Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-398-817/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-12-03
Bylos Nr.: 1A-398-817/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-10189-2024-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Arūnas Bartkus, Ieva Gavelytė-Kalytienė, Ramūnas Keidūnas
Nuteistasis: V. P.
Nukentėjusysis: T. G.
Civilinis ieškovas: Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, T. G.
Advokatai: Marius Rumšas, Vidmantas Baumila

Kategorijos

1.1.7.2.3Laisvės apribojimas (BK 48 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-398-817/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10189-2024-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3.; 1.2.4.6.1.; 2.1.15.3.3.2.; 2.4.6.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gruodžio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Ievos Gavelytės-Kalytienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Ramūno Keidūno,

sekretoriaujant Violetai Budžienei,dalyvaujant prokurorei Lilijai Ambrulevičienei,nuteistajam V. P., jo gynėjui advokatui Vidmantui Baumilai,nukentėjusiajam T. G.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. gynėjo advokato Mariaus Rumšo (toliau – ir apelianto gynėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį tęsti darbą (BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas), per 1 mėnesį nuo bausmės vykdymo pradžios atsiprašyti nukentėjusiojo T. G. (BK 48 straipsnio 6 dalis), uždraudžiant visą bausmės vykdymo laikotarpį bendrauti su nukentėjusiuoju T. G. (išskyrus atsiprašymo tikslu) (BK 48 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Bausmės vykdymo pradžia skaičiuotina nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Iš dalies tenkintas civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (Vilniaus teritorinės ligonių kasos) civilinis ieškinys ir priteista jai iš V. P. 141,10 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo šios sumos, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Iš dalies tenkintas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. G. civilinis ieškinys ir priteista jam iš V. P. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo šios sumos, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daikto, turinčio reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V. P. nuteistas už tai, kad jis nežymiai sužalojo žmogų, būtent: jis 2024 m. kovo 16 d., apie 13.50 val., kieme prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu sudavė akmeniu T. G. į veido sritį, o būtent į žandikaulio apačią, padarydamas odos nubrozdinimus smakre, kas pagal 2024 m. kovo 20 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo V. P. gynėjas advokatas Marius Rumšas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

3. Apelianto gynėjo teigimu, V. P. nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu, nurodydamas, jog jis nesudavė T. G. nei su akmeniu, nei be jo, todėl negalėjo sužaloti T. G., o jo parodymus vertina kaip melagingus, turinčius tikslą apkalbėti V. P..

4. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas dalyje dėl žaizdos nukentėjusiojo pasmakrėje atsiradimo mechanizmo, mechaninio poveikio į pasmakrę krypties ir žaizdos atsiradimo priežasčių. Akcentuojama, jog V. P. teigimu, „matyti, kad įbrėžimo dinamika yra iš kairės pusės žemyn“, T. G. teigimu, „smūgio trajektorija buvo iš dešinės pusės link kairės, labiau iš apačios į viršų“, o iš byloje esančių nukentėjusiojo daryto vaizdo įrašo iškarpų (stop kadrų) matyti, jog žaizda užsitraukusi šašu, odos nuoplaišos ant nukentėjusiojo pasmakrės, nutįsusios į apačią, žaizdos apatinėje dalyje. Taigi, iš to galima daryti išvadą, kad mechaninis poveikis į nukentėjusiojo pasmakrę turėjo būti tik iš viršaus į apačią, o ne, kaip teigia nukentėjusysis, iš apačios į viršų. Tai reiškia, kad nukentėjusiojo parodymai apie smūgį į pasmakrę iš apačios į viršų yra melagingi ir nepatvirtina, kad V. P. konflikto metu smūgiavo T. G. į pasmakrę nukentėjusiojo nurodytu būdu iš apačios į viršų. Jei V. P. ir būtų smūgiavęs T. G. iš apačios į viršų, odos nuoplaišos būtų susidariusios žaizdos viršutinėje, o ne apatinėje dalyje.

5. Apelianto gynėjas akcentuoja, jog tai, kad V. P., turėdamas rankoje akmenį, juo sudavė smūgius T. G., grįsti išskirtinai tik nukentėjusiojo parodymais. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių T. G. parodymus apie V. P. smūgį su akmeniu į T. G. pasmakrę. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino T. G. parodymų dėl skausmo krūtinėje, pasruvusio kraujo iš pasmakrės, pranešimo dėl sužalojimo policijai aplinkybių, taip pat negretino ir nelygino jų su baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis, kas būtų leidę pirmosios instancijos teismui spręsti dėl T. G. parodymų nenuoseklumo. Taip pat nepagrįsti specialistės R. G. parodymai, kad sužalojimo pobūdis, jo lokalizacija, savybės nėra būdingas savęs žalojimui, kadangi bylos nagrinėjimo metu turėjo būti nagrinėtas klausimas, ar T. G. galėjo nusibrozdinti smakrą kitomis aplinkybėmis, pavyzdžiui dirbdamas darbus sode ar darže ir netyčia susižeisti į kokius nors daiktus (šakas, įrankius, kitas kliūtis ir pan.), todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje privalėjo pateikti T. G. susižalojimo kitomis aplinkybėmis vertinimą .

6. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik leistinais ir patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą, o abejonės dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, taip pat įvairūs įrodymų prieštaravimai, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinami kaltinamojo naudai. Nagrinėjamu atveju nepašalintos abejonės dėl reikšmingų bylai aplinkybių, t. y. ar V. P. (ne)sudavė smūgį T. G. į veidą, ar žaizda T. G. veide atsirado būtent dėl V. P. smūgio į veidą. Apelianto gynėjo vertinimu, byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad V. P. sudavė smūgį T. G. į veidą ir tokiu būdu jį sužalojo. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra įrodyti nustatyta tvarka ir neginčytinai. Šių taisyklių turi būti laikomasi nustatant kiekvieną asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymį ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Taigi, apelianto gynėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nepavykus pašalinti abejonių, privalu buvo vadovautis in dubio pro reo principu ir likusias abejones aiškinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

Atsiliepimas

7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis ir civilinis ieškovas T. G. prašo nuteistojo V. P. gynėjo advokato Mariaus Rumšo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. nuosprendį.

8. Atsiliepime nurodoma, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir priimtas išnagrinėjus visus su byla susijusius įrodymus bei išklausius visas proceso šalis. Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas T. G. nurodo, kad jo veiksmai po nagrinėjamo įvykio buvo visiškai nuoseklūs: patyręs smurtinius veiksmus, pranešė apie užpuolimą. Atvykusi policija apklausė jį ir nuteistąjį. Vėliau jis (T. G.) nuvyko į (duomenys neskelbtini) ligoninę ir buvo apžiūrėtas. Tą pačią dieną vyko ir į policijos komisariatą, davė parodymus. Gavęs siuntimą – 2024 m. kovo 20 d. nuvyko į Teismo medicinos centrą pakartotinai apžiūrai. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. G. teigimu, tarp nuteistojo V. P. veiksmų ir jo (T. G.) kūno sužalojimo bei sveikatos sutrikdymo yra akivaizdus tiesioginis tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys, kurį patvirtina byloje esantys tiek medicininiai dokumentai (2024 m. kovo 16 d. Ambulatorinio apsilankymo aprašymai, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto 2024 m. kovo 20 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini)), tiek kiti įrodymai.

Žemesnės instancijos teismas

9. Teismo posėdžio metu nuteistojo V. P. gynėjas advokatas Vidmantas Baumila prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais argumentais, gynybos išlaidų pagal pateiktą pažymą nepriteisti.

10. Teismo posėdžio metu nuteistasis V. P. prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais argumentais, akcentuodamas, jog jo kaltė grindžiama ne faktiniais įrodymais, o tik nukentėjusiojo T. G. parodymais, kurie nepagrįstai pripažinti nuosekliais ir nekitusiais viso proceso metu, ir išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuri pateikta nekompetentingos specialistės. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas T. G. sužeidimo mechanizmas, smūgio trajektorija, nepaneigta versija, jog nukentėjusysis pats galėjo susižaloti ar susižaloti kitomis aplinkybėmis. Pažymėjo, jog į įvykio vietą buvo atvykę du policijos ekipažai, pirmajam ekipažui nuteistasis V. P. nuosekliai viską paaiškino ir parodė, kaip viskas buvo, o antrajam ekipažui – pasakė apibendrintai, kad susistumdė. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog V. P. veikė tyčia, klysta, jis neplanavo fizinių veiksmų, abu kartus stūmė ne tyčia, o gindamasis nuo galimos T. G. agresijos. Pažymėjo, kad Vilniaus ligonių kasos civilinis ieškinys yra nepagrįstas, nes T. G. nebuvo gydytas, jam buvo atlikti tyrimai vadovaujantis gauta (melaginga) informacija, T. G. pats turėtų susimokėti, nes MRT jam buvo daromas todėl, kad gydytoja, suklaidinta netikrų jo skundų, ir nenorėdama prisiimti atsakomybės už galimas pasekmes, bijodama praleisti galimą galvos traumą ar kraujo išsiliejimą į smegenis, priėmė neteisingą sprendimą atlikti MRT. Taip pat pažymėjo, kad ekspertė neatsakė į klausimą, ar pagal žaizdos pobūdį nustatė galvos sutrenkimo mastą, nes tik atsakius į šitą klausimą paaiškėtų, ar T. G. pagrįstai gavo jam suteiktas gydymo paslaugas ir, ar rekomendacijos vengti fizinės ir protinės veiklos nėra perteklinės, kas turi įtakos jo civilinio ieškinio pagrįstumui.

11. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas T. G. prašė apeliacinį skundą atmesti. Papildomai nurodė, kad nuteistasis nepateikė jokių naujų įrodymų ar aplinkybių, nuteistojo žmona savo parodymais teisme patvirtino, kad nuteistasis naudojo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, pirmosios instancijos teismas jokių procesinių pažeidimų nepadarė, nagrinėjamas įvykis paliko jam pakankamai didelę emocinę žaizdą, jis atleido nuteistajam.

12. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti. Papildomai nurodė, jo skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas išsamiai išanalizavus ir įvertinus tiek ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, tiek teisminio nagrinėjimo metu papildomai išreikalautus duomenis, liudytojų parodymus, nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymus. Skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, todėl nėra jokio pagrindo jį naikinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. P. gynėjo advokato Mariaus Rumšo apeliacinis skundas atmestinas

Žemesnės instancijos teismas

13. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl V. P. pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

14. Teisėjų kolegija, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį bei apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl V. P. padarytos nusikalstamos veikos ir jos apimties, ją tinkamai teisiškai įvertino. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu bei pagrįstai V. P. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Žemesnės instancijos teismas

15. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Baudžiamojo proceso įstatyme įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Svarbu akcentuoti, kad teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282-303/2020, 2K-234-594/2023 ir kt.).

16. Nagrinėjamu atveju esminis klausimas yra tai, ar V. P. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis padarė nukentėjusiajam T. G. odos nubrozdinimus smakre, kas pagal Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2024 m. kovo 20 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, ar jie atsirado kokiomis nors kitomis nenustatytomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad nukentėjusysis T. G. viso proceso metu tvirtino, kad minimus sužalojimus jam padarė nuteistasis V. P., tuo tarpu nuteistasis V. P. viso proceso metu neneigė, kad išties bylai aktualiu laiku tarp jo ir nukentėjusiojo kilo žodinis konfliktas, tačiau kategoriškai teigė, kad nebuvo paėmęs akmens į rankas, nesudavė T. G. nei su akmeniu, nei be jo, tik du kartus stūmė T. G. gindamasis nuo galimos jo agresijos, todėl sužaloti T. G. negalėjo. Teismų praktikoje nėra reta situacija, kai priešingos konflikto pusės nuosekliai laikosi savo pozicijų, tačiau tai negali būti kliūtimi teismui nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes. Tokiais atvejais būtina priešingų konflikto pusių parodymus vertinti visų bylos aplinkybių ir kitų tiesioginių bei netiesioginių įrodymų kontekste, lyginti juos tarpusavyje konkretaus fakto nustatymui reikšmingose dalyse. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų visumos analizė leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nukentėjusysis T. G. dėl nuteistojo V. P. veiksmų davė nuoseklius, detalius ir patikimus parodymus, kuriuos patvirtina kiti bylos įrodymai, todėl nėra pagrindo jais nesivadovauti, tuo tarpu nuteistojo V. P. parodymais vadovavosi tiek, kiek jie neprieštaravo byloje surinktų įrodymų visumai.

17. Kaip jau buvo minėta, nuteistasis V. P. savo kaltės viso proceso metu nepripažino, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi savo pozicijos, jog T. G. nesudavė, tik du kartus stūmė T. G. gindamasis nuo galimos jo agresijos (t. 1, b. l. 90–93, 99–100, 113–114, 136–137, t. 2, b. l. 3-11). Tokią nuteistojo V. P. poziciją patvirtino jo sutuoktinė D. P., kuri pirmosios instancijos teisme nurodė, jog matė, kaip V. P. ranka atstūmė T. G., kas jai pasirodė kaip gynyba, o jokio sudavimo akmeniu nematė. Tačiau pirmosios instancijos teismas šios liudytojos parodymus dėl nusikalstamos veikos laikė nepatikimais ir jais nesivadovavo, atsižvelgdamas į tai, kad: 1) ją su V. P. sieja šeimos santykiai, kas reiškia, kad ji yra suinteresuota baudžiamosios bylos baigtimi; 2) liudytoja davė parodymus po to, kai susipažino su baudžiamosios bylos medžiaga; 3) teismui kilo abejonės, ar ji iš viso matė įvykį ir kiek jo matė. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad liudytoja buvo nenuosekli – viena vertus, ji nurodė, kad jos matomumo niekas neribojo ir ji matė žodinį konfliktą tarp savo sutuoktinio ir T. G., matė, kad sutuoktinis tarsi atstūmė žmogų ranka, užsikišo rankas, matė kaimynus stovinčius vienas prieš kitą, matė, kad T. G. buvo susijaudinęs, šaukė, traukėsi telefoną, kita vertus, liudytojos teigimu, ji stovėjo ant terasos, kuri yra nuo kalniuko žemyn, dengta stogu ir su kolonomis, buvo šešėlyje ir už stulpų, todėl negalėjo įžiūrėti kraujo T. G. veide, jai keista, kad nukentėjusysis ją matė, ji migdė anūkę ir aplinkos labai nestebėjo, nematė, kuria ranka sutuoktinis atstūmė T. G., nematė, kaip jie susitiko (nors matė, kaip T. G. pravažiavo karučiu). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuos teismo argumentus dėl D. P. parodymų nepatikimumo patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas, iš kurio matyti, jog nukentėjusiajam T. G. filmuojant V. P., už šio nugaros matosi dalis aptariamos terasos su kolonomis (kurioje, liudytojos D. P. teigimu, ji buvo), tačiau vaizdo įrašo pradžioje terasoje prie kolonų nieko nėra ir tik vaizdo įrašo 0.00.05 matosi praeinanti moteris; 0.00.06 - 0.00.07, 0.00.17 - 0.00.22 nieko nėra; 0.00.30 - 0.00.31 matosi stovinti moteris; 0.01.09 - 0.01.12 matosi stovinti moteris su vežimėliu; 0.01.25 nieko nėra. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nesivadovavo liudytojos D. P. parodymais.

18. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis T. G. nenuosekliai aiškino įvykio aplinkybes dėl skausmo krūtinėje, pasruvusio kraujo iš pasmakrės, pranešimo dėl sužalojimo policijai aplinkybių, dėl ko jo parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, tačiau su tokia išvada nėra pagrindo sutikti. Pirmosios instancijos teismui, vertinusiam nukentėjusiojo T. G. parodymus, dėl jų patikimumo abejonių nekilo. Su tokiu jų vertinimu sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Šiame kontekste atkeiptinas dėmesys, kad vertinant asmens parodymus kaip patikimus, svarbu nustatyti, kad proceso metu parodymai apie esmines įvykio aplinkybes yra nekintantys, juos galima patikrinti BPK proceso veiksmais ir juos patvirtina kiti BPK nustatyta tvarka surinkti bylos duomenys (įrodymai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-648/2021).

Žemesnės instancijos teismas

19. Bylos duomenimis, nukentėjusysis T. G. praėjus vos kelioms valandoms po įvykio (2024 m. kovo 16 d. 17.22 val.) pareigūnams nurodė, kad 2024 m. kovo 16 d., apie 12.30 val., nuėjo tvarkytis savo namo kieme, grėbti lapus. Veždamas karutyje sugrėbtus lapus, apie 13.50 val., pastebėjo savo kaimyną V. P., kuris ėjo link jo, eidamas ėmė jį įžeidinėti, sakydamas „tu, šūdo gabale“ ir kitais necenzūriniais žodžiais. Eidamas V. P. pasiėmė nuo žemės akmenį. Priėjęs prie T. G., V. P. be jokios priežasties, laikydamas akmenį dešinėje rankoje, sudavė juo T. G. į veido sritį, o būtent į žandikaulio apačią, po to dešine ranka, laikydamas joje akmenį, sudavė du smūgius į krūtinę, taip sukeldamas jam fizinį skausmą. T. G. išsigando, metė karutį ir pasitraukė, pradėjo filmuoti savo telefonu. Grįžo namo ir parašė pareiškimą per e. policija portalą. Po įvykio savarankiškai nuvyko į (duomenys neskelbtini) ligoninę, kur jam buvo diagnozuotas smakro nubrozdinimas (t. 1, b. l. 39–42). Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme apklausiamas nukentėjusysis T. G. parodė, kad įvykio dieną išėjo į savo vidinį kiemą sugrėbti lapus ir žolę. Apie 14.00 val. su karučiu pajudėjo į savo išpirkto sklypo dalį už tvoros, savo sklypo teritorijoje išpylė lapus. Iškratęs maišą, padėjęs jį atgal į karutį, judėjo atgal į savo kiemą. Pajudėjus keletą metrų, staiga iš už automobilių išniro V. P., kuris, eidamas pasilenkė, paėmė nuo žemės kažkokį daiktą (tuo metu nematė, vėliau paaiškėjo, kad tai buvo akmuo). V. P. priėjo prie jo iš dešinės pusės šono ir be jokio įspėjimo, šaukdamas „tu, šūdo gabale“, stovėdamas iš dešinės pusės, atsisukęs veidu, dešine ranka „tvojo“ jam į galvą. Smūgio trajektorija buvo iš dešinės pusės link kairės, labiau iš apačios į viršų. Smūgiavo ne tiesiai. Kiek spėjo, mesdamas karutį, atsitraukė kūno judesiu atgal, tai jį apsaugojo nuo itin rimto sužalojimo. Išėjo taip, kad V. P. akmeniu nubraukė jam pasmakrę, buvo kraujas. Jam sudavė į kairę smakro dalį, kadangi lenkėsi, siekdamas išvengti smūgio, išėjo toks įbrėžtinis smūgis. Karutis buvo iškritęs iš rankų. V. P. dar du kartus sudavė akmeniu jam į krūtinę, jis atšoko per keletą metrų nuo V. P.. Pats nebuvo užsimojęs. Buvo akivaizdu, kad V. P. norėjo toliau tęsti konfliktą. T. G. išsitraukė telefoną ir pradėjo filmuoti, filmavo ir savo žaizdą, nes žinojo, kad ji ten yra. Žinojo labai aiškiai, kad V. P. akmeniu smogė jam į žandikaulio sritį ir norėjo užfiksuoti aplinkybes iš karto po įvykio, todėl filmavo. Buvo sukrėstas, sunkiai rinko žodžius, bandė keletą kartų paklausti V. P., kodėl mušasi. Vėliau pastebėjęs, kad V. P. laiko rankas už nugaros ir laiko akmenį, paprašė parodyti rankas. V. P. to nedarė, nes jo dešinėje rankoje buvo akmuo. Akmuo nebuvo didelis, tilpo į delną, buvo vidutinės bulvės dydžio. Vėliau paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir pranešė apie užpuolimą. Atvažiavo policijos ekipažas, jį apklausė, užpildė pareiškimą per e. policiją. Pakankamai greitai po konflikto nusprendė nuvažiuoti ir įvykį užfiksuoti (duomenys neskelbtini) ligoninėje. Jautė galvos svaigimą ir skausmą, žaizda buvo „šviežia“. Užfiksavęs viską (duomenys neskelbtini) ligoninėje turėjo grįžti ir duoti parodymus policijos komisariate, ką ir padarė (t. 2, b. l. 2-10). Iš esmės tokias pat aplinkybes nukentėjusysis nurodė 2024 m. kovo 16 d. pareiškėjo (liudytojo), teikiančio skundą, pranešimą, pareiškimą apie įvykį, parodymų protokole (užpildytame 2024 m. kovo 16 d. 14.58 val.) (t. 1, b. l. 20–21) bei 2024 m. kovo 16 d. protokole-pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką (t. 1, b. l. 26–31). Taigi iš aptartų nukentėjusiojo T. G. parodymų matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu jis davė iš esmės nuoseklius parodymus apie esmines įvykio aplinkybes, neatitikimų ir (ar) prieštaravimų nukentėjusiojo parodymuose dėl patirto nežymaus sveikatos sutrikdymo nėra. Be to, nukentėjusiojo parodymus iš esmės patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje esantys duomenys.

20. Iš nukentėjusiojo T. G. pateikto vaizdo įrašo, daryto iš karto po patirto fizinio smurto (aprašyto 2024 m. liepos 4 d. apžiūros protokole), nustatyta, jog nukentėjusysis, filmuodamas V. P., susijaudinusiu balsu klausia, kodėl šis mušasi, pastarasis tai neigia ir teigia priešingai, t. y. kad jį užpuolė pats nukentėjusysis, nes jis nukentėjusįjį pavadino „šūdo gabalu“, tuomet nukentėjusysis klausia, kas paėmė į ranką akmenį, prašo V. P. parodyti savo rankas, kurias jis beveik viso vaizdo įrašo metu laiko už nugaros taip, kad plaštakų nesimato, nukentėjusiajam su kamera besisukant, V. P. taip pat sukasi taip, kad rankų nesimatytų, paprašytas jų neparodo, pavadina nukentėjusįjį „šūdo krūva“, po ko šis prašo atsiprašyti, teigia, kad tai yra jo įžeidimas, V. P. to nedaro, nurodydamas, kad asmeniškai gali vadinti nukentėjusįjį taip, kaip nori. Galiausiai, nukentėjusysis atsuka kamerą į savo veidą ir rodo smakro apačioje, kairėje pusėje esantį nubrozdinimą, teigdamas, kad jam čia smogė V. P., sakydamas, kad tokių dalykų taip nepaliks. Vaizdo įraše yra matomas nukentėjusiajam padarytas sužalojimas. Vaizdo įrašo pabaigoje matyti, kad V. P. kaire ranka pasitaiso plaukus, tačiau dešinės jo rankos, kurioje, nukentėjusiojo teigimu, ir buvo laikomas akmuo, taip ir nesimato (t. 1, b. l. 77–78). Byloje esantis VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės 2024 m. kovo 16 d. ambulatorinio apsilankymo aprašymas patvirtina, kad nukentėjusysis T. G. į Skubiosios pagalbos skyrių atvyko neilgai trukus po įvykio, t. y. 2024 m. kovo 16 d. 15.22 val., skundėsi galvos skausmu ir svaigimu, paaiškino, kad tą pačią dieną, apie 13.50 val., (duomenys neskelbtini) kaimynas smogė akmeniu į apatinį žandikaulį, vėliau į krūtinę. Sąmonės praradęs nebuvo, nepykino, nevėmė, atsirado galvos skausmas ir svaigimas. Jo būklės įvertinimo metu buvo fiksuotas smakro nubrozdinimas 1x1 cm kiek iš kairės pusės ir diagnozuotas, be kita ko, galvos sumušimas, smakro nubrozdinimas (t. 1, b. l. 61). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2024 m. kovo 20 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (kurią pirmosios instancijos teisme iš esmės patvirtino specialistė R. G.), yra konstatuotas nukentėjusiajam padarytas sužalojimas (odos nubrozdinimas smakre), pateikta išvada, kad sužalojimas padarytas kietu buku, ribotą paviršių ar buką briauną turinčiu daiktu, 4-7 paros iki apžiūros (apžiūra atlikta 2024 m. kovo 20 d.), pažymėta, jog sužalojimas galėjo būti padarytas įvykio aplinkybėse nurodytu būdu (t. 1, b. l. 65–66). Taigi, šie įrodymai laikytini vieni kitus papildančiais ir sudarančiais pagrindą tikėti nukentėjusiojo T. G. parodymais apie nuteistojo V. P. prieš jį atliktus smurtinius veiksmus. Byloje taip pat nėra duomenų, jog nukentėjusysis T. G. galėjo susižaloti kokiomis nors kitomis aplinkybėmis.

21. Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas T. G. sužeidimo mechanizmas, smūgio trajektorija, pažymėtina, kad V. P. nuteistas už tai, jog jis sudavė akmeniu T. G. į žandikaulio apačią, padarydamas odos nubrozdinimus smakre, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, o sužeidimo mechanizmas bei smūgio trajektorija šiuo atveju iš esmės buvo nustatytas iš aptartų nukentėjusiojo T. G. duotų parodymų, kuriais nėra pagrindo netikėti. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2024 m. kovo 20 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) pateikusi specialistė R. G. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog nagrinėjamu atveju nėra galimybės spręsti, ar tiesiai, ar iš viršaus į apačią, ar iš apačios į viršų buvo suduota nukentėjusiajam, nukentėjusiojo sužalojimas nenurodo, ką ir iš kurios pusės kaltinamasis darė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti specialistės R. G. (turinčios aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojos specialybę, kvalifikaciją atlikti mirusiųjų ir gyvųjų asmenų tyrimus, deontologines ekspertizes, (duomenys neskelbtini) metų ekspertinio darbo stažą, įspėtos dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį) kompetencija, jos pateiktos išvados bei paaiškinimų objektyvumu. Todėl nuteistojo išsakytos abejonės dėl nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmo bei specialistės R. G. kompetencijos yra nepagrįstos ir nagrinėjamo įvykio teisinio vertinimo nekeičia.

22. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistojo argumentą, kad į įvykio vietą buvo atvykę du policijos ekipažai, pažymi, jog tiek nuteistasis V. P., tiek liudytoja D. P., tiek nukentėjusysis T. G. nurodė, kad matė du policijos ekipažus, tačiau baudžiamojoje byloje yra vieno policijos ekipažo fiksuoti duomenys. Kito policijos ekipažo galimai fiksuotų duomenų byloje nėra, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė įrodomosios reikšmės neturi.

23. Iš apeliacinio skundo argumentų, bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamo įvykio metu nuteistojo V. P. ir nukentėjusiojo T. G. santykiai buvo konfliktiški, tačiau vien dėl to nukentėjusiojo T. G. parodymai negali būti laikomi šališkais ir neteisingais. Pažymėtina, kad nors nuteistojo ir nukentėjusiojo įvykio versijos skiriasi, tačiau pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti tiek V. P., tiek T. G. parodymų teisingumą ir patikimumą, vertino juos byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai nustatė, kad ne nuteistojo, o būtent nukentėjusiojo parodymus patvirtino bylos duomenų visetas.

24. Byloje surinktų duomenų visuma teisėjų kolegijai leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiajam T. G. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas tyčiniais nuteistojo V. P. veiksmais. Nuteistasis, atlikdamas aptartus smurtinius veiksmus, neabejotinai suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnyje nurodyti padariniai, ir jų norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. nuosprendį.

Dėl V. P. paskirtos bausmės

25. Apeliaciniu skundu dėl V. P. prašoma priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Todėl teisėjų kolegija patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą dėl nuteistajam paskirtos bausmės.

26. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Skundžiamu nuosprendžiu už nagrinėjamą nusikalstamą veiką V. P. skirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį tęsti darbą, per 1 mėnesį nuo bausmės vykdymo pradžios atsiprašyti nukentėjusiojo T. G., uždraudžiant visą bausmės vykdymo laikotarpį bendrauti su nukentėjusiuoju T. G. (išskyrus atsiprašymo tikslu). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra būtent pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per griežtą ir dėl to neteisingą bausmę.

27. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į V. P. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir baigtumą, kaltininko kaltės formą – padarė vieną baigtą, tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, nukentėjusiajam T. G. padaryta neturtinė žala, kuri nėra atlyginta. Nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių bei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nenustatė. Teismas įvertino ir tai, kad nuteistasis yra neteistas, per paskutinius vienerius metus du kartus baustas administracine tvarka (už leistino greičio viršijimą ir sustojimą bei stovėjimą neleistinoje vietoje), paskirtos baudos sumokėtos, vedęs, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, dirbantis. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, visa tai rodo, kad bausmės tikslai bus pasiekti V. P. už nusikalstamos veikos padarymą skyrus laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, jos dydį nustatant artimą minimaliam šios bausmės rūšies dydžiui, paskiriant įpareigojimus. Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamo nuosprendžio išvadas, neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas, padaręs klaidų, skirdamas bausmę, parinkdamas jos rūšį bei dydį. Paskirta bausmė nelaikytina netinkama, per griežta, neproporcinga V. P. asmenybei ar padarytai nusikalstamai veikai.

Dėl civilinių ieškinių

28. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 112 straipsnyje nustatyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016). Sprendimą tenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21-942/2016, 2K-7-50-1073/2019, 2K-158-303/2021, 2K-40-648/2024 ir kt.).

29. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: spręsdamas šį klausimą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinti ir nukentėjusiojo, ir kaltojo asmens interesus, siekdamas proporcingos jų pusiausvyros. Be to, pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje, be kita ko, yra išaiškinta, jog, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, reikėtų paisyti jau sukurtų teismo precedentų, kita vertus, dėl padarytos neturtinės žalos dydžių sveikatos sužalojimo atvejais visiškai suvienodinti teismų praktikos iš esmės neįmanoma, kiekvienu konkrečiu atveju jis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias tos bylos aplinkybes, jų tarpusavio santykį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-419/2011, 2K-202-693/2015, 2K-300-222/2017, 2K-53-693/2018, 2K-105-222/2019).

Dėl Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinio ieškinio

30. Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos pareiškė byloje civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti jai iš V. P. 183,95 Eur turtinei žalai atlyginti už nukentėjusiojo T. G. gydymą bei 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 69-71). Pirmosios instancijos teismas Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos pareikštą civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė jai iš V. P. 141,10 Eur turtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo šios sumos, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

31. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis V. P. nurodė, kad Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys yra nepagrįstas, nes T. G. nebuvo gydytas, jam buvo atlikti tyrimai vadovaujantis gauta (melaginga) informacija. Tačiau nuteistojo V. P. pateikiama versija prieštarauja ne tik nukentėjusiojo T. G. parodymams dėl jam nustatytų sužalojimų padarymo aplinkybių (nukentėjusysis nė karto nenurodė sužalojimus patyręs kokiu kitu būdu nei tiesiogiai nuo nuteistojo smūgio), tačiau ir specialisto išvadai, o taip pat ir ją atlikusios specialistės paaiškinimams pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina nuteistojo V. P. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje esantys rašytiniai duomenys patvirtina, kad gydymo paslaugos nukentėjusiajam T. G. buvo suteiktos realiai. Nustačius, kad nukentėjusiajam T. G. sveikatos priežiūros paslaugos (išskyrus šonkaulių rentgenografija) buvo suteiktos dėl nuteistojo V. P. neteisėtų veiksmų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti buvo iš dalies tenkintas pagrįstai. Keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo, todėl aptariamas nuteistojo V. P. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodytas prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl nukentėjusiojo T. G. civilinio ieškinio

32. Nukentėjusysis T. G. pareiškė byloje civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti jam iš V. P. 8 500 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 50-54). Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo T. G. pareikštą civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė nukentėjusiajam T. G. 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo šios sumos, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

33. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis V. P. nurodė, kad specialistė neatsakė į klausimą, ar pagal žaizdos pobūdį nustatė galvos sutrenkimo mastą, nes tik atsakius į šitą klausimą paaiškėtų, ar T. G. pagrįstai gavo jam suteiktas gydymo paslaugas ir ar rekomendacijos vengti fizinės ir protinės veiklos nėra perteklinės, kas lemia ir jo civilinio ieškinio pagrįstumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina nuteistojo V. P. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, dėl kurios nukentėjusysis T. G. patyrė neturtinę žalą, kurią grindė civiliniame ieškinyje nurodytais argumentais. Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam T. G. klausimą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne tik į jam nustatyto sužalojimo kilusias pasekmes, bet ir į ginamos vertybės specifiką, pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis jam padarytos žalos pasireiškimą, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, taip pat vadovavosi teisingumo bei protingumo principais ir priteista neturtinės žalos atlyginimo suma užtikrino protingą pusiausvyrą tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertino visas civilinio ieškinio išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir šioje dalyje priėmė teisingą sprendimą.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

34. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. rugsėjo 9 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 195,83 už V. P. suteiktą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

35. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Nors šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas, tačiau būtinybė skirti nuteistajam gynėją kilo dėl BPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reglamentavimo, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam V. P. priteisti civiliniai ieškiniai, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo šiuo atveju neatitiktų ir proporcingumo reikalavimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, proceso išlaidos dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistojo V. P. apeliacinį skundą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų 195,83 iš nuteistojo V. P. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BartkusIeva Gavelytė-KalytienėRamūnas Keidūnas