Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Rimvida Zubernienė Civilinė byla Nr. 2A-348-112/2015

Teisėja Genovaitė Vaizgėlienė (Proceso Nr. 2-06-3-01453-2014-1)

2015 m. kovo 12 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Rimvida Zubernienė, kolegijos teisėjos Jolanta Gailevičienė, Raimonda Andrulienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės VšĮ „Klaipėdos vaikų ligoninė“ ieškinį atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas taip pat atmetė atsakovės argumentus, kad buvo pažeistos draudimo sutarties sąlygos – Bendrosios profesinės civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 059 I dalies Bendrųjų sąlygų 2.6.7 punkto c papunktis. Teismas nesutiko su atsakove, jog ieškovė Bendrosios profesinės civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 059 I dalies Bendrųjų sąlygų 2.6.7 punkto c papunktyje numatytą pareigą informuoti turėjo vykdyti pacientui K. V. mirus arba pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl tarnybos pareigų neatlikimo, arba pradėjus tyrimą Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijoje prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Nurodė, jog mirus pacientui neturėjo jokių protingų galimybių numatyti, kad tai draudžiamasis įvykis, kadangi ne kiekvieno vaiko mirtis yra draudžiamasis įvykis. Dėl ikiteisminio tyrimo taip pat nebuvo aišku, ar kils gydytojų atsakomybė. Reikalavimai ieškovei dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti teismine tvarka. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad draudėjo pareigos nevykdymas savaime nelemia pagrindo atsisakyti draudikui išmokėti draudimo išmoką draudėjui, bei nenustatęs ieškovės kaltės dėl tyčinio nepranešimo, siekiant nuslėpti žalos dydį, sprendė, kad atsakovė nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Nurodė, kad atsakovei apie Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamą bylą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo buvo žinoma. Teismas atsakovę apie ją informavo, priėmęs patikslintą ieškinį. Atsakovė dalyvavo teisminiame procese, jame turėjo šalies procesines teises (CPK 47 str. 2 d.). Teismas byloje nenustatė aplinkybių, atleidžiančių atsakovę nuo draudimo išmokos ieškovei mokėjimo ar suteikiančių teisę atsakovei mažinti išmokėtiną draudimo išmoką. Pažymėjo, kad neturtinės žalos dydis yra vertinamojo pobūdžio ir kiekvienos konkrečios bylos kontekste jį nustato teismas, taigi akivaizdu, kad tokio dydžio neturtinė žala atsirado ne dėl ieškovės pareigos pranešti draudėjui apie draudžiamąjį įvykį pažeidimo. Teismas priteisė iš atsakovės draudimo išmoką ją sumažinęs besąlyginės išskaitos (franšižės) suma – 1000 Lt (Bendrosios profesinės civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 059 I dalies Bendrosios dalies 1.13 p., 7.2 p.) (CK 6.200, 6.251, 6.987 straipsniai, CPK 185 straipsnis). Teismas atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Dėl įvykio neatitikties draudžiamojo įvykio sudėčiai nurodė, kad įvykis neatitinka Taisyklių VII dalies 4 skyriuje nustatytos draudžiamojo įvykio sudėties, nes per draudimo apsaugos laikotarpį ir prailgintą laikotarpį jai nebuvo pateikta jokio reikalavimo. Tokią aplinkybę patvirtino ir pirmosios instancijos teismas. Nesutinka su teismu, jog neturtinės žalos atlyginimui minėtos sąlygos nėra taikytinos. Nurodo, kad Taisyklių VII dalies 1.4 punktas aiškiai nurodo, kas yra laikoma „žala“. Teigti, kad neturtinė žala nėra žalos rūšis, nėra pagrindo. Žalos sąvoka apima ir neturtinę žalą, todėl visos taisyklių nuostatos taikytinos ir šios žalos rūšiai. Atsižvelgus į šias aplinkybes, teigia, kad atsakovei nekyla pareiga mokėti draudimo išmoką.Dėl draudimo sutarties pažeidimo nurodė, kad ieškovė konkrečiai neįvykdė Taisyklių I dalies 2.6.7 p. c papunkčio ir VII dalies 9.1.6 p. reikalavimo per 1 parą pranešti draudikui apie įvykį ir suteikti jam išsamią informaciją apie visas draudėjui žinomas tokio įvykio aplinkybes, o draudikui paprašius, per 3 darbo dienas raštu patvirtinti apie tokį įvykį bei užpildyti draudiko nustatytos formos dokumentus. Neįvykdė ir Taisyklių VII dalies 9.1.5 p. reikalavimo, t. y. nepranešė apie draudžiamąjį įvykį, jeigu dėl žalos atlyginimo pradedamas teisminis procesas. Nesutinka su teismu, jog ieškovė negalėjo suprasti įvykusio įvykio svarbumo ir įvertinti, kad tai bus draudžiamasis įvykis. Pasak atsakovės, paciento pervežimas į kitą ligoninę dėl labai sunkios būklės nėra visiškai įprastas veiksmas, todėl jau ši aplinkybė turėjo įtakos suprasti, kad tai bus draudžiamasis įvykis, ir apie tai informuoti draudiką. Nesutinka su teismu, kad nepranešimas laiku apie draudžiamąjį įvykį neturėjo neigiamos įtakos atsakovei. Teigia, jog ieškovės padaryti pažeidimai yra esminiai, nes draudikas neturėjo galimybės savarankiškai tirti įvykio, negalėjo nustatyti galimai padarytos žalos dydžio, taip pat dabar neturi galimybės sudaryti draudimo išmokos rezervo, vertinti draudėjo riziką.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl įvykio neatitikties draudžiamojo įvykio sudėčiai

Atsakovė teigia, kad įvykis neatitinka Taisyklių VII dalies 4.1 punkte nustatyto draudžiamojo įvykio sudėties, nes per draudimo apsaugos laikotarpį ieškovei nebuvo pateikta jokio reikalavimo, apie kurį atsakovei būtų pranešta per draudimo apsaugos laikotarpį arba išplėstinį laikotarpį.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2005-10-10 šalys sudarė Bendrosios profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartį (draudimo liudijimo serija LDR Nr. 0257226, Draudimo taisyklių Nr. 059 I dalis bei VII dalis). Draudimo apsaugos laikotarpis nurodytas nuo 2005-10-25 iki 2006-10-24 (b. l. 7, 8, 48–63). Draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis). Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalyje numatyta, kad draudžiamasis įvykis – tai draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Iš byloje esančių AB „Lietuvos draudimas“ Bendrosios profesinės civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 059 I dalies Bendrosios dalies, kuri yra šalių sudarytos draudimo sutarties dalis, matyti, kad draudžiamuoju įvykiu laikomas draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką (1.15 p.). Iš 2005-10-10 išduoto draudimo liudijimo Nr. 0257226 matyti, kad draudžiamaisiais įvykiais šalys numatė žalą paciento sveikatai bei neturtinę žalą (b. l. 7). Iš byloje esančių AB „Lietuvos draudimas“ Bendrosios profesinės civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 059 VII dalies Asmens sveikatos priežiūros įstaigos (medicinos darbuotojų) profesinės civilinės atsakomybės draudimo sąlygų 4.1 punkto matyti, kad žalos trečiojo asmens sveikatai padarymas, draudėjui vykdant apdraustą profesinę veiklą, laikomas draudžiamuoju įvykiu, jei tenkinamos visos toliau nurodytos sąlygos: reikalavimas pateiktas per draudimo apsaugos laikotarpį ir draudikui apie jį pranešta per draudimo apsaugos laikotarpį arba išplėstinį pranešimo terminą (4.1.1 p.), žala padaryta draudimo teritorijoje (4.1.2 p.), draudėjas pagal galiojančius įstatymus atsako už žalą (4.1.3 p.), žala padaryta laikotarpiu nuo pradžios datos iki draudimo apsaugos laikotarpio pabaigos (4.1.4 p.). Atsakovė teigia, jog neįvykdyta 4.1.1 punkte numatyta sąlyga. Apeliantė nesutinka su tuo, jog šis terminas taikytinas tik tuo atveju, kai žala padaryta asmens sveikatai, o neturtinei žalai ne.

Kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, jog Taisyklių VII dalies 4.1 punktas nustato bet kokio draudžiamojo įvykio sudėtį, taip pat ir neturtinės žalos. Nustatyta, kad Asmens sveikatos priežiūros įstaigos profesinės civilinės atsakomybės draudimo sąlygų VII dalies 4 punkte „Draudiminis įvykis“ yra išdėstytos sąlygos, kurioms esant draudžiamuoju įvykiu pripažįstamas žalos trečiojo asmens sveikatai padarymas: „Žalos trečiojo asmens sveikatai padarymas, draudėjui vykdant apdraustą profesinę veiklą laikomas draudiminiu įvykiu, jeigu tenkinamos visos žemiau nurodytos sąlygos“ (b. l. 60). Šioje dalyje nėra nurodyta, jog tie punktai yra taikomi ir neturtinei žalai. Šiuo atveju atsakovė Taisyklėse šias sąlygas yra išskyrusi į atskirą skyrių. Toks išskyrimas suponuoja išvadą, kad remiantis 4 skyriuje išdėstytais punktais yra nustatomas draudžiamasis įvykis, kuris yra susijęs konkrečiai su žalos trečiojo asmens sveikatai padarymu. Visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad šis skyrius turi būti aiškinamas siaurai, o ne plečiamai, kaip nurodo apeliantė. Lingvistinis 4.1 dalies suformulavimas patvirtina tai, kad draudikas šiuo atveju sąlygas taiko tik konkrečiu atveju. Minėtų Taisyklių 4 skyriuje nėra nurodyta, jog „žalos padarymas“ laikomas draudžiamuoju įvykiu. Tokiu atveju būtų galima teigti, kad kalbama bendrai apie bet kokią žalą, t. y. turtinę ir neturtinę. Tačiau šiame skyriuje yra aiškiai nurodyta, jog sąlygos taikomos tik tuomet, kai žala padaroma trečiojo asmens sveikatai. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog tuo atveju, jei sąlygos yra neaiškios, jos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 str. 4 d.). Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas sutarties sąlygas, vadovavosi teismų praktika, kuria, pasak apeliantės, remtasi nepagrįstai, nes skiriasi bylų aplinkybės ir spręstini klausimai. Kolegija nesutinka su tokiu argumentu. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-11-29 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007, ir 2010-10-19 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2010. Pažymėtina, kad šiose bylose pateiktas bendras aiškinimas dėl draudimo sąlygų. Nurodyta, jog šalys dėl jų turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma jas sukonkretinti. Toks aiškinimas nebūtinai turi būti susijęs su bylos aplinkybėmis, tai bendro pobūdžio nuostata, kuria vadovaujamasi teismų praktikoje. Nesutiktina su apeliante, jog teismas nenurodė, kuri draudimo sutarties sąlyga yra nekonkreti. Kadangi ginčas kilo dėl minimų Taisyklių 4 dalies 4.1.1 p. aiškinimo, todėl akivaizdu, kad ši sąlyga, remiantis abiejų šalių šios sąlygos traktavimu, yra nekonkreti. Pirmosios instancijos teismas būtent dėl šios sąlygos ir pasisakė. Atsižvelgęs į CK 6.193 straipsnio 4 dalį bei į teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją aiškino ieškovės naudai.

Dėl draudimo sutarties pažeidimo

Apeliantė teigia, jog ieškovė neįvykdė Taisyklių I dalies 2.6.7 p. c papunkčio ir VII dalies 9.1.6 p. reikalavimo per 1 parą pranešti draudikui apie įvykį ir suteikti jam išsamią informaciją apie visas draudėjui žinomas tokio įvykio aplinkybes, o draudikui paprašius, per 3 darbo dienas raštu patvirtinti apie tokį įvykį bei užpildyti draudiko nustatytos formos dokumentus. Neįvykdė ir Taisyklių VII dalies 9.1.5 p. reikalavimo, t. y. nepranešė apie draudžiamąjį įvykį, jeigu dėl žalos atlyginimo pradedamas teisminis procesas.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad draudimo sutartis tarp šalių buvo sudaryta laikotarpiui nuo 2005-10-25 iki 2006-10-24 (b. l. 7–8). Neturtinė žala atsirado dėl vaiko mirties, kuris mirė 2006-06-29, t. y. draudimo laikotarpiu. Apeliantės teigimu, pareigą pranešti apie draudžiamąjį įvykį ieškovė turėjo mirus pacientui. Su tokia pozicija nesutiktina. Ginčas vyksta dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nors vaiko mirties dieną (2006-06-29) jau atsirado neturtinė žala ir vaiko tėvai nuo šio momento įgijo teisę reikalauti žalos atlyginimo, o žalą padaręs asmuo nuo šio momento tampa skolininku, tačiau ieškovė neturėjo jokių protingų galimybių numatyti, kad tai draudžiamasis įvykis. Ieškovei tikimybė mokėti neturtinės žalos atlyginimą atsirado tik mirusiojo tėvams pareiškus ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ne kiekvieno vaiko mirtis yra draudžiamasis įvykis. Draudimo sutartyje nėra nurodyta, jog kiekvienu atveju draudėjui supratus, jog galbūt ateityje kils draudžiamasis įvykis, reikia apie įvykį informuoti draudiką.

Pasak apeliantės, ieškovė žinojo, kad dėl paciento mirties 2006 m. Kauno VPK pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris nutrauktas nesant nusikaltimo sudėties, nes ieškovės buvo prašoma pateikti dokumentus. Nesutiktina su apeliante. Vien tai, kad policija reikalauja dokumentų, dar nesuponuoja išvados, kad ieškovė suprato, jog ateityje bus draudžiamasis įvykis. Be to, nagrinėjamu atveju pacientas mirė ne VšĮ „Klaipėdos vaikų ligoninė“, o VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikose, todėl ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas Kaune dėl K. V. gydymo teisingumo ir mirties priežasties. Duomenų, kad ieškovei buvo pareikšti kaltinimai, nėra.

Apeliantė taip pat nurodė, kad ieškovė žinojo apie tai, kad buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, tačiau ir tuomet ieškovė nepranešė apie įvykį. Nustatyta, kad LR SAM Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija 2010-08-05 priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugos VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikose bei VšĮ „Klaipėdos vaikų ligoninė“ K. V. buvo teiktos laiku, tinkamai ir kokybiškai, žalos K. V. sveikatai nepadaryta. Atmetė prašymą dėl žalos atlyginimo (civilinė byla Nr. 2-921-370/2011, t. 1, b. l. 43–46). Nesutiktina su apeliante, jog kreipimasis į LR SAM Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją buvo pagrindas informuoti draudimo kompaniją apie įvykį. Tokia pareiga pagal draudimo sutartį atsirado tuomet, kai dėl žalos atlyginimo pradedamas teisminis procesas, o ne kreipimasis į komisiją (9.1.5 p.).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą mirusiojo tėvai kreipėsi 2010-09-29. Ieškovei apie tai pranešta teismo pranešimu 2010-10-01 (civilinė byla Nr. 2-921-370/2011, t. 1, b. l. 54). Atsakovei apie prašomą priteisti žalos atlyginimą iš ieškovės tapo žinoma gavus ieškinį (2011-02-07) dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuriame atsakove buvo patraukta VšĮ „Klaipėdos vaikų ligoninė“. Sutiktina su apeliante, jog ieškovė apie tai turėjo informuoti tik gavusi ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl buvo pažeistas Taisyklių VII dalies 9.1.5 punkto reikalavimas. Tačiau šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad būtina taikyti CK 6.1012 straipsnio 2 dalies bei Draudimo įstatymo 96 straipsnio 8 dalies nuostatas. Lietuvos draudimo teisės doktrinoje vertinama, kad kai draudėjas apie draudžiamąjį įvykį praneša pavėluotai dėl neatsargumo, nustatant draudimo išmokos dydį vadovautinasi principu, kad draudimo išmoka turi būti tokia, kokia ji būtų apie draudžiamąjį įvykį pranešus laiku. Draudimo išmoka gali būti sumažinta ta dalimi, kuria padidėjo draudžiamojo įvykio nulemta žala, ir tik tada, kai draudikas įrodo, kad laiku sužinojęs apie draudžiamąjį įvykį būtų ėmęsis priemonių, kurios būtų padėjusios išvengti žalos padidėjimo. Tuo atveju, kai nepranešimas neturi įtakos draudiko pareigai mokėti draudimo išmoką, draudikas neturi teisės atsisakyti mokėti arba sumažinti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2013). Nagrinėjamu atveju duomenų, kad ieškovė nepranešė apie draudžiamąjį įvykį tyčia, siekdama sąmoningai suklaidinti atsakovę apie žalos dydį, apsunkinti pareigą ištirti draudžiamojo įvykio aplinkybes, nėra. Nesutiktina su apeliante, jog pavėluotas pranešimas jai turėjo neigiamos įtakos. Atsakovė neigiamą įtaką sieja su jų vykdoma veikla, t. y. netinkamas pranešimas sutrikdo jų skaičiavimus. Pažymėtina, kad, pagal nurodytą aiškinimą, draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti tik tuo atveju, jeigu įrodo, kad dėl to buvo patirta didesnė žala dėl draudžiamojo įvykio, nei būtų buvusi laiku apie draudžiamąjį įvykį pranešus draudikui. Atsakovės techninės galimybės išmokėti draudimo išmoką nėra susijusios su žalos, atsiradusios dėl draudžiamojo įvykio, dydžiu. Be to, neturtinės žalos dydis yra vertinamojo pobūdžio ir kiekvienos bylos kontekste jį nustato teismas. Atsakovė turėjo visas galimybes teikti paaiškinimus, įrodymus dėl žalos dydžio, savarankiškai tirti įvykį, susijusį su neturtine žala, – civilinėje byloje dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovė buvo patraukta trečiuoju asmeniu. Apeliantės argumentai, jog patraukimas į bylą trečiuoju asmeniu nesuteikia galimybės tirti įvykio, yra visiškai nepagrįsti. Trečiasis asmuo turi tokias pačias teises ir pareigas kaip ir kitos bylos šalys (CPK 47 str. 2 d.). Tai, kad trečiasis asmuo byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš ieškovės buvo neaktyvus, nereiškia, kad neturėjo galimybės naudotis savo visomis procesinėmis teisėmis. Šiuo atveju atsakovė nenurodė jokių argumentų, kad pavėluotas pranešimas turėjo įtakos neturtinės žalos dydžiui (CPK 178 str.).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju kolegija sutinka su visais pirmosios instancijos teismo motyvais, jų nekartodama mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindų jo keisti ar naikinti. Esant nurodytoms aplinkybėms sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–330 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.