- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-08-09
- Bylos Nr.
- eA-2112-624/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06149-2023-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas, byla nutraukta
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pirm.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. K. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 23S1289 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) išsiųsti M. K. iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, nes pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Sprendimas Nr. 1 susijęs su pareiškėjo 2023 m. kovo 22 d. skundu, pateiktu Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl apskųstų Migracijos departamento sprendimų t. y.: 2023 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. 23S24370, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas Nr. 2); ir 2023 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. 23S26594, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvą 60 mėnesių (t. y. 5 metus, skaičiuojant nuo 2023 m. kovo 12 d.), įtraukiant į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), 36 mėnesius (t. y. 3 metus, skaičiuojant nuo 2023 m. kovo 12 d.) (toliau – ir Sprendimas Nr. 3). Pareiškėjas taip pat apskundė teismui Migracijos departamento 2023 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 23SD5794, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą (toliau – ir Sprendimas Nr. 4).
2.2. Migracijos departamento priimtą sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos jis sužinojo 2023 m. gegužės 3 d. ryte iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pareigūnų, atvykusių vykdyti Sprendimą Nr. 1 į pareiškėjo nuomojamą butą Vilniuje. VSAT pareigūnas sulaikė pareiškėją ne ilgiau kaip 48 valandoms, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymu dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 1 dalies 5 punktu (kai priimamas sprendimas išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos), 2 dalimi (jeigu užsienietis trukdo vykdyti sprendimą, gali pasislėpti, vengdamas išsiuntimo) ir 5 dalimi (aplinkybių, kurios turi būti vertinamos sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, sąrašas). VSAT sprendimas sulaikyti pareiškėją pagrįstas iš Migracijos departamento gautais dokumentais (Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. vasario 20 d. raštu Nr. 18-1786 (toliau – ir Išvada), Migracijos departamento 2023 m. kovo 12 d. Sprendimu Nr. 3 uždrausti pareiškėjui 5 metus atvykti į Lietuvą ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams, taip pat 2023 m. gegužės 19 d. sprendimu išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos. VSAT pareigūnai sulaikytą pareiškėją nuvežė į Medininkų pasienio kontrolės punktą, kur jis 2023 m. gegužės 3 d. pateikė prieglobsčio prašymą. Nuo 2023 m. gegužės 4 d. pareiškėjas turi prieglobsčio prašytojo statusą.
Šalies argumentai
2.3. VSAT Migracijos valdyba 2023 m. gegužės 4 d. teikimu Nr. 21-14-856 kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmus dėl pareiškėjo sulaikymo iki 2023 m. rugpjūčio 3 d., bet ne ilgiau, kol bus priimtas sprendimas dėl užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmuose 2023 m. gegužės 4 d. posėdyje teismas, išnagrinėjęs VSAT Migracijos valdybos teikimą, nenustatė pagrindo sulaikyti pareiškėją.
2.4. Skundžiamas Sprendimas Nr. 1 yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas netinkamai pritaikius ir pažeidus Įstatymo normas, nenustačius objektyvaus jų taikymo faktinio pagrindo, remiantis vien tik Valstybės saugumo departamento spėjimais ir prielaidomis paremtu vertinimu, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, taip pat tikrovės neatitinkančiais teiginiais dėl jo šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Sprendime Nr. 1, kaip ir Sprendimuose Nr. 2, Nr. 3, atsakovas pacitavo dalį VSD Išvados, t. y. VSD vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi pareiškėjas Migracijos departamento klausimyne pateikė informaciją, kad 1995-2000 m. laikotarpiu jis studijavo karinės inžinerijos akademijoje, o baigęs studijas pagal paskyrimą 2000-2002 m. dirbo kariniame dalinyje darbų vykdytoju.
