Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3942-374/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Bylos duomenys patvirtina, jog butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kuriam ieškovė tiekė šilumos energiją, nuosavybės teise priklausė A. Ž., kuris (duomenys neskelbtini) mirė (b. l. 5-8). Nei vienam įpėdiniui nepriėmus palikimo, mirusiojo A. Ž. turtas – minėtas butas, perėjo Lietuvos Respublikai pagal 2014 m. kovo 27 d. Palikimo perėjimo valstybei liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 9 – 10). Ieškovė apie A. Ž. mirtį informavo VMI prie FM 2012 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 3.3 -558 (b. l. 12-14). Atsakovė po susirašinėjimo su ieškove 2014 m. gegužės 8 d. raštu Nr. (28.8-08-4)-RNA-17078 (b. l. 11) sutiko apmokėti susidariusią 934,16 Lt skolą nuo 2012 m. gegužės mėnesio, t.y. nuo pranešimo gavimo apie galimai paveldimą turtą datos. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl 1 317,63 Lt skolos, susidariusios nuo buto savininko mirties (duomenys neskelbtini) iki 2012 m. balandžio 10 d., priteisimo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu šią skolą priteisė.

Byloje kilo ginčas dėl pareigos naujajam turto savininkui (atsakovei - apeliantei Lietuvos Respublikai, arba Valstybei) vykdyti su paveldėto turto išlaikymu susijusias prievoles, nei vienam buvusio savininko įpėdinių nepriėmus palikimo, apie ką ieškovė, butui tiekusi šilumos energiją, atsakovės atstovę informavo tik po 2 metų ir 3 mėnesių po A. Ž. mirties (duomenys neskelbtini).

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad ieškovė ilgą laiką nesiėmė priemonių didėjančioms skoloms sustabdyti, nors jai buvo žinoma, kad ginčo buto savininkas sistemingai nemokėjo mokesčių už pateiktą šilumą, o apie A. Ž. mirtį (duomenys neskelbtini) UAB „Litesko“ pranešimas VMI prie FM buvo gautas tik 2012 m. gegužės 15 d. Vis tik apeliantė pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas įvertino jam pateiktą antstolių vykdomųjų bylų sąvado išrašą (b. l. 34 -37), iš kurio matosi, kad pirmoji vykdomoji byla dėl skolos už patiektą šilumą išieškojimo iš mirusio buto savininko užvesta dar 2006 m. (vyk. b. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 1057,36 Lt UAB „Litesko“ filialui UAB „Marijampolės šiluma“ pilnai įvykdyta), vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išieškota 526,54 Lt suma UAB „LITESKO“ ir vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) vykdomas 404,72 Lt išieškojimas UAB „Litesko“ filialui UAB „Marijampolės šiluma“, tačiau tai tik patvirtina, kad ieškovė dar esant A. Ž. gyvam, operatyviai priimdavo sprendimus išieškoti nemokamas skolas, bet tai nepaneigia ieškovės teiginio, kad ji neturi ir negali operatyviai sužinoti informacijos apie mirusius asmenis (vartotojus), o tuo labiau apie tai, kad jie neturi nei vienos eilės įstatyminių įpėdinių, nes tokios informacijos neteikia nei valstybės ar savivaldybės institucijos, nei kiti subjektai. Nors ieškovė pripažįsta, kad ji pati geranoriškai savo veikloje stengiasi visais įmanomais būdais (informacija skelbiama spaudoje, darbuotojų žiniomis ir kt.) sužinoti apie mirusius ieškovės vartotojus, tačiau nepaneigtina, jog neretai reikalinga informacija ieškovę pasiekia kur kas vėliau, negu yra įvykęs pats faktas. Pagal 2004 m. gegužės 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 43 punktą, pareigą informuoti atitinkamą mokesčių inspekciją (pagal turto buvimo vietą) apie numatomą palikimo perėjimą valstybei turi kompetentingos valstybės (savivaldybės) institucijos atstovai (pareigūnai), bet ne ieškovė. Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų aprašo 15.9 punktas numato, kad šilumos vartotojas privalo „raštu informuoti šilumos tiekėją, jei keičiasi šilumos vartotojas (butų ar kitų patalpų savininkas) ar pasikeičia buto ir (ar) patalpos duomenys“. Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-7-18/2014) nurodyta, jog valstybė yra specifinė paveldėjimo teisinių santykių dalyvė. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.2 str. 3 d.). Taigi valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, valstybei palikimas pereina ir pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 str. 1 d.). Kai įpėdinių nėra, valstybei atstovaujanti institucija gali kreiptis dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, nelaukdama, kol sueis aštuoniolika mėnesių nuo palikėjo mirties. Kai nežinoma, ar yra įpėdinių, valstybei atstovaujanti institucija ir notaras turi imtis priemonių, kad per protingą terminą tai išsiaiškintų. Todėl ne ieškovė, kaip šilumos tiekėjas, bet būtent valstybei atstovaujančios institucijos ir (ar) pareigūnai gali ir turi kiekvienu atveju dėti maksimalias pastangas, siekdami išsiaiškinti, ar yra mirusio asmens palikėjų, o jeigu ne – operatyviai kreiptis dėl palikimo priėmimo.

