Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-06-25 · Administracinė byla Nr. eI2-7606-952/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-06-25
Bylos Nr.
eI2-7606-952/2025
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jarūnė Sedalienė, Deimantė Andrulytė, Arvydas Martinavičius
Pareiškėjas
M. S. H. R.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
(S)REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. birželio 25 d.Šiauliai

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Martinavičiaus ir Jarūnės Sedalienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. H. R. atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas M. S. H. R. skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 23S227484 (toliau - Sprendimas).

Nurodo, kad Migracijos departamentas Sprendimą, kuriuo M. S. H. R. nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. gruodžio 18 d. iki 2026 m. gruodžio 17 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalimi. Kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis teritorijoje nuo 2023 m. gruodžio 18 d. iki 2026 m. gruodžio 17 d., teisinės argumentacijos dėl perspėjimo įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą nenurodoma. Atsakovas priimdamas Sprendimą netinkamai taikė Įstatyme įtvirtintas teisės normas, netinkamai taikė SIS reglamentą. Atsakovas priėmė Skundžiamą Sprendimą, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) įtrauktas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), konkrečiu motyvu, kodėl buvo priimtas toks sprendimas nenurodoma, yra nukreipiama tik į Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodomos kelios alternatyvos. Kadangi skundžiamas Sprendimas nėra gautas iki šiol, galimai atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą todėl, kad pareiškėjo darbdavys nesuteikė pareiškėjui darbo vietos ir jo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas. Pareiškėjas gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, tačiau pareiškėjo įmonė nesuteikė pareiškėjui darbo vietos. Pažymi, kad pareiškėjas gavęs leidimą laikinai gyventi atvyko į Lietuvą dirbti, tačiau iš darbdavio buvo gauta informacija, kad įmonėje nėra darbo pareiškėjui. Pažymi, kad pareiškėjas neskundė atsakovo sprendimo, kurio jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, kadangi jis turėjo būti panaikintas, nes darbdavys negalėjo suteikti pareiškėjui darbo vietos, todėl pareiškėjas nedirbs Lietuvoje pagal jam išduotą leidimą laikinai gyventi pas konkretų darbdavį, kuriuo pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Tačiau tai nesudaro jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas teikdamas prašymą leidimui laikinai gyventi gauti. Atkreipia teismo dėmesį, kad leidimas gyventi gali būti panaikintas įvairiais pagrindais t. y. padarant nusikalstamą veiką, pateikiant suklastotus oficialius dokumentus arba tiesiog nutraukus darbo sutartį ir pan. Todėl Įstatymo 133 straipsnis numato tik atsakovo teisę asmeniui įtraukti draudimą atvykti į Lietuvą tuo atveju, kai yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi, o ne absoliučią pareigą daryti tai visais atvejais, kai yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Akivaizdu, kad pritaikytos poveikio priemonės yra ne tik neteisingos ir nelogiškos, bet ir neproporcingos susidariusiai situacijai. T. y šiuo atveju nenustatyti jokie pareiškėjo neteisėti veiksmai, kurie sudarytų pagrindą palikti galioti atsakovo skundžiamą Sprendimą. Akivaizdu, kad atsakovo priimtas Sprendimas prieštarauja bet kokiems teisiniams principams, kadangi visiems asmenims taikomos tos pačios poveikio priemonės neatsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis remiantis buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, t. y. asmeniui padariusiam nusikalstamą veiką ir nutraukus darbo sutartį būtų taikomos tos pačios poveikio priemonės. Pažymi, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, taip pat yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens bei tarptautiniuose dokumentuose. Lietuvos vyriausias administracinis teismas formuodamas praktiką tokiose byloje taip pat nurodo, kad darbo sutarties nesudarymas ir leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas negali būti absoliutus pagrindas taikyti užsieniečiams judėjimo ribojimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024). Pažymi, kad atsakovas suabsoliutino savo teisę priimti sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir kitas ES šalys. Nors įstatymas tik numato teisę, o ne pareigą visais atvejais kai panaikinamas leidimas laikinai gyventi nustatyti minėtą ribojimą. Administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai pažymi, jog diskrecijos teisė teisinėje valstybėje negali būti absoliuti. Diskrecijos teisė neturi būti aiškinama kaip absoliučiai nemotyvuotas ir niekuo nesaistomas pasirinkimas. Atsakovas priimdamas skundžiamą Sprendimą netinkamai taikė Įstatymą, suabsoliutino savo teisę priimti tokio pobūdžio sprendimus visais atvejais, kai asmeniui yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Pažymi, kad atsakovas net nenustatė pareiškėjo grėsmės Lietuvai ar kitų svarbių priežasčių, dėl kurių atsakovo Sprendimas galėtų likti galioti, todėl akivaizdu, kad skundžiamas Sprendimas turi būti panaikintas. Atkreipia teismo dėmesį į tai, kad pareiškėjas nesiekė apeiti sistemos ir teisės aktų reikalavimų siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, siekiant gauti leidimą laikinai gyventi buvo pateikta tuo metu aktuali informacija. Todėl akivaizdu, kad priimtas skundžiamas Sprendimas pareiškėjo atžvilgiu nėra proporcingas, t. y. atsakovas akivaizdžiai peržengė diskrecijos ribas. Skundžiamame Sprendime atsakovas nurodo, kad uždraudus pareiškėjui atvykti į Lietuvą yra įtraukiamas perspėjimas į Šengeno sistemą. Iš pateikto pranešimo nėra aišku, kokiais teisės aktais remiantis atsakovas priėmė tokį sprendimą. LVAT administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 nurodė, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, grindžiamas to asmens keliama grėsme nacionaliniam saugumui, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. SIS reglamento 21 straipsnį kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui. LVAT pažymėjo, kad šis principas leidžia užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS II. Šiuo tikslu reikia atsižvelgti į Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (Chartijos 7 str.), teisę dirbti (Chartijos 15 str.), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 str.), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 str.) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą. LVAT laikėsi pozicijos, kad vertinant perspėjimo įvedimo į SIS II proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Nurodo, kad atsakovas net neturėjo teisės priimti sprendimą dėl perspėjimo įtraukimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią galėtų sukelti pareiškėjas, kuri būtų proporcinga nustatytam ribojimui. Atkreipia teismo dėmesį, kad asmeniui visgi neturėtų būti ribojama teisė pasirinkti darbdavį, darbdaviui taip pat neturėtų būti ribojama teisė pasirinkti darbuotoją, todėl vien darbo sutarties nutraukimas arba jos nepasirašymas negali sukelti asmeniui tokių padarinių, dėl kurių būtų ribojamas jo judėjimas visoje Europos Sąjungoje.

Atsiliepimas

2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Migracijos departamentas Sprendimą, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), o taip pat įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodoma, kad užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas po to, kai Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nustatė, kad darbo sutartis su užsieniečiu nesudaryta, o duomenys, kuriuos jis pateikė kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi neatitinka tikrovės, ir 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 23S210607 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760289708, kuriame buvo nurodyta galiojimo data 2025 m. rugsėjo 18 d. Įvertinus, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, neatvyko dirbti, prašydamas leidimo laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, o įvertinus, kad pareiškėjas gali nesąžiningu būdu ateityje siekti gauti leidimą laikinai gyventi, atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, nuspręsta pareiškėjo duomenis dėl uždraudimo atvykti ir apsigyventi įtraukti į SIS. Pareiškėjo atžvilgiu, įvertinus faktinių aplinkybių visetą, teisės aktų normos pritaikytos tinkamai, jos susietos su faktinėmis aplinkybėmis. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad ginčijamame sprendime nėra nurodyta motyvų, kodėl buvo priimtas toks sprendimas: ginčijamame sprendime nurodytos ir sprendimo priėmimo faktinės aplinkybės, ir teisinis pagrindas. Pareiškėjo teigimu, jis gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu ir atvyko į Lietuvą dirbti, tačiau iš darbdavio buvo gauta informacija, kad įmonėje nėra darbo pareiškėjui. Pirma, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jam buvo nurodyta, jog nėra darbo; antra, pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog buvo atvykęs į Lietuvą; trečia, jei pareiškėjas atvyko į Lietuvą, tai nesudaręs darbo sutarties turėjo ir išvykti, tačiau duomenų apie atvykimą ir išvykimą pareiškėjas nėra pateikęs nei Migracijos departamentui, nei su skundu teismui. Pastebi, kad pareiškėjas, kirsdamas išorinę Europos Sąjungos sieną, privalėjo grąžinti leidimą laikinai gyventi, tačiau leidimas nebuvo grąžintas. Pareiškėjas nurodo, jog tai, kad darbdavys pareiškėjui darbo vietos nesuteikė, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas teikdamas prašymą leidimui laikinai gyventi gauti. Kadangi, kaip jau minėta, pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei su skundu teismui nepateikė jokių įrodymų apie savo išvykimą, taip pat negrąžino Migracijos departamentui išduoto leidimo laikinai gyventi, todėl Migracijos departamentas turi pagrindą vertinti, kad pareiškėjas neišvyko iš Šengeno erdvės. Mano, kad pareiškėjo tikslas buvo ne dirbti Lietuvos Respublikoje, o išvykti iš savo valstybės ir teisėtai atvykti į Šengeno valstybę, kad turėtų galimybę pasinaudodamas vienos iš Šengeno valstybių (Lietuvos) išduotu leidimu laikinai gyventi laisvai judėti Šengeno erdvėje. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kaip buvo informuotas, kad darbdavys jam nesuteikė darbo vietos, ir, be kita ko, neskundė sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi, kuris buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu, tačiau pareiškėjas, 2023 m. spalio 30 d. per Indijos IPT atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, į Lietuvos Respubliką neatvyko ir darbo sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesudarė, todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Pažymi, kad ginčijamame Sprendime vienareikšmiškai nurodoma, jog sprendimas priimtas dėl to, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis, todėl pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, o įvertinus, kad pareiškėjas gali nesąžiningu būdu ateityje siekti gauti leidimą laikinai gyventi, atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, bei tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, nuspręsta pareiškėjo duomenis dėl uždraudimo atvykti ir apsigyventi įtraukti į SIS. Pareiškėjas pažeidė migracijos procedūras, ir dėl galimos nelegalios migracijos grėsmės pareiškėjui buvo uždrausta atvykti, įtraukiant perspėjimą į SIS. Pareiškėjo teiginiai, kad jis nesiekė apeiti sistemos ir teisės aktų reikalavimų yra nepagrįsti jokiais įrodymais, faktinės aplinkybės aiškiai parodo, kad pareiškėjas neturėjo ketinimų dirbti Lietuvoje, nes neatvyko dirbti. Pareiškėjo vertinimas, kad Sprendimas neproporcingas, iškreipia ginčijamame Sprendime nurodytus Migracijos departamento siekiamus tikslus: vertinant, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, taip pat įvertinus tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 p., iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS. Pažymi, kad šios aplinkybės nurodomos ginčijamame Sprendime, todėl pareiškėjo argumentai, kad sprendimas nemotyvuotas, yra nepagrįsti. Ginčijamame Sprendime Migracijos departamentas detaliai pagrindžia šias aplinkybes: 1) tai, kad duomenys apie trečiųjų šali piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu ir 2) tai, kad pagal SIS reglamento 24 str. 2 d. c p., situacija, kuriai taikomas 1 d. a p. susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Todėl Migracijos departamentas mano, kad Sprendime tinkamai pagrįstas taikomos poveikio priemonės proporcingumas, taip pat laiko savo Sprendimą pakankamai motyvuotu, priimtu individualiai įvertinus svarbias aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

3. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

4. Byloje nustatyta, kad 2023 m. birželio 5 d. buvo pateiktas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi (prašymas teikiamas darbdavio, darbdavio pavadinimas – UAB „(duomenys neskelbtini)“).

2023 m. lapkričio 24 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S210607, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760289708, galiojantį iki 2025 m. rugsėjo 18 d., nes darbo sutartis su asmeniu nesudaryta; duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Sprendimas priimtas, nes asmens leidimas gyventi buvo panaikintas. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsnio 7 ir 8 dalimis; SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu; Taisyklių 15 punktu; Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktais. Sprendime taip pat nurodyta, kad 2023 m. lapkričio 24 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S210607 panaikinti asmeniui 2023 m. rugsėjo 18 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760289708, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu (neatvyko įsidarbinti) ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės) nustatytais pagrindais.

