Vilniaus apygardos teismo nutartis

Atsakovė (apeliantė) I. M. apeliaciniu skundu prašo: panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti.Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: CK 6.193 straipsnis imperatyviai numato, jog sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog kilus ginčui dėl sandorio rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas tokį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 str.). Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties tekstu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Auksinis varnas“ v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K3424/ 2004? 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K3203/ 2007? kt.). Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Ervin“ v. Ageratec AB, bylos Nr. 3K3128/ 2010? 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. N. v. S. P., bylos Nr. 3K3151/ 2010? kt.). Taigi sutarties nuostatų aiškinimas yra neatsiejamas nuo sąžiningumo kriterijaus, sutarties esmės, tikslo, tikrųjų šalių ketinimų ir pastarųjų išreikštos valios. Nagrinėjamu atveju visiškai nesuprantama, dėl kokių priežasčių praėjus kone šešiolikai metų nuo tremtinio statuso suteikimo dienos, dabar teigiama, jog atsakovei jis suteiktas nepagrįstai. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neįvertino per ilgą laiką susiformavusios šalių elgesio praktikos bei išreikštos valios (o būtent tai, kad apeliantė kone šešiolika metų gyveno ieškovui nuosavybės teise priklausančiam ir pastarojo nuomojame bute, suteiktu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 1294 „Dėl grįžtančių į Lietuvą reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų aprūpinimo būstu“ pagrindu). Akcentuotina, jeigu ieškovas būtų laikęs, jog apeliantė neteisėtai ir be pagrindo gyvena nuomojame bute, į teismą su ieškiniu dėl iškeldinimo tikėtina būtų kreipęsis kur kas anksčiau, tačiau ne praėjus šešiolikai metų, kada susiklostė neterminuoti faktiniai nuomos santykiai. Tik toks ieškovo elgesys atitiktų rūpestingo, protingo ir atidaus nuomojamų patalpų savininko kriterijus.Be to reikšminga ir tai, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl apeliantės atsiliepime į ieškinį nurodytų argumentų asmens diskriminacijos aspektu. Susiklosčiusi situacija verčia apeliantę jaustis diskriminuojamai, kai dėl jos statuso, socialinio pažeidžiamumo, yra pažeidžiama teisė į būstą, gaunant valstybės paramą. Pabrėžtina, jog tiek tarptautinės, tiek nacionalinės teisės aktai numato draudimą diskriminuoti asmenį ne tik asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo aspektais bet ir kitais pagrindais, pavyzdžiui dėl socialinio statuso (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 19950124 Išvada „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ byloje Nr. 22/94). Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalį, teismo procesinis sprendimas turi būti motyvuotas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju viso sprendimo kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. notarė D. M., bylos Nr. 3K3452/2008? išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K738/2008? teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. J. J., bylos Nr. 3K3210/ 2012? kt.). Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismas. Teismas deklaravo, jog sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, Nr. 4968/99, par. 30, 27, Rugsėjis, 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (R. T. v. Spain ir H. B. v. Spain, 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas? Higgins ir Others v. France, 1998 m. vasario 19 d. sprendimas). Nagrinėjamu atveju skundžiamo sprendimo motyvai aukščiau nurodytu klausimu t. y. apeliantės diskriminacijos aspektu) yra neaptarti, dėl to pirmosios instancijos teismas be kita ko pažeidė apelianto teisę į teisingą teismą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 str.), teisę į motyvuotą teismo sprendimą (CPK 270 str. 4 d.).Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miesto projektas“, bylos Nr. 3K3526/ 2009? 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ „Registrų centras“, bylos Nr. 3K3155/ 2010? kt.). Be to, teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K398/ 2013? 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K3340/ 2011? 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K3428/ 2010? kt.). Taigi teismui suponuojama pareiga įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, ir tik tada, remiantis įrodymų pakankamumo taisykle, logikos dėsniais, bendraisiais teisės principais, daryti išvadas apie konkrečių aplinkybių egzistavimą. Nagrinėjamu atveju, apeliantės įsitikinimu, buvo nesilaikyta įrodymų pakankamumo taisyklės, kadangi nesant pakankamai įrodymų, ji pagrįstai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 30166 „Dėl grįžtančių reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų, aprūpinamų būstu nuomos pagrindais Vilniuje, sąrašo tvirtinimo“ buvo išbraukta iš reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių, aprūpinamu būstu nuomos pagrindais Viliuje, sąrašo. Be to teismo argumentai dėl apeliantės lietuvių kalbos nemokėjimo, nuo 2010 m. gyvenimo ir darbinės veiklos vykdymo užsienyje, taip siekiant pagrįsti skundžiamą sprendimą, yra visiškai nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku, dėl to nelaikyti įrodymais.Iš aukščiau išdėstytų argumentų seka, jog Skundžiamas sprendimas priimtas ne tik pažeidžiant Apeliantės teisę į teisingą teismą, teisę į motyvuotą teismo sprendimą, bet ir netinkamai pritaikius procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą.

