- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-19
- Bylos Nr.
- 2A-270-798/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-41338-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Natalja Cikoto
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- A. L.
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nataljos Cikoto, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Veniulytės – Jankūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėję civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. L. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti privatizavimo sutartį bei Vilniaus miesto savivaldybės priešieškinį dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, esančių Užupio 28-8, Vilniuje, suteikiant kitą gyvenamąjį plotą, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė prašė teismo pripažinti jai teisę privatizuoti butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį pastate (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškove minėto buto pirkimo–pardavimo sutartį pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą ( toliau – Įstatymas ) ir parduoti butą už 71800 Lt. Paaiškino, jog ji pateikė atsakovui prašymą įsigyti savivaldybei priklausantį butą, kurį ieškovė šiuo metu valdo nuomos teise. atsakovas taip ir neinformavo ieškovės apie pradėtos privatizavimo procedūros rezultatus, atsisakymo leisti privatizuoti butą taip pat ieškovė nėra gavusi. 2013 m. kovo 26 d. ieškovė buvo informuota, jog Vilniaus miesto savivaldybėje nagrinėjamas klausimas dėl kito socialinio būsto išnuomojimo ieškovei, nors ieškovė atsakovui nebuvo pateikusi prašymo dėl kito socialinio būsto išsinuomojimo. Ieškovė nurodė, kad tokiais veiksmais, atsakovas vilkina buto privatizavimo procesą, o kartu ir pažeidžia ieškovės teises bei galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius gyvenamųjų patalpų privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, jog ginčo butas yra avarinės būklės, todėl pagal galiojančius teisės aktus toks butas nebegali būti laikomas socialiniu būstu. Minėtas butas nėra savivaldybės socialinio būsto fonde, todėl ginčo butas negali būti privatizuotas kaip socialinis būstas. Pastebėjus, kad butas yra avarinis, visos Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo pagrindu pradėtos buto privatizavimo procedūros buvo sustabdytos. Šiuo metu, atsižvelgiant į galiojančius teisės aktus, butas gali būti parduodamas tik viešojo aukciono būdu, kuriame galės dalyvauti ir ieškovė, todėl ieškovės teisės įsigyti ginčo butą, nėra pažeidžiamos. Be to, nėra vienos iš įstatymo nustatytų sąlygų buto privatizavimui, nes buto nusidėvėjimo lygis nesiekia 60 procentų, tesudaro 52 procentus. Taip pat pažymėjo, kad formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad savivaldybė turi teisę, bet ne pareigą parduoti gyvenamąsias patalpas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-03-24 sprendimu ieškinį patenkino. Teismas įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškove A. L. buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą, parduodant butą už 71 800 Lt. Teismas padarė išvadą, kad ginčas kilo dėl buto nusidėvėjimo lygio. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad buto nusidėvėjimas sudaro 70 proc., todėl yra visos Įstatymo nustatytos sąlygos ginčo butui privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis. Pažymėjo, jog visi atsakovo atlikti veiksmai byloja apie tai, jog nuo pat buto privatizavimo procedūrų pradžios, atsakovui nekilo jokių abejonių dėl Įstatymo numatytų sąlygų viseto buvimo. Teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas nenumato draudimo privatizuoti avarinės būklės gyvenamąsias patalpas. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnis numato, jog į privatizavimo objektų sąrašą pagal šį įstatymą negali būti įtrauktas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas, savivaldybių gyvenamosios patalpos (išskyrus avarinius gyvenamuosius namus, iš kurių iškeldinti gyventojai ir jiems neterminuotai išnuomotos kitos gyvenamosios patalpos ir jei tie avariniai namai išbraukti iš gyvenamųjų patalpų apskaitos dokumentų). Teismas padarė išvadą, kad ginčo butas negalėjo būti įtrauktas į minėto įstatymo pagrindu privatizuojamų objektų sąrašą, nes šiai dienai ieškovė nėra iškeldinta iš ginčo buto, dėl buto išbraukimo iš gyvenamųjų patalpų apskaitos dokumentų atsakovas nepateikė.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-24 sprendimą ir ieškinį atmesti.
Nurodo, kad pirmos instancijos teismas formaliai konstatavo, jog Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas nenumato draudimo privatizuoti avarinės būklės gyvenamąsias patalpas, teismas nenagrinėjo šio klausimo iš esmės, padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, neaiškino, paties įstatymo esmės. Toks nepagrįstas ir neteisėtas teisės normų aiškinimas ir taikymas lėmė skundžiamo sprendimo neteisėtumą, šiuo atveju avarinis butas negali būti privatizavimo objektas Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo pagrindu. Nurodė, kad ginčo butas, kuris yra pripažintas avariniu, nelaikomas socialiniu būstu, butas nėra savavaldybės socialinio būsto fonde, nes butas yra netinkama patalpa gyventi. Ginčo buto privatizavimas galimas tik Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo pagrindu, kadangi ginčo butas yra netinkama gyventi patalpa. Atsakovas nurodo, jog savivaldybei priklausančio turto perdavimas turi tenkinti visuomenės poreikį, viešąjį interesą, o ne atskiro subjekto privačius interesus, o tuo tarpu pirmosios instancijos teismas esą atsižvelgė tik į ieškovės privačius interesus ir taip pažeidė savivaldybių turto disponavimo principus bei viešąjį interesą. Atsakovas nesutinka su teismo padarytomis išvadomis dėl buto nusidėvėjimo lygio ir nurodo, kad teismas turėjo vadovautis Nekilnojamojo turto registrų išraše esančiais duomenimis, o ne VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012-04-24 raštu Nr. IN(12.5.1.1)-12306. Atsakovo teigimu, minėtame rašte nustatytas buto 70 procentų fizinio nusidėvėjimo procentas prieštarauja teisės norminiams aktams, protingumo kriterijams ir pačios institucijos padarytoms išvadoms ankstesniame - 2011-03-03 rašte Nr. (12.5.1.15.)-7861. Atsakovė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei bylinėjimosi išlaidas, nes ieškovė patirtų išlaidų nepagrindė, jų aiškiai neišskyrė, todėl ieškovės prašymas neturėjo būti tenkinamas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines ir procesines teisės normas, pilnai ištyrė byloje esančius įrodymus ir teisingai juos vertino, dėl ko priimtas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas teisingai nustatė, kad buvo visos Įstatyme įtvirtintos sąlygos buto privatizavimui ir, kad visi atsakovės atlikti veiksmai byloja apie tai, jog nuo pat ieškovės prašymo dėl buto privatizavimo pateikimo atsakovei nekilo jokių abejonių dėl Įstatymo numatytų sąlygų viseto buvimo. Nurodo, kad būtent tinkamas ir vienodas įstatymų taikymas ir aiškinimas atitinka viešąjį interesą, t.y. šiuo atveju ieškovė ir siekia pasinaudoti įstatyme nustatyta teise dėl privatizavimo, tokią jos teisę yra konstatavęs ir pats atsakovas priimdamas sprendimus dėl leidimo privatizuoti butą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė iš buto nėra iškeldinta, taip pat, kad atsakovas nepateikė duomenų, kad šis butas buvo išbrauktas iš gyvenamųjų patalpų apskaitos, padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju butas Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo pagrindu į privatizuojamų objektų aprašą įtrauktas būti negalėjo. Vien ta aplinkybė, kad butui reikalingas remontas, nėra pagrindas atsisakyti leisti įgyvendinti Įstatyme įtvirtintą teisę. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 1948-07-05 kadastro duomenų nustatymo metu buvo nustatytas 52 procentų buto fizinis nusidėvėjimas ir kad šiuo metu buto fizinis nusidėvėjimas siekia 70 procentų. Nurodo, kad įvertinus ieškovės šioje byloje paduoto ieškinio turinį ir apimtį, byloje keltų klausimų pobūdį, priteistos išlaidos yra adekvačios bylos sudėtingumui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Teismas nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
Prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka pareiškė atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis atsakovo apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
Dėl rašytinių paaiškinimų
2014-11-27 ir 2015-02-05 teisme buvo gauti apelianto papildomi rašytiniai paaiškinimai. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad Civilinio proceso kodeksas nenumato proceso dalyviams galimybės teikti rašytinius paaiškinimus apeliacinės instancijos teismui dėl atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų argumentų. Civilinio proceso įstatymas taip pat draudžia papildyti apeliacinį skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui (CPK 323 straipsnis), todėl apelianto pateikti rašytiniai paaiškinimai nėra prijungiami prie bylos. Taip pat nėra prijungiami ir ieškovės paaiškinimai raštu pateikti teismui 2015-01-09, išskyrus duomenis apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas ar ieškovė A. L. turi teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo butą.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad butas (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei. Ieškovė A. L. yra minėto buto nuomininkė, tai patvirtina 1995-03-23 Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo nuomos sutartis (b. l. 121-122). Ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl leidimo privatizuoti nuomojamą butą ir privatizavimo procedūra buvo pradėta. Ieškovės prašymas leisti privatizuoti nuomojamą butą 2012-01-20 buvo svarstytas Savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų ir patalpų komisijos posėdyje. Ieškovei pasiūlyta butą įsigyti už masinio vertinimo nustatytą 71800 Lt kainą ir ieškovė susipažinusi su aktu nurodė sutinkanti pirkti butą už tokią kainą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012-05-11 įsakymu Nr. 30-927 teikė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektą „Dėl leidimo privatizuoti butą (duomenys neskelbtini)“ ir siūlė merui įrašyti jį (projektą) į Tarybos posėdžio darbotvarkę. 2013 m. kovo 26 d. ieškovė gavo raštą iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinio būsto skyriaus, kuriuo ieškovė buvo informuota, kad yra pradėta jai kito socialinio buto skyrimo procedūra (b. l. 68). Ieškovė 2013-06-26 apskundė atsakovo pareigūnų veiksmus (neveikimą) sprendžiant buto privatizavimo klausimą Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui, kuris 2013 rekomendavo Vilniaus miesto savivaldybės merui įtraukti į artimiausio Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkę Savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 30-927 pateiktą Tarybos sprendimo projektą „Dėl leidimo privatizuoti butą (duomenys neskelbtini)“ ir apie rekomendacijų vykdymą pateikti informaciją. 2013-12-11 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje nuspręsta patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės papildomą privatizavimo objektų sąrašą, kuriame 30-ju eilės numeriu butas (duomenys neskelbtini) yra įtrauktas į privatizuojamų patalpų sąrašą.
