Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Laimos Šeputienės,

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės R. Š. ir jo gynėjai advokatei Kristinai Česnauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo R. Š. bei jo gynėjos Kristinos Česnauskienės ir nukentėjusiosios D. B. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2022 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š., pripažintas padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, vadovaujantis BK 37 straipsnio nuostatomis, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. B. civilinį ieškinį nuspręsta tenkinti iš dalies ir priteisti iš R. Š. 17,99 eurų turtinės ir 200,00 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. Š. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo už tai, kad 2020 m. lapkričio 19 d. apie 13.06 val. dvibučio namo esančio (duomenys neskelbtini), kieme, kilusio tarpusavio konflikto metu dėl karučiu vežamų malkų bendro naudojimo šaligatviu, keturis kartus tyčia stūmė karutį, pilną malkų, D. B. į kojas ir tokiu būdu ją sužalojo, padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinių kraujosruvų abejose šlaunyse ir dešinio kelio sąnaryje bei sukėlė fizinį skausmą.

2. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės R. Š. bei jo gynėja advokatė Kristina Česnauskienė prašo R. Š. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį arba patvirtinti taikos sutartį.

2.6. Apibendrindamas skundo argumentus apeliantas teigia, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kurie leistų teigti, jog R. Š. su karučiu sukėlė D. B. skausmą ir sužalojimus. Atsižvelgiant į tai, prašo jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį bei netenkinti D. B. pareikšto civilinio ieškinio.

Motyvuojamoji dalis

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).

7. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai suponuoja išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę, ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų, priimtas nuosprendis yra pagrįstas byloje ištirtais įrodymais, o sprendimas kaltinamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo yra neprieštaraujantis teisminei praktikai tokio pobūdžio bylose.

9. BK 140 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Pagal teismų praktiką, veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020). Taip pat pažymėtina, kad pagal Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto fizinį skausmą. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais (mušant ar kitaip smurtaujant), taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-317-719/2018, 2K-128-895/2019).

10. Nuosprendyje konstatuota, kad R. Š. 2020 m. lapkričio 19 d. apie 13.06 val. dvibučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, kilusio tarpusavio konflikto metu dėl karučiu vežamų malkų bendro naudojimo šaligatviu, keturis kartus tyčia stūmė karutį, pilną malkų, D. B. į kojas ir tokiu būdu ją sužalojo padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinių kraujosruvų ir dešinio kelio sąnaryje bei sukėlė fizinį skausmą.