5. Minėta, kad Migracijos departamentas Sprendimu visų pirma uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

Įstatymo (ginčui aktuali redakcija) 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui

Kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, nustatyti Kriterijų vertinimo tvarkoje. Kriterijų vertinimo tvarka administracinių teismų praktikoje vertinama kaip pavyzdinė (žr., pvz., LVAT 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3495-520/2020; 2021 m. kovo 31 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2813-525/2021), t. y. iš esmės kaip gairės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad analogiškomis ir (ar) panašiomis aplinkybėmis sprendimai dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir draudimo laikotarpio būtų vienodi.

Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nustatyta, jog priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3.2 papunkčiai). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nurodytu pagrindu (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės), nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

6. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, tai yra dėl to kad asmens leidimas gyventi buvo panaikintas.

7. Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad atsakovo priimtas Sprendimas prieštarauja bet kokiems teisiniams principams, kadangi visiems asmenims taikomos tos pačios poveikio priemonės neatsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis remiantis buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, t. y. asmeniui padariusiam nusikalstamą veiką ir nutraukus darbo sutartį būtų taikomos tos pačios poveikio priemonės. Akivaizdu, kad priimtas skundžiamas Sprendimas pareiškėjo atžvilgiu nėra proporcingas, t. y. atsakovas akivaizdžiai peržengė diskrecijos ribas.

Teismas sutinka su pareiškėjo išdėstytais argumentais. Be to, teismas įvertinęs teisinį reguliavimą, daro išvadą, kad Įstatymas atsakovui suteikia diskreciją spręsti ar konkrečiu atveju, panaikinus leidimą laikinai gyventi yra būtina uždrausti užsieniečiui atvykti, tai yra Įstatymas nenumato imperatyvo, esant panaikintam leidimui laikinai gyventi, priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti.

LVAT panašaus pobūdžio byloje laikosi tokios pačios pozicijos. Pagal LVAT praktiką, Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, jog užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, kad ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas turi diskreciją šiuo klausimu (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024; 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2511-602/2024; 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025; 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025; 2025 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1891-629/2025). LVAT taip pat laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A492-435/2014; 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025).

Be to, LVAT yra konstatavęs ir tai, kad Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., LVAT 2024 m. spalio 23 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024; 2025 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1997-1047/2025).

LVAT praktikoje yra pažymėta, jog tai, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, apskritai nepradėjo dirbti įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, taip pat duomenys dėl pareiškėjui mokėto / nemokėto darbo užmokesčio ir jo dydžio savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2438-415/2024; 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025; 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025; 2025 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1997-1047/2025).

8. Nagrinėjamu atveju, atsakovas skundžiamame Sprendime nurodė, kad pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės ir asmuo neatvyko įsidarbinti. Taip pat Sprendime nurodyta, kad vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad pirmas leidimas laikinai gyventi jam buvo išduotas 2023 m. rugsėjo 18 d., tarpininkaujant Bendrovei taip pat Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad pareiškėjas gavęs leidimą laikinai gyventi atvyko į Lietuvą dirbti, tačiau iš darbdavio buvo gauta informacija, kad įmonėje nėra darbo pareiškėjui. Pažymi, kad pareiškėjas neskundė atsakovo sprendimo, kurio jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, kadangi jis turėjo būti panaikintas, nes darbdavys negalėjo suteikti pareiškėjui darbo vietos, todėl pareiškėjas nedirbs Lietuvoje pagal jam išduotą leidimą laikinai gyventi pas konkretų darbdavį, kuriuo pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas nustačius, kad Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 24 d. priėmė sprendimą, kuriuo panaikino leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta. UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė. Jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse minėtas užsienietis šiuo metu nedirba. Patikrinus VSATIS duomenis, duomenų apie užsieniečio Lietuvos Respublikos sienos kirtimus nerasta.

