- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-02-05
- Bylos Nr.
- eI2-5058-860/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02124-2024-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jovita Einikienė, Saulius Jakaitis, Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- N. A. T. V.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini)
Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Violetos Petkevičienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. A. T. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini)).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja N. A. T. V. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas).
Paaiškina, jog kartu su savo pussesere įsteigė uždarąja akcinę bendrovę (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) ir nuo 2019 m. gyveno (duomenys neskelbtini) mieste bei dirbo Bendrovėje. Nuo 2019 m. iki 2024 m. balandžio mėn. Bendrovė vykdė veiklą dviejose miestuose (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) buvo įkurtas grožio salonas, kuriame nuolat (nuo 2019 m.) dirbo 2-3 Lietuvos Respublikos pilietės. (duomenys neskelbtini) buvo įsteigta (duomenys neskelbtini), kurioje ji kartu su pussesere dirbo – gamino maistą lankytojams, rūpinosi visa kavinės veikla. Taip pat paaiškina, kad 2024 m. kovo 30 d. su Bendrovėje dirbančiomis Lietuvos pilietėmis darbo sutartys buvo nutrauktos jų pačių prašymu, kadangi visas kolektyvas išvyko dirbti į užsienį. Po nesėkmingų naujo kolektyvo (darbuotojų) grožio salonui paieškų bei įvertinant aplinkybę, kad grožio salono veikla ilgą laiką buvo nepelninga (po COVID - 19 pandemijos taip ir neatsigavo) bei tai, jog viso kolektyvo pakeitimas yra didžiulis iššūkis verslui, buvo nutarta – grožio saloną (duomenys neskelbtini) uždaryti, o (duomenys neskelbtini) mieste įsteigti naują (duomenys neskelbtini) parduotuvę. Uždarius grožio saloną (duomenys neskelbtini), prasidėjo aktyvios (duomenys neskelbtini) tiekėjų paieškos, ieškomos tinkamos parduotuvei patalpos (duomenys neskelbtini) mieste. Taip pat nurodo, jog sutarė, kad į Lietuvą atvyks partneris iš (duomenys neskelbtini), kuris papildomai finansuos (duomenys neskelbtini) parduotuvės įsteigimą. Pareiškėjos teigimu, ji 2024 m. lapkričio 21 d. gavo skundžiamą Migracijos departamento Sprendimą, kuriuo nuspręsta panaikinti jos leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. spalio 20 d., nes duomenys, kuriuos ji pateikė, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir Bendrovė, kurios dalyvė ji yra, neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Pateiktame skunde pareiškėja nesutinka su Migracijos departamento priimtu Sprendimu. Mano, kad Sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir turi būti panaikintas. Skunde nesutinka su Migracijos departamento išvada, jog ji pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus. Teigia, kad duomenys, kuriuos ji pateikė, siekdama gauti leidimą laikinai gyventi, atitiko tikrovę (faktinę situaciją). Jai priklausančioje Bendrovėje nuo 2019 m. nuolat dirbo 2-3 Lietuvos piliečiai, jie Bendrovėje dirbo 60 mėnesių, o darbuotojų atleidimas buvo nulemtas objektyvių aplinkybių ir laikinas. Taip pat pabrėžia, jog Bendrovė nėra ir niekada nebuvo fiktyvi. Pareiškėja dar mano, kad Migracijos departamentas piktnaudžiauja jam suteiktomis teisėmis. Nurodo, jog Įstatyme nėra tiksliai reglamentuotas klausimas ar Lietuvos / Europos Sąjungos (toliau – ir ES) piliečiai, įdarbinti bendrovėje, turi šioje bendrovėje dirbti visą laiką, t. y. tol, kol yra galiojantis leidimas laikinai gyventi, išduotas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Įstatyme nenumatytas ir terminas per kurį trečiųjų šalių piliečiai privalo įdarbinti Lietuvos / ES piliečius savo įmonėse, jei darbuotojas išėjo iš darbo ir pan. Taip pat Įstatyme aiškiai nenurodoma kaip vertinti situaciją, kai Lietuvos pilietis / ES pilietis nutraukia darbo sutartį, o kito darbuotojo paieškos užtrunka. Pareiškėjos teigimu, kadangi tokie klausimai Lietuvos teisės aktuose nėra nustatyti, Migracijos departamentas tokias situacijas vertina savo nuožiūra, t. y. savo nuožiūra nustato terminus ir sprendžia kada / kokiais atvejais laikotarpis, kurio metu bendrovėje nėra įdarbintas reikiamas skaičius Lietuvos / ES piliečių yra toleruotinas, o kada yra pagrindas panaikinti leidimai laikinai gyventi, tačiau esant tokiai situacijai atsakovas piktnaudžiauja jam suteiktomis teisėmis. Skunde nurodo ir tai, kad skundžiamame Sprendime cituojama teismų praktika nėra aktuali nagrinėjamai situacijai, kadangi faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Pareiškėja pažymėjo, jog skundžiamas Sprendimas pažeidžia viešojo administravimo principus (gero administravimo, lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir kt.). Dar pareiškėja atkreipė dėmesį, jog vertinimą Migracijos departamentas atlieka net neišklausęs / nepareikalavęs paaiškinimų iš to asmens, kurio leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra svarstomas. Nurodo, jog Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, neteikė jokių paklausimų, nesiūlė pateikti jokių įrodymų, apskritai neinformavo, kad jos atžvilgiu vykdomas patikrinimas / tyrimas. Pareiškėjos vertinimu, ji buvo diskriminuojama, t. y. Migracijos departamentas vertino, jog ji yra emigrantė, todėl nesugebės apginti savo teisių. Dar pareiškėja mano, jog skundžiamas Sprendimas yra neproporcingas. Teigia, kad Sprendimas nėra proporcingas pažeidimui, t. y. panaikinus leidimą laikinai gyventi ji privalės išvažiuoti iš Lietuvos Respublikos, o išvykus ji turės nutraukti vykdomą verslą bei bus apribotos jos nuosavybės teises (negalės naudoti, valdyti ar disponuoti jai nuosavybės teise priklausančio turto).
Atsiliepimas
2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė teismui atsiliepimą, kuriame su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog 2023 m. spalio 20 d. pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. spalio 20 d. Vykdant užsieniečių kontrolę, 2024 m. lapkričio 21 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjos valdomą Bendrovę bei Bendrovės darbuotojus ir nustatė, jog Bendrovėje prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nagrinėjimo metu dirbo trys darbuotojai, atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus – Lietuvos Respublikos piliečiai bei kiti darbuotojai, turintys išduotus leidimus laikinai gyventi. Patikrinimo metu taip pat nustatė, kad Bendrovės darbuotojai (duomenys neskelbtini) buvo atleisti iš Bendrovės ir nuo 2024 m. kovo 30 d. Bendrovėje nėra dirbančių darbuotojų, atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja ir jos valdoma Bendrovė neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų ilgą laiką, bei vadovaujantis Įstatymo nuostatomis buvo priimtas skundžiamas Sprendimas ir pareiškėjai panaikintinas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini). Nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo priimti skundžiamo Sprendimo. Nurodo, kad ginčijamas Sprendimas priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme (50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktuose bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte) įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Akcentavo, jog tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 10 d. nutartis, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019). Taip pat nurodo, kad pareiškėjai leidimai laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindais buvo išduodami nuolat nuo 2020 m. sausio 9 d., todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjai yra puikiai žinomi Įstatymo reikalavimai, t. y., kad jos valdomoje Bendrovėje visą darbo laiką turi dirbti Lietuvos Respublikos, kitos ES valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Pažymi, kad nuo 2024 m. kovo 30 d. Bendrovėje nėra nei vieno darbuotojo, atitinkančio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (beveik 8 mėnesius). Tad Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjos skundo teiginiai dėl termino, per kurį nebuvo įdarbinti Bendrovėje darbuotojai atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, atmestini, nes toks ilgas laiko tarpas (8 mėnesiai) yra pakankamas ir protingas, surasti ir įdarbinti darbuotojus, atitinkančius Įstatymo reikalavimus. Pastebi ir tai, kad pareiškėja skunde nepateikia jokių paaiškinimų, kodėl, žinodama Įstatymo reikalavimus, per tokį ilgą laiką ji neįvykdė imperatyvaus Įstatymo reikalavimo. Dar atsakovas nesutinka, kad buvo pažeistos pareiškėjos teisės. Nurodo, jog pareiškėjos teisė būti išklausytai nebuvo pažeista, nes skunde pareiškėja nepagrindžia, kokias aplinkybes ji būtų nurodžiusi ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikusi Migracijos departamentui, kurie būtų galėję lemti kitokio pobūdžio sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi priėmimą ir pan. Taip pat nėra pažeidžiamos pareiškėjos teisės į nuosavybę. Akcentavo, jog ginčijamu Sprendimu nėra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos bei Sprendimu nėra uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką. Migracijos vertinimu, skundžiamas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas. Dar atsakovas nesutinka, kad pareiškėja buvo diskriminuojama, ar buvo pažeistas lygiateisiškumo principas. Pažymėjo, jog užsieniečių teisinę padėtį reglamentuoja specialusis Įstatymas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja neatitiko imperatyvių Įstatymo reikalavimų, atitinkamai Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės nepriimti ginčijamo Sprendimo atsižvelgiant į Įstatymo nuostatų formuluotę ir LVAT išaiškinimus. Atsakovo nuomone, jis priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados bei Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepimo nepateikė; apie bylos nagrinėjimą informuota tinkamai (viešo paskelbimo būdu).
