Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 7 d. nutarties dalies, kuria panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 10 d. nutartimi atsakovo Viešosios įstaigos „Krepšinio rytas“ turtui taikytas areštas civilinėje byloje Nr. 2-1149-36/2008, iškeltoje pagal ieškovo S. D. ieškinį atsakovui Viešajai įstaigai „Krepšinio rytas“ dėl negauto atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

ieškovas atskirąjį skundą buvo pateikęs tik dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 10 d. nutarties dalies, kuria teismas buvo įpareigojęs į teismo depozitinę sąskaitą sumokėti atsakovo galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai peržengė atskirojo skundo ribas ir panaikino dar ir kitą nutarties dalį, kuri nebuvo skundžiama ir kuria atsakovo turtui buvo taikytas areštas;pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškovas įpareigotas užtikrinti atsakovo galimų nuostolių atlyginimą, yra skundžiama atskiruoju skundu, o atskirojo skundo padavimas sustabdo nutarties vykdymą;teismo išdėstyta nuomonė dėl ieškovo galimo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ne tik neatitinka faktinių aplinkybių, bet verčia abejoti bylą nagrinėjančio teismo nešališkumu. Atskirojo skundo padavimas dėl teismo nutarties, kuri gali būti skundžiama apeliacine tvarka, negali būti vertinama kaip vengimas vykdyti neįsiteisėjusią nutartį;ieškovui pateikus atskirąjį skundą dėl teismo nutarties dalies ir nepaaiškėjus naujų aplinkybių, kurios verstų suabejoti teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumu bei pagrįstumu, teismas neturėjo pagrindo naikinti atsakovo turtui taikyto arešto;teismas nepagrįstai nutarė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo vykdyti skubiai. Mano, kad dėl neteisėtų teismo veiksmų ieškovas ateityje gali patirti žalą, kurią turės atlyginti valstybė (CK 6.272 str.).

teismas nesprendė ieškovo atskirojo skundo pagrįstumo klausimo, o panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kadangi ieškovas per teismo nutartyje nustatytą terminą nesumokėjo nurodytos pinigų sumos;teismas ieškovo veiksmus pagrįstai įvertino kaip galimą piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir skundžiamą nutartį priėmė vadovaudamasis šalių lygiateisiškumo principu;ieškovas praleido terminą atskirajam skundui paduoti, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priimti jo nagrinėti.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Pagrindinis šioje byloje ieškovo atskirajame skunde keliamas klausimas: ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ankstesne nutartimi atsakovo turtui taikytą areštą. Siekiant teisingai išspręsti šį klausimą, reikia nustatyti, ar teismas neperžengė ieškovo atskirojo skundo ribų, ar nepablogino jo padėties, ar buvo pagrindas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinį procesą inicijuojantis asmuo, o apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 d). Ši teisės norma reiškia, jog apeliacinės instancijos teismui draudžiama peržengti apelianto nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (lot. „tantum devolutum quantum appellatum“). Nurodytą principą sudaro du aspektai: a) apeliacinės instancijos teismas tikrina teisėtumą ir pagrįstumą tik tos sprendimo dalies, kurią skundžia apeliantas; b) apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teismas tikrina tik apelianto pateikto apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nesaistomas apeliaciniame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo ribų tik dviem atvejais: 1) tikrindamas, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų; 2) jei to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Taigi apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir analizuoti tokių argumentų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-330/2007 BAB ,,Lietuvos kuras“ v. Lietuvos Respublika, proc. spr. kat. 44.2.4.1). Taip pat pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas apeliantui negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties (lot. „non reformato in pejus“, CPK 313 str.) Šios nuostatos taikomos ir nagrinėjant atskiruosius skundus dėl teismo priimtų tarpinių procesinių sprendimų byloje (CPK 338 str.).

Pažymėtina, kad sprendimą byloje priėmęs teismas, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti (CPK 276 str. 1 d.). Tačiau jeigu byloje priimtas tarpinis procesinis sprendimas nėra įsiteisėjęs ir dėl jo paduotas atskirasis skundas, pirmosios instancijos teismas turi teisę pats panaikinti skundžiamą nutartį, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 334 str. 2 d. 1 p.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismui, sprendžiančiam klausimą dėl savo paties priimtos ir dalyvaujančio byloje asmens skundžiamos nutarties panaikinimo, taikomos aukščiau nurodytos taisyklės ir ribojimai.

Nagrinėjamu atveju ieškovas pateikė atskirąjį skundą ir prašė panaikinti jam nepalankią pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria teismas įpareigojo jį užtikrinti atsakovo galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimą. Šiuo atveju apeliacijos objektą sudarė tik atskirajame skunde išdėstyti argumentai, kuriuose nebuvo prašoma spręsti klausimą dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas panaikino ir ieškinio užtikrinimui taikytą atsakovo turto areštą. Esant tokiai situacijai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas peržengė atskirojo skundo ribas.

