Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo D. C. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 137 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant D. C. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: 1) būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba lankymusi gydymo įstaigose; 2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 3) tęsti darbą, o jo netekus, be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje; 4) per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai I. M. padarytą turtinę žalą.

I. M. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jai iš D. C. priteista 4783,49 Eur turtinei ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir jai iš D. C. priteista 1714,26 Eur nukentėjusiosios gydymo išlaidoms atlyginti bei 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

D. C. nuteistas už tai, kad dėl neatsargumo sunkiai sužalojo žmogų, dėl ko nukentėjęs asmuo prarado didelę dalį bendro darbingumo, t. y. jis 2019 m. lapkričio 7 d. apie 03.30 val. UAB „A“ priklausančiame bare „B“ (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sudavė vieną smūgį taure nukentėjusiajai I. M. į veido sritį, taip padarydamas nukentėjusiajai I. M. dešinės akies kiaurinę ragenos žaizdą su stiklakūnio išvarža, kraujavimu į akies obuolį. Remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių dėl sužalojimo prarasto bendro darbingumo procentų nustatymo III lentele, apimančia regos aštrumo vertinimą, po traumos regos aštrumui dešine akimi sumažėjus iki 0,0 bendro darbingumo netekimas sudaro 35%, todėl, remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.11 punktu, sužalojimas kvalifikuojamas sunkiu sveikatos sutrikdymu. Tokiu būdu D. C. sužalojo I. M. ir sunkiai sutrikdė jos sveikatą. Šiais savo veiksmais D. C. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 137 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji I. M. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 24 d. nuosprendį ir D. C. pripažinti kaltu padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką bei skirti jam šio straipsnio sankcijoje numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, visiškai patenkinti civilinį ieškinį ir priteisti jai iš D. C. 500 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, palikti nepakeistą kitą nuosprendžio dalį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl veikos kvalifikavimo

Nuosprendžio turiniui taikomi reikalavimai numatyti BPK 304–305, 307 straipsniuose. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai nevisai atitinka nuosprendyje nurodytų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas veikos kvalifikavimą, nurodė, kad D. C., užsimojęs alaus taure (bokalu), ją sudaužė į I. M. laikytą taurę ir taip sužalojo nukentėjusiąją, t. y., teismo vertinimu, D. C. alaus taurę sudaužė ne į I. M. veidą, o į jos laikytą taurę. Tačiau skundžiamo nuosprendžio „nustatomojoje“ dalyje (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas) nustatė, kad D. C. sudavė vieną smūgį taure nukentėjusiajai į veido sritį.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad D. C. sužalojo I. M. suduodamas smūgį taure nukentėjusiajai į veidą, o ne į jos laikytą taurę. Šią išvadą patvirtina byloje surinkti ir ištirti įrodymai.

Pažymėtina, kad D. C. versiją, jog jis pylė alų nukentėjusiajai į veidą (po to, kai ji išpylė savo gėrimą jam į veidą) ir tuo momentu jo bokalas bei nukentėjusiosios taurė susitrenkė ir sudužo, iškėlė tik apklausiamas teisme. Ikiteisminio tyrimo metu D. C. parodė, kad, kai nukentėjusioji tiesiai jam į veidą išpylė kažkokį gėrimą, jis pasijuto įžeistas ir paėmė rankoje laikytą bokalą su alumi bei norėjo atgal ant jos išpilti savo gėrimą, tačiau nukentėjusioji pasilenkė veidu tiesiai į bokalą; nematė, ar bokalas dužo, tačiau pamatė, kad jos veidas kraujuotas (2 t., b. l. 9–10). Papildomai apklaustas parodė, kad, kai kėlė taurę link nukentėjusiosios, ji stovėjo prie baro, nesuprato, kas įvyko, išgirdo dūžtančio stiklo garsą ir pamatė, kad nukentėjusioji užsidengusi veidą rankomis (2 t., b. l. 22–23). Šiame kontekste pažymėtina, kad šį įvykį mačiusių liudytojų nėra, be to, įvykis nebuvo užfiksuotas vaizdo kamerų. Taigi, šiuo atveju esminę reikšmę turi nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymų teisingas įvertinimas jų nuoseklumo ir atitikimo kitiems byloje surinktiems įrodymams kontekste. Nuteistojo parodymai dėl esminių bylos aplinkybių, susijusių su veikos kvalifikavimu, jau aptarti, teisėjų kolegijai atkreipus dėmesį į jų nenuoseklumą. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji bare susiginčijo su D. C., nemalonaus pokalbio metu pastarasis pavadino ją „šliundra“, ji tuo metu rankose laikė stiklinę su vandeniu, dėl traumos daugiau nieko neatsimena, išskyrus tai, jog jos draugas valė nuo jos veido kraują (1 t., b. l. 30–32). Papildomai apklausta parodė, kad atsimena kaip D. C. taure trenkė jai į veidą, nuo smūgio jai spengė galvoje, jokia kita taurė, išskyrus ta, kuria jai buvo trenkta, nedužo, jos rankos (pirštai) nebuvo sužalotos (2 t., b. l. 121–122). Apklausiama teisme nukentėjusioji pripažino aplinkybę, kad po D. C. pasakyto žodžio „šliundra“ ji paėmė taurę su vandeniu ir pylė jį į D. C., tuomet pajuto smūgį į galvą, nuo to momento nesiorientavo aplinkoje. Pirmoje specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis (užduotyje nurodytos šios įvykio aplinkybės: D. C. metė taurę į veidą nukentėjusiajai) mažiausiai vienu trauminiu poveikiu. Tikrinant nuteistojo teisme iškeltą versiją buvo apklaustas specialistas, kuris paaiškino, kad labiausiai tikėtina, jog sužalojimai padaryti esant smūgiui, toks mechanizmas labiau tikėtinas; nukentėjusioji buvo konsultuota neurochirurgo, nes skundėsi galvos skausmu, pykinimu, atlikti papildomi tyrimai, galvos kompiuterinė tomografija, todėl neatmetama tikimybė, kad galėjo būti smūgio sudavimas; sužalojimai padaryti pjaunančiais daiktais; labiausiai tikėtina, kad sužalojimai padaryti esant smūgiui stiklo šukėmis; mažai tikėtina, kad skrendanti šukė (pastaba – susidaužus taurėms) dėl savo masės, kinetinės energijos padarytų tokius sužalojimus. Šiuo atveju specialisto išvados ir jo paaiškinimai patvirtina nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, kad ji pajuto smūgį į galvą, dėl ko jai labai skaudėjo galvą, toliau ji beveik nieko neatsimena. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, specialisto paaiškinimai paneigia D. C. iškeltą ir skundžiamame nuosprendyje pakartotą versiją, kad jo taurė dužo atsitrenkusi į nukentėjusiosios taurę. Priešingai, jie patvirtina apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad nukentėjusioji buvo sužalota esant smūgiui į galvos sritį dūžtančiu daiktu ir stiklo šukėmis, ir paneigia tikimybę, jog susidaužus D. C. alaus taurei ir I. M. taurei skriejančios šukės sužalojo nukentėjusiąją. Svarbu ir tai, kad nukentėjusiajai nebuvo nustatyti rankos ar pirštų sužalojimai. Minėta, kad nukentėjusioji neprisimena aplinkybių po jos sužalojimo. Ji parodė, kad pajuto tik smūgį į veidą ir nuo to momento jai dingo atmintis, ji nesiorientavo aplinkoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai patvirtina, kad ji buvo sužalota būtent taure, kuri pataikė jai į veidą ir sudužo nuo smūgio į veidą, o ne skriejančiomis nuo prieš smūgį į veidą susidužusių taurių šukėmis. Pažymėtina, kad specialisto išvadose nukentėjusiajai konstatuoti ne tik akies ragenos sužalojimai, bet ir kiti: viršutinio voko, akiduobės apatinio krašto srities, smilkininės srities odos pjautinės žaizdos, padarytos pjaunančių savybių turinčiu daiktu (daiktais). Tai irgi patvirtina būtent smūgio taure į veidą sudavimo faktą. Taigi, pirmosios instancijos teismo nurodyti motyvai dėl sužalojimo mechanizmo, t. y. kad D. C. užsimojo taure ir ši dužo atsitrenkus į nukentėjusiosios taure ir taip ją sužalojo, šalintini iš skundžiamo nuosprendžio, kaip neatitinkantys byloje surinktų įrodymų visumos.

Kaip minėta, nors pirmosios instancijos teismas nuosprendžio „nustatomojoje“ dalyje (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas) nustatytas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes grindė ydingais motyvais, pačias faktines aplinkybes nustatė teisingai, t. y. kad D. C. sudavė vieną smūgį taure nukentėjusiajai į veido sritį, taip sunkiai sutrikdydamas jos sveikatą. Kitas šioje byloje aktualus klausimas yra tai, ar šiuos veiksmus jis atliko tyčia arba dėl neatsargumo, t. y. ar pirmosios instancijos teismas teisingai perkvalifikavo D. C. veiką iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 137 straipsnio 1 dalį.

BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytas sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, jog jo veika gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės – nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. BK 137 straipsnio 1 dalyje numatytas sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromos dėl neatsargumo – nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikalstamas pasitikėjimas yra tais atvejais, kai kaltininkas numato abstrakčią galimybę, kad tokai veika gali sukelti kito žmogaus sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau lengvabūdiškai tikisi, kad tokių padarinių bus išvengta. Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tada, kai kaltininkas nenumatė, kad dėl jo veikos gali būti sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, tačiau pagal buvusią situaciją privalėjo ir galėjo tai numatyti, jeigu būtų buvęs apdairesnis, atsargesnis.

Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109-628/2022).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai I. M. padarytas esant neatsargiai kaltės formai ir šios kaltės rūšiai – dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Tuo pačiu teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad veika padaryta tyčia.

Prieš aptariant D. C. psichinį santykį su padarytu nusikaltimu ir jo padariniais svarbu atsižvelgti į įvykio dieną susiklosčiusių aplinkybių visumą. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios aptariamą vakarą vyravo įtampa. I. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nuteistasis ėmė ant jos šaukti, pavadino ją necenzūriniu žodžiu (1 t., b. l. 30). Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji parodė, kad ji pasisveikino su nuteistuoju ir, nors nuteistasis liepė prie jo nelįsti, ji paėmė draugės bokalą ir pasistatė ant staliuko, prie kurio sėdėjo D. C. su drauge; ji pabučiavo nuteistojo draugę ir D. C. ją (nukentėjusiąją) pavadino necenzūriniu žodžiu, dėl ko ji paėmė taurę su vandeniu ir juo apipylė nuteistąjį, tuo metu pajuto smūgį (3 t., b. l. 61–62). Vandens pylimo ant nuteistojo faktą patvirtina ir liudytojų A. L. bei V. S. parodymai. A. L. parodė, kad I. M. jam pasakė, jog ji ėmė pavydėti, nes D. C. buvo su kita mergina, ir ant D. C. išpylė vandenį (1 t., b. l. 140). V. S. parodė, kad I. M. jai pasakė, jog D. C. ją įžeidė, dėl ko nukentėjusioji apipylė D. C. vandeniu (1 t., b. l. 143). Šie parodymai atitinka ir nuteistojo nurodytą aplinkybę, kad nukentėjusioji pirmoji ant jo išpylė gėrimą (2 t., b. l. 9, 23; 3 t., b. l. 60).

Iš minėtų parodymų matyti, kad I. M. kurį laiką bendravo su D. C., jo drauge, tačiau bendravimas nebuvo malonus, vystėsi konfliktas, dėl ko nukentėjusioji išpylė vandenį (ar kitą gėrimą) ant D. C.. Ši aplinkybė yra svarbi, analizuojant D. C. kaltės turinį, jo santykį su padaryta nusikalstama veika, jos padariniais. Nuteistojo teigimu, nukentėjusiajai jį apipylus, jis tik norėjo išpilti alų ant nukentėjusiosios. Šios pozicijos nuteistasis laikėsi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Jis parodė, kad I. M. jį visokiais būdais įžeidinėjo, jam rodė vidurinį pirštą, ėmė kabinėtis. Nukentėjusiajai apipylus nuteistąjį gėrimu, jis pasijuto pažemintas, susijaudino, nes jam niekas nėra pylęs gėrimo ant veido, dėl ko instinktyviai paėmė savo alaus bokalą ir norėjo apipilti nukentėjusiąją. Pamatęs nukentėjusiąją staiga susiėmusią už veido, klausė jos, kas atsitiko (2 t., b. l. 9, 23; 3 t., b. l. 60). Šiuos nuteistojo parodymus patvirtina ir liudytoja K. Š., kuri parodė, kad I. M. kabinėjosi prie nuteistojo, rodė jam vidurinį pirštą, ėmė jį įžeidinėti ir apipylė nuteistąjį gėrimu, dėl ko D. C. taip pat norėjo alumi apipilti nukentėjusiąją (1 t., b. l. 136; 3 t., b. l. 104). Taigi, nuteistojo veiksmams įtakos turėjo neadekvatus I. M. elgesys, apipilant jį vandeniu, kuris iššaukė atsakomąją reakciją – apipilti nukentėjusiąją tuo metu turėtu alumi, bet ne ją sužaloti. Atkreiptinas dėmesys, kad D. C., pamatęs padarinius, nustebo, jų nesitikėjo, nes, pasak D. C., jo pagrindinis tikslas buvo išpilti alų ant I. M.. Šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad nuteistasis pakeldamas taurę su alumi link nukentėjusiosios siekė ne sužaloti nukentėjusiąją, o ją apipilti alumi. Kito žmogaus apipylimas alumi savaime nelaikytinas nusikalstamai pavojingu elgesiu, todėl šioje konkrečioje situacijoje nėra pagrindo konstatuoti, kad nuteistasis pakeldamas taurę, siekdamas apipilti alumi nukentėjusiąją, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį. Be kita ko, iš nustatytų aplinkybių taip pat negalima daryti išvados, kad D. C. šiuo atveju numatė, jog dėl jo veiksmų gali būti sužalota I. M.. Pagal minėtas aplinkybes kaltininko veika negali būti vertinama kaip padaryta jam numatant padarinius ir kartu būnant abejingam šių padarinių atsiradimui, t. y. padaryta esant netiesioginei tyčiai. Tačiau, kaip minėta pirmiau, tai nešalina jo baudžiamosios atsakomybės už sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą nukentėjusiajai. Būtent iš minėtų bylos aplinkybių matyti, kad nors nuteistasis D. C. nenumatė, jog dėl jo veiksmų gali kilti pavojingi baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius siejamas su objektyviais kriterijais, t. y. D. C. bendra pareiga viešoje vietoje (bare) elgtis taip, kad nebūtų keliama grėsmė kitų asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui, naudoti daiktus, šiuo atveju stiklinį bokalą, pagal paskirtį, nekeliant grėsmės kitiems asmenims. Kaip matyti, nuteistasis šios pareigos nevykdė, nors privalėjo tai daryti. Galėjimas numatyti padarinius siejamas su subjektyviais kriterijais, t. y. ar konkrečioje situacijoje asmuo pagal savo asmenines savybes ir situacijos ypatumus galėjo numatyti padarinius. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. C. aptariamoje situacijoje, kai nukentėjusioji buvo arti jo, galėjo numatyti, kad norint apipilti nukentėjusiąją gėrimu, esančiu stiklinėje taroje – kietame daikte, gali sužaloti nukentėjusiąją, nes ji gali pajudėti, taurės pakėlimo aukštis gali būti neapskaičiuotas ar egzistuoti kitos aplinkybės, dėl kurių gali kilti tam tikri pavojingi padariniai, tačiau to nenumatė, tokiu būdu buvo nusikalstamai nerūpestingas. Atsižvelgiant į tai, D. C. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 137 straipsnio 1 dalį.

Dėl paskirtos bausmės

Iš nukentėjusiosios apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė ginčija ne D. C. paskirtos bausmės rūšį ar dydį, o BK 75 straipsnio taikymą. Pasak apeliantės, bausmės vykdymo atidėjimas D. C. nedarys teigiamo poveikio. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. C. taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėjo jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Skundžiamame nuosprendyje BK 75 straipsnio, reglamentuojančio bausmės vykdymo atidėjimą, 2 dalies, pagal kurią asmeniui, nuteistam laisvės atėmimo ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, taikymas motyvuojamas kaltinamojo teigiama asmenybe ir tuo, kad padarytas neatsargus nusikaltimas. Šios dvi aplinkybės sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo.

BK 137 straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtintos šios bausmių rūšys: areštas ir laisvės atėmimas. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo matyti, kad D. C. neteistas (2 t., b. l. 40), nebaustas administracine tvarka (2 t., b. l. 33), yra dirbantis. D. C. padarė vieną neatsargų nusikaltimą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta D. C. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nėra duomenų, kad po nagrinėjamo įvykio D. C. būtų padaręs naujas nusikalstamas veikas arba administracinius nusižengimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, paskiriant atitinkamus įpareigojimus, atitinka ne tik nuteistojo, bet ir nukentėjusiosios, visuomenės ir valstybės interesus. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta pareiga tęsti darbą, o jo netekus, užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje užtikrins tai, jog jis turės pajamų, galės išlaikyti save, sudarys sąlygas atlyginti nusikaltimu padarytą žalą nukentėjusiajai, t. y. tuo pačiu padės veiksmingai įgyvendinti kitą D. C. nustatytą pareigą – per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai I. M. padarytą turtinę žalą ir tokiu būdu užtikrins nukentėjusiosios interesus. Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu nuteistasis nevykdys jam nustatytų pareigų, darys naujas nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus, bausmės vykdymo atidėjimas gali būti panaikintas, tokiu atveju jis privalės atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Pažymėtina, kad su bausmės skyrimu susijusių klausimų sprendimas pirmiausia yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas D. C. už nusikaltimo, numatyto BK 137 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė tinkamos rūšies bausmę, teisingai nustatė jos dydį ir pagrįstai taikė bausmės vykdymo atidėjimo institutą, nustatydamas 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių terminą. Paskirtoji bausmė, jos vykdymą atidedant, nelaikytina aiškiai per švelnia.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teisėjų kolegija pažymi, kad išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip asmens gyvybė, sveikata, yra ypač dideli. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą.

Nukentėjusiosios apeliaciniame skunde prašoma padidinti neturtinės žalos atlyginimo dydį. Šioje byloje nustatyta, kad neturtinė žala nukentėjusiajai yra padaryta dėl D. C. nusikalstamų veiksmų, todėl dėl jo pareigos atlyginti šią žalą abejonių nekyla. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, jog nukentėjusiajai I. M. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl patirtų sužalojimų nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, pakito jos gyvenimo kokybė, teismas įvertino padaryto sužalojimo mastą bei kitas reikšmingas aplinkybes.

Kita vertus, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas iš tikrųjų nepakankamai atsižvelgė į D. C. smurtiniais veiksmais atsiradusias pasekmes ir tų pasekmių įtaką I. M. gyvenimui. Dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusioji I. M. neabejotinai patyrė fizinius skausmus ne tik nusikaltimo padarymo metu, bet ir po nusikaltimo padarymo. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodyta, kad I. M. buvo padarytos dvi akies operacijos, ji ilgą laiką buvo gydoma, tačiau regėjimą dešine akimi prarado neatstatomai. Nukentėjusioji prarado didelę dalį darbingumo – bendro darbingumo netekimas sudaro 35 procentus. Taip pat sutiktina, kad I. M. yra jauno amžiaus, tačiau dėl patirto akies sužalojimo ir veido sužeidimų negali laisvai bendrauti su kitais žmonėmis, jaučiasi nemaloniai, kalbant pakreipia veidą į kitą pusę. Tai matyti ir iš nukentėjusiosios parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, t. y. kad ji eidama atsitrenkia į duris, nepataiko įpilti vandens į stiklinę, be to, turėjo surengti seniau tapytų paveikslų parodą, nes naujų tapyti negali (3 t., b. l. 63–64). I. M. išgyvenimus taip pat nurodė jos sesuo L. M., kuri teisiamajame posėdyje parodė, kad I. M. iki šiol jaučia įtampą, baimę dėl sveikatos būklės, ji bijojo, kad nebegalės kurti, nes jos braižas smulkus, detalus, tapydama yra labai atsargi, nes tinkamai nemato, be to, nukentėjusiosios požiūris į kūrybą sumenko, ji kartais nenori imtis darbų. Taip pat I. M. dažnai užsidengia akį, jai nepatogu tapyti, vaikščioti ir atlikti kitus kasdieniškus veiksmus (3 t., b. l. 103). Parodymus teisiamajame posėdyje apie I. M. emocinę būklę davė ir psichologė A. G., kuri nurodė, kad nukentėjusioji turėjo mokytis, kaip reikia lipti laiptais, ji jautė išgąstį, su psichologe aiškinosi, kaip ir kokiu būdu jai reikės tęsti dailininkės karjerą (3 t., b. l. 111).

Atkreiptinas dėmesys, kad tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio padariniai vertinami ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kokią įtaką jie turės nukentėjusiojo asmenybės formavimuisi, visuomeninei, profesinei, kūrybinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan. Asmens sužalojimo ar susargdinimo atveju įvertinamas ne tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, sveikatos grąžinimo metodų taikymas, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai ir kt. (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-560/2008; 2K-200/2010, 2K-410/2013). Akivaizdu, kad be bendrų emocinių išgyvenimų, jaučiamo skausmo, nukentėjusiosios nerimas, nepatogumai tiesiogiai susiję ir su jos darbine (kūrybine) veikla. Iš nukentėjusiosios paaiškinimų, pareikšto civilinio ieškinio matyti, kad tapytojos ir dizainerės karjera užima nemažą jos gyvenimo dalį, jai svarbu save realizuoti, tapyti, tačiau ši veikla tapo apribota dėl D. C. nusikalstamų veiksmų, nukentėjusiajai netekus regėjimo viena akimi. Be to, sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos matyti, kad esant teismų konstatuotam tapataus pobūdžio sunkiam nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymui, kai nukentėjusysis apanka viena akimi ir netenka 30 proc. (ir daugiau) darbingumo, baudžiamosiose bylose priteistos neturtinės žalos dydis labai skirtingas – nuo 4344,30 Eur (nurodytu atveju konstatavus būtinosios ginties ribų peržengimą; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-103/2011) iki 18 260,8 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181/2010; 2K-389/2014). Paprastai didesnė neturtinė žala nustatoma tais sunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais, kai nukentėjusiųjų patirti sunkūs sveikatos sutrikdymai savo pobūdžiu yra žalingesni, susiję su ilgalaikiu darbingumo netekimu, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-370/2012, 2K-195/2014). Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti, kad nukentėjusioji, valdydama meno galeriją, susipažįsta ir vertina kitų menininkų darbus, apipavidalina jų parodas, organizuoja ekspozicijas, o tai žmogui su sutrikusiu regėjimu kelia psichologinį diskomfortą. Šiuo atveju svarbi ir asmeninio gyvenimo perspektyva – nukentėjusioji yra jauna moteris, netekėjusi, neturi vaikų, todėl patirti fiziniai ir psichologiniai sužalojimai riboja jos šeiminio gyvenimo perspektyvą. Taigi, nukentėjusiosios patirtas sunkus sveikatos sutrikdymas tęsis visą jos gyvenimą ir neabejotinai paveikia visas jo sritis.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes, atsižvelgusi į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, aktualią teismų praktiką, teisėjų kolegija daro išvada, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos dydis – 10 000 Eur yra nepakankamas, todėl didinamas iki 15 000 Eur. Dėl šios priežasties skundžiamas nuosprendis keistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

patenkinti iš dalies nukentėjusiosios I. M. apeliacinį skundą.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 24 d. nuosprendį.

Padidinti iš D. C. nukentėjusiajai I. M. priteistos neturtinės žalos dydį iki 15 000 (penkiolikos tūkstančių) Eur.

Palikti nepakeistą kitą nuosprendžio dalį.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.