4. Teismo posėdyje:
Šalies argumentai
- pareiškėjos atstovė palaikė skunde išdėstytą poziciją, prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
- atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją ir su skundu nesutiko.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
5. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 d. lapkričio 21 d. priimto Sprendimo, kuriuo pareiškėjai N. A. T. V. ((duomenys neskelbtini) pilietei) panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. spalio 20 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
6.1. Pareiškėja 2023 m. rugsėjo 16 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) pakeisti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Prašymas) tuo pagrindu, kad yra Lietuvos Respublikoje registruotos įmonės dalyvis ir vadovas ar akcininkas (leidimo laikinai gyventi keitimas; Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindais). Prašymas Migracijos departamente registruotas 2023 m. spalio 5 d.
Migracijos departamentas 2023 m. spalio 18 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. 2023 m. spalio 20 d. pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. spalio 20 d. Leidimas pareiškėjai buvo įteiktas 2023 m. spalio 24 d.
6.2. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2024 m. lapkričio 21 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti N. A. T. V. leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. spalio 20 d., nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; įmonė, kurios dalyvis yra asmuo, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.
Sprendime, be kita ko, nurodyta, jog Migracijos departamentas, vykdant užsieniečių kontrolę, 2024 m. lapkričio 21 d. VSDFV informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie N. A. T. V. (pareiškėjos) valdomą Bendrovę bei Bendrovės darbuotojus. Patikrinus duomenis nustatė, kad Bendrovėje Prašymo nagrinėjimo metu dirbo trys darbuotojai, atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus – Lietuvos Respublikos piliečiai, bei kiti darbuotojai, turintys išduotus leidimus laikinai gyventi. Patikrinimo metu taip pat nustatė, kad Bendrovės darbuotojai (Lietuvos piliečiai) buvo atleisti iš Bendrovės ir nuo 2024 m. kovo 30 d. Bendrovėje nėra dirbančių darbuotojų, atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad pareiškėja ir jos valdoma Bendrovė nuo 2024 m. kovo 30 d. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos ES valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių. Tad, Sprendime nustatyta, kad yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Taip pat Migracijos departamentas Sprendime padarė išvadą, kad pareiškėja Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kadangi jos tikslas buvo formaliai atitikti Įstatymo nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, bet ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Tokią išvadą Migracijos departamentas padarė atsižvelgdamas į tai, kad po 5 mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi pakeitimo pradžios Bendrovė neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų turėti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu. Migracijos departamentas Sprendime įvertino ir pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika. Nustatė, jog nuo 2020 m. sausio 9 d. pareiškėjai buvo išduodami leidimai laikinai gyventi, Lietuvos Respublikoje dirba periodiškai nuo 2020 m. gruodžio 30 d. Tai leidžia daryti išvadą, kad užsienietė turi pakankamai ilgalaikius ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, tačiau jie didžiąją laiko dalį buvo sąlygoti darbo santykiais. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėja turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
7. Pareiškėja, nesutikdama su minėtu Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.
8. Teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Taip pat leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2¹ ar 2² punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas).
9. Pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT, kuris 2019 m. sausio 10 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019, konstatavo, jog pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.
10. Iš teismui pateiktų duomenų (VSDFV informacinės sistemos duomenų) matyti, kad Bendrovės darbuotojai, atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus: (duomenys neskelbtini). Taigi, visi 3 darbuotojai, atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, iš Bendrovės buvo atleisti 2024 m. kovo 29 d.
11. Pabrėžtina, kad nuo minėtų darbuotojų atleidimo iki skundžiamo Sprendimo priėmimo (2024 m. lapkričio 21 d.) Bendrovėje darbuotojų, atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, nebuvo. Šios aplinkybės iš esmės neginčija ir pati pareiškėja.
12. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja ir jos valdoma Bendrovė nuo 2024 m. kovo 30 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų imperatyvių reikalavimų, o tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
13. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas taip pat turėjo pagrindą konstatuoti, jog duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, o tai, vėlgi, yra savarankiškas pagrindas panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Kaip matyti, pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kad įmonėje visą laiką dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos ES valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai buvo leidimo laikinai gyventi pareiškėjai išdavimo pagrindas, tačiau pareiškėjai atleidus visus darbuotojus ir nepriėmus naujų, kurie atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, laikytina, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
14. Pareiškėja nurodo, kad Bendrovės visi darbuotojai, atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies punkto reikalavimus, išėjo iš darbo Bendrovėje dėl objektyvių priežasčių, o toks neatitikimas Įstatymui buvo laikinas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šie pareiškėjos nurodyti argumentai iš esmės yra teisiškai nereikšmingi, kadangi pagal LVAT suformuluotą teismų praktiką, Migracijos departamentas, nustatęs, kad įmonė, teisėtos veiklos vykdymo, kurios pagrindu užsienietis prašė išduoti leidimą laikinai gyventi, nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų, pagrįstai panaikina užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017; 2017 m. balandžio 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-3331-662/2017; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-3352-624/2017; ir kt.). Be to, LVAT 2018 m. sausio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018 pažymėjo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui (taigi, ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymui) neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr. LVAT 2017 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-4565-858/2017; 2017 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-4901-822/2017; 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017; 2018 m. sausio 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018; ir kt.).
Taigi, pareiškėjos nurodomos priežastys, t. y. darbuotojų išėjimas (atleidimas) iš Bendrovės dėl objektyvių priežasčių, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Be to, teisėjų kolegija dar pastebi, jog pareiškėja niekaip nepagrindžia ir nenurodo, ar iš Bendrovės išėjus darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, ji ieškojo kitų darbuotojų (pavyzdžiui ar paskelbė apie laisvas darbo vietas internete ir pan.). Pareiškėja realiai nenurodė priežasčių, trukdančių jai nuo 2024 m. kovo 30 d. iki 2024 m. lapkričio 21 d., t. y. iki skundžiamo Sprendimo priėmimo dienos, susirasti naujų darbuotojų, atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.
15. Pareiškėja skunde nurodo, kad Įstatyme nėra įtvirtinta konkreti nuostata, jog darbuotojai, atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, turi dirbti visą leidimo laikinai gyventi išdavimo laikotarpį, ar kad būtų nustatytas terminas, per kurį trečiųjų šalių piliečiai turi įdarbinti Lietuvos / ES piliečius savo įmonėse, ar, ką daryti, kai išeina darbuotojai ir nerandama kitų ir pan. Dar pareiškėja skunde pažymėjo, jog Įstatyme nesant nustatyto konkretaus termino, Migracijos departamentas terminą vertina savo nuožiūra, todėl atsiranda piktnaudžiavimo suteikta valdžia tikimybė.
