Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Pocienės, Jurgitos Mačionytės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

vertėjams Boženai Seniut, Jekaterinai Chochlanovai, Rimantui Skuratovič

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

A. M., a. k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), neturintis pilietybės, romų tautybės, gyvenantis (duomenys neskelbtini), išsiskyręs, neturintis išsilavinimo, nedirbantis, neregistruotas darbo biržoje, teistas:

- 2009 m. lapkričio 18 d. Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, bausmės vykdymą atidedant 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams;

- 2010 m. sausio 12 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį (3 veikos) ir BK 25 straipsnio 2 dalį, 181 straipsnio 1 dalį, subendrinus bausmę su 2009 m. lapkričio 18 d. Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu - laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant atlyginti E. G. padarytą žalą 280,35 EUR žalą, sumokėti į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą 188,25 EUR įmoką, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms;

- 2010 m. balandžio 26 d. Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, subendrinus bausmę su 2010 m. sausio 12 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;

- 2010 m. gegužės 21 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2 veikos) ir BK 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 2 (dvejiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. 2010 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo nutartimi, paskirtą bausmę subendrinus su 2010 m. balandžio 26 d. Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 2 (dvejiems) mėnesiams;

- 2011 m. liepos 12 d. Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (2 veikos), subendrinus bausmę su 2010 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo nutartimi subendrinta bausme – laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose (teistumai neišnykę),

A. N., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, romų tautybės, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), nevedęs, pagrindinio išsilavinimo, nedirbantis, teistas 2009 m. vasario 13 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 2 dalį. (3 veikos) – laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams, remiantis BK 92 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant 1 (vieneriems) metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – įspėjimą (teistumas išnykęs),

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. ir A. N. 2016 m. vasario 28 d. iki 2016 m. kovo 1 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, apleistame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, veikdami itin žiauriai bendrininkų grupėje, turėdami tikslą nužudyti B. G., tyčia kartu sudavė peiliais pastarajam 52 smūgius į įvairias kūno vietas, padarydami nukentėjusiajam durtines-pjautines žaizdas kaklo kairiame šoniniame paviršiuje su kaklo kairės pusės stambiųjų kraujagyslių bei ryklės užpakalinės sienelės pažeidimais, daugybines durtines-pjautines žaizdas kairės ausies kaušelio srityje, kaklo nugarinio paviršiaus ir pakaušio srityse su ryklės užpakalinės sienelės dešinės pusės ir liežuvio pažeidimais, abiejų pečių srityse, krūtinės ląstos priekiniame, dešiniame šoniniame ir nugariniame paviršiuose su dešinės krūtinplėvės ir dešinio plaučio pažeidimais, dešinio riešo nugariniame paviršiuje bei abiejose plaštakose, daugybines pjautines žaizdas kaktos dešinėje, abiejose smilkininėse srityse, kairio apatinio voko, dešinio skruosto, nosies, viršutinės lūpos, kairio žando, smakro, viršugalvio, pakaušio, kaklo priekinio paviršiaus, krūtinės ląstos priekinio paviršiaus, kairio žasto, abiejų dilbių, kairio riešo, abiejų plaštakų srityse, po ko B. G. dėl durtinių-pjautinių kaklo sužalojimų su kaklo kairės pusės kraujagyslių pažeidimų bei dėl daugybinių durtinių ir pjautinių sužalojimų patyręs dideles fizines kančias mirė. Šiais veiksmais A. M. ir A. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalyje 6 punkte.

Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis A. M. nurodė, kad įvykio dieną jie buvo trise, su A. N. ir B. G.. Jis ir B. G. norėjo susileisti narkotikų, tam trise jie nuėjo į apleistą pastatą. B. G. narkotikų buvo per mažai, tačiau A. M. atsisakė jų duoti daugiau ir jie susipyko, kilo konfliktas. B. G. jam sudavė kelis smūgius rankomis. Po šių veiksmų A. N. 2-3 kartus nedideliu peiliu dūrė B. G.. Būdamas šoke nuo abstinencijos, jis, jau po A. N. veiksmų prieš B. G., paėmė B. G. priklausiusį peilį, buvusį ant palangės ir pradėjo badyti B. G., o tuo metu A. N. pasišalino. Dėl narkotikų poveikio jis negali pasakyti kiek smūgių sudavė, tik žino, kad jų buvo daug. Jeigu jo nebūtų veikusi abstinencija, nebūtų taip pasielgęs. Dėl padaryto jis labai gailisi, apie įvykį papasakojo savo broliui, pareigūnams parodė vietą, kurioje buvo paslėptas B. G. peilis.

Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis A. N. nurodė, kad apie 2-3 savaitės iki B. G. gyvybės atėmimo jie su A. M. sutarė nužudyti B. G.. Bendraujant su A. M. po to, kai šis grįžo iš kalėjimo, A. N. papasakojo apie B. G. grasinimus ir bekalbant jie kartu su A. M. sutarė B. G. nužudyti. Įvykio dieną, A. M. telefonu pasikvietė B. G. ir jie trise nuėjo minėtą apleistą pastatą, tariamai susileisti narkotikų. Jiems įėjus į šį pastatą – A. M. pradėjo smūgiuoti peiliu B. G., o tuo metu A. N. viską stebėjo, po ko iš A. M. paėmęs mažą peiliuką, juo dūrė du-tris smūgius B. G. į pilvo sritį ir pabėgo. Jam išbėgant nukentėjusysis dar buvo gyvybingas – rodė gyvybės ženklus, judėjo.