14. Nukentėjusioji D. B., atliekant ikiteisminį tyrimą, pateikė kompaktinį diską su vaizdo įrašais, kurių viename yra užfiksuoti atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės R. Š. neteisėti veiksmai. Peržiūrėjus vaizdo įrašą pav. 20201119_130550, kurio trukmė 00:45 min., teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl R. Š. veiksmų. Iš minėto vaizdo įrašo matyti kaip R. Š. tyčiniais veiksmais vežamu karučiu, prikrautu malkų ne vieną kartą stumia karutį link nukentėjusiosios D. B.. Iš vaizdo įrašo matyti, kad R. Š. smūgiai karučiu yra gana stiprūs, be to, po pirmojo stūmimo karučiu matyti, kaip nukentėjusioji pameta šlepetę, tačiau R. Š., bandant jai pasiekti šlepetę, smūgiuoja dar kartą. Paskutinysis smūgis karučiu neabejotinai buvo gana stiprus. Be kita ko, iš vaizdo įrašo matyti, kad jau po pirmojo smūgiavimo karučiu iš jo pabyra R. Š. vežamos malkos (t. 1, b. l. 35). Nukentėjusioji D. B. 2021 m. lapkričio 21 d. taip pat pateikė nuotraukas iš kurių matyti, kad ant nukentėjusiosios kojų šlaunų yra mėlynės, kraujosruvos, jos yra intensyvios, tamsiai mėlynos spalvos (t. 1, b. l. 52-57). Sutiktina su R. Š. argumentais, jog kraujosruvos nustatytos skirtingame aukštyje, kad sužalojimai yra ties keliais ir aukščiau, o taip pat ir žemiau – ties blauzdomis. Tačiau šiuo aspektu atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš nukentėjusiosios pateikto vaizdo įrašo matyti, kad nors R. Š. smūgiavo karučiu, tačiau po jo smūgių iš karučio biro vežamos malkos, jų aukštis karutyje buvo skirtingas, todėl krisdamos jos neabejotinai kontaktavo su nukentėjusiosios kojomis skirtingame aukštyje. Iš vaizdo įrašo pav. 20201119_130550 stop kadro matyti, kad karučio kraštas yra žemiau nukentėjusiosios kelių, tačiau malkos yra aukščiau ir jos kontaktuoja su nukentėjusiosios kūnu. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, tai nebuvo prisilietimai, iš vaizdo įraše užfiksuotų garsų ir vaizdo matyti, kad smūgiai buvo intensyvūs ir gana stiprūs, ypatingai paskutinysis, todėl nėra pagrindo ir konstatuoti, kad sužalojimai buvo padaryti ne R. Š. veiksmais. Juo labiau, kad baudžiamojoje byloje taip pat buvo pateikti ir vaizdo įrašai iš policijos pareigūno vaizdo kameros „(duomenys neskelbtini)“. Peržiūrėjus vaizdo įrašus matyti, kad mėlynės ant nukentėjusiosios kūno išryškėjo praėjus maždaug valandai laiko nuo apelianto veiksmų nukentėjusiosios D. B. atžvilgiu. O būtent, vaizdo įraše pav. 2020_1119_141518_017 matyti, kad policijos pareigūnas darė nukentėjusiajai padarytų sužalojimų nuotraukas, iš vaizdo įrašo taip pat matyti, kad jau tuo metu ant nukentėjusiosios dešinės kojos žemiau kelio buvo išryškėjusi mėlynė. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nors vaizdo įraše to nesimato, tačiau policijos pareigūnui paprašius šiek tiek pakelti suknelę, nukentėjusioji rodo sužalojimus sakydama „va čia labai matosi, va čia visur“ (vaizdo įrašas nuo 02.51 min. iki 03.39 min.). Taigi, šių duomenų kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo abejoti, kad būtent R. Š. savo neteisėtais veiksmais padarė nukentėjusiajai D. B. konstatuotus sužalojimus.

16. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus įrodymus, neturi pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai išanalizavo nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, dėl ko pagrįstai konstatavo, kad R. Š. veiksmai atitinka nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Šios išvados nepaneigia ir tai, kad ne nukentėjusiosios kvietimu į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai. Pažymima, kad atsakomybė kyla tam, kas atliko neteisėtus veiksmus, veiksmų ir kaltumo konstatavimui policijos pareigūnų iškvietimas įtakos neturi. Tokios taisyklės, kokią galima suprasti iš apelianto skundo argumentų, kad pirmasis iškvietęs policijos pareigūnus asmuo yra teisus, nėra.

17. Nepagrįsti ir R. Š. apeliacinio skundo argumentai, kad teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertindamas įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti tiek atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės R. Š., tiek nukentėjusiosios, liudytojų duoti parodymai, išanalizuota specialisto išvada, aptarti kiti duomenys, šie įrodymai sugretinti tarpusavyje ir sujungti į vientisą loginę grandinę.

18. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nemato objektyvaus pagrindo atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės R. Š. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, t. y. dėl jam inkriminuotos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, jį išteisinti.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

19. Nukentėjusioji D. B. apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu sprendimu R. Š. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Skunde teigiama, kad pats nusikalstamos veikos pobūdis yra toks, dėl kurio negali būti pripažįstamas veikos mažareikšmiškumas, taip pat nesutinkama, kad padaryta nusikalstama veika nėra tiek pavojinga, kad R. Š. užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išsamiai išanalizavusi byloje nustatytas aplinkybes, esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad priimtas procesinis sprendimas R. Š. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį, yra teisėtas ir pagrįstas.

20. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K‑153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.).

21. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

22. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso neturi teisės taikyti BK 37 straipsnį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai, pavyzdžiui, neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K 231 976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.).

23. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai D. B. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nors sveikatos sutrikdymas yra reikšmingas, tačiau įvertinus nukentėjusiajam padaryto sužalojimo lokalizaciją ir pobūdį (smūgiuojant karučiu buvo padarytos poodinės kraujosruvos abiejose šlaunyse), darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai, nėra tokie dideli, jog R. Š. negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis, t. y. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

24. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad veikos pavojingumą rodo R. Š. išankstinis nusiteikimas nukentėjusiosios atžvilgiu, jo veiksmai ir jų dinamika, fizinio smurto kryptinga tyčia. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant veikos pavojingumą, atsižvelgtina į tai, kad R. Š. nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiosios sveikatą, atliko jam inkriminuotus veiksmus, tačiau jie nebuvo nukreipti į žmogaus gyvybiškai pavojingas sritis, kaip galva, pilvas ar pan. Pažymėtina tai, kad smūgiavimas karučiu, D. B. niekaip negalėjo sukelti dar rimtesnių pasekmių jos sveikatai. Be to, kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, įvykis truko vos dešimt sekundžių, greitosios medicinos pagalbos atsisakė, į policijos komisariatą vyko tik įnirtingai įtikinėjant policijos pareigūnui, buvo priešiškai nusiteikusi jų atžvilgiu. Be to, priešingai nei teigia nukentėjusioji, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas nusikaltimo mažareikšmiškumą, pagrįstai atsižvelgė ir į nukentėjusiosios provokuojantį elgesį. Vadovaujantis jau cituota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, neintensyvūs smurtiniai veiksmai gali būti pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą ir pan. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog tarp R. Š. ir D. B. jau iki tiriamo įvykio buvo konfliktiška situacija, tarp jų susiklostę įtempti santykiai, akivaizdu, kad šie asmenys nesutaria dėl bendro naudojimo patalpų naudojimo tvarkos, nuolat vieni kitiems kviečia policijos pareigūnus. Sutiktina ir su tuo, kad nusikalstama veika buvo provokuojama pačios nukentėjusiosios. Nors D. B. žino ir supranta, kad bendro naudojimo teritorija gali naudotis tiek ji, tiek ir R. Š., tačiau savavališkai draudžia jam naudotis šaligatviu, iš pačios jos pateikto vaizdo įrašo matyti, kad ji užstojo R. Š. kelią, nors neturėjo tam jokio teisinio pagrindo, o tai iššaukė R. Š. neteisėtus veiksmus. Iš nustatytų bylos aplinkybių taip pat galima daryti išvadą, kad R. Š. veiksmai buvo spontaniški, kontaktas tarp konfliktuojančių pusių buvo trumpalaikis ir neintensyvus, jog D. B. patyrė tikrai nedidelius sužalojimus. Taigi ištirtos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad šios veikos pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis, negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas.

25. Atsižvelgiant į visas aukščiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad visos teismo nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad R. Š. padaryta veika tiek pagal objektyviųjų, tiek pagal subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas. Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2022 m. vasario 7 d. nuosprendis dalyje, kuriuo R. Š. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo bei byla jo atžvilgiu nutraukta yra teisėtas ir pagrįstas, o jį naikinti remiantis nukentėjusiosios D. B. apeliacinio skundo motyvais, nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio

26. Nukentėjusioji apeliaciniu skundu nesutinka ir su nuosprendžio dalimi dėl neturtinės ir turtinės žalos priteisimu. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jos patirtus nepatogumus, jai sukeltą fizinį skausmą, baimę, pažeminimą, patyčias, psichologinį smurtą, negalėjimą naudotis automobiliu, jos nedarbingumą, todėl netinkamai įvertino ir neturtinę žalą.

27. Nukentėjusioji D. B. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš R. Š. priteisti 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 38,21 Eur turtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino nukentėjusiosios civilinį ieškinį ir iš R. Š. priteisė 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kitą ieškinio dalį atmetė. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad nusikalstama veika padaryta netiesiogine tyčia, žala nėra didelė, taip pat į R. Š. turtinę padėtį, t. y. tai, kad jis yra pensininkas, niekur nedirba, jam nustatytas 35 proc. darbingumo lygis, turi neįgalumą, atsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o R. Š. nusikalstamiems veiksmams įtakos turėjo ir pačios nukentėjusiosios provokuojantis elgesys – ji sukėlė konfliktą. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, atsižvelgė į tokio pobūdžio bylose susiformavusią teismų praktiką, bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskreciją spręsti dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Šis sąrašas yra nebaigtinis, todėl teismas turi aiškintis ir vertinti konkrečiai bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą, nes kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių. Teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos atlyginimo, paprastai turi atsižvelgti ir į teismų praktikoje analogiškose bylose priteisiamas sumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017).

29. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dėl R. Š. veiksmų nukentėjusiajai D. B. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Neabejotina, kad D. B. įvykio metu, tiek ir po įvykio patyrė neigiamus išgyvenimus ir stresą, tačiau įvertinus įvykio aplinkybes, sužalojimų mastą, nėra pagrindo manyti, kad tai sukėlė itin didelius išgyvenimus ir ilgalaikes neigiamas pasekmes. Pažymėtina, kad nors R. Š. ir veikė tyčia, tačiau kaip jau ir minėta anksčiau, jo panaudotas fizinis smurtas buvo spontaniškas, kontaktas tarp konfliktuojančių pusių buvo trumpalaikis ir neintensyvus. Be to, nusikalstamiems veiksmams įtakos turėjo pačios nukentėjusiosios provokuojantis elgesys. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra pateikta jokių objektyvių pagrįstų duomenų, kad dėl patirtų išgyvenimų, susijusių būtent su nagrinėjamu įvykiu, o ne su galimai kitais (vykstantys tarpusavio konfliktai tarp R. Š. ir D. B. sprendžiant klausimus, susijusius su bendros nuosavybės turto naudojimu) nukentėjusiosios dvasiniai ir emociniai išgyvenimai tęsėsi ir dar kurį laiką po įvykio, ar net iki šios dienos.

30. Teisėjų kolegija įvertinusi anksčiau aptartas neturtinei žalai ir jos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, atsižvelgusi į kasacinio teismo praktiką baudžiamosiose bylose, iš kurių matyti, kad neturtinė žala nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo atvejais teismų įvertinama skirtingai, tačiau priteisiamos sumos svyruoja maždaug nuo 150 Eur iki 1 000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-144/2010, 2K-605/2011, 2K‑267/2013, 2K-522/2013, 2K-35/2014, 2K-563/2014, 2K-425/2015, 2K-30/2015, 2K‑164/2015, 2K-227/2017, 2K-347/2018 ir kt.), daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nukentėjusiajai D. B. priteistas neturtinės žalos dydis nėra nepagrįstai per mažas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent toks neturtinės žalos dydis nagrinėjamu atveju atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose.

31. Tuo tarpu dėl turtinės žalos priteisimo, pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kodėl šioje dalyje nukentėjusiosios pareikštas civilinis ieškinys tenkinamas iš dalies. Su pirmosios instancijos teismo argumentais sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Nukentėjusioji turtinę žalą prašė priteisti remdamasi kasos kvitais, kurie patvirtina, jog ji pirko vaistus. Tačiau kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiosios D. B. pirkti vaistai, jų specifikacija ir paskirtis nėra susijusi su kraujosruvų gydymu. Be to, vaistai pirkti po įvykio praėjus pernelyg ilgam laiko tarpui, todėl šioje dalyje civilinis ieškinys pagrįstai buvo tenkintas tik iš dalies.

32. Esant nustatytoms aplinkybėms, atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės R. Š. gynėjos advokatės Kristinos Česnauskienės ir nukentėjusiosios D. B. apeliaciniai skundai atmetami, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį paliekant galioti nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės R. Š. bei jo gynėjos Kristinos Česnauskienės ir nukentėjusiosios D. B. apeliacinius skundus atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.