Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-258/2014

Teisėja Aušra Valinskienė Teisminio proceso Nr. 1-12-1-04913-2011-6

NUOSPRENDIS

2014 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. A. (O. A.) gynėjos advokatės Svetlanos Proninos ir nuteistųjų A. S. (A. S.) bei A. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą ir jam skirta trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Taip pat jis pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytą nusikaltimą ir jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. S. paskirta galutinė bausmė – vieneri metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant šiuo laikotarpiu pradėti dirbti, tęsti darbą arba būti registruotam darbo biržoje, taip pat atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą per terminą, numatytą teismo patvirtintame susitarime dėl žalos atlyginimo tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų.

Nuosprendžiu O. A. pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą ir jam skirta trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Taip pat jis pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytą nusikaltimą ir jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir O. A. paskirta galutinė bausmė – vieneri metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d. bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant šiuo laikotarpiu pradėti dirbti, tęsti darbą arba būti registruotam darbo biržoje, taip pat atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą per terminą, numatytą teismo patvirtintame susitarime dėl žalos atlyginimo tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų.

Nuosprendžiu A. S. pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą ir jam skirta trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Taip pat jis pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytą nusikaltimą ir jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu A. S. paskirta galutinė bausmė – vieneri metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant šiuo laikotarpiu pradėti dirbti, tęsti darbą arba būti registruotam darbo biržoje, taip pat atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą per terminą, numatytą teismo patvirtintame susitarime dėl žalos atlyginimo tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų.

Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteistas ir T. D., tačiau jo apeliacinis skundas negautas. Nuosprendžiu R. L., M. L. ir D. R. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. ir baudžiamoji byla jų atžvilgiu nutraukta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. Šių asmenų apeliaciniai skundai taip pat negauti.

Nuosprendžiu patvirtintas susitarimas dėl žalos atlyginimo šia tvarka ir sąlygomis: per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos R. L., M. L., A. S., T. D., O. A., A. S., D. R. sumoka Ž. Z. – 2000,00 Lt, A. P. – 3000,00 Lt, I. T. – 5000,00 Lt, T. M. – 6000,00 Lt, S. B. – 5000,00 Lt.

