- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-07
- Bylos Nr.
- e2A-1274-852/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-29635-2021-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Renata Volodko, Giedrė Čėsnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos spalva“
- Atsakovas
- B. Z.
- Kategorijos
- 1.3.7.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.3.7.5.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Renatos Volodko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos spalva“ ir atsakovo B. Z. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos spalva“ ieškinį atsakovui B. Z. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltijos spalva“ teismo prašė priteisti iš atsakovo B. Z. 4 285,97 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 96 Eur žyminio mokesčio bei 2 960 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.
2. Ieškinyje nurodė, kad Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija 2020 m. rugsėjo 28 d. priėmė sprendimą dėl darbo bylos Nr. APS-131-16909, kuriuo nusprendė atsisakyti nagrinėti ieškovės prašymą atsakovui dėl įsiskolinimo priteisimo, kadangi ieškovė praleido Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminą ir komisija nenustatė svarbių priežasčių, dėl kurių praleistas terminas turėtų būti atnaujintas. Paaiškino, kad 2017 m. rugpjūčio 11 d. sudarė darbo sutartį su atsakovu, sutartyje numatytos pareigos – vadybininkas, ieškovės veikla – reklamos ir spaudos paslaugos. 2020 m. liepos 28 d. darbo sutarties nutraukta darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. iki 2020 m. liepos 28 d. ieškovė atsakovui, kaip atskaitingam asmeniui, pervedė 5 886,15 Eur, skirtus padengti su ieškovės veikla susijusias išlaidas. Taip pat atsakovas priėmė iš ieškovės klientų už ieškovės suteiktas paslaugas 587,65 Eur, kurių neįnešė į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą banke ir negrąžino ieškovei. Bendra atsakovo iš ieškovės gautų piniginių lėšų suma – 6 473,80 Eur. Ieškovė savo veikloje atsiskaitymams grynais naudoja pinigų priėmimo ir išmokėjimo kvitus. Laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. iki 2020 m. liepos 28 d. atsakovas išleido 2 187,83 Eur ir pateikė išlaidas pagrindžiančius apskaitos dokumentus. Atsakovo įsiskolinimas ieškovei sudaro 4 285,97 Eur (remiantis ieškovės buhalterinės apskaitos avansinėmis apyskaitomis nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. iki 2020 m. liepos 28 d., t. y. atsakovo darbo sutarties galiojimo metu). Atsakovas apskaitos dokumentų, kurie patvirtintų šių pervestų piniginių lėšų panaudojimą ieškovės veikloje, nepateikė.
Atsiliepimas
3. Atsakovas B. Z. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nėra skolingas ieškovei. Paskutinę darbo dieną darbdavys turi galutinai atsiskaityti su darbuotoju, todėl darbo sutarties nutraukimo dieną turėjo būti pasirašytas oficialus dokumentas dėl to, kad yra skola. DK 150 straipsnio nuostatos numato galimybę darbdaviui padaryti išskaitas iš darbuotojo darbo užmokesčio, grąžinant darbuotojui išmokėtas ir pagal paskirtį nepanaudotas sumas. Pati ieškovė yra skolinga atsakovui, kadangi pilnai su juo neatsiskaitė. Pateikta avansinė apyskaita yra tik pačios ieškovės sudarytas antrinis buhalterinis dokumentas. Be to, ieškovė nepagrįstai į avansinę apyskaitą įtraukė tariamai avansu išmokėtą 2 187,83 Eur sumą, nepagrįstai neįtraukė 2 918,58 Eur sumos, išleistos medžiagų įsigijimui, viso – 5 106, 41 Eur, kuri viršija pareikštus ieškovės reikalavimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. vasario 17 d. sprendimu ieškovės UAB „Baltijos spalva“ ieškinį atmetė kaip nepagrįstą, priteisė iš ieškovės valstybei 6,34 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, netenkino atsakovo B. Z. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
5. Teismas nurodė, kad ieškovė ieškinį grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsniu, 6.37 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 6.38 straipsniu, 6.63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 6.210 straipsnio 1 dalimi, tačiau teismo vertinimu, šiuo atveju visų pirma taikytinas DK 150 straipsnis, nes ginčas kilęs iš darbo teisinių santykių. Ieškinyje nurodoma, kad atleidus atsakovą iš darbo, paaiškėjo, jog pas jį liko 4 285,97 Eur suma. Teismas vertino, kad ieškovė prašo priteisti iš atsakovo skolą DK 150 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu: grąžinti išmokėtą ir nepanaudotą avansą. Tačiau tam, kad spręsti, ar galima priteisti išmokėtą ir nepanaudotą avansą, teismas turi nustatyti, ar avansas buvo išmokėtas ir ar jis buvo nepanaudotas.
6. Teismas nurodė, kad jis nustatė, jog ieškovė pervedė atsakovui 2 408,32 Eur avanso darbo išlaidoms, atsakovas 587,65 Eur gavo iš trečiųjų asmenų, tačiau ieškovė nesilaikė darbdaviui taikomo racionalaus, rūpestingo, protingo asmens elgesio adekvačioje situacijoje etalono, nes tinkamai nevedė išmokėto avanso apskaitos, nevykdė pareigų tinkamai ir laiku informuoti atsakovą apie jo skolą, todėl neįrodė, kad atsakovas liko jai skolingas.
