- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-03-13
- Bylos Nr.
- eA-1266-442/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08933-2023-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius, Arūnas Dirvonas, Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- J. J.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Gintaro Kryževičiaus ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas J. J. (J. J.) (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 23S174363 panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760243989 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760243989, galiojantį iki 2025 m. balandžio 27 d., nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas įdarbintas nuo 2022 m. spalio 6 d. ir nei vieną mėnesį užsieniečiui nebuvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 920 Eur. Patikrinimo metu nustatyta, kad užsieniečiui visą darbo UAB „Ingrad Baltic“ (toliau – ir Bendrovė) laikotarpį buvo mokamas darbo užmokestis, kuris yra mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA) (193,68–762,3), 2023 m. birželio mėn. buvo išmokėtas 920 Eur atlyginimas. Departamento teigimu, tiek prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tiek pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad užsieniečiui bus mokamas 920 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad užsieniečiui tik vieną darbo mėnesį buvo mokamas sulygtas darbo užmokestis, o kitus mėnesius buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis nei MMA, ir tuo pagrindu daroma išvada, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės ir kad užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Taip pat nurodyta, kad, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, užsienietis įsipareigojo per 1 mėnesį nuo išrašyto leidimo laikinai gyventi atsiėmimo dienos deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Tačiau užsienietis įsipareigojimo neįvykdė ir gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje nedeklaravęs iki šiol. Departamento teigimu, 2023 m. birželio 20 d. užsieniečiui per MIGRIS buvo išsiųstas pranešimas, kad jeigu iki 2023 m. rugsėjo 1 d. užsieniečiui nebus mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis, Departamentas priims sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo.
3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas Sprendimą priėmė nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs ir negali suprasti kokiu pagrindu jam yra panaikintas leidimas gyventi. Pareiškėjas sutarė dėl darbo su konkrečiu darbdaviu ir Lietuvos Respublikoje dirbo būtent pas tą darbdavį. Tariantis dėl darbo buvo aptartas ir atlyginimas, susitarimo pagrindu buvo pateiktas prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo raštas, kuriuose nurodytas sutartas atlyginimas. Pareiškėjas, pateikdamas prašymą, veikė sąžiningai. Sutartas atlyginimas pareiškėjui nebuvo išmokamas dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, todėl pareiškėjo nuomone, neteisinga jį kaltinti pateikus tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjas pasitiki darbdaviu ir mano, kad toliau darbdavys galės jam mokėti sutartą atlyginimą.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad gauna užtektinai pajamų, leidžiančių pragyventi Lietuvoje, tai patvirtina tas faktas, kad pareiškėjas pakankamai ilgai dirbo ir gyveno Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nesupranta lietuvių kalbos, todėl galimai nesuprato jam Departamento siųsto pranešimo ir mano nebuvęs tinkamai informuotas apie šias aplinkybes, atsakovas jo neapklausė, todėl nebuvo suteikta galimybė išsklaidyti abejones dėl jo turimų lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje pakankamumo.
5. Pareiškėjas teigė, kad jokia žala nebuvo padaryta nei valstybės finansų sistemai, nei viešiesiems interesams ar valstybės saugumui. Panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bus sukelta neatitaisoma didelė žala tiek jam, tiek Bendrovei.
Atsiliepimas
6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad 2023 m. balandžio 3 d. pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje plytų mūrininku (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2023 m. balandžio 24 d. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą Nr. 23S54087 išduoti leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. 2023 m. balandžio 27 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760243989, galiojantis iki 2025 m. gegužės 27 d, asmeniui įteiktas 2023 m. gegužės 17 d.
8. Atsakovas paaiškino, kad Sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, t. y. duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2023 m. balandžio 26 d. ir nei vieną mėnesį užsieniečiui nebuvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 920 Eur. Taip pat nustatyta, kad užsieniečiui visą darbo Bendrovėje laikotarpį buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (193,68 – 762,3 Eur), o 2023 m. birželio mėn. užsieniečiui buvo išmokėta 920 Eur, t. y. atlyginimas nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte. Užsieniečiui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad užsienietis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte.
9. Atsakovas pažymėjo, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Taigi, Departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Aktualu tai, kad pareiškėjas savo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis darbo užmokestis. Jokių kitų pajamų, reikalingų pragyvenimui Lietuvoje, pareiškėjas nenurodė. Pareiškėjas net ir teismui pateikė tik raštišką paaiškinimą, kad jam užtenka pinigų pragyvenimui, kuriuos jis turi sukaupęs dirbdamas Lietuvoje ilgą laiką, tačiau jokio kito dokumento, kuris patvirtintų, jog pareiškėjas turi pakankamai lėšų, nėra pateikęs. Pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA, todėl vien tik asmens teiginiai, kad jam užtenka lėšų, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog tokios lėšos yra pakankamos. Be to, pareiškėjas nuo 2023 m. kovo 18 d. nebuvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos .
10. Atsakovas pabrėžia, jog neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti Sprendime nurodytas aplinkybes, tokios pareigos nenumato ir Įstatymas. Be to, pareiškėjas savo paaiškinimais niekaip negalėtų paneigti to fakto, kad jam buvo mokėtas mažesnis atlyginimas, nei numatyta jo prašyme ir tarpininkavimo rašte.
11. Atsakovas akcentavo, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Pareiškėjas nuo to momento, kai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, negavo viso jam numatyto atlyginimo, t. y. neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. Departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotus leidimus laikinai gyventi. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijami sprendimai atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.
II.
12. Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
13. Teismas, nustatęs ginčui aktualias faktines aplinkybes, apžvelgęs Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, 28 straipsnio 4 dalyje, 40 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose, 44 straipsnio 3–6 dalyse, 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtiną reglamentavimą, pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus bei vertino kritiškai.
14. Teismas nurodė, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Nagrinėjamu atveju Departamentas turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, t. y. duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2023 m. balandžio 26 d. ir nei vieną mėnesį užsieniečiui nebuvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 920 Eur. Taip pat nustatyta, kad užsieniečiui visą darbo Bendrovėje laikotarpį buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (193,68 – 762,3 Eur), o 2023 m. birželio mėn. užsieniečiui buvo išmokėta 920 Eur, t. y. atlyginimas nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte. Užsieniečiui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad užsienietis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte.
15. Teismas akcentavo, kad galiojantys teisės aktai neįpareigoja Departamento aiškintis aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui nebuvo mokamas mėnesinis darbo užmokestis, Departamentui nėra nustatyta ir besąlyginė pareiga kreiptis į užsieniečius dėl papildomų paaiškinimų gavimo. Vien faktas, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi, yra Įstatyme nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Departamento nustatytus faktus.
Šalies argumentai
16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir skunde teismui nurodė, jog jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis. Jokių kitų pajamų, reikalingų pragyvenimui Lietuvoje, pareiškėjas nenurodė. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas turi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvoje. Aktualu tai, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA, todėl vien tik asmens teiginiai, kad jam užtenka lėšų, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog tokios lėšos yra pakankamos.
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas priimtas remiantis objektyviais (iš oficialių šaltinių – Sodros informacinės sistemos – gautais) duomenimis, taikomos priemonės yra motyvuotos. Taip pat, ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks Įstatymo 26 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
18. Teismas priėjo prie išvados, kad Departamentas laikėsi teisės aktuose nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas Sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams, išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, atitinka VAĮ nustatytus bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotus reikalavimus, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.
III.
19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikinti Departamento Sprendimą.
20. Pareiškėjas nurodo, kad sutarė dėl darbo su konkrečiu darbdaviu. Sudarant darbo sutartį buvo aptartas ir pareiškėjo darbo užmokestis. Pareiškėjas neketino dirbti ne visą darbo laiką ar dirbti už kitokį atlyginimą, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte, todėl pateikti kitų duomenų Departamentui negalėjo. Darbą pareiškėjui suteikė ir atlyginimą mokėjo darbdavys, todėl tik darbdavys gali paaiškinti dėl atlyginimo mokėjimo. Nesikreipdamas papildomų paaiškinimų į darbdavį ar patį pareiškėją, atsakovas Sprendimą priėmė formaliai, nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs.
21. Pareiškėjas akcentuoja, jog tai, kad jis ilgą laiką gyveno Lietuvos Respublikoje, patvirtina, kad gaunamo atlyginimo jam pakako pragyvenimui. Pareiškėjas nurodo Lietuvos Respublikoje gavęs tik darbo užmokestį, o kad turėjo kitų pragyvenimo lėšų, niekada neteigė. Pareiškėjas gauna užtektinai pajamų, leidžiančių pragyventi Lietuvoje, tačiau jo pajamos buvo gaunamos būtent iš darbo. Pareiškėjas nesutinka, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Absoliutaus skurdo riba 2023 m. yra 354 Eur per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui, kas yra žymiai mažiau negu teismo nurodomas 1 MMA dydis. Pareiškėjo vertinimu, tai, kad jis Bendrovėje dirba pagal profesiją, kuri yra įrašyta į trūkstamų profesijų sąrašą, leido jam tikėtis, kad Bendrovė jam mokės sutartą atlyginimą.
Atsiliepimas
22. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
23. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas turi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvoje. Šiuo atveju Įstatymo taikymo kontekste yra aktualus 1 MMA dydis, o ne pareiškėjo akcentuojama absoliutaus skurdo riba. Pareiškėjo argumentai dėl jo trūkstamos profesijos nepaneigia ginčijamame Sprendime nustatytų faktų. Atsakovo Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas. Reikšminga yra tai, jog pareiškėjas jau turi naują leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
24. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. 23S174363, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760243989, pagrįstumo ir teisėtumo.
Žemesnės instancijos teismas
25. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatuodamas jog ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija ir pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje.
26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog konkrečiu atveju teismas neatsižvelgė į tai, kad Departamento Sprendimas yra formalus, priimtas nesikreipiant papildomų paaiškinimų į darbdavį ar patį pareiškėją, nenustačius visų bylai reikšmingų aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrus. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad turi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, kurių dydis viršija absoliutaus skurdo ribą.
27. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
28. Nustatyta, kad Departamentui 2023 m. kovo 30 d. buvo pateiktas pareiškėjo J. J. prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), nurodant, kad pareiškėjas ketina dirbti UAB „Ingrad Baltic“ pagal darbo sutartį mūrininku, o pagrindinis pragyvenimo Lietuvos Respublikoje šaltinis – darbo užmokestis. Bendrovė taip pat pateikė tarpininkavimo raštą, nurodydama, jog pareiškėjo profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, o darbo sutarties galiojimo laikotarpiu pareiškėjui įsipareigojama mokėti 920 Eur mėnesinį darbo užmokestį.
29. Atsakovas 2023 m. balandžio 24 d. sprendimu išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760243989 Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
30. Ginčijamu Sprendimu, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos duomenimis, buvo nustatyta, jog pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2023 m. balandžio 26 d. ir tik vieną mėnesį užsieniečiui buvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 920 Eur. Patikrinimo metu nustatyta, kad užsieniečiui visą darbo Bendrovėje laikotarpį buvo mokamas darbo užmokestis, kuris yra mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (193,68–762,3 Eur), o 2023 m. birželio mėn. užsieniečiui buvo išmokėta 920 Eur, t. y. atlyginimas, nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte. Sprendime nurodyta, jog teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, atsakovui nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte.
31. Atsakovas, įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes, Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės – pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
32. Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai yra įtvirtinti Įstatymo 50 straipsnyje, kurio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas inter alia (be kita ko), jeigu paaiškėja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
33. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi inter alia, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (2 p.), neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 p.).
34. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija akcentuoja, jog prašydamas leidimo laikinai gyventi, pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo lėšų šaltinis yra darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, tačiau jokių kitų pragyvenimo lėšų šaltinio jis nenurodė. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA (2023 m. – 840 Eur). Nagrinėjamu atveju iš atsakovo pateiktų VSDFV duomenų matyti, kad atitinkamas lėšų dydis visą pareiškėjo darbo Bendrovėje laikotarpį nebuvo mokamas.
35. Šiuo atveju pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo išduotas dėl to, jog Departamentui buvo nurodyta, kad pareiškėjui bus mokamas mėnesinis darbo užmokestis (920 Eur) ir dirbdamas Bendrovėje jis turės pakankamai lėšų, gaudamas reguliarias pajamas, jog pragyventų Lietuvos Respublikoje. Dėl to, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje įrodyta tai, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Kadangi pareiškėjas neatitiko Įstatyme nustatytų kriterijų, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
36. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
37. Pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nuo sprendimo pareiškėjui išduoti leidimą lakinai gyventi priėmimo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes (dėl pareiškėjui nemokamo nustatyto dydžio mėnesinio atlyginimo Bendrovėje) Departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė.
38. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022). Pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus ir išvadas.
39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto nustatytų aplinkybių ir taikytų teisės normų ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.