- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-12
- Bylos Nr.
- 2A-80-178/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00527-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Alvydas Poškus, Egidija Tamošiūnienė
- Ieškovas
- Viešosios įstaigos „Tikslitas“
- Atsakovas
- P. G.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Viešosios įstaigos „Tikslitas“ ir atsakovo P. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-971-436/2015 pagal ieškovės Viešosios įstaigos „Tikslitas“ ieškinį atsakovui P. G. dėl nepagrįsto praturtėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 90 809,97 Lt (26 300,39 Eur) nuostolių, 44 195,84 Lt (12 800 Eur) be pagrindo įgytų lėšų, 11 048,96 Lt (3 200 Eur) palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006 m. lapkričio 8 d. tarp atsakovo ir jo sūnaus V. G. (ieškovės direktoriaus) pasirašytas dovanojimo susitarimas, pagal kurį atsakovas jam priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,26 dalį – mansardą – dovanoja V. G.. Tarp ieškovės direktoriaus V. G. ir atsakovo sudarytas žodinis susitarimas, kuriuo atsakovas leido ieškovei remontuoti gyvenamojo namo pirmą aukštą ir dalį antro aukšto tikslu įsirengti ieškovei biuro patalpas. Atsakovui priklausančiame gyvenamame name remonto darbai ieškovės lėšomis pradėti 2007 m. gruodžio mėnesį. 2008 m. tarp V. G. ir atsakovo buvo sudarytas dar vienas žodinis susitarimas, kuriuo atsakovas pažadėjo parduoti ieškovei dalį jam priklausančio gyvenamojo namo, t .y. patalpas, pažymėtas II aukšto plane Nr. 1-11 (23,09 kv. m) ir 1-10 (3,42 kv.m.) už 70 000 Lt. Šio preliminaraus susitarimo pagrindu ieškovė 2008 m. gegužės 27 d. bankiniu pavedimu atsakovui pervedė 12 800 Eur (44 195,84 Lt) avansą. Pirkimo – pardavimo sandoris neįvyko, nes atsakovas nevykdė susitarimo, kaip vėliau paaiškėjo, ir net neketino tokio sandorio sudaryti. Atlikus minėtų patalpų remontą, 2010 m. liepos 9 d. tarp atsakovo ir ieškovės sudaryta patalpų nuomos sutartis, pagal kurią atsakovas išnuomojo ieškovei gyvenamojo namo dalį ieškovės administracinei veiklai vykdyti, t. y. patalpas P-2 (9,35 kv.); P-l (40,95 kv.), 1-2 (3,58 kv.), 1-3 (11,00 kv.), 1-4 (3,98 kv.), 1-6 (36,50 kv.), 1-7 (16,88 kv.), 1-9 (11,54 kv); 1-12 (16,70 kv.); 1-13 (5,26 kv.), 1-14 (73,78 kv.) vienerių metų laikotarpiui už 1,15 Lt nuomos kainą su galimybe prasitęsti nuomos sutartį dar vieneriems metams. 2010 m. liepos 26 d. atsakovas savavališkai pakeitė viso gyvenamojo namo spynas, sūnaus V. G. ir jo gyvenimo draugės į namus nebeįsileido ir jam bei ieškovei priklausančių daiktų neatidavė, taip ieškovei buvo užkirsta galimybė naudotis jos lėšomis įrengtomis biuro patalpomis. 2010 m. rugpjūčio 5 d. tarp atsakovo ir ieškovės direktoriaus V. G. pasirašytas dovanojimo susitarimas, kuriuo atsakovas dovanojo V. G. atsakovui priklausančio namo dalį, t. y. patalpas P-2 (9,35 kv.); P-l (40,95 kv.); 1-2 (3,58 kv.); 1-3 (11,00 kv.); 1-4 (3,98 kv.); 1-6 (36,50 kv.); 1-7 (16,88 kv.); 1-13 (5.26 kv.); 1-14 (73,78 kv.), nurodant, jog iki mirties atsakovas pasilieka visą antrą aukštą be teisės parduoti, išnuomoti, įkeisti, palikti palikimu kitam asmeniui, įmonei, organizacijai ar valstybei. Taip pat numatyta, jog po atsakovo mirties antras aukštas atitenka jo sūnui V. G., o patalpomis, esančiomis antrame aukšte 1-9 (11,54 kv.), 1-12 (16,70 kv.) V. G. leidžiama naudotis be atlygio neribotam laikui. V. G. tikėjosi visas paveldėtas ir ieškovės lėšomis suremontuotas patalpas ateityje perleisti ieškovės nuosavybėn, tačiau ir šis susitarimas neįformintas. Atsakovas pasinaudojo sūnaus padėtimi ir, žinodamas, jog su jo sutikimu ieškovės lėšomis yra daromas namo remontas, nesąžiningai praturtėjo ieškovės sąskaita. Aukščiau nurodytų susitarimų pagrindu laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio mėn. iki 2010 m. vasario mėn. ieškovės lėšomis buvo atlikti esminiai atsakovui priklausančio turto pagerinimai, šio remonto turėtos išlaidos ieškovės buhalterijoje apskaitytos. Statybinėms medžiagoms, biuro reikiamai įrangai ir baldams, kurie yra atsakovui priklausančiame name ir naudojami atsakovo, ieškovė išleido 90 809,97 Lt. Turto remontui atlikti ieškovės lėšomis buvo pasamdytas darbuotojas ūkio reikalams G. P., kurio atlyginimui išmokėta 4 150,49 Lt. Todėl atsakovas yra nepagrįstai praturtėjęs ieškovės sąskaita 142 119,88 Lt, kurios nėra grąžinęs (90 809,97 Lt + 4 150,49 Lt + 44 195,84 Lt). Įstatymų nustatyta tvarka neįforminus buvusių ieškovės ir atsakovo susitarimų bei atsakovo iniciatyva teismui pripažinus dovanojimo susitarimus negaliojančiais, ieškovo teigimu, nebeliko teisinio pagrindo, kuriuo remiantis atsakovo praturtėjimas ieškovės lėšomis galėtų būti laikomas pagrįstu. Ieškovė neturi galimybės naudotis savo lėšomis suremontuotomis bei įrengtomis atsakovui priklausančio gyvenamojo namo patalpomis, tuo tarpu atsakovas, finansiškai niekaip neprisidėjęs prie minėtų patalpų remonto ir įrengimo, nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. pakeitus namo spynas, asmeniškai naudojasi visais ieškovės atliktais gyvenamojo namo patalpų pagerinimais. Atsakovas žinojo arba turėjo žinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą iš karto po to, kai jam buvo pervestas 44 195,84 Lt avansas. Atsakovas neketino parduoti dalies patalpų ieškovei, todėl ji prašo priteisti 5 % metinių palūkanų už be pagrindo įgytą pinigų sumą už 5 metus (44 195,84 Lt x 5 % x 5 metai), t.y. 11 048,96 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo 12 800 Eur be pagrindo įgytų lėšų, 3 200 Eur metinių palūkanų už be pagrindo įgytas lėšas, 2 277,86 Eur nuostolių, 487,05 Eur žyminio mokesčio bei 735,93 Eur teisinės pagalbos išlaidų ieškovės naudai; kitą ieškinio dalį atmetė.
Dėl be pagrindo pervestos 12 8000 Eur sumos grąžinimo. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes, jog būtent ieškovė vedė derybas su atsakovu dėl nuosavybės teisių įgijimo į atsakovui priklausančias gyvenamojo namo patalpas, taip pat nėra įrodymų, kokiu pagrindu 2008 m. gegužės 27 d. ieškovė pervedė 12 800 Eur į atsakovo sąskaitą. Teismas nustatė, kad ieškovė ginčijamą sumą atsakovui sumokėjo kaip avansą už ketinamas įsigyti iš atsakovo gyvenamąsias patalpas pagal žodinį susitarimą ieškovės biurui įrengti. Šalys neginčija, kad reikalavimo dalyku esantys 12 800 Eur ieškovės atsakovui perduoti, o atsakovas šią pinigų sumą priėmė. Sąskaitos išraše nurodyta mokėjimo paskirtis – avansinis mokėjimas už nekilnojamąjį turtą, teismo vertinimu, patvirtina, jog ateityje tarp šalių buvo ketinama sudaryti sutartį dėl nekilnojamojo turto dalies iš atsakovo įsigijimo. Nekilnojamojo turto dalis ieškovei neparduota, todėl atsakovas šią sumą gavo be pagrindo ir privalo ją grąžinti (CK 6.237 str.). Teismo vertinimu, atsakovas apie nepagrįstą pinigų gavimą sužinojo arba turėjo sužinoti nuo pinigų pervedimo momento t. y. nuo 2008 m. gegužės 27 d., todėl ieškovės reikalavimą priteisti 11 048,96 Lt (3 200 Eur) metines palūkanas teismas laikė pagrįstu (CK 6.240 str. 1 d.).
Dėl nepagrįsto praturtėjimo. Iš pateiktos PVM sąskaitų - faktūrų suvestinės matyti, kad ieškovo įvairūs pirkimai (statybinės medžiagos, apdailos detalės, baldų dalys, rankenėlės ir kt.) vykdyti nuo 2008 m. vasario 27 d. iki 2010 m. spalio 22 d. Teismas pažymėjo, jog nė vienoje sąskaitoje faktūroje nėra nurodyta, kokiam tikslui buvo perkami visi šie daiktai, nei kokiu adresu nupirktos prekės pristatytos, juo labiau, kad visose sąskaitose ieškovės nurodytas adresas yra ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini). Teismai pripažino negaliojančiais 2006 m. lapkričio 8 d. ir 2010 m. rugpjūčio 5 d. sudarytus susitarimus tarp P. G. ir V. G., kaip tarp tėvo ir sūnaus, bet ne su ieškove. Atsakovas su ieškove buvo sudaręs patalpų nuomos sutartį, pagal kurią ieškovei atsakovas savo gyvenamąsias patalpas išnuomojo tik nuo 2010 m. liepos 9 d. ir tik vienerių metų laikotarpiui, o įvairios statybinės medžiagos, baldų dalys ir kiti namų apyvokos daiktai jau pradėti pirkti nuo 2008 m. pradžios. Iš visų byloje esančių sąskaitų matyti, kad tik viena sąskaita yra išrašyta po nuomos sutarties tarp ieškovės ir atsakovo sudarymo, t. y. 2010 m. spalio 22 d. ieškovė išrašė PVM sąskaitą faktūrą židinio įrengimo darbams ir medžiagoms adresu (duomenys neskelbtini), už 7 865 Lt su PVM. UAB „Vartonas“ 2008 m. lapkričio 26 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą ieškovei 5 950 Lt sumai, pagal kurią buvo sumontuota automatinė įranga „Krono“ ir pakeliami garažo vartai adresu (duomenys neskelbtini) ir suteikta garantija. Iš visų kitų sąskaitų faktūrų teismui nėra pagrindo konstatuoti, kad visi ieškovo pirkti daiktai, apdailos medžiagos, įvairios detalės buvo panaudoti būtent atsakovui priklausančio namo remontui, įrengimui. Teismo pripažinti negaliojančiais 2006 m. lapkričio 8 d. ir 2010 m. rugpjūčio 5 d. susitarimai sudaryti ne tarp ieškovės ir atsakovo, todėl gyvenamąsias patalpas susiremontuoti ir jose gyventi galėjo tikėtis būtent pats V. G. kaip fizinis asmuo, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad V. G., veikdamas kaip juridinio asmens vadovas, turėjo pagrindą remontuoti atsakovui priklausančias gyvenamąsias patalpas ieškovės interesais. Tai, kad gyvenamasis namas nebuvo pritaikytas biuro veiklai, patvirtina ir 2014 m. rugsėjo 10 d. Statybinės techninės veiklos ekspertizės aktas, kuriame nurodyta, kad gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), požymių, jog kurioje nors patalpoje ar patalpose buvo ofisas nenustatyta. Taip pat ekspertas nurodė, kad ieškovės buhalterinių sąskaitų sąraše nėra nurodytas ginčo objekto adresas (duomenys neskelbtini) ir daugelyje pozicijų nurodyti pirkiniai nėra statybos darbai. Nors įvairios prekės ir namų apyvokos daiktai buvo pirkti ieškovės lėšomis, tačiau susitarimai dėl nuosavybės teisių perleidimo vyko ne tarp ieškovės ir atsakovo, o tarp atsakovo ir V. G., kuriuos sieja artimi giminystės ryšiai, t. y. byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovės vadovas V. G. galėjo investuoti į atsakovui priklausančio namo remontą veikdamas kaip fizinis asmuo, tačiau ne kaip ieškovės vadovas. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas nepagrįstai praturtėjo 94 960,46 Lt suma būtent dėl ieškovės veiksmų, nes ieškovei pagrindas įsikelti į atsakovui priklausantį gyvenamąjį namą atsirado tik 2010 m. liepos 9 d. šalims pasirašius patalpų nuomos sutartį bei patalpų perdavimo – priėmimo aktą. Teismas nustatė, kad po šios sutarties sudarymo ieškovė atliko minėtose patalpose židinio įrengimo darbus už 7 865 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės biuras atsakovui priklausančiame name nebuvo įrengtas, atsakovas ieškovės į savo namą nebeįleido, todėl ieškovė turi teisę reikalauti tik tokio dydžio nuostolius, kurie atsirado po nuomos sutarties sudarymo atlikus židinio įrengimo darbus atsakovo gyvenamajame name. Teismo vertinimu, jeigu ieškovė pirko ir atliko darbus atsakovui priklausančiose gyvenamosiose patalpose ir dėl to patyrė didesnius nuostolius, tai jis veikė prisiimdamas savo riziką, ieškovės vadovas V. G. veiksmus atliko išimtinai savo interesais, o tokius nuostolius atsakovas ieškovei atlyginti neprivalo (CK 6.242 str. 3 d.). Teismas sprendė, jog ieškinys tenkintinas iš dalies ir priteisė iš atsakovo ieškovei 7 865 Lt (2 277,86 Eur) nuostolių.
Šalies argumentai
Ieškovė prašė skirti atsakovui 1 000 Lt baudą už tai, kad atsakovas perleido nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui. Teismo vertinimu, ieškovės nurodyta aplinkybė, kad antstolio aprašytas atsakovui priklausantis turtas buvo perleistas tretiesiems asmenims, nesudaro pakankamo pagrindo spręsti klausimo dėl baudos skyrimo.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai
Ieškovas VšĮ „Tikslitas“ apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą pakeisti, ieškinį tenkinti visiškai, tenkinti prašymą dėl baudos atsakovui už teismo nustatytų įpareigojimų pažeidimą skyrimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje įrodytos visos CK 6.242 straipsnio taikymo sąlygos, todėl ieškinys turėjo būti tenkinamas visiškai. Byloje pakankamai įrodymų pagrindžiančių aplinkybę, jog atsakovas yra praturtėjęs 27 802,45 Eur (94 960,46 Lt) suma dėl ieškovės veiksmų ir ieškovės sąskaita.Atsakovo teiginius dėl nebūtinumo atlikti remonto darbus paneigia atsakovo 2008 m. liepos 22 d. prašymas Kauno miesto santakos policijos komisariato komisarui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kuriame detaliai nurodyti gyvenamojo namo suniokojimai atlikti K. G. su šeima išsikrausčius iš gyvenamojo namo dar iki ieškovei pradedant atlikti gyvenamojo namo remontą. Aplinkybę, jog remontą reikėjo atlikti taip pat patvirtino liudytoja G. Z. (atsakovo žmona). Minėti įrodymai paneigė atsakovo dėstomą poziciją dėl remonto darbų nereikalingumo, tačiau šių įrodymų teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė.Aplinkybę, jog atsakovui nuosavybės teise priklausančiame gyvename name buvo daromas remontas ieškovės lėšomis patvirtino liudytojai G. P., D. B., E. B. ir D. K.. Teismas liudytojų parodymų nevertino, į juos neatsižvelgė ir sprendime nepasisakė. Liudytojų nurodytas aplinkybes taip pat patvirtina: 1) 2008 m. kovo 31 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame išvardinti gyvenamojo namo patalpų suniokojimai bei detaliai išvardinti daiktai, buvę patalpose bei patalpų trūkumai; 2) 2014 m. liepos 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame konstatuotos aplinkybės, įrodančios patalpose atliktus remonto darbus, pastatytus baldus, įrengtą buitinę techniką; 3) 2008 m. liepos 22 d. atsakovo prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą nurodant, jog jo nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo patalpos yra niokojamos; 4) 2011 m. gruodžio 6 d. pažyma apie išlaidas (darbo užmokestį) patirtas samdant darbuotoją G. P. ūkio reikalams; 5) PVM sąskaitos - faktūros, kuriose nurodytų prekių, baldų, buitinės technikos, statybinių medžiagų pirkimas; 6) išrašas iš internetinio puslapio apie atsakovo nurodomą gyvenamojo namo pardavimą po visų remontų atlikimo (2010 m. rugpjūčio 20 d.), kuriame išdėstytos aplinkybės, jog name padarytas kapitalinis remontas; yra įrengti automatiniai vartai, naujai sutvarkytas šaldymo mazgas, naujai įdėti radiatoriai, langai, durys, ąžuolo grindys, parduodami virtuvės baldai, kurie nupirkti ir gyvenamajame name pastatyti ieškovės lėšomis.Atsakovas nepateikė įrodymų (statybinių medžiagų pirkimo - pardavimo dokumentų, sutarčių, susitarimų ar kitų dokumentų dėl atsakovo iniciatyva vykdomų statybos darbų atlikimo ar jų apimties, bankinių pavedimų, pirkimo - pardavimo čekių ar pan.), jog jis savo lėšomis prisidėjo prie gyvenamojo namo remonto. Taip pat ir liudytoja G. Z. negalėjo įvardinti konkrečios sumos, kiek galėjo būti skiriama neva jos pačios ir atsakovo piniginių lėšų gyvenamojo namo remontui. Byloje įrodyta, kad darbus atliko ne atsakovas, kuris jokių piniginių lėšų į gyvenamojo namo remontą neįdėjo, o ieškovė.Jokie įstatymai nenumato pareigos PVM sąskaitose - faktūrose nurodyti prekių pirkimo tikslo, t. y. kam perkamos prekės bus panaudojamos, taip pat nenumato, jog jose privalo būti nurodomas prekių pristatymo adresas. PVM sąskaitose - faktūrose nurodytas įmonės registracijos adresas neįrodo, jog perkamos prekės išimtinai naudojamos būtent jose nurodytu adresu. Teismo nurodyti argumentai dėl PVM sąskaitose - faktūrose nurodytų formalių įmonės duomenų nepaneigia fakto, jog ieškovės vardu nuo 2007 m. pabaigos iki 2010 m. pabaigos įsigytos statybinės prekės remonto darbams atlikti, baldai bei buitinė įranga buvo panaudoti atsakovui nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name. Neaišku, kuo remiantis tiek 2014 m. rugsėjo 10 d. Statybinės techninės veiklos ekspertizės akte, tiek sprendime padaryta išvada, jog gyvenamojo namo patalpos neatitinka biuro požymių, taip pat nenurodyta, kokius konkrečius požymius turi atitikti įstaigos biuras, kokiame teisės akte biuro požymiai yra išvardinti ir kokių konkrečių biuro požymių neatitinka nekilnojamojo turto išremontuotos patalpos. Teismas ekspertizės aktą turėjo vertinti kritiškai, nes jis buvo užsakytas atsakovo iniciatyva. Be to, ekspertas teismo posėdžio metu patvirtino, jog ekspertizę atliko pagal atsakovo užduotus klausimus, remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis. Teismas nepateikė argumentų, kuo remiantis nustatyta, jog remonto darbai gyvenamame name nebuvo atlikti ieškovės lėšomis, kokie įrodymai paneigia byloje esančius rašytinius įrodymus, jog ieškovės pateiktose PVM sąskaitose - faktūrose nurodyti baldai, buitinė technika bei statybinės medžiagos nebuvo panaudos atsakovo nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name objektas bei kodėl nebuvo remtasi liudytojų parodymais, patvirtinančiais ieškovės nurodomas aplinkybes apie daiktų bei statybinių medžiagų panaudojimą gyvenamame name. Teismas ieškovės argumentų nevertino visų byloje esančių aplinkybių kontekste, nepasisakė ir nemotyvavo, kodėl ieškovės pateiktus įrodymus atmetė, nepašalino byloje esančių įrodymų tarpusavio prieštaravimų (CPK 270 str. 4 d., 185 str.).Byloje yra pakankamai įrodymų, jog ieškovė nebuvo prisiėmęs nuostolių atsiradimo rizikos. Tai patvirtina 2006 m. lapkričio 8 d. ir 2010 m. rugpjūčio 5 d. rašytiniai dovanojimo susitarimai, kurie leido kilti pagrįstam tikėjimui, jog apdovanotasis (V. G.) turi teisę elgtis su jam padovanotu turtu savo nuožiūra (naudotis, valdyti, remontuoti), o apdovanotojui (atsakovui) atsiranda pagrįstas supratimas, jog apdovanotasis turi teisę elgtis su padovanotu turtu kaip to turto savininkas. Atsakovas savo veiksmų pasekmes suprato ir neprieštaravo dėl atliekamų remonto darbų atlikimo, tai pagrindžia minėti susitarimai, liudytojų parodymai bei tai, jog atsakovas neprieštaravo dėl tokių darbų atlikimo ir pretenzijų ieškovui nereiškė. Todėl teismas nepagrįstai teigia, jog ieškovės vadovas V. G. galėjo investuoti į atsakovui priklausančio namo remontą veikdamas kaip fizinis asmuo, tačiau ne kaip ieškovo vadovas.Atsakovą ir ieškovo vadovą siejo šeimos santykiai, kurie grindžiami pasitikėjimu. Ieškovės vadovas pasitikėjo atsakovo žodiniais teiginiais ir patikinimais, jog pasirašyti rašytiniai susitarimai bus įforminti įstatymų nustatyta tvarka notariškai. Remontas ieškovės lėšomis buvo daromas ne išimtinai ieškovės rizika ar išimtinai buvusia jo valia, tačiau esant atsakovo leidimui įsirengti ieškovei biuro patalpas, todėl ieškovė veikė neprisiimdama savo rizikos. Civilinė byla Nr. 2-126-717/2011 patvirtina, kad atsakovas buvo nesąžiningas ir siekė neteisėtai praturtėti ieškovės sąskaita. Ieškovei žinant, jog nebus sudaryti nei dovanojimo susitarimai, nei žodiniai susitarimai, nei nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis, nei bus leista naudotis nekilnojamuoju turtu, jokie remonto darbai nebūtų buvę pradėti ir tokios pinigų sumos, nesant atsakovo leidimo ir sutikimo jas remontuoti, nebūtų išleistos. Atsakovui neigiant bet kokius buvusius susitarimus bei nesant įrodymų buvusiems susitarimams įrodyti, darytina išvada, jog atsakovo praturtėjimui nėra teisinio pagrindo. Byloje yra visos teisės normos, reglamentuojančios nepagrįstą praturtėjimą, taikymo sąlygos.Ieškovas buvo pareiškęs reikalavimą dėl 5 % metinių palūkanų priteisimo už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tačiau šios procesinės palūkanos nepriteistos ir dėl jų sprendime nepasisakyta. Teismas nepagrįstai atmetė prašymą skirti atsakovui baudą už teismo nustatytų įpareigojimų nevykdymą. Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartimi atsakovo turto atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau VĮ „Registrų centras“ išrašas patvirtina atsakovui priklausiusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perėjimą trečiajam asmeniui. Ieškovės teigimu, tai yra pakankamas pagrindas spręsti dėl baudos atsakovui paskyrimo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo jo netenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Ieškovė nepagrįstai teigia, kad byloje nustatytos ir įrodytos visos nepagrįsto praturtėjimo sąlygos. Nė vienas iš ieškovės liudytojų (išskyrus D. K., kurios parodymai vertintini kritiškai) negalėjo pasakyti, kieno lėšomis buvo daromas remontas. Ieškovė neįrodė atsakovo praturtėjimo ieškovės sąskaita. Atsakovas pateikė įrodymus, jog visi remonto darbai, kurie buvo daromi jam priklausančiame gyvenamajame name, buvo atliekami jo lėšomis. Teismo nepasisakymas dėl liudytojų, kurie negalėjo nurodyti jokių reikšmingų bylai aplinkybių, parodymų negali būti pripažįstamas pagrindu konstatuoti sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo.Iš socialinio draudimo pažymėjimo duomenų, AB SEB banko sąskaitos išrašo matyti, kad atsakovo pajamos 2008-2010 m. buvo apie 2 300 Lt per mėnesį, 2008 m. spalio mėnesį atsakovas gavo 11 954,99 Lt negautos valstybinės socialinio draudimo senatvės/invalidumo dalies sumą. Liudytoja G. Z. patvirtino, kad gyvenamasis namas buvo remontuojamas atsakovo lėšomis, kurias šis perduodavo savo sūnui Vytui, organizavusiam minėtus remonto darbus.Ieškovo skunde išvardinti rašytiniai įrodymai nepatvirtina aplinkybės, jog remonto darbus atsakovo gyvenamajame name finansavo ieškovas. Be to, ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina atliktų remonto darbų vertės.Atsakovas negalėjo pateikti jokių įrodymų apie patirtas remonto išlaidas, nes remonto darbus organizavo ieškovės direktorius V. G., o atsakovas juos finansavo. Atsakovas neturi išlaidas patvirtinančių įrodymų, tačiau jo patirtų išlaidų dydį patvirtina eksperto S. S. 2014 m. rugsėjo 10 d. Statybinės techninės veiklos ekspertizės akto išvada, kurioje įvertinta gyvenamajame name 2008-2010 m. atliktų remonto darbų vertė - 24 407,46 Lt (7 068,89 Eur).PVM sąskaita - faktūra nėra įrodymas, patvirtinantis prekių panaudojimo vietą, tačiau teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog daugumoje jų ieškovės adresas nurodytas „(duomenys neskelbtini)“, o tik dvejose sąskaitose (2008 m. lapkričio 26 d. ir 2010 m. spalio 22 d.) „(duomenys neskelbtini)“. Pati ieškovė nurodė skirtingus adresus pardavėjams ir tokiu būdu patvirtino skirtingas prekių panaudojimo sąlygas. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tik tos PVM sąskaitos-faktūros, kuriose nurodytas adresas (duomenys neskelbtini), patvirtina prekių pristatymą minėtu adresu.Atsakovui priklausantis pastatas yra skirtas ne juridinio asmens biuro veiklai, t. y. nėra negyvenamosios paskirties pastatas, o fizinių asmenų gyvenimui. Būtent tai ir patvirtino ekspertas S. S.. Atsakovas pateikė Statybinės techninės veiklos ekspertizės aktą kaip rašytinį įrodymą, kurį teismas vertino visų įrodymų kontekste.Vertinant ieškovo prisiimtą nuostolių atsiradimo riziką, teismas pagrįstai nurodė, kad jokių rašytinių susitarimų (išskyrus 2010 m. liepos 9 d. patalpų nuomos sutartį) tarp šalių nebuvo sudaryta, todėl neegzistavo ir jokie žodiniai susitarimai. Be to, ieškovė iki pat ieškinio pareiškimo niekada nereikalavo iš atsakovo grąžinti prašomą priteisti pinigų sumą, kas prieštarauja atidaus, rūpestingo ir protingo asmens elgesio standartui, juolab, kad ieškovė yra viešoji įstaiga.2008 m. lapkričio 26 d. UAB „Vartonas“ PVM sąskaita - faktūra dėl „Krono“ automatinės įrangos ir garažo vartų sumontavimo adresu (duomenys neskelbtini), nors ir patvirtina minėtų darbų atlikimą, tačiau šio turto perdavimas kvalifikuotinas kaip dovanojimas (CK 6.241 str. 1 d. 3 p.), nes šalių tuomet nesiejo jokie sutartiniai santykiai.Ieškovė ieškinyje nereiškė reikalavimo priteisti procesines palūkanas, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl procesinių palūkanų priteisimo atmestini kaip nepagrįsti.Teismas pagrįstai atsisakė skirti baudą atsakovui, nes klausimas, ar gyvenamojo namo perleidimas (antstoliui aprašius minėtą gyvenamąjį namą dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių) buvo teisėtas, nėra šios civilinės bylos ginčo dalykas.