Apklaustas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis K. G. parodė, kad nebendravo su broliu, neprisidėjo prie jo laidotuvių ir nenori toliau dalyvauti procese.

Iš baudžiamosios bylos duomenų, kuriuos teismas ištyrė teisiamajame posėdyje, konstatuotina, jog kaltinamiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymas yra įrodytas iš dalies pačių kaltinamųjų teisiamojo posėdžio metu duotais ir teisiamojo posėdžio protokole detaliai užfiksuotais parodymais bei šiais teismo ištirtais ir įvertintais duomenimis:

2016 m. kovo 4 d. įvykio vietos apžiūros protokolu, iš kurio matyti, kad apžiūrint apleistą pastatą, registruotą adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šio pastato duobėje-rūsio patalpoje, maždaug 2 m gylyje rastas ant ledo gulintis vyriškos lyties lavonas su viršutiniais drabužiais – nustatyta tapatybė B. G., gim. (duomenys neskelbtini). (t. 1, b. l. 7-56); 2016 m. liepos 28 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. M 312/2016 (01) (toliau – Specialisto išvada) ir specialisto O. P. paaiškinimais iš kurių matyti, kad B. G. mirė nuo durtinių-pjautinių kaklo sužalojimų su kaklo kairės pusės kraujagyslių pažeidimu – tai nurodo daugybinės durtinės-pjautinės žaizdos kaklo kairiame šoniniame paviršiuje, kurių kanalų eigoje pažeistos stambiosios kaklo kairės pusės kraujagyslės bei ryklės užpakalinė sienelė, taškinės kraujosruvos širdies ir plaučių paviršiuose, skysto tamsaus kraujo pėdsakai širdies ertmėse, vyraujanti vidaus organų veninė mažakraujystė. Nuo B. G. mirties iki lavoninių reiškinių tikrinimo jo lavone, praėjo 3-5 paros laiko, jas skaičiuojant nuo kovo 4 d. Pjautinės žaizdos ant B. G. kūno padarytos mažiausiai 29-iais trauminiais poveikiais, durtinės-pjautinės žaizdos – mažiausiai 23-is trauminiais poveikiais. Minėtos pjautinės ir durtinės-pjautinės žaizdos ant B. G. kūno padarytos mažiausiai 2 (dviem) skirtingais žalojančiais įrankiais. Teisiamojo posėdžio metu O. P. nurodė, kad krūtinės ląstos ir nugaros krūtininės dalies dešiniame šoniniame paviršiuje padarytos durtinės-pjautinės žaizdos yra padarytos žymiai smulkesnę geležtę ir pjaunančių-duriančių savybių turinčiu įrankiu, skirtingai nuo kitų ant B. G. kūno nustatytų žaizdų (t. 1, b. l. 126-139,142-143, t. 4, b. l. 107-108); liudytojo R. M. parodymais, kuriuos duodamas jis teigė, kad jo brolis, A. M. jam pasakė, jog nužudė kitą narkomaną pravarde „B“, kurį liudytojas matydavo tabore. Teisiamojo posėdžio metu pagarsinus liudytojo R. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis juos patvirtino kaip teisingus (t. 1, b. l. 43-44, t. 4, b. l. 109-110); 2016 m. liepos 25 d. garso įrašo, gauto iš Bendrosios pagalbos centro, apžiūros protokolu, iš kurio matyti, kad asmuo 2016 m. kovo 4 d. telefonu paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą, pranešdamas, kad į duobę apleistame pastate (duomenys neskelbtini) įmestas negyvas žmogus, nusikaltimas įvykdytas prieš 4-5 dienas, šį nusikaltimą padarė čigonas vardu A., gyvenantis (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 193-198); 2016 m. kovo 5 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, iš kurio matyti, kad kaltinamasis A. M. nurodęs vietą, kurioje nužudė B. G., manekeno pagalba paaiškino įvykio aplinkybes, į kurias nukentėjusiojo vietas jis sudavė smūgius peiliu ir kaip po to B. G. kūną nustūmė į duobę. Taip pat nurodė stovintį medinį pastatą, kurio gyvenamosiose patalpose esančioje krosnyje, paslėpė peilį, kuriuo buvo nužudytas B. G.. Krosnyje buvo rastas apdegęs peilis (t. 2, b. l. 75-101);2016 m. birželio 2 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, iš kurio matyti, kad kaltinamasis A. N. nurodė (duomenys neskelbtini) esantį apleistą pastatą, ir manekeno pagalba paaiškino įvykio aplinkybes, kaip peiliu sudavinėjo smūgius, asmeniui pravarde „B“ (t. 3, b. l. 24-39); liudytojos G. O. ir L. S. parodymais iš kurių matyti, kad B. G. gyveno tabore ir nebuvo konfliktiškas žmogus, visiems padėdavo atlikti darbus ir už tai gaudavo atlygį; kitais bylos medžiagoje užfiksuotais, teismo posėdyje ištirtais ir toliau nuosprendyje aptariamais duomenimis.

Motyvuojamoji dalis

Faktinių aplinkybių vertinimas ir veikos kvalifikavimas

Iš byloje įrodymais pripažintų duomenų matyti, kad kaltinamajame akte nurodytos ir kaltinamiesiems inkriminuojamos faktinės aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatytos teisingai. Nužudymo aplinkybės nustatytos remiantis teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis, taip pat ir kaltinamųjų parodymais.