Kaip buvo minėta, teismas turi teisę peržengti atskirojo skundo ribas, kai konstatuoja absoliutų nutarties negaliojimo pagrindą arba kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamoje byloje nesant absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, būtina spręsti, ar egzistuoja viešasis interesas, kuris sudarytų pagrindą peržengti ieškovo paduoto atskirojo skundo ribas. Įstatymas nepateikia nei šio intereso definicijos, neapibrėžia jo požymių konkrečiais kriterijais. Atsižvelgiant į teismo konstitucinę pareigą kiekvienoje byloje vykdyti teisingumą (Konstitucijos 109 str. 1 d.), viešąjį interesą galima apibrėžti kaip visuomenės ar jos dalies teisėtus lūkesčius tikėtis, kad nei vienas teismo priimamas procesinis sprendimas byloje pagal savo turinį nebus neteisingas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. lapkričio 24 d. nutarimai). Ar viešasis interesas egzistuoja, yra fakto klausimas, kurį teismas sprendžia remdamasis konkrečios bylos faktinėmis aplinkybėmis. Žemiau nurodyti argumentai sudaro pagrindą teigti, kad šioje byloje nėra viešojo intereso, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo peržengti ieškovo atskirojo skundo ribų.

Teismas procesinį sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo grindė dviem argumentais: a) panaikinus teismo nustatytų atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą ir palikus galioti laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeistas šalių lygiateisiškumas, nes ieškovas įgytų nepagrįstą pranašumą prieš atsakovą, kuris atsidurtų sudėtingoje finansinėje padėtyje; b) ieškovas yra užsienio valstybės pilietis, todėl gali būti sudėtinga įvykdyti ieškovui galimai nepalankų teismo sprendimą (b.l. 80-83). Šie teismo argumentai iš esmės susiję su konkretaus asmens – atsakovo teisių apsauga. Nekyla abejonių, kad klausimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo yra glaudžiai susiję, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo teismui sprendžiant vieną klausimą, nesant šalies prašymo ar skundo, savo nuožiūra išspręsti ir kitą klausimą. Tuo labiau, kad nagrinėjama byla nėra nedispozityvi, ji turi būti sprendžiama vadovaujantis rungimosi bei dispozityvumo principais ir teismas negali savo nuožiūra spręsti klausimų, kurių išspręsti šalys neprašo (CPK 12, 13 str.). Būtent viešasis interesas ir įpareigoja teismą dispozityviose bylose nebloginti asmens padėties (CPK 13, 320 str.). Teismui pabloginus apelianto padėtį, nepagrįstai pagerinama kitos šalies padėtis. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, savo teises peržengti atskirojo skundo ribas grįsdamas lygiateisiškumo principu, pats ir pažeidė šį principą (CPK 17 str.), taip pat principą tantum devoliutum quantum appellatum bei principą non reformato in pejus, nes ne tik nepagrįstai peržengė ieškovo atskirojo skundo ribas ir neteisėtai pablogino jo padėtį, bet ir pagerino atsakovo padėtį.

Atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones panaikino ne dėl jų nepagrįstumo, o dėl to, kad ieškovas per teismo nustatytą terminą nesumokėjo atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, taip pat, kad ieškovas praleido terminą atskirajam skundui paduoti, atmestini kaip nepagrįsti. Pirma, pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstyti kitokie argumentai dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Antra, visos pirmosios instancijos teismo nutartys, priimtos CPK XI skyriaus Penktojo skirsnio nustatyta tvarka, tarp jų ir nutartys dėl atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, gali būti skundžiamos apeliacine tvarka (CPK 147 str. 1 d,., 152 str. 1 d.). Trečia, ieškovas atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies pateikė nepasibaigus nustatytam terminui užtikrinti atsakovo galimų nuostolių atlyginimą (b.l. 50-54, 64, 67).

Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 7 d. nutarties dalis, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 10 d. nutarties dalis dėl atsakovui nuosavybės teise priklausančio turto arešto 1 798 815 Lt sumai, o jo nesant ar esant nepakankamai, atsakovo piniginių lėšų, esančių pas jį bei trečiuosius asmenis, arešto, naikintina ir paliktina galioti nurodyta Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 10 d. nutarties dalis (CPK 337 str. 2 p.).

Spręsti klausimą dėl nutarties kitos dalies, kuria panaikintas teismo nustatytas įpareigojimas ieškovui per nustatytą terminą į teismo depozitinę sąskaitą sumokėti 361 000 Lt atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes atsakovas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties atskirojo skundo nepateikė, o bloginti apelianto padėties negalima. Ši apeliacinės instancijos teismo nutartis neužkerta galimybės atsakovui prašyti teismo pakartotinai taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 147 str. 1 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad toks prašymas turi būti grindžiamas ne prielaidomis, o aplinkybėmis, kurias pagrindžia konkretūs įrodymai.

Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai nėra reikšmingi teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 7 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 10 d. nutarties dalis dėl atsakovo Viešosios įstaigos „Krepšinio rytas“ turto arešto panaikinimo, ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 10 d. nutarties dalį areštuoti atsakovui Viešajai įstaigai „Krepšinio rytas“ nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą 1 798 815 Lt sumai, o jo nesant ar esant nepakankamai, atsakovo pinigines lėšas, esančias pas jį ir trečiuosius asmenis.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 7 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.