Atsakovas P. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas ieškinys ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2092-485/2011 pripažino negaliojančiais 2006 m. lapkričio 8 d. ir 2010 m. rugpjūčio 5 d. sudarytus susitarimus. Nepaisant to, teismas ieškinį tenkino, nenustatęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, neatskleidęs bylos esmės. Taip pat teismas netinkamai kvalifikavo šalis siejusius santykius bei netinkamai nustatė ginčo esmę ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą.2008 m. birželio 2 d. V. G. nusivežė atsakovą į banką ir liepė nuimti ieškovės pervestus 44 195,84 Lt, o juos nuėmus, V. G. pinigus pasiėmė sau. Tai, kad atsakovas perdavė jam pervestas ieškovės lėšas savo sūnui, patvirtino liudytoja G. Z.. Todėl ieškovės prašymas priteisti 44 195,84 Lt (12 800 Eur) yra nesąžiningas, ieškovė siekia nepagrįstai pasipelnyti iš atsakovo – prisiteisti pinigų sumą, kurią atsakovas jau yra grąžinęs ieškovės atstovui. Teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė. Sprendimo dalis dėl 3 200 Eur (11 048,96 Lt) palūkanų priteisimo yra išvestinis reikalavimas. Atmetus ieškovės reikalavimą dėl 12 800 Eur priteisimo, atmestinas reikalavimas ir dėl palūkanų priteisimo. Teismas nepagrįstai ieškovės nuostoliais pripažino 2 277,86 Eur (7 865 Lt) sumą, teigdamas, kad ją sudaro išlaidos už židinio įrengimo darbus, nes PVM sąskaita-faktūra buvo išrašyta po 2010 m. liepos 9 d. nuomos sutarties sudarymo. Ši teismo išvada padaryta neatsižvelgus į liudytojos D. K. parodymus, ieškovės vadovo V. G. paaiškinimus bei rašytinius įrodymus, patvirtinančius faktinę aplinkybę, jog židinio remonto darbai po 2010 m. liepos 9 d. negalėjo būti atlikti.Ieškovės atstovo V. G. ir buhalterės D. K. 2010 m. liepos 29 d. prašyme pradėti ikiteisminį tyrimą nurodyta, jog jie kartu su vaikais N. G. ir K. K. negali patekti į gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini). Be to, 2010 m. rugpjūčio 5 d. susitarimas dėl patalpų dalies dovanojimo patvirtina, kad po 2010 m. liepos 29 d. ieškovės direktorius ir atsakovas susitaikė. Tačiau šis susitaikymas truko neilgai - 2010 m. rugpjūčio mėnesio gale atsakovo ir jo sūnaus santykiai vėl tapo konfliktiški ir šio momento V. G. su D. K., N. G. ir K. K., atsakovui priklausančiame gyvenamajame name negyvena. Taip pat ieškovė nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. veiklos minėtu adresu ir nebevykdo. Teismas nuostoliais pripažino tik tuos darbus, kuriuos ieškovas atlikinėjo po 2010 m. liepos 9 d. nuomos sutarties sudarymo, tačiau, atsakovo teigimu, židinio įrengimo darbai nebuvo atlikti per laikotarpį nuo 2010 m. liepos 9 d. iki 2010 m. rugpjūčio mėn. galo. Juolab, kad PVM sąskaita - faktūra išrašyta tik 2010 m. spalio 22 d. Minėta PVM sąskaita - faktūra savaime nėra įrodymas, patvirtinantis, kad židinio įrengimo darbai buvo atlikti 2010 m. spalio mėnesį. Darbų atlikimo laikotarpį nurodė liudytoja D. K., patvirtinusi, kad jie buvo pradėti 2008 m., o baigti 2010 m., o PVM sąskaita – faktūra išrašyta vėliau. Todėl teismas iš atsakovo nepagrįstai priteisė 2 277,86 Eur nuostolių atlyginimą.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
2008 m. gegužės 27 d. bankinio pavedimo 12 800 Eur sumai išrašas patvirtina, jog avansas buvo pervestas už siekiamą įsigyti nekilnojamąjį turtą. Tai nebuvo nei piniginių lėšų dovanojimas atsakovui, nei parama, nei kitokie ieškovei nežinomi teisiniai santykiai. Todėl nebuvo jokio pagrindo teismui susiklosčiusius santykius vertinti kitaip, nei kad nepagrįsto praturtėjimo.Liudytoja G. Z. (atsakovo žmona) yra suinteresuotas asmuo veikiantis atsakovo pusėje, todėl jos parodymai turi būti vertinami kritiškai. Minėta liudytoja teismo posėdžio metu išdėstė tik tai, ką neva jai yra minėjęs atsakovas, todėl jos parodymais kaip šališkais ir nepagrįstais nėra pagrindo remtis. Atsakovas neįrodė, o ir negalėjo to įrodyti, jog pervestas 12 800 Eur avansas buvo grąžintas ieškovei, todėl pagrįstai šį ieškovės reikalavimą teismas tenkino.Ieškovė palaiko poziciją išreikštą tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde, jog atsakovas yra nepagrįstai praturtėjęs ieškovės sąskaita 27 502,45 Eur (94 960,46 Lt) suma, patirta ieškovei atlikus atsakovui nuosavybės teise tuo metu priklausančiame gyvenamajame name remonto bei statybinius darbus, kuri turi būti priteista ieškovei.Išlaidos, kurias ieškovė patyrė už židinio įrengimo darbus atsakovui tuo metu priklausančiame gyvenamajame name, yra priteistos pagrįstai, nes jos įrodytos byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Be to, atsakovas neneigia faktinės aplinkybės, jog tokie darbai nebuvo atlikti. Atsakovas remiasi liudytojos D. K. parodymais, jog šie darbai buvo pradėti 2008 m., o baigti – 2010 m., kas įrodo, jog ieškovės nurodyti remonto bei statybiniai darbai atsakovui tuo metu priklausančiame gyvenamajame name buvo atlikti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl byla nagrinėtina apeliacinių skundų teisinio ir faktinio pagrindo ribose.
Dėl atsakovo apeliacinio skundo
Atsakovas skundžia tenkintą ieškinio dalį dėl be pagrindo pervestos 12 800 Eur ir išvestinės palūkanų 3 200 Eur sumos, taip pat dėl 2 277,86 Eur išlaidų už židinio įrengimo darbus priteisimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais.
Kaip matyti iš šalių dėstomų argumentų ir į bylą pateiktų įrodymų, byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė 2008 m. gegužės 27 d. pervedė atsakovui 12 800 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad tai avansinis mokėjimas už nekilnojamąjį turtą (t. 1, b.l. 10). Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas procesines normas (CPK 270 str. 4 d.), neišdėstė motyvų dėl atsakovo atsikirtimų dalies vertinimo, t.y. jog jis po penkių dienų nuo pavedimo paėmęs iš banko šiuos pinigus ir perdavęs savo sūnui V. G. bei tai patvirtinusios liudytojos G. Z. parodymų. Tačiau, net jei sutikti su tuo, kad teismas turėjo išsamiau pasisakyti šiuo aspektu, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apskųsto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, gali ir pats įvertinti asmens skunde nurodytų aplinkybių ir įrodymų reikšmę pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo kontekste (CPK 329 str. 1 d.). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsakovo nurodyti argumentai neteikia pagrindo išvadai, kad 12 800 Eur suma iš atsakovo priteista nepagrįstai.
