Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

4. Pareiškėjas gyveno 3 sektoriaus 1, 3 ir 5 būriuose, kur jam buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pravieniškių PN-AK ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Pagal teisės aktų reikalavimus baldų, esančių patalpoje, plotas nėra išskaičiuojamas iš gyvenamosios patalpos ploto.

5. Pareiškėjas turi rūpintis gyvenamųjų patalpų švara ir tvarka, nes tai numato teisės aktai. Įstaiga patalpų valymui nuteistiesiems skiria priemones. Ginčo gyvenamosios patalpos bei sanitariniai mazgai baldais ir kitu inventoriumi aprūpinami pagal galiojantį teisinį reglamentavimą.. Trečiojo sektoriaus 1, 3 ir 5 būriuose poilsio kambariai neįrengti, tačiau laisvu laiku nuteistieji gali būti gyvenamosiose patalpose arba lauke. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įstaiga užtikrina Higienos normos HN 134:2015 gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. 3-o sektoriaus 1, 3, 5 būriuose, kuriuose gyveno pareiškėjas, yra įrengtas centralizuotas šildymas. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūrą patalpose, esant būtinumui nuteisėtiesiems išduoda elektrinius šildytuvus ir ventiliatorius. Įstaiga yra parengusi ir suderinusi su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui, įstaigoje parengti evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos, įstaiga yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis. Pravieniškių PN-AK 2016 m. lapkričio 23 d. sudarė sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, kuri patalpose atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama darbų ataskaitoje. Įstaiga užtikrina tinkamą graužikų ir nariuotakojų kontrolę. 1–2 būrio sanitariniame mazge įrengti 3 klozetai, 3–6 būriuose sanitariniame mazge yra 4 klozetai ir 4 pisuarai. Atsakovas neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais padarė nuteistajam žalą.

II.

7. Akcentuodamas Lietuvos Respublikos civilio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje įtvirtintus valstybės civilinės atsakomybės pagrindus, teismas nurodė, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

8. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančio gyvenamojo ploto, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės). Šių taisyklių 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.

12. Atsižvelgęs į tai, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 5.8 punkte numatyta, jog kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, o atsakovo atstovo atsiliepime buvo nurodyta, kad Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje tokio kambario nėra, teismas konstatavo Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų, jog dėl šių aplinkybių (poilsio kambario neįrengimo) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes ir visiškai nepagrindė tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl poilsio kambario neįrengimo negali būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti, todėl juos atmetė.

13. Vertindamas pareiškėjo pretenzijas dėl higienos sąlygų patalpose (netinkamo vėdinimo, žemos oro temperatūros, prasto apšvietimo, prastos patalpų būklės, drėgmės, pelėsio) teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Teismas nurodė, jog pareiškėjas savo argumentams pagrįsti įrodymų nepateikė, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, teismas darė išvadą, jog Pravieniškių PN-AK užtikrina Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus – užtikrinant gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą, įstaigoje įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos, 3 sektoriaus 1, 3, 5 būriuose yra įrengtas centralizuotas šildymas, todėl užtikrinama tinkama temperatūra nuteistųjų gyvenamosiose patalpose (pagal nuteistųjų prašymus esant būtinybei jiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai), 3 sektoriaus gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė papildomai išvėdinti patalpas per atidarytą langą, o tinkamai vėdinant ir prižiūrint patalpas, teismo nuomone, jose pelėsis neatsiranda.

14. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų higienos sąlygų buvo deklaratyvūs, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad dieninis apšvietimas buvo blogas, nenurodė, kada konkrečiai apšvietimas buvo netinkamas. Pareiškėjas konkrečių atvejų, kuomet dėl prastos gyvenamosios patalpos būklės buvo sukeltas tariamas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų, perkėlimo į kitą patalpą kreipėsi į Pravieniškių PN-AK. Pažymėjęs, kad pareiškėjui nesiskundus dėl nehigieniškos aplinkos, pataisos įstaiga paprastai negali pateikti patikrinimo aktų ar kitų įrodymų, taip pat, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl higienos pažeidimų patalpose atmetė kaip nepagrįstus.

15. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl sanitarinių įrenginių (unitazų) trūkumo, teismas nustatė, kad 1–2 būrių sanitariniame mazge įrengti 3 klozetai, 3; 4; 5 ir 6 būrių sanitariniame mazge įrengti 4 klozetai ir 4 pisuarai. Teismas taip pat nustatė, jog 1 būryje ginčo laikotarpiu buvo laikomi 38 nuteistieji, 3 būryje – nuo 43 iki 47 nuteistųjų, 5 būryje – 52 nuteistieji, tačiau byloje nebuvo tikslių duomenų, kiek iš viso nuteistųjų naudojosi 1–2 būrio, bei 3; 4; 5 ir 6 būrio sanitariniais mazgais, todėl teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, sprendė, kad unitazų ir pisuarų skaičius galbūt ne visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų dėl eilių prie sanitarinių mazgų. Tačiau byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie sanitarinių mazgų, pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas pažymėjo, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytas neigiamas poveikis asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Teismo vertinimu, byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentus šiuo klausimu atmetė.

16. Teismo vertinimu, Pravieniškių PN-AK pateikta su uždarąja akcine bendrove „Utenos deratizacija“ sutartis dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo patvirtino kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose kenkėjai naikinami, be kita ko, ir 1, 3 ir 5 būriuose. Atsižvelgęs į tai, teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus dėl nenaikinamų kenkėjų. Teismas pažymėjo, jog buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje.

17. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo ir evakuacinių išėjimų nebuvimo, nes juos paneigė atsakovas rašytiniais įrodymais. Teismas pažymėjo, kad kiti ginčo šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl nutarė jų detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

18. Byloje nustatęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustatęs Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas nenustatė būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas buvo netenkintas.

III.

21. Pareiškėjas akcentuoja, kad baldais užimtas plotas turi būti išskaičiuojamas iš bendro patalpos ploto vertinant, ar asmeniui užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Atsakovo atstovo pirmosios instancijos teismui teikta informacija, jog 3 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buvo 22 miegamosios vietos, yra melaginga, nes minėtoje patalpoje miegamųjų vietų buvo 23. Pirmosios instancijos teisme pareiškėjo prašymas išreikalauti minėtos patalpos planą, kur aiškiai matosi miegamųjų vietų skaičius, buvo atmestas. Beveik visuomet miegamosios vietos buvo užimtos, dėl ploto stokos kildavo konfliktai, įtampa. Pareiškėjas patirdavo stresą, pažeminimą, kas sukėlė depresiją. Tai, kad dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė į Pravieniškių PN-AK administraciją ar sveikatos priežiūros specialistus, nereiškia, kad jis neigiamų išgyvenimų nepatyrė.

23. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad kitam nuteistajam, kuris kartu su pareiškėju gyveno 3 būrio 2 patalpoje, 5 būrio 1 patalpoje buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (bylos Nr. I-3967-402/2018). Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisingu, todėl naikintinas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad administracinėje byloje Nr. A-1074-822/2018 nuteistajam, kalėjusiam tokiomis pačiomis sąlygomis kaip pareiškėjas, už 3 metus priteista virš 8 000 Eur kompensacija.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

25. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK neužtikrinimu pareiškėjui nuo 2016 m. gruodžio 30 d. iki 2018 m. balandžio 21 d., atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė – nenustatęs atsakovo atstovo Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos padarymo fakto, kaip būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, teismas nusprendė, jog pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį negalėjo būti tenkinamas.

27. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės nurodydamas, kad teismas nepagrįstai nenustatė gyvenamojo ploto normos pažeidimo, kadangi vadovavosi melagingais atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, skaičiuodamas asmeniui turintį tekti plotą teismas privalėjo atsižvelgti į baldais užimtą plotą. Pareiškėjo teigimu, jam privalėjo būti užtikrintas bent 5 kv. m plotas bendrabučio tipo patalpoje, dėl netinkamų kalinimo sąlygų patirta turi būti atlyginta pinigais.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

30. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

31. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto 3 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje vertinimu.

32. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

33. Pareiškėjas skunde nurodė, jog skundžiamu laikotarpiu Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose gyveno nuo 11 iki 23 asmenų. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad 3 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas buvo 69,10 kv. m, įrengtos 22 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui turinti tekti Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte nustatyta 3,1 kv. m ploto norma nebuvo pažeista – pareiškėjui minėtoje patalpoje teko 3,14 kv. m. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo atstovo pateiktus duomenis.

34. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, nenustatė aplinkybių, dėl kurių pirmosios instancijos teismas turėjo nesiremti atsakovo atstovo procesiniuose dokumentuose ir kartu su jais pateiktuose įrodymuose užfiksuotais duomenimis apie 3 būrio 2 gyvenamosios patalpos plotą ir įrengtų miegamųjų vietų skaičių.

35. Pareiškėjas teismo posėdyje ir apeliaciniame skunde tvirtino, jog minėtoje patalpoje buvo ne 22, o 23 miegamosios vietos. Teismo posėdyje pareiškėjas taip pat nurodė, jog apie teisės aktų reikalavimus neatitinkančias sąlygas Pravieniškių PN-AK sužinojo jau kitoje pataisos įstaigoje iš nuteistojo V. Z., kuris atlikinėjo bausmę tose pačiose patalpose Pravieniškių PN-AK kartu su pareiškėju. Minėtas nuteistasis buvo pateikęs skundą ir jam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytoje administracinėje byloje priimtais teismų sprendimais (Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3967-402/2018, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-621-1062/2020), nenustatė, kad V. Z neturtinės žalos atlyginimas buvo priteistas nustačius gyvenamojo ploto normos pažeidimą 3 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, ar kitoje gyvenamojoje patalpoje, kurioje pareiškėjas gyveno nagrinėjamoje byloje skundžiamu laikotarpiu.

36. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, reikšmingas vertinant, ar pareiškėjui buvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma. Tai, kad pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo išreikalauti papildomus įrodymus 3 būrio 2 gyvenamosios patalpos planą, kuriame, kaip teigė pareiškėjas, matytųsi miegamųjų gultų išdėstymas, nepatvirtinta, jog byloje buvo nepakankamai įrodymų keliamam ginčui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti.

37. Taigi nėra paneigta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui buvo užtikrintas Vidaus tvarkos taisyklių nuostatas atitinkantis minimalus gyvenamasis plotas bendrabučio tipo patalpose.

38. Dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto skaičiavimo metodikos apeliacinė teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos padarytomis išvadomis. Pareiškėjo teiginiai, jog teismas turėjo iš gyvenamosios patalpos ploto išskaičiuoti baldų užimtą plotą nepagrįsti, nes neatitinka teisinio reguliavimo ir teismų suformuotos praktikos. Byloje ginčo nėra, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, o ne kameroje, todėl darytina išvada, jog jis neprivalėjo visą paros laiką būti tik gyvenamojoje patalpoje, o turėjo judėjimo laisvę pataisos įstaigos teritorijoje (sektoriuje) Pravieniškių PN-AK administracijos nustatytu laiku.

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi suformuotos praktikos, kad Vidaus tvarkos taisyklių 11¹ punktas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių, baldų užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)).

40. Kadangi nei Konvencija, nei kiti tarptautinių institucijų priimti teisės aktai, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, jokių konkrečių kalinamiems asmenims gyvenamojo ploto normų nenustato, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Vidaus tvarkos taisyklėse įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,1 kv. m). Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių objektyviais įrodymais pagrįstų argumentų, konkrečių skaičiavimų, paneigiančių teismo išvadas šiuo klausimu. Taigi apeliacinio skundo teiginys, kad pareiškėjui turėjo teikti ne mažiau kaip 5 kv. m gyvenamosios patalpos ploto (neužstatyto baldais ir kitais įrenginiais), nepagrįsti.

41. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų (dėl gyvenamojo ploto normos, nepakankamo sanitarinių įrenginių kiekio, poilsio kambario neįrengimo, higienos ir buities sąlygų, gyvenamųjų patalpų būklės, priešgaisrinių ir saugos reikalavimų laikymosi) ir jų papildomai nekartoja. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, susijusius su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, ir detaliai išnagrinėti pareiškėjo nusiskundimai.

42. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, kad pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

43. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

44. Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 40828/12, Nr. 29292/12, Nr. 69598/12, Nr. 40163/13, Nr. 66281/13, Nr. 70048/13 ir Nr. 70065/13; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 26853/04).

45. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad visu ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, t. y. nebuvo įrengtas poilsio kambarys pareiškėjo gyvenamajame sektoriuje, atsakovo atstovas nepaneigė, kad sanitarinių įrenginių kiekis neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau kitų pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatė.

46. Nors byloje nebuvo nustatyti reikšmingi pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl konstatuotų pažeidimų (jų pareiškėjas nebuvo nurodęs ir skunde pirmosios instancijos teismui) ar kitos sunkios pasekmės, tačiau akivaizdu, kad papildomų poilsio patalpų trūkumas, nepakankamas kiekis sanitarinių įrenginių visu skundžiamu laikotarpiu (nuo 2016 m. gruodžio 30 d. iki 2018 m. balandžio 21 d.) nelaikytini atsitiktiniais ir trumpalaikiais pažeidimais. Šie kalinimo sąlygų neatitikimai, teisėjų kolegijos vertinimu, kėlė pareiškėjui fizinių ir dvasinių nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei atsakovas būtų veikęs taip, kaip nustatė teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų galbūt kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį, tačiau konstatuotina, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

47. Dėl neturtinės žalos atlyginimo formos teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

48. Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus (pvz., nesudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įrenginiai ir baldai nešvarūs, patalpose ant sienų ir lubų paviršių yra pelėsio, neišduota švari patalynė, trūksta sanitarinių įrenginių ir pan.), tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819-520/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1874-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017 ir kt.).

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aktualią teismų praktiką ir aptartas faktines aplinkybes, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, nurodant, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK nuo 2016 m. gruodžio 30 d. iki 2018 m. balandžio 21 d. buvo pažeista. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 2 d. sprendimą pakeisti. Pripažinti, kad pareiškėjo K. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje nuo 2016 m. gruodžio 30 d. iki 2018 m. balandžio 21 d. buvo pažeista.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.