- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-08-02
- Bylos Nr.
- eI-3311-816/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01502-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jovita Einikienė, Rūta Miliuvienė, Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- A. U.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Mindaugas Paukštė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Inos Kirkutienės ir Rūtos Miliuvienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas), byloje dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. U. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. (15/6-13)1U-7 dėl Pakistano Islamo Respublikos piliečio A. U. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Pakistano Islamo Respubliką (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad pareiškėjas nekelia ir negalėtų sukelti grėsmės viešajai tvarkai, bausmę atliko, nėra linkęs į nusikaltimus. Jį su Lietuva sieja labai stiprūs socialiniai ryšiai. Jo sutuoktinė J. R. ir dukra gyvena kartu su pareiškėju. Abu sutuoktiniai siekia ramaus ir paprasto gyvenimo Lietuvoje, leisti savo vaiką į darželį bei mokyklą. Atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą į šias aplinkybes neatsižvelgė. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos žmogaus teisių teismo praktika, teigia, kad skundžiamu Sprendimu jam visiškai apribojama teisė bendrauti su šeima, jis atskiriamas nuo savo vaiko.
Pažymi, kad Migracijos departamentas neprašė pareiškėjo patikslinti duomenų ar pateikti pasiaiškinimą dėl kokių nors aplinkybių. Tiesiog nusprendė atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas mano, kad ši sankcija pritaikyta jo atžvilgiu yra neproporcinga.
Be to, pareiškėjas teigia, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio, nes Sprendime nurodyti tik teisės aktų straipsniai, be motyvų. Deklaratyviai nurodoma, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, visiškai nevertinant jo perspektyvų, pasimokymo iš klaidų, taip pat šeimos išskyrimo, kas sukeltų didelę žalą vaiko motinai, kuri ne tik prarastų vyrą, bet ir savo vaiko tėvą.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (elektroninės administracinės bylos lapai, toliau – e. b., l. 26–30). Nurodo, kad, remiantis Policijos departamento pateikta informacija, pareiškėjas buvo nuteistas už vieną nesunkų nusikaltimą ir vieną sunkų nusikaltimą. Policijos departamentas siūlė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerių metų laikotarpiui. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 31 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį 1 dalį. Jam paskirta 18 parų arešto bausmė, kuri Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 20 d. nuosprendžiu pakeista į (20 MGL) 753,20 eurų baudą. Informacijos apie baudos sumokėjimą nėra. Vilniaus apygardos teismo 2018-05-17 nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 292 straipsnio 2 dalį. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas jau buvo teistas, bet išvadų nepadarė ir praėjus trumpam laiko tarpui vėl padarė naują nusikaltimą, paskyrė jam realią 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pareiškėjas jam paskirtą bausmę atliko nuo 2017-07-07 iki 2019-01-07, remiantis BK 66 straipsniu į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2017-07-07 iki 2018-05-17.
Dėl to atsakovas mano, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas, akto redakcija galiojusi sprendimo priėmimo metu) ir kitų teisės aktų pagrindu, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos. Sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Be to ginčijamas sprendimas paremtas ne tik objektyviomis aplinkybėmis, bet ir įvertinus šeiminius ir kitus ryšius tarp pareiškėjo ir Lietuvoje gyvenančių asmenų.
Pažymi, kad pareiškėjas ilgą laiką negyveno nei su savo žmona, nei su dukra. Su dukra susipažino internetu, bendraudavo internetinėmis bendravimo priemonėmis. 2016 m. grįžęs į Lietuvą, jis negyveno su žmona ir dukra. Vėliau užsienietis buvo apgyvendintas Užsieniečių registracijos centre, po to jis buvo sulaikytas, atliko paskirtą įkalinimo bausmę. Išėjęs iš įkalinimo įstaigos jis apsigyveno kartu su žmona ir dukra. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas daugiau nei 8 metus, nuo tada, kai gimė jo dukra, nedalyvavo aktyviai jos gyvenime, pastoviai jos neišlaikė, susipažino internetu, bendraudavo per Skype, konstatuota, kad tarp asmenų nėra susiklostęs artimas ryšys. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas nuo 2009 m. pabaigos iki 2016 m. negyveno Lietuvoje, o į Lietuvą buvo grįžęs tik kelis kartus, į tai, kad J. R. nuo dukters gimimo (duomenys neskelbtini) gyveno Lietuvoje, į Ispaniją pas pareiškėją buvo nuvykusi tik 4 kartus, konstatuotina, kad sutuoktiniai nėra sukūrę savo namų. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad tarp pareiškėjo, J. R. ir M. R. neegzistuoja faktinių šeimos santykių ir šeimos gyvenimo, todėl faktas, jog Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė ir dukra, nėra kliūtis išsiųsti jį į Pakistano Islamo Respubliką, juo labiau, kad pareiškėjo kontaktas su dukterimi ir žmona gali būti išlaikytas telefonu, kitomis elektroninėmis ryšio priemonėmis, kuriomis pareiškėjas ilgą laiką naudojosi praeityje, susipažindamas ir bendraudamas su dukra M. ir žmona J., negyvendamas kartu su jomis Lietuvos Respublikoje.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą iš esmės analogiškais argumentais, kaip ir atsakovas (e. b. l. 99–101). Papildomai paaiškino, kad pagal esamus faktus bei atliktą faktinių aplinkybių vertinimą, Policijos departamento sprendimas pripažinti pareiškėją keliantį grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei yra pagrįstas. Pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai yra reali ir akivaizdi laiko ir įrodymų pakankamumo atžvilgiu, susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu. Policijos departamento išvados pagrindu, priimtas Migracijos departamento sprendimas (išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, uždrausti atvykti į Lietuvos į Lietuvos Respubliką dvejus su puse metų nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į C.SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti bei apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalies dvejus su puse metų nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos) yra proporcingos priemonės siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas, jo atstovas skundą palaikė, prašė jį tenkinti skunde nurodytais argumentais. Pareiškėjo atstovas papildomai pažymėjo, kad atsakovo sprendimas yra formalus. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas buvo nubaustas laisvės atėmimo bausme už apysunkį nusikaltimą, o ne už sunkų, kaip nurodoma skundžiamame sprendime.
Šalies argumentai
Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad jis nuosprendžiu jam paskirtos baudos dar nėra sumokėjęs, pažymėjo, kad jo banko sąskaitoje yra 2 000 eurų, todėl antstolis turėjo ir galėjo nuskaityti baudą nuo jo banko sąskaitoje esančių pinigų. Nemano, kad kelia grėsmę visuomenei. Po atliktos bausmės įkalinimo įstaigoje pastarąjį pusmetį neįvykdė nė vieno nusižengimo. Nesutinka, kad jam įvykdžius nusikaltimą Lietuvoje, atsakovo sprendimu jam uždraudžiama atvykti ne tik į Lietuvos Respubliką, bet ir kitas ES valstybes nares. Kolegija pareiškėjo klausė, kokie įrodymai patvirtina, kad jis yra J. R. dukros tėvas. Pareiškėjas atsakė, kad santuoka įregistruota Ispanijoje (duomenys neskelbtini), dukra gimė (duomenys neskelbtini) m. Ir todėl pareiškėjas mano, kad ji automatiškai yra jo dukra. Be to, pažymėjo, jog dukros išvaizda panaši į jo („yra tamsi kaip jis“). Patvirtino, kad tėvystės įstatymais nustatyta tvarka nėra pripažinęs. Taip pat nurodė, kad kartais konfliktuoja su J. R. motina, todėl gyvena kitoje vietoje. Kartu nurodė ir, kad gyvena viename bute su J. R. ir dukra. Juos išlaiko J. R.. Kilmės šalyje giminaičių turi, t. y. ten gyvena jo sena motina ir du broliai.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytais argumentais. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas neturi jokio teisėto pagrindo (leidimo gyventi ir pan.) Lietuvoje, todėl, net jeigu jis nebūtų išsiųstas, jo padėtis Lietuvoje nepasikeistų (jis ir toliau negalėtų dirbti, būtų nedraustas ir t. t.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta J. R. parodė, kad „šitas ponas yra mano vyras“, juridiškai, teisiškai sutuoktinis. Santuokoje yra 11 metų. Iš jų kartu su pareiškėju gyveno apytikriai dvejus metus. Paprašius patikslinti nurodė, kad metus gyveno Ispanijoje, paskui Lietuvoje pusantrų metų ir pastaruosius pusę metų pareiškėjui išėjus iš įkalinimo įstaigos. Nurodė, kad su pareiškėju turi bendrą vaiką (dukrą). Tėvystė įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinta. Dukros susilaukė Lietuvoje. Registruodama dukros gimimą duomenų apie dukros tėvą nepateikė. Laikotarpiu, kai su pareiškėju negyveno bendravo per „skype“, „viber“. Kolegijai paklausus dėl kokių priežasčių ji su pareiškėju kartu negyveno. Ji nurodė, kad dukra buvo maža, o ji Lietuvoje dirbo ne pilną darbo dieną, tuo tarpu pareiškėjas ten daugiau uždirbo. Kas išlaiko „šeimą“? „Šeimą“ išlaiko ji“. Paklausus kokios jos mėnesinės pajamos, kuo ji užsiima? Atsakė, kad užsiima individualia veikla, „prekiauja Gariūnuose“, mėnesinės pajamos apie 700 – 800 eurų. Nurodė, kad gyvena jos mamos bute. Kiek asmenų gyvena bute? Jos mama, ji ir dukra. Pareiškėjas nėra deklaravęs gyvenamosios vietos jos mamos bute. Pildydamas Migracijos departamente dokumentus savo gyvenamąją vietą nurodė būtent šį adresą, t. y. nurodė, kad ten gyvena. Jos mama yra senamadiška, tai ji konfliktuoja su pareiškėju. Jis dabar (apytikriai pastarąsias dvi savaites) gyvena Trakų raj. pas jos tėvą. Su dukra pareiškėjas bendrauja rusiškai. Patvirtino, kad pareiškėjas kalba rusiškai. Kolegijai paklausus koki jos dukros santykiai su pareiškėju, J. R. atsakė, kad „jie priėmė vienas kitą“. Paklausus, kiek laiko pareiškėjas dukros neaugino, atsakė, kad penkerius metus. Kartais ji gaudavo pajamų iš jo per jo draugus. Paklausus, ar pareiškėjas lankosi dukros mokykloje, pvz. lydi dukrą į mokyklą, lankosi tėvų susirinkimuose, atsakė, kad kartu buvo dukros mokykloje per rugsėjo pirmosios šventę.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas
Nagrinėjamojoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2019 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. (15/6-13)1U-7 „Dėl Pakistano Islamo Respublikos piliečio A. U. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Pakistano Islamo Respubliką“, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad Migracijos departamentas 2018 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. (15/6-13) 12PR-67 atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento 2018 m. balandžio 19 d. sprendimu, 2018 m. birželio 29 d. apskundė jį Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2018 m. gruodžio 10 d. nusprendė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas 2018 m. gruodžio 20 d. pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2019 m. vasario 28 d. nutartimi atmetė pareiškėjo skundą ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimą.
Migracijos departamentas 2019 m. kovo 15 d. gavo Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vidaus reikalų ministerijos Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos (toliau – VSAT) raštą Nr. (21)-14-785, kuriame konstatuota, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir visuomenei bei nurodo, jog tikslinga, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 5 dalyje nustatytu pagrindu, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metų laikotarpiui (e. b. l. 71). Taip pat Migracijos departamentas 2019 m. kovo 18 d. gavo Policijos departamento raštą Nr. 5-S-2550, kuriame konstatuota, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei (e. b. l. 63–65).
Ginčijamu Sprendimu Migracijos departamentas, remdamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalyje ir 126 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pagrindais, pareiškėjo asmens bylos duomenimis, bei Policijos departamento ir VSAT išvadomis, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, 133 straipsnio 2, 7 ir 8 dalimis, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Tvarkos aprašas, 2018 m. liepos 2 d. akto redakcija), 38.2 ir 39 punktais, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau - Taisyklės), l1¹ punktu, Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas, 2018 m. spalio 15 d. akto redakcija), 55.2.4 papunkčiu, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalimi, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, pavesti Vilniaus vyriausiajam policijos komisariatui vykdyti Islamo Respublikos piliečio A. U. išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Pakistano Islamo Respubliką, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus su pusę metų nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į C.SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus su pusę metų nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos (e. b. l. 80–84).
Taip pat buvo atsižvelgta į tai, kad nebuvo nustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad pareiškėjas teisminio nagrinėjimo metu neturi jokio teisėto pagrindo gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. jam nesuteiktas prieglobstis, nėra galiojančių vizų, neturi jam išduoto galiojančio leidimo gyventi ir kitų įstatymų numatytais pagrindais įgytos teisės gyventi Lietuvoje. Tai, kad Vilniaus apygardos teise nagrinėjama administracinė byla dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui ES piliečio šeimos nario kortelę, neduoda pagrindo spręsti apie teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima Migracijos departamentas, o juos vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba arba policija. Vykdydamos priimtą sprendimą šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, šioje dalyje nurodytos institucijos dėl sprendimo vykdymo konsultuojasi su sprendimą užsienietį išsiųsti priėmusia valstybe (Įstatymo 127 straipsnio 5 dalis).
Užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui (Įstatymo 133 straipsnio 2 dalis). Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Įstatymo 133 straipsnio 7 dalis). Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (Įstatymo 133 straipsnio 8 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Aprašo 55.2.4 punkte numatyta įstaiga, kuriai pavedama vykdyti sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo arba sprendimą dėl kitos valstybės sprendimo vykdymo galimumo, atsižvelgiant į užsieniečio buvimo vietą, – policijos įstaigą arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos struktūrinį padalinį.
Taisyklių 11¹ dalyje numatyta, kad duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Duomenys iš sąrašo C. SIS pateikiami, Migracijos departamentui priėmus atitinkamą sprendimą įtraukti į C. SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį.
Pažymėtina, kad užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimą pagal kompetenciją atlieka Policijos departamentas arba VSAT (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 (akto redakcija galiojusi nuo 2017 02 11 iki 2019 07 01) patvirtinto Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyto, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo 12.1 papunktį, užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad jis buvo nuteistas už apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; pagal 12.2 papunktį – kai jis buvo nuteistas už nusikaltimą, už kurį nubaustas ne mažesne kaip vienų metų laisvės atėmimo bausme; pagal 13.1 papunktį, užsienietis gali būti vertinamas, kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad jis buvo nuteistas už baudžiamąjį nusižengimą ar nesunkų nusikaltimą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent konkrečių faktinių duomenų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).
Iš bylos medžiagos matyti, kad Migracijos departamentas kreipėsi į Policijos departamentą ir VSAT su paklausimais, ar pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.
VSAT 2019 m. kovo 15 d. raštu Nr. (21)-14-785 informavo Migracijos departamentą, kad pagal turimus duomenis pareiškėjo buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. VSAT manymu, tikslinga užsieniečiui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metų laikotarpiui.
Migracijos departamentas 2019 m. kovo 18 d. iš Policijos departamento gavo išvadas, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-934-932/2017 pareiškėjas pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje (viešosios tvarkos pažeidimas), jam paskirta 18 parų arešto bausmė. Vilniaus apygardos teismas Vilniaus apylinkės teismo 2017 m. kovo 31 d. nuosprendį dalyje dėl bausmės paskyrimo A. U. pakeitė ir A. U. už BK 284 str. numatytą nusikalstamą veiką skyrė 753,20 Eur dydžio baudą. Nuosprendis įsiteisėjo 2017 m. birželio 20 d. Informacijos apie baudos sumokėjimą nėra. Taip pat Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-128-195/2018 pareiškėjas pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 292 straipsnio 2 dalyje („Neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną“), jam paskirta 1 metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. lapkričio 9 d. nutartimi palikdamas nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendį ir atmesdamas nuteistojo A. U. apeliacinį skundą, nurodė, kad A. U. padarė tyčinį sunkų nusikaltimą. Policijos departamentas, atsižvelgdamas į pareiškėjo padarytų veikų visumą ir pakartotinumą, padarė išvadą, kad jo padarytos veikos nėra atsitiktinės, paskirtos bausmės tikslo nepasiekė, todėl galima teigti, kad pareiškėjo elgesys ateityje nesikeis ir jis gali daryti naujus nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus.
BK 11 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, kaip minėta yra nuteistas už BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, o BK 292 straipsnio 2 dalyje numatyta maksimali laisvės atėmimo bausmė iki aštuonių metų, Migracijos departamento sprendimo išvada, kad pareiškėjas yra nuteistas už sunkų nusikaltimą yra pagrįsta objektyviais duomenimis.
Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Policijos departamento ir VSAT pateiktomis išvadomis, t. y. buvo įvertinta informacija, gauta iš institucijų, kurių kompetencijai priskirta vertinti, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Tiek Policijos departamento ir VSAT pateiktose išvadose, tiek Sprendime nurodomi konkretūs, objektyviai tikrovėje egzistuojantys, o ne numanomi duomenys, patvirtinantys pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.
Be to, neteisėtas žmonių gabenimas yra rimtas tarpvalstybinio pobūdžio nusikaltimas, suteikiantis dideles pajamas nusikaltėliams bei organizuotoms jų grupėms, todėl darantis didelę žalą žmonėms ir keliantis itin neigiamas socialines ir ekonomines pasekmes. Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką (neteisėtą žmonių gabenimą per valstybės sieną) pareiškėjas padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos švelnesnės bausmės, t. y. nesumokėjęs jam paskirtos baudos (posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad vis dar nėra sumokėjęs baudos), be to, praėjus vos kelioms dienoms po to, kai buvo priimtas ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtą su laisvės apribojimu susijusią bausmę švelninantis Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 30 d. nuosprendis. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas yra linkęs nesilaikyti visuomenėje nusistovėjusių elgesio taisyklių ir jo daromos nusikalstamos veikos sunkėja.
Remiantis EŽTT praktika, teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. pvz., 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Mehemi prieš Prancūziją).
