir viena virtuvė. Padalyti namą proporcingai pagal turimas nuosavybės dalis, kad šalys galėtų naudotis turtu nevaržydamos viena kitos interesų, neįmanoma. Atsižvelgiant į ieškovės turimą didesnę turto dalį, jai turtas priteistinas natūra, o atsakovui priteistina 3410,00 Eur piniginė kompensacija. Atkreipė dėmesį į tai, kad bijo važiuoti į sodybą dėl neprognozuojamo, smurtinio atsakovo elgesio, atsakovas ją yra puolęs su šakėmis, apsunkina jai patekimą į sodybą, į sodybą buvo kviečiama policija. Atsakovas gyvena (duomenys neskelbtini) dviejų kambarių bute. Ieškovė siekė ginčą išspręsti taikiai, naudojosi teismine mediacija.
3. Atsakovas J. P. su ieškiniu nesutiko, patikslintu priešieškiniu prašė: 1) atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės gyvenamąjį namą, garažą, viralinę, sandėlį, šulinį, esančius (duomenys neskelbtini), juos priteisiant ieškovės asmeninėn nuosavybėn; 2) atidalyti tvartą, dvi daržines, malkinę, tualetą, esančius (duomenys neskelbtini), juos priteisiant jo asmeninėn nuosavybėn; 3) priteisti jam iš ieškovės 774 kv. m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) dalį; 4) nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal (duomenys neskelbtini) UAB „G. l.“ parengtą planą, pagal kurį ieškovė naudotųsi žemės sklypo dalimi, pažymėta indeksu „1“, kurios plotas – 1991 kv. m, o atsakovas naudotųsi žemės sklypo dalimi, pažymėta indeksu „2“, kurios plotas – 1035 kv. m; nustatyti, kad žemės sklypo dalimi, pažymėta indeksu „b. n.“, kurios plotas – 104 kv. m, ieškovė ir atsakovas naudojasi bendrai; 5) priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
4. Atsakovas nurodė, kad kilo būtinumas tikslinti naudojimosi žemės sklypu tvarką ir nustatyti, kad įvažiavimu į sodybą gali naudotis abi šalys. Teigė, kad tenkinus ieškovės ieškinį, jis negalėtų naudotis statiniais, auginti daržoves. Tvirtino, kad emociškai yra susijęs su sodyba.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2023 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, o priešieškinį atmetė. Atidalijo 1/10 dalį J. P. asmeninės nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų: gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvarto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), malkinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), viralinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitų inžinerinių statinių-kiemo statinių (šulinys h-11,20 m, tualetas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisė šią 1/10 dalį nekilnojamųjų daiktų natūra D. K. asmeninėn nuosavybėn. Priteisė atsakovui iš ieškovės 3410,00 Eur piniginę kompensaciją, o ieškovei iš atsakovo 2238,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.
6. Nustatė, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 9/10 dalys, o atsakovui 1/10 dalis žemės sklypo, gyvenamojo namo su ūkio pastatais, esančių (duomenys neskelbtini). Šalių tarpusavio santykiai yra konfliktiški, buvo kviečiama policija. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos duomenimis, ginčo nekilnojamieji daiktai įvertinti 34100,00 Eur suma. Teismas sprendė, kad nekilnojamųjų daiktų neįmanoma atidalyti natūra, įvertinus atsakovo turimą itin mažą (1/10) dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Atidalyti atsakovui 1/10 dalį žemės sklypo ir statinių natūra nebūtų adekvatu nei techniniu, nei praktiniu, nei efektyvaus naudojimosi aspektais, nebūtų išvengta neproporcingos žalos daiktų paskirčiai. Pažymėjo, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 2817 kv. m žemės sklypo dalis visame 3130 kv. m ploto žemės sklype, tad atsakovo reikalavimas priteisti jam iš ieškovės 774 kv. m ploto žemės sklypo dalį tam, kad jis galėtų apsitarnauti ūkinius pastatus, vertintinas kaip esminis ieškovės, kaip 9/10 dalių žemės sklypo savininkės, teisių pažeidimas. Teismo vertinimu, realus esminis interesas naudotis ginčo turtu yra ne atsakovo, o būtent ieškovės interesas, kadangi ieškovė turi planų nuolat gyventi ginčo sodyboje, ją toliau puoselėti, prižiūrėti, o atsakovo interesas – laikyti ūkiniuose pastatuose žemės sklypo apdirbimui reikalingus daiktus – nevertintinas kaip labai svarbus. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas dėl senyvo amžiaus, prastos sveikatos būklės, gali objektyviai neturėti galimybės apdirbti jam priklausantį žemės sklypą, naudotis žemės ūkio technika. Teismo nuomone, atsakovo siūloma naudojimosi žemės sklypu tvarka tik padidintų konfliktų, policijos pareigūnų į juos įsikišimo, žalos bendraturčiams padarymo tikimybę, dėl konfliktiškų šalių santykių atsakovo siūlomos naudojimosi žemės sklypu tvarkos įgyvendinimas būtų itin komplikuotas. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo pateiktame plane brėžiama riba tarp šalių žemės sklypo dalių neužtikrina saugaus, šalių interesus atitinkančios naudojimosi žemės sklypu tvarkos įgyvendinimo; atstumas tarp tvarto, daržinės pastato ir garažo yra nedidelis (apie 3,80 m), pagal plane brėžiamą ribą ieškovei būtų sudėtinga apsitarnauti šalia ribos esančius ūkio pastatus, o atsakovui būtų sudėtinga įvažiuoti, manevruoti su transporto priemonėmis, žemės ūkio technika, nuolat išliktų šalių tarpusavio konfliktų eskalavimo tikimybė. Pažymėjo, kad šalys atlikto turto vertinimo neginčijo, su nustatyta turto verte sutiko.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
7. Apeliaciniu skundu apeliantas (atsakovas) J. P. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. spalio 30 d. sprendimą, ieškovės ieškinį atmesti, o jo patikslintą priešieškinį tenkinti. Apeliantas teigė, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir netinkamai įvertino liudytojų parodymus. Teismas neįvertino, kad atsakovas dirba žemę, bando ūkininkauti ir turi interesą išsaugoti sodybą. Apelianto vertinimu, daiktus atidalijus pagal atsakovo siūlomą variantą ir nustačius naudojimosi žemės sklypu tvarką būtų galimybė visus daiktus naudoti pagal paskirtį.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė D. K. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad atsakovas savavališkai užėmė bendrą turtą ir apribojo jos galimybes patekti bei naudotis šiuo turtu. Teigė, kad siekė ginčą išspęsti taikiai. Ieškovės manymu, atsakovo pasiūlytas planas negalėtų būti įgyvendintas, jis yra neracionalus ir neužtikrina galimybės realiai naudotis turtu, atsakovas ir šiuo metu statinius valdo be jos sutikimo. Pažymi, kad atsakovas siekia užvaldyti trys kartus didesnį žemės sklypo plotą, nei jam priklauso.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas
9. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
11. Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir piniginės kompensacijos priteisimo tenkintas, o atsakovo priešieškinis dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, dalies žemės sklypo priteisimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo atmestas.
12. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas.
13. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prieš tai minėta nuostata reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-701/2020). Tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais.
14. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad bendraturčių nesutarimus dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės būdo sprendžiantis teismas yra apribotas juos išspręsti paprastai vienu iš dviejų būdų – padalydamas daiktą natūra arba priteisdamas kompensaciją pinigais.
15. Teismas, spręsdamas dėl daikto padalijimo natūra, turi įvertinti, ar nėra objektyvių kliūčių parinkti tokį atidalijimo būdą. Fizinės padalijimo kliūtys yra tokios, dėl kurių įgyvendinus padalijimą daikto naudoti pagal jam priskirtiną pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą tampa neįmanoma arba tai galima padaryti patiriant neproporcingų nepatogumų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-32-701/2021 38, 39 punktus).
16. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai.
17. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad žemės sklypo su statiniais atidalyti natūra pagal atsakovo siūlomą projektą yra neįmanoma, ne tik dėl mažų atsakovui priklausančio žemės sklypo ir statinių dalių (1/10 dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje), bet ir techninių, praktinių, bei efektyvaus naudojimosi aspektų – ieškovė realiai negalėtų naudotis tvartu, daržinėmis, malkine, lauko tualetu pagal jų tikslinę paskirtį, tokiu būdu patirtų neadekvačius nepatogumus. Be to, teismas sprendė, kad atsakovo reikalavimas priteisti jam iš ieškovės 774 kv. m ploto žemės sklypo dalį tam, kad jis galėtų apsitarnauti ūkinius pastatus, vertintinas kaip esminis ieškovės, kaip 9/10 dalių žemės sklypo savininkės, teisių pažeidimas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal atsakovo siūlomą naudojimosi žemės sklypu tvarką išliktų bendro naudojimo žemės sklypo plotas, o šalių tarpusavio santykiai yra itin konfliktiški, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl atsakovo veiksmų ieškovės atžvilgiu.
18. Nesutikimą su ieškovės prašymu atidalyti turtą, jai siekiant visiško atidalijimo, bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo, atsakovas grindė jo, kaip bendraturčio, interesų pažeidimu – interesu išsaugoti sodybą, ūkininkauti.
19. Teisėjų kolegija pažymi, kad galimybės taikyti daikto atidalijimą natūra šiuo atveju nebuvimas ir sąlygų taikyti išimtinį atidalijimo būdą priteisiant kompensaciją pinigais įgyvendinimas suponuoja prielaidas teismui riboti su tokiu atidalijimo būdu nesutinkančio bendraturčio nuosavybės teisę. Akivaizdu, kad nuosavybės teisės ribojimas atidalijimo santykiuose iš esmės neišvengiamas esant šalių ginčui, kurį teismas turi spręsti vadovaudamasis proporcingumo, protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais.
20. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad atsakovui priklausančio žemės sklypo ir pastatų dalis yra itin maža (1/10), jų negalima realiai naudoti pagal paskirtį nevaržant ieškovės teisių, nes atstumas tarp tvarto, daržinės pastato ir garažo yra nedidelis (apie 3,80 m), pagal atsakovo planą ieškovei būtų sudėtinga apsitarnauti šalia ribos esančius ūkio pastatus, o atsakovui būtų keblu įvažiuoti, manevruoti su transporto priemonėmis, žemės ūkio technika. Išvadą teikianti institucija Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos savo išvadoje, be kita ko, nurodė, kad 2023 m. gegužės 19 d. parengtame žemės sklypo ir statinių atidalijimo plane nurodytos žemės sklypo dalys neatitinka bendraturčių nuosavybės teise valdomų žemės sklypo dalių ploto. Atsakovas dar kartą pateikė patikslintą priešieškinį, prašydamas ne tik atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal jo pasiūlytą variantą bei ir papildomai jam iš ieškovės priteisti 774 kv. m. žemės sklypo dalį bei nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką, nustatant, jog žemės sklypo dalimi šalys naudojasi bendrai.
21. Teismai, spręsdami šalių ginčą dėl turto atidalijimo ir vertindami, ar vieno iš bendraturčių siūlomas atidalijimo būdas atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskreciją, kurią įgyvendindami privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2009).
22. CK 4.80 straipsnio 1 dalies prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Taigi atidalijimo institutas leidžia sumažinti bendraturčių skaičių ir bendrosios nuosavybės apimtį. Mažesnis bendraturčių skaičius, mažesnė bendrosios nuosavybės apimtis naudingi konfliktų prevencijai, siejamai su paprastesniu sprendimų dėl nuosavybės priėmimo mechanizmu, ir paprastai leidžia operatyviau bei pigiau valdyti konkretų objektą.
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo siekis ne sumažinti bendraturčių skaičių ir bendrosios nuosavybės apimtį, o ieškovės sąskaita daugiau nei du kartus padidinti savo turimą žemės sklypo dalį, papildomai nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, nurodant, jog žemės sklypo dalimi šalys naudojasi bendrai, ne tik neproporcingas, bet ir neišsprendžia ilgalaikių šalių nesutarimų dėl nekilnojamųjų daiktų valdymo ir naudojimo, padarydamas jį mišriu ir sudėtingesniu. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu daug kartų tikslindamas savo priešieškinius iš esmės nesiekė atskiro turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo savo nuožiūra, o siekė, valdyti didesnę sklypo dalį ir dalį žemės sklypo naudoti bendrai su ieškove. Minėta, kad tarp šalių ilgą laiką vyrauja konfliktiniai santykiai, to neneigia ir apeliantas. Ieškovė teigė, kad atsakovas siekė sudaryti kliūtis patekti (automobiliu privažiuoti) prie ginčo daiktų, jais naudotis pagal paskirtį, todėl atsakovo priešieškinio reikalavimo – nustatyti, kad žemės sklypo dalimi, kuria patenkama į šalių sklypo dalis, šalys naudojasi bendrai, patenkinimas tik paskatintų šalių nesutarimus ir naujus tarpusavio ginčus, tačiau neišspręstų situacijos iš esmės.