Teisėjų kolegija tokius pareiškėjos argumentus vertina kritiškai. Visų pirma, kaip minėta, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto normos, išdėstančios reikalavimus įmonei ir jos darbuotojams, yra imperatyvios ir jokių išimčių nenustato (žr., pvz., LVAT 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-5516-442/2018 ir kt.); vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-4040-552/2019). Antra, nėra svarbu, kiek laiko įmonė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas ginčijamo Migracijos departamento sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3675-822/2018; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3543-261/2020; 2024 m. gegužės 22 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1565-502/2024).
Taigi, kaip matyti iš nuoseklios LVAT praktikos, Migracijos departamentas, nustatęs Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, gali iškarto panaikinti leidimą laikinai gyventi. Tačiau pareiškėjos cituojamame Migracijos departamento direktorės 2024 m. lapkričio 25 d. interviu nurodoma, kad Migracijos departamentas neatitikimą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams vertina užsieniečių labui; toleruoja trumpalaikį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą (pavyzdžiui kelis mėnesius nėra įdarbintų darbuotojų, atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą). Tad, teisėjų kolegijos vertinimu atmestini pareiškėjos argumentai dėl Migracijos departamento piktnaudžiavimo, kadangi, kaip matyti, Migracijos departamentas veikia pagal teisės aktų reikalavimus.
Šiame kontekste teisėjų kolegija dar pažymi ir tai, kad pareiškėja nuo 2024 m. kovo 30 d. iki Sprendimo priėmimo dienos (2024 m. lapkričio 21 d.), t. y. beveik 8 mėnesius, neįdarbino nei vieno darbuotojo, atitinkančio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Be to, kaip jau minėta, pareiškėja nepateikė duomenų, kad ji bandė ieškoti darbuotojų, ar, kad nepavyko darbuotojų surasti. Tad, pritartina Migracijos departamento pozicijai, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikos, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindais, buvo išduodamas kelis metus (nuo 2020 m. sausio 9 d.), todėl pareiškėjai turėjo būti žinomi Įstatyme nustatyti reikalavimai. Pabrėžtina, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Šiuo atveju pareiškėja nuo 2024 m. kovo 30 d. iki ginčijamo Sprendimo priėmimo dienos daugiau kaip 8 mėnesius laiko apie pasikeitusias aplinkybes dėl Bendrovės neatitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, nors apie tai, kad jos valdoma Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, žinojo. Todėl pagrįstai galima manyti, kad pareiškėja siekė išsaugoti savo turimą leidimą laikinai gyventi nevykdydama Įstatymo numatytų pareigų.
16. Pareiškėja mano, kad Migracijos departamentas skundžiame Sprendime nurodė neaktualią teismų praktiką, kadangi nesutampa bylų faktinės aplinkybės.
Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo turinio, Migracijos departamentas Sprendime citavo LVAT 2017 m. balandžio 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017. Teisėjų kolegija pritaria pareiškėjai, kad šioje nagrinėjamoje byloje ir atsakovo cituojamojoje LVAT nutartyje skiriasi faktinės aplinkybės, tačiau nepritartina, kad LVAT 2017 m. balandžio 20 d. nutartis yra neaktuali šiam nagrinėjamam administraciniam ginčui. Sprendime atsakovas iš esmės pacitavo LVAT bendrus išaiškinimus dėl Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo, kurie yra taikomi bendrai ir tinkai šiai nagrinėjamai bylai.
17. Pareiškėja dar mano, jog skundžiamu Migracijos departamento Sprendimu yra pažeidžiami jos interesai ir teisės. Teigia, jog atsakovo Sprendimas yra neproporcingas bei apriboja jos teisę į nuosavybę.
Teisėjų kolegija, vėl gi, negali pritarti tokiems pareiškėjos skundo argumentams. Teismo vertinimu, leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas šiuo atveju yra proporcinga priemonė, kadangi, kaip minėta, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas reikalavimas yra imperatyvus, ir šio reikalavimo pareiškėjos valdoma Bendrovė neatitiko.