Pareiškėjas teigia, kad jį Lietuvos Respublikoje sieja šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančia sutuoktine Lietuvos Respublikos piliete ir dukra. Pareiškėjo teigimu, sprendimas yra neproporcinga priemonė, nes, jį išsiuntus į Pakistano Islamo Respubliką ir uždraudus atvykti 2,5 metų, bus pažeisti jo šeimos ir nepilnamečio vaiko interesai.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Ispanijos Karalystės civilinės būklės registro duomenimis pareiškėjas (duomenys neskelbtini) m. Barselonoje, Islamo centre, sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete J. R.. Vidaus reikalų informacinėje sistemoje yra įrašas, kad nuo (duomenys neskelbtini) pareiškėjas yra vedęs, sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė J. R., gim. (duomenys neskelbtini). Šioje sistemoje yra įrašas, kad J. R. turi dukrą M. R., gim. (duomenys neskelbtini). Įrašų apie M. R. tėvą nėra. Santuoka Lietuvoje neįregistruota ir neapskaityta. Posėdžio metu J. R. parodė, kad santuokos Lietuvoje neįregistravo, dukros susilaukė Lietuvoje, registruodama gimimą duomenų apie dukros tėvą nepateikė.
Lietuvos Respublikoje J. R. ir pareiškėjas nėra laikomi sutuoktiniais, nes jų santuoka nėra įregistruota Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. J. R. dukra neturi juridiškai tėvo. Pareiškėjas su J. R. skirtingu laikotarpiu gyveno tik apytikriai dvejus metus. Nei pareiškėjas, nei J. R. nededa jokių pastangų pripažinti santuoką pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Pareiškėjas nesiekia pripažinti tėvystės įstatymų nustatyta tvarka, neteikia išlaikymo dukrai ne tik dabar, bet ir laikotarpiu, kai J. R. ir pareiškėjas kartu negyveno (teismui nepateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas finansiškai prisidėjo (prisideda) prie M. R. išlaikymo). Visuma šių aplinkybių neįrodo J. R. ar jos dukros tvirto ryšio su pareiškėju. Atsižvelgiant į tai, kad Ispanijoje santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini) m., o J. R. nurodo, kad su pareiškėju kartu per visą šį laikotarpį gyveno tik 2 metus, o kai kartu negyveno jie bendraudavo telefonu, per „Skype“ „Viber“ pritartina atsakovo pozicijai, kad jie ir toliau galės bendrauti tuo pačiu būdu.
Tvarkos aprašo 37 punkte nustatyta, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Pagal tvarkos aprašo 38.2 papunktį, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas 5 metų laikotarpis, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Tos pačios tvarkos aprašo 39 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 papunkčiuose. Migracijos departamentas atsižvelgęs į tai, kad, pareiškėjas yra užsienyje vedęs Lietuvos Respublikos pilietę, su kuria turi nepilnametę dukrą, paghrįstai pritaikė tvarkos aprašo 39 punkte įtvirtintą nuostatą ir jo atžvilgiu nuo tvarkos aprašo 38.2 punkte nurodyto termino nustatė perpus trumpesnį draudimo atvykti laikotarpį, t. y. 2,5 metų.
Kolegija, įvertinusi tai, kad pareiškėjas įvykdė vieną nesunkų (paskirtos bausmės nesumokėjo iki šiol, t. y. nuosprendžio neįvykdė) ir vieną sunkų nusikaltimą, daro išvadą, kad užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, taip pat tai, kad padaryto nusikalstamo numatyto BK 292 straipsnio 2 dalyje veikos pobūdis rodo, kad nusikalstama veika nėra atsitiktinė. Pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali ir akivaizdi, o išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį Pakistano Islamo Respubliką, uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno erdvės valstybes 2,5 metų nuo išsiuntimo dienos vertintina kaip proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos visuomenės ir Bendrijos interesus. Tai, kad galiojant Sprendimui, pareiškėjas galimai patirs tam tikrų nepatogumų ar neigiamų pasekmių, kolegijos nuomone, nėra svarbiau už valstybės ir ES tikslą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką.
Kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad Migracijos departamentas ginčijamame sprendime nustatė visas reikšmingas su pareiškėju susijusias aplinkybes, išsamiai išdėstė, kokios poveikio priemonės taikomos pareiškėjui, nurodė visas aktualias teisės normas ir individualiai aptarė jo faktinę situaciją, išanalizavo nurodytus šeiminius ryšius, todėl konstatuotina, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jo nėra pagrindo naikinti remiantis pareiškėjo nurodytais ar kitais argumentais. Atmetus pareiškėjo skundą, nėra pagrindo jam priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,
nusprendžia:
atmesti pareiškėjo A. U. (A. U.) skundą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.