Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Donato Jatužio ir Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 182 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams; pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams; pagal BK 215 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. P. paskirta subendrinta dviejų metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-02-05 nuosprendžiu paskirta ir to paties teismo 2015-09-29 nutartimi subendrinta bausme ir A. P. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo aštuoniems metams bausmė. Į bausmės laiką įskaityta bausmės dalis atlikta ir įskaityta pagal 2015-09-29 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartį. Bausmės pradžią skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Priteista iš A. P. 1181,64 Eur turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. P. ir 10,72 Eur proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad jis veikdamas bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą turtą, nenustatytam bendrininkui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę K. pataisos namuose, 2014 m. sausio 31 d., 19.34 val., mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) paskambinus į fiksuoto ryšio telefono numerį (duomenys neskelbtini), juo atsiliepusiai A. P., melagingai prisistačius policijos pareigūnu bei pateikus objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją, kad jos sesuo, krisdama nuo laiptų sužalojo mergaitę, kurios operacijai ir gydymui reikalingi pinigai, nukentėjusiajai sutikus perduoti savo banko mokėjimo kortelę bei jos PIN kodą, jis, vykdydamas nenustatytų bendrininkų nurodymus, tą pačią dieną, apie 20.00 val., atvyko pas nukentėjusiąją A. P. į namus, esančius adresu (duomenys neskelbtini) , Panevėžyje, kur iš nukentėjusiosios paėmęs jos vardu išduotą AB „(duomenys neskelbtini) “ banko mokėjimo kortelę, susietą su sąskaita (duomenys neskelbtini), bei sužinojęs šiai elektroninei mokėjimo priemonei suteiktą PIN kodą, taip neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, po ko, neteisėtai pasinaudodamas šia svetima elektronine mokėjimo priemone bei jai suteiktu PIN kodu, taip pateikdamas melagingas žinias, nustatyta tvarka reikalingas finansinei operacijai inicijuoti ar atlikti, kad jis yra teisėtas A. P. vardu išduotos kortelės naudotojas, neteisėtai inicijavo ir atliko finansines operacijas, tai yra, 2014-01-31, 20:20 val. bei 20:21 val., „(duomenys neskelbtini) “ AB banko bankomate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) , Panevėžys, per du kartus atliko grynųjų pinigų - 4000 Lt, išėmimo finansines operacijas, po to, 20:21 val., tame pačiame bankomate inicijavo neteisėtą grynųjų pinigų – 2000 Lt, išėmimo finansinę operaciją, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių – nes buvo viršytas dienos limitas, po ko jis, 2014-02-01, 00:08 val. tame pačiame bankomate inicijavo dar vieną neteisėtą grynųjų pinigų – 2000 Lt, išėmimo finansinę operaciją, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių – nes kortelė buvo blokuota, tokiu būdu apgaule savo ir nenustatytų bendrininkų naudai įgijo svetimą A. P. priklausantį turtą – pinigus - 4000 Lt (1158,48 Eur) bei pasikėsino įgyti svetimą A. P. priklausantį turtą – 4000 Lt (1158,48 Eur).

Apeliaciniu skundu A. P. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Nurodo, kad pagal šį straipsnį nuteistas nepagrįstai, nes nukentėjusios atžvilgiu apgaulės nenaudojo, banko kortelę iš jos paėmė L. D. prašymu ir apie nusikalstamus veiksmus su niekuo nesitarė. Šias jo nurodomas aplinkybes patvirtina tiek L. D., tiek nukentėjusios A. P. parodymai, todėl jam pareikštame kaltinime nepagrįstai nurodyta, kad jis nusikalto bendrininkų grupėje. Iki jam inkriminuotos veikos padarymo su nukentėjusiąja nebendravo, atvykęs pas ją į namus nekalbėjo, tik padarydamas paslaugą L. D., paėmė nukentėjusios banko kortelę. Neneigia, kad naudojosi svetima banko kortele, todėl mano, kad teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad jis kaltę pripažino ir vertinti tai kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras - atmesti.

Skundas atmetamas.

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Susitarimas bendrininkauti gali būti išreiškiamas žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Jis gali būti tiek suplanuotas iš anksto, tiek spontaniškai kilęs, tačiau kiekvienas bendrininkas suvokia dalyvaujantis būtent bendrame nusikaltime, realizuojantis visus ar dalį BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Pripažįstant asmenį bendrininku, būtina nustatyti, kad jo veiksmai yra reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudaro sąlygas kitų bendrininkų veiksmams ar juos papildo, t. y. jei bendrininkas neatliktų savo veiksmų, bendros nusikalstamos veikos būtų neįmanoma padaryti arba jos padarymas iš esmės pasunkėtų (pvz. kasacinė byla Nr. 2K-521-511/2015).

