Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokurorės Virginijos Tilvikienės ir nuteistojo G. J. apeliacinius skundus dėl 2017 m. liepos 17 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:

G. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį – 1 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 198¹ straipsnio 1 dalį – 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – 1 metų laisvės atėmimo bausme; pagal BK 215 straipsnio 1 dalį – 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 215 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, subendrinta bausmė ir bausmės, paskirtos pagal BK 198¹ straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, subendrintos iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikaltimų, iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2017 m. sausio 17 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, jas iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė 4 metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina G. J. paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir jis suimtinas. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2015 m. birželio 23 d. iki 2015 m. gruodžio 18 d. bei pagal 2017 m. sausio 17 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį iš dalies atlikta bausmė.

A. P. išteisinta pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, nesant jos veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių. Nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina A. P. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Iš R. T., J. Z., R. U., G. J. solidariai priteista 6243,17 Eur turtinės nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimo nukentėjusiajai E. E..

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti ir R. T., J. Z. ir R. U., tačiau dėl jų apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

G. J. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su R. T., R. U., J. Z., apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą, neteisėtai prisijungė prie informacinės sistemos, neteisėtai įgijo svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojų tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, neteisėtai panaudojo svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojų tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, būtent: jie, veikdami bendrininkų grupe su G. J., R. U., J. Z. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, padedant A. P. (A. P.) (kuris už šią veiką jau nuteistas), iš anksto turint tikslą apgaule ir kitų bendrininkų grupės narių naudai įgyti svetimą turtą, tuo tikslu bendrininkų grupės nariams R. T. ir G. J. ir kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, atliekantiems bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, atliekant atskirus sutartus veiksmus: 2014 m. lapkričio 17 d., apie 19 val., paskambinus E. E. į jos laidinį telefono abonentą, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), apgaulingai prisistačius Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnu M. S. ir melagingai pranešus, kad per E. E. elektroninės bankininkystės sąskaitą yra plaunami pinigai, E. E. tuo patikėjus ir taip iš esmės būnant suklaidintai, ji 2014 m. lapkričio 18 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nuėjo į AB SEB banką, adresu (duomenys neskelbtini), išsiėmė naujus elektroninės bankininkystės duomenis (slaptažodžių generatorių), pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, kuriuos padiktavo dar kartą jai paskambinusiam apgaulingai prisistačiusiam Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnu M. S., taip apgaule išgavo ir neteisėtai įgijo svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojų tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti.Tęsiant nusikalstamą veiką, bendrininkų grupės narys G. J. turėdamas tikslą apgaule užvaldyti E. E. vardu atidarytoje banko sąskaitoje (duomenys neskelbtini) esančias pinigines lėšas, 2014 m. lapkričio 17 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, telefonu paskambino Klaipėdoje buvusiam bendrininkui R. U., kad surastų asmenis piniginių operacijų atlikimui per jų vardu atidarytas banko sąskaitas. Po to J. Z., veikdamas bendrai su R. U., vykdydami išankstinį susitarimą, susitarė už atlygį su A. P., A. P. dėl piniginių operacijų atlikimo per jų vardu atidarytas banko sąskaitas.Po to, tęsiant nusikalstamą veiką, bendrininkų grupės nariams neteisėtai įgijus E. E. elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, ikiteisminio tyrimo metu bendrininkų grupės nenustatytas narys 2014 m. lapkričio 18 d., laikotarpiu nuo 11.14 val. iki 12.19 val. iš kompiuterinės sistemos, kurio IP adresas (duomenys neskelbtini), pažeisdamas informacinės sistemos priemones, save identifikavo teisėtu duomenų naudotoju, neteisėtai prisijungė E. E. vardu prie informacinės AB SEB banko sistemos ir neteisėtai atliko E. E. vardu atidarytoje sąskaitoje (duomenys neskelbtini) daugiau nei vieną finansinę operaciją: iš E. E. vardu atidarytos sąskaitos du kartus po 2893,30 eurų (9990 litų), iš viso 5786,61 eurų (19980 Lt) pervedė į A. P. vardu atidarytą banko sąskaitą (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“ ir iš E. E. vardu atidarytos sąskaitos 2893,30 eurų (9990 litų) pervedė į A. P. vardu atidarytą banko sąskaitą (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“.Po to A. P., R. U. pranešus dėl tolesnių veiksmų, susijusių su pervestomis piniginėmis lėšomis, G. J. telefonu koordinuojant bendrininkų grupės veiksmus, 2014 m. lapkričio 18 d., apie 12.00 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, AB „Swedbank“ banke, esančiame (duomenys neskelbtini), išgrynino neteisėtai įgytus 5751.85 eurų (19860 litų), kuriuos 2014 m. lapkričio 18 d., apie 12.10 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai perdavė M. K.. Po to A. P. vykdydamas išankstinį susitarimą, R. U. pranešus, dėl tolesnių veiksmų, susijusių su pervestomis piniginėmis lėšomis, G. J. telefonu koordinuojant telefonu bendrininkų grupės veiksmus, 2014 m. lapkričio 18 d., apie 12.30 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, AB „Swedbank“ banke, esančiame (duomenys neskelbtini), išgrynino neteisėtai įgytus 2884,62 eurų (9960 litų), kuriuos 2014 m. lapkričio 18 d., apie 12.40 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai perdavė M. K..Tokiu būdu jie veikdami bendrininkų grupe bendrais veiksmais apgaule savo ir kitų bendrininkų grupės naudai įgijo E. E. priklausančius 8679,91 eurų (29970 litų).A. P. buvo kaltinama tuo, kad ji padėjo apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą turtą, o būtent: ji, veikdama bendrininkų grupe su G. J., R. U., J. Z., R. T. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, padedant A. P., kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, iš anksto turint tikslą apgaule savo ir kitų bendrininkų grupės narių naudai įgyti svetimą turtą, tuo tikslu bendrininkų grupės nariams G. J., R. T. ir kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, atliekantiems bausmę Marijampolės pataisos namuose, atliekant atskirus sutartus veiksmus: t. y. 2014 m. lapkričio 17 d., apie 19 val., paskambinus E. E. į jos laidinį telefono abonentą, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), apgaulingai prisistačius Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnu M. S. ir melagingai pranešus, kad per E. E. elektroninės bankininkystės sąskaitą yra plaunami pinigai, E. E. tuo patikėjus ir taip iš esmės būnant suklaidintai, ji 2014 m. lapkričio 18 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nuėjo į AB SEB banką, adresu (duomenys neskelbtini), išsiėmė naujus elektroninės bankininkystės duomenis (slaptažodžių generatorių), pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, kuriuos padiktavo dar kartą jai paskambinusiam, apgaulingai prisistačiusiam Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnu M. S., taip apgaule išgavo ir neteisėtai įgijo svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojų tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti.Tęsiant nusikalstamą veiką, bendrininkų grupės narys G. J., turėdamas tikslą apgaule užvaldyti E. E. vardu atidarytoje banko sąskaitoje (duomenys neskelbtini) esančias pinigines lėšas, 2014-11-17, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, telefonu paskambino bendrininkui R. U., kad surastų asmenis piniginių operacijų atlikimui per jų vardu atidarytas banko sąskaitas. Po to bendrininkų grupės nariai J. Z., R. U., vykdydami išankstinį susitarimą, susitarė už atlygį su A. P. ir A. P. dėl piniginių operacijų atlikimo per jų vardu atidarytas banko sąskaitas. A. P., padėdama įgyvendinti bendrininkų grupės nusikalstamą sumanymą, perdavė sąskaitos, atidarytos savo vardu, duomenis ir sutiko atlikti nurodymus dėl piniginių lėšų tolesnio panaudojimo.Po to, tęsiant nusikalstamą veiką, bendrininkų grupės nariams neteisėtai įgijus E. E. elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, ikiteisminio tyrimo metu bendrininkų grupės nenustatytas narys 2014 m. lapkričio 18 d., laikotarpiu nuo 11.41 val. iki 12.19 val., iš kompiuterinės sistemos, kurios IP adresas (duomenys neskelbtini), pažeisdamas informacinės sistemos priemones, save identifikavo teisėtu duomenų naudotoju, neteisėtai prisijungė E. E. vardu prie informacinės AB SEB banko sistemos ir neteisėtai atliko E. E. vardu atidarytoje sąskaitoje (duomenys neskelbtini) daugiau nei vieną finansinę operaciją t. y. iš E. E. vardu atidarytos sąskaitos du kartus po 2893,30 eurų (9990 litų), iš viso 5786,61 eurų (19980Lt), pervedė į A. P. vardu atidarytą banko sąskaitą (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“ ir iš E. E. vardu atidarytos sąskaitos 2893,30 eurų (9990 litų), pervedė į A. P. vardu atidarytą banko sąskaitą (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“.Po to, A. P., dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, vykdydamas išankstinį susitarimą, R. U. pranešus, dėl tolesnių veiksmų, susijusių su pervestomis piniginėmis lėšomis, G. J. telefonu koordinuojant telefonu bendrininkų grupės veiksmus, 2014 m. lapkričio 18 d., apie 12.30 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, AB „Swedbank“ banke, esančiame (duomenys neskelbtini), išgrynino neteisėtai įgytus 2884,62 eurų (9960 litų) bei 2014 m. lapkričio 18 d., apie 12.40 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai perdavė M. K.. Po to A. P., vykdydama išankstinį susitarimą, R. U. pranešus, dėl tolesnių veiksmų, susijusių su pervestomis piniginėmis lėšomis, G. J. telefonu koordinuojant telefonu bendrininkų grupės veiksmus, 2014 m. lapkričio 18 d., apie 12.00 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, AB „Swedbank“ banke, esančiame (duomenys neskelbtini), išgrynino neteisėtai įgytus 5751.85 eurų (19860 litų) bei 2014-11-18, apie 12.10 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, adresu (duomenys neskelbtini), kuriuos neteisėtai perdavė M. K..Tokiu būdu A. P., bendrais veiksmais padėjo apgaule savo ir kitų naudai įgyti E. E. priklausančius 5786,61 eurų (19980 Lt).

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. J. prašo 2017 m. liepos 17 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį pakeisti ir paskirti jam švelnesnę bausmę, taip pat prašo panaikinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veika buvo padaryta veikiant organizuota grupe, bei taikyti jam BK 75 straipsnį ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą, taip pat sumažinti priteistos turtinės žalos dydį.Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su jam paskirta bausme, nes jis savo kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo pripažino, padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams atskleisti nusikaltimus, tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir paskyrė per griežtą bausmę. Todėl prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, ir, kadangi byloje yra visiškai prisipažinęs, prašo taikyti jam BK 75 straipsnį ir atidėti bausmės vykdymą. Nuteistasis skunde nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis, kad nusikalstama veika buvo padaryta veikiant bendrininkų grupe, nes tokios išvados padarymui akivaizdžiai trūksta duomenų. Teigia, kad pagal teismų praktiką organizuotos grupės nariai turi bent iš dalies žinoti, kokius veiksmus atlieka kiti grupės nariai. Šiuo atveju nusikaltimas buvo daromas ekspromtu ir iš anksto nesuderinus veiksmų, todėl įrodinėjant organizuotos grupės buvimą buvo remtasi prielaidomis ir spėlionėmis, o pagal teismų praktiką negalima grįsti nuosprendžio prielaidomis ar spėlionėmis. G. J. taip pat nesutinka su priteisto turtinės žalos dydžiu. Nurodo, kad priteista suma yra per didelė, nes bendra padarytos žalos suma buvo 8644,91 eurų, tačiau A. P. (dėl kurio ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas) nukentėjusiajai grąžino 2893,3 eurų, todėl, remiantis matematika, padarytos žalos suma yra 5751,61 eurai. Klaipėdos miesto apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajai priteisė 6243,17 eurų, o tai yra 491,56 eurų daugiau, negu buvo padaryta žala. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė V. Tilvikienė prašo pakeisti 2017 m. liepos 17 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl A. P. išteisinimo ir prašo ją pripažinti kalta pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį ir jai paskirti 30 MGL (1129,52 eurų) baudą. Taip pat prašo tenkinti nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės E. E. civilinį ieškinį ir iš A. P. solidariai priteisti 5751,85 Eur žalos atlyginimo. Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas kaltinamąją A. P. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –BPK) pažeidimų, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nevertino jų kaip įrodymų visumos, byloje esančius faktinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas, nesusiejo tarpusavyje, nagrinėjo atsietai vienus nuo kitų, todėl padarė nepagrįstas ir klaidingas išvadas, kurios neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje teismas, vertindamas surinktus įrodymus ir kaltinamosios A. P. parodymus, klaidingai įvertino A. P. veiksmuose tyčios nebuvimą bei spręsdamas klausimą apie tyčios turinį ir kryptingumą atsižvelgė tik į A. P. veiksmus perduodant 2014 m. lapkričio 17 d. vakare savo sąskaitos duomenis, tačiau nepagrįstai neatsižvelgė į nustatytus objektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties elementus ir jų pobūdį.Iš bylos medžiagos nustatyta, jog R. P. susitikusi su J. Z. ir R. U. dar 2014 m. lapkričio 17 d. vakare sutiko su pasiūlymu pateikti savo vardu atidarytos sąskaitos duomenis ir išgryninti į jos sąskaitą pervestus pinigus. A. P., sutikdama su šiuo pasiūlymu, SMS žinute 2014 m. lapkričio 17 d. 21.35 val. nurodė savo banko sąskaitos duomenis. Kaip parodė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek 2017 m. sausio 12 d. teisiamajame posėdyje J. Z., jog R. U. buvo nurodęs, kad pervedami pinigai bus gauti nusikalstamu būdu, nors R. U. teisiamajame posėdyje parodė, jog neatsimena, kas buvo paaiškinta A. P. ir A. P. dėl pervedamų pinigų. Be to, baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamasis apklaustas A. P., dėl kurio tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą ir kuris 2016 m. birželio 17 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo, bei kuris taip pat sutiko su J. Z. ir R. U. pateiktu pasiūlymu – pateikti savo banko sąskaitos duomenis ir išgryninti pervestus pinigus, parodė, jog kitą dieną J. Z. pranešė, kad reikės išgryninti į jo sąskaitą pervestus pinigus bei kad 2014 m. lapkričio 18 d. jis, kai dar pinigai nebuvo pervesti į jo sąskaitą, sužinojo, kad pinigai gauti nusikalstamu būdu, bei suprato, kad šie pinigai bus pervesti ir juos reikės išgryninti.Iš 2014 m. lapkričio 17 d.– 2014 m. lapkričio 19 d. abonentinių pokalbių (abonentinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini)) suvestinės Nr. 14-2730 RU Nr. 1 matyti, jog 2014 m. lapkričio 17 d. 21.27.50 val. buvo paskambinta A. P., siekiant išsiaiškinti dėl AB „Swedbank“ banko sąskaitos. Po to A. P. 2014 m. lapkričio 17 d. SMS žinute pateikė savo vardu atidarytos sąskaitos duomenis bei 21.49.29 val. telefoninio pokalbio metu aiškinantis dėl sąskaitai nustatyto pinigų išgryninimo limito pati A. P. nurodo, jog „gali nuimti (pinigus) iki 12 val., o po to dar po 12 val.“ bei 2014 m. lapkričio 18 d. 10.04.57 val. A. P. paskambino į banką ir pasididino limitą pinigams išgryninti, važiavo į namus pasiimti asmens dokumentų, t. y. A. P. pati aktyviais veiksmais siekė, kad būtų pervesta ir išgryninta kuo didesnė pinigų suma. Taip pat iš 2014 m. lapkričio 18 d. 10.21.16 val. telefoninio pokalbio tarp R. U. ir G. J. nustatyta ir tai, jog A. P. tuo metu buvo mašinoje, bet į bankomatą eiti nenorėjo, kažko laukė („kažką ten laužos tipo“), bet jau iš 10.47.26 val. telefoninio pokalbio tarp minėtų asmenų nustatyta, jog A. P. sutiko eiti tiek į bankomatą, tiek į banką nuimti pinigų bei laukė visą laiką mašinoje iki tol, kol telefonu G. J. informavo R. U. apie tai, jog jau pastaroji gali eiti paimti pinigų – penkias „štukas“ iš bankomato, o likusius – iš banko. Prokurorė pažymi, kad būdama mašinoje, kaip teisiamajame posėdyje parodė A. P., girdėjo, kad telefonu R. U. tiesiogiai kontaktuoja su asmeniu dėl pinigų pervedimo ir išgryninimo. Taip pat iš telefoninio pokalbio, užfiksuoto 2014 m. lapkričio 18 d. 10.21.16 val., buvo matyti ir tai, jog buvo sprendžiama dėl A. P. – tiek dėl jos banko kortelės, tiek dėl asmens dokumentų turėjimo, nurodant, jog ji „tą kortelę gali išmesti lauk...“, „užblokuoti“) . Po to pati A. P. kelis kartus eina iki bankomato patikrinti, ar jau pervesti pinigai, kuriuos vėliau išgrynino, bei, vykdydama tolesnius nurodymus, išgrynintus pinigus perdavė nurodytam asmeniui. Taip pat tiek A. P., tiek A. P. buvo nurodyta, jog po pinigų išgryninimo turės susigalvoti įtikinamą gynybinę versiją, jog jų banko duomenis pavogė ir pan. (tai užfiksuota telefoninių pokalbių metu: „ten anksčiau ar vėliau tą žmogų .... kabins mentai“ , „tas žmogus turi važiuoti į mentus ir rašyti pareiškimą, kad apiplėšė ir pavogė visus banko duomenis, korteles, PIN kodus, viską absoliučiai pavogė“), bet vis tiek pasiėmė atlygį už suteiktas paslaugas, nors ir žinodama, jog policijos pareigūnai domėsis įvykusiomis finansinėmis operacijomis jos sąskaitoje.Prokurorės manymu, teismas konstatuodamas tyčios nebuvimą A. P. veiksmuose, neatribojo jos tikslų ir veiksmų laiko atžvilgiu – tai, kad A. P., siekdama gauti atlygį už banko sąskaitos duomenų perdavimą ir pinigų išgryninimą, aktyviais veiksmais ir tiesiogiai pati laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 17 d. 21.35 val. iki 2014 m. lapkričio 18 d. 12.20.04 val. su R. U., J. Z., A. P. dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme, bei tai, kad ji sutiko, kad į jos sąskaitą būtų pervesti pinigai, kuriuos galėtų nedelsdama paimti ir perduoti nepažįstamam asmeniui, bei tai, kad ji 2014 m. lapkričio 18 d. 13.02.48 val. telefonu susitarė su R. U. dėl atlygio atsiėmimo. Anot prokurorės, tai atspindi A. P. veiksmų kryptingumą.Prokurorė pažymi ir tai, kad 2014 m. lapkričio 18 d. ryte iki tol, kol į A. P. sąskaitą buvo pervesti nusikalstamu būdu gauti pinigai, ji turėjo dvi galimybes: arba atsisakyti dalyvauti šiame nusikalstamame sumanyme ir atsisakyti, kad į jos sąskaitą būtų pervesti pinigai, arba prisijungti prie pradėto daryti nusikaltimo ir pačiai jame dalyvauti. Kaip matyti iš bylos duomenų, A. P. pasirinko antrą variantą ir taip prisijungė prie kitų asmenų daromo nusikaltimo, padėdama užvaldyti svetimą turtą – suteikdama priemones – už atlygį perduodama savo banko sąskaitą bei atlikdama pervestų pinigų išgryninimą ir tolesnį jų panaudojimą savo ir kitų bendrininkų grupės narių naudai. Vadinasi, A. P., perduodama savo sąskaitos duomenis J. Ž., kuris nurodė, jog sąskaita turi būti būtent tik AB „Swedbank“, bei derinant dėl galimo pinigų paėmimo limito ir galimybės jį padidinti, pati skambindama į banką ir prašydama padidinti grynųjų pinigų išgryninimo limitą nuo 1000 Lt iki 10000 Lt, pagal savo asmenines savybes (nors ir neseniai sulaukusi pilnametystės, tačiau, kaip pati teisiamajame posėdyje nurodė, jog banko sąskaita naudojosi seniai, todėl žinojo elektroninės bankininkystės galimybes) žinojo ir suvokė, kad į jos vardu atidarytą banko sąskaitą bus pervesti ne R. U., J. Z. pinigai, bet kito asmens ir kad už šį pinigų pervedimą ir išgryninimą jai bus atlyginta bei suprato, kad pervedami pinigai yra gauti nusikalstamu būdu ir kad šioje veikoje dalyvauja daugiau asmenų. Todėl visi šie duomenys patvirtina, jog A. P. žinojo ir suprato, jog į jos sąskaitą neteisėtu būdu pervedamos piniginės lėšos, bet siekdama asmeninės naudos norėjo taip veikti. Visuma bylos duomenų pagrindžia, kad ji, nurodydama savo banko sąskaitos duomenis, vėliau suvokė, jog į sąskaitą bus pervesti nusikalstamu būdu gauti pinigai, vis tiek juos išgrynindama iš savo vardu atidarytos sąskaitos ir perduodama nurodytam asmeniui, už tai pati gaudama atlygį, padėjo apgaule savo ir kitų naudai įgyti 5751,85 eurų (19860 litų) svetimą E. E. priklausantį turtą. Jos kaltę patvirtina jos paties parodymai, rašytinė bylos medžiaga. Tokia A. P. veika kvalifikuotina pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį. Prokurorė mano, kad A. P. veikoje yra visi būtini tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties požymiai, todėl darytina išvada, kad teismas, išteisindamas A. P. dėl minėtos nusikalstamos veikos, padarė esminių BPK pažeidimų – neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl to padarė išvadas, kurios neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, ir tai sukliudė priimti teisingą nuosprendį, todėl ši teismo nuosprendžio dalis dėl kaltinamosios A. P. išteisinimo yra neteisėta, nepagrįsta ir naikintina.Atsiliepimu į prokurorės apeliacinį skundą išteisintosios A. P. gynėjas advokatas H. Mackevičius nurodo, kad nesutinka su pateiktu apeliaciniu skundu ir mano, jog A. P. priimtas išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.Dėl esminių procesinių pažeidimų nurodo, kad iš apeliacinio skundo matyti, jog valstybinio kaltinimo netenkina tik pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kadangi, pasak prokurorės, remdamasis byloje esančių įrodymų visuma, teismas turėjo padaryti išvadą, jog A. P. suprato prisidedanti prie nusikalstamos veikos – neteisėto svetimo turto užvaldymo. Kitų tariamai padarytų esminių BPK pažeidimų prokurorė apeliaciniame skunde nenurodo ir jų nedetalizuoja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, be prokurorės apeliaciniame skunde nurodytų taisyklių, taikomos ir kitos ne mažiau svarbios taisyklės –nuosprendyje teismas turi padaryti ne tikėtinas, o neabejotinas išvadas – „teismas turi konstatuoti, ar surinktų įrodymų pakanka neabejotinoms išvadoms dėl asmens kaltės ar nekaltumo padaryti, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes“ (2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, baudžiamoji byla Nr. 2K-402/2011); visos byloje esančios abejones, kurių nepavyko pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai – „apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti“ (2005 m. gruodžio 13 d. nutartis, baudžiamoji byla Nr. 2K-7-544/2005); įrodymai turi atitikti sąsajumo reikalavimą – turi patvirtinti ne bet kokias, o bylai reikšmingas aplinkybes“ (2011 m. sausio 11 d. nutartis, baudžiamoji byla Nr. 2K-70/2011). Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, tuo tarpu prokurorės apeliaciniame skunde nurodomi įrodymai patvirtina tik tai, kad A. P. sutiko leisti pasinaudoti jos banko sąskaita, tačiau nepatvirtina, kad A. P. suvokė dalyvaujanti svetimų lėšų pasisavinime. Iš prokurorės cituojamų įrodymų fragmentų galima būtų daryti nebent prielaidą, jog A. P. suvokė dalyvaujanti nusikalstamoje veikoje, tačiau, kaip nurodyta, teismas neturi pagrindo abejonių ir spėjimų pagrindu priimti apkaltinamojo nuosprendžio.Dėl J. Z. parodymų vertinimo atsiliepime nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu J. Z. nurodė, kad R. U. pasiūlė A. P. užsidirbti pinigų, leidžiant pasinaudoti jos banko sąskaita, į kurią bus pervedami, kaip nurodė prokuratūra, nusikalstamu būdu gauti pinigai, tačiau pats R. U., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė nepamenantis, kas apie pervedamus į banko sąskaitą pinigus buvo paaiškinta A. P., o J. Z. apklausiamas nepatvirtino, jog A. P. buvo žinoma apie tai, kad pervedami pinigai įgyti nusikalstamu būdu, juo labiau, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu J. Z. (2014 m. lapkričio 20 d. apklausos protokolas) nurodė, kad mano, jog A. P. viską puikiai suprato – J. Z. liudijo ne konkretų faktą, kad A. P. buvo atskleista į jos sąskaitą pervedamų pinigų kilmė, o tik nurodė savo nuomonę apie buvusį A. P. suvokimą. Taigi darytina išvada, jog kaltinamajame akte dėstomi teiginiai, jog A. P. buvo paprašyta leisti pasinaudoti jos sąskaita nusikalstamu būdu įgytų lėšų pervedimui, rodo tik valstybinio kaltinimo nuomonę, tačiau ne nustatytą ir įrodytą faktą, jog A. P. iš tiesų žinojo apie į jos sąskaitą pervedamų lėšų kilmę. Šiais duomenimis pagrindus A. P. tyčios buvimą būtų akivaizdžiai pažeista abejonių vertinimo kaltinamojo naudai taisyklė, taip pat neabejotino bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo taisyklė. Dėl A. P. parodymų vertinimo nurodoma, kad akivaizdu, jog prokurorės nurodomi duomenys kalbant apie kaltinimus, pareikštus A. P., visiškai neatitinka sąsajumo reikalavimo. Vien tai, kad kitas asmuo, t. y. A. P., žinojo apie į jo sąskaitą pervedamų piniginių lėšų kilmę (tai, jog šios lėšos įgytos sukčiavimo būdu), nereiškia, jog apie šią kilmę žinojo ir A. P.. Dėl A. P. atliktų veiksmų prokurorės nurodyti duomenys jokiu būdu nepatvirtina buvus A. P. tyčią dalyvauti svetimo turto užvaldymo veikoje, kadangi pirmosios instancijos teismui buvo žinomos aplinkybės, jog A. P. susitarė leisti už atlygį pasinaudoti jos banko sąskaita, taip pat, kad A. P. iš tiesų gavo pinigines lėšas į savo banko sąskaitą ir jas perdavė nusikalstamą veiką atlikusiems asmenims bei paėmė už tai atlygį. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino ir konstatavo, jog jų nepakanka baudžiamajai atsakomybei už sukčiavimą kilti, kadangi A. P. tyčia dalyvauti sukčiavime nenustatyta – ji nežinojo apie pervedamų pinigų kilmę ir nesuprato, jog padeda pasisavinti svetimas lėšas. Visi duomenys, jog A. P. susitarė leisti pasinaudoti savo banko sąskaita (pokalbis telefonu ir SMS žinutės), padidino sąskaitoje disponuojamų lėšų limitą, taip pat duomenys, kad A. P. gavo ir perdavė pinigines lėšas ir paėmė atlygį už savo pagalbą, šiuo atveju neturi jokios reikšmės, kadangi nepatvirtina, kad A. P. suprato kitų asmenų atliekamų veiksmų tikslus, ir nepatvirtina jos tyčios dalyvauti sukčiavime. Be to, tai, kad A. P., būdama mašinoje, galėjo girdėti, kaip R. U. bendrauja telefonu dėl lėšų perdavimo, nereiškia, jog ji turėjo suprasti, su kuo tiksliai R. U. bendrauja ir kokius tikslus turi tiek pats R. U., tiek su juo bendraujantys asmenys. Atsiliepime nesutinkama su prokurorės apeliacinio skundo teiginiu, jog R. U. bendraujant telefonu dėl lėšų pervedimo, A. P. buvo automobilyje – iš dalies pokalbių akivaizdu, jog R. U. kalbant telefonu A. P. buvo iš automobilio išlipusi (pvz., pokalbyje 9210, R. U. skambinusiam vaikinui paraginus pažiūrėti, ar ji ima iš sąskaitos pinigus, sako: „nu matau aš ją, nu ... aš stoviu biškį kitaip nu“, taip pat „gali būti, kad nusiiminėja jau“). Be to, nenustatyta, jog R. U. visą laiką telefonu kalbėjo tik būdamas automobilyje kartu su A. P., taip pat nenustatyta, kad tais momentais, kai A. P. kartu su R. U. buvo automobilyje, R. U. būtų kalbėjęs telefonu su įjungtu garsiakalbiu. Taigi A. P. net tais momentais, kai ji kartu su R. U. buvo automobilyje, galėjo girdėti ne visų pokalbių turinį, o tik pokalbių fragmentus, t. y. R. U. sakomus žodžius. Atsižvelgiant į tai akivaizdu, jog nepakanka duomenų padaryti išvadai, jog A. P., būdama automobilyje su R. U., turėjo suprasti, jog jai pervedamos pasisavintos lėšos. Dėl prokurorės cituojamo 2014 m. lapkričio 18 d. 10.21.16 pokalbio (Nr.9178) pažymėtina, kad teiginius, jog kortelė gali būti išmesta ir užblokuota, pasakė ne R. U., o su juo kalbėjęs kitas asmuo, todėl net jei R. U. tuo metu buvo kartu su A. P. (kas taip pat nėra patvirtinta), ji šių teiginių negirdėjo. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad pokalbis, kurio metu buvo nurodoma, jog „tas žmogus“ turi sugalvoti savo įvykių versiją policijai, vyko A. P. nedalyvaujant, nes R. U. su A. P., praėjus maždaug 7 minutėms po prokurorės nurodomo pokalbio, patys kalbėjo telefonu (tai užfiksuota pokalbyje Nr.8998). Akivaizdu, jei A. P. būtų buvusi su R. U., nebūtų buvę prasmės jiems bendrauti telefonu. Dėl prokurorės teiginių, kad A. P. ir A. P. buvo nurodyta susigalvoti gynybinę versiją, pažymima, kad, kaip paaiškino A. P., gynybinę versiją susigalvoti jai pasiūlyta tik tuomet, kai ji jau buvo perdavusi išgrynintas pinigines lėšas, šie A. P. paaiškinimai byloje esančiais įrodymais nėra paneigti. Išteisintosios gynėjas H. Mackevičius pažymi, kad tai, jog didesnę dalį lėšų – daugiau nei 14000 Lt – A. P. iš savo banko sąskaitos išgrynino asmeniškai nuvykusi į banko patalpas, patvirtina, jog A. P., asmeniškai atlikusi veiksmus su savo banko sąskaita, pati buvo suklaidinta nusikalstamą svetimų lėšų pasisavinimą organizavusių asmenų. Atsiliepime taip pat pažymima, kad nors A. P. ir galėjo nesutikti leisti pasinaudoti jos banko sąskaita lėšų pervedimui, tačiau tai neatspindi jos pasirinkimo dalyvauti nusikalstamoje veikoje, kadangi visų pirma turi būti nustatyta, jog A. P. aiškiai suprato į jos banko sąskaitą pervedamų lėšų kilmę, o ši aplinkybė, kaip minėta, nustatyta nebuvo ir yra grindžiama vien prielaidomis.Atsiliepime taip pat nurodoma, kad A. P. kaltinama tuo, kad nusikalstamą veiką atliko bendrininkaudama su kitais asmenimis. Pagal BK 26 straipsnio 1 dalį, bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Teismų praktikoje bendrininkų baudžiamosios atsakomybės klausimu nurodoma, kad pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 24 straipsnio 1 dalis) bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Dėl to, jeigu nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota visų, t. y. ir bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24, 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurį kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma. Taigi bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius (2012 m. vasario 21 d. nutartis, baudžiamoji byla Nr. 2K-44/2012). Teismas turi konstatuoti, ar surinktų įrodymų pakanka neabejotinoms išvadoms dėl asmens kaltės padaryti (2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, baudžiamoji byla Nr. 2K-402/2011), o kadangi A. P. inkriminuojama tai, kad ji kaip padėjėja atliko BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, teismas privalo padaryti neabejotinas išvadas ir apie tai, kad A. P. suprato bendrai atliekamos veikos požymius ir ar ji apskritai suprato dalyvaujanti nusikalstamoje veikoje. A. P. yra jauno amžiaus (inkriminuojamos veikos atlikimo metu jai buvo 18 metų ir 3 mėnesiai), be to, nebuvo susidūrusi su teisėsauga, nebuvo atlikusi jokių nusikalstamų veikų, juo labiau veikų, susijusių su svetimų lėšų pasisavinimu, todėl negalėjo suprasti, jog jos išgrynintos lėšos gautos nusikalstamu būdu. Kad A. P. nesuprato dalyvaujanti nusikalstamoje veikoje, patvirtina ir tai, kad jos elgesys byloje nagrinėtoje situacijoje buvo itin naivus ir lengvabūdiškas – visos bankinės operacijos, vykdomos banko sąskaitoje, taip pat ir pinigų išgryninimas, yra fiksuojami banko elektroninėse sistemose, užregistruojant ir operacijų laiką, ir operacijas bankomate atlikusius asmenis, be to, kaip jau minėta, ji asmeniškai buvo nuvykusi į banką išgryninti pinigų ir bendravo su banko darbuotoju, todėl dalyvavimo tokiu būdu atliekamose nusikalstamose veikose nuslėpti yra praktiškai neįmanoma, ir šiuo atveju didžiausia rizika tenka banko sąskaitos savininkui, o ne tiems asmenims, kurie dalyvauja nusikalstamoje veikoje, duodami tam tikrus nurodymus. Šiuo atveju A. P. būtent dėl jauno amžiaus ir patiklumo bei nepatyrimo ir buvo pasirinkta kaip asmuo, per kurio sąskaitą gali būti pervestos nusikalstamu būdu įgytos lėšos. Iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusiajai priklausiusių lėšų pasisavinimo veiksmai buvo baigti tuomet, kai šie pinigai buvo perduoti M. K.. Apklausiamas teisiamajame posėdyje, liudytojas M. K. patvirtino žinojęs, jog jo gaunamos lėšos yra „nešvarūs“ (kitaip tariant – nusikalstamu būdu įgyti) pinigai. Vis dėlto M. K., kuris taip pat dalyvavo nukentėjusiajai priklausančių lėšų pasisavinime, nebuvo pareikšti nei įtarimai, nei kaltinimai, nors šis asmuo pats patvirtino supratęs nusikalstamą gaunamų lėšų kilmę. Įvertinęs visas aplinkybes, mano, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pakankamų duomenų, leidžiančių manyti A. P. suvokus atliekamos nusikalstamos veikos, t. y. sukčiavimo, požymius, taip pat ir patį faktą, kad A. P. dalyvauja nusikalstamoje veikoje. Todėl pagal jai pareikštą kaltinimą A. P. pagrįstai išteisinta, teismo nuosprendžio dalis dėl A. P. išteisinimo yra pagrįsta ir teisėta, todėl jos keisti nėra pagrindo. Teismo posėdyje prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, o nuteistojo G. J. apeliacinį skundą atmesti.Nuteistasis G. J. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, taip pat prašė išteisinti jį pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir 198¹ straipsnio 1 dalį, o prokurorės skundą dėl A. P. pripažinimo kalta atmesti.Išteisintosios A. P. gynėjas H. Mackevičius prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamo nuosprendžio dalį dėl A. P. išteisinimo palikti nepakeistą. Taip pat prašė 86,89 Eur, kurie skundžiamu nuosprendžiu yra konfiskuoti, grąžinti nukentėjusiajai E. E., nes šie pinigai priklauso nukentėjusiajai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Skundžiamu 2017 m. liepos 17 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu A. P. buvo išteisinta pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, nesant jos veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių, o G. J. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 198¹ straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundų argumentus, daro išvadą, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl A. P. išteisinimo ir G. J. pripažinimo kaltu yra teisėta ir pagrįsta, naikinti jo nėra teisinio pagrindo.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo

Prokurorė apeliaciniame skunde ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, tačiau pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitiktį ir vienas kito papildymą. Sprendžiant asmens kaltės klausimą, nė vienas iš įrodymų pats savaime neturi išskirtinės įrodomosios galios, teismas vertina tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Teismo išvados turi būti paremtos įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi palyginti asmenų parodymus ir visus bylos duomenis, ir tik pripažinus, kad šių duomenų, kaip visumos, pakanka asmens kaltumui nustatyti, gali priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. P. nuo pat pirmosios apklausos neigė aplinkybes, kad ji žinojo, jog į jos sąskaitą pervesti pinigai, kuriuos ji paėmusi atidavė liudytojui M. K., yra gauti nusikalstamu būdu. Tiek apklausų ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme A. P. nurodė, kad ji nesuprato, jog pinigai, kurie buvo pervesti į jos sąskaitą, yra gauti iš kitų asmenų panaudojus apgaulę ir neteisėtai prisijungus prie kitų asmenų sąskaitų (t. 3, b. l. 94–96,104–106, 110–112, t. 7, b. l. 109). Nors prokurorė apeliaciniame skunde kritikuoja A. P. parodymus, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad daugiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad A. P. žinojo ir suprato, jog dalyvauja nusikalstamoje veikoje. Išteisintosios A. P. parodymai turi būt vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, ir šiuo atveju darytina išvada, kad byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina A. P. kaltės dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos. Pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius motyvus, kodėl mano, kad A. P. veiksmuose nėra jai inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių, ir šių išvadų prokurorės skundo argumentai nepaneigia. Nors prokurorė A. P. kaltę grindžia kitų šioje byloje nuteistųjų R. U., J. Z. parodymais, tačiau išanalizavus šių nuteistųjų parodymus, nėra pagrindo pripažinti, kad R. U., J. Z. parodymai paneigia aplinkybes, jog A. P. žinojo apie tai, kad pinigai, kuriuos jai pervedė į sąskaitą ir kuriuos ji atidavė liudytojui M. K., yra gauti iš nusikalstamos veikos. Iš nuteistojo R. U. parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad jis pats suprato, jog pinigai bus gauti iš nusikalstamos veikos, ir nors tiksliai ir nežinojo, kokiu būdu bus gauti pinigai, tačiau suprato, kad jie bus gauti iš nusikalstamos veikos, tačiau nė vienos apklausos metu R. U. nenurodė, kad jis A. P. buvo paaiškinęs, kokiu būdu bus gauti pinigai, kurie bus pervesti į jos sąskaitą ir kuriuos jai reikės paimti (t. 3, b. l. 161–164,166–167, 177–179). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme R. U. taip pat nurodė, kad iki galo nesuprato, kad tai yra sukčiavimas (t. 7, b. l. 109–110). Nors prokurorė apeliaciniame skunde akcentuoja, kad nuteistasis J. Z. patvirtino aplinkybę, kad A. P. buvo žinoma, jog į jos sąskaitą bus pervedami pinigai, kurie yra apgaule pasisavinti iš kitų asmenų, tačiau vien šio nuteistojo parodymų neužtenka pripažinti A. P. kalta, todėl negalima kategoriškai teigti, kad A. P. buvo paaiškinta, jog ji dalyvauja nusikalstamoje veikoje. Nuteistasis J. Z. ikiteisminio tyrimo metu išreiškė tik savo nuomonę apie tai, kad, jo manymu, A. P. puikiai suprato, iš kur ir kokiu būdu bus gauti pinigai ir kam reikalinga jos sąskaita (t. 4, b. l. 11–13), o nuteistojo nuomonės bei samprotavimai, kai jie nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis, negali būti vertinami kaip įrodymai. Nuteistasis J. Z. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad jis A. P. nieko neaiškino (t. 7, b. l. 110). Taigi, kaip matyti iš šių nuteistųjų parodymų, kuriais remiasi prokurorė apeliaciniame skunde, jie nepatvirtina aplinkybės, jog A. P. buvo žinoma, kad jos sąskaita reikalinga nusikalstamai veikai. Prokurorė apeliaciniame skunde įrodinėdama A. P. kaltę dėl jai inkriminuotos veikos remiasi ir aplinkybe, kad A. P., kurio byla buvo atskirta, 2016 m. birželio 17 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Prokurorė nurodo, kad A. P., kaip ir A. P., sutiko su J. Z. ir R. U. pateiktu pasiūlymu – pateikti savo banko sąskaitos duomenis ir išgryninti pervestus pinigus, kad 2014 m. lapkričio 18 d. jis, kai dar pinigai nebuvo pervesti į jo sąskaitą, sužinojo, kad pinigai gauti nusikalstamu būdu, bei suprato, kad šie pinigai bus pervesti ir juos reikės išgryninti. Tačiau vien tai, kad A. P. žinojo apie į jo sąskaitą pervedamų piniginių lėšų kilmę, nereiškia, jog apie tai žinojo ir A. P.. Baudžiamojoje byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad A. P. būtų buvę paaiškinta visa nusikalstamos veikos esmė ir schema. Be to, nusikalstamos veikos, kuri inkriminuota A. P., specifika (nuteistieji apgaule išgavo nukentėjusiosios internetinės bankininkystės duomenis (atpažinimo kodus, slaptažodį, kitus duomenis), kuriais naudodamiesi pervedė sąskaitoje buvusias pinigų sumas į kitas sąskaitas, vėliau juos išgrynino ir pasisavino) suponuoja tai, kad būdama jauno amžiaus (nusikalstamos veikos padarymo metu A. P. buvo tik 18 metų, ji dar mokėsi mokykloje), anksčiau neteista, A. P. galėjo ir nesuprasti apie vykdytą telefoninį sukčiavimą iš nukentėjusiosios. Byloje neginčijamais duomenimis nustatyta, kad nuteistieji R. T., G. J., J. Z. ir R. U., panaudodami apgaulę pasisavino nukentėjusiajai E. E. priklausančias pinigines lėšas, tačiau vertinant A. P. veiksmus ir jų atitiktį BK 182 straipsniui, svarbu nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir iš anksto susiformavusią kaltininkų tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, o jos A. P. veiksmuose nenustatyta. Todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nesant A. P. veikoje subjektyviojo požymio – tyčios – suvokimo, kad ji prisideda prie bendrininkų grupės, vykdžiusios telefoninį sukčiavimą, ji negali būti kaltinama pagal BK 182 straipsnį kaip asmuo, padėjęs padaryti šį nusikaltimą.Apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas byloje užfiksuotiems telefoniniams pokalbiams ir teigiama, kad būtent šių pokalbių metu užfiksuota informacija patvirtina A. P. kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos. Iš byloje esančios 2014 m. lapkričio 17 d.–2014 m. lapkričio 19 d. abonentinių pokalbių (abonentinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini)) suvestinės Nr. 14-2730 RU Nr. 1 matyti, jog 2014 m. lapkričio 17 d. 21.27.50 val. buvo paskambinta A. P., siekiant išsiaiškinti dėl AB „Swedbank“ banko sąskaitos. Po to A. P. 2014 m. lapkričio 17 d. SMS žinute pateikė savo vardu atidarytos sąskaitos duomenis bei 21.49.29 val. telefoninio pokalbio metu aiškinantis dėl sąskaitai nustatyto pinigų išgryninimo limito, pati A. P. nurodo, jog „gali nuimti (pinigus) iki 12 val., o po to dar po 12 val.“. 2014 m. lapkričio 18 d. 10.04.57 val. A. P. pati paskambino į banką ir pasididino limitą pinigams išgryninti, važiavo į namus pasiimti asmens dokumentų, vėliau nuėmė į jos sąskaitą pervestus pinigus. Šie duomenys byloje buvo nustatyti ir pati A. P. neneigė atlikusi šiuos veiksmus, tačiau vien tai, kad ji pati nurodė savo sąskaitos numerį, pati kelis kartus ėjo į bankomatą patikrinti, ar jau yra pervesti pinigai, po to pati nuėjo tiek prie bankomato, tiek į banką ir išgrynino pinigus, nesudaro galimybės teigti, kad atlikdama šiuos veiksmus ji suprato apie daromas nusikalstamas veikas ir turėjo tyčią pasisavinti nukentėjusiosios pinigines lėšas. Sukčiavimas, prie kurio prisidėjimo buvo kaltinama A. P., yra tyčinis nusikaltimas. Taigi veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka apgaulės nustatymo ir turto užvaldymo ar turtinės prievolės išvengimo fakto. Ne mažiau svarbūs nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma kaltė, pasireiškianti tyčios forma: kaltininkas turi suvokti, kad turtas įgyjamas neteisėtai, panaudojant apgaulę, ir turto savininkas dėl to patirs turtinės žalos, numatyti tokius padarinius ir jų norėti. Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Taigi asmenų tyčia turėjo būti nukreipta į nukentėjusiųjų piniginių lėšų užvaldymą, todėl svarbu nustatyti ne tik apgaulės faktą išgaunant nukentėjusiosios prisijungimo prie sąskaitos duomenis, bet ir kaltininkų apgaulės subjektyvų suvokimą, t. y. kad jie neteisėtai užvaldo svetimą turtą ir padaro turtinę žalą nukentėjusiajai. Šiuo atveju nenustatyta, kad A. P. būtų iš anksto susitarusi su kitais nusikalstamos veikos bendrininkais dėl neteisėtai, panaudojant apgaulę, įgyjamo turto, nesuprato, kad prieš nukentėjusiąją E. E. yra naudojama apgaulė, nenumatė, kad nukentėjusioji E. E. dėl to patirs turtinės žalos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog A. P. veiksmuose nėra subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – tyčios – suvokimo, kad ji prisideda prie bendrininkų grupės, vykdžiusios telefoninį sukčiavimą. Prokurorė pagrįstai nurodo, kad minėtoje telefoninių pokalbių suvestinėje užfiksuota, kad yra kalbama apie tai, jog A. P. reikia susigalvoti gynybinę versiją, nes jos ieškos policija, tačiau šie pokalbiai užfiksuoti ne tarp A. P., taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kad A. P., nors ir būdama automobilyje 2014 m. lapkričio 18 d., kai jame kartu buvęs R. U. kalbėjo telefonu apie pinigų paėmimą iš sąskaitos, girdėjo šiuos pokalbius. Vien tai, kad R. U. telefonu buvo nurodyta sugalvoti gynybinę versiją, nereiškia, kad tai girdėjo ir A. P.. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant asmens kaltės klausimą, nė vienas iš įrodymų pats savaime neturi išskirtinės įrodomosios galios, teismas vertina tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Svarbu pažymėti, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui pačiam išnagrinėjus ir patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis. Įstatymas numato bylą nagrinėjančio teismo išskirtinę kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visas įrodinėtinas aplinkybes. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad vertindamas tiek nuteistųjų, tiek liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų patikimumą, pirmosios instancijos teismas juos lygino ir vertino su kitais byloje esančiais įrodymais, o ne atsietai nuo visos bylos medžiagos. Be to, ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Todėl, teismo nuomone, Klaipėdos miesto apylinkės teismas išsamiai ištyrė, tinkamai įvertino šioje byloje esančius visus įrodymus, motyvuotai nurodė, kuriais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados, o prokurorės apeliaciniame skunde pateikiami samprotavimai yra selektyviai atsieti nuo visų faktinių aplinkybių. Kaip paaiškino pati A. P., gynybinę versiją susigalvoti jai pasiūlyta tik tuomet, kai ji jau buvo perdavusi išgrynintas pinigines lėšas, ir šie A. P. paaiškinimai nėra paneigti, tačiau vien dėl to nėra pagrindo teigti, kad A. P. turėjo tyčią padėti apgaule pasisavinti nukentėjusiosios E. E. pinigines lėšas. A. P. į jos sąskaitą pervestus nukentėjusiosios E. E. pinigus išgrynino bankomate ir asmeniškai nuvykusi į banko patalpas, ji pati atliko šiuos veiksmus ir nesislapstė, todėl nepaneigti argumentai, kad ji pati buvo suklaidinta nusikalstamą svetimų lėšų pasisavinimą organizavusių asmenų. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.Įrodymų, patvirtinančių A. P. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir BK 182 straipsnio 1 dalyje, byloje nėra, nepaneigta jos versija, kad ji nesuprato apie vykdomą nusikalstamą veiką ir tai, kad prisideda prie svetimo turto užvaldymo apgaule, o prokurorės skunde tik keliamos prielaidos apie A. P. kaltę, jos nepavirtintos jokiais objektyviais duomenimis. Kadangi baudžiamojoje byloje A. P. kaltės dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo negalima vienareikšmiškai pagrįsti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją išteisino.

Dėl nuteistojo G. J. apeliacinio skundo

Nuteistasis G. J. apeliaciniu skundu prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę, taip pat prašo panaikinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veika buvo padaryta veikiant organizuota grupe, bei taikyti jam BK 75 straipsnį ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą, taip pat sumažinti priteistos turtinės žalos dydį. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistasis G. J. pateikė prašymą išteisinti jį dėl BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 198¹ straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, nes nėra jokių duomenų, kad jis atliko minėtas nusikalstamas veikas. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis G. J. savo apeliaciniame skunde prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, nurodo, kad jis savo kaltę visiškai pripažįsta, tik kelia klausimą dėl jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė veikdamas bendrininkų grupe) pripažinimo. Iš nuteistojo apeliacinio skundo matyti, kad skunde jis nekelia klausimo dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo ir kaltės, todėl apeliacinės instancijos teisme jo išsakyti prašymai prieštarauja jo apeliacinio skundo turiniui. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Kadangi nuteistasis G. J. savo apeliaciniame skunde pateikė konkrečius reikalavimus bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apskundimo pagrindus, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, dėl nuteistojo kaltės nepasisako. Teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo G. J. kaltės ir jo nusikalstamas veikas tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Nuteistasis G. J. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe – tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (savo veiksmų bendrumo suvokimas) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Asmenų, dalyvaujančių nusikalstamos veikos padaryme, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti keliomis formomis: a) visi nusikalstamos veikos padaryme dalyvaujantys asmenys visiškai realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius (paprasta bendrininkavimo forma); b) visi nusikalstamos veikos padaryme dalyvaujantys asmenys iš dalies realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius arba kai kurie visiškai, o kiti tik iš dalies (paprasta bendrininkavimo forma); c) be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys, kurie neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios nulemia vykdytojo veikas ir susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais (sudėtinga bendrininkavimo forma).Atsižvelgiant į bendrininkų tarpusavio susitarimo pobūdį, jų ryšius, veiksmų bendrumą, suderinamumo lygį, organizuotumo laipsnį, BK 25 straipsnio 1 dalyje išskiriamos šios bendrininkavimo formos: bendrininkų grupė, organizuota grupė, nusikalstamas susivienijimas. BK 25 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Aiškinant BK 24 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismų praktikoje yra pažymėta, kad bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai yra išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales.Byloje nustatyta, kad G. J. buvo pažįstamas su R. U., kartu susitarė vykdyti nusikalstamą veiką, t. y. jis pasiūlė R. U. surasti asmenis, kurių sąskaitomis būtų galima pasinaudoti, ir pervesti iš apgautų nukentėjusiųjų išviliotus pinigus, pažadėjo atlygį už tokius R. U. veiksmus, 2014 m. lapkričio 17–18 dienomis telefonu koordinavo veiksmus, kurie pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra išsamiai aptarti. Aplinkybės, kad G. J. ir R. U., J. Z. bei R. T., siekdami savanaudiškų tikslų, bendrininkų grupės nariams atlikus neteisėtas finansines operacijas ir neteisėtai prisijungus prie nukentėjusiosios vardu atidarytos elektroninės bankininkystės sąskaitos, savo ir kitų bendrininkų grupės narių naudai užvaldė E. E. pinigines lėšas, leidžia daryti išvadą, kad G. J. ir R. U., J. Z. bei R. T. veikė suderinę savo veiksmus, suvokdami faktą, kad veikė ne kiekvienas atskirai, o bendrai su kitu asmeniu, todėl byloje teismų tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas pripažįstant juos bendrininkais. Nors G. J. skunde akcentuoja, kad nėra nustatyta veiksmų suderinamumas, kad viskas įvyko ekspromtu ir iš anksto nederinus veiksmų, tačiau tokie jo teiginiai prieštarauja bylos medžiagai, nes tiek iš byloje esančių telefoninių pokalbių išklotinių, tiek iš nuteistųjų parodymų (nuteistieji R. U., J. Z. ir R. T. nuosprendžio apeliacine tvarka neskundžia, taip pripažindami teismo nustatytas ir įrodytomis pripažintas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir veikų padaryme dalyvavusius asmenis) akivaizdu, kad dėl nusikalstamų veikų buvo tariamasi 2014 m. lapkričio 17 d. vakare, visi veiksmai bendrai koordinuojami 2014 m. lapkričio 18 d., visiems bendrininkams apie tai žinant ir suprantant, kad apgaule išviliojus iš E. E. prisijungimo prie jos banko sąskaitos duomenis bei neteisėtu būdu prisijungus prie jos banko sąskaitos, iš jos piniginės lėšos bus pervestos į A. P. ir A. P. sąskaitas ir taip apgaulės būdu užvaldytos. Įvertinus šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad pirmosios instancijos teismas taikė baudžiamąjį įstatymą pripažindamas G. J., R. U., J. Z. bei R. T. bendrininkais vykdytojais (bendravykdžiais), veikusiais bendrininkų grupe. Dėl to atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nuteistajam G. J. nustatyta pagristai. Nuteistasis G. J. nesutinka su jam paskirta bausme, teigia, kad teismas jam paskyrė prie griežtą bausmę, neįvertino aplinkybės, kad jis savo kaltę dėl nusikalstamų veikų pripažino ir padėjo ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę G. J., įvertino tai, kad jis padarė keturias tyčines nusikalstamas veikas, iš kurių dvi priskiriamos apysunkiams nusikaltimams, o dvi – nesunkių nusikaltimų kategorijai, nesigaili, nusikalto esant neišnykusiems teistumams, šiuo metu atlieka jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Teismas nusprendė, kad šios aplinkybės rodo, kad G. J. tinkamų išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, todėl bausmės tikslai gali būti pasiekti už nusikalstamą veiką paskiriant griežčiausią bausmių rūšį – laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, kad įvertinęs šias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apylinkės teismas G. J. paskyrė mažesnes negu BK 182 straipsnio 1 dalyje, 198¹ straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiai bausmes. Nuteistasis G. J. nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad jis prisipažino dėl padarytos nusikalstamos veikos ir dėl jos gailėjosi. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nors ikiteisminio tyrimo metu G. J. savo kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo pripažino, tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme parodymus duoti atsisakė. Todėl pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę G. J., nustatė, kad jis nesigaili dėl savo padarytų nusikalstamų veikų, parodymus duoti atsisakė, todėl ir nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme, bet teismas turi įvertinti ir tai, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą. Nors apeliaciniame skunde G. J. teigia, kad jis savo kaltę dėl padarytų nusikaltimų pripažįsta, tačiau iš bylos medžiagos negalima daryti išvados, kad jis savo noru prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nes iš jo skundo galima daryti išvadą, kad jis savo kaltę pripažįsta tik dėl įstatymo nustatyta tvarka surinktų duomenų, patvirtinančių jo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų bei švelnesnės bausmės skyrimo. Toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, todėl nėra pagrindo tai pripažinti G. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.Byloje esantys duomenys patvirtina, kad G. J. anksčiau jau yra teistas 6 kartus, nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę už kitą nusikaltimą. Anksčiau G. J. paskirtos bausmės, iš jų net ir pati griežčiausia – laisvės atėmimas – jo nepataisė, nes jis ir toliau daro nusikalstamas veikas. Šie duomenys rodo, kad apelianto padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinis jo poelgis, tai dėsningas jo elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nes akivaizdu, kad nuteistasis yra linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms, yra socialiai pavojingas, o jo siekis būti laisvėje negali turėti prioriteto prieš visuomenės interesą būti apsaugotai nuo nusikalstamų veikų. Nuteistasis taip pat prašo taikyti jam BK 75 straipsnį ir atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo šio instituto taikymui. BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio) teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Nagrinėjamu atveju nuteistajam už tyčinius nusikaltimus paskirta laisvės atėmimo bausmė yra ne didesnė kaip ketverių metų, todėl yra formalus pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau būtina įvertinti, ar bausmės vykdymo atidėjimas atitiks bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis).Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-942/2016). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai. Apeliaciniame skunde nėra jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Būdamas ne kartą teistas, G. J. puikiai suvokė nusikalstamų veikų darymo pasekmes ir sąmoningai pasirinko veikimo būdą, todėl įvertinusi G. J. asmenybę, jo ankstesnį nusikalstamą elgesį bei nenorą taisytis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog išvadai, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, nėra pagrindo. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam G. J. bausmės rūšį ir dydžius už nusikaltimų, numatytų BK BK 182 straipsnio 1 dalyje, 198¹ straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę, bausmė nėra per griežta, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Keisti skundžiamą nuosprendį, atidedant G. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir taikant BK 75 straipsnio nuostatas, kaip to prašoma jo apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat prašo sumažinti nukentėjusiajai priteistos turtinės žalos dydį, nes, nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas priteisė 491,56 eurais per didelę sumą. Tačiau toks nuteistojo apeliacinio skundo argumentas atmestinas. Nusikalstama veika nukentėjusiajai E. E. buvo padaryta 8684,26 Eur (29985 Lt) turtinė žala. A. P., kurio ikiteisminis tyrimas buvo išskirtas į atskirą tyrimą, nukentėjusiajai atlygino 2053 Eur žalą, nuteistasis R. U. ir J. Z. nukentėjusiajai atlygino 388,09 Eur (1340 Lt) žalą. Nukentėjusioji byloje buvo pareiškusi 6243,17 Eur civilinį ieškinį dėl likusios turtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 32). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nukentėjusiajai žala buvo padaryta bendrais veiksmais, neatlygintos žalos dalį, t. y. 6243,17 Eur, priteisė solidariai iš R. T., J. Z., R. U., G. J..Nuteistasis G. J. prašymą sumažinti priteistos turtinės žalos dydį motyvuoja tuo, kad A. P. nukentėjusiajai atlygino 2893,3 eurų, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad A. P. nukentėjusiajai atlygino ne 2893,3 eurų, o 2053 eurų. Todėl likusi neatlygintos žalos dalis ir yra 6243,17 eurai, kurie ir buvo priteisti nukentėjusiajai E. E..

Dėl kitų nuosprendžio klausimų

Ikiteisminio tyrimo metu sulaikant A. P. iš jos buvo paimta 86,89 Eur, kuriems 2016 m. sausio 19 d. nutarimu buvo skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas (t. 3, b. l. 42–44), iš nuteistojo L. Z. buvo paimta 136,12 Eur, kuriems 2016 m. sausio 19 d. nutarimu buvo skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas (t. 3, b. l. 36–38), iš nuteistojo R. U. buvo paimta 57,92 Eur, kuriems 2016 m. sausio 19 d. nutarimu buvo skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas (t. 3, b. l. 39–41). Minėtiems pinigams laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo skirtas siekiant užtikrinti pareikštą nukentėjusiosios E. E. civilinį ieškinį. Skundžiamu nuosprendžiu 2016 m. sausio 19 d. nutarimais skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas J. Z., R. U. ir A. P. buvo panaikinti ir minėti pinigai (J. Z. – 136,12 Eur, R. U. – 57,92 Eur, A. P. – 86,89 Eur), buvo konfiskuoti. Kadangi bylos duomenimis nustatyta, kad tiek iš nuteistųjų J. Z. ir R. U., tiek iš išteisintosios A. P. paimti pinigai priklauso nukentėjusiajai, pirmosios instancijos teismas, konfiskuodamas iš J. Z. – 136,12 Eur, R. U. – 57,92 Eur, A. P. – 86,89 Eur, netinkamai išsprendė kitus su nuosprendžiu susijusius klausimus, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 4 punkte numatytu pagrindu ir pinigai (J. Z. – 136,12 Eur, R. U. – 57,92 Eur, A. P. – 86,89 Eur) grąžinami nukentėjusiajai E. E. (BPK 93 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Virginijos Tilvikienės ir nuteistojo G. J. apeliacinius skundus atmesti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 17 d. nuosprendžio dalį, kuria išspręstas iš J. Z. paimtų 136,12 Eur, iš R. U. paimtų 57,92 Eur ir iš A. P. paimtų 86,89 Eur klausimas, pakeisti ir išdėstyti taip:

Iš J. Z. paimtus 136,12 Eur, kurie perduoti saugoti į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyrių, skirti E. E. civiliniam ieškiniui padengti.

Iš R. U. paimtus 57,92 Eur, kurie perduoti saugoti į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyrių, skirti E. E. civiliniam ieškiniui padengti.

Iš A. P. paimtus 86,89 Eur, kurie perduoti saugoti į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyrių, skirti E. E. civiliniam ieškiniui padengti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.