3. Pareiškėjas 2023 m. birželio 7 d. teikdamas teismui nuomonę dėl bylos nutraukimo teismui nurodė, jog atsakovas priimdamas 2023 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 23S67873 pripažinti netekusiu galios Migracijos departamento 2023 m. balandžio 19 d. Sprendimą Nr. 1 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, nepripažino, jog VSD Išvada negalėjo būti pakankamas pagrindas taikyti Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Pareiškėjo manymu, atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, gali dar kartą panaudoti VSD Išvadą prieš pareiškėją. Nurodė, kad nesant teisinio tikrumo, kad atsakovas (pareiškėjui nepalankaus sprendimo išnagrinėjus prašymą dėl prieglobsčio suteikimo) nepripažins netekusiu galios 2023 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. 23S67873 (tokiu atveju vėl imtų galioti Sprendimas Nr. 1 dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos). Dėl to pareiškėjas ir toliau siekia teisminės gynybos, kad teismas nagrinėdamas ginčą dėl atsakovo Sprendimo Nr. 1, įvertintų, ar minėta VSD Išvada galėjo būti pagrindas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.
Atsiliepimas
4. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė bylą nutraukti tuo pagrindu, kad Sprendimas Nr. 1 pripažintas negaliojančiu.
5. Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 23S67873 nusprendė pripažinti netekusiu galios Migracijos departamento Sprendimą Nr. 1 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, nes pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą. 2023 m. gegužės 3 d. vykdant minėtą Migracijos departamento sprendimą išsiųsti pareiškėją į Rusijos Federacija, Vilniaus pasienio rinktinės Padvarionių pasienio užkardos Medininkų pasienio kontrolės punkte pareiškėjas VSAT pareigūnams pateikė prieglobsčio prašymą, kurį Migracijos departamentas priėmė 2023 m. gegužės 4 d., Migracijos departamento 2023 m. gegužės 19 d. sprendimas Nr. 23S51289 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos yra pripažintas negaliojančiu.
Atsiliepimas
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
7. VSD nurodė, kad skundžiamas Sprendimas Nr. 1 priimtas pagal institucijos kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir jo ryšius, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
9. Teismas nustatė, kad teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl kitų susijusių Migracijos departamento priimtų sprendimų dėl jo kaip užsieniečio statuso ir buvimo Lietuvoje, t. y. Migracijos departamento 2023 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. 4, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą; Sprendimo Nr. 2, kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; Sprendimo Nr. 3, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius. Teismas 2023 m. gegužės 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-7090-1114/2023 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03740-2023-4) pareiškėjo skundą tenkino, panaikino minėtus Migracijos departamento sprendimus. Sprendimas Nr. 1 yra apskųstas apeliaciniu skundu ir perduotas nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Byla apeliacine tvarka dar neišnagrinėta.
10. Migracijos departamento Sprendimas Nr. 1 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į jo kilmės valstybę – Rusijos Federaciją Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu (jeigu užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai) Migracijos departamento 2023 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 23S67873 pripažintas netekusiu galios, nes pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą. Byloje nustatyta, jog atsižvelgus į tai, kad 2023 m. gegužės 3 d. vykdant Migracijos departamento sprendimą išsiųsti užsienietį į Rusijos Federaciją, Vilniaus pasienio rinktinės Padvarionių pasienio užkardos Medininkų pasienio kontrolės punkte pareiškėjas VSAT pareigūnams pateikė prieglobsčio prašymą, kurį Migracijos departamentas priėmė 2023 m. gegužės 4 d., Migracijos departamento Sprendimas Nr.1 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos 2023 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 23S67873 yra pripažintas negaliojančiu.
11. Teismas vertino, kad nors pareiškėjas skundo padavimo metu (2023 m. gegužės 8 d.) turėjo procesinę ir materialinę teisę kreiptis į teismą dėl jam teisines pasekmes sukeliančio sprendimo panaikinimo, tačiau 2023 m. gegužės 15 d. atsakovui priėmus sprendimą, pripažįstantį negaliojančiu ginčytą sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, byloje išnyko ginčo objektas, ir pareiškėjo pateikto reikalavimo nagrinėjimas nesukeltų jam tiesioginių teisinių pasekmių, t. y., pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų.
12. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas yra pateikęs prieglobsčio prašymą, todėl, atsižvelgiant į 2023 m. gegužės 15 d. atsakovo sprendimą Nr. 23S67873, jam nekyla grėsmė būti išsiųstam į Rusijos Federaciją būtent ginčijamo Sprendimo Nr. 1 pagrindu.