7. Teismas nustatė, kad ieškovė nėra reglamentavusi atsiskaitymo už išduotą avansą tvarkos ir terminų, t. y. nėra tinkamai įgyvendinusi Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179, 9 punkto nuostatų. Be to, iš šalių pateiktų paaiškinimų, teismas darė išvadą, kad įmonėje nebuvo ir vieningos nusistovėjusios darbo praktikos išmokant avansą ir už jį atsiskaitant, pavyzdžiui, teismas nustatė, kad ieškovės darbuotojai gaudavo pinigus avansui, atsiskaitymui reikėdavo pateikti išlaidas patvirtinančius dokumentus padedant į tam skirtą dėžutę arba juos paduodant ieškovės vadovui, tačiau jokie dokumentų priėmimo–perdavimo dokumentai nebuvo surašomi, nebuvo vedamas išduoto avanso ir grąžintų dokumentų, pinigų apskaitos žurnalas, kurį, būdama pakankamai apdairi rūpestinga, ieškovė turėjo vesti. Ieškovės neatidumą ir nerūpestingumą patvirtina ir šalių paaiškinimai, kad darbuotojai, įskaitant ir atsakovą, teikdavo ieškovei įvairias PVM sąskaitas faktūras, t. y. nebūtinai dėl prekių ar paslaugų, kurios buvo patirtos ieškovės lėšomis ar ieškovės naudai, kurias ieškovė įtraukdavo į apskaitą. Todėl teismas laikė, kad ieškovė prisiėmė papildomą riziką, jog negalės tinkamai įvertinti, ar darbuotojai pilnai atsiskaitė už jiems skirtą avansą darbo išlaidoms. Ieškovė atsakovui perduodavo avansui reikalingas lėšas tiek grynaisiais, tiek pervedimais per kelis skirtingus bankus, nurodydama skirtingus pavedimų pavadinimus, o tai teismo vertinimu, ir yra pagrindinė priežastis, kodėl ieškovės ir atsakovo byloje pateikti skaičiavimai skiriasi, nėra galimybės nustatyti tikslių tikrųjų perduotų ir grąžintų pinigų sumų, gražintų atsiskaitymo už išlaidas dokumentų.
8. Teismas nurodė, kad ieškovė neįgyvendino jai nustatytos pareigos tinkamai ir laiku informuoti darbuotojus, t. y. šiuo atveju ir atsakovą apie jam mokėtinas sumas ir apie jo skolą darbdaviui dėl išmokėto avanso. Nors byloje ieškovė atskirais dokumentais pateikė teismui aibę įvairų dokumentų, kaip, kad avanso apyskaitas, PVM sąskaitas faktūras, pinigų priėmimo kvitus, tačiau teismas negali identifikuoti, kas ir kokiomis lėšomis inicijavo šių PVM sąskaitų ir kvitų išrašymą, ar jos tikrai dengia tas lėšas, kurias kaip avansą gavo atsakovas, ar tai yra tiesiog dokumentai, kuriuos ieškovė leido savo darbuotojams pateikti jam, kad šis juos įtrauktų į apskaitą. Ieškovė nevedė minėtų kvitų registracijos žurnalo, neįformino atsiskaitymo su atsakovu kiekvieną mėnesį, taip prisiėmė papildomą riziką, kad ateityje nebus galima identifikuoti ir suskaičiuoti darbuotojų, įskaitant ir atsakovo patirtų išlaidų dėl darbo funkcijų vykdymo.
9. Teismas pažymėjo, kad byloje keliami ieškovės reikalavimai yra glaudžiai susiję su klausimu dėl informacijos darbuotojui apie priskaičiuotą darbo užmokestį pateikimo. Teismo vertinimu, ieškovė, kaip darbdavė, nevykdė DK 148 straipsnio 1 dalyje darbdaviui nustatytos pareigos – ne rečiau kaip kartą per mėnesį raštu ar elektroniniu būdu darbuotojui pateikti informaciją apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas, nurodydama ir darbo užmokesčio, ir avanso sumas. Teismas nurodė, kad nesant atsiskaitymų lapelių, negali įvertinti ir teismui pateiktuose įvairiuose bankiniuose pavedimuose nurodytų lėšų pervedimo paskirties, kur pavedimas yra darbo užmokesčiui, o kur avansui, pavyzdžiui, DOK 16902 priede Nr. 9 numatyti „daliniai mokėjimai“, tačiau nėra aišku, ar tai mokėjimai skirti avansui, ar darbo užmokesčiui, šalys pateikė skirtingas nuomones dėl jų paskirties, ieškovė paaiškinimų metu nurodė, kad daliniai mokėjimai, tai avansas išlaidoms, atsakovas, kad tai dalis jam priklausiusio darbo užmokesčio.
10. Teismas nurodė, kad ieškovės teiginiai, kad buvo žodinis susitarimas dėl atsiskaitymo už sumokėtą avansą, neatitinka DK 148 straipsnyje nustatytos darbdavio prievolės raštu kiekvieną mėnesį informuoti apie priskaičiuotas, išmokėtas ir įskaitytas sumas. Teismas vertino, kad minėta DK norma aiškintina, taip, kad įstatymas neskirsto, kokios sumos darbuotojui skaičiuojamos (darbo užmokestis ar kitos sumos), vadinasi, visa informacija darbuotojui apie priskaičiuotą darbo užmokestį, skolą už neatsiskaitytą avansą turėjo būti pateikta raštu kiekvieną mėnesį.
11. Teismas darė išvadą, kad atsakovas už gautą avansą nebuvo įpareigotas kaip nors atsiskaityti, rinkti dokumentus ir juos pristatyti ieškovei, todėl ieškovė, būdama stipresnioji sandorio pusė, nesilaikė darbdaviui taikomo racionalaus, rūpestingo, protingo asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etalono (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-199-701/2020), atitinkamai, dėl to praranda teisę reikalauti iš darbuotojo jam sumokėto avanso grąžinimo DK 150 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei CK 6.282 straipsnio 1 dalies pagrindu.
12. Teismas nurodė, kad ieškovės pateiktos mėnesinės avanso apyskaitos (DOK 24260) turėjo būti pateiktos atsakovui kiekvieną jo darbo mėnesį pas ieškovą metu, tačiau ieškovas jas sukūrė, tik teikdamas įrodymus teismui, todėl apie jas ir egzistuojančią skolą realiai negalėjo būti žinoma atsakovui. Teismas rėmėsi atsakovo paaiškinimais, kad jis niekaip negalėjo suprasti, jog yra skolingas ieškovei. Teismas nurodė, kad ieškovė pažeidė DK 25 straipsnio 2 ir 3 dalių, 148 straipsnio nuostatas, o šie pažeidimai laikytini turinčiais esminės reikšmės vertinant ieškovės elgesį ir sprendžiant, ar gali būti patenkintas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo nepanaudotą avanso likutį. Teismas laikė, kad atsakovas iš esmės elgėsi nepažeisdamas ieškovės nustatytos tvarkos, nes nebuvo tinkamai informuotas, kaip turi atsiskaityti už gautą avansą, kad apskritai susidarė kokia nors skola, o ieškovė iš esmės savo nuožiūra sprendė, kiek ir kokių išlaidų galima laikyti išleistomis. Dėl to, teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas nepanaudojo kokios nors avanso dalies.
13. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, jog atleidimo dieną ieškovė apie įsiskolinimą atsakovą informavo, pareikalavo iš atsakovo atsiskaitymo, todėl byloje kilęs neaiškumas vertinamas darbuotojo naudai (DK 6 straipsnio 2 dalis). Dėl darbo santykių nutraukimo sumažėjo atsakovo galimybės surinkti reikalingus papildomus įrodymus, todėl laikytina, kad ieškovės elgesys buvusio darbuotojo atžvilgiu neatitinka ne tik minėto DK 25 straipsnio nuostatų, įpareigojančių darbdavį laiku ir tinkamai informuoti darbuotojus, bet ir DK 24 straipsnio 1 dalies nuostatų, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise bei DK 146 straipsnio 2 dalies nuostatų reiškiančių, kad atsiskaitymas su atleistu darbuotoju turi įvykti jo atleidimo dieną.
14. Teismas nurodė, kad atsakovo pilną atsiskaitymą su ieškove pagrindžia ir byloje teismo nustatyta aplinkybė (ieškovės paaiškinimai bylos nagrinėjimo iš esmės metu), kad ieškovė visas atsakovui perduotas lėšas įtraukė į veiklos sąnaudas nustatyta tvarka. Todėl nusprendus priešingai, būtų paneigiamas ir ieškovės tvarkomos buhalterinės apskaitos ir sumokėtų mokesčių teisingumas.
15. Teismas nustatęs, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas jam būtų skolingas, nurodė, kad išsamiai nenagrinėja ieškovės ir atsakovo skaičiavimų dėl nesunaudoto ar sunaudoto konkretaus avanso likučio, nes tai neturi jokios reikšmės teismo priimamam sprendimui. Tačiau pažymėjo, kad iš byloje esančių prieštaringų šalių įrodymų nėra galimybės apskaičiuoti sumos, kuri buvo atsakovui išmokėta kaip avansas, o kuri, kaip darbo užmokestis, pvz., šalys skirtingai suprato banko pavedimų, kurių pavadinimas yra „daliniai mokėjimai“ yra darbo užmokestis, t. y. 1 290 Eur esmę, ir dėl to teismas vertino, kad atsakomybė tinkamai informuoti darbuotoją, jog ši suma nebuvo darbo užmokestis teko ieškovei, tačiau ji neįrodė, kad būtų tinkamai informavusi atsakovą apie jam mokėtiną darbo užmokestį, kitas sumas, skolą. Teismas sprendė, kad iš byloje esančių įrodymų (DOK 24260) ir šalių teismo pasėdžio metu pateiktų paaiškinimų nėra pagrindo prie išmokėto avanso priskirti sumų, kurios atsakovui buvo pervestos kaip „dalinis mokėjimas“, t. y. 1 290 Eur. Nes iš jų turinio atsakovas niekaip negalėjo suprasti, kad tai yra avansas medžiagoms, o ne darbo užmokestis. Nebuvo pagrindo ir reikalauti, kad atsakovas pateiktų šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Jeigu byloje būtų nustatyta, kad ieškovė tinkamai vykdė savo pareigas, avanso dalis, kurią prašo priteisti ieškovė – 3 698,32 Eur, būtų buvusi mažintina iki 2 408,32 Eur, papildomai būtų vertintos atsakovo aplinkybės (DOK 27838), kad ieškovė nepagrįstai nepriėmė atsakovo pateiktų išlaidų dokumentų už 2 918,58 Eur, kuriuos atsakovas grindė įvairiais įrodymais pateiktais prie atsiliepimų ir paaiškinimų. Tačiau, teismo vertinimu, tolimesnis aiškinimasis konkrečių išmokėtų avanso sumų bei atsisakymo sumų, neturi prasmės, apsunkintų teismo sprendimo turinį.
16. Teismas vertino, kad ieškinyje nurodyta ieškinio suma 4 285,97 Eur neatitinka ir DK 153 ir 154 straipsnių nuostatų. Atsakovo vidutinis darbo užmokestis, kurį nustatyta tvarka apskaičiavo ieškovė (DOK 3699) yra 275,42 Eur. Nepaisant to, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas liko neatsiskaitęs už jam sumokėtą avansą, teismas pažymėjo, kad ieškovė ieškinyje nurodydama, jog prašo iš darbuotojo visos neva jo neatsiskaitytos sumos, turėjo įrodyti, ne tik, kad atsakovas apskritai liko skolingas, bet ir tai, kad skola susidarė dėl tyčinių atsakovo veiksmų, tačiau tokių aplinkybių teismas byloje nenustatė, o priešingai, teismas laiko, kad pati ieškovė buvo nerūpestinga, neatidi, todėl atsakovo elgesyje tyčios, teismas neįžvelgė. Netenkinus pagrindinio ieškovės prašymo, teismas nenagrinėjo, nevertino ir netenkino išvestinių ieškovės prašymų dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų, 96 Eur žyminio mokesčio bei 2 960 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.
