- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-16
- Bylos Nr.
- 1A-62-487/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-41696-2019-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Čepukėnienė, Antanas Rudzinskas, Alenas Piesliakas
- Nuteistasis
- A. B.
- Nukentėjusysis
- V. T., E. P.
- Advokatai
- Jonas Jasiulevičius
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Antano Rudzinsko ir Aleno Piesliako,
viešame teismo posėdyje vaizdo konferenciniu būdu apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato Jono Jasiulevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, BK 140 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą laisvės atėmimo bausme dvylikai metų;
- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jam paskirta subendrinta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 12 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 36 parų arešto bausme, prieš tai arešto bausmę pakeitus BK 65 straipsnyje numatyta tvarka, jas iš dalies sudedant, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės, ir paskirta galutinė subendrinta dvylikos metų ir vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmė. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 6 dalimi, BK 68 straipsnio 4 dalimi, panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 12 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones dvejus metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2019 m. liepos 29 d.
Vadovaujantis BK 73 straipsnio 2 dalimi, palikta toliau vykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 12 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, išieškant iš A. B. į valstybės biudžetą konfiskuotino turto (automobilio „VW Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 540 Eur.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės atlikimo laiką įskaitytas A. B. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo jo faktinio sulaikymo 2019 m. rugsėjo 29 d. iki 2020 m. birželio 5 d.
Iš A. B. priteista: nukentėjusiajai V. T. 584 Eur turtinei žalai atlyginti ir 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajam E. P. 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; Vilniaus teritorinei ligonių kasai 60,91 Eur turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1.1. jis, 2019 m. rugsėjo 28 d., apie 20 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių paskatų, griebęs rankomis apsvaigusį nuo alkoholio (nustatytas sunkus girtumo laipsnis) ir dėl to buvusį bejėgiškos būklės, L. B. už drabužių ir numetęs jį nuo lovos ant grindų, tyčia sudavė jam kojomis ir rankomis ne mažiau šešis smūgius į galvos sritį, padarydamas nukentėjusiajam odos nubrozdinimus kairėje momeninėje srityje, tuoj virš dešinio antakio, dešiniame smilkinyje, tuoj žemiau dešinės akies apatinio voko, kairiame skruoste, lūpose, muštines žaizdeles apatinėje lūpoje, minkštųjų audinių kraujosruvas dešiniame skruoste, kairės akies vokuose, lūpose, t. y. sužalojimus, kurie visumoje kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu, po ko, peiliu tyčia dūrė nukentėjusiajam ne mažiau keturis kartus į nugarą, juosmenį ir dešinį skruostą, padarydamas jam durtinę-pjautinę žaizdą dešiniame skruoste, pjautines žaizdas juosmenyje, durtinį-pjautinį nugaros sužalojimą, pasireiškusį durtine pjautine žaizda nugaros kairėje su aplinkine minkštųjų audinių kraujosruva, kairio inksto pažeidimu su aplinkine minkštųjų audinių kraujosruva, kairės diafragmos kupolo, kairio plaučio pažeidimais, skrandžio kiauriniu didžiosios kreivės pažeidimu su aplinkine minkštųjų audinių kraujosruva, V-o šonkaulio įpjovimu, tai komplikavosi ūminiu vidiniu ir išoriniu nukraujavimu, sukėlusiu nukentėjusiojo mirtį, ir taip tyčia L. B. nužudė.
1.2. jis, 2019 m. rugsėjo 28 d., apie 20 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių paskatų, tyčia spyrė kojomis E. P. ne mažiau du kartus į veidą, bei rankų kumščiais sudavė jam nenustatytą skaičių smūgių į veidą, padarydamas kairio antakio ir kairės akies viršutinio voko, apatinės lūpos raudonio kairės pusės odos nubrozdinimus, apatinės lūpos kairės pusės poodinę kraujosruvą, t. y. sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir peiliu tyčia ne mažiau vieną kartą dūrė nukentėjusiajam į kaklo-krūtinės ląstos sritį, padarydamas jam krūtinės ląstos dešinės viršraktikaulinės srities pjautinę žaizdą, t. y. sužalojimą, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajam E. P. fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. B. ir jo gynėjas prašo panaikinti nuteistojo veiką kvalifikuojantį požymį – nukentėjusiojo L. B. bejėgišką būklę bei pašalinti iš nuosprendžio nustatytą faktinę aplinkybę, jog nuteistasis, griebęs L. B. už drabužių, numetė jį nuo lovos ant grindų. Prašoma nuteistojo A. B. veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti minimalią bausmę. Apeliantai taip pat prašo atmesti nukentėjusiosios V. T. ir nukentėjusiojo E. P. atstovės G. Š. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog apygardos teismo nustatyta aplinkybė, kad A. B., griebęs rankomis L. B. už drabužių ir numetęs jį nuo lovos ant grindų, pradėjo jį mušti, nepagrįsta ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Apeliantai nurodo, jog įvykio metu be nuteistojo ir nukentėjusiojo, buvo E. P. ir G. K.. Pastarieji aptariamos aplinkybės savo parodymuose nenurodė. Tokių parodymų nedavė ir A. B.. Be to, apeliantai nurodo, jog apygardos teismas nepagrįstai nesirėmė policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodyta informacija apie tai, kad liudytojas E. P. jiems paaiškino, jog L. B. buvo sužalotas peiliu išgertuvių metu kilus muštynėms (t. 1, b. l. 37-39, 162). Apeliantų teigimu, 2019 m. rugsėjo 29 d. įvykio vietos apžiūros protokolas bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvada patvirtina, jog įvykio metu buvo išgertuvės, kuriose dalyvavo ir G. K. bei E. P., o po visą kambarį išsidėsčiusios kraujo dėmės patvirtina, kad įvykio metu buvo kilusios muštynės. Be to, anot apeliantų, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 3440/2019 (01) nurodyti L. B. padaryti sužalojimai bei išsidėstymas rodo, jog nukentėjusiajam sužalojimai buvo padaryti jam nesant vienoje vietoje, o keičiant padėtį. Apeliantai atkreipia dėmesį, jog įvykio metu taip pat buvo sužalotas E. P.. Iš ankščiau nurodytų tarnybinių pranešimų matyti, jog muštynėse dalyvavo ir E. P.. Pasak apeliantų, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 3439/2019 (01), kurioje nurodyta, jog E. P. kūno sužalojimai padaryti įvairiose vietose, patvirtina aplinkybę, jog E. P. sužalojimų padarymo metu taip pat nebuvo vienoje padėtyje, o judėjo, t. y. E. P. buvo sužalotas muštinių metu. Apeliantų nuomone, tokiu būdu yra nustatyta, kad L. B. buvo sužalotas muštinių metu. Šią aplinkybę pripažino ir teismas, nuosprendyje nurodęs, jog girtaujant, spontaniško, buitinio konflikto metu nuteistasis nužudė L. B. bei nežymiai sužalojo E. P..
2.2. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojami E. P. ir G. K. parodymai, nurodant, jog pastarųjų parodymai nenuoseklūs, prieštaringi tarpusavyje bei prieštarauja kitiems bylos įrodymams. Apeliantai teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu E. P. ir G. K., siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės, keitė savo parodymus, bandydami apkaltinti A. B..
2.2.1. G. K. parodė, kad A. B., paėmęs peilį iš sekcijos stalčiaus, priėjo prie vyresnio žmogaus, pakėlė marškinėlius, tai padarė peiliu laikydamas jį dešinėje rankoje, įpjovė gulinčiame vyrui į nugarą, į kairę juosmens srities pusę. Tada A. B. padėjo peilį atgal į dėklą ir į stalčių. Atsisėdo prie jo ant lovos. Sėdėjo apie 15 minučių. Vyresnis vyras toliau gulėjo ant grindų prie durų, nieko nesakė, nieko nedarė. Tada A. B. vėl atsistojo, nuėjo iki sekcijos, paėmė peilį, ištraukė jį iš dėklo, priėjo prie gulinčiojo ant žemės, peiliu vėl atsmaukė marškinėlius, megztinis jo buvo pasikėlęs, įpjovė vyresniajam vyrui per visą nugarą, per juosmenį. Tada A. B. peilį su dėklu metė į jaunesnįjį vyrą. Peilis atsitrenkė į sekciją. Tada A. B. pasakė jaunesniajam paduoti peilį. Jis pakėlė nuo žemės peilį, kuris buvo dėkle, ir padavė A. B., sėdinčiam ant lovos. A. B. atsistojo, priėjo vėl prie vyresniojo, ištraukė peilį iš dėklo ir dūrė peiliu vyresniajam į šoną.
2.2.2. E. P. parodė, kad A. B., priėjęs prie gulinčio L. B., dūrė peiliu šiam į nugarą, o įdūręs peilį į nugarą, peilį žaizdoje dar užsuko, o, ištraukęs peilį, juo perpjovė L. B. per juosmenį. E. P. pamatęs, kad A. B. ir vyras su barzda nusisuko, iš buto pabėgo.
2.3. Apeliantai nurodo, jog be to, kad aptarti parodymai yra prieštaringi, jie prieštarauja ir kitiems byloje esantiems įrodymams. Byloje atlikus L. B. lavono tyrimą, nepasitvirtino E. P. nurodyta aplinkybė, jog įdūręs peilį į L. B. nugarą A. B. jį dar pasuko, kad sukeltų didesnį skausmą. Be to, nepasitvirtino ir G. K. aiškinimas, kad A. B., eidamas žaloti L. B., peilį kiekvieną kartą išimdavo iš dėklo ir vėl padėdavo atgal į sekciją, kadangi kraujo kiekis, rastas ant dėklo, neleido daryti tokios išvados. Taip pat, anot apeliantų, E. P. ir G. K. parodymai prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams, kadangi priešingu atveju A. B. būtų paskirta psichiatrinė ekspertizė. Nurodytų aplinkybių kontekste apeliantai daro išvadą, jog E. P. ir G. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, nėra ir negali būti įrodymais byloje, kaip tai numato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3 dalies nuostatos. Taip pat apeliantai teigia, jog tarnybiniuose pranešimuose, įvykio apžiūros protokoluose bei specialistų išvadose užfiksuoti duomenys apie tai, kad įvykio metu buvo girtaujama, kad A. B. bute buvo ir E. P. bei G. K., kad muštynių metu jų dalyviai keitė padėtį, kad muštynių metu E. P. ir L. B. buvo vertikalioje padėtyje, patvirtina, jog L. B. buvo sužalotas muštynių metu.
2.4. Be to, apeliantai teigia, jog durtinis-pjautinis nugaros sužalojimas, sukėlęs nukentėjusiojo mirtį, nebuvo padarytas A. B. veiksmais. Pastarasis teigė, jog peiliu dūrė tik vieną kartą, be to, įvykio vietoje buvo dar du asmenys (E. P. ir G. K.). Apeliantų nuomone, būtina paneigti A. B. tvirtinimą, kad jis L. B. peiliu sudavė vieną kartą. Apeliantai taip pat atkreipia dėmesį, jog L. B. tuo pat metu buvo padaryti dar keli pjautiniai-durtiniai sužalojimai, kurie atskirai kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas ir priežastinio ryšio su nukentėjusiojo mirtimi neturėjo. Tokiu atveju A. B. veiksmais, t. y. vienu smūgiu peiliu, galėjo būti padarytas vienas iš minimų sužalojimų, kurie nieko bendra su nukentėjusiojo mirtimi neturi. Nurodyta aplinkybė, pasak apeliantų, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo tirta. Apeliantai teigia, kad teismo išvada, jog nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, tame tarpe ir sužalojimas, sukėlęs nukentėjusiojo mirtį, buvo padaryti A. B., pagrįsta prielaidomis. Nuteistojo A. B. kaltė, kad jis nužudė L. B., neįrodyta. Remiantis išdėstytu, apeliantai daro išvadą, jog A. B. savo veiksmais padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
2.5. Apeliantai taip pat teigia, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusysis dėl savo fizinių savybių buvo bejėgiškos būklės. Apeliantai nesutinka su nuosprendyje padaryta išvada, kad L. B. smūgiai peiliu buvo suduoti tada, kai pastarasis buvo neblaivus, dėl to, būdamas bejėgiškos būklės, L. B. gulėjo ant grindų ir negalėjo pasipriešinti. Apeliantai pažymi, jog apsvaigimas nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų ne visais atvejais daro žmogų bejėgiškos būklės. Pagal bejėgiškumo būsenos apibrėžimą, tik stiprus apsvaigimas nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, gali padaryti žmogų bejėgį, negalinti pasipriešinti. Byloje nustatyta, jog L. B. kraujyje buvo 2,74 promilės etilo alkoholio (stiprus apsvaigimas). Teismo ekspertizės akte išvados, kad dėl to nukentėjusysis buvo bejėgiškoje būklėje, nėra, be to, šio klausimo sprendimas nepatenka į eksperto, kuris darė tyrimą, kompetenciją. Apeliantų nuomone, toks etilo alkoholio kiekis kraujyje nepatvirtina, jog L. B. buvo bejėgiškos būklės, kadangi toks etilo alkoholio kiekis kraujyje nelaikytinas kriterijumi, sąlygojusiu bejėgiškos būklės konstatavimą. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, pavyzdžiui, nuo asmens amžiaus, sveikatos būklės, fizinio išsivystymo ir kitų aplinkybių. Iš eksperto išvados matyti, jog L. B. buvo jauno amžiaus, normalaus fizinio išsivystymo, o etilo alkoholio kiekis buvo tik 2,74 promilės. Dėl to, norint nustatyti, ar dėl surasto nukentėjusiojo kraujyje 2,74 promilių etilo alkoholio L. B. buvo bejėgiškos būklės, būtina kompetentingo specialisto išvada, tačiau byloje tokios išvados nėra.
2.6. Apeliantų nuomone, apygardos teismo išvados, jog nukentėjusysis buvo bejėgiškos būklės, nepatvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu davęs paaiškinimus E. P.. Be to, aplinkybė, kad pats L. B. dalyvavo muštynėse, patvirtina, kad jis nebuvo bejėgiškos būklės. Apeliantai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nepakanka nustatyti vien apsvaigimo nuo alkoholio ar narkotikų medžiagų faktą ir ar dėl to asmuo buvo bejėgiškos būklės, privalu nustatyti ir tai, ar kaltininkas suvokė nukentėjusio bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atėmė gyvybę. Aplinkybė, kad L. B. buvo neblaivus, dar nepatvirtina, jog A. B. galėjo suprasti, kad nukentėjusysis yra bejėgiškos būklės, tuo labiau, kad pats A. B. dėl girtumo buvo tokioje pačioje būsenoje, kaip ir L. B., bei nesuprato, kur buvo ir ką darė.
2.7. Apeliantai taip pat pažymi, jog veika pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, gali būti kvalifikuojama, tik esant tiesioginei tyčiai. Pasak apeliantų, byloje nėra duomenų, jog A. B. turėjo tikslą sužaloti ar nužudyti L. B.. Nukentėjusiojo motina teismo posėdžio metu parodė, kad tarp jos sūnaus ir A. B. santykiai buvo normalūs, jie buvo draugai, prieš įvykį A. B. svečiavosi pas juos. Apie gerus tarpusavio santykius teisiamojo posėdžio metu parodė ir pats nuteistasis bei liudytojas T. S. ir kiti. Taigi, nuteistasis tyčios nužudyti L. B. neturėjo. Be to, apeliantai teigia, jog specialisto išvadoje nustatyta, kad nukentėjusiajam suduoti smūgiai nebuvo stiprūs, išskyrus vieną, nes kiekvienas iš jų sukėlė tik nežymų sveikatos sutrikdymą. Nustačius, kad visus smūgius sudavė A. B., jeigu jis veikė tyčia, jo tikslas būtų buvęs tik sužeisti L. B., sukelti jam fizinį skausmą ir ne daugiau.
2.8. Apeliantai taip pat remiasi BPK 255 ir BPK 256 straipsnių nuostatomis bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 12/2010-3/2013-52013 ir nurodo, jog apygardos teismas, kvalifikuodamas A. B. nusikalstamą veiką, išėjo iš kaltinimo ribų – nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodęs, kad A. B. šią veiką padarė tyčia, t. y. dūrė peiliu į nugarą, veikdamas tyčia, nuosprendžio motyvuojamoje dalyje detalizavo, jog A. B. veikė tiesiogine tyčia. Apeliantai pažymi, jog BK 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikaltimas ar nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Pranešime apie įtarimą, kaltinamajame akte bei skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog A. B., griebęs buvusį bejėgiškos būklės L. B. už drabužių ir numetęs nuo lovos ant grindų, tyčia sudavė jam kojomis ir rankomis ne mažiau šešis smūgius į galvos sritį, padarydamas kūno sužalojimus, po to peiliu tyčia dūrė nukentėjusiam ne mažiau keturis kartus į nugarų, juosmenį ir dešinį skruostą, padarydamas jam pjautines durtines žaizdas. Apeliantų nuomone, nurodytos aplinkybės patvirtina, jog A. B. jam inkriminuotą veiką padarė tyčia, t. y. jis (A. B.), suduodamas kojomis bei rankomis ir durdamas peiliu, veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Tačiau apygardos teismas, pasisakydamas dėl veikos kvalifikavimo, nurodė, kad A. B. nužudė bejėgiškos būklės buvusį L. B., veikdamas tiesiogine tyčia ir turi atsakyti pagal kilusius padarinius, t. y. dėl nužudymo.
2.9. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su nuteistajam paskirta bausme. Apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis įvykio metu pats atvyko pas A. B., pastarajam nesant namuose, sudaužė stikliuką, išdaužė sekcijos stiklą. Teismas neatkreipė dėmesio ir tai, kad tarp asmenų, kurie buvo įvykio vietoje, A. B. buvo pats silpniausias. Dėl to, jeigu kiti ten buvo asmenys nepadėjo A. B. sužaloti L. B., tai netrukdė jam padaryti, nors tam turėjo visas sąlygas. Todėl kaltinti tuo vien tik A. B., apeliantų nuomone, nėra teisinga ir sąžininga. Atsižvelgiant į tai, kad A. B. buvo išprovokuotas paties L. B., taip pat į tai, kad bute buvę asmenys leido aptariamam įvykiui įvykti ir padariniams atsirasti, apeliantai teigia, jog nuteistajam A. B. turi būti paskirta minimali bausmė.
2.10. Be to, apeliantai teigia, jog, atsižvelgiant į tai, jog nėra įrodyta, kad L. B. mirė dėl A. B. kaltės, nukentėjusiosios V. T. ir nukentėjusiojo E. P. atstovės pagal įstatymą G. Š. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti atmesti.
2. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato Jono Jasiulevičiaus apeliacinis skundas atmetamas.
3. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis skundžiamas dalyje dėl A. B. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, ginčijant teismo nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių apimtį ir kvalifikavimą, paskirtą bausmę ir priteistos žalos dydžio pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo nėra skundžiamos. Todėl atsižvelgusi į apeliacinio skundo argumentus ir nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, teisėjų kolegija skundžiamą nuosprendį patikrina tiek, kiek tai susiję su apeliaciniame skunde ginčijamomis teismo išvadomis, t. y. skundžiamas nuosprendis patikrinamas atsižvelgus į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylos įrodymų vertinimo ir A. B. veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą
4. Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl A. B. padarytos veikos nukentėjusiojo L. B. atžvilgiu kvalifikavimo. Apeliantai nurodo, kad byloje nepakanka duomenų, jog būtent nuteistojo veiksmais nukentėjusiajam L. B. buvo padarytas sužalojimas, lėmęs jo mirtį, nesutinka, kad nukentėjusysis buvo bejėgiškos būklės, teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino nuteistojo tyčios turinį. Taip pat, apeliantų manymu, aplinkybės, kad jis L. B. sugriebė ir numetė nuo lovos ant grindų, byloje nepatvirtina įrodymai. Todėl apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas A. B. veiką perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį, o, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pats nuteistasis prašė veiką perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį.
5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą paduoto apeliacinio skundo ribose, apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto ir jo gynėjo išsakytus teiginius, argumentus dėl netinkamo byloje faktinių aplinkybių nustatymo ir vertinimo, nuteistojo veikos kvalifikavimo atmeta. Išvada, jog apygardos teismas nuosprendžio dalyje dėl L. B. nužudymo būtų neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas, ar netinkamai ištyręs ir nustatęs faktines aplinkybes, negalima. Priešingai apeliacinio skundo argumentams, apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą ne tik dėl A. B. padarytų konkrečių veiksmų, bet ir jų teisinio vertinimo. Baudžiamojoje byloje esminių BPK pažeidimų dėl įrodymų vertinimo, baudžiamojo įstatymo taikymo, kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką, nenustatyta. Baudžiamojoje byloje aplinkybės, reikšmingos šios nuteistojo padarytos veikos kvalifikavimui, buvo nustatytos ir įvertintos teisingai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliacinio skundo, o taip pat bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nurodytiems argumentams dėl neteisingo nuteistojo veiksmų teisinio vertinimo ir sutinka su pirmosios instancijos teismo A. B. padarytos veikos kvalifikavimo motyvais. Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
6. Baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, jog įvykio vietoje nurodytu laiku, kai buvo nužudytas L. B., buvo ir nuteistasis A. B.. Specialisto išvadoje Nr. M 1070/2019(01) nustatyti L. B. padaryti sužalojimai, kurių pagrindinis – durtinis-pjautinis nugaros sužalojimas su vidaus organų pažeidimais įvertintas, kaip sunkus jo sveikatos sutrikdymas, kuris nulėmė neatstatomas pasekmes – L. B. mirtį (t. 1, b. l. 97–104). Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad veiksmus, kurių pasekmė L. B. mirtis, byloje nustatytomis aplinkybėmis (pasinaudojant nukentėjusiojo bejėgiška būkle dėl apsvaigimo nuo alkoholio (L. B. nustatytas sunkus girtumo laipsnis)) ir būdu (panaudojant fizinį smurtą – suduodant kojomis ir rankomis ne mažiau šešis smūgius į galvos sritį, taip padarant nukentėjusiajam sužalojimus galvos srityje, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, taip pat peilį (ne mažiau keturių kartų duriant, pjaunant į nugaros sritį, juosmenį ir dešinį skruostą, padarant durtinę-pjautinę žaizdą dešiniame skruoste, dvi pjautines žaizdas juosmenyje, ir pagrindinį durtinį-pjautinę nugaros sužalojimą su vidaus organų pažeidimu, lėmusį nukentėjusiojo mirtį)), padarė A. B.. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl A. B. kaltės, jo atliktų veiksmų apimties, buvo pagrįsta paties nuteistojo A. B. duotais parodymais, nukentėjusiojo E. P. ir liudytojo G. K. (tiesiogiai mačiusių įvykį), iš dalies liudytojų T. J., T. S., M. K., V. D. ir D. G. parodymais, specialisto išvadomis Nr. M1070/2019(01), Nr. S 427/2019(01), specialisto Dmitrijaus Fomino paaiškinimais, kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų analizės, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės baudžiamosios bylos duomenų kontekste, neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei padarė neteisingas išvadas. A. B. pagrįstai buvo pripažintas kaltu dėl L. B. gyvybės atėmimo nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis.
7. Apeliaciniame skunde apeliantai nurodo, kad teismo nustatytos aplinkybės nebuvo pagrįstos baudžiamojo proceso metu surinktais įrodymais arba vadovautasi netinkamais įrodymais byloje, dėl ko padarytos nepagrįstos išvados, sąlygojusios netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Su šiais argumentais sutikti nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų skunde pateikiamas selektyvus, atsietas nuo bendro konteksto įrodymų vertinimas, siekiant nuteistajam A. B. naudingų išvadų dėl įrodymų jo kaltei, padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįsti, nepakankamumo.
8. Nuteistasis A. B. tiek ikiteisminio, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu neneigė fakto, jog smurtavo prieš L. B.. Jis pripažino visas jam pareikštame kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos aplinkybes, parodydamas, jog jo veiksmus prieš mirusįjį lėmė girtumas, nuovargis bei paties nukentėjusiojo L. B. elgesys. Nors nuteistasis negalėjo nurodyti visų įvykio faktinių aplinkybių, nes dėl girtumo ne viską prisiminė, jis sutiko, kad galėjo padaryti visus veiksmus, be to, teigė dūręs L. B. peiliu, nes buvo supykęs.
9.1. Nuteistojo parodymais, duotais bylos ikiteisminio tyrimo metu, nustatyta, kad jis po to, kai jam telefonu buvo pranešta apie jo bute esančius nekviestus asmenis ir jų keliamą netvarką (daužomus daiktus), susinervinęs parvyko į namus. Grįžęs pamatė, kad bute buvo L. B. ir jo draugas E. P., mėtėsi šukės. Tuo metu E. P. miegojo ant lovos, o L. B. ant jos sėdėjo. Nuteistasis pradėjo kumščiais daužyti L. B. veidą, kiek smūgių sudavė – nežino, du-tris. Tuomet nuteistasis pažadino L. B. draugą E. P., jam kumščiais sudavė per veidą ir liepė tvarkyti stiklus. A. B. taip pat parodė, kad, sugriebęs L. B. už drabužių, numetė jį nuo lovos ant grindų prie fotelių. Pastarasis buvo toks girtas, kad visai nesipriešino ir nieko nekalbėjo. Jį nuteistasis mušė rankomis, spardė kojomis kur papuola, o L. B., gulėdamas ant grindų, nesigynė. Nuteistasis nurodė prisimenantis, kad paėmė peilį, kuriuo mojavo prieš E. P., ant jo šaukė, buvo piktas už jų padarytą netvarką. Taip pat nurodė, jog peiliu dūrė gulinčiam L. B. į nugarą. Visų savo veiksmų nuteistasis neprisiminė, tačiau sutiko, kad galėjo padaryti jam pareikštame įtarime nurodytus veiksmus. Kaip pabėgo E. P. – nepamena. Tačiau jis prisiminė nutempęs L. B. lavoną į virtuvę, jį apklojęs ir susukęs į užuolaidas. Po to jis persirengė ir kartu su pas jį atvykusiu G. K. išėjo iš buto (t. 2, b. l. 155–156, 159).
9.2. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, A. B. davė iš esmės analogiškus parodymus, patikslindamas tam tikras detales. Nuteistasis nurodė, kad jam būnant bare, paskambinęs G. K. pranešė, kad į jo butą atėjo žmonės, kurie daužo daiktus. Paprašius telefoną perduoti vienam iš jo bute buvusių asmenų ir pastarajam išsakius įžeidžiančias frazes, A. B. susinervino ir nuvyko į namus. Grįžęs pamatė išdaužytus daiktus. Tuo metu L. B., sėdėdamas ant lovos, rūkė, o E. P. miegojo. Jis kažko paklausė L. B., tačiau pastarasis išvadino jį necenzūriniais žodžiais, todėl nuteistasis susinervinęs pradėjo L. B. mušti. Kiek smūgių sudavė – nepamena. L. B. negalėjo pasipriešinti. Tuomet pažadino L. B. draugą (kaip nustatyta – E. P.), kurį taip pat mušė kumščiais. Atsimena, kad traukė peilį iš L. B. nugaros. Dūrė kažkur į nugaros sritį. Tačiau nurodė nepamenantis visko, ką darė su peiliu. Taip pat prisiminė, kad nukentėjusiajam E. P. liepė tvarkytis. A. B. parodė, jog, E. P. pabėgus, jis nuvilko L. B. kūną į virtuvę, suvyniojo į paklodes. Buvo neblaivus, nemiegojęs ir tai turėjo įtakos jo elgesiui. Suprato, ką padarė (t. 3, b. l. 157–158).
2. Iš nurodyto seka, kad nuteistasis A. B. iš esmės nurodė tokias pat smurto prieš L. B. bei E. P. aplinkybes. Nuteistasis neneigė prieš L. B. naudojęs fizinį smurtą, dūręs peiliu jam į nugarą ir, nors visų savo veiksmų detaliai neatsiminė, pripažino, kad sukėlė byloje aptariamus padarinius – nukentėjusiojo L. B. mirtį. Tik apeliaciniame skunde neneigiant smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį, iškelta abejonė dėl to, kad būtent A. B. padarė sužalojimą, lėmusi nukentėjusiojo mirtį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų visuma, tame tarpe paties nuteistojo parodymai, neabejotinai paneigia šį apeliacinio skundo argumentą.
3. Byloje nustatant įvykio – L. B. žūties faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas vertino įvykio vietoje buvusių nukentėjusiojo E. P. ir liudytojo G. K. parodymus.
11.1. Nukentėjusysis E. P. parodė, kad, begeriant su L. B. A. B. bute, jis užmigo. Prieš jam užmiegant, ant L. B. jokių sužalojimų nebuvo. Prabudo nuo garsaus A. B. rėkimo. Matė L. B. gulintį ant grindų, kad jo veidas kruvinas, o baltas megztinis buvo visas permirkęs krauju. A. B. E. P. liepė tvarkyti, todėl jis valė kilimą, rinko šukes. Matė, kaip A. B. peiliu perpjovė L. B. nugarą, kaip dūręs peiliu į nugarą, jį žaizdoje dar užsuko. Perpjaunant nugarą, L. B. jau buvo kruvinas. A. B. vaikščiojo pirmyn ir atgal, rėkė. Valant kilimą, A. B. jam, E. P., sudavė smūgius, dėl to pradėjo skaudėti akį ir lūpą. Taip pat jis jautė skausmą kakle, jam bėgo kraujas. Kada buvo perpjautas kaklas – nejuto, tačiau tik prabudus kraujas jam dar nebėgo ir jokių skausmų jis taip pat nejuto. Iš A. B. jautė grėsmę, bijojo, kad ir jo nesubadytų, todėl, atsiradus galimybei, iš įvykio vietos pabėgo (t. 3, b. l 158–160).
11.2. Liudytojas G. K. patvirtino teisme perskaitytus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 60–62) bei parodė, kad, kol A. B. nebuvo namuose, į jo butą atėjo L. B. ir E. P., kurie bute vartojo alkoholį, buvo visiškai girti. Jiems pradėjus kelti triukšmą, G. K. apie tai telefonu informavo A. B.. Perdavus ragelį L. B., pastarasis su A. B. susiginčijo, išvadino vienas kitą necenzūriniais žodžiais. Po to jis iš buto išėjo. Vėliau sugrįžęs į butą, jame rado ir A. B., matė, kad vienas iš vyriškių (kaip nustatyta – L. B.) gulėjo ant grindų susirietęs. Matė kraują, tačiau tuo metu nematė, kad būtų kas perpjauta. Taip pat matė, kaip A. B., paėmęs peilį, priėjo prie gulinčio L. B., pakėlė šiek tiek marškinius ir perpjovė jam šoną. Po kurio laiko A. B. L. B. dar kartą įpjovė, šį kartą stipriau. E. P. tuo metu valė kilimą ir atrodė labai išsigandęs. Liudytojas nurodė matęs E. P. prie kaklo įpjovimą, iš kurio bėgo kraujas. Kažkuriuo metu E. P. pabėgo. Dar po kurio laiko A. B. nutempė L. B. kūną link virtuvės, paėmė užuolaidas. Įvykio metu liudytojas buvo blaivus, bet šoko būsenoje (t. 4, b. l. 21–23).
4. Iš nukentėjusiojo E. P. ir liudytojo G. K. nuoseklių parodymų, patvirtintų parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu, seka, kad įvykio metu A. B. buvo susinervinęs, agresyvus; iki A. B. smurto prieš L. B. pastarasis nebuvo sužalotas; kitų asmenų – be nuteistojo A. B., mirusiojo L. B., nukentėjusiojo E. P. ir liudytojo G. K. įvykio metu bute nebuvo; smurtą prieš L. B. (o tuo pačiu ir prieš E. P.) naudojo tik A. B. (E. P., kai buvo prižadintas A. B. emocionalaus elgesio, ir G. K., užėjęs į butą, nurodė matę gulintį kruviną L. B., taip pat kaip A. B. peiliu pjovė L. B. per šoną, nugarą, dūrė); nukentėjusysis L. B. prieš jį atliekamų veiksmų metu buvo labai girtas ir nuteistojo smurtiniams veiksmams nesipriešino.
5. Apeliaciniame skunde abejojama nukentėjusiojo E. P. ir liudytojo G. K. parodymų patikimumu – apeliantų manymu, jie nenuoseklūs, prieštaraujantys tarpusavyje ir kitiems bylos įrodymams – nevienodai nurodytos aplinkybės dėl peilio prieš L. B. panaudojimo, sužalojimų padarymo eiliškumo, taip pat E. P. nurodė aplinkybę apie peilio užsukimą žaizdoje, o G. K. – jog A. B., žalodamas L. B., kiekvieną kartą peilį išimdavo iš dėklo. Apeliantų nuomone, specialisto išvada apie peiliu padarytų sužalojimų pobūdį ir ant peilio dėklo rastas nedidelis kraujo kiekis paneigė tokias pastarųjų nurodytas aplinkybes. Anot apeliantų, tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas, duodami parodymus, galimai patys siekė tokiu būdu išvengti baudžiamosios atsakomybės.
13.1. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skunde pateikiamas E. P. ir G. K. parodymų vertinimas, išdėstant tik jų fragmentus, yra vienpusiškas ir neobjektyvus, nes grindžiamas ne išsamia visų bylos aplinkybių analize ir ne bendrame visų duomenų kontekste. Pažymėtina, jog išvados dėl byloje apklaustų asmenų parodymų įrodomosios reikšmės teismo daromos, įvertinus ne tik jų gavimo šaltinį (pirminiai ar išvestiniai), gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinių įtakos, sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą, bet ir lyginant juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Be to, vertinamos ne atskiros apklausų metu nurodytos aplinkybės, o jų visuma.
13.2. Iš skundžiamo nuosprendžio seka, kad teismas pagrįstai vadovavosi byloje duotais įvykio liudininkų parodymais, kurie atskiromis dalimis buvo patvirtinti kita byloje esančia medžiaga, nenustatęs duomenų abejoti jų patikimumu. Jų, kaip asmenų, buvusių įvykio vietoje ir tiesiogiai mačiusių įvykį, parodymai dėl bylai reikšmingų aplinkybių įvertinti, nepažeidžiant BPK 20 straipsnyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių. Jų nuoseklūs parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių – nuteistojo elgesio, veiksmų prieš nukentėjusįjį L. B., sąlygojusių pastarojo mirtį, nesikeitė, esminėse detalėse sutapo, o taip pat neprieštaravo paties A. B. nurodytoms aplinkybėms. Nukentėjusiojo ir liudytojo parodymuose esantys tam tikri netikslumai logiškai paaiškinami tuo, kad nukentėjusysis E. P. ir liudytojas G. K. įvykį stebėjo iš skirtingų pozicijų, atstumų, įvairiais momentais, būnant skirtingos būsenos (E. P. buvo neblaivus, G. K. – blaivus), matytų įvykio aplinkybių paveiktos emocinės būklės (abu buvo šoke). Šie veiksniai sąlygojo skirtingą pamatytų aplinkybių atpasakojimą, tuo labiau, kad kiekvienas asmuo aplinkybes vertina subjektyviai, priklausomai nuo jų asmeninio suvokimo. Kita vertus, tokie parodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, parodo, kad nukentėjusysis E. P. ir liudytojas G. K. parodymų ne tik tarpusavyje, bet ir prie nustatytų bylos aplinkybių, kaip teigiama skunde, nederino, o nurodė aplinkybes taip, kaip prisiminė, iš esmės neabejotinai patvirtindami faktą, kad visus sužalojimus nukentėjusiajam L. B. padarė nuteistasis A. B..
13.3. Nėra pagrindo sutikti su skundo argumentu, kad nukentėjusiojo E. P. ir liudytojo G. K. parodymų nepatikimumą patvirtina ir objektyvūs įrodymai – specialisto išvadomis dėl nukentėjusiajam L. B. nustatytų sužalojimų pobūdžio ir įvykio vietoje rasto kraujo kiekio paneigta E. P. nurodyta aplinkybė, kad nuteistasis, įdūręs peilį, jį žaizdoje užsuko, G. K. – kad A. B. kiekvieną kartą prieš panaudodamas peilį ėmė iš dėklo, o panaudojęs dėjo atgal. Šios skunde išskiriamos ir akcentuojamos aplinkybės nesudaro besąlygiško pagrindo abejoti E. P. ir G. K. parodymais ir jais nesivadovauti. Nenustatyta duomenų, kad jie būtų suinteresuoti apkalbėti A. B., iškraipyti nurodomas įvykio aplinkybes. Tokių argumentų nenurodoma ir apeliaciniame skunde. Aplinkybė, ar vienas iš mirusiajam konstatuotų peiliu padarytų sužalojimų buvo padarytas, įdūrus peilį, jį žaizdoje užsukant, atskirai nebuvo tirta ir specialistas dėl tokios galimybės detaliau nepasisakė. Tačiau duomenys dėl peilio panaudojimo, juo padarytų sužalojimų L. B. pobūdžio, lokalizacijos ir mechanizmo nustatyti neginčijamai ir yra neabejotini. Skundo argumentas dėl nedidelio kraujo kiekio, rasto ant peilio dėklo, paremtas subjektyviu vertinimu, todėl, priešingai nei teigiama skunde, nepaneigia liudytojo G. K. parodymų, jog panaudojus peilį, jis buvo dedamas į dėklą. 2019 m. rugsėjo 29 d. atliekant E. P. parodymų patikrinimą vietoje, buvo rastas nusikaltimo įrankis – peilis, įdėtas į dėklą (t. 2, b. l. 34). Specialisto išvada Nr. S 427/2019(01) nustatyta, jog ant peilio dėklo (18 mėg.) buvo rasti žmogaus kraujo pėdsakai; DNR tyrimu nustatytas mišrus dalinis ne mažiau trijų asmenų DNR profilis; nors šis DNR profilis tolimesniam asmenų indentifikavimui netiko, tačiau neatmesta galimybė, kad mišriame profilyje esantis DNR profilis gali sutapti su E. P. DNR (t. 1, b. l. 130–161). Kaip nustatyta bylos duomenimis, įvykio metu peiliu buvo sužalotas ne tik L. B., bet ir E. P. peiliu padaryta žaizda kakle, o taip pat pačiam A. B. nustatyta kairės rankos ketvirto piršto pjautinė žaizda. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino nukentėjusiojo E. P. ir liudytojo G. K. parodymus, nustatydamas padarytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes.
13.4. Pažymėtina ir tai, kad nurodomi prieštaravimai nukentėjusiojo ir liudytojo parodymuose yra neesminiai ir skunde pernelyg sureikšminti, siekiant išskirtinę įrodomąją reikšmę suteikti apeliaciniame skunde nurodomoms aplinkybėms bei nuteistojo parodymams, kaip vieninteliams teisingiems. Tačiau išvados byloje daromos visuma baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautų duomenų, juos gretinant ir lyginant tarpusavyje, patikrinant nurodomas faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu šių asmenų parodymų vertinimu ir įrodomąja reikšme, nustatant padarytos veikos aplinkybes, o tuo pačiu ir pagrindžiant A. B. kaltę.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir kitus byloje esančius duomenis, kuriais buvo nustatytos reikšmingos aplinkybės. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu liudytojas G. K. atpažino L. B., kurį įvardino kaip vyresnį asmenį ir E. P., kurį įvardino kaip jaunesnį asmenį, kurie atėjo į butą, ir jame A. B. smurtiniais veiksmais vyresnis buvo nužudytas, o jaunesnis sužeistas; nurodė, kad E. P. rinko nuo kilimo šukes bei valė L. B. kraują (t. 2, b. l. 64–67; 72–75, 76–79). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis E. P. atpažino A. B., kaip asmenį, mosikavusį jam peiliu prieš veidą, taip pat spyrusį jam du kartus į veidą, bei peiliu dūrusį L. B. į nugarą, taip pat perpjovusį pastarojo juosmenį (t. 2, b. l. 19–22). Šios liudytojo ir nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės buvo nurodytos ir jų apklausų metu. Baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, kad betarpiškai po įvykio nukentėjusysis E. P. keliems asmenims – T. J., T. S., M. K., V. D. nurodė jo paties ir L. B. sužalojimo aplinkybes. Minėti asmenys, apklausti liudytojais, nurodė, iš E. P. sužinoję, jog tiek jį patį, tiek L. B. peiliu sužeidė A. B., kuris pjovė, dūrė peiliu L. B. į nugarą, naudojo fizinį smurtą (t. 3, b. l. 170–172; t. 4, b. l. 10–12, 24). Analogiškos aplinkybės dėl L. B. nužudymo, įvykio kaltininko, užfiksuotos ir policijos pareigūnų D. K. ir V. M. 2019 m. rugsėjo 28-29 d. tarnybiniuose pranešimuose (t. 1, b. l. 37–39; 162). Minėti duomenys patvirtina, kad E. P., skirtingiems asmenims ir skirtingu laiku pasakodamas apie jo paties ir L. B. sužalojimo aplinkybes, pastarojo mirtį, nurodė analogiškas aplinkybes apie A. B. smurtinius veiksmus prieš juos. Iš nurodyto taip pat galima spręsti apie nukentėjusiojo E. P. nurodytų įvykio aplinkybių teisingumą. Šiame kontekste svarbūs ir liudytojo V. D. parodymai, kad po to, kai E. P. papasakojo apie A. B. veiksmus prieš jį patį ir L. B., paskambinus A. B. ir pasiteiravus, kur jie yra, pastarasis pasakė, jog nebėra žmogaus. Šią aplinkybę liudytojas patvirtino ir asmens atpažinimo pagal jo nuotrauką metu, atpažindamas A. B., kaip asmenį, apie kurį davė parodymus (t. 2, b. l. 101–104). Liudytojas T. S. nurodė, kad išgėręs A. B. būdavo lengviau išprovokuojamas. Asmens parodymų pagal jo nuotrauką metu jis atpažino A. B., kuris, kaip nurodė E. P., nudūrė L. B. (t. 2, b. l. 94–87). Iš liudytojo D. G. parodymų seka, kad po to, kai A. B. paskambino G. K., informuodamas apie į butą atvykusius asmenis, kurie kėlė triukšmą, A. B. išvyko į namus. Po kurio laiko A. B. grįžus į barą, ant pastarojo sužalojimų nesimatė, tačiau jis buvo be nuotaikos, nusivylęs, sakė, jog atsitiko kažkas baisaus. Girdėjo, kad A. B. nužudė žmogų (t. 4, b. l. 23–24). Asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauka metu liudytojas atpažino A. B., kaip asmenį, apie kurį davė parodymus (t. 2, b. l. 110–113). Taigi, šiais liudytojų parodymais nustatyta, kad A. B. pats nurodė apie L. B. mirtį, netrukus po įvykio, nuteistajam esant bare, kalbėta, kad jis nužudė žmogų. Parodymai pagrįstai įvertinti byloje nustatytų įrodymų visumoje, nesant abejonių dėl minėtų liudytojų parodymų tikrumo ir objektyvumo. Įvykio vietos apžiūros, nukentėjusiojo E. P. ir liudytojo G. K. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotos aplinkybės, susijusios su veikos padarymo vieta, tyrimui reikšmingų pėdsakų (kraujo dėmių), daiktų suradimu, jų paėmimu, taip pat tiriamo nusikaltimo dalyvių (liudininkų) nurodytomis aplinkybėmis apie kiekvieno jų išsidėstymą (buvimo vietą, tarp jų mirusiojo ir nuteistojo), padėtį, veiksmus (t. 1, b. l. 40–45; t. 2, b. l. 23–36, 80–83). Įvykio vietos apžiūros metu, pakėlus kilimo, esančio arčiau kambario durų, kampą, ant grindų ir kilimo išvirkščios pusės buvo rastos raudonos spalvos dėmės (kaip nustatyta – kraujo). Ši vieta nukentėjusiojo E. P. ir liudytojo G. K. parodymų patikrinimo vietoje metu buvo nurodyta kaip ta, kur L. B. prieš jį atliekamų smurtinių veiksmų metu gulėjo ant grindų. Šis duomuo taip pat patvirtina nukentėjusiojo E. P. ir liudytojo G. K. parodymus (tuo pačiu neprieštarauja ir nuteistojo A. B. parodymams). Specialisto išvada Nr. S 427/2019(01) nustatyta, jog ant tirti paimto peilio buvo rastas žmogaus kraujas, kuris dėl nustatyto dalinio DNR profilio netiko asmens indentifikavimui. Ant peilio dėklo rasti žmogaus kraujo pėdsakai, nustatytas mišrus dalinis ne mažiau trijų asmenų DNR profilis, neatmetant, kad mišriame profilyje gali būti DNR profilis sutampantis su E. P.. Pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes, E. P. peiliu buvo sužalotas į kaklą, L. B. – padaryti dūriai peiliu nemažiau du kartus per juosmenį, vieną kartą į dešinį skruostą ir vieną kartą į nugarą, A. B. buvo nustatyta kairės rankos ketvirto piršto pjautinė žaizda. Taip pat specialisto išvada Nr. Nr. S 427/2019(01) nustatyta, kad nuoplovoje nuo grindų po kilimu, ant A. B. kelnių, rankšluosčio, pilkos dešinės kojos šlepetės, mėlynos dešinės kojos šlepetės, juodos dešinės kojos šlepetės buvo rastas žmogaus kraujas ir buvo nustatytas L. B. profilis. Ant džinsinių kelnių nuo fotelio (kaip nustatyta – ant A. B. kelnių, kurias jis, kaip parodė, po veiksmų prieš L. B. nusimovė ir padėjo ant fotelio), rasti žmogaus kraujo pėdsakai. Atlikus DNR tyrimą, buvo nustatytas ne mažiau nei dviejų asmenų DNR profilis, kurį gali sudaryti A. B. ir L. B. DNR profiliai, tikimybė 45324 bilijonų kartų didesnės, nei tikimybė, kad jį sudaro dviejų atsitiktinių nesusijusių asmenų DNR profiliai (t. 1, b. l. 130–161). Šie duomenys patvirtina, kad ant A. B. daiktų rasti pėdsakai, kurie byloje surinktų duomenų visumoje taip pat liudija apie jo padarytą nusikaltimą. Specialisto išvada Nr. M 1070/2019(01) nustatyta, kad L. B. padarytas odos nubrozdinimai kairėje momeninėje srityje, tuoj virš dešinio antakio, dešiniame smilkinyje, tuoj žemiau dešinės akies apatinio voko, kairiame skruoste, lūpose, muštines žaizdeles apatinėje lūpoje, minkštųjų audinių kraujosruvas dešiniame skruoste, kairės akies vokuose, lūpose padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais. Durtinė-pjautinė žaizda dešiniame skruoste, pjautinės žaizdos juosmenyje, durtinis-pjautinis nugaros sužalojimas padaryti kontaktuojant su aštriu, pjaunančiu – duriančiu savybių turinčiu daiktu. Visi sužalojimai padaryti neilgai trukus iki mirties. L. B. rankose sužalojimų nebuvo nustatyta (t. 1, b. l. 97–104). Analogišką galimą minėtų sužalojimų L. B. atsiradimo mechanizmą nurodė ir specialistas D. Fomin, kuris apklaustas kaip specialistas, paaiškino kad durtiniai– pjautiniai sužalojimai buvo padaryti mažiausiai 4 trauminiais poveikiais, odos nubrozdinimai ir minkštųjų audinių kraujosruvos – mažiausiai 6 trauminiais poveikiais, neatmetant galimybės, kad jie galėjo būti padaryti ir suduodant smūgius kietais bukais daiktais (galėjo būti tiek rankos, tiek kojos) (t. 1, b. l. 107–109). Kaip minėta, nuteistasis neneigė smurtavęs prieš A. B., taip pat dūręs jam peiliu.
7. Visi šie bylos duomenys, kurie pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinti įrodymais, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro tarpusavyje nuoseklią grandinę, nustatant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes bei pagrindžiant nuteistojo A. B. kaltę dėl L. B. nužudymo ir E. P. sveikatos sutrikdymo. Apeliacinio skundo pozicija, jog L. B. galėjo būti sužalotas peiliu išgertuvių metu kilus muštynėms, paneigta ištirtų įrodymų visuma. Pažymėtina ir tai, kad viso proceso byloje metu aplinkybės apie įvykio metu kilusias muštynes nenurodė ne tik įvykio liudininkai, bet ir pats nuteistasis.
8. Teismų praktikoje laikoma, kad muštynėms būdinga abipusis agresyvumas, puolamieji interesai ir jų metu smurtas naudojamas puolimo tikslais. Byloje tokių aplinkybių nebuvo nustatyta. Priešingai, ištirti duomenys rodo, kad smurtą prieš L. B. nuteistasis naudojo, būdamas supykęs dėl pastarojo nekviesto atvykimo į jo namus kartu su E. P., girtavimo, triukšmo kėlimo, netvarkos, po A. B. priekaištų – necenzūrinių žodžių jam išsakymo. To neneigė ir pats nuteistasis. Nustatyta, kad nuteistasis pirmas pradėjo smurtauti prieš nukentėjusįjį L. B., smūgiavo jam į galvos sritį, numetė nuo lovos, kurioje tuo metu miegojo neblaivus E. P. (prieš jį nuteistasis taip pat naudojo smurtą ir ši faktinė aplinkybė apeliaciniame skunde nėra ginčijama), L. B. sudavė smūgius rankomis ir kojomis, taip pat kelis kartus dūrė peiliu. Tai, kad šiems veiksmams L. B. nesipriešino, byloje buvo nustatyta ne tik paties nuteistojo ir įvykio liudininkų parodymais, bet ir pagrįsta specialisto išvadomis, kuriose jokių muštynių metu kylančių sveikatos sužalojimų A. B., o taip pat ir L. B. kūne (rankose) nebuvo nustatyta. Šiame kontekste reikšmingi ir liudytojo D. G. parodymai, kad, A. B. grįžus į barą (kaip nustatyta – jau po įvykio), sužalojimų, muštynių požymių ant jo nesimatė.
9. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog muštynių faktą patvirtina įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotas pėdsakų (kraujo dėmių), daiktų, ant kurių nustatyti mirusiojo, nukentėjusiojo ir liudytojo DNR profiliai, išsidėstymas, taip pat mirusiajam L. B. ir nukentėjusiajam E. P. nustatytų sužalojimų pobūdis ir skirtingos vietos (L. B. – galvos ir nugaros srityse; E. P. – veido ir krūtinės ląstos dešinės viršraktikaulinėje srityje). Skunde, remiantis šiais duomenimis padaryta išvada, kad minėti asmenys jų sužalojimų padarymo metu nebuvo vienoje vietoje, o judėjo. Kaip minėta, objektyvūs duomenys paneigia faktą, kad įvykio vietoje kilo muštynės ir L. B. bei E. P. buvo sužaloti jų metu. Byloje niekas neginčijo aplinkybės, kad A. B. bute L. B. su E. P. vartojo alkoholį, neblaivus L. B. sudaužė stiklinę, buvo rūkoma ir t. t. Kaip nustatyta, įvykio metu nuteistasis A. B. smurtavo prieš nukentėjusius L. B. ir E. P., jiems esant skirtingose padėtyse ir vietose, padarydamas jiems įvairius kūno sužalojimus, todėl akivaizdu, kad nukentėjusiųjų tarpusavio padėtys buvo skirtingos. Tai patvirtina ir įvykio vietos apžiūros metu ant kilimo užfiksuotos kraujo dėmės. Apeliantai, apeliaciniame skunde išsakę muštynių versiją, nedetalizavo jų eigos, o taip pat kokius konkrečius veiksmus naudojo L. B. ar kiti įvykio dalyviai. Tačiau, kaip minėta, nei nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų lokalizacija, nei jų padarymo mechanizmas, nei muštynėms būdingų sužalojimų nenustatymas nepatvirtina muštynių tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų galimybės. Priešingai, nustatytos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog tik A. B. buvo aktyvus puolantysis asmuo. Nors L. B. ir E. P. elgesys (šiems nekviestiems patekus į nuteistojo butą, jame girtaujant, keliant triukšmą, darant netvarką) galėjo turėti reikšmės nuteistojo pykčio pasireiškimui, tačiau būtent A. B. pasirinktas netinkamas veikimo būdas buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiomis mirtinomis pasekmėmis.
10. Apeliaciniame skunde akcentuojamas policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytos informacijos turinys neduoda pagrindo daryti kitokių išvadų dėl skunde išsakytos muštynių versijos. Tarnybiniuose pranešimuose policijos pareigūnai aprašė tik pirmines įvykio aplinkybes, pirminius duomenis, kurie vėliau vykdytais procesiniais veiksmais buvo tikslinami ir detalizuojami. Be to, svarbu ir tai, kad užfiksuotos pirminės įvykio aplinkybės, nurodytos nukentėjusiojo E. P., kuris buvo neblaivus, dėl jo akyse įvykusio įvykio buvo išsigandęs, patyręs šoką. Sprendžiant iš liudytojų parodymų bei tarnybiniuose pranešimuose nurodytos informacijos, netrukus po įvykio E. P. bendravo nedaug ir nenoriai, dėl girtumo kalbėjo nerišliai, nuotrupom, kas taip pat galėjo įtakoti tarnybiniuose pranešimuose nurodomos informacijos apimtį ir turinį bei nulemti pareigūnų pirminį subjektyvų vertinimą dėl įvykio. Esant aukščiau aptartoms aplinkybėms, vien tarnybiniuose pranešimuose nurodyta pirminė galima įvykio situacija skunde dėstomos versijos dėl neva buvusių muštinių taip pat nepagrindžia.
11. Teisėjų kolegija, patikrinusi atliktą byloje surinktų įrodymų visumos vertinimo analizę, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis A. B. padarė L. B. sužalojimus, tarp jų – sukėlusį jo mirtį, yra teisinga ir pagrįsta. Teismas tinkamai nustatė šią faktinę bylos aplinkybę ir motyvuotas išvadas pagrindė įrodymais, kurių turinys papildo vienas kitą. Nenustatytas pagrindas A. B. veiksmus perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkto į BK 140 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde pateiktos interpretacijos dėl netinkamo byloje esančių įrodymų vertinimo ir dėl to nuosprendyje padarytų išvadų nepagrįstumo, teisėjų kolegijos vertinimu, neparemtos konkrečiais įrodymais, o yra tik gynybinės pozicijos neatitinkančio įrodymų vertinimo kritika.
12. Apeliaciniame skunde neigiamas A. B. padarytos veikos kvalifikuojantis požymis – bejėgiškos būklės žmogaus nužudymas (BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Su šiuo skundo argumentu sutikti nėra pagrindo.
13. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai gyvybė atimama asmeniui, kuris dėl fizinių ar psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes. Tokia būsena gali būti nulemta ligos, invalidumo, sąmonės praradimo arba stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotikų ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai kaltininkas suvokia nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atima gyvybę. Taigi bejėgiškos būklės žmogaus nužudymas yra vertinamasis požymis, todėl teismas, kiekvieną kartą pripažindamas asmenį kaltu, nužudžius bejėgiškos būklės žmogų, turi vertinti aplinkybes, susijusias su tuo, ar nukentėjusysis galėjo gintis, aktyviai pasipriešinti kaltininkui ar kitaip vengti pavojaus, taip pat, ar kaltininkas suvokė bejėgišką nukentėjusiojo būklę.
14. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusysis L. B. buvo sunkaus girtumo būklės, jo kraujyje rasta 2,74 ‰ etilo alkoholio (t. 1, b. l. 97–104). Jis dėl apsvaigimo negalėjo savarankiškai eiti, gintis, priešintis ar kitaip išvengti fizinio smurto. Nuteistasis tai matė, akivaizdžiai suprato ir pasinaudojo nukentėjusiojo L. B. bejėgiška būkle, panaudojo prieš jį smurtą, sukėlusį mirtį. Apeliaciniame skunde nesutinkama su tokia išvada, teigiant, kad byloje nėra pakankamų duomenų aplinkybei konstatuoti, jog L. B. dėl savo fizinių savybių buvo bejėgiškos būklės, o nustatytas etilo alkoholio kiekis pastarojo kraujyje nėra kriterijus, kuriuo tokia būklė būtų apsprendžiama. Apeliantų manymu, nėra ir duomenų, kad A. B. suprato, jog nukentėjusysis yra bejėgiškos būklės, nes ir pats buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismo bylos įrodymų visumos apgrindu nustatytos faktinės aplinkybės kvalifikuotos teisingai ir suformuotai teismų praktikai neprieštarauja.
15. Visi įvykio vietoje buvę ir betarpiškai įvykį matę asmenys parodė, kad tuo metu, kai nuteistasis A. B. smurtavo prieš L. B., pastarasis girtas gulėjo ir jokių savarankiškų veiksmų neatliko. Nukentėjusysis E. P. teisme parodė, kad L. B. gulėjo ant grindų, kai A. B. panaudojo prieš jį peilį, prieš peilio panaudojimą ir po panaudojimo nukentėjusysis nejudėjo. Liudytojas G. K. parodė, kad L. B. buvo visiškai girtas; A. B. perpjovus peiliu jam šoną, o po kurio laiko įpjovus ir stipriau, L. B. gulėjo ir nejudėjo. Šiame kontekste taip pat svarbūs ir paties nuteistojo A. B. viso proceso metu – kad L. B. buvo toks girtas, jog nesipriešino jo smurtiniams veiksmams prieš jį. Darytina išvada, kad nukentėjusysis L. B. viso konflikto metu buvo labai girtas ir prieš jį naudojamo smurto metu nuteistajam nesipriešino ir jokių savarankiškų veiksmų neatliko, kaip nurodė visi įvykio vietoje buvę asmenys, o taip pat ir pats nuteistasis, ką jis puikiai matė ir suprato. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde nenurodoma, kaip nukentėjusysis L. B. nuteistajam A. B. priešinosi, deklaratyviai teigiant, kad jis nebuvo bejėgiškos būklės, nes neva dalyvavo muštynėse. Priešingai, aptartos faktinės bylos aplinkybės rodo, kad L. B., nuo visų nuteistojo prieš jį atliekamų smurtinių veiksmų (suduodant rankomis ir kojomis į galvos sritį, pjaunant ir duriant peiliu) nesigynė ir jiems nesipriešino. Teiginiai, kad atsižvelgus į jauną L. B. amžių ir kūno sudėjimą, jam nustatytas apsvaigimas nuo alkoholio negalėjo jam sukelti bejėgiškos būklės, taip pat laikytini deklaratyviais ir paneigtais teismo išvadų dėl mirusiojo būklės vertinimo įvykio metu.
16. Remiantis nuteistojo parodymais, nėra pagrindo išvadai, kad A. B. būtų nesupratęs veiksmų prieš L. B. esmės. Jis paaiškino, jog smurtą prieš L. B. panaudojo supykęs dėl jo elgesio, pasakytų žodžių. Smurtas prieš L. B. truko kurį laiką. Nors nuteistasis negalėjo nurodyti visų įvykio aplinkybių, tačiau prisiminė naudojęs fizinį smurtą, dūręs peiliu nukentėjusiajam į nugaros sritį, traukęs peilį iš nugaros. Taip pat jis nurodė, kad po visko nuvilko L. B. į virtuvę, ten suvyniojo į užuolaidas ir paliko, pats persirengė ir su G. K. išėjo iš buto. Liudytojų V. D. ir D. G. parodymais buvo nustatyta, kad netrukus po įvykio A. B. telefoninio pokalbio su V. D. metu parodė kad „žmogaus nebėra“, D. G., būdamas bare, girdėjo nuteistąjį sakantį, kad atsitiko kažkas baisaus, kalbas, kad jis nužudė žmogų. Todėl, įvertinus nuteistojo nusikalstamus veiksmus, elgesį tiek įvykio metu, tiek po jo, konstatuotina, jog nuteistasis suprato nukentėjusiojo būklės bejėgiškumą, savo veiksmus, galėjo juos kontroliuoti, o paveiktas apsvaigimo nuo alkoholio, neadekvačiai sureagavęs į situaciją, veikė kryptingai ir siekė atitinkamų pasekmių. Nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad paties nukentėjusiojo elgesys būtų buvęs tiek neteisėtas ar itin įžeidžiantis, kad būtų sukėlęs staigų didelį A. B. susijaudinimą. Analizuojant ir vertinant situaciją, matyti, kad L. B. gyvybė buvo atimta dėl menkavertės dingsties, nuteistajam pasirinkus netinkamą veikimo būdą, kuris tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiomis pasekmėmis. Pagal nustatytas faktines aplinkybes nuteistasis ir nukentėjusysis dar prieš įvykį, neblaivūs bendraudami telefonu, vienas kito atžvilgiu išsakė necenzūrinius žodžius. Nuteistojo parodymais, po pokalbio jis, vedamas pykčio, nuvyko į namus, kur į priekaištus dėl L. B. elgesio pastarajam atsakius necenzūriniais žodžiais, panaudojo smurtą prieš jį. Nukentėjusiojo veiksmai (girtavimas A. B. bute, replikavimas į jam pasakytas pastabas) nors ir nėra pateisinami, tačiau nėra tokio masto ir intensyvumo, kad nulemtų staigų nuteistojo susijaudinimą. Baudžiamojoje byloje nustatytos ir aukščiau aptartos aplinkybės rodo, kad veikos padarymo metu A. B. emocinę būseną lėmė individualios psichologinės savybės, nesuvaldant pykčio, neadekvačiai reaguojant į susiklosčiusią situaciją, o taip pat apsvaigimas nuo alkoholio.
17. Įvertinęs šias aplinkybes, nuosprendyje išanalizuotų įrodymų visumos kontekste pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą ir dėl nuteistojo tyčios kryptingumo – kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė, veikdamas tiesiogine tyčia. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. B. sąmoningai pasirinko tokį veikimo būdą, suduodamas ne mažiau 6 smūgių rankomis ir kojomis į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvos sritį, bet ir pasitelkdamas pavojingą kūną žalojantį daiktą – peilį, kurį panaudojo, tikslingai pasiėmęs iš sekcijos stalčiaus. Minėti duomenys neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis suvokė, kad gali atsirasti sunkūs padariniai (įskaitant ir gyvybės atėmimą) ir to norėjo. Ši išvada neprieštarauja ir liudytojo G. K. nurodytoms aplinkybėms, kad nuteistasis, priėjęs prie gulinčio ir sužeisto L. B., E. P. pasakė, kad L. B. vis tiek šiandien mirs. Akivaizdu, kad nuteistasis, būdamas normalaus protinio išsivystymo ir turintis gyvenimiškos patirties, suvokė, kad jo veiksmai, sąmoningai pasitelkiant kūną žalojantį daiktą – peilį, pavojingi, o jo panaudojimas situacijoje – L. B. dėl girtumo esant bejėgiškos būklės ir jo veiksmams nesipriešinant, nulėmė tokio jo veikimo padarinius. Jam buvo priimtini bet kokie galintys kilti padariniai, t. y. tokio veikimo būdo pasirinkimas rodo, kad visos galimos pasekmės, įskaitant ir gyvybės atėmimą, A. B. tenkino. Be to, faktą, kad jis aiškiai suvokė savo veiksmų padarinius, patvirtina ne tik jo veiksmai, kai jis parodė po visko L. B. nutempęs ir virtuvėje suvyniojęs į užuolaidas, bet ir minėtų pokalbių su liudytojais V. D. ir D. G. jiems nurodytos aplinkybės. Visi šie duomenys ir jų pagrindu nustatytos aplinkybės pirmosios instancijos teismui davė pagrindą teisingai išvadai, jog nukentėjusysis L. B. buvo nužudytas, nuteistajam A. B. veikiant tiesioginės tyčios forma.
18. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas A. B. veiką, kaip padarytą tiesiogine tyčia, išėjo iš kaltinimo ribų. Apeliantų manymu, įtarime, kaltinamajame akte ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje buvo nurodyta, kad veiką A. B. padarė tyčia, tuo tarpu nuosprendžio motyvuojamoje dalyje teismas jau nurodė, kad tyčinę veiką nuteistasis padarė, veikdamas tiesiogine tyčia. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad toks vertinimas nėra teisiškai pagrįstas ir teisingas. Pabrėžtina, kad BK 129 straipsnyje numatytos veikos yra padaromos tik tyčia. BK 15 straipsnis apibrėžia tyčios turinį, nustatydamas dvi tyčios rūšis – tiesioginę ir netiesioginę. Kiekvienu atveju teismas apie kaltininko tyčios turinį sprendžia, atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą ir padaręs išvadą dėl tyčios turinio (jos formos ir rūšies) bei ją detalizavęs, iš kaltinime nustatytų ribų neišėjo ir, priešingai nei teigiama, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė.
19. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, taip pat sprendžia, jog nėra pagrindo iš nustatytų A. B. nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pašalinti aplinkybę, kad jis, griebęs rankomis L. B. už drabužių, jį numetė nuo lovos ant grindų. Kaip matyti, šią aplinkybę, apklausiamas įtariamuoju 2019 m. rugsėjo 30 d., nurodė pats nuteistasis (t. 2, b. l. 155–156). Šiuos parodymus jis patvirtino, ir apklausiamas 2019 m. lapkričio 20 d. (t. 2, b. l. 159). Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, A. B. šios faktinės aplinkybės taip pat neneigė (t. 3, b. l. 157–158). Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo šią aplinkybę šalinti iš A. B. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, kaip nenustatytą, juo labiau, kad byloje nustatyta įvykio seka ją patvirtina. Duomenų, paneigiančių šią aplinkybę, nenustatyta ir apeliacinės instancijos teisme.
20. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus atskirus įrodymus bei jų visetą bei padarė pagrįstą išvadą, jog L. B. buvo bejėgiškos būklės dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, o nuteistasis A. B. tai suvokė ir tuo pasinaudojo. Teismas pagrįstai A. B. pripažino kaltu, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą ir tinkamai jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą.
Dėl bausmės
21. Apeliaciniame skunde dėl nuteistajam skirtos bausmės už L. B. nužudymą, nurodoma, kad teismas nepilnai įvertino bausmės parinkimui ir jos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, todėl paskyrė per griežtą bausmę. Apeliantų manymu, skirdamas bausmę, teismas neskyrė didesnio dėmesio paties nukentėjusiojo L. B. elgesiui, kad tarp įvykio metu buvusių asmenų A. B. buvo silpniausias, dėl to jeigu kiti nepadėjo pastarajam sužaloti L. B., tai nesutrukdė jam to padaryti, nors tam turėjo visas sąlygas. Todėl atsižvelgus į šias aplinkybes, apeliantai mano, kad yra pagrindas A. B. už L. B. nužudymą skirti minimalią bausmę.
22. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais bausmės skyrimo nuteistajam A. B. motyvais. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė reikšmingų aplinkybių visumą, įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą ne tik dėl A. B. padarytų veiksmų teisinio vertinimo, bet ir dėl jam skirtinos bausmės. Teisinio pagrindo keisti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtą bausmę nenustatyta.
23. Pažymėtina, jog teismas skiria BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik terminuota laisvės atėmimo nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos bausmė. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatytų aplinkybių visumą, sprendė, kad, siekiant tinkamai nubausti A. B. už jo padarytą nusikalstamą veiką (dėl apsvaigimo alkoholiu bejėgiškos būklės L. B. nužudymą) bei sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo (BK 41 straipsnio 2 dalis), įgyvendinti teisingumo principą ir bausmės paskirtį, užtikrinti bausmės tikslus ir teisingumo principą, jam skirtina 12 metų laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis žemesnis nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.
24. Svarstant bausmės klausimą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumą, tyčinį jo pobūdį, padarytą žalą, jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, į nustatytas atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, taip pat kitas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui. Nustatyta, jog A. B. padarė tyčinį, baigtą nusikaltimą žmogaus gyvybei, kuri yra viena iš svarbiausių baudžiamuoju įstatymu saugomų vertybių, ir dėl to veika priskirta labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamus padarinius, t. y. kito žmogaus mirtį, nuteistasis padarė, veikdamas tiesiogine tyčia. Atsižvelgta ir į nustatytas atsakomybę lengvinančią bei sunkinančią aplinkybes. Apygardos teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kaltininkas pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi). Įvertinta, kad parodymus dėl nusikalstamos veikos davė tiek, kiek atsiminė dėl neblaivumo įvykio metu, todėl objektyviai galėjo ne visas faktines aplinkybes atsiminti ir teisingai vertinti. Nuteistojo A. B. atsakomybę sunkinančia pagrįstai pripažinta aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jis padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kitų aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis ar sunkinančiomis pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatyta, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.
25. Nors apeliaciniame skunde kalbama ir apie atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, egzistavimą, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo išvadai, kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Pažymėtina, kad teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį. Aukščiau aptarta ir išanalizuota įvykio situacija nesudaro pagrindo išvadai, kad nukentėjusiojo L. B. elgesys buvo provokuojantis ar rizikingas, prieštaravęs moralės normoms, įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar kad buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininko apsisprendimą nusikalsti prieš nukentėjusįjį. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad L. B. necenzūriniais žodžiais atsakė į paties nuteistojo jam išsakytas pastabas dėl jo girtavimo ir netvarkos kėlimo bute, o kaip atsaką į nukentėjusiojo L. B. pasakytus žodžius A. B. panaudojo fizinį smurtą, o tuo pačiu pasitelkė ir pavojingą kūną žalojantį daiktą – peilį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo elgesys, nors ir nebuvo deramas, tačiau paties A. B. reakcija ir jo atlikti smurtiniai veiksmai, vertinant įvykdytos nuteistojo nusikalstamos veikos atžvilgiu, buvo neadekvatūs tokiems L. B. veiksmams, pasakytiems žodžiams, juo labiau atsižvelgus į nukentėjusiojo būklę įvykio metu. Byloje nėra duomenų, kad L. B. įžeidinėjo patį nuteistąjį, taip pat nėra duomenų ir apie rizikingą ar provokuojantį nukentėjusiojo elgesį, nėra duomenų ir apie nukentėjusiojo kokį nors smurtinį ar kitaip pavojingą elgesį A. B. atžvilgiu. Be to, situacija tarp A. B. ir L. B. prasidėjo nuo A. B. veiksmų, kai šis, iš pradžių padaręs žodinę pastabą, o sulaukęs atsako (nors ir necenzūrinio), priėjęs prie ant lovos sėdėjusio apsvaigusio nuo alkoholio ir dėl to bejėgiškos būklės buvusio L. B., sugriebęs jį rankomis už drabužių, numetė nuo lovos ant grindų, sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau šešis smūgius į galvos sritį, po ko, nemažiau keturių kartų peilių pjovė, dūrė į nugarą, juosmenį ir dešinį skruostą. Tokiems nuteistojo veiksmams nukentėjusiojo veiksmai esminės reikšmės neturėjo, todėl teisėjų kolegijos sprendžia, jog nėra pagrindo nustatyti nuteistojo A. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.
26. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. B. bausmę, įvertino ir byloje esančius nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis. A. B. anksčiau teistas dvylika kartų, naują veiką padarė, teistumui neišnykus, neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės, buvo baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 1-26, 27–57), iki nusikalstamos veikos padarymo niekur nedirbo, turėjo problemų dėl piktnaudžiavimo alkoholiu. Šios nustatytos aplinkybės rodo neigiamą nuteistojo A. B. požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas ir leidžia spręsti apie susiformavusias jo paties vertybines orientacijas, kaip asmens, linkusio nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir sistemingai pažeidinėti įstatymus. A. B. tinkamų išvadų iš ankstesnių teistumų ir paskirtų bausmių nedaro, savo poelgių neanalizuoja, o jo daromos veikos tik sunkėja. Tai nuteistąjį charakterizuoja neigiamai ir rodo didesnį jo pavojingumo visuomenei laipsnį. Baudžiamosios bylos duomenimis, taip pat nustatyta, kad A. B. nevedęs, į priklausomybės ligų gydymo įskaitą neįrašytas, apie jo psichiatrinį gydymą duomenų taip pat nėra (t. 3, b. l. 57–58).
27. Tokiu būdu matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės nuteistajam A. B. skyrimo klausimą, įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes – kaltininko padarytos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, jo veiksmus, asmenybę, elgesį ir gyvenimo būdą iki veikos ir jos padarymo metu, t. y. kiekvieną nustatytą aplinkybę tiek atskirai, tiek ir jų visumą, nepaliekant neįvertintų jokių nuteistųjų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių. Jų visumos pagrindu teismas sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti, skiriant nuteistajam straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė žemesnį nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Įvertinus padaryto nusikaltimo pobūdį, aplinkybes, paskirta bausmė atitinkamai subendrinta palankesniu bausmių bendrinimo – apėmimo būdu su bausme, paskirta už nesukaus nusikaltimo (BK 140 straipsnio 1 dalį) padarymą, paskiriant nuteistajam galutinę subendrintą bausmę.
28. Įvertinus tiek pirmosios instancijos teismo, tiek šiame procesiniame sprendime nurodytų aplinkybių visumą, nėra pagrindo spręsti, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam buvo skirta neteisinga, savo dydžiu neproporcinga, neatitinkanti padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio ir pavojingumo laipsnio bausmė. Teiginiai, kad iš visų įvykio metu buvusių asmenų A. B. buvo silpniausias, tuo pačiu siekiant moralinę atsakomybę dėl L. B. nužudymo perkelti kitiems asmenims, yra deklaratyvūs, nes būtent nuteistojo veiksmai, pasirinkus netinkamą veikimo būdą, buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiomis mirtinomis pasekmėmis. Jis galėjo pasirinkti teisėto elgesio variantą, tačiau to nepadarė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam A. B. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį parinko kiek žemesnį nei bausmės vidurkis ir kuri nelaikytina per griežta. Tokia bausmė atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei bausmei keliamų tikslų kontekste.
Dėl neturtinės žalos
29. Nuteistojo A. B. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su nukentėjusiesiems priteistu neturtinės žalos dydžiu, prašant nukentėjusiosios V. T. ir nukentėjusiojo E. P. įstatyminės atstovės G. Š. pareikštus civilinius ieškinius šioje dalyje atmesti. Šį savo prašymą apeliantai siejo su argumentais dėl netinkamos A. B. veiksmų, atliktų prieš L. B., kvalifikacijos, taip pat argumentu, jog nukentėjusysis E. P. savo veiksmais neprisidėjo, kad įvykis neįvyktų.
30. Pastebėtina, kad nusikalstamais veiksmais gali būti padaroma tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Šios rūšies (turtinės ir neturtinės) žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Pagal BPK kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam (įtariamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, bei atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys. Savo ruožtu teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujančiais kitais teisės aktais, nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-124-648/2016, Nr. 2K-7-489/2016, Nr. 2K-310-699/2017, Nr. 2K-94-696/2017).
31. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Šios rūšies žala yra susijusi su nukentėjusio asmens jausmais, vidiniais išgyvenimais, sukrėtimais, patiriamomis emocijomis, todėl ji neturi aiškių nustatymo kriterijų. Kiekvienu atveju nustatant konkretų tokios žalos dydį teismai įvertina bylos aplinkybių visumą (pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes), kartu atsižvelgdami į teisingumo bei protingumo principus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusio asmens patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.
32. Byloje nukentėjusioji V. T. reiškė 10 000 Eur civilinį ieškinį dėl sūnaus L. B. netekties, nukentėjusiojo E. P. įstatyminė atstovė G. Š. – 5 000 Eur civilinį ieškinį dėl sūnaus E. P. išgyvenimų dėl patirtų sužalojimų neturtiniai žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, padarytas veikas (pavojingumą, nuteistojo kaltės laipsnį) ir jų pasekmes, taip pat remdamasis teismų praktika, sprendė, kad patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams, praradimams ir kitokiems neturtinių vertybių pažeidimams atlyginti, teisinga, sąžininga ir protinga suma nukentėjusiajai V. T. bus 7 000 Eur, o nukentėjusiajam E. P. – 2 000 Eur suma. Toks teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei nesudaro pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje.
33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą. Nustatydamas nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydį, apygardos teismas atsižvelgė į duomenis, reikšmingus šiai aplinkybei įvertinti, jų neturtinę žalą sąlygojusius veiksnius. Akivaizdu, kad nukentėjusioji V. T. dėl beprasmės sūnaus žūties, o nukentėjusysis E. P. – dėl matyto įvykio (L. B. nužudymo) bei paties patirtų sužalojimų patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, E. P. dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo jautė fizinį skausmą, grėsmę dėl savo paties gyvybės ir dėl to jiems buvo padaryta neturtinė žala. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atitinkamai įvertino nukentėjusiosios V. T. buvusį ryšį su sūnumi, o nukentėjusiojo E. P. atveju – jo patirtų išgyvenimų ir jam padarytos žalos apimtį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiesiems padarytą neturtinę žalą, nagrinėjamu atveju išanalizavo visas aplinkybes ir, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, motyvuotai nustatė kiekvienam iš nukentėjusiųjų priteistinos neturtinės žalos dydį. Apeliantų skunde nurodomos aplinkybės, kurios, jų manymu, lemia priteistos žalos nepagrįstumą, yra deklaratyvios ir nepaneigiančios teismo išvadų. Nustatytas nukentėjusiesiems atlygintinos neturtinės žalos dydis atitinka padarytos veikos pavojingumą, nukentėjusiesiems sukeltų dvasinių išgyvenimų sunkumą, nuteistojo turtinę padėtį, jo kaltės laipsnį bei CK 6.250 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Skundžiamu nuosprendžiu išlaikyta teisinga nukentėjusiųjų ir kaltininkų skirtingų interesų pusiausvyra bei teisinga piniginė kompensacija už patirtą skriaudą, taip pat neprieštarauja galiojančiai teismų praktikai neturtinės žalos atlyginimo klausimais. Pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl neturtinės žalos nukentėjusiesiems vertinimo ir priteisimo nėra.
34. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į skundžiamo nuosprendžio motyvus dėl neturinės žalos dydžio priteisimo nukentėjusiajai V. T., nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį iš dalies, motyvavo, kad teisinga, protinga ir proporcinga neturtinės žalos suma nukentėjusiajai bus 7 000 Eur. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodęs nukentėjusiajai V. T. priteistiną neturtinės žalos dydį – 8 000 Eur, padarė klaidą, kuri, įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus, ištaisytina. Neištaisius minėtos klaidos, nukentėjusioji V. T. nepagrįstai gautų didesnę neturtinę žalą nei ta, dėl kurios buvo motyvuotai pasisakyta skundžiamame nuosprendyje. Dėl šios priežasties nuosprendžio rezoliucinė dalis, kuria priteista nukentėjusiajai V. T. 8 000 Eur neturtinė žala, keistina, nurodant priteisti 7 000 Eur.
Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato Jono Jasiulevičiaus apeliacinį skundą atmesti.
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2020 birželio 5 d. nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo A. B. priteista nukentėjusiajai V. T. 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas ir šioje dalyje civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos išspręsti:
Priteisti iš A. B. nukentėjusiajai V. T. 7 000 Eur (septynis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.