Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-676-196/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-11-27
Bylos Nr.: e2A-676-196/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-24-3-00627-2014-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Konstantinas Gurinas, Nijolė Piškinaitė, Egidijus Žironas
Atsakovas: L. M., G. M.
Ieškovas: akcinės bendrovės DNB banko
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Gesika“

Kategorijos

2.5.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
3.5.1.20.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-676-196/2015 (S)Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00627-2014-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.2.2; 3.5.1.20.3.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Nijolės Piškinaitės, Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. M. ir G. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-654-460/2015 pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovams L. M. ir G. M., trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Gesika“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 248 732,91 EUR (858 825,02 Lt) skolą, 4,54 procentų dydžio metines palūkanas nuo negrąžintos paskolos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad AB DNB bankas ir kredito gavėjas UAB „Gesika“ sudarė 2006 m. gegužės 23 d. Kreditavimo sutartį Nr. 2-189 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais (toliau – Kreditavimo sutartis), kurios pagrindu kredito gavėjui suteiktas 1 900 000,00 Lt kreditas, nustatytas kredito grąžinimo terminas- 2013 m. balandžio 30 d. (Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2,4 ir 5 p., 2006 m. gruodžio 22 d. Susitarimo Nr. 1 1.1 p.).Praleidus Kreditavimo sutartyje nustatytą kredito grąžinimo terminą UAB „Gesika“ įsipareigojo mokėti bankui papildomas palūkanas (Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 16 p.), o už laiku nesumokėtas bankui palūkanas, papildomas palūkanas, įsipareigojimo mokestį - 0,05 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną praleistą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos (Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 34 p.). Prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymo užtikrinimui buvo sudaryta 2006 m. gruodžio 22 d. Laidavimo sutartis Nr. 2-189 (toliau – Laidavimo sutartis) tarp banko ir laiduotojų G. M. ir L. M., kuria laiduotojai įsipareigojo atsakyti solidariai visu savo turtu, jei kredito gavėjas UAB „Gesika“ neįvykdys visų, dalies ar įvykdys netinkamai prievoles bankui (Laidavimo sutarties 1.1, 2.1.1 p.). G. M. ir L. M. laidavimas galioja iki visiško UAB „Gesika“ prievolių įvykdymo (Laidavimo sutarties 4.2 p.). Finansinių įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį įvykdymas taip pat užtikrintas UAB „Gesika“ nekilnojamojo turto įkeitimu. UAB „Gesika“ Kreditavimo sutartimi bei jos pakeitimais ir papildymais prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, būtent, kredito grąžinimo grafike nustatytais terminais negrąžino bankui kredito, nemokėjo palūkanų ir delspinigių. Ieškovas ragino grąžinti skolą, tačiau nei pagrindinis skolininkas, nei laiduotojai prievolės grąžinti skolą, sumokėti palūkanas bei kitus mokėjimus, neįvykdė. 2012m. rugsėjo 15 d. Kreditavimo sutartis buvo nutraukta. Sutarties nutraukimas nepanaikina prievolės grąžinti kreditą, mokėti palūkanas ir delspinigius (Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 40 p.). Kadangi prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymas yra užtikrintas Laidavimo sutartimi, tai ieškovas kreipėsi į teismą ieškiniu dėl skolos, palūkanų priteisimo iš laiduotojų G. M. ir L. M..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015m. vasario17 d. sprendimu ieškinį tenkino; priteisė ieškovui AB DNB bankui iš atsakovų L. M. ir G. M. solidariai 248 732,91 EUR (858 825,02 Lt) skolą, 4,54 procentų dydžio palūkanas nuo negrąžinto kredito iki visiško jo grąžinimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos 248 732,91 EUR (858 825,02 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. rugsėjo 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; lygiomis dalimis ieškovui AB DNB bankui iš atsakovų L. M. ir G. M. priteisė 3 785 EUR (13 071 Lt) bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 1 892,50 EUR (6 535,50 Lt).

Teismas nustatė, kad ieškovas AB DNB bankas ir kredito gavėjas UAB „Gesika“ 2006m. gegužės 23 d. buvo sudarė Kreditavimo sutartį Nr. 2-189 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, kurios pagrindu kredito gavėjui suteiktas 1 900 000 Lt kreditas iki 2013m. balandžio 30 d. (Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2, 4 ir 5 p., 2006m. gruodžio 22 d. Susitarimo Nr. 1 1.1 p.). Praleidus Kreditavimo sutartyje nustatytą kredito grąžinimo terminą UAB „Gesika“ įsipareigojo mokėti bankui papildomas palūkanas (Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 16 p.), o už laiku nesumokėtas bankui palūkanas, papildomas palūkanas, įsipareigojimo mokestį – 0,05 procentų dydžio delspinigius už kiekvieną praleistą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos (Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 34 p.). Prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymo užtikrinimui sudaryta 2006 m. gruodžio 22 d. Laidavimo sutartis Nr. 2-189 tarp Banko ir laiduotojų G. M. ir L. M., ja laiduotojai įsipareigojo atsakyti solidariai visu savo turtu, jei kredito gavėja UAB „Gesika“ neįvykdys visų, dalies ar įvykdys netinkamai prievoles bankui (Laidavimo sutarties 1.1, 2.1.1 p.). G. M. ir L. M. laidavimas galioja iki visiško UAB „Gesika“ prievolių įvykdymo (Laidavimo sutarties 4.2 p.). Kreditorinių įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį įvykdymas taip pat užtikrintas UAB „Gesika“ nekilnojamojo turto įkeitimu. UAB „Gesika“ Kreditavimo sutartimi su vėlesniais pakeitimais ir papildymais prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, būtent, kredito grąžinimo grafike nustatytais terminais negrąžino bankui kredito, nemokėjo palūkanų ir delspinigių. 2011 m. gegužės 3 d. raštu Nr. 30.58.37/643 ir 2011 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. 30.58.17/4898 bankas kredito gavėją ir laiduotojus įspėjo apie neįvykdytus skolinius įsipareigojimui ir geranoriškai paragino per raštuose papildomai nustatytą terminą padengti skolą. Tačiau po įspėjimų prievolės bankui toliau buvo vykdomos netinkamai, todėl 2012 m. rugpjūčio 14 d. raštu „Dėl įsipareigojimų Bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo“ Nr. 30.58.17/3877 bankas kredito gavėją ir laiduotojus įspėjo apie tai, kad iki 2012 m. rugsėjo 14 d. nepadengus įsiskolinimo, bankas pradeda vykdyti priverstinį skolos išieškojimą. Kadangi nurodytas įsiskolinimas per Banko nustatytą terminą padengtas nebuvo 2012 m. rugsėjo 15 d. Kreditavimo sutartis buvo nutraukta.

Teismas pažymėjo, jog laidavimo sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo momento ir galioja iki visiško ir tinkamo atsakovės skolinių įsipareigojimų ieškovui įvykdymo pagal Kreditavimo sutartį (Laidavimo sutarties 4.2 punktas). Be pagrindinio įsipareigojimo atsakyti už trečiojo asmens prievoles atitinkamai pagal Kreditavimo sutartį, laidavimo sutartimi atsakovai (laiduotojai) patvirtino, kad laiduotojai įsipareigojo atsakyti bankui ta pačia apimtimi, kaip ir skolininkas, jeigu skolininkas neįvykdys visų, dalies, arba įvykdys netinkamai skolininko prievoles ir bankui pareikalavus įvykdyti už skolininką skolininko prievoles kreditavimo sutartyje numatytais terminais ir sąlygomis (laidavimo sutarties 3.1.1 punktas). Atsakovai (laiduotojai) aiškiai patvirtino, kad yra susipažinę su Kreditavimo sutartimi, akcentuotina, kad atsakovai įsipareigojo solidariai atsakyti, jeigu trečiasis asmuo neįvykdys visos savo prievolės pagal Kreditavimo sutartį (Laidavimo sutarties 1.1 ir 4.1 punktai).

Esant tokioms šalių sulygtoms sutarties sąlygoms teismas laikė, kad tiek kredito gavėjo trečiojo asmens tiek ir laiduotojų atsakovų atsakomybė už visų kredito gavėjo prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą turinys ir apimtis yra vienodi, todėl atsakovai, kaip laiduotojai, atsakingi kreditoriui ta apimtimi, kuri įtvirtinta ieškinyje, todėl sprendė, kad jų skola ieškovui sudaro 858 825,02 Lt (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, CK 6.81 straipsnis).