Pagal ieškinyje nurodytą teisinį pagrindą – Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktą – už kainą, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, gali būti parduodami per 60 procentų fiziškai susidėvėję nuomojami savivaldybės (valstybės) butai, jeigu šių butų remontas ar rekonstrukcija savivaldybei (valstybei) yra ekonomiškai nenaudingi arba tam savivaldybė (valstybė) neturi lėšų; tokius butus savivaldybė (valstybė) gali parduoti ne bet kokiems asmenims, o tik jų nuomininkams, jeigu šie yra išgyvenę juose ne mažiau kaip trejus metus. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad esant įstatyme nurodytoms aplinkybėms, atitinkama savivaldybės (valstybės) institucija turi teisę parduoti nuomojamą butą, o nuomininkas, laikydamas, kad atitinka visas būtinas įstatyme nurodytas sąlygas, turi teisę kreiptis į šias institucijas dėl jo nuomojamos gyvenamosios patalpos pardavimo. Iš byloje esančių aplinkybių matyti, kad ieškovė kreipėsi į savivaldybę dėl buto privatizavimo ir iš esmės buvo pradėtos privatizavimui reikalingos procedūros.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog ieškovė teisėtai – nuomos santykių pagrindu yra išgyvenusi ginčo bute ne mažiau kaip trejus metus, kad savivaldybei (valstybei) yra ekonomiškai nenaudingas ginčo buto remontas (rekonstrukcija). Ginčas kilo dėl buto nusidėvėjimo lygio.
Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatyto pagrindo nuomininkui išpirkti jo išsinuomotas gyvenamąsias patalpas paskirtis yra susijusi su tuo, kad fiziškai susidėvėjusios gyvenamosios patalpos turi būti tvarkomos kapitaliniu remontu, taip išvengiant patalpų tapimo avarinėmis ir dėl to kylančios grėsmės žmonių saugai ir sveikatai. Kai patalpų savininkė savivaldybė (valstybė) tam neskiria lėšų, tai tokias patalpas suremontuoti (rekonstruoti) turėtų būti suteikta galimybė jų nuomininkui, šiam įgijus patalpas nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2007). Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ginčo butas nuo 2010 metų buvo pripažintas avariniu, bet nei nuo to laiko, nei nuo ieškovės kreipimosi dėl buto pardavimo, savivaldybė jokių veiksmų nusidėvėjusio buto atnaujinimui ar remontui, siekiant pagerinti šio nekilnojamojo daikto būklę, nesiėmė. Taip pat nenustatyta, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė imtųsi tikslingų priemonių šiam objektui atnaujinti ar rekonstruoti ateityje. Iš nurodytų aplinkybių galima konstatuoti, jog ginčo nekilnojamojo daikto tolesnis išlaikymas savivaldybei yra ekonomiškai nenaudingas ir savivaldybė neturi lėšų šio daikto priežiūrai.
Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl ginčo objekto nusidėvėjimo klausimą, turėjo vadovauti Nekilnojamojo turto registrų išraše esančiais duomenimis, o ne VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012-04-24 raštu Nr. IN(12.5.1.1)-12306.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti ir nepaneigia teismo padarytų išvadų, kad 1948-07-05 kadastro duomenų nustatymo metu buvo nustatytas 52 procentų buto fizinis nusidėvėjimas ir, kad šiuo metu buto fizinis nusidėvėjimas siekia 70 procentų, kuriuos nustatė tas pats nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojas – valstybės įmonė Registrų centras. Byloje pateikti įrodymai nepaneigia VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012-04-24 raštu Nr. IN(12.5.1.1)-12306 teisėtumo. Akcentuotina ir tai, jog šiame rašte yra nurodyta, kad buvo apskaičiuotas 70 proc. buto nusidėvėjimas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, t.y. LR žemės ūkio ministerijos 2002-12-30 įsakymu Nr.522 patvirtintomis Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklėmis, VĮ Statybos produkcijos sertifikavimo centro 20008-01-16 įsakymu Nr. B-002 įregistruotais Statinių vidutinės naudojimo trukmės normatyvais (SVN,I), VĮ Registrų centro direktoriaus 2011-12-19 įsakymu Nr.V-258 „Dėl nekilnojamojo turto masinio vertinimo 20011 metų duomenų ir vietovės pataisos koeficientų pagal paskirtį ir vietovę tvirtinimo nuo 2012 m. sausio 1 d.“ (b.13). Todėl konstatuotina, teismas pagrįstai sprendė, kad yra visos Įstatymo nustatytos sąlygos ginčo butui privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis.
Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo paskirtis, šio įstatymo ketvirtojo skirsnio normos, reglamentuojančios savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis, įpareigoja savivaldybės institucijas veikti derinant savivaldybių interesus ir valstybės interesą padėti gyventojams apsirūpinant būstu (Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnis). Žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimas ir gerbimas yra vienas pagrindinių principų, kuriais grindžiama vietos savivalda. Vadinasi, kai pareiškėjai remiasi įstatyme nurodytomis aplinkybėmis, jų manymu, sudarančiomis prielaidas privatizuoti gyvenamąją patalpą, savivaldybės institucija negali formaliai atsisakyti sudaryti gyvenamosios patalpos pirkimo – pardavimo sutarties ir taip paneigti asmens teisės įsigyti nuosavybėn nuomojamą būstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2006).
Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nustatė, kad ieškovės veiksmai buvo nukreipti į savo teisių privatizuoti butą įgyvendinimą. Ieškovės kreipimosi būdai buvo individualūs, neigiamos ieškovei aplinkybės atsirado iš esmės dėl netinkamų atsakovo veiksmų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis, nes jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Konstitucijos 5 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-03-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006). Vilniaus miesto savivaldybė nepateisinamai ilgai vykdė privatizacijos procesą ir vėliau, siekdama išlaikyti ginčo turtą savo nuosavybėje, priėmė sprendimą įtraukti ginčo butą į privatizuojamų objektų sąrašą, neatsižvelgiant į tai, kad ieškovė iš to buto nebuvo iškeldinta, ir į tai, kad ginčo butas buvo išbrauktas iš gyvenamųjų patalpų apskaitos, tuo pažeisdama viešąjį interesą, išreiškiantį pamatines visuomenės vertybes. Ginčo objektas į privatizuojamų objektų sąrašą įtrauktas 2013-12-11, t.y. jau prasidėjus privatizavimo eigai, todėl objekto įrašymas į privatizuojamų objektų sąrašą savaime nesuponuoja draudimo privatizuoti objektą.
Esant šiems įrodymas bei aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 176–185 straipsniuose, nepažeidė, iki galo ir visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kiti apelianto apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-296/2009; 3K-3-107/2010; 3K-3-52/2011 ir kt.). Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ar esminiai jų daliai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 98 str. 1 d. nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys buvo patenkintas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės turėtas 2649 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas priteisė iš atsakovės. Pažymime, jog priteista suma neviršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus nustatyto dydžio, todėl tai, kad iš pateiktos sąskaitos - faktūros atsakovei neaišku kiek ieškovės atstovui užėmė laiko surašyti ieškinį ir kiek laiko užėmė konsultacijos, nesudaro pagrindo atsisakyti tenkinti prašymo.
Ieškovė A. L. patyrė 700,88 € už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir surašymą. Atmetus apeliacinį skundą ir atsižvelgus į tai, kad nurodyta išlaidų advokato pagalbai suma ženkliai viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių 8.11 punkto nustatytą maksimalų 1.500,00 Lt dydį už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei atsižvelgus į tai, kad nagrinėta byla nepripažintina teisiniu požiūriu itin sudėtinga, ieškovei priteistina suma lygi pusei nurodomo Rekomendacijose, tai yra 217,22 € (750,00 Lt).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, juridinio asmens kodas 111109233, ieškovės A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 217,22 € bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.