Ieškovas savivaldybės įmonė ,,Vilniaus miesto būstas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais: Apeliantė teikdama apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Teismas neįvertino per ilgą laiką susiformavusios šalių elgesio praktikos bei išreikštos valios (o būtent tai, kad apeliantė kone šešiolika metų gyveno ieškovui nuosavybės teise priklausančiam ir pastarojo nuomojamame bute...). Tačiau būtina pažymėti, kad su I. M. rašytinė nuomos sutartis nebuvo pasirašyta, gyventoja 2000 metais kreipėsi į Nuolatinę komisiją dėl apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis, pateikdama jos tėvui R. M. išduotą Laisvės kovų dalyvio pažymėjimą. Atsižvelgus į jos šeiminę padėtį (vieniša motina su mažamečiu sūnumi) ir į I. M. žodinius patikinimus, jog jos tėvas ne tik Laisvės kovų dalyvis, tačiau ir neteisėtai represuotas politinis kalinys, Nuolatinė komisija pasitikėjimo pagrindu priėmė sprendimą suteikti I. M. šeimai gyvenamąsias patalpas Grįžtančių tremtinių laikino apgyvendinimo punkte tol, kol bus sutvarkyti visi reikiami dokumentai naudotis valstybės parama, numatyta Gyvenamųjų patalpų suteikimo nuomos pagrindais grįžtantiems į Lietuvą nuolat gyventi politiniams kaliniams ir tremtiniams bei jų šeimų nariams tvarkos apraše. Pažymėtina, kad 2000 m. gruodžio 13 d. protokole Nr. 6 (prie bylos medžiagos pridėtas protokolos išrašas) aiškiai nurodoma, kad I. M. reabilitacijos pažymėjimo nepateikė, pateikė tik Laisvės kovų dalyvio pažymėjimą Nr. 0954, išduotą jos tėvui R. M.. Atkreipiame dėmesį, kad nei protokolas, nei Laisvės kovų dalyvio pažymėjimas nėra prilyginamas politinio kalinio teisinio statuso pažymėjimui. Taigi, ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklės, tuo labiau tinkamai vertino ieškinyje pateiktus įrodymus. Taip pat kaip bus vėliau nurodoma, I. M. patalpomis naudojosi epizodiškai.Būtina pažymėti, kad I. M. ne karta žodžiu bei raštu buvo informuota, kad ji privalo pateikti trūkstamus dokumentus apie jos ar jos tėvo politinio kalinio teisinį statusą, o jeigu prašomų dokumentų nepateiks, bus išbraukta iš Grįžtančių reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų, aprūpinamų būstu nuomos pagrindais Vilniuje sąrašo, tačiau šių dokumentų atsakovė nepateikė (2007-11-16 raštas Nr. A51-22891-(7.2-SR-3), 2015-01-07 raštas Nr. 51-1523/15(2.11.3.8-SR3)). Taigi Vilniaus miesto savivaldybė aiškiai išreiškė nuomonę, kad I. M. bei jos tėvui nėra suteiktas politinio kalinio teisinis statusas, ir kad ginčo patalpose atsakovė gyvena be teisinio pagrindo. Taip pat ieškovo siunčiami raštai dėl geranoriško išsikėlimo iš patalpų, tik įrodo, kad nebuvo jokio susitarimo dėl faktinio gyvenimo patalpose.Be kita ko, tiek Vilniaus miesto savivaldybė, tiek Lietuvos Respublikos Socialinių apsaugos ir darbo ministerija siekė išsiaiškinti ar I. M. ir jos tėvui nėra galimybės pripažinti politinio kalinio teisinio statuso. 2015 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. 12R-49 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau - Centras) pateikė išsamų išaiškinimą dėl I. M. tėvo R. M. teisinio statuso. Rašte nurodoma, kad pagal esamus duomenis pripažinti R. M. nuo okupacijų nukentėjusio asmens - politinio kalinio teisinį statusą nėra teisinio pagrindo. Rašte Centras nurodė, kad dėl R. M. pilietinių teisių atkūrimo (reabilitavimo) atkūrimo pažymėjimo išdavimo galimumo rekomenduotina kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Tik šis teismas yra viena iš instancijų, kuri dėl politinių motyvų nuteistus, įkalintus asmenis, esant pagrindui, reabilituoja ir jiems išduoda pilietinių teisių atkūrimo (reabilitavimo) pažymėjimus. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas bei ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ bylos nagrinėjimo iš esmės metu klausė atsakovės ar ji kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Atsakovė informavo, kad kreipėsi ir nutartimi jos pareiškimas buvo atmestas.Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, tačiau pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga - ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Ieškovas pateikia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį byloje Nr. 4R-4Pask/2017 ir prašo pridėti šį dokumentą prie bylos medžiagos, nes apie šiuos įrodymus buvo kalbėta pirmosios instancijos teisme bei manytina, kad pateikti nauji įrodymai gali turėti įtakos vertinant ieškovo įrodinėjamas aplinkybes.Pirmosios instancijos teismas siekdamas objektyviai išnagrinėti bylą kreipėsi į Centrą dėl papildomos išvados pateikimo. Centras 2016 m, gruodžio 19 d. pateikė išvadą, kad R. M. nebuvo tremtinys (nėra duomenų, kad buvo nuteistas politiniais motyvais, o po bausmės atlikimo jam buvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje), todėl I. M. pripažinti tremtinio teisinį statusą nėra teisinio statuso.Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai vertino atsakovės procesinį elgesį. Teismo posėdis buvo atidėtas dėl to, kad atsakovė buvo išvykusi į užsienį, kurioje kaip pati teigė gyvena (ką patvirtino ir atsakovės atstovė kai prašė atidėti teismo posėdį) ir į Lietuvą sugrįžta epizodiškai aplankyti draugų. Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje, pagarbos šiai teisei principas taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Dėl asmens teisės į būsto neliečiamybę Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą. Apeliantė teismo posėdžio metu teigė, kad patalpose lankosi epizodiškai, nėra registruota gydymo įstaigoje, darbo biržoje. Nors kaip teismo posėdyje apeliantė teigė atvyksta aplankyti draugų, tačiau šie ryšiai nesieja apeliantės su gyvenamąją vieta. Reikia akcentuoti, kad atsakovė naudodamasi Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančia ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise valdyti perduota gyvenamąja patalpa neturėdama jokio teisinio pagrindo pažeidžia Vilniaus miesto savivaldybės turto patikėtinės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ teisę naudoti gyvenamąją patalpą savo nuožiūra bei tinkamai įgyvendinti teisės aktais numatytą funkciją, užtikrinant viešąjį interesą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 str. 1 d., 4.98 str.).Visiškai nepagrįstas apeliantės teiginys, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino argumentų išdėstytų atsiliepime į ieškinį dėl asmens diskriminacijos. Teismas nepasisakė dėl šių argumentų, nes jie neturi reikšmės šios bylos teisiniam rezultatui. Teismas įvertino kitus į bylą šalių pateiktus dokumentus bei šalių procesinį elgesį ir laikė, kad tai yra pakankamas pagrindas priimti teisingam sprendimui. Taip pat būtina pažymėti, kad asmenų lygybės principas draudžia nevienodą elgesį su asmeniu vienodais atvejais arba vienodą elgesį nevienodais atvejais. Tai reiškia, kad pagal šį principą vienodos teisinės situacijos turi būti traktuojamos vienodai, arba, kitaip tariant, jos neturi būti traktuojamos skirtingai, nebent tokį skirtingą traktavimą galima objektyviai pateisinti. Pažymėtina, kad I. M. nėra pripažintas tremtinio teisinis statusas, todėl ji neturi vienodų požymių lyginant su asmenimis, kuriems toks statusas yra suteiktas.