Kaip minėta, atsakovas neginčija šios sumos gavimo. Todėl jo aiškinimas apie po to iš banko paimtų pinigų perdavimą V. G., visų pirma, turi būti įrodytas (CPK 12, 178 str.). Tačiau be jo paties aiškinimo tokią aplinkybę nurodo tik liudytoja G. Z., kurios parodymai nėra pakankami tokiam aiškinimui patvirtinti, nes šis asmuo yra atsakovo sutuoktinė, dėl ko neatmestinas jos suinteresuotumas. Antra, versija apie pinigų perdavimą V. G. atsirado tik vėlesnėje bylos stadijoje, tuo tarpu atsiliepime atsakovas tokio fakto iš viso net nenurodė ir jame prieštaringai dėstė aplinkybes, viena vertus, apie negalimumą išreikalauti dovanotą turtą, kita vertus, pripažindamas jokio teisinio pagrindo pinigų pervedimui nebuvimą (t. 2, b.l. 3-9). Todėl atsakovo nurodomi apeliaciniame skunde argumentai neteikia pagrindo pripažinti nepagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas dėl 12 800 Eur, o atitinkamai ir palūkanų 3 200 Eur sumos, kuri, kaip pats atsakovas pripažįsta, yra išvestinė ir atsakovas nepripažįsta jos tik dėl pagrindinės sumos ginčijimo.
Atsakovas, kvestionuodamas teismo išvadas dėl židinio įrengimo darbų, apeliaciniame skunde nurodo, kad tokie darbai buvo pradėti 2008 m. ir baigti 2010 m. Todėl, pasak atsakovo, 2010 m. spalio 22 d. PVM sąskaita faktūra, serija FOL10 Nr. 039, savaime nepatvirtina, kad tokie darbai buvo atlikti tik 2010 m. spalio mėn., tuo metu atsakovo ir V. G. santykiai jau vėl buvo konfliktiški. Taigi, atsakovas šios sumos priteisimo nepagrįstumą taip pat kvestionuoja netinkamu įrodymų įvertinimu.
Iš tiesų, galima būtų sutikti su atsakovu, kad židinio įrengimo darbai buvo atliekami ir 2008 m., nes tokį aiškinimą patvirtina ne tik liudytoja D. K., bet ir tai, kad židinys 2008 m. kovo 31 d. antstolio faktinių aplinkybių protokole ir nuotraukose prie jo jau fiksuotas kaip įrengtas (t. 2, b.l. 24, t. 3, b.l. 3). Tačiau atsakovo teiginys, kad židinio įrengimo darbai buvo baigti (tęsėsi iki) 2010 m., nėra įtikinamas, nes židinio įrenginėjimo darbams net dvejų – trejų metų laikotarpis, nesant išskirtinių aplinkybių, yra aiškiai neatitinkantis objekto sudėtingumo. Tuo tarpu pažymėtina, kad paties atsakovo po pusmečio (2008 m. liepos 22 d.) rašytame prašyme Kauno miesto Santakos policijos komisariatui pradėti ikiteisminį tyrimą nurodyta, jog prasidėjus jo ir kito sūnaus konfliktams „...nudaužyti židinio koklių kampai, dingę židinio fragmentai...“ (t. 3, b.l. 35-36). Atsakovas nepateikė įrodymų, kad židinį po to būtų remontavęs ar naujai įrengęs jis pats, nors akivaizdu, kad židinys, atsižvelgiant į paties atsakovo minėtame prašyme nurodytas aplinkybes, turėjo būti remontuojamas ar atstatomas. Tuo tarpu 2014 m. liepos 3 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodomas (jau) tvarkingas židinys (t. 2, b.l. 163-164). Iš minėtos sąskaitos faktūros matyti, kad ji išrašyta praėjus daugiau nei trims mėnesiams nuo to laiko, kai su ieškove 2010 m. liepos 9 d. buvo sudaryta patalpų nuomos sutartis Nr. 10/05/01 (t. 1, b.l. 11-12). Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad sąskaitos už darbų atlikimą išrašymo data su darbų atlikimu paprastai ir retai sutampa, dažniausiai netgi priešingai – ji išrašoma po darbų atlikimo. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų apie ieškovės panaudotas lėšas židinio įrengimui bei dėl aptariamos sumos priteisimo pagrįstumo.
Dėl paminėtų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Dėl ieškovės apeliacinio skundo
Ieškovė nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria atmesti jos pareikšti reikalavimai dėl patirtų nuostolių atsakovo nepagrįsto praturtėjimo apimtimi.
Ieškovė įrodinėja, kad ji, turėdama tikslą įrengti atsakovui priklausančiame name įrengti administracines patalpas, savo lėšomis jau nuo 2007 m. pabaigos atliko namo patalpų remonto ir įrengimo darbus. Teisėjų kolegijos nuomone, negalima nesutikti su ieškovės teiginiais, kad atsakovas neįrodė, jog darbai buvo finansuojami atsakovo lėšomis. Iš esmės tai pripažįsta ir atsakovas atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nurodydamas, kad jis neturi savo išlaidas patvirtinančių įrodymų, išskyrus sutuoktinės parodymus, vien kuriais, kaip jau minėta, vadovautis nėra pakankamo pagrindo. Ieškovė yra pateikusi visą eilę dokumentų, iš kurių matyti, kad ji savo lėšomis pirko medžiagas, mokėjo už darbus (t. 1, b.l. 16-167). Todėl, net ir abejojant, ar visos šiais dokumentais pagrindžiamos išlaidos buvo skirtos būtent aptariamam objektui, galima labiau tikėtinai manyti, jog bent jau jų dalis buvo skirtos būtent tam. Tačiau tai savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad priteisti jas ieškovei nėra pagrindo.
Ieškovės direktorius V. G. yra atsakovo sūnus. Ieškovė ieškinyje įrodinėjo, kad remonto darbai buvo atliekami jos interesais, nes V. G. (ne kaip įmonės vadovas) tikėjosi, jog susitarimų su atsakovu pagrindu, o vėliau ir galimo paveldėjimo pagrindu taps viso namo savininku, o ieškovė tikėjosi, jog po to V. G. perleis nuosavybės teises ieškovei. Taigi, turint galvoje, kad V. G. teisiškai dar nepriklausė nė dalis pastato ir nebuvo aiškumo, kada priklausys (jei tai iš viso bus), tokie ieškovės lūkesčiai daugiau nei abejotini iš esmės ir - bet kuriuo atveju - laiko perspektyvos apibrėžtumo prasme, dėl ko remonto darbų finansavimas įmonei naudingais tikslais, teisėjų kolegijos nuomone, vertintinas itin rizikingu. Pažymėtina, kad įvykių eiga dėl įmonės administracinių patalpų (ofiso) įrengimo grindžiama iš esmės tik pačios ieškovės teiginiais apie lūkesčius, nes jokiais objektyviais rašytiniais įrodymais ji nėra patvirtinama - nei daugiau ar mažiau įpareigojančiais ieškovės susitarimais su V. G., nei su atsakovu, kuris kategoriškai neigia kokius nors susitarimus su ieškove iki 2010 m. nuomos sutarties su ja sudarymo. Net jei vertinti pirmiau paminėtą 12 800 Eur sumos pervedimą atsakovui kaip šalių ketinimų sudaryti nekilnojamojo turto pardavimo sutartį įrodymą, ši aplinkybė negalėtų teikti ieškovei jokio pagrindo viso namo remontui, nes šios sumos mokėjimas, kaip ir nurodo ieškinyje pati ieškovė, buvo avansas tik už 26 kv. m ploto patalpų antrame aukšte galimą įgijimą, t.y. nežymios namo dalies, beje, ir tik kurios remontas akivaizdžiai pernelyg rizikingas neturint bent preliminarių rašytinių sutarčių (CK 6.165 str. 2 d.). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad aplinkybė, jog V. G. buvo ieškovės vadovu, dar apskritai negalėjo jai būti lūkesčių, jei tokie buvo iš tikrųjų, išsipildymo garantu, nes neaišku, pirma, kiek laiko jis bus įstaigos vadovu, antra, jis savo vadovavimo laikotarpiu veiks tik ieškovės (įstaigos), o ne savo interesais, kitaip tariant, ar jis ateityje perleistų ieškovei visą namą, kuriame faktiškai gyveno pats su nepilnamečiais vaikais (verslo praktikoje interesų konfliktas nėra retas reiškinys). Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovės nurodomų liudytojų D. B., E. B., G. P., D. K. parodymai, kurių neįvertinimu inter alia grindžiamas apeliacinis skundas, galėtų būti pagrindu daryti išvadas apie remonto darbus ir ieškovės ketinimus įrengti ofisą, tačiau jie nepatvirtina fakto dėl tokio pobūdžio susitarimo su atsakovu ir nepaneigia ieškovės savo iniciatyva prisiimtos rizikos fakto ir laipsnio atliekant remonto darbus visame name. Juo labiau, kad namo pritaikymo ofiso patalpoms, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nepatvirtina byloje esantis 2014 m. rugsėjo 10 d. statybinės techninės veiklos ekspertizės aktas (t. 3. b.l. 57-76), o pagal ne patalpų ofisui, bet gyvenamajam būstui būdingą įrengimą ir apstatymą teisėjų kolegija sprendžia ir vertindama byloje esančiame antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodytas aplinkybes bei nuotraukas. Todėl, įvertinus skundžiamame sprendime nurodytus, taip pat šioje nutartyje pirmiau paminėtus motyvus, teisėjų kolegija neįžvelgia pakankamo pagrindo sutikti su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadas apie iš esmės visiškai nepateisinamą ieškovės rizikos prisiėmimą ( CK 6.242 str. 3 d.). Dar daugiau, kolegijos nuomone, visa eilė aplinkybių: namo remontas, nesudarius jokių ieškovės ir atsakovo tarpusavio sutarčių iki pat 2010 m. nuomos sutarties sudarymo, o ir šios sutarties sudarymas tik vienerių metų laikotarpiui; nebūdingas administracinei veiklai patalpų įrengimo ir apstatymo pobūdis; visos V. G. šeimos gyvenimas name; 2006 m. ir 2010 m. atsakovo ir V. G. susitarimų (nors vėliau teismo pripažintų negaliojančiais) dėl namo patalpų dovanojimo V. G. faktai; neįrodyti, o tik ieškovės deklaruojami V. G. ir ieškovės tarpusavio susitarimai dėl V. G., šiam tapus namo savininku ateityje, įsipareigojimų perleisti nuosavybės teisę ieškovei leidžia daryti prielaidas, kad ir kita pirmosios instancijos teismo išvada - apie ieškovės vadovo V. G. veikimą būtent savo (o ne ieškovės, nors ir jos lėšomis) interesais gali būti pripažinta kaip pakankamai tikėtina.
Teisėjų kolegija visiškai nepagrįstais pripažįsta ieškovės apeliacinio skundo argumentų dėl procesinių palūkanų nepriteisimo, nes ieškovė ieškinyje jų ir neprašė. Taip pat nesutiktina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė prašymą dėl baudos atsakovui skyrimo už pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimą - teismas nurodė, kad ieškovės nurodyta teismo posėdžio metu aplinkybė, jog turtas perleistas tretiesiems asmenims, nesudaro pakankamo pagrindo spręsti tokį klausimą nagrinėjamoje byloje, kitaip tariant, teismas neatmetė prašymo iš esmės, tik pripažino, kad nėra pagrindo jį spręsti šioje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors toks procesinio pobūdžio prašymas iš esmės galėtų būti išspręstas ir pagrindinėje byloje, tačiau turint galvoje, kad baudos skyrimui (bei jos dydžio nustatymui) reikalinga nustatyti visą eilę reikšmingų su turto perleidimu susijusių aplinkybių (šiuo atveju – specifinių, nes turtas kito savininko žinion perėjo taikos sutarties kitoje byloje pagrindu), asmens turtinę padėtį ir pan., toks klausimas gali būti sprendžiamas ir atskirame procese.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl šalių apeliaciniai skundai atmetami, skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.