Teismas nesutiko su atsakovų pozicija, jog ieškovas pirmiausia turėjo sulaukti trečiojo asmens turto realizavimo rezultatų, tik tada pareikšti ieškinį laiduotojams, t. y. atsakovams. Teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimais, sprendė, kad kreditorius turi pasirinkimo teisę – kam ir kaip pareikšti reikalavimą, todėl ieškinio reikalavimą laiduotojams laikė pagrįstu. Teismas taip pat netaikė ir atsakovų nurodytą CK 6.80 straipsnio 2 dalį, nes pagrindinio skolininko ir laiduotojo atsakomybė yra solidari (CK 6.81 straipsnio 1 dalis).

Pagal 2006 m. gegužės 23 d. Kreditavimo sutarties Nr. 2-189 specialiosios dalies 5 punktą (pagal 2009 m. rugpjūčio 28 d. Susitarimą Nr. 2-189/4 1.2 punktą), bendrosios dalies 15 punktą, už gautą kreditą iki visiško jo grąžinimo bankui turi būti mokamos palūkanos (CK 6.872 straipsnis), o laiduotojai G. M. ir L. M. laidavimo sutarties pagrindu atsako už visas skolininko UAB „Gesika“ prievoles (Laidavimo sutarties 2.1.1 punktas), kuriomis yra ir visi Kreditavimo sutartyje bei jos pakeitimuose ir papildymuose numatyti mokėjimai (kreditų grąžinimas, palūkanų, įsipareigojimo mokesčio, baudų, delspinigių, nuostolių ir kiti mokėjimai). Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei sutarties nuostatas, sprendė, kad laiduotojai yra atsakingi ir už Kreditavimo sutartyje nustatytų palūkanų nuo negrąžinto kredito iki visiško jo grąžinimo mokėjimą, todėl priteisė 4,54 procentų dydžio palūkanas iš atsakovų. Teismas pažymėjo, kad ieškovo reikalavimas dėl procesinių palūkanų iš laiduotojų taip pat yra pagrįstas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. kovo 27 d. nutartimi ištaisė rašymo apsirikimą Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendime, nurodydamas, kad 4,54 procentų metinių palūkanų skaičiuojamos nuo 195 783,13 EUR (676 000 Lt) negrąžinto kredito sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2014-09-10) iki visiško sprendimo įvykdymo; šią rašymo apsirikimą ištaisančią nutartį nurodė laikyti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo sudedamąja dalimi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovai L. M. ir G. M. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015m. vasario17d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

Dėl hipotekos ir laidavimo santykio. Teismas, tenkindamas ieškinį, rėmėsi tik ieškovo argumentais ir reikalavimais priteisti skolą, tačiau neatsižvelgė į tai, kad atsakovai pagal Kreditavimo sutarties ir pagal Laidavimo sutarties nuostatas įsipareigojo atsakyti savo turtu tik jei kredito gavėjas UAB „Gesika“ neįvykdys prievolės ieškovui. Dėl kredito gavėjo UAB „Gesika“ skolos ieškovas jau vykdo priverstinį skolos išieškojimo procedūrą iš šio trečiojo asmens. Hipotekos lakštais yra įkeistas trečiojo asmens nekilnojamasis turtas: keturi žemės sklypai, du moteliai, karčema, pirtelė, esantys Klaipėdos r., Šakinių k. Dėl to ieškovas turi nukreipti pirmiausia išieškojimą į hipoteka įkeistą turtą ir tik nepatenkinus reikalavimų iš įkeisto turto, reikšti reikalavimus ginčo teisenos tvarka pagrindiniams skolininkams ir jų laiduotojams. Kai hipotekos kreditorius kreipiasi dėl teisės parduoti įkeistą turtą, hipotekos kreditorius, pirmiausia įgyvendinęs teisę nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą, netenka teisės kartu gauti patenkinimą pagal pareikštus reikalavimus ne tik pagrindiniam skolininkui, bet ir už jį laidavusiems asmenims. Prievolės užtikrinimas hipoteka ypatingas tuo, kad kreditorius, pirmiausia, įgyvendinęs savo teisę nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą, negali tuo pačiu reikšti reikalavimus skolininkui ar už jį laidavusiems asmenims. Ieškovui AB DNB bankui pradėjus UAB „Gesika“ įkeisto turto realizavimo procedūras, pirmiausia turi būti užbaigtos turto priverstinio pardavimo procedūros, nes tik tada taps aišku, ar ieškovas turi teisė reikalauti skolos ir kokio dydžio.Dėl palūkanų dydžio. Ieškovas elgėsi nesąžiningai, nes nuolat didino palūkanas UAB „Gesika“, kas tapo nepakeliama našta trečiajam asmeniui. Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Prasidėjus ekonominei krizei UAB „Gesika“, kaip ir daugelis kitų juridinių asmenų, susidūrė su dideliais finansiniais sunkumais, tačiau nepaisant to, ieškovas nuolat didino palūkanas, kas turėjo įtakos, jog trečiasis asmuo neįstengė vykdyti kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Ieškovas, būdamas profesionalas finansavimo srityje ir žinodamas trečiojo asmens UAB „Gesika“ blogą finansinę padėtį ne tik, kad nesiėmė prieinamų priemonių nuostoliams mažinti, bet leido sąmoningai jiems padidėti, didinant palūkanas, kas prieštarauja sąžiningumo, teisingumo, protingumo principams. Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, neatsižvelgė į visas nurodytas aplinkybes, neįvertino visų byloje surinktų įrodymų, rėmėsi tik ieškovo paaiškinimais ir taip gindamas jo interesus priėmė nepagrįstą, neteisėtą ir nemotyvuotą sprendimą, kuris pažeidžia ne tik atsakovų interesus, bet ir proceso teisės normas, prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas AB DNB bankas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, atsakovų apeliacinį skundą atmesti; atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis. Atsakovas papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais dėl laiduotojų ir hipotekos kreditoriaus prievolių apimties, todėl pagrįstai sprendė, kad kreditorius gali reikšti reikalavimą laiduotojams nepasibaigus išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrai. Be to, apeliantas nepagrįstai sutartimi nustatytą palūkanų dydį vadina nesąžiningu, nes kredito sutarties šalys laisva valia susitarė dėl kredito sutarties sąlygų, jų pakeitimų, taip pat ir dėl palūkanų dydžio. Apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo, anot ieškovo, deklaratyvūs, nes teismas rėmėsi visais byloje pateiktais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacinis skundas nagrinėjamas atsakovų L. M. ir G. M. apeliacinio skundo ribose.

Dėl hipotekos ir laidavimo santykio

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo priteisė skolą iš laiduotojų, nes nėra užbaigtos hipoteka įkeisto turto priverstinio pardavimo procedūros.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl hipotekos ir laidavimo, kaip sutartinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, taikymo, yra konstatavęs, kad CK normos šiuos prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus reglamentuoja netapačiai, tačiau jų vienas kitam nepriešpastato, neįtvirtina jų tarpusavio konkurencijos. Hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto. Kai laiduotojas įvykdo prievolę, jam pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę (CK6.83str. 1 d.). Jeigu prievolė priverstinai vykdoma iš kelių solidariųjų bendraskolių (pagrindinio skolininko, kuris yra įkaito davėjas, ir laiduotojo) turto, tai išieškojimo mastas gali ir turėtų būti kontroliuojamas vykdymo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010). Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, pagrįstai vadovavosi minėta kasacinio teismo praktika.

Byloje nustatyta, kad ieškovas AB DNB bankas ir trečiasis asmuo UAB „Gesika“ 2006 m. gegužės 23 d. buvo sudarė kreditavimo sutartį, kuri vėliau buvo patikslinta ir papildyta, pagal kurią bankas kredito gavėjui suteikė 1 900 000 Lt kreditą verslo poreikiams tenkinti (Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2, 4 ir 5, 8 p., 2006 m. gruodžio 22 d. susitarimo Nr. 1 1.1 p.). Trečiojo asmens UAB „Gesika“ prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymas ieškovui buvo užtikrintas tiek įmonei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto įkeitimu (Kreditavimo sutarties Nr. 2-189 specialiosios dalies 11 punktas), tiek atsakovų laidavimu (Laidavimo sutarties Nr. 2-189 1.1, 2.1.1, 4.2 punktai). Laidavimo sutarčių 1.1 punktuose nustatyta solidarioji skolininko ir laiduotojo atsakomybė.

Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad reikalavimo laiduotojams pareiškimo momentu pagrindinio skolininko UAB „Gesika“ prievolės pagal Kreditavimo sutartį buvo įvykdytos ar kad įsiskolinimo suma buvo mažesnė nei ieškinio suma. Atsakovai šiomis aplinkybėmis nesirėmė ir jų neįrodinėjo, o ieškinį prašė atmesti tuo pagrindu, kad ieškovas turi galimybę atgauti visą skolą realizavus įkeistą įmonės turtą. Pažymėtina, kad solidarios atsakomybės atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į šią įstatymo nuostatą, ieškovas neprivalėjo paaiškinti, kodėl iš solidarių laiduotojų prašo priteisti tik dalį skolos ir būtent tokio dydžio sumą.

Ieškovas kartu su ieškiniu pateikė 2014 m. balandžio 28 d. pažymą, iš kurios matyti, kad skola pagal Kreditavimo sutartį 2014 m. balandžio 28 d. sudarė 858 252,02 Lt (676 000 Lt negrąžinto kredito, 107 694,92 Lt nesumokėtų palūkanų, 66 828,21 Lt skaičiuojamų sutartinių palūkanų, 8 301,89 Lt delspinigių). Iš vykdomųjų bylų Nr. 010/13/01564, 0010/13/01566, 0010/12/00143 duomenų matyti, kad antstolis A. S. 2014 m. rugsėjo 22 d. priėmė Patvarkymą dėl neįvykusio turto pardavimo iš varžytynių Nr. S1-298727, iš kurio turinio matyti, kad Kreditavimo sutartimi įkeistas trečiojo asmens turtas iš varžytynių parduotas nebuvo. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, galinčių pagrįsti, kad skola pagal Kreditavimo sutartį yra sumažėjusi ir nebesiekia ieškiniu pareikštos ir pirmosios instancijos teismo priteistos sumos. Be to, kaip minėta, solidarios atsakomybės atveju išieškojimo mastas gali ir turi būti kontroliuojamas vykdymo procese, todėl po teismo sprendimo priėmimo paaiškėjus, kad dalis teismo priteistos sumos jau yra išieškota iš pagrindinio skolininko turto, atitinkama dalimi sumažėja iš laiduotojų išieškotina suma.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo išvada, kad kreditorius turi reikalavimo teisę į laiduotojus, nors ir nėra užbaigtos hipoteka įkeisto turto priverstinio pardavimo procedūros, laikytina pagrįsta.

Dėl palūkanų dydžio

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovų nurodytą aplinkybę, jog ieškovas nuolat didino palūkanas ekonominės krizės metu pagal kreditavimo sutartį ir tai turėjo įtakos pagrindinio skolininko UAB „Gesika“ negalėjimui vykdyti kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai turi teisę laisvai nuspręsti, sudaryti konkrečią sutartį, ar ne, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, savarankiškai nustatyti sudaromos sutarties sąlygas, turinį bei formą.

Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad visi susitarimai (įskaitant susitarimą, kuriuo buvo pakeistas palūkanų skaičiavimas) prie 2006 m. gegužės 23 d. Kreditavimo sutarties Nr. 2-189 buvo pasirašomi trečiojo asmens (kredito gavėjo) UAB „Gesika“ prašymu (susitarimo Nr. 1 (D) p., susitarimo Nr. 2-189/2 (B) p., susitarimo Nr. 2-189/3 (C) p., susitarimo Nr. 2-189/4 (D) p.). Nagrinėjamu atveju palūkanų skaičiavimas buvo pakeistas 2009 m. rugpjūčio 28 d. susitarimu Nr. 2-189/4 (susitarimo 1.2 p.), t. y. po to, kai kredito gavėjas tinkamai nevykdė kreditavimo sutartimi ir jo pakeitimais prisiimtų įsipareigojimų. Be to, iš 2009 m. rugpjūčio 28 d. susitarimo Nr. 2-189/4 1.2 p. matyti, kad fiksuota 12,32 proc. palūkanų norma buvo nustatyta iki 2009 m. lapkričio 27 d., o vėliau už gautą kreditą iki visiško kredito grąžinimo ieškovui DNB bankui turėjo būti mokamos kintamos palūkanos, kurių dydis priklausė nuo objektyvių aplinkybių (VILIBOR palūkanų normos ir banko maržos). Šios sąlygos buvo gerai žinomos abiems apeliantams, kurie sutiko su kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimais, savo sutikimą išreikšdami pasirašydami susitarimus prie kreditavimo sutarties. Taigi apie riziką, kuri atsiranda sudarant laidavimo sutartį, atsakovai buvo tinkamai informuoti, kadangi atsakovų pasirašytų laidavimo sutarties 2.1.1 punkte laiduotojų rizika aiškiai apibrėžta, įtvirtinant jų pareigą visu savo turtu solidariai atsakyti pagal kredito gavėjo prievoles. Laidavimo sutarties sąlygos su atsakovais buvo suderintos ir jų priimtos, nes tokia jų valia buvo išreikšta pasirašant sutartį. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nei įstatyme įtvirtintas reglamentavimas, nei teismų praktikoje suformuluoti išaiškinimai nesuteikia pagrindo išvadai, kad ekonominės krizės situacija per se reiškia nenugalimos jėgos faktą, dėl kurio visuotinai atleidžiama nuo sutartinių prievolių vykdymo ir sutarčių nevykdymo teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad bankas vienašališkai didino palūkanas. Iš bylos duomenų matyti, kad kredito gavėjas UAB „Gesika“ prašė pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas, t. y. jis inicijavo kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimą, su palūkanų dydžio pakeitimais sutiko, o laiduotojai savo sutikimą su pakeistomis palūkanomis išreiškė pasirašydami susitarimus prie kreditavimo sutarties. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog trečiasis asmuo ginčijo palūkanų dydį, kvestionavo kreditavimo ar jo pakeitimų sąlygas. Nagrinėjamu atveju, svarbu ir tai, kad apeliantas G. M. yra pagrindinio skolininko UAB „Gesika“ vadovas ir akcininkas, o L. M. buvo šio juridinio asmens vadovė. Ši aplinkybė leidžia teigti, jog apeliantai žinojo apie kredito gavėjo prisiimtų įsipareigojimų, taip pat ir palūkanų, dydį, pasirašydami laidavimo sutartį sutiko laiduoti už trečiajam asmeniui suteiktą kreditą, mokėtinas palūkanas. Vien ta aplinkybė, kad apeliantai netinkamai įvertino prisiimamą atsakomybę ir galimų nuostolių dydį, nesudaro pagrindo atleisti juos nuo paskaičiuotų palūkanų mokėjimo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė netesybas reglamentuojančias materialinės teisės normas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, bei keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinę šioje byloje esančius įrodymus, kuriuos nustatė iš šalių paaiškinimų, rašytinių įrodymų, padarė pagrįstą išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina ieškovo reikalavimų pagrįstumą. Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Todėl vien pats faktas, kad yra priimamas kuriam nors byloje dalyvaujančiam asmeniui nepalankus sprendimas, dar nereiškia, kad byloje esantys įrodymai įvertinti netinkamai. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantai nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jų pagrindu būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Pažymėtina, kad teismas įvertino visus byloje pateiktus įrodymus ir tik jų visuma sudarė pagrindą priimti pirmiau nurodytą sprendimą.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių, todėl apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo teismo sprendimui panaikinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Netenkinus apeliantų G. M. ir L. M. apeliacinio skundo, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos. Ieškovas AB DNB bankas patyrė 363 EUR atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo ir surašymo dydžio išlaidų. Šios išlaidos priteistinos iš atsakovų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantų G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui AB DNB bankui (į. k. 112029270) 363 (tris šimtus šešiasdešimt tris) EUR, t. y. iš kiekvieno apelianto po 181,50 EUR, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Konstantinas GurinasNijolė PiškinaitėEgidijus Žironas