- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-04-24
- Bylos Nr.
- eI2-8884-780/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00614-2025-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Grauželis, Ramūnas Šarka, Asta Vailionė
- Pareiškėjas
- M. F. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.3.1Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
- 8.7Kiti su užsieniečių teisine padėtimi susiję klausimai
- 55.1.1Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos (pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Vailionės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. F. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. F. A. patikslintu skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025-01-30 sprendimą Nr. 25S31152 dėl jo leidimo laikinai gyventi Nr. 760373779, galiojusio iki 2026 m. liepos 30 d., panaikinimo (toliau – Sprendimas).
Pareiškėjas patikslintame skunde nurodo, kad jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2026-07-30 dienos UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Migracijos departamento duomenimis, Bendrovė darbo sutartį su Pareiškėju nutraukė ir nemokėjo reikiamo atlyginimo, kurį įsipareigojo mokėti pagal pateiktą tarpininkavimo raštą ir pasirašytą darbo sutartį. Pareiškėjas neturėdamas teisinių žinių nesuprato situacijos, kad jis gali būti neįdarbintas ar atleistas. To pasėkoje buvo priimtas 2025-01-30 sprendimas Nr. 25S31152 panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760373779, galiojantį iki 2026-07-30 (toliau tekste – Sprendimas).
Sprendimas priimtas, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimas priimtas per griežtas. Jis negavo jokios informacijos, kodėl ir kokiu pagrindu jo darbo sutartis buvo panaikinta. Jam nežinant darbdavys nutraukė darbo sutartį ir mokėjo per mažą atlyginimą (nei nurodyta Tarpininkavimo rašte), o pareiškėjas iki ginčijamo Sprendimo nespėjo pateikti dokumentų dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo pas naują darbdavį, todėl siekia likti ir gyventi bei dirbti Lietuvoje legaliai. Tai įrodo faktą, kad Pareiškėjas nepiktnaudžiauja įstatymo normomis ir siekia įsitvirtinti Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas pažymi, kad teikia įrodymą, kad jo kvalifikacija atitiko darbdavio keliamus reikalavimus, tačiau darbdavys nurodė, kad darbuotojas reikalavimų neatitinka, nors pagal tarpininkavimo raštą turėjo įdarbinti darbuotoją ne mažiau kaip 6 mėnesių laikotarpiui. Pareiškėjas buvo atleistas nepagrįstai.
Vykdamas į Lietuvą pareiškėjas tikėjo, kad vyksta į teisinę valstybe, kur aiškus ir tinkamas imigrantams teisinis reglamentavimas, kad Lietuvoje neatsiejami teisinės valstybės principai, yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas, kad Lietuvos Respublikos valstybė laikysis prisiimtų įsipareigojimų prieš užsieniečius, o užsieniečių įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos pagal galiojančius teisės aktus.
Dėl Bendrovės kaltės pareiškėjui buvo priimtas Sprendimas, apie Bendrovės netinkamus įsipareigojimų vykdymus pareiškėjas sužinojo tik gavęs Sprendimą. Pareiškėjas negavo mokėjimų iš Bendrovės, o po tam tikro laiko paaiškėjo, kad pareiškėjo darbo sutartis buvo dar ir nutraukta ir / arba nesudaryta. Atsakovas Sprendimą priėmė nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs. Sprendimo pažeidimai gali būti ištaisyti teisme.
Šalies argumentai
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodo, jog pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas 2024-07-30 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).
Migracijos departamento duomenimis, UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrovė), tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties su pareiškėju nesudarė, ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas šiuo metu nedirba. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas dirbti, tačiau darbo sutartis nesudaryta, konstatuotina, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Todėl Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė 2025-01-30 sprendimą Nr. 25S31152 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p. numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.
Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos priimant ginčijamą sprendimą aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjo darbo sutarties nesudarymo.
Pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Bendrovei nesudarius darbo sutarties su pareiškėju, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas turėjo kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Žemesnės instancijos teismas
Atmestini pareiškėjo argumentai, jog Migracijos departamentas turėjo kreiptis į pareiškėją, aiškintis susidariusią situaciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016; 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022).
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir minėtą teisinį reguliavimą, Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo sprendimo nepriimti.
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025-01-30 sprendimo Nr. 25S31152 panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760373779, tuo pagrindu, kad: duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; darbo sutartis su juo nesudaryta (toliau - Sprendimas).
Leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindai reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnyje.
Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p.).
Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka, be kita ko, šias sąlygas: pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui (a papunktis); pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu (b papunktis); Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus (c papunktis). Pagal Įstatymo 44 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ir nėra išnaudota kvota).
Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus nustato Įstatymo 50 straipsnis.
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi panaikinamas, be kita ko, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
Faktinės aplinkybės
Pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrovė) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi (toliau – Prašymas).
UAB (duomenys neskelbtini)Tarpininkavimo rašte Nr. 0230621-114085 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas) nurodė, kad numatoma pareiškėją įdarbinti ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p., išdavė 2024-07-30 leidimą laikinai gyventi Nr. 760318757, galiojantį iki 2025-12-18 (toliau - Leidimas).
Bendrovė, vadovaudamasi Įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 2024-09-23 pranešimu Nr. 2409-PRNŠ-4527 pranešė Migracijos departamentui, kad užsienietis M. F. A. neįdarbintas, neatitiko keliamų darbdavio reikalavimų (toliau – Pranešimas).
Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, 2025-01-30 patikrino Sodros informacinėje sistemoje esančius duomenis ir nustatė, kad įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyveni išdavimo, darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė, jokiose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas nedirba.
Dėl skundžiamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo
Teismas, atsižvelgdamas į ankščiau aptartą teisinį reglamentavimą, pažymi, kad pareiškėjas po Leidimo išdavimo turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus.
Pažymėtina, kad minėtus reikalavimus pareiškėjas turėjo atitikti ne tik Prašymo pateikimo metu, bet ir viso Leidimo galiojimo metu. Išimčių, kad tam tikrą laiką užsienietis gali neatitikti (nevykdyti) sąlygų, pagal kurias išduotas Leidimas, Įstatymas nenumato. Tą yra išaiškinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris pabrėžia, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr. LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023; LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022).
Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad Leidimo galiojimo laikotarpiu, iki jo panaikinimo, buvo sudaręs darbo sutartį su Bendrove ir bent kurį laiką dirbo. Priešingai, pareiškėjas neginčija fakto, kad darbo sutarties Bendrovė su juo nesudarė, o pastaroji pati pranešė Migracijos departamentui, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje.
Pastebėtina ir tai, kad pagal Įstatymo 62 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus (kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidaujantis pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, pateikia Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją). Atitinkamai, pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
Minėto teisinio reglamentavimo sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas turėjo pareigą įsidarbinti pas tą darbdavį ir tų darbo funkcijų vykdymui, kurios buvo nurodytos Tarpininkavimo rašte, t. y. turėjo įsidarbinti Bendrovėje. Jeigu, kaip nurodo pareiškėjas, Bendrovė atsisakė jį įdarbinti, tai pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį jis turėjo pareigą gauti naują leidimą laikinai gyventi dėl pasikeitusių aplinkybių, lėmusių Leidimo išdavimo pagrindą, t. y. gauti leidimą laikinai gyventi dirbant pas kitą darbdavį ar leidimą gauti kitu Įstatyme numatytu pagrindu. Tačiau Sprendimo priėmimo metu su pareiškėju nebuvo sudaryta nei darbo sutartis dirbti Bendrovėje pagal jo Prašyme ir Tarpininkavimo rašte nurodytas sąlygas, nei pareiškėjas buvo gavęs naują leidimą laikinai gyventi pasikeitus aplinkybėms, nulėmusioms Leidimo išdavimo pagrindą. Todėl Sprendimo priėmimo metu pareiškėjo buvimas Lietuvoje laikomas neatitinkančiu Leidimo išdavimo sąlygų ir Įstatymo reikalavimų, t. y. neteisėtu.
Teismas konstatuoja, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje, privalėjo taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą ir panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą.
Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad darbo sutarties Bendrovė su juo nesudarė ne dėl jo kaltės ir aplinkybė, kad jis tam negalėjo padaryti įtakos nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Sprendimą, nes, viena vertus, Įstatymas nenumato, kad darbo sutarties nesudarymas yra pagrindas panaikinti Leidimą tik tuo atveju, jeigu ji nesudaryta dėl užsieniečio kaltės, o kita vertus, darbo sutarties nesudarymo priežastys nepaneigia fakto, kad darbo sutartis nesudaryta. Darbo sutarties nesudarymo faktas savaime yra pagrindas panaikinti Leidimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, nes Įstatymas neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis užsieniečių ir jų darbdavių darbo santykių niuansus, jų tarpusavio pareigų vienas kitam vykdymą ir jų teisių pažeidimus darbo santykiuose.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinant analogiškus užsieniečio argumentus, jog priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ginčo faktinių aplinkybių bei darbdavio kaltės, t. y. priežasčių, dėl kurių buvo nutraukti darbo santykiai su pareiškėju, yra išaiškinta, jog byloje nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, asmenų kaltės klausimas neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024-08-21 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024; 2024-10-23 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2409-624/2024).
