Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 17 d. nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-2162-436/2014 pagal ieškovo VšĮ „Tikslitas“ ieškinį atsakovui P.i G. dėl nepagrįsto praturtėjimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovo turto arešto – taikymo tikslingumo tiek tuo aspektu, ar ieškinio reikalavimai prima facie pagrįsti, tiek tuo, ar egzistuoja grėsmė ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas formaliai taikė CPK 144 str. 1 d., kuri numato, kad teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones, jeigu byloje dalyvaujantys asmenys ar suinteresuoti asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas rėmėsi vien ta aplinkybe, jog atsakovui pareikšto ieškinio suma gana didelė, t. y. 150 205,26 Lt, tačiau preliminariai (lot. prima facie) nevertino pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų pagrįstumo, kas prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo formuojamai praktikai, nes Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog atlikęs preliminarų ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą ir padaręs išvadą dėl egzistuojančios ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo tikimybės, teismas turėtų spręsti dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo kaip CPK 144 str. 1 d. įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-652/2010, 2010 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-535/2010, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).Kauno apygardos teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartimi iš atsakovo P. G. V. G., kuris yra VšĮ „Tikslitas" direktorius, priteisė 66 920,28 Lt skolos, kurią atsakovas geranoriškai padengė. Be to, ieškovas šioje byloje prašo priteisti už tokį laikotarpį, kai pats gyveno kartu su atsakovu jam nuosavybės teise priklausančiame name, o 2010 m. liepos 9 d. Patalpų nuomos sutarties Nr. 10/05/01, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovo, 2.1.4 punkte numatyta, kad nuomininkas įsipareigoja tvarkyti bei tinkamai ir tik pagal paskirtį naudoti nuomojamas patalpas, smulkų remontą daryti savo lėšomis, taigi akivaizdu, kad ieškovas remontus turėjo teisę atlikti tik savo lėšomis.

Atsakovas su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog jo finansinė padėtis yra gera ir, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovui reiškiami reikalavimai būtų įvykdyti, esant palankiam ieškovui priimto Kauno apygardos teismo sprendimui. Atsakovas nepateikė jokių duomenų apie savo turimą nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, turimas pinigines lėšas, gaunamas pajamas ar kt. Taip pat nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog jo turtinė padėtis ateityje bus gera ir jog jis bus pajėgus ieškovui sumokėti priteistas pinigines sumas. Ieškovui yra žinoma, jog atsakovas yra pensininkas, niekur nedirbantis, gyvenantis tik iš pensijos, o jo turtinė padėtis nėra gera, taigi šios aplinkybės patvirtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.Atsakovas nurodo, jog jis geranoriškai padengė įsiskolinimus V. G. vykdomojoje byloje Nr. 050/14/11180, tačiau šis atsakovo veiksmas niekaip neįrodo ir nepagrindžia geros jo finansinės padėties šios civilinės bylos iškėlimo metu. Iš atsakovo pateiktų duomenų nėra žinoma, ar įsiskolinimo vykdomojoje byloje Nr. 050/14/11180 padengimui buvo skiriamos P. G. asmeninės turėtos lėšos, ar jos nebuvo skolintos, ar nebuvo gautos iš kitų trečiųjų asmenų, taip pat nėra aišku, ar padengus šį itin didelį įsiskolinimą, atsakovo finansinė padėtis dar labiau nepablogėjo.Atsakovas taip pat nurodo, jog V. G. yra VšĮ "Tikslitas" direktorius, reiškiantis reikalavimus dėl laikotarpio, kuomet pats gyveno kartu su atsakovu jam nuosavybės teise priklausančiame name. Nurodo, jog ieškovo pateikiamoje 2010-07-09 Patalpų nuomos sutartyje Nr. 10/05/01 šalys susitarė, kad nuomininkas tvarkys bei tinkamai ir tik pagal paskirtį naudos nuomojamas patalpas, smulkų remontą darys savo lėšomis. Tačiau pažymėtina, kad ieškovas reiškia reikalavimus už laikotarpį nuo 2008 m. iki 2010 m., o patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta po visų ieškovo atliktų remontų. Be to, šie atsakovo nurodomi argumentai yra fakto klausimai, kurie, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo, pagrįstai nebuvo ir neturi būti nagrinėjami.Ieškovas kartu su ieškiniu į bylą pateikė įrodymus, jog atsakovas siekia parduoti turimą vienintelį nekilnojamąjį turtą kartu su jame esančiais ieškovui priklausančiais kilnojamaisiais daiktais. Ieškovo žiniomis, nekilnojamojo turto pirkėjas šiai dienai yra atsiradęs, todėl tokie atsakovo veiksmai duoda pagrįstą pagrindą manyti, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas iki kol bus priimtas teismo sprendimas šioje civilinėje byloje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas

Apeliacinės instancijos teisme sprendžiamas Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 17 d. teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo turto atžvilgiu, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi, laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą.

Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2010). Tuo tarpu, jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.

Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą tenka prašymą dėl jos taikymo pateikusiam proceso dalyviui, kuris turi įrodyti siekiamos suteikti apsaugos poreikį. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti aplinkybių, patvirtinančių grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimą, o priešinga šalis, siekdama išvengti tokių priemonių pritaikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų laikinųjų apsaugos priemonių pagrindo buvimą.

Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė ieškinį apeliantui dėl 150 205,26 Lt dydžio sumos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas pareikšto ieškinio reikalavimų užtikrinimui pritaikė CPK 145 str. 1 d. 1 ir 3 punktuose numatytas laikinąsias apsaugos priemones – apelianto nekilnojamojo, kilnojamojo turto bei turtinių teisių areštą. Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nutartį, iš esmės vadovaujasi aplinkybe, kad teismas prima facie neįvertino ieškinio pagrįstumo. Kaip minėta, tuo atveju, jei ieškovas tikėtinai nepagrindžia pareikšto ieškinio reikalavimo, laikinosios apsaugos priemonės iš esmės negali būti taikomos. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tik preliminariai vertina ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumą, t.y. pats ieškinio reikalavimų pagrįstumas šioje proceso stadijoje nėra nagrinėjamas iš esmės, teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nagrinėjamu atveju vertinamas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas procesine prasme. Ieškovas nurodė ieškinyje savo argumentus, pateikė prie ieškinio atitinkamus dokumentus, kurie, jo manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą. Todėl šioje stadijoje konstatuoti, kad ieškinys, kaip procesinis dokumentas, nėra net tikėtinai pagrįstas, nėra pagrindo. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal apelianto pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad preliminarus ieškinio įvertinimas nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kas yra atliekama bylos nagrinėjimo iš esmės metu, todėl jis neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi iš esmės išnagrinėjus bylą ieškinys gali būti ir atmestas. Todėl nesant aplinkybių, iš kurių jau šioje stadijoje būtų akivaizdžiai matyti, kad pareikštas ieškinys negalėtų būti tenkinamas, nėra pagrindo daryti išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalimumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1186/2013).

Aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė. Kaip matyti iš atskirojo skundo argumentų, apeliantas nurodo, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartimi iš atsakovo ieškovui V. G., kuris yra VšĮ „Tikslitas" direktorius, priteisė 66 920,28 Lt skolos, kurią atsakovas geranoriškai padengė. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai neįrodo ir nepagrindžia geros ieškovo finansinės padėties, juo labiau, kad apeliantas kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių kad apelianto turtinė padėtis yra tokia gera, kad teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Taigi, neturint duomenų apie apeliantui nuosavybės teise priklausantį turtą, negalima spręsti, kad jo turtinė padėtis yra gera, o pareikšto ieškinio suma jam nėra didelė. Be to, atsakovas nepaneigė ieškovo pateiktų įrodymų (b.l. 166-167), jog atsakovas šiuo metu pardavinėja jam priklausantį gyvenamąjį namą su jame esančiais ieškovui VšĮ „Tikslitas“ priklausančiais baldais bei visa įranga.

Kiti apelianto argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas jų nevertina. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principų, o jų netaikius galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 2 d.). Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.