9. Tačiau vien šios aplinkybės, kurios buvo nurodytos 2023 m. lapkričio 24 d. Migracijos departamento sprendime, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi bei aplinkybės, kurias atsakovas nurodo skundžiamame Sprendime nesuponuoja išvados, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas, nepatikimas ar piktnaudžiavo nustatytomis procedūromis, kaip kad atsakovas nurodo atsiliepime į skundą. Teismo nuomone, vien tai, kad užsienietis nesudarė darbo sutarties, neleidžia daryti išvados, jog jis piktnaudžiavo procedūromis ar pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Be to, minėta, kad pareiškėjas nurodė, jog iš darbdavio buvo gauta informacija, kad darbdavys negali suteikti pareiškėjui darbo vietos, todėl sutartis nebuvo sudaryta. Nagrinėjamu atveju vien faktinė aplinkybė, kad užsienietis nesudarė darbo sutarties su jį kvietusiu darbdaviu, vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo šiuo aspektu.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, teismo vertinimu, atsakovo Sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, iš esmės nurodant tik aplinkybę, kad pareiškėjas neįsidarbino Bendrovėje. Todėl darytina išvada, kad toks Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų. Teismas daro išvadą, kad atsakovo argumentai nėra pagrįsti, todėl pareiškėjui taikytos pakankamai reikšmingos jo judėjimo laisvę ribojančios priemonės yra neproporcingos, Migracijos departamentas formaliai vertino pareiškėjo situaciją, todėl nepagrįstai nusprendė pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Be to, byloje nėra duomenų, kad per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi priėmimo dienos užsieniečiui jau buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Taigi, nėra pakankamo ir objektyvaus pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nelaikytinas proporcingu, atitinkančiu Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.

10. Taip pat skundžiamu Sprendimu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos SIS II sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose, SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą, valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

11. LVAT yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., LVAT 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija taip pat išaiškino, kad, prieš įvedant į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kompetentingoms institucijoms (šiuo atveju Migracijos departamentui) tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus; Migracijos departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai (žr., pvz. LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 ir joje nurodytą praktiką).

12. Teismas pažymi, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas.

13. Atsakovas Sprendime nurodo, kad įvertinus tai, kad asmeniui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, pareiškėjo duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS.

Tačiau teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėjo atžvilgiu būtų priimtas sprendimas, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui, ar dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti ES ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Skundžiamas Sprendimas, teismo vertinimu, nėra individualizuotas, jame nėra objektyvių motyvų, todėl pareiškėjo atveju negalima daryti išvados, jog perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimas į SIS yra adekvatus ir būtinas. Darytina išvada, kad Migracijos departamentas nepagrįstai įtraukė į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

14. VAĮ 3 straipsnio 10 punkte numatyta, jog administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus (proporcingumo principas). LVAT yra konstatavęs, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010; 2008 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A756-422/2009; 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).

15. Teismo vertinimu, pareiškėjo atžvilgiu priimtas skundžiamas Sprendimas nėra proporcingas, taip pat jis neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, nėra motyvuotas, taip pat neatitinka SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų. Atsižvelgiant į tai Sprendimas yra naikintinas, pareiškėjo skundas tenkinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktas).

16. Nors pareiškėjas skunde neformuluoja reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau teismui pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus. Kartu su skundu pateikta teisinių paslaugų sutartis, kuria advokato padėjėjai L. T. pavedama atstovauti pareiškėją; leidimo sutartis, kuria advokato padėjėjai L. T. leidžiama atstovauti pareiškėją; 2025 m. sausio 9 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 371, kurioje nurodyta, kad už skundo parengimą mokėtina suma – 250,00 EUR; 2025 m. sausio 14 d. duomenys apie atliktą 250,00 EUR pavedimą. Taip pat pareiškėjas už skundo padavimą teismui yra sumokėjęs 22,50 EUR žyminio mokesčio. Tačiau teismas pažymi, kad iš 2025 m. sausio 14 d. duomenų apie atliktą mokėjimą matyti, kad mokėjimą atliko ne pareiškėjas M. S. H. R., o nurodyta, kad mokėtojas M. T. A., taip pat nėra nurodyta, kad pavedimas atliekamas už pareiškėją.

Pagal ABTĮ 40 straipsnį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas, nors ir sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, negali esant prieštaravimams priteisti pareiškėjui iš atsakovo jo galimai patirtas bylinėjimosi išlaidas sumoje 250,00 EUR, nes mokėjimas atliktas ne pareiškėjo, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteisiamas tik 22,50 EUR sumokėtas žyminis mokestis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 40-41 straipsniais, 85?87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. S. H. R. skundą dėl sprendimo panaikinimo patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 23S227484.

Priteisti pareiškėjui M. S. H. R. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 22,50 EUR (dvidešimt du eurus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Deimantė AndrulytėTeisėjas Arvydas MartinavičiusTeisėja Jarūnė Sedalienė