Atmestini ir kiti pareiškėjos skundo argumentai dėl ribojamos nuosavybės teisės. Pažymėtina, jog skundžiamu Sprendimu pareiškėja nėra išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos bei jai nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respublikos. Tad, teisėjų kolegija pritaria Migracijos departamento pozicijai, kad pareiškėja gali teikti naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos nurodyti argumentai yra perdėti ir deklaratyvūs, neturintys realaus pagrindo, tad atmestini.
18. Pareiškėja skunde taip pat akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju, prieš Migracijos departamentui priimant Sprendimą, pareiškėja neturėjo galimybės pasiaiškinti bei pateikti informaciją dėl susiklosčiusios situacijos bei priimamo sprendimo. Pareiškėja mano, jog tokiais veiksmais, atsakovas pažeidė viešojo administravimo ir lygiateisiškumo principus.
Vertindama pareiškėjos argumentus dėl jos teisės būti išklausytai pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, kad ši tiesė nėra savitikslė. Kaip nurodyta LVAT praktikoje, viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo nuomone, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017). Taigi, tokia aplinkybė paprastai yra reikšminga, kai pareiškėjas nurodo, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis jam sukliudė pateikti atsakovo sprendimas jo neapklausti, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisės būti išklausytam suvaržymas, be to, yra vertinama, ar pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, ar pareiškėjo pateikti paaiškinimai paneigia ginčijamo akto pagrįstumą ir teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018).
Šiuo atveju pareiškėja skunde konkrečiai nenurodė, kokias papildomas nagrinėjamai bylai reikšmingas ir galbūt galėjusias lemti kitokio sprendimo priėmimą aplinkybes ji būtų nurodžiusi bei kokius šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus būtų pateikusi. Be to, Migracijos departamento Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016 ir kt.). Teisės aktai taip pat neįtvirtina Migracijos departamento pareigos pranešti asmenims apie planuojamą priimti sprendimą.
Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas pažeidė viešojo administravimo principus, prieš priimdamas Sprendimą, papildomai neapklausęs ar nesikreipęs į pareiškėją dėl informacijos pateikimo. Tad, pareiškėjos argumentai dėl Migracijos departamento pareigos reikalauti paaiškinimų, teikti informaciją dėl pradėto tyrimo ir pan. atmestini kaip nepagrįsti.
19. Kartu teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos argumentus dėl lygiateisiškumo principo pažeidimo. LVAT savo nuoseklioje praktikoje yra nurodęs, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata siekiama mažinti fiktyvių įmonių steigimo riziką ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017). Tokio teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Todėl, tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams bei LVAT požiūriu nevertintinos kaip diskriminacinės (žr., pvz. LVAT 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-5142-415/2018).
20. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl pareiškėjos skundo argumentų, susijusių su pareiškėjos integravimusi į Lietuvos Respublikos visuomenę bei gyvenimą, Bendrovės Lietuvoje įkūrimu, įsigytu nekilnojamuoju turtu, išlaikytu valstybinio lietuvių kalbos egzaminu ir kt., akcentuoja, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019). Dar kartą pažymėtina, jog Sprendimu pareiškėja nebuvo grąžinta ar išsiųsta į kilmės valstybę ir turi teisę Įstatyme įtvirtintais pagrindais kreiptis į Migracijos departamentą siekiant naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
21. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėja gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalėjo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Tačiau pareiškėja šių sąlygų neatitiko.
22. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ nuostatas. Sprendime yra aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjos individuali situacija, todėl jis iš esmės atitinka VAĮ reikalavimus.
Be to, minėta, jog Sprendime įvertinti ir pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika, t. y. jos socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai.
23. Apibendrinant konstatuotina, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jį panaikinti nėra jokio pagrindo.
Taigi, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas, Įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
24. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjos skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, todėl pareiškėja neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitos proceso šalys įrodymų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų atlyginimo klausimas nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija,
nusprendžia:
Pareiškėjos N. A. T. V. skundą dėl sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmus.