Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mindaugo Povilansko, Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ugniaus Trumpulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. M. gynėjo advokato Olego Šibkovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 2 dalį ir, taikant BK 64¹ straipsnį, jai paskirta 5 (penkerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat buvo nuteisti A. Š. (A. Š.) bei N. A., tačiau apeliaciniai skundai dėl jų nepaduoti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Gautas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros atsiliepimas į S. M. gynėjo advokato O. Šibkovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio, kuriuo prašoma nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.

3.2. S. M. nuteista pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, dėl to, kad ji laikė su savimi didelį kiekį narkotinės medžiagos, turint tikslą ją platinti, t. y. buvo realizuotas vienas iš BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytų alternatyvių objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių – narkotinių medžiagų laikymas, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, ir tokiu būdu padarytas baigtas nusikaltimas. Už visus alternatyvius BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytus disponavimo narkotinėmis medžiagomis atvejus yra numatyta vienoda baudžiamoji atsakomybė – laisvės atėmimas nuo 8 iki 10 metų. Taigi, apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad S. M. nespėjo narkotines medžiagas išplatinti, negali būti laikoma pagrindu švelninti jos teisinę padėtį, kadangi už didelio kiekio narkotinių medžiagų laikymą, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, numatyta tokia pati baudžiamoji atsakomybė, kaip ir už platinimą.

3.3. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių išimtinių aplinkybių, mažinančių nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Vien tai, kad įstatymų leidėjas disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, apibrėžė kaip nusikaltimą ir priskyrė jį sunkių nusikaltimų kategorijai, rodo, kad ši veika yra pavojinga ir kelia grėsmę visuomenei ir žmonių sveikatai. Be to, baudžiamasis įstatymas už šio sunkaus nusikaltimo padarymą numato itin griežtą realią laisvės atėmimo bausmę, todėl kiekvienu atveju nustatant skiriamos bausmės dydį būtina kruopščiai įvertinti visas bylos aplinkybes, o esant pagrindui, aiškiai pagrįsti, kodėl konkrečiu atveju veikos pavojingumas yra mažesnis negu įstatymų leidėjo sankcijoje įvertintas analogiškų veikų rūšinis pavojingumas. Šiuo atveju tokių išimtinių aplinkybių, mažinančių S. M. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nenustatyta.

3.4. Taip pat, nenustatyta ir jokių išskirtinių aplinkybių, rodančių mažesnį S. M. asmenybės pavojingumą. Ji ne kartą teista už nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, tačiau savo elgesio nepakeitė ir vėl nusikalto. Aplinkybė, kad S. M. yra daugiavaikė motina, nelaikytina išimtine. Pažymėtina, kad S. M. yra bausta administracine tvarka už netinkamai vykdytas motinos pareigas. Be to, ši aplinkybė neturėjo jai teigiamos įtakos ir nesulaikė jos nuo šioje baudžiamojoje byloje ištirtos nusikalstamos veikos padarymo. Tai gyvenimiškai įprastos aplinkybės, kurios nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, jog įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Motyvuojamoji dalis

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistajai paskirta bausmė yra per griežta. S. M. asmenybė nėra tiek pavojinga, kad ji tokiam ilgam laikui būtų izoliuota nuo visuomenės, todėl jai turi būti paskirta švelnesnė bausmė, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę S. M., labiausiai atsižvelgė į jos ankstesnius teistumus, tačiau beveik neįvertino to, kad nustatyta S. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, kad nusikalstamos veikos pavojingumas mažesnis, nes nuteistoji tik pasikėsino išplatinti narkotines medžiagas, kad jos tyčia nebuvo nukreipta į disponavimą dideliu kiekiu narkotinės medžiagos.

5. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020). Neteisinga bausme, BPK 328 straipsnio 2 punkto prasme, pripažįstama tokia, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau pagal savo rūšį ar dydį yra aiškiai per švelni ar per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-693/2015, 2K-7-719/2021, 2K-70-942/2022 ir kt.). Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Be to, vadovaujantis BK 61 straipsnio 1, 2 dalimi, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei motyvuotai parinkęs bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį teismas privalo skaičiuoti nuo jos vidurkio.

6. Už BK 260 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padarymą įstatymų leidėjas yra numatęs tik laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 10 metų. Pirmosios instancijos teismas S. M. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskyrė laisvės atėmimą 8 metams 3 mėnesiams, pritaikius BK 64¹ straipsnį, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė – 5 metams 6 mėnesiams. Nuteistosios S. M. gynėjo nuomone, jai už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, paskirta bausmė galėtų būti švelninama BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, tačiau įvertinusi apeliacinio skundo argumentus ir baudžiamojoje byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija tokios galimybės neįžvelgia.

7. BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Kita vertus, teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bausmė gali būti švelninama tik išimtiniais atvejais, nustačius aplinkybes, dėl kurių sankcijoje nurodytos bausmės skyrimas akivaizdžiai negalėtų būti laikomas teisingu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-447/2014, 2K-186-942/2015). Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-P-89/2014, 2K-169-458/2020, 2K-125-689/2021, 2K-111-511/2021). Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kurioje bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau yra betikslė, tai yra nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015, 2K-334-699/2017, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-179-449/2020).

8. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę S. M., įvertino tai, kad ji prisipažino padariusi inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, kas pagrįstai pripažinta jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), daugiau atsakomybę lengvinančių, o ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat įvertintas nusikalstamos veikos pobūdis ir pavojingumas (padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas, susijęs su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti), kaltinamosios asmenybė – brandus amžius, tai, kad iki suėmimo nedirbo, anksčiau teista (tame tarpe daug kartų už nusikalstamas veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis), bausta administracine tvarka ir tai, jog nėra duomenų apie gydymąsi psichiatrijos ligoninėje ar registraciją priklausomybės ligų įskaitoje.

9. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog S. M. anksčiau taikytos net ir pačios griežčiausios valstybės prievartos priemonės nebuvo pakankamai efektyvios. Nuteistoji, teisiama aštuntą kartą, penkis kartus teista už disponavimą narkotinėmis medžiagomis, iš jų – du kartus už disponavimą turint tikslą platinti, ir jau tris kartus yra atlikusi laisvės atėmimo bausmę už paminėtas nusikalstamas veikas. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad S. M. paskirtas bausmes atliko ir po to praėjo jau 7 metai, tačiau tai nė kiek nemenkina nuteistosios pavojingumo nagrinėjamu atveju. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenys patvirtina, kad S. M. paskutinį kartą nuteista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu, pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį (2 veikos) laisvės atėmimo bausme 3 metams 6 mėnesiams. Atlikusi bausmę iš pataisos įstaigos paleista 2019 m. balandžio 19 d. (3 t., b. l. 3-10), nežiūrint į tai, iš esmės analogišką nusikaltimą padarė praėjus vos trims metams po laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Tai leidžia pagrįstai teigti, jog nuteistajai taikyta pati griežčiausia valstybės prievartos priemonė – ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė, nebuvo pakankamai efektyvi, kad atgrasytų ją nuo nusikalstamų veikų darymo. Be to, byloje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės patvirtina, jog veika nebuvo atsitiktinė, nepalankiai susiklosčius gyvenimiškoms aplinkybėms. Ji padaryta iš savanaudiškų paskatų, kas taip pat atspindi S. M. pasirinktą nusikalstamą gyvenimo būdą. Akivaizdu, kad puikiai žinodama gresiančias pasekmes, nuteistoji ir toliau daro naujas analogiškas nusikalstamas veikas, nededa pastangų pasitaisyti ir integruotis į visuomenę, gyvenimo būdo nekeičia. Atitinkamai, tai paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad jos pavojingumas nėra didelis bei tai, kad už padarytą nusikaltimą BK 41 straipsnyje numatytus tikslus atitiktų švelnesnė, nei vienintelė sankcijoje numatyta – laisvės atėmimo bausmė.

10. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, akcentuodamas S. M. ankstesnius teistumus, nepagrįstai vertino juos lyg nuteistosios atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamame nuosprendyje teismas S. M. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė, o jos ankstesnius teistumus vertino kartu su kitomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis tiek nusikalstamą veiką, tiek nuteistosios asmenybę. Ankstesnių nuteistosios teistumų vertinimas nelaikomas įstatymo nuostatų pažeidimu, nes tai yra viena iš asmenį charakterizuojančių aplinkybių, kurią būtina vertinti, sprendžiant bausmės individualizavimo klausimą.

11. Apeliaciniame skunde taip pat apeliuojama į nuteistosios šeimynines aplinkybes, t. y. kad ji yra daugiavaikė motina, turi 4 vaikus, kurių interesai nukentės, jei jų motina privalės atlikti ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę. Nuteistosios gynėjo nuomone, šios aplinkybės yra išimtinės ir sudaro pagrindą S. M. skirti švelnesnę, nei BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, bausmė. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutikti nėra pagrindo. Bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistoji iš tiesų turi 4 vaikus, tačiau jų amžius: 23, 22, 14, 11 metai, t. y. 2 iš 4 nuteistosios vaikų yra suaugę, duomenų, kad jiems būtų reikalingas išlaikymas byloje nėra. Dėl kitų dviejų nuteistosios vaikų, iš kurių vienas mažametis, o kitas nepilnametis, pažymėtina, kad nuteistoji jų atžvilgiu nėra pakankamai dėmesinga. Administracinių nusižengimų registro išrašo S. M. buvo 2021 m. gegužės 27 d. patraukta administracinė atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 43 straipsnio 1 dalį už tai, kad netinkamai vykdė motinos pareigas nepilnamečių vaikų D. K. ir D. K. atžvilgiu, o būtent jos vaikai 2020–2021 mokslo metais praleido beveik pusę pamokų, didžioji dalis praleistų pamokų nepateisintos, ji vengia bendrauti su vaikų mokyklos pedagogais, nesidomi vaikų pasiekimais, nedalyvauja mokyklos reginiuose, tėvų susirinkimuose (3 t., b. l. 16-18). Esant aptartoms aplinkybėms nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nuteistosios ir jos gynėjo teiginiai apie jos šeiminius santykius yra labiau deklaratyvaus pobūdžio. Taip pat, pažymėtina, kad anksčiau nurodytos aplinkybės neatsirado staiga, jos egzistavo ir nuteistajai buvo žinomos iki nusikalstamos veikos padarymo, tačiau nebuvo pakankamos, kad teigiamai įtakotų jos elgesį. Teisėjų kolegija sutinka, kad S. M. šeimyniniai santykiai yra reikšminga aplinkybė, tačiau, vertinant ją bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumos kontekste, ji nelaikytina išskirtine ir nesudaro pakankamo pagrindo švelninti paskirtos bausmės.

12. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nuteistoji tik pasikėsino išplatinti narkotines medžiagas, todėl jos veiksmai nebuvo tiek pavojingi, jog sudarytų pagrindą jos atžvilgiu taikyti griežčiausią bausmę. Teisėjų kolegija nesutinka ir su šia gynėjo pozicija. Pagal BK 260 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Šio straipsnio dispozicijoje nusikalstamos veikos požymiai nurodyti kaip alternatyvūs, todėl veika laikoma baigta, padarius bent vieną iš nurodytų alternatyvių veiksmų. Nagrinėjamu atveju S. M. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad ji 2022 m. balandžio 28 d. laikė su savimi didelį kiekį narkotinės medžiagos karfentanilio, kurio masė yra 0,00455 g, iki kol iš anksto telefonu sutarus, 2022 m. balandžio 28 d. apie 15 val., sutartoje vietoje, (duomenys neskelbtini), prie šalia esančių lošimų automatų salono, įsėdusi į automobilį ,,Škoda“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), minėtą didelį kiekį narkotinės medžiagos karfentanilio, pasikėsino parduoti A. Š. ir N. A.. Taigi, S. M. inkriminuotos dvi BK 260 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytos alternatyvios veikos – laikymas ir pasikėsinimas parduoti. Sutiktina su nuteistosios gynėju, kad S. M. tik pasikėsino išplatinti narkotinę medžiagą karfentanilį ir narkotinė medžiaga nepateko į apyvartą, tačiau tai nesumažina jai inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumo, nes vien minėtos narkotinės medžiagos laikymas turint tikslą platinti (ko neneigia ir pati nuteistoji) vertintinas kaip baigtas nusikaltimas ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad S. M. nusikalstami veiksmai – narkotinės medžiagos pardavimas, nutrūko pasikėsinimo stadijoje dėl ne nuo jos valios priklausančių veiksnių, o dėl aktyvių policijos pareigūnų veiksmų. Vien tai, kad narkotinės medžiagos nepateko į apyvartą, kad S. M. pati narkotines medžiagas atidavė policijos pareigūnams, nesudaro pagrindo išvadai apie mažesnį nusikalstamos veikos ar jos pačios pavojingumą, nes nuteistoji narkotines medžiagas policijos pareigūnams atidavė ne siekdama nutraukti savo nusikalstamus veiksmus, o užklupta daranti nusikalstamą veiką.

13. Narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekis turi įtakos baudžiamosios atsakomybės diferencijavimui. BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padariusiu laikomas asmuo, disponavęs dideliu kiekiu narkotinės ar psichotropinės medžiagos, turint tikslą ją platinti. Šių medžiagų kiekis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtomis rekomendacijomis nustatė, kad didelis kiekis narkotinės medžiagos karfentanilio yra daugiau kaip 0,0006 g ir pagrįstai konstatavo, kad 0,00455 g karfentanilio atitinka didelį kiekį minėtos narkotinės medžiagos, t. y. S. M. veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, sudėties objektyviuosius požymius. Nors apeliaciniame skunde neginčijama nuteistosios veiksmų teisinė kvalifikacija, vis tik, teigiama, kad S. M. tyčia nebuvo nukreipta į disponavimą dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, nes ji nežinojo medžiagos rūšies, todėl negalėjo suprasti, jog disponuoja dideliu kiekiu narkotinės medžiagos. Apelianto nuomone, į tai apylinkės teismas turėjo atsižvelgti skirdamas bausmę.

14. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio – kaltės, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nuteistoji žinojo, jog ji disponuoja dideliu karfentanilio kiekiu, t. y. jos tyčia, vis tik, buvo nukreipta į disponavimą dideliu kiekiu narkotinės medžiagos. Nors S. M. parodymai dėl narkotinių medžiagų rūšies buvo nenuoseklūs, jos tyčią atskleidžia kitų kaltinamųjų parodymai bei kiti surinkti įrodymai. Ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. balandžio 29 d. nuteistoji parodė, kad iš nepažįstamo asmens įgijo pas ją rastą pakuotę narkotikų, tačiau jų kiekio ir rūšies nežinojo (4 t., b. l. 18-21). 2022 m. birželio 29 d. parodė, kad įvykio dieną įsigijo narkotinių medžiagų už 300 EUR. Kiek jai žinoma, ten buvo heroinas, apie 9–10 g, gryno kiekio nežinojo (4 t., b. l. 42-45). Apklausiama teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme parodė, kad nežinojo, kokios rūšies medžiaga disponavo, teigė, kad galimai ten buvo heroinas. Priešingai nei S. M., kiti nuteistieji N. A. ir A. Š. nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodė, kad iš S. M. ketino įsigyti narkotinių medžiagų karfentanilio. N. A. parodė, kad „su S. ji buvo susitarus, kad pirks fentanilį“, o A. Š. parodė, kad „Yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų, vartoja fentanilį“, „susitarė su S. M. susitikti ir nusipirkti iš jos narkotinių medžiagų, tai yra karfentanilio“. Šiuos parodymus atitinka Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys, kad teisėsaugos institucijos turėjo informacijos, jog S. M. pati bei per patikimus tarpininkus platina narkotines medžiagas, o būtent – fentanilį, vienas iš asmenų – N. A. (1 t., b. l. 5-7). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad S. M. suprato, jog disponuoja karfentaniliu, o iš pakankamai didelio pas ją rasto miltelių kiekio (9,511 g) ir mokėtinos kainos turėjo suvokti, jog narkotinės medžiagos kiekis yra didelis, t. y. priešingai gynėjo teiginiams, jos tyčia buvo nukreipta į disponavimą dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, todėl tai niekaip nenulemia galimybės švelninti S. M. atsakomybę.

15. Nepagrįstu laikytinas ir skundo argumentas, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. nuosprendyje padaryta skaičiavimo klaida ir nuteistajai S. M. galutine bausme turėjo būti paskirtas 5 metų 5 mėnesių laisvės atėmimas. Skundžiamu nuosprendžiu S. M. buvo paskirta 8 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, pritaikius BK 64¹ straipsnį, sumažinta vienu trečdaliu paskiriant laisvės atėmimo bausmę – 5 metams 6 mėnesiams. Teisėjų kolegija, patikrinusi S. M. paskirtos bausmės skaičiavimą, konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas skaičiavimo klaidų nepadarė.

16. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas bausmės skyrimui aktualias baudžiamojo įstatymo nuostatas, šio įstatymo normų nepažeidė. Tinkamai įvertino visas S. M. bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, parinko proporcingą, nusikalstamos veikos bei nuteistosios asmenybės pavojingumą atitinkančią, bausmės rūšį ir nustatė teisingą jos dydį, kuris, beje, yra artimas sankcijoje nustatytam bausmės minimumui. Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nuteistoji ir jos gynėjas nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neatitiktų bausmės paskirties ar aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl tenkinti apeliacinį skundą ir švelninti S. M. paskirtą bausmę nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistosios S. M. gynėjo advokato Olego Šibkovo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.