Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Algerdo Urbšio ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. ir nukentėjusiosios R. D. apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 str. 5 d. ir nuteistas 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., 65 str., prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėta bausmė, paskirta ir atlikta pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. nuosprendį ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams. Į bausmės laiką BK 63 str. 9 d., 65 str. pagrindu pilnai įskaityta bausmė, atlikta, pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 75 str., A. Z. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – uždraudžiant 2 (dvejus) metus ir 6 (šešis) mėnesius vairuoti transporto priemones. A. Z. kardomoji priemonė – periodinė registracija policijos įstaigoje – panaikinta, rašytinis pasižadėjimas neišvykti – iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta galioti.

Iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“, R. D. naudai priteista 2 309 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai (kapavietės sutvarkymui) atlyginti.

Iš civilinio atsakovo A. Z., R. D., naudai priteista 7 000 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Iš civilinio atsakovo A. Z., G. D. naudai priteista 5 000 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti, šias lėšas uzufrukto teise valdant įstatyminei G. D. atstovei, jos motinai, R. D..

Iš A. Z. priteista 243,18 Eur proceso išlaidų už R. D. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Dėl nuteistojo A. Z. apeliacinio skundo

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 str. 5 d.). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. Z. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 281 str. 5 d. yra įrodyta. Pripažindamas A. Z. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 str., 301 str. nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu A. Z. veika pagal BK 281 str. 5 d. kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. Z. kaltės.Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Iš paduoto apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad nuteistasis A. Z. nesutinka su veikos kvalifikavimu, teigdamas jog jis iš esmės buvo pripažintas kaltu dėl nuo savo veiksmų nepriklausančių aplinkybių. Nuteistojo teigimu, apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį turėjo įvykį vertinti kaip kazusą, kadangi nustatytos faktinės aplinkybės po automobilio atsitrenkimo į gelžbetoninę atramą ir asmenų nesusižalojimas bei sėkmingas automobilio palikimas, pagrįstai leido tikėtis, kad jokių padarinių nekils ir jis net neturėjo galimybės suvokti pavojingų padarinių kilimo galimybės. Nuteistojo teigimu, privalo būti įvertinta nukentėjusiojo, kaip eismo dalyvio pareigos ir jų reikšmė padarinių atsiradimui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamu nuosprendžiu ir byloje esančiais įrodymais, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pačias faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes išnagrinėjo išsamiai, nešališkai ir jas nustatė teisingai. Kad A. Z. padarė nusikalstamą veiką tokiomis aplinkybėmis, kurios aprašytos skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje, patvirtina visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir nuosprendyje išdėstytų įrodymų. Nuteistasis A. Z. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, savo kaltę pripažino, tik iš dalies, tai yra dėl paties eismo įvykio sukėlimo, neigdamas kaltę dėl kilusių pasekmių bei nurodydamas, kad vairuodamas posūkyje nesuvaldė mašinos, dėl ko užnešė į kairę pusę ir atsitrenkė į stulpą, stovėjusį mažiau nei metras nuo kelio krašto. Visi išlipo iš automobilio, bijojo kad jis neužsidegtų, nes salone buvo dūmų. Išlipę nuėjo į šalikelę, šnekėjosi. Nei vienas iš keleivių po eismo įvykio nesiskundė, kad kažką skauda ar kažką susitrenkė. Jis pats sugrįžo į automobilį susirinkti dokumentų ir daiktų. Žuvusysis išlipęs iš automobilio nuėjo į dešinę pusę nuo automobilio. Ėjo važiuojamąja kelio dalimi į kitą pusę kelkraščio. Išlipus iš mašinos, po poros minučių stulpas, į kurį buvo atsitrenkę, nulūžo ir nuvirto. Stulpas užvirto ant važiuojamosios dalies ir kliudė Ž. D.. Eismo įvykio metu Ž. D. sužalojimų nebuvo patyręs, sužalojimai atsirado dėl to, kad nuvirto stulpas. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, jog byloje esančiais objektyviais įrodymais neabejotinai įrodyta, jog žuvusiojo Ž. D. elgesys ar veiksmai nebuvo būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga, o priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiomis pasekmėmis buvo A. Z. padarytas KET pažeidimas. Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. BK 281 str. 5 d. dispozija yra blanketinė, joje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu šio nusikaltimo padarymu, būtina nustatyti jo padarytą ar padarytus KET pažeidimus ir įrodyti jų priežastinį ryšį su kilusiomis pasekmėmis. Svarbus priežastinio ryšio nustatymo etapas kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo bylose yra būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymo esmė yra nustatyti, kurio eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nuteistasis A. Z. pažeidė KET 119 p., 127 p. reikalavimus, tai yra nevažiavo kuo arčiau dešiniojo kelio krašto, kelio posūkyje nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į meteorologines sąlygas, dėl ko nesuvaldė vairuojamo automobilio ir atsitrenkė į pakelės betoninį stulpą, kurį sutrupino ir stulpas nuo smūgio užvirto ant išlipančio iš mašinos Ž. D.. Pastarasis nuo patirtų sužalojimų įvykio vietoje mirė. Tai, kad vairuodamas posūkyje nesuvaldė mašinos, dėl ko užnešė į kairę pusę ir atsitrenkė į stulpą, stovėjusį mažiau nei metras nuo kelio krašto, neneigė ir pirmosios instancijos teisme apklaustas nuteistasis A. Z.. Tai, kad A. Z. vairavimo veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo pagrindinė sąlyga nagrinėjamo eismo įvykio kilimui patvirtino ir 2015-09-22 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-1294 (15) (t. 1 b. l. 114-118). Pirmosios instancijos teismo posėdžio liudytoju apklaustas V. M. nurodė, jog po automobilio atsitrenkimo į stulpą, stulpas virpėjo, po to pradėjo kristi. Iki smūgio į stulpą, stulpas buvo tiesus (t. 3 b. l. 28). Apklaustas liudytojas A. L., nurodė, jog eismo įvykio metu nuvirtusio betoninio stulpo viduje buvo keturi armatūros strypai, kurie ėjo per visą stulpą. Be mechaninio pažeidimo, armatūra ir betonas nelūžta. Po įvykio buvo nutrūkusi ir nulūžusi armatūra, korozijos nebuvo. Toks poveikis buvo padarytas A. Z. nesuvaldytam automobiliui atsitrenkus į šį stulpą (t. 3 b. l. 9). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtu 2015-10-28 daiktų apžiūros protokolu nustatyta, kad apžiūrėtas ir aprašytas objektas – kompaktinis diskas, kuriame dvi filmuotos medžiagos 1.Pirminis vaizdo įrašas su UAB „Marijampolės pieno konservai“ vaizdo stebėjimo kamera fiksuotu vaizdu. 2. Tas pats vaizdo įrašas po Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto atlikto vaizdo kokybės pagerinimo (specialisto išvada Nr. 11K-288(14)). Minėtuose vaizdo įrašuose yra užfiksuota kaip A. Z. vairuojamas automobilis atsitrenkia į elektros stulpą, nuo smūgio elektros stulpas susvyruoja. Iš automobilio išlipa du asmenys ant važiuojamosios kelio dalies, jie juda. Elektros stulpas, į kurį atsitrenkė automobilis, pradeda virsti ir nukrenta ant kelio važiuojamosios dalies, krisdamas kliudo asmenį buvusį ir judėjusį ant važiuojamosios kelio dalies. Pasinaudojus chronometru buvo nustatyta, kad laikas nuo to momento kada automobilis atsitrenkia į stulpą ir stulpas nuvirsta ant važiuojamosios kelio dalies, yra 8 sekundės (t.1 b.1.86-88). Aukštesniojo teismo vertinimu, atsižvelgus į byloje esančius objektyvius įrodymus, priešingai nei teigiama apeliaciniame nuteistojo skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog aukščiau išvardinti eismo dalyvio A. Z. vairavimo veiksmai bei padaryti pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio metu kilusiomis pasekmėmis – Ž. D. žūtimi. Jeigu A. Z. vairuojamas automobilis nebūtų atsitrenkęs į elektros stulpą, tai stulpas nebūtų virtęs ir nebūtų mirtinai sužalojęs Ž. D.. BK 14 str. numato, kad baudžiamoji atsakomybė galima tik padarius nusikalstamą veiką tyčia ar dėl neatsargumo. Pagal BK 281 str. 7 d. BK 281 str. 5 d. numatytas nusikaltimas padaromas tik dėl neatsargumo. BK 16 str. nustato, kad nusikaltimas yra neatsargus, jei jis padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Marijampolės apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad A. Z. BK 281 str. 5 d. numatytą nusikaltimą padarė dėl nusikalstamo pasitikėjimo. Nusikalstamas pasitikėjimas yra tada, kai vairuotojas numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo šiuo atveju Kelių eismo taisyklių pažeidimo (nevažiavo kuo arčiau dešiniojo kelio krašto, kelio posūkyje nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į meteorologines sąlygas, nesuvaldė automobilio) gali atsirasti Baudžiamojo kodekso 281 str. numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Šioje byloje apylinkės teismas konstatavo, jog A. Z. kelio posūkyje važiuodamas dideliu greičiu – nemažiau kaip 47 km/h, kai saugus greitis 31 km/h - nesuvaldė vairuojamo automobilio dėl ko atsitrenkė į betoninį stulpą, tai yra, elgėsi lengvabūdiškai, pervertino savo kaip vairuotojo sugebėjimus, tikėdamasis neatsitrenkti į pakelės stulpą, nors galėjo ir turėjo numatyti pavojingų padarinių kilimą. Kelio posūkyje, nepasirinkęs saugaus greičio, A. Z. turėjo ir privalėjo numatyti, jog gali sukelti eismo įvykį, t.y., jog gali nesuvaldyti vairuojamo automobilio bei atsitrenkęs į kliūtį sužaloti vežamus keleivius ar kitus asmenis. Akivaizdu, jog Ž. D. žūtį lėmė kaltinamojo A. Z. vairuojamo automobilio atsitrenkimas į betoninę oro linijos atramą, dėl ko, nuo stipraus smūgio, betoninė atrama ėmė svyruoti bei po 8 sekundžių nuo automobilio atsitrenkimo nuvirto ant kelio važiuojamosios dalies, mirtinai sužalodama automobilio keleivį Ž. D.. Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje, buvo įvertintas ir nukentėjusiojo elgesys po automobilio smūgio į stulpą. Jokių duomenų, jog Ž. D. iki ar po automobilio atsitrenkimo į stulpą, būtų elgęsis neatsargiai ar pažeidęs kokius nors kelių eismo taisyklių reikalavimus, apylinkės teismas nenustatė. Tokių duomenų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Pažymėtina, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas L. K. patvirtino tas aplinkybes, jog po smūgio visi greitai išlipo iš automobilio, dar spėjo persimesti keliais žodžiais, kad visi sveiki. Kadangi automobilio salone pasirodė dūmai, iš jo lipo greitai ir visi nuo automobilio šalinosi, nes bijojo gaisro. Kiti vaikinai išlipę iš automobilio taip pat ėjo link gatvės (t. 2 b. l. 83; t. 3 b. l. 11). Liudytoju apklaustas K. N. taip pat nurodė, jog po smūgio iškarto visi iššoko iš mašinos, nes galvojo, kad gali užsidegti mašina. Ž. D. taip pat staigiai išlipo. Išlipę vieni ėjo, jis bėgo. Kad stulpas lūžęs pamatė per 3 sekundes, kai bėgo, buvo per 13 – 14 metrų. Kai atsimušė į stulpą, nutrūko laidai ir stulpas nulūžo (t. 3 b. l. 10). Liudytojas V. M. apklaustas teismo posėdžio metu, nurodė, jog mašinai atsitrenkus į stulpą iš jos išlipo vienu metu keturi jaunuoliai, kurie iš karto šalinosi nuo mašinos, du ėjo link tvoros, kiti du link važiuojamosios dalies (t. 3 b. l. 28). Įvertinus tai, jog po automobilio atsitrenkimo į stulpą, automobiliu važiavę asmenys buvo išsigandę dėl grėsmės jų gyvybėms, kadangi automobilio salone pasirodė dūmai ir galėjo kilti gaisras, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, yra akivaizdu, jog tiek žuvusysis Ž. D., tiek kiti automobiliu važiavę asmenys šalindamiesi nuo automobilio į gatvės važiuojamąją dalį, neturėjo galimybės pasirinkti kokį nors kitokį savo elgesio modelį bei suvokti, jog bėgdami į kelio važiuojamąją dalį jie gali pažeisti Kelių eismo taisykles, juo labiau, kad tuo momentu gatvė buvo tuščia ir ja nevyko intensyvus eismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai atmetė kazuso buvimą ir laikė įrodytą A. Z. kaltę inkriminuotos veikos padarymu.Apeliaciniame nuteistojo A. Z. skunde taip pat keliamas klausimas, jog teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, jog jis nuoširdžiai pripažino veikos padarymo faktines aplinkybes bei tai, kad pačio nukentėjusiojo rizikingas nukentėjusiojo elgesys lėmė kilusias pasekmes, todėl nepagrįstai paskyrė per griežtą bausmę. Nuteistojo įsitikinimu, sprendžiant, kad šioje byloje A. Z. kaltas pagal BK 281 str. 5 d., turėtų būti paskirta teisinga bausmė įvertinant dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes.Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas, tinkamai nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Byloje nėra aplinkybių visumos, kurios sudarytų pagrindą svarstyti galimybę nuteistajam A. Z. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę (BK 62 str.) ar išimtinių aplinkybių, kurioms esant teismas galėtų paskirti švelnesnes bausmes (BK 54 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. Z. bausmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltinamojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad A. Z. charakterizuojamas patenkinamai, baustas administracine tvarka, dirbantis, jo įvykdyta veika įstatymo priskiriama prie neatsargių nusikaltimų, yra teistas du kartus, tačiau nagrinėjamą neatsargią nusikalstamą veiką padarė būdamas neteistas, kad viena iš veikų, už kurią kaltinamasis po nagrinėjamo įvykio yra nuteistas, taip pat yra neatsargi, susijusi su KET pažeidimo sukeltomis pasekmėmis. Aukštesniojo teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog A. Z. pripažino savo kaltę tik dėl KET pažeidimo ir dėl to kilusio eismo įvykio, tačiau nebuvo nuoširdus ir nepripažino savo kaltės dėl autoįvykio sukeltų padarinių - Ž. D. žūties, todėl tokį, atskirų faktinių aplinkybių, bet ne jų visumos, pripažinimą teismas nelaikė atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teisėjų kolegijos vertinimu, individualizuodamas A. Z. bausmę, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino jo padarytos nusikalstamos veikos, asmenybės pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, ir pagrįstai už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė laisvės atėmimo bausmę atitinkančią baudžiamajame įstatyme numatytą sankcijos vidurkį. Kadangi nuteistasis nagrinėjamą nusikaltimą padarė dar būdamas neteistas, nors vėliau ir teistas, tačiau bausmėmis, nesusijosimomis su laisvės atėmimu, teismas jo atžvilgiu taikė BK 75 str. nuostatas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo. Teisėjų kolegijos nuomone, paskirta bausmė yra visapusiškai apgalvota, teisinga bei proporcinga A. Z. padarytai nusikalstamai veikai ir nėra aiškia per griežta. Tenkinti nuteistojo A. Z. prašymą paskirti jam švelnesnę bausmę nėra pagrindo. Nuteistojo skundo argumentas, jog teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe – nukentėjusiojo rizikingo elgesio, kuris lėmė kilusias pasekmes, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi jokių duomenų, kad Ž. D. būtų elgęsis neatsargiai ar pažeidęs kokius nors kelių eismo taisyklių reikalavimus, byloje nėra nustatyta. Taip pat atmetamas nuteistojo skundo argumentas, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai subendrino nuosprendžius, nors bausmė pagal 2015-02-03 nuosprendį yra visiškai atlikta, be to nepasisakė ir neįskaitė laikinajame sulaikyme išbūto sulaikymo laiko. Pažymėtina, jog BK 63 str. yra reglamentuota bausmės skyrimo už kelias nusikalstamas veikas tvarka. BK 63 str. 9 d. yra nustatyta, jog pagal minėto straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrindamas su atlikta bausme pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015-02-03 nuosprendį, BK 63 str. 9 d. nuostatų nepažeidė. Taip pat pažymėtina ir tai, jog A. Z. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas 1 diena (2014-04-14) BK 66 str., 65 str. 1 d. 1 b. pagrindu buvo įskaitytas į Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015-02-03 nuosprendžiu paskirtą 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, kuri šiuo metu jau yra atlikta. Apeliaciniame nuteistojo skunde teigiama, jog A. Z. nepagrįstai taikyta ir baudžiamojo poveikio priemonė - uždraudimas naudotis specialia teise - uždraudžiant 2 metus ir 6 mėnesius vairuoti transporto priemones. BK 68 str. (uždraudimas naudotis specialia teise) 1 d. nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padaro nusikalstamą veiką. Nuteistasis ginčija apylinkės teismo sprendimą, teigdamas, jog minėta baudžiamojo poveikio priemonė taikyta tais atvejais, kuomet asmuo pažeidžia kelių eismo taisykles nesant veiką kvalifikuojančio požymio apsvaigimo nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų yra nepagrįsta ir neproporcingai varžo kaltinamojo teisę į teisingą bausmę.Teisėjų kolegija pažymi, jog BK 68 str. 1 d. kalbama apie nusikaltimo padarymą naudojantis specialiomis teisėmis ir tam nebūtinas kvalifikuojančio požymio apsvaigimo nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų buvimas. Nagrinėjamu atveju, nusikaltimas padarytas vairuojant transporto priemonę, kuria naudotis reikalinga speciali teisė. Pažymėtina, jog uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis yra teismo teisė. Teisėjų kolegijos vertinimu apylinkės teismas, atsižvelgdamas į tai, jog A. Z. po nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo nuteistas už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą, pagrįstai taikė BK 68 straipsnį ir nei baudžiamojo, nei baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, todėl šis nuteistojo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Nuteistojo teigimu, net ir teismui pripažinus jį kaltu, civiliniai ieškiniai dalyje dėl neturtinės žalos yra priteisti nepagrįstai dideli, todėl turėtų būti mažinami. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, taip pat teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose priteistų sumų neturtinės žalos atlyginimui dydžių kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nukentėjusiųjų patirtus išgyvenimus, patirto streso dėl šio įvykio pasekmes sveikatos būklei, socialiniam gyvenimui. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog nukentėjusiosios dėl sūnaus ir brolio žūties patyrė didelius išgyvenimus, didelį dvasinį sukrėtimą, didelį dvasinį skausmą, R. D. prarado vienintelį sūnų, su kuriuo siejo ypatingas ryšys. Tarp sesers ir brolio taip pat buvo be galo artimas ryšys, Ž. D. turėdamas laisvą minutę, leisdavo laiką su seserimi, vežiojo ją į mokyklą. Nuo tragedijos dienos iki šiol abi nukentėjusios vartoja raminamuosius, yra moraliai sugniuždytos, G. D. iki šiol negali pripažinti fakto, jog brolio nebėra. Ši tragedija šeimą palietė visam gyvenimui. Pirmosios instancijos teismas įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į visas reikšmingas bylos aplinkybes, nusikaltimo padarymo aplinkybes, nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo mastą, žalos pasekmes, žalą padariusio A. Z. kaltę, į tai, kad A. Z. padarė neatsargų nusikaltimą, susidariusioje eismo situacijoje būdamas nepakankamai atidus, vairavo blaivus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, neįsigilino į faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį tinkamai vadovavosi kriterijais, nurodytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, motyvavo savo sprendimą, todėl pripažįsta, kad nukentėjusiajai R. D. priteista 7000 eurų, o nukentėjusiajai G. D. priteista 5000 eurų neturtinė žala, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei suformuotą teismų praktiką šios kategorijos baudžiamosiose bylose. Todėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė per didelius civilinius ieškinius neturtinei žalai atlyginti yra nepagrįstas.

Dėl nukentėjusiosios R. D. apeliacinio skundo

Nukentėjusiosios apeliaciniame skunde keliamas klausimas, jog nuteistajam A. Z. paskirta aiškiai per švelni bausmė, nepakankami įvertintos visos skiriant bausmę reikšmingos aplinkybės, nukentėjusiosios manymu nuteistajam turėtų būti skirta laisvės atėmimo bausmė.Teisėjų kolegija pažymi, jog dėl nuteistajam A. Z. paskirtos bausmės teisingumo bei proporcingumo padarytai nusikalstamai veikai buvo aptarta atsakant į nuteistojo apeliacinio skundo argumentą dėl bausmės individualizavimo, todėl teisėjų kolegija pakartotinai šiuo klausimu nepasisako. Teisėjų kolegijos nuomone, paskirta bausmė yra visapusiškai apgalvota, teisinga bei proporcinga A. Z. padarytai nusikalstamai veikai Apeliaciniame nukentėjusiosios skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, neturtinės žalos atlyginimo klausimą išsprendė neteisingai, nes visiškai neatsižvelgė į padaryto pažeidimo pasekmes, į pažeistos vertybės svarbą, į neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtį, be to, nenurodė jokių konkrečių ir aiškių argumentų, dėl ko vertina, kad 7000 eurų suma nukentėjusiajai (nors dėstomoje dalyje nurodyta jog priteistina 12000 eurų) ir 5000 eurų suma nukentėjusiosios dukrai yra pakankama satisfakcija neturtinei žalai atlyginti. .Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d. įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 d. numatyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra pažymėjęs, neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-397/2012). . Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (Lietuvos Respublikos CK6.250 str. 2 d., 6.282 str.); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie skaudūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą neturtinę žalą, svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-272/2011). Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-383/2010, 2K-4/2011).. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu, priteisdamas iš nuteistojo A. Z. nukentėjusiajai R. D. 7000 eurų ir nukentėjusiajai G. D. 5000 eurų neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiosios dėl sūnaus ir brolio žūties patyrė didelius išgyvenimus, didelį dvasinį sukrėtimą, didelį dvasinį skausmą, R. D. prarado vienintelį sūnų, su kuriuo siejo ypatingas ryšys. Nuo tragedijos dienos iki šiol abi nukentėjusios vartoja raminamuosius, yra moraliai sugniuždytos, G. D. iki šiol negali pripažinti fakto, jog brolio nebėra. Akivaizdu, kad artimo žmogaus netektis sukelia stiprius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, kurie išlieka visą likusį gyvenimą, negrįžtamai pakeičia šeimos įprastą gyvenimo būdą. Sukeltos pasekmės – žmogaus mirtis – negali būti pašalintos, sumažintos, jos laikytinos pačiomis sunkiausiomis. Kita vertus, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, būtina įvertinti ir kitus kriterijus, numatytus Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vienas iš kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra žalą padariusio asmens kaltė. Nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d., kuriuo ir buvo sukeltos minėtos pasekmės, baudžiamajame įstatyme priskiriamas neatsargių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos BK 16 str.). Taigi, A. Z. padarė nusikaltimą dėl nusikalstamo pasitikėjimo, t. y. jis numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo šiuo atveju Kelių eismo taisyklių pažeidimo gali atsirasti BK 281 str. numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Nuteistasis savo nusikalstamais veiksmais nenorėjo sukelti ir dvasinių išgyvenimų nukentėjusiosioms. Pripažintina, kad kai neturtinė žala padaroma neatsargiais kaltininko veiksmais, t.y. kai nukentėjusiajam sąmoningai nesiekiama sukelti dvasinių išgyvenimų, fizinių kančių, padaroma mažesnė neturtinė žala nei tyčinės veikos (pavyzdžiui, nužudymo, nusikaltimų seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui) atveju. Kitas neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus - kaltininko turtinė padėtis. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog nuteistojo turtinė padėtis nėra gera, kadangi jo gaunamos pajamos yra tik minimalus atlyginimas. Teismų praktikoje susiformavusi nuostata, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai paprastai svyruoja nuo 2896,20 Eur iki 14 481 Eur (žuvusiojo vaikui) ir nuo 4344,30 Eur iki 17 377,20 Eur (žuvusiojo sutuoktiniui) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-196/2009, Nr. 2K-539/2010, Nr. 2K-150/2011, Nr. 2K-90/2012, Nr. 2K-344/2012, Nr. 2K-397/2012, Nr. 2K-135/2013, Nr. 2K-243-648/2015 ir kt.). . Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išanalizavo ir įvertino visus reikšmingus neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo kriterijus, argumentuotai pagrįsdamas kiekvieno iš jų taikymą, jų visumos reikšmę bei įtaką sprendžiant apie teisingą piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį, visapusiškai vertino nagrinėjamą situaciją. Nors nukentėjusioji teigia, jog apylinkės teismas nenurodė konkrečių ir aiškių argumentų, dėl ko dėstomoje nuosprendžio dalyje nurodytą jai priteistiną 12000 eurų sumą sumažino iki 7000 eurų, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, jog atsižvelgia į tai, jog draudimo bendrovė nukentėjusiajai R. D. yra atlyginusi maksimalią įstatymo nustatytą 5000 eurų sumą, todėl likusią 7000 eurų (12000 Eur - 5000 Eur) neturtinės žalos sumą nukentėjusiajai priteisia iš nuteistojo A. Z.. Šiuo konkrečiu atveju, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytais sumažintais priteistinos nukentėjusiosioms neturtinės žalos dydžiais, kurie neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, bei formuojamai teismų praktikai, todėl keisti nuosprendį šiuo klausimu nėra teisinio pagrindo. Neturtinės žalos atlyginimo priteisimas iš kaltininko negali būti siejamas su kaltininko nubaudimu, kadangi neturtinė žala atlieka kitokią funkciją, t. y. kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiųjų patirtą fizinį ir dvasinį skausmą bei kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Be to, itin didelis neturtinės žalos priteisimas iš kaltininko neleidžia pasiekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl A. Z. kaltės padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 281 str. 5 d. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis ir nukentėjusioji, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. Z. ir nukentėjusiosios R. D. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.