13. Įvertinęs Sprendimo Nr. 1 turinį, teismas darė išvadą, kad šis sprendimas (paties Departamento pripažintas negaliojančiu) pareiškėjui nesukelia neigiamo poveikio, kuris lemtų pareiškėjo teisių ar pareigų atsiradimą, pasikeitimą arba išnykimą (pasibaigimą), t. y. šiuo aspektu sukeltų pareiškėjui apibrėžtas materialines teisines pasekmes. Todėl įvertinus, kad materialinių teisinių prielaidų ginti pareiškėjo pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nagrinėjamu atveju nenustatyta, o vien tik faktų, susijusių su teisinių pasekmių nebesukeliančių administracinių aktų (ne)teisėtumu, konstatavimas būtų nesuderinamas su realios ir veiksmingos teisminės gynybos užtikrinimu, pareiškėjo skundas atmestinas.
14. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas pripažino, jog Migracijos departamento Sprendimas Nr. 1, kuris pripažintas netekusiu galios, nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, taigi, išnyko ginčo dalykas ir pareiškėjo reikalavimo išnagrinėjimas bei teismo sprendimas vertinant pripažintą negaliojančiu administracinį aktą negali pakeisti tarp šalių susiklosčiusio materialinio teisinio santykio.
15. Tai, jog išnykus ginčo dalykui skundo reikalavimas yra atmestinas, o su šiuo reikalavimu susijusių argumentų bei motyvų vertinimas teisiškai yra nereikšmingas, ne kartą pažymėta ir teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1450/2008, 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2130-662/2016, 2019 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI-1855-331/2019, 2020 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-405-502/2020 ir kt.). Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundą teismas atmetė kaip nepagrįstą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
III.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas prašo atlyginti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas.
17. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
17.1. Teismo vertinimas, kad byloje išnyko ginčo dalykas, yra nepagrįsta teismo nuomonė, kuri neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Pareiškėjas šioje byloje motyvuotai prašė teisminės gynybos ir Sprendimo Nr. 1 teisėtumo bei pagrįstumo patikros ir po to, kai atsakovas priėmė 2023 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 23S67873, nes šiuo administraciniu aktu atsakovas pripažino netekusiu galios Sprendimą Nr. 1 ne dėl to, kad pripažino tas aplinkybes, kuriomis pareiškėjas savo skunde grindė Sprendimo Nr. 1 nepagrįstumą ir neteisėtumą, o dėl tokios aplinkybės, kuri nėra susijusi su Sprendimo 1 priėmimu. Kadangi Sprendimas Nr. 1 galiojo beveik mėnesį ir pareiškėjas patyrė jo vykdymo materialiąsias teisines pasekmes, pareiškėjas siekė, kad teismas iš esmės įvertintų, ar VSD 2023 m. vasario 20 d. pažyma Nr.18-1786 atsakovui galėjo būti pagrindas priimti Sprendimą Nr. 1 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.
17.2. Aplinkybė, kad atsakovas 2023 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 23S67873 sprendimu pripažino netekusiu galios Sprendimą Nr. 1, teismui negalėjo būti teisinė ar faktinė kliūtis atlikti Sprendimo Nr. 1 teisėtumo ir pagrįstumo vertinimą laiko aspektu, t. y. ar jis buvo pagrįstas ir teisėtas priėmimo dieną, ar atsakovas šiuo administraciniu aktu pagrįstai ir teisėtai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. ABTĮ 88 straipsnio 4 punktas suteikia teismui teisę išspręsti ginčą kitu įstatymų nustatytu būdu.
Žemesnės instancijos teismas
17.3. Teismo sprendime nėra motyvų kokiu tikslu teismas pacitavo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 16 straipsnį, nes šio įstatymo straipsnio atitinkamos nuostatos ryšys su 2023 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 23S67873 neanalizuojamas. VAĮ 16 straipsnyje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto: 1) neteisėtą administracinį sprendimą; 2) teisėtą administracinį sprendimą, jeigu administracinio sprendimo pripažinimas netekusiu galios yra leidžiamas pagal kitus įstatymus arba jeigu administracinis sprendimas yra sąlyginis ir per nustatytą laikotarpį asmuo nustatytų sąlygų neįvykdo. 2023 m. gegužės 15 d. sprendime Nr. 23S67873 jo priėmimo teisiniu pagrindu nurodytas VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas, numatantis neteisėto administracinio sprendimo pripažinimą negaliojančiu, faktiniu pagrindu nurodyta faktinė aplinkybė, jog vykdant Sprendimą Nr. 1, pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą. Pagal 2023 m. gegužės 15 d. sprendime Nr. 23S67873 nurodytą jo priėmimo teisinį pagrindą (VAĮ 16 str.1 d.1 p.) tai reikštų, kad atsakovas Sprendimą Nr. 1 dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pripažįsta netekusiu galios kaip neteisėtą. Tokiu atveju teismas pareiškėjo skundą turėjo pripažinti pagrįstu, o ne priešingai.