Nuosprendžiu Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S., T. D., O. A., A. S., nuteisti, o R. L., M. L., D. R. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad pažeidė viešąją tvarką ir nesunkiai sužalojo žmogų dėl chuliganiškų paskatų, t. y. R. L., M. L., A. S., T. D., O. A., A. S., D. R., veikdami kartu, 2011 m. lapkričio 12 d., apie 00.40 val., viešoje vietoje, t. y. sodyboje esančioje pirtyje, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įžūliu elgesiu, kilusio konflikto metu, kurį sukėlė R. L., bendrais veiksmais suduodami smūgius rankomis, kojomis, beisbolo lazda bei metaliniu strypu nukentėjusiajam T. M. į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip du smūgius, padarydami muštinę žaizdą pakaušio dešinėje pusėje, odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva dešinės ausies kaušelyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajam S. B. ne mažiau keturiolikos smūgių į įvairias kūno vietas, padarydami kraujosruvą su nubrozdinimu kairės akies srityje, kraujosruvą dešinės ausies kaušelyje, kraujosruvas su nubrozdinimais rankose, nugaros dešinėje pusėje, krūtinės ląstos dešinėje pusėje, kraujosruvą dešinio klubo srityje, odos įbrėžimus pilvo sienoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat dešiniojo šonkaulio lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajam Ž. Z. ne mažiau septynių smūgių į galvą, į skruostikaulius ir kitas kūno vietas, padarydami žaizdą ir odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva pakaušio kairėje pusėje, odos nubrozdinimus pakaušio kairėje pusėje, poodines kraujosruvas kairės akies apatiniame voke, kairio žando srityje, apatinio žandikaulio krašto projekcijoje kairėje pusėje, veido dešinėje pusėje ties lūpų kampu, kairio žasto apatinio trečdalio vidinio-priekinio paviršių riboje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajam A. P. smūgį į dešinę akį ir smilkinį, pastarajam nugriuvus, sudavė du smūgius per galvą, padarydami kraujosruvas kaktoje ir dešinės akies srityje, nubrozdinimą nosies dešinėje pusėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajam T. Š. du smūgius į dešinį šoną ir dešinės kojos čiurną, padarydami dešinės čiurnos sąnario raiščių patempimą, kuris susidarė pakreipus koją per čiurnos sąnarį, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajam I. T. smūgį į kairį petį, jam nugriuvus, sudavė vieną smūgį į dešinės kojos kelį, padarydami kraujosruvas kairiame žaste ir dešinėje blauzdoje, dešinio kelio sąnario sumušimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, neatsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, O. A. asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Skunde teigiama, kad O. A. buvo ir yra ramaus būdo, sąžiningas, atsakingas. Jis yra vedęs, turi mažametį vaiką, neteistas, registruotas darbo biržoje. Savo aktyviais veiksmais O. A. padėjo teismui išaiškinti nusikalstamas veikas, pilnai prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi, jo, kaip bendrininko, vaidmuo darant nusikalstamas veikas buvo antraeilis, atsiprašė nukentėjusiųjų, iš dalies atlygino nusikalstamomis veikomis padarytą turtinę ir neturtinę žalą, per visą ikiteisminio ir teisminio bylos tyrimo laiką nepadarė jokių nusikalstamų veikų ar pažeidimų, suvokė savo neteisėto veikimo pasekmes ir dėl jų nuoširdžiai gailisi. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę O. A., daugiausiai dėmesio kreipė tik į bendrą prevencinį bausmės pobūdį, neatsižvelgdamas į pasekmes, kurios yra susijusios su bausme, nebandydamas numatyti, kokia bus O. A., jauno amžiaus žmogaus, tėvų, sutuoktinės, vaiko reakcija, kuo pažeidė bausmės individualizavimo principą. Gynėjos įsitikinimu, teismas, atsižvelgdamas į visas šias išvardytas aplinkybes, turėjo įstatyminį pagrindą taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d., 62 str. ir paskirti švelnesnę bausmę arba atleisti O. A. nuo baudžiamosios atsakomybės nukentėjusiesiems ir kaltininkui susitaikius (Lietuvos Respublikos BK 38 str.). Tačiau pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl bausmės vykdymo atidėjimo galimybės, neatsižvelgė į nukentėjusiųjų poziciją bausmės skyrimo klausimu, t. y. į jų prašymą atleisti O. A. nuo baudžiamosios atsakomybės. Proceso metu nukentėjusiųjų reiškiama pozicija dėl patrauktam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui skirtinos bausmės laikytina vienu iš kriterijų, leidžiančių nuspręsti, kokia bausmė gali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312/2009). Taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, apibūdinančias padarytas nusikalstamas veikas ir nuteistojo O. A. asmenybę, nepagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę bei pritaikė Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas, nors turėjo įstatyminį pagrindą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. arba 62 str., paskirti O. A. švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę - baudą. Būtent bauda, gynėjos vertinimu, neprieštarautų bausmės paskirčiai ir bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (Lietuvos Respublikos BK 41 str., 54str. 1 d. ir 2 d.).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. S. 2011 m. birželio 10 d. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, taikant Lietuvos Respublikos BK 38 str. nuostatas. Apeliantas nurodo, jog šias aplinkybes patvirtina ir sutinka, jog baudžiamosios bylos nutraukimas jo atžvilgiu susitaikius su nukentėjusiais nėra galimas. Nepaisant to, mano, kad teismas, individualizuodamas bausmę ir atsižvelgdamas į bylos aplinkybių visumą, privalėjo skirti kiek įmanoma vienodesnes bausmes visiems kaltinamiesiems. Taigi, vienų kaitinamųjų atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, apelianto vertinimu, laikytinas neproporcingu jam paskirtai bausmei.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendį pakeisti ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo teismų praktikos, nes nepaisydamas nukentėjusiųjų pozicijos, neatleido A. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pastarajam ir nukentėjusiesiems asmenims susitaikius. Apeliantas pažymi, kad su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir veikų kvalifikavimu sutinka, todėl šių aplinkybių neginčija. Tačiau mano, kad individualizuodamas ir paskirdamas jam bausmę pirmosios instancijos teismas formaliai vertino visas bylos aplinkybes, neatsižvelgdamas į jų visetą, nenurodė konkrečių įrodymų ar bylos aplinkybių, kuriomis remiantis skyrė atitinkamą bausmę bei nusprendė, jog apelianto atžvilgiu nėra atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų.

Teismas nurodė, ką taip pat patvirtina ir bylos medžiaga, kad nei vienas iš byloje dalyvaujančių asmenų negalėjo konkretizuoti visų kaltinamųjų smurtinių veiksmų nukentėjusiųjų atžvilgiu, t. y. niekas negalėjo įvardinti, kuris kaltinamasis, kiek kartų, į kurias kūno vietas, kuriam iš nukentėjusiųjų smūgiavo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tokiu atveju kilę padariniai įvyko visų kaltinamųjų bendrų veiksmų pasėkoje. Apeliantas pažymi, jog šioje byloje kiekvieno iš bendrininkų veiksmai nebuvo individualizuoti ir priskirti konkrečiam kaltinamajam, todėl priskirtini visiems bendrininkams vienoda apimtimi. Apelianto įsitikinimu, individualizuodamas bausmę kiekvienam iš bendrininkų, pirmosios instancijos teismas privalėjo skirti visiems bendrininkams kiek įmanoma vienodesnes bausmes, kitu atveju kiltų abejonių dėl teismo priimto nuosprendžio objektyvumo ir teisingumo. Tačiau pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį, esant toms pačioms aplinkybėms kiekvieno iš kaltinamųjų atžvilgiu, vienus kaltinamuosius pripažino kaltais, kitus atleido nuo baudžiamosios atsakomybės, pakankamai nemotyvuodamas tokio savo sprendimo. Apeliantas atkreipia dėmesį į byloje nustatytas bylos aplinkybes, kurios patvirtina, jog būtent M. L. ir R. L. buvo įvykusio incidento iniciatoriai, t. y. M. L., pamatęs sumuštą brolį R. L., sukvietė kitus kaltinamuosius ir prašė pagalbos išsiaiškinti su nukentėjusiaisiais. Nepaisant to, būtent šie asmenys buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, o kiti kaltinamieji pripažinti kaltais ir jiems paskirta bausmė neatsižvelgiant į jau minėtas aplinkybes, jog visi smurtiniai veiksmai buvo priskirti visiems bendrininkams, o ne kiekvienam individualiai. Priėmęs tokį nuosprendį pirmosios instancijos teismas, apelianto vertinimu, sudarė situaciją, kai asmenims, dėl kurių iniciatyvos įvyko minėtas incidentas, buvo skirta švelnesnė bausmė nei kitiems bendrininkams, tuo sudarydamas pagrįstas prielaidas abejoti teisingu bausmės skyrimo pagrindų taikymu.

Įvertinus visus aukščiau išdėstytus duomenis, motyvus, argumentus, akivaizdu, kad savo veiksmais nuteistasis A. S. prisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje, net nebandydamas įtikinti teismą, kad faktinės aplinkybės buvo visai kitokios, nei nustatytos. Be to, atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės yra ypač reikšmingos ir egzistuojančios, apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės: prisipažino, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimą, iš dalies atlygino žalą ir susitarė dėl likusios žalos dalies atlyginimo, atsiprašė nukentėjusiųjų, o pastarieji atsiprašymą priėmė, yra neteistas, vedęs, turi aukštąjį išsilavinimą, baustas administracine tvarka, duomenų apie galiojančias administracines nuobaudas nėra, dirba, darbe charakterizuojamas teigiamai, turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Taip pat artimiausiu metu apeliantas planuoja susilaukti vaiko, ką patvirtina prie šio apeliacinio skundo pridedama jo žmonos A. S. nėščiosios, gimdyvės ir naujagimio kortelė (kopija). Sprendimą neatleisti A. S. nuo baudžiamosios atsakomybės teismas priėmė neišsamiai ištyręs ir įvertinęs įrodymus, nepakankamai atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą. A. S. prisipažinimas yra reikšmingas, kadangi jis yra savanoriškas ir grįstas pozityviais motyvais - atgaila dėl padarytų nusikalstamų veikų ir panašiai. A. S. nuoširdžiai gailėjosi ir gailisi dėl padarytų nusikaltimų, jis laisva valia pripažino padaręs nusikalstamas veikas, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų nusikalstamų veiksmų ir stengiasi pašalinti ar sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (kasacinės nutartys Nr. 2K- 12312011, Nr. 2K-613/2011, Nr. 2K-55/2012).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. S. ir gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo O. A. gynėjos advokatės Svetlanos Proninos apeliacinis skundas tenkintinas, nuteistųjų A. S. ir A. S. apeliaciniai skundai atmestini.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš nuteistojo O. A. gynėjos ir A. S. apeliacinių skundų tirinio, juose keliamas šių nuteistųjų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius klausimas.

Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, pagal Lietuvos Respublikos BK 38 str. gali būti taikomas esant baudžiamajame įstatyme nurodytų imperatyvių pagrindų visumai: asmuo turi būti padaręs atitinkamos kategorijos nusikalstamą veiką; savo noru atlyginęs ar pašalinęs fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitaręs ją pašalinti arba atlyginti; susitaikęs su nukentėjusiuoju (fiziniu asmeniu) arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu; palankios kaltininkui bylos aplinkybės (paprastai apibūdinančios kaltininką ir jo padarytą veiką) leidžia manyti, jog asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų. Priimdamas sprendimą nutraukti baudžiamąją bylą ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, teismas turi konstatuoti žalos atlyginimo (susitarimo atlyginti žalą) bei susitaikymo faktus ir argumentuoti išvadą, kodėl yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi būti nustatyta Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. 1–4 p. nurodytų sąlygų visuma. Kiekvienu atveju sprendimas turi būti priimamas įvertinus ne tik Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. numatytų sąlygų buvimą, bet ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Šio klausimo sprendimui turi reikšmę baudžiamosios bylos aplinkybių visumos, susijusios su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe, įvertinimas (kasacinė nutartis 2K-565/2012). Motyvuoti asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės teismas turi įvertindamas atsakomybę lengvinančias aplinkybes (atvyko ir prisipažino, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimą ar kt.), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į kaltininko asmenybę, jo elgesį iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, veikos padarymo metu (teistumo nebuvimas, teigiamas socialinis elgesys, kritinis požiūris vertinant padarytą nusikalstamą veiką bei pastangos sušvelninti ja sukeltus padarinius ir pan.) ir įvertindamas nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, padarinių sunkumą (kasacinė nutartis 2K-77/2012).

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu tik R. L., M. L. ir D. R. savo kaltę pripažino iš dalies. 2013 m. liepos 1 d. kaltinamieji byloje išsakė savo poziciją dėl pareikštų kaltinimų ir nė vienas iš jų savo kaltės nepripažino, iš dalies savo kaltę pripažino O. A. ir D. R. (t, 4, b. l. 60). 2013 m. lapkričio 13 d. posėdžio metu teismui padarius pertrauką, jai pasibaigus buvo pateiktas ranka rašytas nukentėjusiųjų ir nuteistųjų susitarimas dėl žalos atlyginimo bei prašymas dėl baudžiamosios bylos nutraukimo, kuriame R. L., M. L., A. S., T. D., O. A., A. S., D. R. pareiškė prisipažįstantys padarę kaltinamajame akte nurodytas nusikalstamas veikas, nurodė, kad atsiprašė nukentėjusiųjų ir susitarė su jais dėl žalos atlyginimo. Taigi, susitarimas dėl susitaikymo ir žalos atlyginimo tarp nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų buvo pasiektas tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Po minėto dokumento pateikimo vykusios kaltinamųjų apklausos metu, jie visi pripažino savo kaltę, patvirtino kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes, nurodė, kad gailisi. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, nusprendė netaikyti Lietuvos Respublikos BK 38 str. nuostatų O. A., A. S., T. D. ir A. S. atžvilgiu. Lietuvos Respublikos BK 38 str. nuostatų taikymo galimybė T. D. ir A. S. atžvilgiu nebuvo plačiau svarstoma, nes teismas, atsižvelgęs į jų asmenybes charakterizuojančią medžiagą, konstatavo, jog šie asmenys kartą jau buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, o naujas nusikalstamas veikas padarė dar nepraėjus įstatyme numatytam ketverių metų terminui (Lietuvos Respublikos BK 38 str. 2 d.). Nuo baudžiamosios atsakomybės pirmosios instancijos teismas neatleido ir O. A. bei A. S. nurodęs, kad ikiteisminio tyrimo metu jie savo kaltę neigė. Tuo tarpu R. L., M. L. ir D. R. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę taip pat neigė, tačiau įvykio aplinkybes iš esmės nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose. Motyvuodamas tuo, pirmosios instancijos teismas tik R. L., M. L. ir D. R. atžvilgiu pritaikė Lietuvos Respublikos BK 38 str. nuostatas.

Kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, visų pirma, dėl to, kad nusikalstamos veikos iniciatoriais, įtraukusiais kitus nuteistuosius į muštynes, buvo būtent R. L. ir M. L., tačiau šių asmenų atžvilgiu buvo pritaikytos Lietuvos Respublikos BK 38 str. nuostatos ir jie atleisti nuo bausmės. Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. 1 p. įtvirtinta sąlyga „prisipažino padaręs nusikalstamą veiką“ negali būti tapatinama su kitomis baudžiamojo įstatymo normose (pvz. BK 59 str. 2 d. 2 p., 40 str. 2 d. 2 p. ir kt.) įtvirtintomis formuluotėmis, kuomet prisipažinimas siejamas su nuoširdžiu gailėjimusi. Teismų praktikoje nėra reikalaujama, jog tam, kad taikyti Lietuvos Respublikos BK 38 str. kaltininko atžvilgiu, pastarasis būtų prisipažinęs jau pirmosios apklausos metu. Svarbu, kad iki priimant procesinį sprendimą būtų išreiškęs tokią poziciją ir atitiktų kitas įstatyme numatytas sąlygas. Pažymėtina, kad visi kaltinamieji, apklausiami pirmosios instancijos teisme, savo kaltę pripažino, be to, pats teismas nustatė tokią įrodymų tyrimo tvarką, jog kaltinamieji savo parodymus davė tik po to, kai buvo apklausti nukentėjusieji ir liudytojai. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, R. L., M. L., A. S., T. D., O. A., A. S., D. R. yra sutarę su nukentėjusiaisiais dėl padarytos žalos atlyginimo tvarkos, su jais susitaikė. Šias aplinkybes patvirtina teismui pateiktas 2013 m. lapkričio 13 d. susitaikymo protokolas (t. 4, b. l. 128-129), iš kurio matyti, kad kaltinamieji atsiprašė nukentėjusiųjų T. M., S. B., Ž. Z., A. P., I. T. ir susitarė su kiekvienu iš jų dėl žalos atlyginimo nustatytais terminais, t. y. per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti: Ž. Z. – 2000,00 Lt, A. P. – 3000,00 Lt, I. T. – 5000,00 Lt, T. M. – 6000,00 Lt, S. B. – 5000,00 Lt. Pirmosios instancijos teismui taip pat buvo pateiktas nukentėjusiojo T. Š. 2013 m. lapkričio 19 d. pranešimas, kad jis su kaltinamaisiais susitaikė, jie jo atsiprašė, jis jiems jokių turtinių ar neturtinių pretenzijų neturi (t. 4, b. l. 157). Valstybinės ligonių kasos pareikštas žalos atlyginimo reikalavimas yra pilnai įvykdytas, ką patvirtina pateiktas A. S. 2013 m. lapkričio 20 d. mokėjimo nurodymas (t. 4, b. l. 156).

Įvertinus aukščiau nurodytus motyvus, nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą (nesunkus ir apysunkis nusikaltimai), jų padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę: anksčiau neteistas, duomenų apie administracine tvarka baustas, nedirba, registruotas darbo biržoje, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra vedęs, su žmona augina mažametį vaiką, kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo manyti, jog ateityje šis asmuo darys naujas nusikalstamas veikas, todėl yra Lietuvos Respublikos BK 38 str. numatytų sąlygų atleisti O. A. nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiaisiais, visuma. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyti baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 d. 1 p.).

A. S. asmenybė taip pat iš esmės charakterizuojama teigiamai. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, jo atžvilgiu 2012 m. spalio 23 d. pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos BK 225 str. 2 d. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžiu jis pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos BK 225 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką ir jam paskirta 250 MGL ( 32500 Lt) dydžio bauda. Minėtas nuosprendis yra įsiteisėjęs (Lietuvos Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Kadangi nauja nusikalstama veika padaryta po to, kai A. S. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje, kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad ateityje A. S. nedarys naujų nusikalstamų veikų. Todėl jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 38 str. nuostatos netaikytinos ir jo apeliacinis skundas atmetamas.

Kaip matyti iš nuteistojo A. S. apeliacinio skundo turinio, jis nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu, teigia, kad vienus nuteistuosius atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės, o kitus nuteisdamas, pirmosios instancijos teismas netinkamai individualizavo bausmes, be to, nepagrįstai jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nepripažino, kad jis susitarė dėl žalos atlyginimo bei prisipažino padaręs nusikalstamas veikas.

Kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam A. S. laisvės atėmimo bausmę už padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų. Apylinkės teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos BK 54 str. nuostatomis ir atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas apysunkis nusikaltimas, neišnykus teistumui), kaltės formą ir rūšį – nusikalstamos veikos padarytos tiesiogine tyčia, į kaltinamojo asmenybę (nedirba, baustas administracine tvarka, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 23 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. 10 MGL dydžio bauda).

Nors apeliantas nurodo, kad teismas jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėjo pripažinti tai, kad jis pripažino savo kaltę ir susitarė dėl žalos atlyginimo, su tokia apeliacinio skundo pozicija nesutiktina. Paprastai, Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė egzistuoja, esant bent vienam iš šių alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamojoje veikoje dalyvavusius asmenis. Teismai nepripažįsta BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės tais atvejais, kai kaltininkas, aiškindamas apie įvykį, neigia esmines įvykio aplinkybes, kritiškai nevertina savo elgesio arba nors ir pripažįsta esmines įvykio aplinkybes, bet tik verčiamas surinktų įrodymų. Nors nagrinėjamu atveju kaltininkų prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas netrukdė dalies iš jų atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 38 str. nuostatų, tačiau, kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos BK 59 str. nuostatų pripažinimo egzistavimui yra taikomi visiškai kiti, daug griežtesni kriterijai. Nagrinėjamu atveju, A. S. ilgą laiką neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas, jo nuoširdus gailėjimasis dėl padarytų nusikalstamų veikų taip pat kelia abejonių, todėl konstatuotina, jog žemesnės instancijos teismas pagrįstai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nelaikė jo prisipažinimo. Praktikoje atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad kaltininkas savo noru atlygino nusikalstama veika padarytą visą žalą, paprastai, pripažįstama ir tada, kai kaltininkas pats savo noru atlygina visą nusikalstama veika padarytą žalą arba kaltininko pavedimu ar jo valia visą nusikalstama veika padarytą žalą atlygina kiti asmenys. Nagrinėjamu atveju, žala pilnai atlyginta nebuvo, tik susitarta dėl jos atlyginimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja ir Lietuvos Respublikos BK 59 str. 2 d. 3 p. numatyta nuteistojo A. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Akcentuotina, jog įstatymas už Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytos nusikalstamos veikos padarymą numato tik laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmę. Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytos bausmės – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Kolegija sprendžia, kad esant nustatytoms aplinkybėms, kurias privaloma vertinti skiriant bausmę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog bausmės tikslai bus pasiekti A. S. paskyrus straipsnių sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, jog A. S. už Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymą paskirta laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra žymiai mažesnė negu minėtų straipsnių sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Taigi teigti, kad už minėtą nusikaltimą A. S. paskirta bausmė yra per giežta ar neproporcinga, nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat konstatuoja, kad nustatydamas laisvės atėmimo bausmės trukmę bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatomis ir atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą vieneriems metams, apylinkės teismas teisingai vadovavosi Baudžiamojo kodekso normomis. Pažymėtina, kad visiems kaltinamiesiems, kurių atžvilgiu buvo įmanoma taikyti Lietuvos Respublikos BK 38 str. nuostatas, jos ir buvo pritaikytos, tiems nuteistiesiems, kurių atžvilgiu minėtos nuostatos netaikytos, teismas skyrė vienodas bausmes. Taigi, A. S. apeliacinio skundo argumentai, jog teismas netinkamai individualizavo bausmes bendrininkams, vienus jų atleisdamas nuo atsakomybės, o kitus nuteisdamas, laikytini nepagrįstais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.

nusprendžia:

nuteistųjų A. S. (A. S.) ir A. S. (A. S.) apeliacinius skundus atmesti, nuteistojo O. A. (O. A.) gynėjos advokatės Svetlanos Proninos apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendį dalyje dėl O. A. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. ir O. A. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p., jam susitaikius su nukentėjusiaisiais ir šiuo pagrindu baudžiamąją bylą nutraukti (Lietuvos Respublikos BK 38 str.).

Išaiškinti O. A., kad jeigu jis per vienerius metus nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės padarys baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas, o jeigu jis per tą patį laikotarpį padarys naują tyčinį nusikaltimą, šis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.