Teisėjų kolegija, vertindama kaltinamųjų parodymus pabrėžia, jog viso proceso metu jie dėl atskirų esminių bylai svarbių aplinkybių keitėsi, nebuvo nuoseklūs ir prieštaravo tarpusavyje:

ikiteisminio tyrimo stadijoje, pirminės apklausos metu, kaltinamasis A. M. teigė, jog B. G. nužudė vienas, po to, kai B. G. ir A. M. nuėjo į apleistą pastatą ir susileido narkotikų dozę, B. G. dozės nepakako, todėl jis prašė dar heroino, o to nedavus, B. G. kumščiais dukart sudavė A. M. į veidą. Po šių veiksmų A. M. pastūmė B. G. į krūtinę ir jam pagriuvus, griebė pastate ant palangės esantį B. G. peilį ir pradėjo jį badyti (t. 2, b. l. 63-65);ikiteisminio tyrimo metu, papildomos apklausos metu, kaltinamasis A. M. iš esmės pakeitė savo parodymus, teigdamas, kad B. G. nužudė kartu su A. N.. Teigė, kad trise nuėjo į apleistą pastatą, kad jis ir B. G. galėtų susileisti narkotikų. Kilus konfliktui tarp pastarųjų, A. N. pirmasis sudavė smūgius peiliuku B. G., po kurių A. M. savo ruoštu ir pats sudavė daugybinius smūgius peiliu B. G.. (t. 2, b. l. 68-70); iš esmės tokios pozicijos jis laikėsi ir teisminio nagrinėjimo metu, nesutikdamas su A. N. parodymais dėl jo nurodomų įvykio aplinkybių ir jo bei A. N. išankstinio susitarimo nužudyti B. G. (t. 4, b. l. 112-116, 190);ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaltinamasis A. N. teigė, kad bendraujant su A. M., šis pasakė, jog reikia pašalinti „B“, iš ko jis suprato, jog reikia pastarąjį nužudyti ir tai bus padaryta apleistame pastate, kuriame asmenys leidžiasi narkotikus. Įvykio dieną A. M. jam paskambino ir pasiūlė ateiti į apleistą pastatą. Ten atvykus, jis pamatė, kad A. M. suduoda smūgius peiliu B. G., A. M. pradėjo šaukti ant kaltinamojo ir prašė padėti – padavė į rankas mažą peiliuką ir liepė sudavinėti smūgius „B“. A. N. sudavus 2 smūgius peiliu „B“, jis pabėgo iš pastato, o tuo metu A. M. toliau sudavinėjo smūgius „B“ dideliu peiliu (t. 3, b. l. 19-21);teisminio nagrinėjimo metu, įrodymų tyrimo pradžioje, A. N. iš dalies pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir teigė, kad į apleistą pastatą jis pateko atsitiktinai, eidamas pro jį ir išgirdęs žmogaus riksmą, o įėjus į pastatą, jis pamatė kaip A. M. peiliu smūgiuoja pagalbos prašančiam B. G., po ko A. M. paprašius, A. N. sudavė 3 smūgius mažesniuoju peiliu B. G. ir pabėgo iš pastato; jis kategoriškai neigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, jog A. M. jam sakė, jog reikia pašalinti B. G., kad A. M. jam paskambino ir pasiūlė ateiti į įvykio vietą (t. 4, b. l. 103-104);įrodymų tyrimo pabaigoje, papildomai apklausiant A. N., jis iš esmės dar kartą pakeitė iki tol duotus parodymus ir teigė, kad tarp jo ir A. M. buvo abipusis išankstinis susitarimas nužudyti B. G., nes B. G. neva jam grasino. Būdamas lauke su A. M., sutarė, kad reikia pašalinti B. G.. Minėtiems trims asmenims esant apleistame pastate, A. M. peiliu pradėjo badyti B. G., o tuo metu A. N. viską stebėjo. Vėliau pats mažesniuoju peiliu sudavė keletą smūgių B. G. ir pabėgo iš pastato (t. 4, b. l. 189-190).

Taigi, kaltinamųjų parodymai svarbiais bylos klausimais kito ir prieštaravo tarpusavyje. Dėl minėtų kaltinamųjų parodymų prieštaravimų, jų negalima vertinti patikimais visumoje, todėl teisėjų kolegija kaltinamųjų parodymais remiasi tik tiek, kiek jie atitinka tarpusavyje ir yra patvirtinti kitais byloje surinktais bei abejonių nekeliančiais įrodymais.