17.4. Sulaikymas ir pradėta vykdyti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūra pareiškėjui sukėlė ne tik labai didelį stresą, bet ir realią grėsmę būti išsiųstam į Rusijos Federaciją, kur pareiškėjui kyla reali grėsmė būti suimtam ir nuteistam už nelojalias režimui pažiūras. Pareiškėjas dėl nurodytos priežasties stresinėje situacijoje yra iki šiol ir nežinia kiek tai užsitęs. Prieglobsčio prašytojo statusas pareiškėjui galios ne ilgiau kaip iki 2023 m. rugpjūčio 4 d. Pareiškėjas galėtų pasijusti saugus tik tuo atveju, jei Migracijos departamentas patenkintų prieglobsčio prašymą, arba galutinis rezultatas administracinėje byloje Nr.eI2-7090-1114/2023 (teisminio proceso Nr.3-61-3-03740-2023-4) liktų palankus pareiškėjui – jis gautų Migracijos departamento leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Žemesnės instancijos teismas
17.5. Teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyta teismo nuomonė dėl Sprendimo Nr. 1 pasekmių nėra nuosekli ir vienareikšmė. Vienoje pastraipoje teismas nurodo, kad išnyko ginčo objektas, todėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Sprendimą Nr. 1 nagrinėjimas nesukeltų jam tiesioginių pasekmių. Toks teismo svarstymas pareiškėjui suteikia pagrindą teigti, kad teismas pripažįsta, jog pareiškėjo reikalavimo nagrinėjimas galimai jam sukeltų netiesiogines pasekmes. Kitoje pastraipoje teismas dėl Sprendimo Nr. 1 tiesioginių (ar netiesioginių) pasekmių nebepasisako, o pateikia vertinimą, kad jis yra pripažintas netekusiu galios ir pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių.
17.6. Teismas turėjo pagrindą sustabdyti nagrinėjamą bylą (ABTĮ 100 str. 1 d. 3 p.), kol įsiteisės administracinėje byloje Nr. eI2-7090-1114/2023 (teisminio proceso Nr.3-61-3-03740-2023-4) teismo priimtas sprendimas, turintis prejudicinę reikšmę, taip pat privalėjo atsižvelgti į minėtą įsiteisėjusį prejudicinę reikšmę turintį teismo sprendimą.
17.7. Įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad užsieniečiai Lietuvos Respublikoje turi tas pačias teises ir laisves, kurias numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir Europos Sąjungos teisės aktai. Teismas šiuo atveju pareiškėjui neužtikrino teisės į teisingą teismą ir teisingą teismo procesą ypač jam jautriu klausimu, kai formalios VSD Išvados pagrindu atsakovo Sprendimu Nr. 1 pareiškėją buvo bandoma išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį, kur kyla reali grėsmė pareiškėjo laisvei, sveikatai, galbūt ir gyvybei. Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra jokių motyvų, pagrindžiančių ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto taikymą ir bylos baigiamojo akto rezoliucinėje dalyje suformuotą išvadą pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
17.8. Teismo sprendime nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota taikant ABTĮ 5 straipsnį, šiai administracinei bylai neaktuali. Teismo sprendime nurodyti precedentai nei teisės nei fakto požiūriu net nepanašūs į ginčo šioje byloje atvejį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 teismo aiškinimas, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, yra pateiktas dėl Viešųjų pirkimų tarnybos procedūrinio dokumento (vertinimo išvados), nurodant, kad ši išvada nesukuria teisinių pasekmių ir gali būti tik pagrindas priimti sprendimą. Nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys (Nr. A7-121/2004, Nr. AS525-540-2008, Nr. AS146-391/2009) yra apibendrintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos biuletenyje tame kontekste, kad ne visų viešojo administravimo subjektų priimtų įvairaus pobūdžio aktų teisėtumas gali būti tikrinamas administraciniame teisme (nenagrinėtinais teismų pripažinti: uždarbio pažymos patikrinimo prieš skiriant pensiją aktas; vykdomos statybos patikrinimo pažyma; policijos pareigūnės pažyma apie prevencinį pokalbį su pažeidėju).
Atsiliepimas
18. Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.
19. Migracijos departamentas nurodo, kad:
19.1. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas iš esmės siekia, kad būtų panaikinta VSD Išvada, kurios pagrindu buvo priimti visi su pareiškėju susiję sprendimai. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai ir motyvai yra nepagrįsti. Pirmiausiai, pareiškėjas skundė Migracijos departamento Sprendimą Nr. 1, kuris Migracijos departamento 2023 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 23S67873 buvo pripažintas negaliojančiu. Taigi Sprendimu Nr. 1 numatytas pareiškėjo išsiuntimas nevykdytinas. Pirmosios instancijos teismas šią situaciją įvertino ir argumentuotai nurodė, kad skundo padavimo metu pareiškėjas turėjo procesinę ir materialinę teisę kreiptis į teismą dėl jam teisines pasekmes sukeliančio sprendimo panaikinimo, tačiau 2023 m. gegužės 15 d. atsakovui priėmus sprendimą, pripažįstantį negaliojančiu ginčytą Sprendimą Nr. 1 dėl pareiškėjo išsiuntimo, byloje išnyko ginčo objektas, ir pareiškėjo pateikto reikalavimo nagrinėjimas nesukeltų jam tiesioginių teisinių pasekmių, t. y. nėra išsiunčiamas. Antra, nors pareiškėjas šiame skunde ir nesutinka su Migracijos departamento 2023 m. gegužės 15 d. sprendime Nr. 23S67873 nurodytais argumentais ir motyvais, tačiau jų neskundė ir nekvestionavo, taip iš esmės sutikdamas su Migracijos departamento su nurodytu sprendimu, t. y. Sprendimo Nr. 1 pripažinimu negaliojančiu.
19.2. Nepanaikinus vieno sprendimo, kuriuo pripažįstamas kitas sprendimas negaliojančiu ginčo dalykas (objektas) negrįžta į tą pačią poziciją dėl kurio ir kilo teisinės pasekmės (išsiuntimas) pareiškėjui.
Žemesnės instancijos teismas
19.3. Pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime pagrįstai nurodė, kad iš LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl kitų susijusių Migracijos departamento priimtų sprendimų dėl jo kaip užsieniečio statuso ir buvimo Lietuvoje ir 2023 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. eI2-7090-1114/2023 skundą tenkino. Nei Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime eI2-7090-1114/2023, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 4 d. nutartyje eA-1959-1188/2023 nėra argumentų, kad 2023 m. vasario 15 d. Išvada būtų naikintina ar tai, kad Migracijos departamentas priimdamas sprendimą negalėjo vadovautis minėta VSD Išvada. Iš teismų sprendimų matyti, kad VSD Išvadoje nurodytą išvadą apie pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui vertino kaip nepakankamą įvertinus pareiškėjo teisme pateiktus duomenis ir kitus įrodymus. Taigi pareiškėjo skunde nurodomos baimės dėl galimai vėl panaudotos VSD Išvados yra nepagrįstos.
19.3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas. Nesutiktina su pareiškėjo argumentais, kad teismas pateikė ne aktualią teismų praktiką, nes minėtuose sprendimuose pagrindas buvo būtent institucijų priimtų sprendimų negaliojimas, t. y., sprendimai nebesukūrė jokių teisinių pasekmių, kaip jų nesukurtų teismo sprendimas, kurio šis administracinis aktas revizuojamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1450/2008, 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2130-662/2016, 2019 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI-1855-331/2019, 2020 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-405-502/2020 ir kt.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
4. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 1, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, teisėtumo ir pagrįstumo.
5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad atsakovas 2023 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 23S6787 pripažino netekusiu galios Sprendimą Nr. 1, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, konstatavo, kad byloje išnyko ginčo objektas, ir pareiškėjo skundą atmetė. Teismas, be kita ko, pabrėžė, kad vien tik faktų, susijusių su teisinių pasekmių nebesukeliančio administracinio aktų teisėtumu / neteisėtumu, konstatavimas, būtų nesuderinamas su realios ir veiksmingos teisminės gynybos užtikrinimu.
6. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad vykdant Sprendimo Nr. 1 teisėtumo ir pagrįstumo teisminė peržiūrą, turėjo būti įvertinta, ar pagrįstai atstovas rėmėsi VSD Išvada priimdamas Sprendimą Nr. 1. Pareiškėjo vertinimu Sprendimas Nr. 1 vėl galėtų pareiškėjui sukelti teisinius padarinius, jei išnagrinėjus jo prieglobsčio prašymą, jis būtų netenkintas ir pareiškėjas nuspręstų panaikinti 2023 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 23S67873 dėl Sprendimo Nr. 1 pripažinimo negaliojančiu, t. y. Sprendimas Nr. 1 galiotų toliau ir pareiškėjas jo pagrindu turėtų būti išsiunčiamas į Rusijos Federaciją.
7. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą: įstatymų leidėjas, detalizuodamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą asmens, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, šios teisės realizavimą administracinių ginčų srityje, įtvirtino ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Administraciniai teismai ir šių teismų teisėjai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013 kt.).
8. Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamento 2023 m. balandžio 19 d. Sprendimas Nr. 1, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, jau po pareiškėjo pasikreipimo į teismą dėl jo panaikinimo paties Migracijos departamento 2023 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 23S6787 buvo pripažintas netekusiu galios, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje priimtame skunde pareikštą reikalavimą bei ABTĮ 88 straipsnio nuostatas dėl sprendimų rūšių, pagrįstai konstatavo, kad ginčo dalykas išnyko, tačiau, pareiškėjui neatsisakius skundo, turėjo ne atmesti pareiškėjo skundą, o administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 p.), kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Pažymėtina, kad procesinis sprendimas atmesti skundą priimamas, jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011 kt.), ko šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti: išnyko ne pasikreipusio teisminės gynybos asmens materialioji reikalavimo teisė, o pats ginčo dalykas (ginčijamas administracinis aktas panaikintas jį priėmusio subjekto).
9. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas, atsakovui pasinaikinimus byloje ginčijamą administracinį aktą, turėjo vykdyti jo teisėtumo patikrą, nėra pagrįsti: nebegaliojant byloje ginčijamam administraciniam aktui, teismas, atsižvelgdamas į ABTĮ 88 straipsnio nuostatas dėl sprendimo rūšių, tenkinti skundo pareikšto reikalavimo negalėtų, o vien tik faktų, susijusių su teisinių pasekmių nebesukeliančio administracinio akto teisėtumu / neteisėtumu, konstatavimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo minimo turinio VSD Išvada įvertinta administracinėje byloje, kurios procesas baigtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023; argumentai, kad, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo, byloje ginčijamas sprendimas galėtų sukelti teisines pasekmes, nepagrįsti: teiginiai, kad Migracijos departamentas ateityje gali pasinaikinti 2023 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 23S67873 dėl Sprendimo Nr. 1 pripažinimo negaliojančiu, dėl ko Sprendimas Nr. 1 galiotų toliau ir pareiškėjas jo pagrindu turėtų būti išsiunčiamas į Rusijos Federaciją, yra akivaizdžiai išgalvoti ir neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo; teismas, vykdydamas teisingumą, neatlieka ir iš esmės negali perimti viešojo administravimo funkcijų bei išspręsti klausimą, kurį pagal kompetenciją priklauso nagrinėti viešojo administravimo institucijai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146- 603/2009; 2012 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-647/2012).
10. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją). EŽTT praktikoje pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1520-662/2020; ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti šalių procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo motyvai neturi esminės teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
11. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas, o administracinė byla – nutrauktina (ABTĮ 103 str. 1 p.).
12. Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jo apeliacinio skundo netenkinus, bylinėjimosi išlaidos jam neatlygintinos (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.
Nutartis neskundžiama.