24. Kasacinio teismo konstatuota, kad bendrosios nuosavybės dalių nustatymas reiškia idealiosios dalies nustatymą teisėje ir realiosios dalies, kuri turi atitikti idealiąją teisės dalį, nustatymą daikte (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2004; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2010). Šiuo atveju apeliantas siekė ne jam priklausančių daiktų realaus atidalijimo, o šis jo siekis buvo nukreiptas į jo, kaip nekilnojamųjų daiktų bendraturčio, bendrosios dalinės nuosavybės žymų padidinimą. Akivaizdu, kad apeliantui turi būti suprantama, jog ginčo daiktų atidalijimas pagal šiuo metu apeliantui priklausančias dalis neįmanomas be neproporcingos žalos daiktų paskirčiai ir toks atidalijimas būtų neracionalus ir neprotingas. Kita vertus, apeliantas nepakankamai skunde pagrindė, dėl kokių priežasčių jo, kaip žymiai mažesnę 1/10 dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje turinčio bendrasavininko, o ne didesnę dalį daiktų turinčios ieškovės siekiams ir interesams turi būti suteiktas prioritetas.
25. Pasisakydama dėl apelianto skundo teiginių dėl jo siekio užsiimti žemdirbyste, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog apeliantas skunde nekvestionavo pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog apeliantas turi tiek technines, tiek praktines galimybes naudotis kitu žemės sklypu, esančiu toje pačioje vietoje (duomenys neskelbtini). Taigi, teismui priėmus skundžiamą sprendimą, apeliantas neprarado emocinio ryšio su vietove, kurioje, apelianto teigimu, gyveno jo seneliai, mama.
26. EŽTT yra nurodęs, kad nacionalinės teisinės nuostatos, reglamentuojančios individų tarpusavio privatinius teisinius santykius ir kurių pagrindu įpareigojimas vieno asmens turto perdavimas kitam asmeniui, savaime nelaikomos pažeidžiančiomis teisę netrukdomai naudotis nuosavybe ir jų taikymas neturėtų būti prilyginamas nuosavybės atėmimui pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį (žr., pvz., sprendimus dėl peticijų priimtinumo: 1987 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Mairitch prieš Austriją, peticijos Nr. 12462/86; 1997 m. liepos 2 d. sprendimą byloje Kumasci prieš Turkiją, peticijos Nr. 25128/94; 1999 m. rugsėjo 14 d. sprendimą byloje S. O., A. K. ir Ar. K. prieš Turkiją, peticijos Nr. 31138/96). Pagal kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas tais atvejais, kai savininko nuosavybės teisės turinys atidalijus turtą pinigine kompensacija iš esmės nepakinta, nes jis dėl turimos turto dalies dydžio ar pobūdžio negali įgyvendinti savo nuosavybės teisės visa apimtimi, pvz., kai bendrosios nuosavybės dalis, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009; 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010; 2010 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2010).
27. Akivaizdu, kad bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimas bendraturčiui sumokant kompensaciją pats savaime nelemia savininko esminių interesų pažeidimo. Šiuo atveju apeliantas skunde nekelia klausimo dėl jam priteistinos kompensacijos dydžio, o savo nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu iš esmės grindžia netinkamu įrodymų vertinimu. Apeliantas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog eilinį kartą pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).
28. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K- 3-133-823/2020 40 punktą).
29. Teisėjų kolegija, sprendžia, kad apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
30. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš apelianto priteistinos 500,00 Eur advokato pagalbos išlaidos, ieškovės turėtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 1 d.). Šios išlaidos neviršija rekomenduojamo priteisti dydžio, todėl nemažintinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš apelianto (atsakovo) J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500,00 Eur (penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.