- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-05
- Bylos Nr.
- 2-198-569/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00471-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lina Muchtarovienė
- Trečiasis asmuo
- V. S.
- Atsakovas
- A. V.
- Kategorijos
- 3.2.6.4Galutinis sprendimas
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Ambera‘‘ ieškinį atsakovui A. V., trečiajam asmeniui V. S. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai, gautas prašymas nagrinėti bylą atstovui nedalyvaujant. Ankstesniame teismo posėdyje ieškovo atstovas N. S. nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2012 m. balandžio 30 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Ambera". Iš byloje esančio 2012-05-10 Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-03046-11 matyti, jog BUAB „Ambera" nemoki buvo jau 2011-05-01, tas pats faktas konstatuotas ir 2012-04-30 Šiaulių apygardos teismo nutartimi. Be to, 2011-11-21 Kelmės rajono apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-376-471/2011, kurioje iš UAB „Ambera" buvo priteistas neišmokėtas darbo užmokestis buvusiems darbuotojams. Priimtame teismo sprendime atsakovas, būdamas UAB „Ambera" (duomenys neskelbtini) (jis yra ir vienintelis šios įmonės (duomenys neskelbtini)), pareiškė, jog įmonė negali atsiskaityti su buvusiais darbuotojais, taip pat paminėjo, jog ketinama įmonei kelti bankroto bylą. Tačiau atsakovas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo taip ir nesikreipė, tokiu savo neveikimu didino įsiskolinimą biudžetui ir kitiems kreditoriams. LR Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d. nustato, jog kai įmonė negali atsiskaityti su savo kreditoriais ir šie nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar savininkas privalo pats pareikšti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Šios įstatyme numatytos pareigos nevykdymas lėmė tai, kad UAB „Ambera" nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma išaugo iki 217 510,23 Lt. Ši suma laikytina žala, padaryta įmonei, ir priteistina iš atsakovo. Mano, kad egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. LR Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d. įpareigoja įmonės vadovą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei įmonė nebegali atsiskaityti su kreditoriais. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas ir gali sukelti žalos atsiradimą. Įmonės vadovo kaltė preziumuojama, todėl ieškovas neprivalo jos įrodinėti. Bendrovės vadovas gali šią prezumpciją paneigi pateikdamas įrodymus, kurie patvirtintų, kad jo kaltės nėra. UAB „Ambera" buvo ne pirma įmonė, kuriai vadovavo atsakovas. VSDFV Raseinių skyrius yra nurodęs, kad atsakovas ne kartą yra vadovavęs įmonėms, kurios įdarbina darbuotojus, jiems priskaičiuoja atlyginimus, nemoka valstybinio socialinio draudimo įmokų ir pagaliau bankrutuoja. Be to, UAB „Ambera" jai esant nemokiai sudarė sutartį su UAB „Dvaro projektai" (2011-06-15), tačiau už paslaugas (19 927,27 Lt) visiškai neatsiskaitė. Kitas kreditorius UAB „Tele 2" pateikė kreditorinį reikalavimą 1 108,02 Lt, iš kurio matyti, jog UAB „Ambera" taip pat visai nemokėjo už UAB „Tele 2" suteiktas paslaugas. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, matyti, jog atsakovas, kaip UAB „Ambera" vadovas bei vienintelis savininkas, aplaidžiai vystė įmonės ūkinę veiklą, piktnaudžiavo kreditorių pasitikėjimu, neįvertino verslo rizikos, buvo nesąžiningas, nes jam, kaip verslininkui, keliami didesni reikalavimai domėtis, žinoti ar jo sudarom sandoriai ir ūkinė veikla nėra pažeidžianti kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. LR Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 4 dalis nustato, jog įmonės vadovas privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovas laiko, jog atsakovo veiksmais padarytos žalos dydis yra 217510,23 Lt, t.y. suma, kurios reikalauja įmone kreditoriai ir kurią patvirtino įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas. Tarp žalos padarytos įmonės kreditoriams ir atsakovo veiksmų (neveikimo) yra priežastinis ryšys. Atsakovui, kaip įmonės vadovui ir vieninteliam(duomenys neskelbtini) taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, jis privalėjo veikti sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai ir išimtinai įmonės interesais. Atsakovas A. V., būdamas įmonės (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), žinojo įmonės finansinę padėtį, žinojo, jo įmonė nebegali atsiskaityti su darbuotojais, SODRA ir kitais kreditoriais, tačiau nesiėmė jokių priemonių tam, kad įmonės skola nedidėtų. Jeigu įmonės administracijos vadovas nevykdo arba netinkamai vykdo CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, tai jis privalo atlyginti juridiniam asmeniui padarytą žalą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Įmonės vadovo civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustatančius tam tikras tokių asmenų garantijas . Prašo priteisti iš atsakovo A. V. 217 510,23 Lt žalą.
Šalies argumentai
Atsakovas A. V. į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai. Ankstesniame teismo posėdyje su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad nuo įmonės įsteigimo jis ėjo administratoriaus pareigas, (duomenys neskelbtini) buvo paskirta V. S.. Ji privalėjo tvarkyti įmonės dokumentus, nes jis realiai dirbdavo užsienyje, tardavosi su užsakovais dėl sutarčių sąlygų ir sudarymo, formavo įmonės veiklą, priimdavo visus su įmonės veikla susijusius sprendimus. 2010m. pavasarį įkūrus įmonę, tų pačių metų rudenį užsakovai su įmone neatsiskaitė, todėl 2011 metų pradžioje įmonė liko skolinga darbuotojams, VSDFV. Nuo 2011 metų pradžios iki vasaros įmonė veiklos nevykdė, šiuo laikotarpiu įmonėje vadovo nebuvo, jis jo nepaskyrė, nuo 2011 metų birželio mėnesio (duomenys neskelbtini) pareigas ėjo jis pats. 2011 metų vasarą įmonė vėl dirbo užsienyje – Prancūzijoje, tačiau užsakovas neatsiskaitė dėl nekokybiškai atliktų darbų. 2011 metų pabaigoje jis tarėsi su užsakovu dėl didelės vertės rangos sutarties, 2012 metų vasarą įmonė būtų pradėjusi darbus, tačiau įmonei buvo iškelta bankroto byla. Jis neigia, jog yra kaltas todėl, jog kaip įmonės vadovas savalaikiai nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Jis visada tikėjo, jog įmonė skolas padengs. Įmonė savo turto neturėjo. Įmonės skolos nebuvo išieškomos, nes įmonė neturėjo pinigų. Buvo sudaryta sutartis su skolos išieškojimo įmone, tačiau realios naudos iš šios sutarties nebuvo. Jam vadovaujant buvo sudaryta sutartis dėl buhalterinių dokumentų tvarkymo su UAB ,,Dvaro projektai‘‘, nes įmonės dokumentai nebuvo sutvarkyti, taip pat buvo sudaryta sutartis dėl mobilaus ryšio paslaugų. Prieš tai dvi jo vadovaujamos įmonės bankrutavo dėl to, kad jis neturėjo žinių, kaip tinkamai reikia jas valdyti. Nesutinka su ieškiniu todėl, kad jis buvo labiausiai suinteresuotas įmonės ateitimi, todėl dėjo visas pastangas, kad bendrovė veiktų ir duotų pelną. Sutartis dėl naujų statybos objektų jis sudarinėjo todėl, kad būtų atkurtas įmonės mokumas. Ieškovas nepagrįstai abejoja jo, kaip įmonės vadovo patikimumu, nes prieš tai jo vadovaujamos įmonės bankrutavo. Iš 2012-05-10 Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimo baudžiamojoje byloje Nr.06-1-3046-11 matyti, kad ikiteisminis tyrimas prieš jį buvo nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti LR BK 219 straipsnio 1 dalies požymių. Savo veiksmais jis įmonės skolos nepadidino, priešingai - siekė ją sumažinti. Skolos kreditoriams kilo tik iš tiesioginės ūkinės -komercinės veiklos- keturioms užsienio firmoms nemokant likusių pinigų už realiai atliktus darbus ir nesant galimybės tokiems išieškojimams iš užsienio firmų atlikti, 41 bendrovės darbuotojams buvo nepilnai sumokėtas darbo užmokestis, nesumokėti mokesčiai Sodrai ir neapmokėtos UAB "Dvaro projektai" sąskaitos už apskaitos sutvarkymą, UAB Tele-2 už telefono ryšio paslaugas, ir VĮ Raseinių turizmo ir verslo informacijos centrui. Kreditoriniai reikalavimai atsirado dėl debitorinių skolų neišieškojimo, bet ne dėl jo, kaip bendrovės vadovo netinkamai atliktų pareigų. Dėl bankrutavusios įmonės jo turtinė padėtis yra bloga – jis neturi darbo, gyvena iš santaupų ir draugų paramos, verčiasi atlikdamas nedidelius darbus. Nekilnojamojo turto – buto – įsigijimui yra paėmęs paskolą, transporto priemonių neturi, išlaiko studentę dukrą.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo V. S. ieškinį palieka spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad nuo 2010-07-12 iki 2011-01-31 dirbo (duomenys neskelbtini) atsakovo įmonėje. Atlyginimą gavo tik už 2010 liepos- rugpjūčio mėnesius, penkis mėnesius nemokant atlyginimo iš darbo išėjo savo noru, įmonės dokumentus perdavė atsakovui. Per visą įmonės veiklos laikotarpį įmonė dirbo su keturiais užsakovais, kurie pilnai neatsiskaitė už atliktus darbus. Todėl kaupėsi skolos, kurias išsiieškoti buvo sudėtinga, nes užsakovai yra užsienio valstybėje. Įmonės skolos atsirado 2010 metų rugsėjo mėnesį, todėl ji nusprendė išeiti iš darbo, abejojo, ar įmonė atsiskaitys su kreditoriaus. (duomenys neskelbtini) pareigas įmonėje ji sutiko eiti prašoma atsakovo, nes jis teigė, kad begali būti įmonės vadovu.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydamas priteisti įmonei padarytą žalą, kuri atsirado dėl atsakovo kaltės. Ieškovas įrodinėja, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas, savalaikiai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,Ambera‘‘, todėl bendrovei buvo padaryta žala.
Dėl atsakovo atsakomybės, kai žala padaryta pažeidžiant pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės administracijos vadovo ir valdybos narių pareigų, yra pažymėjęs, kad įmonės administracijos vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Jis privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įstatymuose ir kituose teisės aktuose bei bendrovės dokumentuose bendrovės valdymo organams nustatytų pareigų – tiek įtvirtinančių konkrečias funkcijas, tiek fiduciarinių – vykdymas reiškia, kad jos turi būti vykdomos ne tik bendrovės dalyvių – akcininkų – interesais, bet ir atsižvelgiant į bendrovės kreditorių interesus, ypač tada, kai prastėja įmonės finansinė padėtis ir ji turi daug skolinių įsipareigojimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl bendrovės administracijos vadovo pareigų kreditoriams, išaiškinta, kad bendrovės vadovas privalo derinti visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus ir siekti jų pusiausvyros. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).
Nagrinėjamoje byloje atsakovas yra BUAB ,,Ambera‘‘ yra įsteigta 2010-05-24, jos vienintelis (duomenys neskelbtini) yra atsakovas (I t. b.l. 14), nuo 2011-06-23 jis ėjo įmonės (duomenys neskelbtini) pareigas, nuo 2011-02-01 buvo paskirtas laikinai eiti (duomenys neskelbtini) pareigas (baudžiamoji byla Nr. 06-1-03046-11, I t. b.l. 79). Tačiau bylos nagrinėjimo metu trečiasis asmuo V. S. nurodė, kad ji, kaip (duomenys neskelbtini), realiai vadovo funkcijų nevykdė. Su ja atsakovas sutarė, kad ji tvarkys įmonės dokumentus, juos pasirašinės, nes dėl to, kad statybos objektai ir užsakovai buvo užsienyje, atsakovas įmonei vadovauti būdamas Lietuvoje negalėjo. Šias aplinkybes atsakovas pripažino ir bylos nagrinėjimo metu, patvirtino, kad dėl sutarčių sudarymo ir jų sąlygų, įmonės veiklos realiai sprendimus priimdavo jis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012), kad bendrovių teisės doktrinoje vadovais laikomi ir vykdantieji (valdymo organų nariai) ir nevykdantieji vadovai (priežiūros organų nariai). Atsižvelgiant į tai, vadovu laikytinas valdymo ar priežiūros organo narys, kurio veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir tokios veiklos priežiūra. Dalyvis yra įmonės kapitalo teikėjas ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo narys. Šiuo atveju atsakovas yra vienintelis įmonės (duomenys neskelbtini), jis nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau akcininkas sprendžia neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla kasacinio teismo vadinama strateginiu bendrovės valdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009). Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtingumą, nustatytina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Jei dalyvis atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, kad jis veikia kaip faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 8 straipsnį bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Iš atsakovo bei trečiojo asmens paaiškinimų matyti, kad atsakovas nuo įmonės įkūrimo momento tokias funkcijas ir vykdė. Kadangi statybos objektai buvo užsienyje, dirbdamas ten jis organizavo darbus, sprendė dėl darbuotojų priėmimo ir atleidimo iš darbo, dėl sutarčių sudarymo su užsakovais, o V. S. šiuos sprendimus atsakovo nurodymu įformindavo. Iš atsakovo kaip administratoriaus pareiginės instrukcijos matyti (baudžiamoji byla Nr. 06-1-03046-11, I t. b.l. 60), kad jo darbo funkcijos iš esmės atitinka įmonės vadovo funkcijas. Todėl teismas daro išvadą, kad atsakovas nuo įmonės įkūrimo momento, būdamas (duomenys neskelbtini), atliko įmonės vadovo funkcijas, nuo 2011-02-01 laikinai ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas, o nuo 2011-06-23 buvo įmonės vadovas.
Juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų kompetencijai priskirtas pareigas, jiems, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė.
LR Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d. įpareigoja įmonės vadovą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei įmonė nebegali atsiskaityti su kreditoriais. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013).
Dėl įmonės nemokumo momento nustatymo
Pagal formuojamą teismų praktiką, siekiant nustatyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, svarbu išsiaiškinti, nuo kada konkrečiai vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t.y. momentas, kada atsakovas suprato ar turėjo suprasti, kad įmonės finansinė situacija yra sunki (ji negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriais). Iš UAB ,,Ambera‘‘ bankroto bylos matyti (civilinė byla Nr. 2-111-372/2015, I t. b.l. 27), kad bankroto byla įmonei buvo iškelta 2012m. balandžio 30d. Tačiau bankroto bylos iškėlimo momentas gali nesutapti su momentu, kad įmonė realiai tapo nemoki. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas. Pagal ĮBĮ 2 straipsnį įmonės nemokumas yra apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
Ieškovas pateikdamas ieškinį, buvo nurodęs, kad ieškovo įmonė jau nuo jos įsteigimo momento buvo nemoki. Tačiau su tokiais ieškovo argumentais nesutiktina. Iš bylos duomenų matyti (I t. b.l. 14), kad UAB ,,Ambera‘‘ buvo įregistruota 2010m. gegužės 24d. Byloje nėra ginčo, kad bendrovė savo turto neturėjo. Iš atsakovo paaiškinimų matyti, kad ieškovas turėjo užsakymų užsienyje atlikti statybos rangos darbus. Atsakovas nurodė, kad 2010 metais įmonės vardu buvo sudaręs sutartis su užsakovais A. S., WS Group DMBH, Sarl ,,Provenxe Bati Concept, L. M.. Atsakovas nurodė, kad už atliktus darbus bendrovės pilnai neatsiskaitė, atliko dalinius mokėjimus, todėl ieškovo įmonė nebepajėgė dengti kreditorinių įsipareigojimų. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovas per savo laikotarpį nesudarinėjo ir juridinių asmenų registrui neteikė įmonės balanso (II t. b.l. 114), todėl teismas 2010 metų pabaigai įmonės mokumo įvertinti pagal balansą neturi galimybės. Tačiau pats atsakovas nurodė, kad ieškovo įmonė jau 2011 metų pradžioje buvo nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Apklausta teismo posėdyje (duomenys neskelbtini) pareigas iki 2011m. sausio 31d. ėjusi V. S. patvirtino, kad lėšų atsiskaityti su kreditoriais nebeužteko jau 2010 metų rugsėjo mėnesį, jai pačiai atlyginimas už šį mėnesį jau nebuvo išmokėtas. Iš baudžiamojoje byloje esančio apžiūros protokolo matyti (baudžiamoji byla Nr. 06-1-03046-11, I t. b.l. 52-54), kad ieškovo įmonės dokumentų apžiūrą atlikusios specialistės vertinimu 2010m. spalio 31d. bendrovė lėšų sąskaitoje neturėjo, vėlesni duomenys specialistei pateikti nebuvo. Iš ieškovo įmonės sąskaitos AB Swedbank išrašo matyti (II t. b.l. 131-135), kad ieškovas 2010 metais paskutinį pavedimą padarė Sodrai 2010m. gruodžio 10 dieną, dengdamas įsiskolinimą pravedė 1998,50 Lt. Vėlesnės sąskaitos banko operacijos buvo atliktos tik po bankroto bylos iškėlimo 2012 metais. Iš byloje esančios pradelstų įsiskolinimų lentelės matyti (II t. b.l. 25-28), kad ieškovas nebeturėjo lėšų atsiskaityti su darbuotojais jau nuo 2010 metų rugsėjo mėnesio. Šią aplinkybę patvirtina ir 2011-11-21 Kelmės rajono apylinkės teismo sprendimas, kuriame nurodyta, kad kai kurie darbuotojai, priimti į darbą 2010m. spalio mėnesį, iš ieškovo įmonės negavo jokio darbo užmokesčio (I t. b.l. 7-11). Iš pažymos apie pavėluotą įmokų sumokėjimą Sodrai matyti (civilinė byla Nr. B2-60-372/2016, I t. b.l. 48), kad pravedus paskutinį mokėjimą Sodrai 2010 m. gruodžio 10 dieną, ieškovo įmonė liko skolinga Sodrai už laikotarpį nuo 2010 metų lapkričio mėnesio. Šios aplinkybės rodo, kad 2011 metų pradžioje įmonė buvo nebepajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Nors bendrovė įmonės balanso nesudarinėjo, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad įmonė 2011 metų pradžioje jokio turto neturėjo (byloje nėra ginčo, kad ieškovas nei nekilnojamojo, nei kilnojamojo turto neturėjo, piniginių lėšų 2011 metų sausio 1 dienai taip pat neturėjo). Atsakovas bylos nagrinėjimo metu teigė, kad užsakovai, su kuriais ieškovas buvo sudaręs sutartis, liko su ieškovu pilnai neatsiskaitę. Tačiau atsakovas teismui nepateikė jokių įrodymų, kokio dydžio užsakovų debitoriniai įsiskolinimai ieškovui sudarė 2011 metų sausio 1 dienai. Pažymėtina, kad atsakovas turimas rangos sutartis su užsakovais pateikė tik šios bylos nagrinėjimo metu ir ne visas (I t. b.l. 47-49, II t. b.l. 72-77, 80-86). Iš byloje esančios bankroto administratoriaus atskaitos matyti (II t. b.l. 48-54), kad bankroto administratoriui nebuvo perduotos jokios sutartys tarp ieškovo ir galimų kreditorių, dauguma jam perduotų PVM sąskaitų-faktūrų, iš kurių kildinami kreditoriniai reikalavimai, nebuvo pasirašytinai įteiktos galimiems debitoriams, nėra duomenų, kad ieškovas tinkamai atliko bei užbaigė darbus, skolininkų kontaktais išsiųsti registruotu paštu laiškai grįžo neįteikti, didžiausiu įmonės debitoriumi laikomas WS Group DMBH nepripažįsta jam reiškiamo reikalavimo dėl nekokybiškai atliktų ieškovo darbų, neištaisytų trūkumų. Atsakovas nurodė, kad šių skolų įmonė neišsiieškojo dėl to, kad kreipiantis į teismą dėl skolų priteisimo būtų privalėjusi sumokėti didelius žyminius mokesčius, o užsakovai siūlė spręsti ginčus teisme, reiškė pretenzijas ieškovui dėl atliktų darbų kokybės. Aplinkybė, jog šių skolų ieškovas teismo tvarka neišsiieškojo iki pat bankroto bylos iškėlimo, rodo, kad ieškovas 2011 metų pradžioje neturėjo jokios galimybės atgauti nesumokėtas skolas iš užsakovų, todėl nėra pagrindo pripažinti užsakovų skolas ieškovo įmonės realiai turėtu turtu 2011m. sausio 1 dienai, iš kurio galėtų būti gautos pajamos, skirtos atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais ir/ar įmonės veiklai tęsti (vystyti). Atsakovo kreipimąsis į skolos išieškojimo firmą 2011 metais dėl skolų išieškojimo iš užsakovų neturėjo jokios teisinės reikšmės, pats atsakovas pripažino, kad ginčų sprendimui teisme su užsakovais ieškovo įmonė neturėjo lėšų. Todėl, įvertinus byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad ieškovo įmonė 2011 metų sausio 1 dienai jokio turto neturėjo, neturėjo apyvartinių lėšų tęsti veiklą, nuo 2010 metų rugsėjo mėnesio pradėjo augti kreditoriniai įsiskolinimai darbuotojams, nuo 2010 metų gruodžio 10 dienos ieškovas nebeatsiskaitė su Sodra, todėl nuo 2011 metų pradžios įmonė buvo nemoki ir jau šiuo laikotarpiu atsakovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
Išvadą dėl įmonės nemokumo patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Iš baudžiamojoje byloje esančio ieškovo įmonės apžiūros protokolo matyti (baudžiamoji byla Nr. 06-1-03046-11, II t. b.l. 1-2), kad specialistė, apžiūrėjusi ieškovo įmonės dokumentus, nurodė, kad 2011 m. gegužės 1 dienai ieškovo įmonės turtas sudarė 69615,38 Lt, o įsipareigojimai kreditoriams 145924,30 Lt, t.y. skolos kreditoriams 2,1 karto viršijo bendrovės turimą turtą. Specialistės teigimu 2011m. gegužės 1d. ieškovo įmonė buvo nemoki, per 2011m. gegužės mėnesį jos turtas nesikeitė, o skolos kreditoriams padidėjo 14844,49 Lt ir 2011m. birželio 1d. sudarė 160768,79 Lt. Atsakovas nurodė, kad 2011 metų gegužės mėnesį su užsakovu Sarl ,,Provence Bati Concept‘‘ buvo sudaręs rangos sutartį, kurią įvykdžius tikėjosi padengti įmonės skolas (II t. b.l. 80-86). Iš apžiūros protokolo matyti (baudžiamoji byla Nr. 06-1-03046-11, I t. b.l. 52-54), kad ieškovo įmonė gavo dalinį apmokėjimą už atliktus darbus, tačiau atsakovas pripažino, kad ir pagal šią sutartį užsakovas liko pilnai neatsiskaitęs. Iš minėtos sutarties matyti, kad sutartis tarp ieškovo ir užsakovo buvo pasirašyta 2011 metų gegužės mėnesį, atsakovas nenurodė jokių konkrečių argumentų bei paskaičiavimų, iš kurių galima būtų daryti išvadą, kad sudaryta rangos sutartis būtų padengusi jau iki 2011 metų gegužės mėnesio atsiradusias ieškovo įmonės skolas. Nors užsakovas 2011 metais ir atliko dalinius mokėjimus ieškovui, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad šiomis lėšomis buvo dengiamos įmonės skolos ar bent teoriškai šių lėšų būtų užtekę įmonės skoloms padengti. Vien ta aplinkybė, jog įmonė, vadovaujama atsakovo, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti atsakovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovo teiginiai, kad jis tikėjosi, jog įmonė atsigaus ir taps moki, yra deklaratyvūs ir neparemti jokiais įrodymais. Dar mažiau tikėtini atsakovo argumentai, jog jei įmonei nebūtų iškelta bankroto byla, įmonė šiai dienai būtų veikianti, nes jis tarėsi su verslo partneriais dėl naudingos ieškovui rangos sutarties sudarymo 2012 metais, kuria ieškovui būtų tekę atlikti didelės apimties darbus užsienyje. Pats atsakovas atsiliepime į ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo sutiko, kad būtų iškelta bankroto byla ieškovui. Atsakovas turėjo vadovavimo įmonėms patirtį, dviems įmonėms, kurioms jis vadovavo, jau buvo iškeltos bankroto bylos. Todėl, 2011 metų pradžioje įmonei tapus nemokiai, privalėjo atsakingai įvertinti įmonės ekonominę būklę ir galimybę toliau tęsti įmonės veiklą. Iki 2011 metų gegužės mėnesį sudarytos rangos sutarties su užsakovu toliau kaupėsi skolos darbuotojams, Sodrai, kitiems kreditoriams – UAB ,,Dvaro projektai‘‘, TELE -2, nors nuo 2010 metų rudens iki 2011 metų gegužės mėnesio įmonė jokios veiklos nebevykdė.
Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, taip pat daro išvadą, kad atsakovas yra atsakingas ir už kreditorinius įsipareigojimus, atsiradusius iki 2011 metų pradžios. Kadangi įmonė jokio kito turto neturėjo, su kreditoriais galėjo atsiskaityti tik gavusi lėšas apmokėjimui už atliktus darbus iš užsakovų. Atsakovas teigia, kad jis pats asmeniškai daug kartų kreipėsi į užsakovus, prašydamas apmokėti ieškovui už atliktus darbus, tačiau jokių įrodymų teismui nepateikė. Atsakovas teigia, kad užsakovai atsisakė apmokėti ieškovui motyvuodami tuo, kad darbai atlikti nekokybiškai, tačiau atsakovas nesiėmė jokių priemonių darbų trūkumams, jei tokie buvo, ištaisyti. Atsakovas nesiėmė jokių priemonių ir dėl skolų išieškojimo iš užsakovų teisme. Atsakovas neiniciavo bankroto procedūros ieškovo įmonei, kad įmonė, turėdama bankrutuojančios įmonės statusą, turėtų galimybę išsiieškoti skolas. Taip pat, kaip jau buvo minėta, atsakovas, kuris sudarinėjo sandorius su užsakovais ir kontroliavo jų vykdymą, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, tinkamai neįformino sutartinių santykių, atliktų darbų, dėl ko bankroto administratorius neturėjo galimybės identifikuoti ieškovo skolininkus ir inicijuoti bylas dėl skolų už atliktus darbus priteisimo ieškovui.
Byloje aptarti įrodymai ir aplinkybės rodo, kad atsakovas, būdamas įmonės akcininkas, bendrovėje faktiškai vykdęs (duomenys neskelbtini) funkcijas, o vėliau oficialiai ėjęs (duomenys neskelbtini) pareigas, 2011 metų pradžioje ieškovo įmonei tapus nemokiai, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui, nesiėmė jokių priemonių kad būtų įvykdyti iki 2011 metų pradžios prisiimti kreditoriniai įsipareigojimai, išieškota skola, todėl tokie atsakovo veiksmai laikytini neteisėtais. Dėl paminėtų atsakovo veiksmų įmonei buvo padaryta žala – užsakovai pagal 2010 metais sudarytus sandorius neatsiskaitė su ieškovu, o 2011 metų pradžioje įmonei tapus nemokiai, kreditoriniai įsipareigojimai didėjo, liko nepadengti 2011 metais. Išdėstytos aplinkybės rodo, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Kadangi ieškovo ieškinys yra pagrįstas ir tenkintinas, iš atsakovo ieškovui priteistina 2017510,23 Lt, kas sudaro 62995,32 Eur žalos atlyginimo.
CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovas įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra pateikęs.
Teismas pažymi, kad ieškovas kaip bankrutavausi įmonė yra atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), todėl iš atsakovo A. V. priteistinas 1 549 Eur žyminis mokestis valstybei (CPK 80 straipsnis, 96 straipsnis).
Taip pat, teismas byloje patyrė 17,64 Eur išlaidų už procesinių dokumentų siuntimą, todėl iš atsakovo A. V. priteistina 17,64 Eur pašto išlaidų valstybei (CPK 88 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 str., 263-268 str., 270 str., teismas
nusprendė:
Ieškinį patenkinti, priteisti ieškovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Ambera‘‘ iš atsakovo A. V. 62995,32 Eur (šešiasdešimt du tūkstančius devynis šimtus devyniasdešimt penkis eurus 32 ct ) žalos atlyginimo.
Priteisti iš atsakovo A. V. 1 549 Eur (tūkstantį penkis šimtus keturiasdešimt devynis eurus) žyminį mokestį ir 17,64 Eur (septyniolika eurų 64 centus) pašto išlaidų valstybei (gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija, a. s. Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.