Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2020-09-17 · Civilinė byla Nr. e2-20887-845/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-09-17
Bylos Nr.
e2-20887-845/2020
Teisminio proceso Nr.
2-61-3-01141-2020-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Lijana Visokavičienė
Ieškovas
D. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Teisingumo ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-20887-845/20Proceso Nr. 2-61-3-01141-2020-4Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.10.5.2.5; 3.2.4.11; 2.6.10.5.2.5; 3.2.4.11; .2.6.1 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 17 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lijana Visokavičienė,sekretoriaujant Onai Virmauskienei,dalyvaujant ieškovui D. A. ir jo atstovei adv. Daliai Bukelienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. A. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas D. A. kreipėsi į teismą ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR Teisingumo ministerijos, prašydamas panaikinti 2020-03-06 Teisingumo ministerijos raštą Nr. (1.34)7R1496, priteisti ieškovui 2553,39 Eur turtinę ir 5000 Eur neturtinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūra ieškovo atžvilgiu nuo 2014-06-03 vykdė ikiteisminį tyrimą Nr. 0260004216 dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-07-04 nutartimi Nr. KP7245111/2014, vadovaudamasis BPK 157 str. 1 d., tenkino prokuroro prašymą ir laikinai nušalino ieškovą nuo užimamų pareigų trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2014-07-04? nutartį išsiuntė pastarojo darbdaviui vykdyti. Vadovaudamasi Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi, VTĮ 34 str. 1 d. 3 p., įtvirtinančiu, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka, bei to paties įstatymo 34¹ str. 2 d., įtvirtinančia, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – AVMI) 2014-07-07 įsakymu Nr. (2.1)3288 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“ nuo 2014-07-04 trims mėnesiams nušalino ieškovą nuo pareigų ir sustabdė darbo užmokesčio mokėjimą. Pažymėjo, jog 2016-10-07 Vilniaus apygardos prokuratūros 3-iasis baudžiamojo persekiojimo skyrius priėmė nutarimą ikiteisminį tyrimą Nr. 0260004216 ieškovo atžvilgiu nutraukti, nes nepadaryta nusikalstama veika, numatyta BK 228 str. 1 d. Taip pat nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017-05-09 sprendime administracinėje byloje Nr. eI2091815/2017 konstatavo, jog ieškovas nuo 2014-10-06 iki 2016-10-11 nebuvo nušalintas nuo pareigų dėl jokio tarnybinio patikrinimo, bet dėl to, kad buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas ir ieškovas buvo įtariamas padaręs nusikaltimą; teismas pripažino nušalinimą nepagrįstu ir įpareigojo Vilniaus AVMI išmokėti ieškovui už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014-10-06 iki 2016-10-11 darbo užmokestį bei 0,07 proc. dydžio delspinigius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017-11-22 nutartimi administracinėje byloje Nr.eA4504556/2017 paliko šį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą.

Taip pat ieškovas nurodė, kad kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti darbo užmokestį už nepagrįsto nušalinimo laikotarpį nuo 2014-07-04 iki 2014-10-05, taip pat 0,07 proc. delspinigius už šią sumą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018-03-20 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1916-535/2018 ieškovo skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo Vilniaus AVMI išmokėti darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014-07-04 iki 2014-10-05 bei 0,07 proc. dydžio delspinigius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019-10-08 sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1601-1062/2019 konstatavo, kad Vilniaus AVMI, kaip darbdavio, kaltės dėl ieškovo nušalinimo nuo 2014-07-04 iki 2014-10-05 nėra; Vilniaus AVMI sprendimas (2014-07-07 įsakymas Nr. (2.1)3288 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“) buvo saistomas įpareigojančios Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-04 nutarties, todėl Vilniaus AVMI negali turėti jokių su darbo užmokesčio kompensacijos už nušalinimą išmokėjimu sietinų prievolių ieškovui ir deliktinės atsakomybės taikymo prasme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 str. 1 d., ieškovas turi teisę kreiptis į Teisingumo ministeriją dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, atlyginimo. Šiuo pagrindu ieškovas prašo priteisti iš atsakovės turtinę žalą: neišmokėtą darbo užmokestį per nušalinimo laikotarpį (2553,39 Eur) ir neturtinę žalą (5000 Eur). Taip pat pažymėjo, jog atsakovė 2020-03-06 raštu Nr. (1.34)7R1496 ieškovo prašymo netenkino, argumentuodama, jog ieškovas praleido 3 metų terminą dėl žalos atlyginimo. Tuo tarpu ieškovas nesutinka su tokia pozicija, nes atsakovė nepagrįstai sužinojimo terminą sieja su Vilniaus apygardos prokuratūros 2016-10-07 priimtu nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 0260004216. Pasak ieškovo, atsakovė neatsižvelgė į aplinkybę, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018-03-20 sprendimu ieškovo nušalinimas nuo pareigų buvo pripažintas nepagrįstu ir Vilniaus AVMI įpareigota išmokėti jam darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014-07-04 iki 2014-10-05 bei 0,07 procento dydžio delspinigius. Taigi, Vilniaus apygardos administraciniam teismui priėmus tokį sprendimą, ieškovui nebuvo pagrindo kreiptis dėl žalos atlyginimo; Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas šioje dalyje buvo panaikintas Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo 2019-10-18 sprendimu; taigi nuo šio momento ieškovas įgijo teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo. Taip pat pažymėjo, jog ieškovas buvo atleistas 2016-12-09 įsakymu Nr. (2.1 E) 31035 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo D. A. ir atleidimo iš pareigų“, nes tarnybinio patikrinimo metu pasitvirtino jo padarytas pažeidimas – piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-11-22 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4504-556/2017, įsakymas pripažintas teisėtu ir pagrįstu). Atkreipė dėmesį, jog tarnybinis patikrinimas ieškovo atžvilgiu pradėtas tik 2016-10-12 (Vilniaus AVMI 2016-10-12 įsakymas Nr. (2.1 E) 3664 „Dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudarymo ir laikino D. A. nušalinimo nuo pareigų“), t. y. jau po ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Taigi ieškovas laikotarpiu nuo 2014-07-04 iki 2014-10-05 buvo nušalintas nuo pareigų nesant pradėtam tarnybiniam patikrinimui, todėl taikyti CK 6.253 str. 5 d., 6.282 str. 1 d. nėra pagrindo. Atkreipė dėmesį, jog ikiteisminis tyrimas Nr. 0260004216 ieškovo atžvilgiu buvo nutrauktas reabilituojančiais pagrindais – esant aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Taigi, baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas nesant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad ieškovas padarė nusikalstamą veiką; vadinasi, procesinė prievartos priemonė – nušalinimas nuo pareigų, pritaikyta neteisėtai. Ieškovas rėmėsi CK 6.271 str. 1 d., kuri numato, jog valstybė visiškai atlygina žalą – tiek turtinę, tiek neturtinę, atsiradusią dėl neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, sulaikymo, neteisėto kitų procesinės prievartos priemonių pritaikymo, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ar teismo kaltės. Pažymėjo, jog egzistuoja visos sąlygos, reikalingos valstybės civilinei atsakomybei atsirasti: būtent dėl neteisėto nušalinimo nuo pareigų ieškovui nebuvo išmokėtas darbo užmokestis? be to, nušalinimas nuo pareigų užkirto jam galimybę įsidarbinti kitur, sukėlė dvasinius išgyvenimus, kas sudaro pagrindą kreiptis ne tik dėl turtinės, bet ir dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas nepateikė neteisėtus valdžios institucijų veiksmus patvirtinančio dokumento. Žalos atlyginimo įstatymo 3 str. 4 d. numatyta, kad prie Teisingumo ministerijai teikiamo asmens prašymo atlyginti žalą ne teismo tvarka pridedamas įsiteisėjęs ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo sprendimas, nustatantis pažeidimus, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo byloje priimdami sprendimą dėl nuteisimo, kardomojo kalinimo (suėmimo), sulaikymo, procesinių prievartos priemonių pritaikymo, administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo, taip pat žalos dydį patvirtinantys dokumentai. Ieškovas su skundu pateikė Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2016-10-07 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 02-6-00042-16. Pabrėžė, jog šio nutarimu nekonstatuotas taikytos procesinės prievartos priemonės (nušalinimo nuo pareigų) neteisėtumas. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-10-18 sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1601-1062/2019 nuspręsta panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018-03-20 sprendimo dalį, kuria Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija įpareigota išmokėti ieškovui darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014-07-04 iki 2014-10-05 bei 0,07 proc. dydžio delspinigius; iš teismo sprendimo turinio matyti, kad šiuo sprendimu nebuvo konstatuoti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėti veiksmai baudžiamojoje byloje priimant sprendimą dėl procesinės prievartos priemonės – nušalinimo nuo einamų pareigų. Taigi ieškovui nepateikus Žalos atlyginimo įstatymo 3 str. 4 d. numatyto sprendimo, patvirtinančio pareiškėjo atžvilgiu taikytos procesinės prievartos priemonės neteisėtumą, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl žalos atlyginimo ne teismo tvarka. Taip pat nurodė, jog nesant neteisėtų veiksmų, kaip būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti, žalos atlyginimas negalimas (CK 6.272 str. 1 d.). Be to, Žalos atlyginimo įstatyme numatyta teisė kreiptis dėl žalos atlyginimo ne teismo tvarka ne vėliau kaip per 3 metus nuo to laiko, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti, kad įstatymų nustatyta tvarka nustatyta, jog nuteisimas, kardomasis kalinimas(suėmimas), sulaikymas, procesinių prievartos priemonių pritaikymas ar administracinės nuobaudos – arešto paskyrimas yra neteisėti. Nors ieškovas teigia, jog jis teisę į žalos atlyginimą įgijo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2019-10-18 sprendimu panaikinus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018-03-20 sprendimą dalyje dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos įpareigojimo išmokėti jam darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014-07-04 iki 2014-10-05, atsakovo manymu, žalos atlyginimo įstatyme šis naikinamasis terminas siejamas su asmens sužinojimu, kad įstatymų nustatyta tvarka nustatyta, jog procesinių prievartos priemonių pritaikymas yra neteisėtas. Taigi ieškovo nurodomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas niekaip nesusijęs su Žalos atlyginimo įstatymo 3 str. 1 d. numatyto 3 metų termino skaičiavimo pradžia. Pažymėjo, jog 3 metų termino pradžios momentas būtų aktualus tik tuo atveju, jei įstatymų nustatyta tvarka būtų priimtas sprendimas, konstatuojantis taikytos procesinės prievartos priemonės neteisėtumą. Taip pat nesutiko, su ieškovo argumentais, kad jo kaltės dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir nušalinimo nuo pareigų nebuvo, nes tarnybinis patikrinimas pradėtas tik nutraukus ikiteisminį tyrimą. Tai, kad tarnybinis patikrinimas pradėtas po ikiteisminio tyrimo ir nušalinimo nuo pareigų, nepaneigia paties ieškovo veiksmų įtakos ikiteisminio tyrimo pradėjimui. Nurodė, kad ieškovas buvo atleistas iš pareigų, nes tarnybinio patikrinimo metu pasitvirtino jo padarytas pažeidimas – piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi; ikiteisminis tyrimas nutrauktas ne todėl, kad ieškovas neatliko jam inkriminuojamų veiksmų, o tik todėl, kad tie veiksmai, nors ir priešingi teisei, neužtraukė baudžiamosios atsakomybės. Pasak atsakovės, Teisingumo ministerijos sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Žalos atlyginimo įstatymo nuostatomis; tuo tarpu ieškovo prašymas neatitiko Žalos atlyginimo įstatyme numatytų sąlygų.

Atsakovės atstovas į parengiamąjį teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo informuotas tinkamai, prašymų iki posėdžio pradžios gauta nebuvo, neatvykimo priežastys teismui nėra žinomos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei ieškovui neprieštaraujant, teismas CPK 231 str. 5 d. ir 246 str. 1 d. pagrindais perėjo į bylos nagrinėjimą iš esmės ir išnagrinėjo bylą atsakovui nedalyvaujant.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje ieškovo atstovė ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 4 d. nutartimi patenkino ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-00097-13 atliekančio prokuroro prašymą ir laikinai nušalino ieškovą nuo užimamų pareigų trims mėnesiams. Ieškovo darbdavys - Vilniaus apskrities VMI (toliau - Vilniaus AVMI), vykdydamas teismo nutartį, 2014 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. (2.1)-3-288 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“ nušalino ieškovą nuo pareigų nuo 2014 m. liepos 4 d. trims mėnesiams bei sustabdė jam darbo užmokesčio mokėjimą. Kadangi ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo tęsiamas, Vilniaus AVMI 2014 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. (2.1)-3-473 „Dėl D. A. laikino nušalinimo nuo pareigų“ nušalino ieškovą nuo pareigų nuo 2014 m. spalio 6 d. iki baigsis ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00097-13 ir sustabdė jam darbo užmokesčio mokėjimą (teismas nenurodo bylos lapų, kadangi Liteko sistemoje nepavyko suformuoti bylos). Vilniaus apygardos teismas 2014-07-22 nutartimi atmetė ieškovo skundą ir paliko galioti pirmos instancijos teismo 2014-07-04 nutartį (bylos Nr. 1K-400-256/2014).

Žemesnės instancijos teismas

Taip pat nustatyta, jog Vilniaus apygardos prokuratūros 3-iasis baudžiamojo persekiojimo skyrius 2016 m. spalio 7 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 02-6-00042-16 ieškovo atžvilgiu, kadangi pastarasis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 1 d., tačiau nustatė, jog jo veiksmuose buvo tarnybinio nusižengimo požymių. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus AVMI 2016 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. (2.1 E)3-664 „Dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudarymo ir laikino D. A. nušalinimo nuo pareigų“ nušalino ieškovą nuo pareigų nuo 2016 m. spalio 12 d. iki baigsis tarnybinio nusižengimo tyrimas. Taip pat nustatyta, jog Vilniaus AVMI 2016 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (2.1E)3-1035 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo D. A. ir atleidimo iš pareigų“ atleido ieškovą iš pareigų ir jam buvo išmokėta kompensacija už 25,40 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d.

Taip pat byloje nustatyta, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2091-815/2017 įpareigojo Vilniaus AVMI išmokėti ieškovui darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 11 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4504-556/2017 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Taip pat byloje nustatyta, jog ieškovas kreipėsi į Vilniaus AVMI, prašydamas jam išmokėti atleidimo dieną priklausančią kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius. Vilniaus AVMI 2018 m. sausio 19 d. raštu Nr. (3.1)46-13 „Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas perskaičiavimo“ ir 2018 m. vasario 7 d. raštu Nr. (2.7)46-28 „Dėl prašymo“ atmetė ieškovo prašymus. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovas kreipėsi į teismą ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 20 d. sprendimu pastarojo skundą patenkino iš dalies ir įpareigojo Vilniaus AVMI išmokėti ieškovui darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019-10-08 sprendimu panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimo dalį, kuria Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija buvo įpareigota išmokėti ieškovui darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. bei 0,07 proc. dydžio delspinigius, ir priėmė naują sprendimą – šią ieškovo skundo dalį atmetė; kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

2020-03-06 raštu teisingumo ministerija netenkino ieškovo prašymo atlyginti žalą ne teismo tvarka, nurodydama, jog pastarasis nepagrindė valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atsiradusių priėmus Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 4 d. nutartį, kuria pastarasis buvo nušalintas nuo pareigų.

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019-10-08 sprendime (adm. bylos Nr. eA-1601-1062/2019) išskyrė ir aiškiai atribojo tris ieškovo nušalinimo nuo pareigų laikotarpius; šioje byloje ieškovas teigia, jog laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d. jis buvo nepagrįstai nušalintas nuo pareigų, todėl prašo priteisti iš atsakovės 2553,39 Eur turtinės žalos. Taigi, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo dalyką, teismas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo konstatuotomis aplinkybėmis, susijusiomis su pirmuoju ieškovo nušalinimo laikotarpiu (nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2014 m. spalio 5 d.). Pažymėtina, jog teismas 2019-10-08 sprendime (bylos Nr. eA-1601-1062/2019) nustatė, jog ieškovas pagal VTĮ 34 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija) buvo nušalintas nuo pareigų vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį (Vilniaus AVMI 2014 m. liepos 7 d. įsakymas Nr. (2.1)-3-288) (pirmas nušalinimo laikotarpis), o būtent - Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartimi tenkinus prokuroro prašymą, ieškovas laikinai nušalintas nuo užimamų pareigų trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2014 m. liepos 4 d. Vilniaus AVMI, kaip ieškovo darbdavys, vykdydama minėtą nutartį ir vadovaudamasi VTĮ 34 straipsnio 1 dalies 3 punktu (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija), 2014 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. (2.1)-3-288 nuo 2014 m. liepos 4 d. trims mėnesiams nušalino ieškovą nuo pareigų ir sustabdė jam darbo užmokesčio mokėjimą. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nurodyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis buvo priimta vadovaujantis BPK 157 straipsniu, kurio 1 dalis nustato, jog nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, nutartimi turi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas; nutartis laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų siunčiama įtariamojo darbdaviui vykdyti; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog ieškovas ginčo laikotarpiu buvo nušalintas nuo pareigų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartimi BPK nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

Ieškovas ieškinį grindė aplinkybėmis, jog 2016-10-07 Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 0260004216 ieškovo atžvilgiu buvo nutrauktas reabilituojančiais pagrindais, nes nepadaryta nusikalstama veika, numatyta BK 228 str. 1 d; pasak ieškovo, baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas nesant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikalstamą veiką; vadinasi, procesinė prievartos priemonė – nušalinimas nuo pareigų, pritaikyta neteisėtai. Ieškovas CK 6.271 str. 1 d. pagrindu prašė priteisti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą iš valstybės.

Dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumo

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai yra teisėti tiek, kiek jie buvo atlikti pagal įstatyme numatytus pagrindus, jame nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta. Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra valstybėje būtina teisėta veikla. Ji negali būti vertinama kaip neteisėta vien dėl to, kad procesas baigėsi be asmens nubaudimo. Ieškovas ieškinį grindė aplinkybe, jog ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo pradėtas nepagrįstai. Sprendžiant dėl šio teiginio pagrįstumo, svarbu yra išsiaiškinti, ar ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikalstamą veiką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019-10-08 sprendime konstatavo, jog iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarties byloje Nr. KP-7245-111/2014 matyti, kad teismas sprendė, jog ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pakanka pagrįstam manymui, jog D. A. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, o BPK 157 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų – jo atžvilgiu buvo pritaikyta būtent siekiant užtikrinti netrukdomą ikiteisminį tyrimą bei užkirsti kelią galimoms naujoms nusikalstamoms veikoms, greitai, išsamiai ir nešališkai ištirti nusikalstamą veiką; teismas pažymėjo, jog byloje nebuvo duomenų, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis įstatymų nustatyta tvarka būtų panaikinta ar pakeista. Priešingai – Vilniaus apygardos teismas 2014-07-22 nutartimi atmetė ieškovo skundą ir paliko galioti pirmos instancijos teismo 2014-07-04 nutartį (bylos Nr. 1K-400-256/2014). Šios bylos kontekste svarbu pažymėti, jog pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Ši teisės norma susijusi su CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią, teismo sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai negali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Viena iš CPK 182 str. 2 p. nurodytų aplinkybių yra prejudicinis faktas. Jo ypatybė yra ta, kad jis vieną kartą jau buvo nustatytas ir ekonomijos tikslais antrą kartą neįrodinėjamas ir nenustatinėjamas.

Išdėstytų aplinkybių kontekste teismas sprendžia, kad byloje duomenų, pagrindžiančių, jog procesiniai veiksmai buvo atlikti neteisėtai ar pažeidžiant BPK reikalavimus ieškovo atžvilgiu, nėra (CPK 178 str.). Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo atlikimas yra įstatymais numatyta valstybės organų veikla, ir ji yra teisėta tiek, kiek atlikta pagal įstatymo reikalavimus. Šios bylos kontekste protingas ar pagrįstas įtarimas, duomenų pakankamumas sudarė pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) dėl įtarimo, padarius nusikalstamą veiką bei jį pagrindžiančių duomenų, yra pasisakęs, kad tam, jog įtarimas būtų pagrįstas, pakanka faktų ar informacijos, kurie įtikintų objektyvų stebėtoją, kad asmuo gali būti padaręs nusikaltimą. Be to, faktai, kurių pagrindu pareikštas įtarimas neturi būti tokio lygio, kurie yra būtini priimant apkaltinamąjį nuosprendį ar pareiškiant asmeniui kaltinimą, kurie pasiekiami jau kitose baudžiamojo tyrimo stadijose (Erdagoz v.Turkey, § 51). Taigi, pagal EŽTT suformuotą praktiką, įrodinėjimo standartas teisme dėl asmens kaltumo skiriasi nuo įrodinėjamo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą.

Taigi, atsižvelgiant į EŽTT suformuotą praktiką, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-10-08 sprendime konstatuotas faktines aplinkybes bei bylos faktinius duomenis, teismas sprendžia, jog ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas esant pakankamai duomenų ir, kad ikiteisminio tyrimo pradžios momentu nebuvo aplinkybių, numatytų BPK 3 str. 1 d. ir 168 str. 1 d.

Sprendžiant dėl procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumo, o būtent - Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarties, kuria ieškovas buvo 3 mėnesiams nušalintas nuo pareigų, teismas negali ignoruoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-10-08 sprendime išsakytos pozicijos apie tai, jog panašaus pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, jog procesinės prievartos priemonės – nušalinimo nuo pareigų baudžiamojo proceso metu – paskirtis – neleisti atitinkamam valstybės pareigūnui likti tarnyboje (darbe), jeigu nenušalintas nuo pareigų jis turėtų galimybę trukdyti baudžiamosios bylos tyrimui ar net daryti nusikaltimus; teismo nutartį dėl pritaikytos procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų – darbdavys privalo vykdyti ir jos teisėtumo negali kvestionuoti. Teismas taip pat pabrėžė, jog sprendimą (bendrąja prasme) nušalinti tarnautoją priima teismas BPK nustatyta tvarka ir sąlygomis, o darbdavys, kaip minėta, šį faktą tik konstatuoja ir vykdo teismo nutartį dėl nušalinimo. Tuo tarpu procesinių prievartos priemonių, tarp jų ir laikino nušalinimo nuo pareigų, taikymas, yra susijęs su baudžiamojo proceso teisės normų taikymu. Byloje konstatuota, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis buvo priimta pagrįstai ir nepažeidžiant BPK reikalavimų, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas paliko ją galioti kaip teisėtą. Taigi, teigti, jog ikiteisminio tyrimo teisėjas pritaikė procesinės prievartos priemonę ieškovo atžvilgiu pažeisdamas BPK nuostatas, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Priešingai – ikiteisminio tyrimo teisėjas rėmėsi prokuroro pateiktais duomenimis, kurie buvo pakankami įtarimui pareikšti. Be to, sprendžiant dėl duomenų pakankamumo įtarimui pareikšti, teismas negali ignoruoti aplinkybės, jog 2016 m. spalio 7 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 02-6-00042-16 ieškovo atžvilgiu prokuroras nurodė, kad ieškovas nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 1 d., tačiau nustatė, jog ieškovo veiksmuose buvo tarnybinio nusižengimo požymių, dėl ko 2016 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. (2.1E)3-1035 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo D. A. ir atleidimo iš pareigų“ ieškovas buvo atleistas iš užimamų pareigų.

Ta aplinkybė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2091-815/2017 pripažino ieškovo nušalinimą laikotarpiu nuo 2014-10-06 iki 2016-10-11 nepagrįstu ir įpareigojo Vilniaus AVMI išmokėti ieškovui darbo užmokestį už laikino nušalinimo laikotarpį, - savaime nesudaro pagrindo pripažinti, jog procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas ieškovo nuo pareigų laikotarpiu nuo 2014-07-04 iki 2014-10-05 buvo pritaikyta nepagrįstai. Pažymėtina, jog administracinis teismas nustatė, jog laikotarpiu nuo 2014-10-06 iki 2016-10-11 ieškovas buvo nušalintas nuo pareigų, neatliekant patikrinimo ieškovo atžvilgiu; taigi, buvo padaryti procedūriniai pažeidimai. Tuo tarpu išanalizavus ir įvertinus bylos faktinius duomenis bei kasacinio teismo nustatytas aplinkybes, įrodymų, patvirtinančių, jog laikotarpiu nuo 2014-07-04 iki 2014-10-05 ieškovas buvo nušalintas nuo pareigų pažeidžiant BPK nuostatas, teismas nenustatė. Taigi, ieškovo nušalinimas nuo pareigų ginčo laikotarpiu atitiko nacionalinės teisės (BPK) reikalavimus.

Sprendžiant ar nagrinėjamoje byloje valstybei kyla atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, pagal CK 6.272 str. ir Žalos atlyginimo įstatymą, svarbu įvertinti, ar teisėtai ir pagrįstai ieškovo atžvilgiu buvo pritaikyta procesinė prievartos priemonė – nušalinimas nuo pareigų ginčo laikotarpiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartimi. Pažymėtina, jog valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės liudija, jog tiek ikiteisminis tyrimas pradėtas, tiek procesinė prievartos priemonė ieškovo atžvilgiu pritaikyta teisėtai ir pagrįstai, laikantis BPK reikalavimų. Taigi, teigti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai pažeidė CK 6.246 str. 1 d. nustatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ikiteisminiame tyrime, dėl ko valstybei kiltų civilinė atsakomybė, nėra pagrindo. Tokiu būdu ieškovo ieškinys atmestinas tiek dėl 2020-03-06 Teisingumo ministerijos rašto Nr. (1.34)7R1496 panaikinimo, tiek dėl žalos priteisimo.

Atmetus ieškinį, ieškovui nepriteistinos jo patirtos atstovavimo išlaidos (CPK 93 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (pakeisto 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5,00 Eur), tenkančios kiekvienam atsakovui – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 93 str., 259 str., 260 str., 268 str., 270 str., teismas

nusprendžia:

ieškovo D. A. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Lijana Visokavičienė