Iš byloje apklausto R. M. parodymų matyti, kad jo brolis, t. y. A. M., netrukus po įvykio, jam papasakojo nužudęs asmenį, pravarde „B“ ir šio liudytojo parodymų patikimumu teisėjų kolegija nemato pagrindo abejoti. Svarbiu bei patikimu įrodymu teismas pripažįsta ir 2016 m. liepos 25 d. garso įrašo, gauto iš Bendrosios pagalbos centro, apžiūros protokolą, iš kurio matyti, kad asmuo, suradęs nužudyto B. G. kūną, skambučio Bendrajam pagalbos centrui metu nurodė, jog čigonas, vardu A., nužudė žmogų (duomenys neskelbtini) esančiame apleistame pastate. Nors šio telefoninio pokalbio metu, asmuo, pranešęs apie rastą kūną, savo tapatybės nenurodė, teismui nekylą jokių abejonių, jog tai buvo ikiteisminio tyrimo metu apklaustas G. B.. Išvadą apie tai teisėjų kolegija daro remdamasi teisminio nagrinėjimo metu kaltinamojo A. M. duotais parodymais iš kurių matyti, kad G. B. galėjo išgirsti tai, ką A. M. aptarinėjo su A. N.. Be to, tą patvirtina ir 2016 m. kovo 4 d. ikiteisminio tyrimo metu atliktos G. B. apklausos metu gauti parodymai ir parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolai, iš kurių matyti, kad pastarasis atpažino A. M. ir B. G. (t. 2, b. l. 2-14).

Teismas pastebi, jog nors G. B. atsisakė duoti bet kokius parodymus teisminio nagrinėjimo metu, teisiamajame posėdyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 276 straipsnio numatyta tvarka, perskaityti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ir kiti byloje surinkti duomenys, neleidžia remtis kaltinamųjų parodymais, kaip patikimais sprendžiant apie B. G. nužudymo motyvą: iš esmės viso baudžiamojo proceso metu A. M. teigė, jog B. G. buvo nužudytas dėl įvykio vietoje kilusio konflikto vartojant narkotikus; A. N. teigė skirtingai – pradžioje, jog A. M. ketino nužudyti B. G. ir kad jį tik pakvietė į įvykio vietą (t. 3, b. l. 19-21), vėliau, kad jis į įvykio vietą papuolė atsitiktinai (t. 4, b. l. 103-104), o dar vėliau, kad B. G. jam grasino, todėl pats A. N. pasiūlė nužudyti B. G. (t. 4, b. l. 189-190); G. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad B. G. buvo nužudytas dėl to, jog jis, pasak A. M., praneša policijai apie tabore narkotikais prekiaujančius asmenis (t. 2, b. l. 2-4). Taigi, kaltinamųjų nurodomos versijos apie nužudymo motyvus, skiriasi tarpusavyje ir prieštarauja G. B. nurodytai versijai. Be to, pažymėtina, jog kaltinamųjų nurodomas versijas paneigia ne tik G. B. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu. A. N. keliama versija dėl to, jog B. G. neva jam grasino ir dėl to jam kilo sumanymas jį nužudyti – yra ne tik neįtikinama, bet ir iš esmės paneigiama liudytojų L. S. bei G. O. parodymais, kurios nukentėjusįjį apibūdino kaip draugišką, paslaugų bei nekonfliktišką asmenį, su kuriuo bendravo visi romai. Joms nebuvo žinoma, kad su šiuo asmeniu tabore gyvenantys romai konfliktuotų. A. M. nurodomą versiją dėl nužudymo motyvo paneigia ne tik G. B. ar A. N. parodymai, bet ir nustatytos faktinės aplinkybės, t. y. nepaaiškinamas A. N. atsiradimas pastate. Pasak, A. M. narkotines medžiagas jis norėjo vartoti tik su B. G., todėl A. N. buvimas kartu, pagal A. M. versiją, nebuvo prasmingas.

Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamieji iš esmės pripažino padarę jiems inkriminuojamą veiką, t. y. kad jie panaudodami du peilius, jais atliko 52 smūgius į B. G. kūno sritis. Jų parodymai dėl peiliu suduotų smūgių skaičiaus iš esmės nustatyti ir objektyviais duomenimis, t. y. specialisto nustatytais sužalojimais. Abu kaltinamieji iš esmės vienodai teigė, jog A. N., mažu peiliu, sudavė 2-3 smūgius B. G. į pilvo sritį-šoną, o A. M. sudavė daugybinius smūgius kitu peiliu į B. G. kūną. Tokius kaltinamųjų parodymus iš esmės patvirtina kaltinamųjų nurodytos aplinkybės parodymų patikrinimo vietoje metu, manekeno pagalba, nurodant kur ir kokiu būdu buvo suduoti smūgiai B. G. ir kitas įvykio aplinkybes. Pastebėtina, kad šio procesinio veiksmo metu kaltinamasis A. M. paaiškino kur galima rasti peilį, kuriuo jis padarė sužalojimus B. G., po ko jis buvo rastas kaltinamojo nurodyto pastato krosnyje. Šias kaltinamųjų nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtina ir 2016 m. kovo 4 d. įvykio vietos apžiūros protokolas bei specialisto išvada, kartu su specialisto paaiškinimais ir parodymais duotais teisiamojo posėdžio metu (t. 4, b. l. 107-109), iš ko matyti, kad konstatuotos 52 pjautinės ir durtinės-pjautinės žaizdos B. G. kūne galėjo būti padarytos netrukus viena paskui kitą, kad peiliu, kuris turėjo smulkesnę geležtę, buvo padaryti 4 dūriai į B. G. krūtinės ląstos dešinį šoną ir nugaros krūtininės dalies dešinį šoną, o likę sužalojimai buvo padaryti peiliu platesne geležte. Iš tarpusavyje sutampančių kaltinamųjų parodymų dėl jų turėtų peilių požymių ir A. M. nurodyto bei surasto peilio požymių bei specialisto išvados ir jo paaiškinimų, matyti, kad smūgius peiliu, kuris turėjo siauresnę geležtę, sudavė A. N..