Apeliantė teigia, jog ieškovė, žinodama apie nuolat augančius įsiskolinimus, nesiėmė priemonių didėjančioms skoloms sustabdyti, nevykdė pareigos bendradarbiauti su atsakove tiek dėl skolos, kuri susidarė iki palikėjo mirties, tiek dėl skolos, susidariusios po palikėjo mirties. Atsakydamas į šiuos argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju atsakovė be pareigos bendradarbiauti nenurodė, kokių konkrečiai veiksmų turėjo imtis ir nesiėmė ieškovė didėjančioms skoloms sustabdyti ir neginčijo, kad į butą, kurio šildymo įrenginiai yra prijungti prie centralizuotai tiekiamos šilumos tinklų, visu ginčo laikotarpiu ieškovė tiekė centralizuotai gaminamą šilumos energiją. Pagal teisės aktus šilumos tiekėjas (ieškovė) neturi teisės, siekdamas sumažinti/sustabdyti didėjančius įsiskolinimus, sustabdyti/nutraukti šildymo daugiabučiame name (CK 6.390 str. 5 d., Šilumos ūkio įstatymo 14 str. 1 d.) ar pavieniame bute (tam net nebūtų techninės galimybės, nes daugiabučiuose namuose yra įrengtos bendros šildymo sistemos), ar nepriskirti tokiam butui šilumos, t. y. šilumos tiekėjas neturi jokių priemonių/ galimybių nutraukti šilumos tiekimą į butą.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog nagrinėjamos bylos dalyku nebuvo skola, kuri susidarė iki palikėjo A. Ž. mirties ir kurios tenkinimo tvarka yra reglamentuota CK 5.63 straipsnyje, bei pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu teisingam bylos išnagrinėjimui nėra teisiškai reikšmingi ir įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui nedaro, todėl dėl jų nepasisako.

CK 6.200 straipsnio 2 dalis numato, kad vykdydamos sutartį šalys privalo bendradarbiauti. Šalių bendradarbiavimo principas reikšmingas vertinant, kaip prievolės šalys keitėsi informacija, reikšminga prievolei vykdyti, iš sutarties sąlygų kilusiems neaiškumams pašalinti, ar nebuvo pažeista šalių turtinių interesų pusiausvyra ir ar viena šalis iš šio sandorio negavo nepagrįstos naudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-7-3/2006; 2014 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Finansų rizikos valdymas“ v. A. J., bylos Nr. 3K-3-121/2014). Kasacinio teismo išaiškinta, kad kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės (CK 6.64 str. 1 d. 1 p.). Net ir konstatavus kreditoriaus kaltės dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo buvimą, CK 6.259 straipsnis palieka teismo diskrecijai spręsti, ar kreditoriaus kaltės laipsnis, forma, apimtis ir pan. sudaro pagrindą sumažinti skolininko atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje I. M. v. N. I., bylos Nr. 3K-3-120/2008.).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju sutarties dėl šilumos tiekimo šalys nebuvo sudarę. Apeliacinės instancijos teismas sutinka ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad ji neturi galimybės operatyviai gauti informacijos apie visus vartotojus, įskaitant ir mirusius, kad dėl objektyvių priežasčių negalėjo ir neturėjo žinoti, kada butų savininkai numirė ir kad niekas nepriėmė palikimo, todėl konkrečiu atveju ir negalėjo anksčiau informuoti atsakovės, kaip galimos įpėdinės. Iš dalies sutiktina su apeliantės argumentu, kad ieškovė ilgą laiką nesiėmė priemonių didėjančioms skoloms sustabdyti, tačiau pažymėtina ir tai, kad įstatymas nenumato konkretaus termino, be ieškinio senaties, kada kreditorius turi pradėti ginti savo pažeistas teises. Be to, kaip jau buvo minėta, skolos už ginčo butui patiektą šilumą buvo išieškomos per antstolių kontorą, kas leidžia spręsti, kad šio buto savininkas sistemingai nemokėjo mokesčių už patiektą šilumą, todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai, kad ir toliau nebuvo mokami mokesčiai, augo skolos, negalėjo sukelti ieškovei išskirtinio susirūpinimo. Įvertinus nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais ir pripažinti, jog būtent ieškovė kalta dėl susidariusios skolos dėl nepakankamo bendradarbiavimo su atsakove, ne laiku informavimo apie susidariusį įsiskolinimą bei laikyti, jog ji pažeidė prievolę.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, neturi pagrindo šioje byloje konstatuoti kreditoriaus (ieškovės) kaltę ir sumažinti atsakovės civilinę atsakomybę arba ją visiškai nuo jos atleisti (CK 6.64 str., 6.248 str. 4 d., 6.259 str., 6.282 str. 1 d.), o taip pat nesivadovauja apeliantės nurodoma Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1138-781/2014, kurios aplinkybės yra skirtingos nuo nagrinėjamos bylos. Pažymėtina, jog toje byloje valstybė apie buto savininko mirtį (duomenys neskelbtini) šiluminę energiją tiekusios įmonės buvo informuota tik 2007 m. gegužės 11 d., t. y. daugiau kaip po ketverių metų, kai tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovė apie palikimo nepriėmimą informavo atsakovę po 2 metų ir 3 mėnesių po A. Ž. mirties (duomenys neskelbtini), kas (t. y. terminas, tik nežymiai viršijantis 18 mėnesių terminą visų eilių įpėdiniams palikimui priimti) laikytina pakankamai protingu terminu, atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 5.2 straipsnio 3 dalį mirusiojo turtas pereina valstybei tik jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą (CK 5.11 str.), nei pagal testamentą, arba nei vienas įpėdinis nepriėmė palikimo. Pažymėtina ir tai, jog aplinkybė, kad atsakovė skolinius įsipareigojimus apmoka iš mokesčių inspekcijai skirtų Lietuvos Respublikos biudžeto asignavimų, tačiau tai besąlygiškai netaikoma visais atvejais apmokant skolas, susidariusias nuo palikėjo mirties momento (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Taisyklių 47 p.), nagrinėjamu atveju negali būti pagrindas atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės, nes išlaidos už ginčo butui centralizuotai tiekiamą šilumos energiją, laikytinos būtinosiomis išlaidomis, kurios susidaro Lietuvos Respublikai tapus turto savininke.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis skundas atmestinas, o teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.