Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Liudos Uckienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto (ieškovo) I. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. Ž. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Naujamiesčio būstas“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, kurioje tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, O. B., S. B., R. B., M. J., T. J. Ž., K. M., I. S., P. Š., V. Š., I. T., V. V., E. V., J. V., R. Ž., L. V. Ž.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

14. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovo paduoto apeliacinio skundo faktinių ir teisinių argumentų.

16. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad daugiabučiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), cokoliniame aukšte esančios negyvenamosios patalpos (rūsiai), išskyrus ieškovui ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančią 25,91 kv. m ploto negyvenamąją patalpą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nėra teisiškai įregistruotos.

17. Atsakovė, surinkusi duomenis apie faktiškai butų savininkų naudojamas rūsio patalpas, 2014 m. liepos 10 d. sudarė rūsio patalpų naudotojų sąrašą, jame nurodydama butų savininkus ir jų naudojamų rūsio patalpų numerius.

18. Ieškovas, kaip daugiabučiame gyvenamajame name esančių patalpų savininkas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, pagal kurią, nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis, į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, taip pat bendraturčio, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatinėjama, atitinkamame gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingasis plotas, nesvarbu, kad šios patalpos nėra teisiškai įregistruotos bei įteisintos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009), kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovę, kaip bendrojo naudojimo objektų administratorę, nuo 2014 m. liepos 10 d. apskaičiuojant daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis, į palyginamuosius naudinguosius plotus įtraukti namo gyventojų faktiškai naudojamų (užimamų) neįregistruotų rūsio patalpų plotą, nurodytą atsakovės 2014 m. liepos 10 d. rašte dėl rūsio patalpų naudotojų.

19. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė, sprendimą iš esmės motyvuodamas tuo, kad daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčiai nesutaria dėl rūsio patalpų naudojimo, o atsakovės 2014 m. liepos 10 d. parengtas raštas nėra pakankamas konstatuoti, jog ieškovas ir tretieji asmenys šiuo metu naudojasi (yra užėmę) šiame rašte nurodytas rūsio patalpas.

20. Ieškovas (apeliantas), nesutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos sprendimu, teigia, kad teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, jog tarp bendraturčių yra kilęs ginčas dėl rūsio patalpų naudojimo, rūsio patalpos yra neproporcingos gyventojams nuosavybės teise priklausančioms butų dalims ir tai, kad bendraturčiai nėra sudarę tarpusavio susitarimo dėl naudojimosi ginčo patalpomis. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovės 2014 m. liepos 10 d. raštą dėl būtų savininkų naudojamų rūsio patalpų (nelaikė jo aktualiu), taip pat nepagrįstai nesivadovavo kitais ieškovo byloje pateiktais įrodymais.

21. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau reglamentuoja Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punktą pastato bendrojo naudojimo objektais, be kita ko, laikomos pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams. Byloje nėra ginčo, kad daugiabučiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), cokoliniame aukšte esančios negyvenamosios patalpos priklauso butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise (išskyrus nurodytą 25,91 kv. m ploto sandėlį, viešame registre įregistruotą ieškovo ir jo sutuoktinės vardu kaip bendroji jungtinė nuosavybė).

22. Buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 straipsnio 7 dalis).

23. Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkai disponavimo bendruoju turtu teisę gali įgyvendinti tik bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), o kitas savininko teisių turinį sudarančias teises – valdymo ir naudojimo – balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip (CK 4.85 straipsnio 1 dalis).

24. Išanalizavus parengiamojo ir teismo posėdžio metu trečiųjų asmenų teiktus paaiškinimus, įvertinus trečiojo asmens P. Š. atsiliepime į ieškovo ieškinį nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų rūsio patalpų tarp būtų savininkų yra kilęs ginčas. Teismo posėdyje dalyvavę tretieji asmenys (būtų savininkai) nurodė, kad namo gyventojai nesutaria dėl naudojamų patalpų, jos yra neproporcingos gyventojams nuosavybės teise priklausančioms butų dalims, be to, buvo sušaukti net keli butų savininkų susirinkimai, kuriuose buvo bandoma spręsti rūsio patalpų paskirstymo klausimą, tačiau susitarimo pasiekti nepavyko.

25. Ieškovo argumentas, kad nesutarimas tarp bendraturčių yra kilęs ne dėl rūsio patalpų naudojimo, bet dėl jų atidalijimo, atmestinas kaip nepagrįstas ir neturintis esminės teisinės reikšmės. Iš bylos medžiagos ir trečiųjų asmenų teiktų paaiškinimų matyti, kad bendraturčiai nesutaria dėl jiems priskirtinų rūsio patalpų. Pažymėtina tai, kad tiek atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, tiek naudojimosi tvarkos nustatymas ar kiti su bendro naudojimo objektų naudojimu susiję klausimai priskirtini bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo sričiai, kurioje šie klausimai, kaip jau nurodyta, sprendžiami butų ir kitų patalpų savininkams priimant sprendimą balsų dauguma arba sudarant susitarimą (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, CK 4.85 straipsnio 1 dalis).

26. Aptariamu atveju pats ieškovas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad būtų savininkai nėra priėmę sprendimo (susitarimo) dėl bendrosios dalinės nuosavybės naudojimo, kartu nurodydamas, jog ieškovas aktyviais veiksmais skatino namo gyventojus sudaryti tokį susitarimą, tačiau jis nebuvo sudarytas dėl to, kad daugumos namo gyventojų vengia bendradarbiauti, piktnaudžiauja teise ir ignoruoja patalpų atsidalijimo ar naudojimosi tvarkos nustatymo klausimą.

27. Byloje yra pateikti ieškovo ginčo name esančių būtų savininkams adresuoti pranešimai, kuriuose ieškovas prašė užpildyti prie pranešimo pridedamą patvirtinimą, nurodant konkrečias rūsio patalpas, kuriomis yra naudojamasi. Nurodytais pranešimas ieškovas kvietė namo bendraturčius sudaryti bendrą susitarimą dėl naudojimosi rūsio patalpomis, kartu informuodamas, kad, nesutikus sudaryti tokio susitarimo, ieškovas bus priverstas kreiptis į teismą dėl priverstinio naudojimosi rūsio patalpomis tvarkos nustatymo.

28. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Ši nuostata reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo daiktu tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.

29. Esant bendraturčių nesutarimui, kurio išspręsti nurodytais interesų derinimo ir savitarpio supratimo principais nepavyko, ieškovas kreipėsi į teismą, tačiau ieškinį pareiškė ne bendraturčiams, nesutinkantiems sudaryti susitarimą, bet namą administruojančiai įmonei. Ieškovo nuomone, kadangi į atsakovės uždaviniams ir funkcijos priskirtini bendrojo naudojimo patalpų administravimas ir priežiūra bei mokesčių už šias paslaugas teisingas apskaičiavimas, šių atsakovės funkcijų atlikimui atsakovė privalo surinkti tikslius duomenis apie jos administruojamas bendrąsias patalpas ir šių patalpų naudotojus bei jų faktiškai užimamų patalpų plotą.

30. Pagal Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų (toliau – Nuostatai), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603, reglamentavimą pagrindinis administratoriaus uždavinys – administruoti namo bendrojo naudojimo objektus – užtikrinti jų priežiūrą pagal teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, įgyvendinti namo butų ir kitų patalpų savininkų su bendrąja nuosavybe susijusius sprendimus ir pavedimus, priimtus CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, jiems atstovaujant (3 punktas).

31. Ieškovo teisingai nurodyta, kad vykdydamas pagrindinį uždavinį, administratorius, be kitų funkcijų, sudaro ir tvarko namo butų ir kitų patalpų ir patalpų savininkų (naudotojų) sąrašą pagal valstybės įmonės Registrų centro ir patalpų savininkų pateiktus duomenis (Nuostatų 4.1 punktas), sudaro ir tvarko namo bendrojo naudojimo objektų aprašą (Nuostatų 4.2 punktas), taip pat proporcingai patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės daliai kas mėnesį apskaičiuoja mokėjimus ir įmokas (Nuostatų 8 punktas).

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktai kaip vieną iš pagrindinių bendrojo naudojimo objektų administratoriaus uždavinį nustato patalpų savininkų su bendrąja nuosavybe susijusių sprendimų ir pavedimų įgyvendinimą (CK 4.85 straipsnio 8 dalis, Nuostatų 3 punktas). Taigi pačių sprendimų, susijusių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimu, priėmimas priskirtinas patalpų savininkų kompetencijai (4.85 straipsnio 1 dalis), o bendrojo naudojimo objektų administratorius tik imasi priemonių šiems sprendimams įgyvendinti. Jau nurodyta, kad esant bendraturčių nesutarimui, valdymo ir naudojimosi tvarka nustatoma teismo tvarka (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Taigi galiojantis teisinis reglamentavimas, įskaitant ieškovo nurodytas Nuostatų normas, neįpareigoja ir nesuteikia bendrojo naudojimo objektų administratoriui teisės spręsti patalpų savininkų ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, nes, bendraturčiams nesusitarus, tai padaryti gali tik teismas.

33. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2014 m. liepos 10 d. rašte, kuriuo ieškovas įrodinėja patalpų savininkų faktiškai naudojamų (užimamų) rūsio patalpų plotą, taip pat buvo nurodyta, jog klausimai dėl rūsio patalpų įteisinimo, perdalinimo, perskirstymo ir pan. yra sprendžiami bendru gyventojų sutarimu arba, nesant tokio sutarimo, – teisme.

34. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas, nesutikdamas su atsakovės atliekamu mokėjimų už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą apskaičiavimu, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei ir anksčiau. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4712-912/2016 ieškovo ieškinį atmetė. Nurodytą sprendimą apskundus apeliacine tvarka, Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 28 d. nutartimi civilinėje byloje e2A-1098-275/2017 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą. Nurodytoje byloje atsakovei nurodžius, kad ji neturi galimybės skaičiuoti mokesčių pagal gyventojų turimus rūsių plotus, nes neturi duomenų apie konkrečius rūsių savininkus ir tiems savininkams priklausančių rūsių plotus, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovės taikomas skaičiavimo metodas, kai mokesčiai neskaičiuojami nuo turimų rūsių plotų, nes juos turi visi namo gyventojai, išskyrus vieną butą ((duomenys neskelbtini)), nepažeidžia butų savininkų, turinčių rūsius, teisių. Nurodyta nutartis yra įsiteisėjusi ir turi prejudicinę galią šioje byloje nagrinėjamam ginčui.

35. Byloje konstatavus, kad dėl bendrojo naudojimo objekto – rūsio patalpų – naudojimo tarp bendraturčių yra kilęs ginčas, darytina išvada, kad pirmosios instancijos pagrįstai atsakovės 2014 m. liepos 10 d. raštą laikė nepakankamu įrodymu konstatuoti, jog ieškovas ir tretieji asmenys šiuo metu naudojasi (yra užėmę) jame nurodytas rūsio patalpas, juolab kad pati atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, jog raštas buvo parengtas vienašališkai ir namo gyventojai pritarimo jam nebuvo pareiškę, be to, pareiškėja nurodė neturinti duomenų, kurie butų savininkai kuriomis rūsio patalpomis naudojasi šiuo metu.

36. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad be 2014 m. liepos 10 d. rašto, jis į bylą buvo pateikęs ir kitus papildomus įrodymus (Nekilnojamojo turto registro išrašus, namo patalpų planą, namo atnaujinimo (modernizavimo) projektą, raštus namo gyventojams, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir kt.), patvirtinančius rašte nurodytų duomenų teisingumą, tačiau teismas šiais įrodymais nepagrįstai nesivadovavo.

37. Ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad jie nepatvirtina esant bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi rūsio patalpomis, nurodytomis 2014 m. liepos 10 d. rašte. Priešingai, pavyzdžiui, antstolio Roberto Vasiliausko 2014 m. gegužės 12 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuota, kad apžiūrėjus rūsio patalpas vyko namo gyventojų susirinkimas, kurio metu buvo sprendžiamas klausimas dėl patvirtinimo, kurie namo gyventojai kuriomis rūsio patalpomis faktiškai naudojasi, tačiau raštiškai fakto dėl užimamų rūsio patalpų nė vienas iš dalyvavusių asmenų nepatvirtino. Pažymėtina, kad ieškovas pareikštu ieškiniu prašo įpareigoti atsakovę pakeisti mokesčių apskaičiavimo tvarką visiems ginčo name esantiems butų savininkams, tačiau byloje nepateikta įrodymų, jog bendraturčių dauguma objektyvia forma būtų išreiškusi pritarimą 2014 m. liepos 10 d. rašte nurodytiems duomenims. Jau nurodyta, kad, ieškovui manant, jog nurodytame rašte esantys duomenys yra teisingi ir nepasikeitę, o butų savininkams (daliai jų) ginčijant jiems priskirtinas rūsio patalpas, teigiant, kad jos priskirtos nesilaikant proporcingumo principo ir pan., ieškovas turi teisę kreiptis į teismą dėl naudojimo rūsio patalpomis tvarkos nustatymo teismo tvarka (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).

38. Ieškovo manymu, aptariamu atveju ginčas kilęs iš vartojimo santykių ir teismas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą būti aktyvus ir savo iniciatyva rinkti įrodymus, reikalingus teisingam ir objektyviam bylos išnagrinėjimui.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad vartotojas nacionalinėje teisėje apibrėžiamas kaip fizinis asmuo, sudarantis sutartį savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Aptariamu atveju ginčas yra kilęs ne iš prievolinių (sutartinių), bet daiktinių teisinių santykių, susisijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimu, todėl nurodytas ieškovo argumentas atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

40. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

ieškovo apeliacinį skundą atmesti.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą.