Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui G. G., atsakovei A. Č., atsakovo (duomenys neskelbtini) atstovui A. B., nedalyvaujant ieškovui R. L.,

viešame teismo posėdyje nagrinėdama civilinę bylą pagal ieškovo R. L. ieškinį, pareikštą atsakovams A. Č., (duomenys neskelbtini) dėl pažeistų teisių gynimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas palaikė ieškinį ir prašė ieškovo ieškinį pilnai patenkinti ieškinyje nurodytais motyvais. Papildomai pažymėjo, jog 2014-07-09 teismo sprendime yra konstatuotos visos aplinkybės dėl ieškovo nuosavybės teisių į ginčo garažą, tuo tarpu atsakovas ((duomenys neskelbtini)) neteisėtai pardavė bendrijai nepriklausantį turtą atsakovei, todėl toks sandoris turi būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu. Ieškovo atstovas įsitikinęs, kad bendrijos sprendimas (parduoti jai nepriklausantį garažą) aiškiai pažeidžia nuosavybės teises. Be to pažymėjo, jog jei ir buvo skolos už garažo ekspluatavimą, tačiau bendrija neinicijavo jokio skolos išieškojimo proceso teisme, be teisminio proceso bendrijai nepriklausantis turtas negalėjo būti parduotas atsakovei.

Ieškinys tenkintas visiškai.

Motyvuojamoji dalis

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2014-07-09 Vilniaus m. apylinkės teismo sprendimu Nr. 2-24967-391/2014 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjas (šios bylos ieškovas) R. L. priėmė motinos E. L., mirusios 2010-03-27, palikimą nuo jo atsiradimo dienos pradėjęs faktiškai turtą valdyti, o būtent sprendimu konstatuota, jog ieškovas iki motinos mirties ir po motinos mirties naudojosi motinai priklausančiu metaliniu garažu, esančiu (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ir šį turtą po motinos mirties paveldėjo faktiniu valdymu (e.b.l. 9-10). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis. Taip pat byloje nustatyta, kad atsakovas (duomenys neskelbtini) 2011-09-06 pardavė šį garažą atsakovei A. Č. už 800 Lt sumą. Dėl šių aplinkybių Vilniaus m. apylinkės teismas 2013-06-06 nutarimu Nr. II-235-655/2013 pripažino (duomenys neskelbtini) pirmininką A. B. kaltu dėl ATPK 188 str. numatyto pažeidimo padarymo, t.y. dėl savavaldžiavimo. (e.b.l. 11-13). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis šis teismo nutarimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas teismo pripažinti niekiniu ir negaliojančiu – atsakovų (duomenys neskelbtini) ir A. Č. sudarytą 2011-09-06 garažo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, motyvuojant kad šis sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d.).

Atsakovas (duomenys neskelbtini) nesutiko su ieškiniu, motyvuojant, kad ieškovas nėra ginčo garažo savininkas, o garažas buvo parduotas už skolas dėl nemokamų mokesčių, nes bendrijoje nuolat taikoma tokia praktika, tokiu būdu yra parduotas ne vienas garažas.

Pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) yra sukurta aptarnauti , teikti ekspluatavimo paslaugas garažams, bei užsiimti kitokia veikla. Metaliniai garažai, kaip objektas yra kilnojamasis daiktas, jo savininku , įprastai yra asmuo įgijęs ir turintis nuosavybės teisę šį turtą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl metalinio garažo nuosavybės teisės ir sudaryto pirkimo-pardavimo sandorio teisėtumo, jo pripažinimo niekiniu bei negaliojančiu.

Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas.

Ieškovas atsakovų sudarytą metalinio garažo pirkimo-pardavimo sutartį ginčija CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu, t.y. kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Teigia, kad sudarant sutartį buvo pažeistos imperatyvios CK 6.307 str. 1 d. nuostatos, jog kai pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę parduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą (CK 4.37 str., 6.317 str.).

Lietuvos A. T. yra suformavęs teismų praktiką, apie kriterijus, kuriais turi būti vadovaujamasi sprendžiant teisės normos imperatyvų pobūdį. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir trečia, kad šio pažeidimo padarinys yra sandorio negaliojimas.

Imperatyvi įstatymo norma pripažintina tokia, kurios teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje. Nustatant, teisės norma yra imperatyvi ar ne, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad CK 6.307 str. yra įtvirtinta imperatyvi teisės norma, jog pirkimo-pardavimo sutartis, kuria pardavėjas parduoda ne jam priklausantį daiktą yra negaliojanti. Analogiška nuostata įtvirtinta ir CK 6.317 str. 1 d., numatančioje, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktą valdyti pirkėjui nuosavybėn ir patvirtinti pardavėjo nuosavybės teisę į perleidžiamą daiktą. Bet koks kitas aiškinimas akivaizdžiai iškreiptų pačią pirkimo-pardavimo sutarties esmę. (2014 m. sausio 15 d. Lietuvos Apeliacinio teismo nutartis Nr. 2A-37/2014).

Sprendžiant, ar ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas, t.y. ar šiuo atveju ieškovas yra tikrai garažo savininkas, ir ar bendrija pardavė ne jai priklausantį turtą kitam asmeniui, įrodinėjo byloje šalys. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos civiliniame procese paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi, tiek ieškovas, tiek atsakovas privalėjo teismui įrodyti jų teisę į ginčo garažo nuosavybę. Ieškovo teigimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas yra ginčo garažo savininkas, nes šį ginčo garažą paveldėjo faktiniu valdymo po savo motinos E. L. mirties. Šiuos ieškovo teiginius patvirtina 2014-07-09 Vilniaus m. apylinkės teismo sprendimas Nr. 2-24967-391/2014, kuriame konstatuota, jog ieškovas iki savo motinos mirties ir po motinos mirties naudojosi motinai priklausančiu metaliniu garažu, esančiu (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ir šį turtą po motinos mirties paveldėjo faktiniu valdymu. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis šis sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis, šioje civilinėje byloje Nr. 2-24967-391/2014 nebuvo pateikta jokių prašymų dėl proceso atnaujinimo, todėl teismas neturi pagrindo abejoti šiuo teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis ir konstatuotais juridiniais faktais dėl garažo nuosavybės atsiradusios paveldėjimu. Pažymėtina, kad iš dalies ieškovo argumentus, dėl ieškovo turimos nuosavybės teisės patvirtino ir atsakovo (duomenys neskelbtini) pirmininko A. B. teismo posėdžio metu išsakyti teiginiai, jog anksčiau šį garažą valdė E. L., kuri mokėjo už garažą mokesčius,bet nuo 2009 metų mokesčių nebemokėjo, dingo, vėliau - 2011 metais jau ieškovas sumokėjo bendrijai už garažo ekspluataciją dalį mokesčių. Vilniaus apygardos prokuratūros 2012-11-30 nutarime (e.b.l. 14-19) pažymėta, jog iš ginčo garažo buvo išnešta ieškovui priklausiusių daiktų: valgomas stalas, guminė žarna, oro kompresorius ir kt. daiktai (e.b.l. 14-19). Iš esmės visos šios aplinkybės taip pat įrodo, jog L. šeima realiai naudojosi, valdė ir disponavo garažu, kad ir nepastoviai bet mokėjo turimo garažo ekspluatavimo mokesčius. Tuo tarpu atsakovas - (duomenys neskelbtini) teismui nepateikė jokių įrodymų ir dokumentų, kad ginčo garažas pirkimo-pardavimo sandorio metu priklausė bendrijai (CPK 178 str.). Bendrijos atstovas teismo posėdžio metu negalėjo konkrečiai nurodyti kam priklausė šis ginčo garažas prieš jį parduodant atsakovei A. Č., tačiau bendrijos atstovas įsitikinęs, jog ginčo garažas turėjo priklausyti bendrijai, nes garažo valdytojai nebuvo tinkamai susimokėję ekspluatavimo mokesčių. Pažymėtina, kad atsakovas teismui nepateikė jokių įrodymų ne tik, kad ginčo garažas sandorio sudarymo metu galėjo priklausyti bendrijai, bet ir nepateikė jokių įrodymų apie šio ginčo garažo ekspluatavimo mokesčių susidariusį įsiskolinimą (nemokamus mokesčius), t.y. kokiai tiksliai sumai ir už kokį tiksliai laikotarpį susidariusi skola, kas konkrečiai šią skolą turėjo sumokėti ir t.t. Iš šalių paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatyta, kad bendrija niekada nesikreipė dėl skolų išieškojimo teismine tvarka. Tai rodo, jog bendrijoje nebuvo vedama tvarkinga garažų ekspluatavimo mokesčių apskaita. Teismas pažymi ir tai, kad pats ginčo objektas yra metalinis garažas, kuris laikomas kilnojamu turtu, teisinė registracija jam neprivaloma, įstatymas nenumatė ir tokio turto pirkimo pardavimo fakto fiksavimo raštu nei tokio turto registravimo (2014-05-14 Šiaulių apygardos teismo nutartis Nr. 2A-357-267/2014), todėl viešame NT Registre nėra duomenų, apie nuosavybės teises į ginčo garažą. Pažymėtina, kad ir Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-06-06 nutarime Nr. II-235-655/2013, kuriuo bendrijos pirmininkas A. B. buvo pripažintas kaltu dėl ATPK 188 str. numatyto pažeidimo padarymo, ir 2012-11-30 Vilniaus Apygardos prokuratūros nutarime (e.b.l. 14-19) buvo pažymėta, jog ginčo garažas priklausė L. šeimai (e.b.l. 11-13). Atsakovė A. Č. teismui nurodė, kad perkant ginčo garažą iš bendrijos jokių perkamo garažo nuosavybės dokumentų nematė, tačiau pirkdama garažą pasitikėjo garažų bendrijos pirmininku, jog garažas priklauso bendrijai.

Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009).

Atsižvelgus į visas aplinkybes ir į šalių pateiktus įrodymus, teismas vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais bei įrodymų vertinimo taisyklėmis konstatuoja, kad labiau tikėtina, jog 2011-09-06 dienai (ginčijamo sandorio sudarymo dieną) ginčo garažo savininku buvo ieškovas R. L., paveldėjęs šį turtą faktiniu valdymu iš ankstesnės šio garažo savininkės, savo motinos E. L. po šios mirties, o ne atsakovas (duomenys neskelbtini) bei atsakovas garažų bendrija (šios bendrijos pirmininkas) pardavė šį garažą atsakovei A. Č. nebūdama tikrąja šio garažo savininke. Kaip ir Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-06-06 įsiteisėjusiame nutarime konstatuota, šiuo atveju bendrijos pirmininkas A. B. parduodamas L. šeimai priklausantį turtą (kad ir už skolas) atsakovei - savavaldžiavo. Teismas be to tame pačiame nutarime taip pat konstatavo, jog pagal garažų bendrijos įstatus bendrija turi teisę valdyti, eksploatuoti bei remontuoti garažų patalpas arba perduoti šią teisę kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims, tačiau bendrijai nėra suteikta teisė disponuoti bendrijos narių turtu. Garažo statinys yra bendrijos nario asmeninis turtas. Todėl įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas laiko, kad atsakovas (duomenys neskelbtini) 2011-09-06 už 800 Lt pardavusi atsakovei A. Č. ieškovui R. L. priklausantį, paveldėtą faktiniu valdymu, garažą pažeidė CK 6.307 str. įtvirtintą imperatyvią teisės normą ir remiantis CK 1.80 str. 1 d. toks sandoris pripažįstamas niekiniu ir negaliojančiu, kaip pažeidžiantis ieškovo nuosavybės teisę į ginčo garažą.

Byloje taikoma restitucija. Kai sandoris negalioja viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra, atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (LR CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnis). LR CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Atsižvelgiant į tai, atsakovų sudaryta 2011-09-06 pirkimo-pardavimo sutartis pripažįstama niekinė ir negaliojanti LR CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindais nuo jos sudarymo momento, o iš atsakovo (duomenys neskelbtini) (pardavėjo) atsakovei A. Č. (pirkėjui) priteisiama 800 Lt šiuo niekiniu sandoriu sumokėtos garažo pirkimo kainos.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.95 str., savininkas turi teisę išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Ieškovas, būdamas šiuo atveju garažo savininku, gali reikalauti pašalinti bet kuriuos atsakovų teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Esant šioms aplinkybėms, ginant ieškovo nuosavybės teisę, atsakovė A. Č. su jai priklausančiu turtu iškeldintina iš ieškovui priklausančio garažo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), su visais atsakovei A. Č. priklausančiais daiktais, kuriuos galima atskirti nepadarant žalos garažui.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovas pateikė teismui duomenų ir įrodymų, jog patyrė iš viso 138,75 EUR bylinėjimosi išlaidų sumokėto žyminio mokesčio. Daugiau įrodymų apie kitas galimas bylinėjimosi išlaidas ieškovas nepateikė.

CPK 93 str. 4 d. numatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1 dalyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dėl susidariusio tarp šalių ginčo iš esmės yra kaltas atsakovas - (duomenys neskelbtini), kurio pirmininkas, parduodamas ne bendrijai priklausantį garažą savavaldžiavo ir byloje ginčijamo sandorio sudarymo metu suklaidino kitą bylos atsakovę A. Č., jog parduodamas garažas priklauso bendrijai. Teismas sutinka, kad atsakovė A. Č. šioje situacijoje nebuvo visiškai rūpestinga, tačiau kartu pripažįstama, jog duomenų apie šio metalinio garažo nuosavybę viešuose registruose nėra, todėl tokio pobūdžio nerūpestingumas (iš esmės dėl pardavėjo suklaidinimo) atsižvelgus į visą susidariusią situaciją, bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš šios atsakovės A. Č. neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, todėl teismas vadovaudamasis CPK 93 str. 4 d. nuostatomis, nukrypsta nuo šio straipsnio 1 dalyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, bei priteisia ieškovui šio patirtas bylinėjimosi išlaidas (138,75 EUR) tik iš atsakovo (duomenys neskelbtini).

Procesinių dokumentų įteikimo pašto išlaidos iš proceso šalių nėra priteisiamos, atsižvelgiant į ekonomiškumo principą, nes jos yra mažos, o jų išieškojimas yra neproporcingai didelis

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 258-260, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį patenkinti visiškai.

Pripažinti 2011 m. rugsėjo 6 d. garažo (Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartį sudarytą tarp atsakovų (duomenys neskelbtini) (j.a.k. (duomenys neskelbtini)) ir atsakovės A. Č. (a.k. (duomenys neskelbtini) niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

Taikyti restituciją priteisti iš atsakovo (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) atsakovei A. Č. (a.k. (duomenys neskelbtini) 231,70 Eur (kas atitinka 800 Lt) sumokėtos garažo kainos.

Iškeldinti atsakovę A. Č. (a.k. (duomenys neskelbtini) su jai priklausančiu turtu iš ieškovui R. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) priklausančio garažo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), su visais atsakovei A. Č. priklausančiais daiktais, kuriuos galima atskirti nepadarant žalos garažui ir į šį garažą įkeldinti R. L. .

Priteisti ieškovui R. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo (duomenys neskelbtini) (a.k. (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini), 138,75 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per šį apylinkės teismą.