17. Teismas nurodė, kad netenkina atsakovo prašymo priteisti 900 Eur bylinėjimosi išlaidų, nes teismo vertinimu, ypatingai tuo atveju, kai sprendžiamas darbo ginčas, turi būti ieškoma pusiausvyros, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas taptų teisę į teisminę gynybą užtikrinančia, o ne ribojančia priemone. Šią išvadą teismas grindė nuorodomis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2015 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-971-502/2015, 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-103-822/2016 ir kt.). Priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). Teismas nurodė, kad vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus teisės normų ir teismų praktikos aspektus, vertino atsakovo elgesį darbo santykių metu (iš paties atsakovo pateiktų paaiškinimų bei ieškovės paaiškinimų (DOK-16902)), kad atsakovas teikė ieškovei įvairius išlaidų dokumentus (pvz., žr. atsiliepimo į ieškinį (DOK 224681) priedai Nr. 8-10), tiek susijusius su darbu, tiek nesusijusius su darbu. Teismo vertinimu, toks atsakovo elgesys, galėjo suklaidinti ieškovę susidarant nuomonę, ar atsakovas skolingas, ar neskolingas ir dėl to ieškovė realizavo savo teisę – kreiptis į teismą. Nebūtų sąžininga iš ieškovės priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, nepaisant to, kad atsakovas ir buvo silpnesnioji darbo santykių šalis.
18. Priteisdamas 6,34 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų iš ieškovės, teismas vadovavosi principu „pralaimėjęs moka“.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
19. Atsakovas B. Z. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimo prašo pakeisti skundžiamą teismo sprendimą – patenkinti atsakovo prašymą dėl 900 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo šiuo pagrindinius argumentus:
19.1. Bendra bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė – „pralaimėjęs moka“. Išimtis iš šios taisyklės – netinkamas procesinis šalies elgesys. Teismas nekonstatavo, kad atsakovo elgesys buvo netinkamas, todėl išimtis pritaikyta nepagrįstai.
19.2. Nepagrįsti teismo motyvai, kad atsakovo elgesys suklaidino ieškovę, kadangi atsakovas teikė kelis kartus į bylą skirtingus dokumentus, tiek susijusius su darbu, tiek nesusijusius su darbu. Atsakovas teikė į bylą visus įmanomus įrodymus siekdamas paneigti reikalaujamą skolą. Teismas visus įrodymus priėmė, vertino, jie teismo nesuklaidino ir nesutrukdė priimti iš esmės teisingą sprendimą.
19.3. Teismas nekonstatavo, kad atsakovo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis viršytų nustatytus įkainius.
19.4. Teismo nurodytos bylos yra iš administracinio teismo praktikos, vienose teismas nustatė per didelį bylinėjimosi išlaidų dydį, kitose – kalbama apie viešojo administravimo subjektų išlaidas procese.
19.5. Pusiausvyros principas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo turėtų būti taikomas tik lyginant abiejų proceso šalių išlaidas, o ne abstrakčiai samprotaujant apie atsakovo nesąžiningumą.
Atsiliepimas
20. Ieškovė UAB „Baltijos spalva“ atsiliepime į atsakovo B. Z. ieškinį prašo netenkinti atsakovo prašymo priteisti 900 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
20.1. Sutiktina su teismo pozicija nepriteisti atsakovui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, kadangi ne tik darbo teisinių santykių metu atsakovas elgėsi klaidinančiai ir tyčiniai, teikdamas apskaitos dokumentus, nesusijusius su bendrovės veikla, o su asmeninių poreikių tenkinimu, atsakovas darbo sutarties galiojimo darbo metu iš ieškovo medžiagų, naudodamas ieškovui priklausančią įrangą 2019 m. lapkričio 20 d. – 2020 m. gegužės 6 d. laikotarpiu, veikdamas per UAB „Farmidea“, teikė fiziniams ir juridiniams asmenims paslaugas (kvietimai, spauda, vizitinės, kursų pažymėjimai, poteriuotos temo plėvelės, lipdukai, skrajutės, etiketės, knygos, lankstinukai, tentas, pažymėjimai ir panašiai), o UAB „Farmedea“ gavo pajamas iš fizinių ir juridinių asmenų (preliminariais skaičiavimais apie 3 077,48 Eur). Ieškovė dėl atsakovo veiksmų patyrė nuostolius ir negavo pajamų (2021 m. gruodžio 8 d. prašymas dėl papildomų rašytinių dokumentų pateikimo ir įtraukimo į nagrinėjamą bylą). Bylos nagrinėjimo metu atsakovas vilkino bylos nagrinėjimą, teikė nepagrįstus prašymus, nevykdė arba vykdė pavėluotai teismo nurodymus (prieš pat posėdį), nesudarydamas galimybės ieškovei tinkamai susipažinti, teikė su byla nesusijusius apskaitos dokumentus, tokiu būdu sutrukdė ir suklaidino teismą priimant iš esmės neteisingą sprendimą.
Šalies argumentai
21. Ieškovė UAB „Baltijos spalva“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 17 d sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliaciniame skunde nurodo tokius pagrindinius argumentus:
21.1. Ieškovė visiškai atsiskaitė su darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną ir nėra atsakovui skolinga.
21.2. Teismas visiškai nepagrįstai pripažino, kad tai darbo byla ir vadovavosi DK 150 straipsniu, o nesivadovavo CK normomis. Priešingai nei nustatė teismas, atsakovo žinioje likusios lėšos buvo susijusios ne su darbo priemonių įsigijimu (atsakovas buvo aprūpintas visomis darbo priemonėmis), o su ieškovės vykdoma ūkine-komercine veikla, todėl privalo būti grąžintos teisėtam lėšų savininkui – bendrovei. Ieškovė ieškinį grindė CK 1.5 straipsniu, 6.37 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 6.38 straipsniu, 6.63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 6.210 straipsnio 1 dalimi. Atleidus atsakovą iš darbo, paaiškėjo kad jis turi ieškovei priklausančią 4 285,97 Eur sumą.
21.3. Tam, kad būtų galima spręsti, ar galima priteisti išmokėtą ir nepanaudotą avansą, teismas turi nustatyti, ar avansas buvo išmokėtas ir ar jis buvo nepanaudotas, kokia yra avanso tikslinė paskirtis ir ar avansas laikytinas atitinkantis DK 150 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindą – išmokėtas ir nepanaudotas avansas.