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą. Objektyviai tokia veika pasireiškia nukentėjusiojo suklaidinimu pateikiant jam tikrovės neatitinkančią informaciją, kas lemia nukentėjusiojo apsisprendimą perduoti kaltininkui savo turtą.

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad nenustatytas asmuo, atliekantis laisvės atėmimo bausmę K. pataisos namuose, paskambino nukentėjusiajai A. P. ir prisistatęs policijos pareigūnu, pateikė jai melagingą, t.y. objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją, kad jos sesuo, krisdama nuo laiptų sužalojo mergaitę, kurios operacijai ir gydymui reikalingi pinigai. Kai A. P. šia melaginga informacija patikėjo ir sutiko perduoti savo banko mokėjimo kortelę bei jos PIN kodą, A. P. atvyko pas nukentėjusiąją į namus, paėmė jos vardu išduotą AB „(duomenys neskelbtini) “ banko mokėjimo kortelę, bei sužinojo kortelės PIN kodą, po ko, jais pasinaudodamas, bankomate iš A. P. banko sąskaitos paėmė 4000 litų, bei iniciavo dar dvi pinigų išėmimo operacijas.

Taigi, iš išdėstyto akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju A. P. turtas buvo užvaldytas ne mažiau kaip dviejų asmenų – nenustatyto asmens, tuo metu atlikusio laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, bei apelianto, bendrais veiksmais ir tik jų abiejų atliktų veiksmų visetas leido pasiekti norimą nagrinėjamos nusikalstamos veikos tikslą – pagrobti svetimą turtą, nes jei nenustatytas asmuo pokalbio telefonu metu nebūtų nukentėjusiosios įtikinęs, kad ši turi perduoti A. P. savo banko mokėjimo kortelę ir PIN kodą, apeliantas nebūtų jų gavęs ir nebūtų galėjęs jais pasinaudodamas iš nukentėjusiosios sąskaitos paimti pinigus ir atvirkščiai – jei A. P. nebūtų nuvykęs pas nukentėjusiąją ir paėmęs jos banko mokėjimo kortelę ir PIN kodą, nukentėjusiajai skambinęs asmuo, nors ir suklaidinęs nukentėjusiąją, jos pinigų pagrobti neturėjo jokios galimybės.

A. P. iš esmės neigia savo kaltę nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje padarymu teigdamas, kad jis, eidamas pas nukentėjusiąją, paimdamas jos banko mokėjimo kortelę ir PIN kodą bei iš nukentėjusiosios banko sąskaitos paimdamas pinigus nesuprato, kad daro nusikaltimą, nes galvojo, kad pinigus paima nukentėjusiosios sutikimu. Tokiu būdu jis neigia, kad nagrinėjamą nusikaltimą padarė tyčia, t.y. neigia jo veikoje esant būtinajam veikos kvalifikavimui pagal šį straipsnį subjektyviosios pusės elementui – tiesioginei tyčiai. Tokios pat pozicijos apeliantas laikėsi ir nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme. Tokius apelianto ir analogiškus liudytojo L. D. parodymus pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje atmetė nurodęs, kad jais neabejotinai siekiama sušvelninti A. P. atsakomybę. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgęs į tai, kad apelianto parodymai yra nenuoseklūs, nelogiški, kad jų nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys, kad A. P. viso proceso metu buvo nenuoseklus, nes pirminės apklausos metu nurodė, jog jis visus kaltinime nurodytus veiksmus atliko kaip paslaugą jam paskambinusiam L. B., manydamas, kad kortelė (ir pinigai sąskaitoje) priklauso tikrai L. B. močiutei, o paimtus pinigus perdavė L. B. draugui, kad vėliau A. P. parodė, jog veikė L. D. prašymu ir manė, kad kortelę jam perdavė L. D. draugės močiutė, kad A. P. nepateikė jokio logiško paaiškinimo dėl parodymų pakeitimo, o jo nurodyta versija, jog jis susimaišė ir pirminės apklausos metu nurodė ne tuos asmenis, neįtikima bei nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, kad A. P. yra teistas už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą. Taip pat teismas nurodė, kad nesivadovauja ir atmeta kaip nepagrįstus analogiškus liudytojo L. D., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas šioje byloje nutrauktas nesant pakankamai duomenų, kurie patvirtintų L. D. dalyvavimą nagrinėjamo nusikaltimo padaryme, parodymus ir vertino juos kaip neabejotiną siekimą sušvelninti A. P. atsakomybę.

Su tokiu įrodymų vertinimu apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija nesutikti neturi jokio pagrindo, juo labiau, kad tokia A. P. pasirinkta gynybos versija yra ir nelogiška, nes byloje nėra jokių duomenų, kad A. P. negalėtų suprasti, jog adekvačiai besielgiantys žmonės savo turto, tame tarpe ir banko kortelių bei PIN kodų, kuriais pasinaudojus galima paprastai paimti bankų sąskaitose saugomus pinigus, visiškai nepažįstamiems asmenimis, koks A. P. buvo nukentėjusiajai A. P., net nepatikrinus jų asmenybės, neperduoda.

Visa tai rodo, kad A. P. neabejotinai žinojo ir suprato, jog svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis įgijo tik dėl to, kad nukentėjusioji buvo suklaidinta jai telefonu skambinusio nenustatyto asmens, t.y. dėl nukentėjusios atžvilgiu įvykdytos apgaulės, po ko, panaudodamas svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, inicijavo ir atliko finansines operacijas ir taip įgijo svetimą, A. P. priklausantį turtą. Taigi, nagrinėjamu atveju A. P., žinodamas, kad nenustatytas asmuo nukentėjusiosios atžvilgiu pradėjo vykdyti nusikalstamą veiką, t.y. panaudodamas apgaulę siekia, kad ji perduotų savo banko kortelę bei PIN kodą, kurie reikalingi pinigų paėmimui iš nukentėjusiosios banko sąskaitos prieš jos tikrąją valią, į nusikaltimo darymą įsijungė kai veika dar nebuvo įvykdyta ir pats asmeniškai atliko veiksmus, būtinus nusikalstamam tikslui – svetimų pinigų užvaldymui pasiekti. Tai reiškia, kad A. P. buvo nusikaltimo – svetimo turto įgijimo vienas iš vykdytojų, kad jis šią nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia ir bendrininkų grupėje ir ši jo veika visiškai atitinka ir nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje sudėtį, o nusikaltimo padarymas bendrininkų grupėje pagrįstai pripažinta A. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Tokiu būdu, A. P. ir pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, ką jis ginčija, skundžiamu nuosprendžiu nuteistas visiškai pagrįstai.

Taip pat apeliantas mano, kad jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe dalyje dėl veikų, numatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje ir BK 215 straipsnio 1 dalyje pirmos instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, kad jis savo kaltę nuoširdžiai pripažino.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Tai reiškia, kad kaltininko prisipažinimas atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstamas tik tada, kai nustatoma, jog jis be to ir nuoširdžiai gailisi, arba, be to, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, dar padėjo išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015). Pažymėtina, kad sprendžiant, ar kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, teismui nepakanka nustatyti, jog asmuo ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo papasakojo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013).

Nagrinėjamu atveju aptariamos A. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės nėra – jis savo kaltę pripažino tik verčiamas surinktų įrodymų, apie nusikaltimo padarymą davė prieštaringus parodymus, kurių vertinti kaip padėjusių šią veiką ir kitus jos padaryme dalyvavusius asmenis nėra jokio pagrindo, nes nusikaltimo bendrininkai liko neišaiškinti, o to, kad dėl savo nusikalstamo elgesio galėtųsi, apeliantas nėra išsakęs net formaliai, o tą, jog jis dėl to nesigaili akivaizdžiai rodo tai, kad ne tik prieš nagrinėjamą veiką, bet ir po to jis darė kitas nusikalstamas veikas.

Taigi, ir šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.

Skundžiamu nuosprendžiu A. P. paskirtų bausmių tiek už atskiras nusikalstamas veikas (už kiekvieną iš jų yra paskirta žymiai mažesnė bausmė nei sankcijos vidurkis), tiek ir subendrintos bausmės (bausmės subendrintos taikant apeliantui palankiausią bausmių bendrinimo būdą – apėmimą), bei galutinės subendrintos bausmės (prie ankstesniais nuosprendžiais paskirtos bausmės pridėta tik pusė už skundžiamu nuosprendžiu nagrinėtas nusikalstamas veikas paskirtos subendrintos bausmės) laikyti aiškiai per griežtomis ir jas mažinti nėra jokio pagrindo.

Remiantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,-

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.