Taigi, pareiškėjo argumentai, kad darbo sutartis su Bendrove nebuvo sudaryta dėl Bendrovės veiksmų ir kaltės nepaneigia nei fakto, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo reikalavimų, pagal kuriuos jis gavo Leidimą, nei egzistuojančio pagrindo panaikinti Leidimą, numatyto Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Todėl vien tik šio pagrindo pakanka Leidimui panaikinti ir teismas neturi pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą.
Teismo vertinimu, ginčijamam Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų (Sodros duomenų, kad pareiškėjas niekada nedirbo Bendrovėje), o teismų praktikoje pripažįstama, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtina Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, LVAT 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018).
Įvertinus nustatytas aplinkybes teismas taip pat sutinka su Migracijos departamentu ir dėl to, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kad jis dirbs Bendrovėje, kurie neatitinka tikrovės, nes po Leidimo išdavimo jis nei pradėjo dirbti Bendrovėje, nei pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį kreipėsi į Migracijos departamentą gauti naują leidimą laikinai gyventi dėl pasikeitusių aplinkybių, lėmusių Leidimo išdavimo pagrindą, t. y. Bendrovei atsisakius, kaip teigia pareiškėjas, jį įdarbinti. Tai rodo, kad siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas tik formaliai nurodė būtinus tam duomenis apie ketinimą dirbti, tačiau jo veiksmai, sekę po leidimo išdavimo, liudija, kad tvirto ketinimo dirbti jis neturėjo, o svarbiausia jam buvo tik gauti leidimą laikinai gyventi.
Taigi, teismo vertinimu, Sprendimu pareiškėjo Leidimas pagrįstai panaikintas ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – nustačius, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.
Teismas konstatuoja, jog pareiškėjas skundžiamo Sprendimo priėmimo metu neatitiko visų užsieniečiui keliamų reikalavimų leidimui laikinai gyventi gavimo/turėjimo sąlygų, nes pareiškėjas po Leidimo išdavimo nesudarė darbo sutarties su Bendrove, o jo elgesys liudija, jog duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti Leidimą, neatitinka tikrovės. Šios aplinkybės atitinka Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto (UTPĮ 35 str. 1 d. 5 p.) ir 6 punkto numatytus pagrindus, kuriems esant Migracijos departamentas turi panaikinti leidimą laikinai gyventi, todėl Sprendimas tinkamai pagrįstas nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir nurodytomis teisės normomis.
Teismas pažymi ir tai, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių tiek atvykimą, tiek ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta užsieniečių, esančių Lietuvos Respublikoje, pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja Įstatymo nuostatos.
Teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2024 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1266-442/2024; 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1131-442/2024; 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019). Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr. LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023; LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022).
Taigi, Leidimo gavimas savaime nesuteikia pareiškėjui teisėto lūkesčio ir garantijų, kad Leidimas nebus panaikintas, jeigu jis Leidimo galiojimo metu nevykdo savo pareigų ir neatitinka Įstatymo sąlygų ir reikalavimų, pagal kuriuos jam Leidimas buvo išduotas.
Teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas iki Sprendimo priėmimo iš esmės teisingai išsiaiškino ir įvertino individualią pareiškėjo situaciją, pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje pagal darbo sutartį, o duomenys, kuriuos jis teikė Leidimui gauti, neatitiko tikrovės, todėl atsižvelgiant į tai, kad šie Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 6 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs ir juose nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, Migracijos departamentas privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Leidimas galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams, o teikdamas Prašymą pareiškėjas nenurodė, kad neketina atitikti šių pagrindų ir po Leidimo išdavimo darbo sutarties su Bendrove nesudarė, bei naujo leidimo dėl pasikeitusių aplinkybių negavo. Todėl, neatitikdamas Leidimo išdavimui Įstatyme nustatytų pagrindų bei sąlygų pareiškėjas pažeidė imperatyvias Įstatymo nuostatas.
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas teisingai įvertino reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėju ir jo siekiu įgyti teisę laikinai gyventi Lietuvoje. Skundžiamas Sprendimas pagrįstas surinktais duomenimis iš Sodros informacinės sistemos, taip pat teisės aktų normomis, o taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime išdėstyti motyvai (išnagrinėti visi argumentai), Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, todėl Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio keliamus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo netenkinamas ir pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. F. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.