21.4. Buhalterinę apskaitą vedanti bendrovė ieškovei sudarinėja ir patvirtina avansines apyskaitas, teikia jas ieškovei. Avansinės apyskaitos sudarinėjamos remiantis pirminiais apskaitos dokumentais, t. y. bankinių pavedimų išrašais, PVM sąskaitomis faktūromis, pinigų priėmimo / išmokėjimo kvitais, kurie kartu su rašytiniais paaiškinimais buvo pateikti teismui. Ieškovė nuolat informavo atsakovą apie esančią situaciją, atsakovas žinojo, kad už pervedamas lėšas privaloma atsiskaityti, teismo proceso metu atsakovas pripažino, kad buvo tokia praktika ir ja vadovavosi. Pervestos piniginės lėšos turi tikslinę paskirtį ir nėra atsakovo nuosavybė bei privalo būti grąžintos ieškovei.
Šalies argumentai
21.5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė tinkamai nevedė išmokėto avanso apskaitos. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovė nėra nustačiusi atsiskaitymo už išduotą avansą tvarkos ir terminų, t. y. nėra tinkamai įgyvendinusi Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių. Ieškovė savo veikloje atsiskaitymams grynais naudoja pinigų priėmimo ir išmokėjimo kvitus. Atsakovas apskaitos dokumentų, kurie patvirtintų pervestų piniginių lėšų panaudojimą ieškovės veikloje, nepateikė ieškovei ir (ar) ieškovei buhalterines paslaugas teikiančiai bendrovei buhalterinės apskaitos registrų sudarymui laiku ir su visais privalomais rekvizitais. Reikalavimas kiekvienam darbuotojui pasirašyti už kiekvieną išduotą avansą yra perteklinis, kai pinigai pervedami per banką. Ieškovė turi visas galimybes įvertinti, ar darbuotojai pilnai atsiskaitė už jiems skirtą avansą medžiagų įsigijimui.
21.6. Teismas neteisingai spendė, kad pervedimai per kelis bankus, nurodant skirtingus pavedimų pavadinimus yra pagrindinė priežastis, kodėl ieškovės ir atsakovo byloje pateikti skaičiavimai skiriasi, nėra galimybės nustatyti tikslių tikrųjų perduotų ir grąžintų pinigų sumų, grąžintų atsiskaitymo už išlaidas dokumentų. Iš PVM sąskaitų faktūrų ir pinigų priėmimo kvitų galima identifikuoti visas ūkines-komercines operacijas, bankiniais pavedimais pervesto avanso dydį, išlaidas bendrovės medžiagų įsigijimui, reikalingų bendrovės veiklai vykdyti. Atsakovo paaiškinimai, kad dalis pervestų avansų yra darbo užmokestis, yra nepagrįsti, teismas negalėjo vien jais remtis. Pavedimų paskirtyje yra aiškiai nurodyta, kada tai darbo užmokestis, kada avansas medžiagoms įsigyti.
21.7. Iš atsakovo elgesio darbo sutarties galiojimo metu, atsakovo išsilavinimo, darbinės patirties bei 2021 m. gruodžio 8 d. prašyme dėl papildomų rašytinių dokumentų pateikimo ir įtraukimo į nagrinėjamą bylą ieškovės pateikta informacija, t. y. atsakovo elektroninis susirašinėjimas darbo sutarties galiojimo metu su UAB „Farmidea“ dėl vykdomų užsakymų ir išrašomų sąskaitų faktūrų, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovas turėjo ir privalėjo žinoti pagrindinius buhalterinės apskaitos principus, kokie pirminiams buhalterinės apskaitos dokumentams keliami reikalavimai, reikalingi rekvizitai, traukimo į buhalterinę apskaitą tvarka, atsiskaitymo už nepanaudotas lėšas tvarka ir įforminimas. Atsakovas imdavo ir priimdavo pinigines lėšas iš ieškovės klientų, išrašinėdavo PVM sąskaitas faktūras, žinojo būtinus rekvizitus, keliamus reikalavimus bei pateikė PVM sąskaitas faktūras, kurios yra įtrauktos į bendrą patvirtintą 2017 m. rugpjūčio 14 d. – 2020 m. liepos 28 d. laikotarpio avansinę apyskaitą, buhalterinę apskaitą, pateikė ir teismui papildomus pirminius apskaitos dokumentus.
21.8. Teismas detaliai neskaičiavo ieškovės ir atsakovo nesunaudoto ir sunaudoto avanso likučio, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovės ir atsakovo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
22. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
23. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl darbuotojui perduotų ir nepanaudotų piniginių lėšų grąžinimo po to, kai su darbuotoju buvo nutraukta darbo sutartis.
24. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos aplinkybes, pritaria ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentas, jog šioje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl pareikšto ieškinio pagrindo, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir ieškinį atmetė nepasisakęs dėl ginčui svarbių faktinių aplinkybių.
Dėl darbdavio reikalavimo priteisti iš darbuotojo jam perduotas ir nepanaudotas pinigines lėšas teisinio kvalifikavimo
25. Ieškovė UAB „Baltijos spalvos“, prašydama priteisti iš darbuotojo jam perduotas ir nepanaudotas pinigines lėšas, rėmėsi DK 150 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, numatančia, kad išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti daromos šiais atvejais: grąžinti perduotoms ir darbuotojo nepanaudotoms pagal paskirtį darbdavio pinigų sumoms.
26. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareikšto ieškinio reikalavimo rėmėsi tiek paminėta DK 150 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, tiek DK 151 straipsniu, nustatančiu žalos atlyginimo sąlygas, o taip pat DK 153 ir 154 straipsniais, nustatančiais darbuotojo atlyginamos turtinės žalos ribas.
27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad paminėtos DK nuostatos tiesiogiai nereguliuoja darbuotojo pareigos grąžinti nepanaudotas darbdavio pinigines lėšas, t. y. neįtvirtina tokios turtinės prievolės pagrindo. Darbo kodekso 150 straipsnis yra šio kodekso IX skyriuje „Darbo užmokestis“ ir jame reglamentuojamos „išskaitos iš darbo užmokesčio“. Darbo kodekso X skyrius „Žalos atlyginimas“ irgi reguliuoja ne visus darbo sutarties šalių žalos atlyginimo atvejus, kurie praktikoje gali pasitaikyti, o iš esmės tik tokius – kai žala yra padaroma deliktu (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Šalis saistanti sutartis yra laikoma vienu iš esminių požymių, leidžiančių atskirti civilinę deliktinę ir civilinę sutartinę atsakomybę, tačiau darbo sutartis iš darbo santykių kylančios turtinės atsakomybės deliktinio pobūdžio nekeičia. Kita vertus, darbo sutarties šalys yra saistomos ne tik darbo sutartimi, bet gali būti susijusios ir kitokio pobūdžio susitarimais.
28. Teisės doktrinoje pažymima, kad sutarčių teisė gina lūkesčių interesą, o deliktų – tikrumo. Sutartinė atsakomybė (CK 6.245 straipsnio 3 dalis) skirta ekonominės civilinės apyvartos stabilumui užtikrinti, t. y. jos kompensacinė funkcija pirmiausia pasižymi siekimu, kad nukentėjusio nuo sutarties pažeidimo asmens padėtis būtų kiek įmanoma artimesnė padėčiai, tarsi sutartis būtų buvusi tinkamai įvykdyta. Būtent taip pasireiškia lūkesčių intereso gynyba. Savo ruožtu aiškindamas deliktinės atsakomybės paskirtį kasacinis teismas yra nurodęs, kad deliktine teise ginamas tikrumo interesas, kuris reiškia, kad asmuo tikisi išlikti tokioje padėtyje, kokioje yra (tikisi, kad padėtis neblogės), taigi deliktinės atsakomybės taikymo tikslas – grąžinti asmenį į tą padėtį, kurioje jis būtų likęs, jei nebūtų buvę delikto. Deliktų teisė skirta ginti tokias vertybes kaip gyvybė, sveikata, laisvė, nuosavybė (žr. „Teismų praktikos dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo apžvalga“, parengta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamento, kuriai pritarta Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2018 m. spalio 24 d. pasitarime). Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad 2017 m. Darbo kodekse reglamentuojamos darbo sutarties šalių žalos atlyginimo sąlygos labiau yra skirtos būtent deliktiniam žalos atlyginimui, o kitais atvejais, kai darbo sutarties šalies atsakomybė yra susijusi ir su kitokių sutarčių pažeidimu, žalos atlyginimo klausimo sprendimui subsidiariai turi būti taikomis ir tos pažeistos sutarties nuostatos bei sutartinės civilinės atsakomybės taisyklės.
29. Teisėjų kolegija vertina, kad šiuo atveju darbuotojo pareiga grąžinti iš darbdavio gautas ir nepanaudotas lėšas turėtų būti aiškinama kaip turtinė prievolė, kylanti iš sutarties, kurios pagrindu darbuotojui buvo perduotos tos lėšos. Darbuotojo įsipareigojimas atlikti tam tikrus veiksmus darbdavio sąskaita, t. y. jo perduotais pinigais nupirkti darbdaviui reikalingas prekes ir medžiagas, labiausiai atitinka pavedimo sutarties požymius (CK 6.756 straipsnis). Pavedimo sutarčiai pasibaigus, įgaliotinis privalo pateikti įgaliotojui ataskaitą ir grąžinti viską, ką yra gavęs pagal sutartį bei atlikti visus veiksmus, kurie yra jo veiklos būtina pasekmė, kad būtų išvengta nuostolių padarymo įgaliotojui (CK 6.764 straipsnio 4 dalis). Neįvykdžius susitarimo ir negrąžinus patikėtų lėšų, darbuotojui taikytina civilinė atsakomybė, tokia kaip įprastai taikoma už sutarties pažeidimą, t. y. taikant lūkesčio intereso gynybą, o ne asmens grąžinimą į tą padėtį, kurioje jis būtų likęs, jei nebūtų buvę delikto.
30. Darbuotojo pareigos grąžinti darbdaviui jam perduotas ir nepanaudotas lėšas civilinė sutartinė prigimtis lemia šios atsakomybės taikymo ypatumus, susijusius su atlygintinos žalos dydžio ribojimu (neribojimu) ir įrodinėjimo pareigos paskirstymu.
31. Darbuotojo atsakomybė už darbdavio jam perduotas ir nepanaudotas pagal paskirtį lėšas, nėra ribota. Atsakomybės ribojimas šiuo atveju nėra pateisinamas darbo santykių specifika, – pareiga grąžinti nepanaudotas lėšas kyla iš pavedimo sutarties, o ne iš darbo santykių. Tokiu atveju žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas pagal civilinės sutartinės atsakomybės taisykles, kurios nenumato atlygintinos turtinės žalos ribų. Darbuotojo visiška atsakomybė už darbdavio patikėtų lėšų negrąžinimą nėra siejama ir su žalos padarymu tyčia (DK 154 straipsnio 1 punktas).
32. Darbuotojo atsakomybės taikymui už patikėtų lėšų negrąžinimą, būtina nustatyti, ar iš tikrųjų buvo susiklostę pavedimo santykiai ir ar darbuotojas pažeidė pavedimą. Paskirstant įrodinėjimo pareigą svarbu pažymėti, kad kilus ginčui dėl darbuotojo atsakomybės už jam patikėtų lėšų negrąžinimą, darbdaviui tenka pareiga įrodyti, jog darbuotojui buvo duotas pavedimas, taip pat – kad buvo perduoti pinigai ir kad pinigai buvo perduoti konkrečiam tikslui. Darbuotojui tenkanti įrodinėjimo pareiga yra susijusi su pareiga įrodyti, kad jis, vykdydamas pavedimą, tinkamai laikėsi įgaliotiniam nustatytų pareigų (CK 6.760 straipsnio 4 dalis), įskaitant tai, kad teikė ataskaitas ir atsiskaitė už pinigų panaudojimą pagal paskirtį.
Dėl ginčui reikšmingų aplinkybių vertinimo
33. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą – priteisti dalį avanso (3 698,32 Eur) ir lėšas gautas iš trečiųjų asmenų (587,65 Eur), iš viso 4 285,97 Eur, konstatavęs, kad ieškovė tinkamai nevedė išmokėto avanso apskaitos, nevykdė pareigos tinkamai ir laiku informuoti atsakovą apie jo skolą, todėl neįrodė, kad atsakovas liko jam skolingas.
34. Tačiau, kaip minėta šio ginčo išsprendimui, yra svarbu konstatuoti ne įmonei taikomų apskaitos vedimo taisyklių pažeidimus, bet faktą, ar atsakovui buvo realiai išmokėtos ieškinyje nurodytos avanso sumos, skirtos su įmonės veikla susijusių prekių ir medžiagų įsigijimui (t. y., ar atsakovui buvo duotas pavedimas), ir ar atsakovas yra atsiskaitęs už gautų lėšų tikslinį panaudojimą. Teismas spręsdamas civilinį ginčą tarp darbdavio ir darbuotojo dėl darbuotojui perduotų lėšų panaudojimo įmonės veikloje, be pagrindo sureikšmino viešosios teisės normas, reguliuojančias finansinę apskaitą, t. y. normas, kurios reguliuoja kasos operacijas, o ne pavedimo sutarties šalių tarpusavio įsipareigojimus. Paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintos Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės (neteko galios nuo 2022 m. gegužės 1 d.), iš dalies reglamentavo darbuotojams išduotų piniginių lėšų apskaitos standartus, t. y. reglamentavo finansinę apskaitą, kai darbdavys darbuotojams išduodavo grynuosius pinigus. Tačiau šiam ginčui tokios nuostatos nėra svarbios, nes net ir konstatavus, kad darbdavys nesilaikė apskaitos standartų, tai nepanaikina darbuotojo pareigos vykdyti pavedimą, t. y. teikti pavedimo vykdymo ataskaitas ir grąžinti nepanaudotas lėšas. Tokias pareigas įgaliotiniam nustato bendros pavedimo sutarties nuostatos (CK 6.760 straipsnio 4 dalis).
35. Nagrinėjamu atveju ieškovė, vykdydama jai tenkančią įrodinėjimo pareigą, teikė įrodymus apie pinigų išmokėjimą atsakovui kaip atskaitingam asmeniui. Ieškovė pateikė avansines apyskaitas, kurios kaip matyti nėra pasirašytos atsakovo, tačiau taip pat teikė ir pirminius finansinės apskaitos dokumentus, t. y. duomenis apie mokėjimo pavedimus, atliktus iš ieškovei priklausančios sąskaitos kredito įstaigoje. Atsakovas teigė, kad dalies mokėjimų, kuriuos ieškovė įtraukė į avansinę apskaitą kaip jam išmokėtas sumas, jis iš viso nėra gavęs. Atsiliepimo į ieškinį priede Nr. 7 atsakovas nurodo visą sąrašą tokių mokėjimų, kurių, jo teigimu, jis negavo iš ieškovės. Tačiau šie atsakovo teiginiai yra paneigti ieškovės pateiktais pirminiais apskaitos dokumentais. Ieškovė pateikė jai priklausančių kredito įstaigų sąskaitų išrašus (2022 m. sausio 3 d. DOK-7240), t. y. pirminius dokumentus, parodančius, kad atsakovas yra gavęs nurodytas sumas. Pavyzdžiui, atsakovas atsiliepime teigia, kad jis 2019 m. vasario 1 d. nėra gavęs 55 Eur sumos, tačiau ieškovės pateiktas sąskaitos išrašas rodo, kad būtent tą dieną tokia suma ieškovei buvo pervestas „avansas medžiagoms“ iš UAB „Baltijos spalva“ priklausančios „Mistertango“ kredito įstaigos sąskaitos (2022 m. sausio 3 d. DOK-7240, 5 priedas). Atsakovas neigia gavęs 100 Eur 2019 m. vasario 27 d., tačiau ieškovės pateikti duomenys rodo, kad ir tą dieną tokia suma atsakovui buvo pervesta nurodant paskirtį „dalinis mokėjimas“. Į byla pateikti ir kiti pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, kurie kaip teigia ieškovė įrodo pinigų perdavimą atsakovui kaip atskaitingam asmeniui, t. y. esant pavedimui ir esant konkrečiam tikslui.
36. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė iš minėtos sumos (3 698,32 Eur) iš tikrųjų yra pervedusi, kaip „avansą medžiagoms“. Teisėjų kolegija sutinka su ieškove, jog priežastys, kodėl teismas nepripažino visų nurodytų mokėjimo pavedimų, kaip patvirtinančių avanso išmokėjimą, nėra pagrįstos ir nėra motyvuotos. Iš teismo argumentų galima suprasti, jog teismas atmetė tuos mokėjimo pavedimus (1 290 Eur sumai), kurių mokėjimo paskirtyje buvo nurodyta „dalinis mokėjimas“ ir vertino, kad šiais mokėjimais atsakovui buvo išmokėtas darbo užmokestis. Tačiau toks mokėjimo paskirties įvardijimas („dalinis mokėjimas“) neįrodo mokėjimo paskirties, tuo labiau – neįrodo, kad tos lėšos buvo skirtos darbo užmokesčiui. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymai neįpareigoja bankinio mokėjimo pavedime nurodyti mokėjimo paskirtį, – nenurodžius mokėjimo paskirties mokėtojas vis tiek gali įrodinėti konkrečią mokėjimo paskirtį remiantis kitais mokėjimo pagrindą patvirtinančiais įrodymais. Šiuo atveju, iš visų bylos aplinkybių matyti, kad ginčo šalys buvo susijusios tik dviejų rūšių piniginiais santykiais, t. y. avanso išmokėjimu medžiagoms įsigyti ir darbo užmokesčio išmokėjimu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje yra abejonių dėl pinigų išmokėjimo pagrindo, kad tokios abejonės negali būti pašalintos ir kad šios abejonės sudaro pagrindą vertinimui, jog abejotini mokėjimo pavedimai (t. y. pavedimai nenurodžius konkrečios mokėjimo paskirties) buvo mokami atsakovui kaip darbo užmokestis. Susitarimai dėl darbo užmokesčio mokėjimo turi būti konkrečiai įrodyti, t. y. atsakovas, teigdamas, kad jis turėjo pagrindą gauti didesnį darbo užmokestį, t. y. didesnį nei nurodo ieškovė ir didesnį, nei jį apibrėžė darbo sutartis, turi tai įrodyti. DK 148 straipsnio nuostata, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nustato darbdaviui pareigą raštu kiekvieną mėnesį informuoti darbuotoją apie priskaičiuotas, išmokėtas ir įskaitytas sumas, tačiau ši nuostata neatleidžia atsakovo nuo pareigos pagrįsti, kaip jis teigia, jam mokėto didesnio darbo užmokesčio pagrindo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kitokia teismų praktika, t. y. kitokios išvados dėl esančių abejonių vertinimo darbuotojo naudai, paprastai yra daromos kitokio pobūdžio darbo ginčuose, kuriuose darbdavys atskirai neapskaito skirtingos teisinės prigimties avansų, t. y. darbuotojui išmokamo avanso prekėms įsigyti, dienpinigių avanso ir darbo užmokesčio avanso (pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 18 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-590-638/2021). Šiuo atveju tokia įrodymų vertinimo problema nebuvo iškilusi, nes atsakovo darbas nebuvo susijęs su komandiruotėmis, jam nebuvo mokami dienpinigiai, ir todėl nebuvo pagrindo esamų abejonių vertinti darbuotojo naudai.
37. Atsakovas nurodo, kad iš darbdavio gautas lėšas įmonės reikmėms jis yra panaudojęs pagal paskirtį. Atsakovas pateikia savo banko sąskaitos išrašus, teigdamas, kad kai kurie iš jo atliktų mokėjimų buvo skirti ieškovės reikmėms, bet tokių mokėjimų ieškovė be pagrindo neįtraukė kaip avanso panaudojimą pateisinančių. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti ir įvertinti, t. y. įvertinti, ar atsakovo nurodyti mokėjimai iš tikrųjų gali būti laikomi pateisinančiais avanso tikslinį panaudojimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju dalies atsakovo nurodytų mokėjimų paskirtis negali būti įvertina nesurinkus papildomos informacijos. Pavyzdžiui, atsakovas teigia, kad 2019 m. rugpjūčio 24 d. sumokėjo 28,64 Eur už degalus Kretingoje esančioje degalinėje Viada LT ir tą pačią dieną sumokėjo 28,83 Eur už degalus Vilniuje esančioje degalinėje Viada LT (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 10, išrašas iš SEB banko sąskaitos). Kaip teisingai pažymi ieškovė, 2019 m. rugpjūčio 24 d. buvo šeštadienis, todėl šiuo atveju būtent atsakovas turėtų pagrįsti, kad tą dieną jis vykdė darbo funkcijas ir ką konkrečiai veikė Kretingoje. Atsakovas nurodo ir daugiau jo atliktų mokėjimų už kurą, kurie buvo atlikti savaitgaliais, pavyzdžiui, degalinėje „Baltic Petroleum“ sumokėta 19,62 Eur 2019 m. rugpjūčio 31 d. (šeštadienį) Palangoje ir kt. Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas nepanaudojo kokios nors avanso dalies pagal paskirtį. Kaip minėta, tokių aplinkybių ieškovė neprivalėjo įrodinėti – pareiga teikti ataskaitą apie pavedimo vykdymą ir pateisinti panaudotas lėšas tenka įgaliotiniam, ir būtent jis privalo šias aplinkybes įrodyti. Apeliacinės instancijos teismas, be to, pažymi, kad šiuo atveju byloje yra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas žinojo, kad jis turi pareigą atsiskaityti už darbdavio jam patikėtas pinigines lėšas ir periodiškai teikė darbdaviui išlaidas pateisinančius dokumentus. Taigi atsakovas negali remtis nežinojimu apie skolą. Tokie atsakovo argumentai nešalina atsakovo kaltės dėl patikėtų lėšų negrąžinimo.
38. Pirmosios instancijos teismas netyrė lėšų panaudojimą pagrindžiančių aplinkybių, nepasisakė dėl didžiosios dalies bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir todėl neatskleidė ginčo esmės.
39. Be to, pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir dėl ieškovės reikalavimo priteisti 587,65 Eur, kuriuos, kaip teigia ieškovė, atsakovas gavo iš įmonės klientų ir neperdavė įmonei. Ieškovė į bylą yra pateikusi pirminius apskaitos dokumentus, patvirtinančius, kad atsakovas yra paėmęs iš įmonės klientų grynuosius pinigus (DOK 16902 priedas Nr. 11). Šiuo atveju atsakovas taip pat turi pareigą įrodyti, kad jis pinigus grąžino ieškovei. Pirmosios instancijos teismo nurodyti netikslumai nešalina atsakovo atsakomybės už jam patikėtų pinigų perdavimą darbdaviui.
Dėl procesinės bylos baigties
40. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės neįvertino ieškovės reikalavimo pagrįstumo, t. y. neįvertino ir nepasisakė dėl didžiosios dalies į bylą pateiktų įrodymų, neaptarė šalių pateiktų paaiškinimų, kuriais buvo grindžiami ieškovės reikalavimai ir atsakovo atsikirtimai, todėl neatskleidė bylos esmės. Esant tokioms aplinkybėms, byla dėl visų ieškinio reikalavimų apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujai, vertinant argumentus ir įrodymus, kurių pirmosios instancijos teismas apskritai netyrė. Bylos nagrinėjimas tokia apimtimi apeliacinėje instancijoje neatitinka apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą) bei riboja šalių teisę į apeliaciją.
41. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis spręstina, kad buvo padarytas esminis procesinės teisės normų pažeidimas, kuris apeliacinėje instancijoje negali būti ištaisytas, todėl skundžiamas sprendimas, kuriuo yra atmestas ieškinys, naikinamas ir byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
42. Atsižvelgiant į tai, kad byla yra grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas atskirai nepasisako dėl atsakovo apeliacinio skundo, kuriuo yra ginčijamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Šį klausimą pirmosios instancijos teismas turės iš naujo spręsti atsižvelgdamas į priimtą sprendimą dėl ieškinio esmės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos spalva“ ir atsakovo B. Z. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.