Iš visų šių duomenų negalima daryti kategoriškų išvadų apie tikslų A. M. ir A. N. suduotų smūgių peiliais eiliškumą ir skaičių, todėl kaltinime iš esmės pagrįstai nurodyta, jog kaltinamieji bendrai, peiliais sudavė 52 smūgius. Tokias nustatytas aplinkybes galima būtų patikslinti tik tiek, jog ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 4 iš visų suduotų smūgių peiliais padarė A. N., o likusius smūgius sudavė A. M., tačiau šios aplinkybės nekeičia kaltinimo esmės turint omenyje teismo neabejotinai nustatytą vieningą ir bendrą kaltinamųjų tyčią nužudant B. G..

Apygardos teismas pabrėžia, kad bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24-25 straipsnių nuostatose. Taigi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Svarbu pažymėti, kad baudžiamasis įstatymas nenurodo, kaip ir kada bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos padarymo, kad būtų galima konstatuoti esant bendrininkų susitarimui. Dėl to, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtinąjį bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismų praktikoje yra įsitvirtinusi nuostata, jog bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę bendros nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-275/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-229/2008 ir kt.). Pabrėžtina, jog išankstinis aiškus, konkretus susitarimas nėra būtinas bendrininkavimo požymis, nes pagal teismų formuojamą praktiką susitarti įmanoma ir konkliudentiniais veiksmais, t. y. asmens elgesiu, iš kurio matyti jo tyčia bendrai padaryti nusikalstamą veiką, pvz., rodant pritarimą kito asmens veiksmams gestais, mimika, prisidedant prie šių veiksmų, tęsiant nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-444/2012). Remiantis BK, bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad iš anksto numatytas detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų paskirstymas ir pan., nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti (realizuoti) objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 2 d. nuosprendis byloje Nr. 1A-102-396/2015).

Teismas pastebi, kad kaltinamųjų parodymai dėl jų veikimo bendrai nužudant B. G., skirtingose proceso stadijose keitėsi ir nesutapo tarpusavyje, todėl apie bendrininkavimą teismas gali spręsti vertindamas nustatytus ir objektyviai pasireiškusius kaltinamųjų veiksmus bei kitus byloje surinktus duomenis.

Teisminio nagrinėjimo metu, paskelbus prieštaringus duomenis apie bylai svarbias aplinkybes, kaltinamasis A. N. pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad prieš tai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis davė neteisingus parodymus. Iš tikro tarp jo ir A. M. egzistavo išankstinis susitarimas nužudyti B. G.. Visgi teismas, remdamasis vien šiais kaltinamojo A. N. parodymais, negali daryti kategoriškos išvados apie tokio susitarimo buvimą. Iš byloje jau aptartų duomenų visumos, teismas gali daryti tik neabejotiną išvadą, kad A. N. ir A. M. tyčia nužudant B. G. buvo vieninga ir bendra. Veikdami prieš B. G. ir vienas po kito vartodami smurtą B. G. atžvilgiu, jie neabejotinai suprato kiekvieno iš jų atliekamų veiksmų pavojingumą gyvybei (abu sudavė smūgius peiliais) ir pripažino kaltinime nurodytą veikimą bendrais tyčiniais veiksmais. A. N. viso proceso metu teigė, jog po to, kai A. M. sudavinėjo smūgius peiliu nukentėjusiajam, jis stovėjo ir žiūrėjo kas vyksta, vėliau paėmęs mažą peiliuką pats atliko dūrius į gyvybiškai svarbią – krūtinės sritį; kaltinamasis A. M. iš esmės tik ikiteisminio tyrimo pradžioje neigė veikimą bendrai su A. N., o vėliau pripažino, kad matė A. N. smūgius peiliu nukentėjusiajam ir pats sudavė daugybinius smūgius nukentėjusiajam. Iš to spręstina, kad abu kaltinamieji pritarė vienas kito veiksmams, sudarė sąlygas vienas kito veikimui, todėl pagal baudžiamąjį įstatymą abu atsako už bendrais veiksmais sukeltus mirtinus sužalojimus.

Kaltinamojo A. N. gynėjas išreiškė poziciją, jog jis neįžvelgia savo ginamojo veikoje visų būtinų inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymių. Pasak gynėjo, byloje objektyviai nustatytas A. N. veikos priežastinis ryšys tik su sunkiu sveikatos sutrikdymu, o ne gyvybės atėmimu. Visgi, teismo įsitikinimu, visi būtini A. N. inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymiai nustatyti. Dūriai jo turėtu peiliu, anot paties A. N., buvo atlikti B. G. dar esant gyvybingam, ir jie specialisto išvada įvertinti sunkiu sveikatos sutrikdymu, kuris, kaip paaiškino specialistas O. P., gali lemti asmens mirtį (t. 4, b. l. 108). Kaltinamasis A. N. tokio pobūdžio veiksmus teisiamojo posėdžio metu įvertino kaip pavojingus gyvybei (t. 4, b. l.105). Be to, esminę reikšmę šiuo atveju turi ne atskirais A. N. veiksmais padaryti sužalojimai, o jo ir bendravykdytojo vieninga tyčia padaryti veiksmai ir jais sukelti padariniai. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad niekas kitas po A. M. ir A. N. smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nevartojo. Kaltinamasis A. M. pripažino, kad jis paslėpė B. G. kūną, taigi tarp A. M. ir A. N. bendrais veiksmais sukeltų padarinių, t.y. B. G. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Dėl visų jau aptartų teismo argumentų abu kaltinamieji pripažintini nužudymo bendravykdytojais ir jų veikoje konstatuotinas veikimo tiesiogine tyčia požymis nužudant B. G., nes abu kaltinamieji suvokė tiek savo veiksmų atskirai, tiek veikimo bendrai suduodant smūgius peiliais į gyvybiškai svarbias kūno vietas pavojingą pobūdį ir norėjo taip veikti.

Dėl veikimo itin žiauriai nužudant nukentėjusįjį

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir kitų teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas pripažįstamas padarytas itin žiauriai, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Itin žiaurus nužudymas nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo laiką, intensyvumą, padarytų sužalojimų kiekį, lokalizaciją, įrankius bei kitas aplinkybes. Kvalifikuojant veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, būtina nustatyti kaltininko psichinį santykį su nužudymo būdu, t. y. ar jis suvokė, kad nužudo itin žiauriai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-376/2010, 2K-252/2011, 2K-253/2011, 2K-146/2014, 2K-72-746/2015 ir kt.). Minėtas nužudymo pavojingumą didinantis požymis kaltinamajam inkriminuojamas tais atvejais, kai pastarasis atimdamas gyvybę nukentėjusiajam pademonstruoja išskirtinį brutalumą ir ypatingą žiaurumą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius duomenis apie B. G. patirto smurto intensyvumą, suduotų smūgių skaičių, jų lokalizaciją, panaudotus įrankius, netrumpą laiką trukusį fizinį skausmą ir kančias bei kitas nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog A. M. ir A. N. aiškiai suvokė, jog jų nukentėjusiojo atžvilgiu panaudotas fizinis smurtas buvo itin žiaurus.

Kaip jau minėta, specialisto išvadoje konstatuotos net 52 pjautinės ir durtinės-pjautinės žaizdos B. G. kūne. Bylos medžiagoje ne tik aprašyti, bet ir vizualiai užfiksuoti ypatingą kaltinamųjų veiksmų brutalumą rodantys nukentėjusiojo daugybiniai sužalojimai padaryti įvairiose kūno srityse: galvos, krūtinės, rankų, pečių ir kitose srityse (t. 1, b. l. 39-45). Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, o ypatingai iš specialisto išvados bei kaltinamųjų parodymų, ant B. G. kūno esančios pjautinės ir durtinės-pjautinės žaizdos buvo padarytos peiliais, todėl objektyviai turėjo sukelti ir sukėlė nukentėjusiajam didelį fizinį skausmą. Teisėjų kolegija pažymi, kad specialisto išvadą pateikęs teismo medikas apklaustas teisiamojo posėdžio nurodė, kad net ir po sužalojimų kaklo srityje, kurie buvo tiesiogine B. G. mirties priežastimi, pastarasis galėjo būti gyvas iki 5 minučių (t. 4, b. l. 108); tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaltinamasis A. N. nurodė, kad veiksmai prieš nukentėjusįjį truko galimai apie 15 minučių, arba kiek mažiau, o po jo paties atliktų smūgių B. G. dar buvo gyvybingas (t 4, b. l. 190); be to, A. M. nurodė, kad veiksmai galėjo trukti dar ilgiau. Taigi, visų šių nustatytų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad mirtinas smūgis B. G. buvo suduotas ne iškart ir B. G. teko kęsti didelį fizinį skausmą.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, darytina išvada, jog nukentėjusysis patyrė didelį fizinį skausmą ir kančias.

Apygardos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos teismai ypatingo žiaurumo požymį kaltinamųjų veikose inkriminuoja net ir esant mažesniam nukentėjusiojo atžvilgiu suduotų smūgių skaičiui nei šioje byloje, be to, prieš nukentėjusįjį nepanaudojus peilių bei smūgius atlikus ne į tokią didelę dalį kūno sričių: pavyzdžiui, itin didelis žiaurumas nustatytas sudavus nukentėjusiajam rankomis ne mažiau kaip 29 smūgius į krūtinės sritį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-613/2011); toks požymis konstatuotas rankomis ir kojomis sudavus 22 smūgius gulinčiam ant grindų nukentėjusiajam į galvą, dubenį, krūtinę bei kitas kūno sritis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252/2011); nukentėjusiajam peiliu padarius 14 sužalojimų, t. y. 4 kartus mažiau dūrių peiliais, nei nagrinėjamoje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2014). Teisėjų kolegija, tuo pačiu kaip nepagrįstą atmeta A. N. gynėjo baigiamosios kalbos metu išsakytą argumentą, kad A. N. dėl žymiai mažesnio suduotų smūgių peiliais skaičiaus, negali būti inkriminuotas aptariamas požymis. Pats A. N., nors jo parodymai tam tikrais aspektais buvo nenuoseklūs, viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad matė kaip A. M. B. G. sudavė smūgius peiliu. Taigi, darytina išvada, kad A. N. suprato itin žiaurų nužudymo padarymo būdą, ir veikė bendrai su A. M. jį realizuojant. Minėtų argumentų ir teismų praktikos pagrindu, teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad A. M. ir A. N. veiksmai vertintini kaip itin žiaurūs.

Atsižvelgusi į visa tai, kas minėta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. N. ir A. M. veikdami bendrininkų grupe, itin žiauriai nužudė B. G., todėl jų padaryta veika kvalifikuotina pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Dėl bausmių skyrimo

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

Kaip jau aptarta aukščiau, kaltinamieji nužudydami B. G. veikė bendrininkų grupe, o tai laikytina jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas vertina kaltinamųjų poziciją dėl dalies svarbių bylos aplinkybių pripažinimo, kita vertus, neįžvelgia pagrindo byloje konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytina tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011 ir kt.). Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011 ir kt.). Baigiamojoje kalboje kaltinamojo A. M. gynėjas teigė, kad jo ginamasis savo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos pripažino nuo pat pradžių ir nuoširdžiai dėl to gailisi, ir jo parodymai nuo pirminės jo apklausos nesikeitė, išskyrus neatitikimą dėl peilio (t. 4, b. l. 195). Teisėjų kolegija pažymi, jog nors A. M. proceso metu pripažino peiliu subadęs nukentėjusįjį, dėl ko jį ištiko mirtis, visgi, jo parodymai proceso metu nebuvo nei visiškai nuoseklūs (pvz. dėl bendrininko dalyvavimo), nei patikimi (dėl nužudymo motyvo ir pan.). Teismas gali atsižvelgti į tai, kad jo parodymai atskirais aspektais padėjo tyrimui, bet negali pripažinti, kad A. M. duodamas parodymus apie bylai svarbias aplinkybes išgyveno dėl padarytų veiksmų ir nuoširdžiai siekė padėti tyrimui atskleisti visas nusikalstamos veikos aplinkybes. A. N. parodymai keitėsi viso proceso metu, teismo nuosprendyje jau aptarti jo parodymų prieštaravimai ir nenuoseklumas nesudaro jokio pagrindo konstatuoti aptariamą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti ir jokių kitų kaltinamųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Kaltinamieji savo veiksmais padarė 1 (vieną) baigtą, tyčinį ir labai sunkų nusikaltimą, už kurį įstatymų leidėjas numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo aštuonių iki dvidešimties metų arba iki gyvos galvos. Jų padarytu nusikaltimu sukelti neatkuriami padariniai – atimta žmogaus gyvybė. Šioje byloje nustatyti nusikalstami veiksmai itin brutalūs.

Spręsdama kaltinamajam A. M. skirtinos bausmės klausimą, teisėjų kolegija pažymi, kad A. M., kaip vieno iš nusikaltimo padarymo bendrininkų, vaidmuo buvo aiškiai intensyvesnis, nes jis nukentėjusiojo B. G. atžvilgiu sudavė didžiąją dalį smūgių peiliu. Be to, A. M. jau anksčiau penkis kartus teistas už smurtinio pobūdžio nusikaltimus nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, numatytus BK 180 straipsnio 1-2 dalyse bei BK 181 straipsnio 1 dalyje, o teistumai už visus šiuos nusikaltimus neišnykę ir nepanaikinti (t. 2, b. l. 168-200), taip pat jis baustas ir administracine tvarka (t. 2, b. l. 150, t. 3, b. l. 1-3). Šios aplinkybės rodo ne tik jo pavojingumą bet ir sąmoningą teise bei morale grįstų santykių ignoravimą. 2015 m. pabaigoje A. M. buvo paleistas iš pataisos įstaigos kaip atlikęs paskirtą bausmę, ir praėjus mažiau nei 4 (keturiems) mėnesiams po to, jis padarė vieną sunkiausių nusikaltimų. Taigi, ankstesnės asmeniui taikytos teisinio poveikio priemonės (taikytas laisvės atėmimas) nepasiekė savo tikslų, nepakeitė jo elgesio teigiama linkme, asmuo nepadarė reikiamų išvadų ir nenustojo elgtis nusikalstamai, savo poreikius ir galimus konfliktus spręsdamas smurtiniu būdu. Iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant ne tik nubausti, bet ir apriboti kaltinamojo galimybes toliau daryti nusikalstamas veikas, būtinas ilgalaikis kaltinamojo A. M. izoliavimas nuo visuomenės.

Nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį teismas be jau minėtų aplinkybių, visgi, įvertina ir tai, kad nors dėl A. M. parodymų nenuoseklumo jo atžvilgiu nebuvo galima konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios aplinkybės, viso baudžiamojo proceso metu jis neneigė nužudęs B. G., iš dalies prisidėjo padėdamas baudžiamojo persekiojimo institucijoms išaiškinti padarytą nusikaltimą – ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklaustas nurodė asmenį, kuris galimai kartu su juo įvykdė minėtą nužudymą, sutiko atlikti parodymų patikrinimo vietoje veiksmus, nurodė, kur paslėpė nužudymo įrankį, kuris vėliau buvo rastas. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos įsitikinimu, turi būti įvertintos individualizuojant bausmę ir A. M. teisinę padėtį. Todėl, atsižvelgiant į tai, net ir esant vienai sunkinančiai aplinkybei bei aptartiems kaltinamojo asmenybės aspektams, kaltinamajam skirtina BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį atitinkanti laisvės atėmimo bausmė – laisvės atėmimas keturiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Spręsdama kaltinamajam A. N. skirtinos bausmės klausimą, teisėjų kolegija pažymi, kad skirtingai nei A. M., jo veiksmai vartojant smurtą nebuvo tiek intensyvūs, jis sudavė tik nedidelę dalį smūgių peilių. A. N. praeityje buvo vieną kartą teistas už nusikaltimas nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, tačiau teistumai už šiuos nusikaltimus yra išnykę (t. 3, b. l. 100-111). Administracine tvarka jis buvo baustas iš esmės tik už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 3, b. l. 102-106), tačiau galiojančių nuobaudų nėra. Taigi, tiek nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, tiek duomenys apie jo asmenybę, rodo mažesnį jo pavojingumą.

Įvertinusi šiuos A. N. charakterizuojančius duomenis, konstatuotą vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir kitas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad kaltinamajam A. N. prokuroro pasiūlyta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, ji nėra nei per griežta, nei per švelni.

Vilniaus apygardos teisme gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2017 m. balandžio 10 d. teikimas Nr. (2.16) NTP-7-4331 dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-114-1020/2017 (toliau – teikimas), kurioje vieną iš kaltinamųjų – A. M. gynė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos pagrindu paskirtas advokatas Ramūnas Vanagas. Teikime prašoma priteisti antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas, kurios sudaro 519,13 EUR iš kaltinamojo A. M., už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Teisėjų kolegija pažymi, jog baudžiamojoje byloje Nr. 1-114-1020/2017 būtinybę skirti A. M. gynėją, numatė net keletas BPK 51 straipsnyje numatytų pagrindų, kuriems esant įstatymų leidėjas laiko, kad gynėjo dalyvavimas baudžiamojoje byloje yra būtinas: A. M. nemokėjo proceso kalbos; jam grėsė laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė; kaltinamasis buvo suimtas. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu, gynėjas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Atsižvelgiant į tai ir įvertinant duomenis apie kaltinamojo asmenybę bei pajamų nebuvimą, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo, kuriam yra paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė yra netenkinamas.

Šioje byloje kaltinamiesiems buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Teismo nuosprendžiu kaltinamiesiems skirtinos griežtos laisvės atėmimo bausmės, todėl siekiant užtikrinti nuosprendžio vykdymą ir užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 straipsnis, 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas), paskirtos kardomosios priemonės iki įsiteisės nuosprendis nekeistinos.

Byloje saugomi nukentėjusiojo B. G. daiktai: cigarečių pakelis „Rothmans“, maišelis su varžtais, juodos spalvos maišelis nuo striukės, tušinukas, dėklas su vizitinėmis kortelėmis, MP3 grotuvas, žiebtuvėlis, ampulė, mobiliojo ryšio telefonas „Nokia C5“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), (t. 1, b. l. 57-58), batai ir 4 kojinės (t. 1, b. l. 64-65), peilis bei drabužiai (mėlynos spalvos sportinis džemperis, mėlynos spalvos vilnonis megztinis, juodos spalvos pūkinė striukė (t. 1, b. l. 94-96) ir tyrimo objektai pagal specialisto išvadą Nr. S86/2016(01): B. G. kraujo pavyzdys, 2 servetėlės, 3 nuoplovos, mėlynos spalvos džinsai su juodos spalvos diržu, juodos spalvos sportinės kelnės, A. M. DNR seilių ėminys (t. 1, b. l. 117-119) – teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, kaip menkaverčiai – sunaikintini.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 122 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 303 straipsnio 2 dalimi ir 307 straipsnio 1 dalies 6 punktu,

nusprendžia:

A. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir paskirti jam 14 (keturiolikos) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

A. N. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir paskirti jam 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Bausmės atlikimo pradžią A. M. ir A. N. skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2017 m. gegužės 12 d.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmių atlikimo laiką įskaityti:

- A. M. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką, nuo A. M. faktinio sulaikymo 2016 m. kovo 4 d., 19 val. 30 min. iki šio nuosprendžio paskelbimo dienos;

- A. N. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką, nuo A. N. faktinio sulaikymo 2016 m. gegužės 31 d., 13 val. 40 min. iki šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

A. M. ir A. N. paskirtas kardomąsias priemones – suėmimą, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, t. y. byloje saugomus B. G. daiktus: cigarečių pakelį „Rothmans“, maišelį su varžtais, juodos spalvos maišelį nuo striukės, tušinuką, dėklą su vizitinėmis kortelėmis, MP3 grotuvą, žiebtuvėlį, ampulę, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia C5“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), (t. 1, b. l. 57-58), batus ir 4 kojines (t. 1, b. l. 64-65), peilį bei drabužius (mėlynos spalvos sportinį džemperį, mėlynos spalvos vilnonį megztinį, juodos spalvos pūkinę striukę (t. 1, b. l. 94-96) ir tyrimo objektus pagal specialisto išvadą Nr. S86/2016(01): B. G. kraujo pavyzdį, 2 servetėles, 3 nuoplovas, mėlynos spalvos džinsus su juodos spalvos diržu, juodos spalvos sportines kelnes, A. M. DNR seilių ėminį (t. 1, b. l. 117-119), po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo – sunaikinti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2017 m. balandžio 10 d. teikimo Nr. (2.16) NTP-7-4331, kuriuo prašoma iš A. M. valstybės naudai priteisti teikiant antrinę teisinė pagalbą susidariusias išlaidas, netenkinti ir šių išlaidų nepriteisti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.