Vilniaus apygardos teismo sprendimas, e2-1176-567/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-01-27
Bylos Nr.: e2-1176-567/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01243-2020-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Neringa Švedienė
Ieškovas: BUAB „Deibriga“
Atsakovas: R. P., R. K.

Kategorijos

2.6.10.5.2Deliktinė atsakomybė

Civilinės bylos Nr. e2-1176-567/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01243-2020-9Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Neringa Švedienė,sekretoriaujant Donatai Matuzevičienei, Franc Rutkovskij,dalyvaujant ieškovo BUAB „Deibriga“ atstovui nemokumo administratoriui R. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Deibriga“ ieškinį atsakovams R. P. ir R. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Ieškovas BUAB „Deibriga“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas:

1.1. priteisti iš atsakovo R. P. 74 370, 41 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

1.2. priteisti solidariai iš atsakovų R K. ir R. P. 26 996,59 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 19 d. nutartimi nutarė iškelti UAB „Deibriga“ bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2017 m. gegužės 2 d. 2018 m. lapkričio 12 d. teismas nutarė patvirtinti BUAB „Deibriga“ kreditorių reikalavimų sąrašą 26 996,59 Eur sumai, iš kurios VĮ Turto banko reikalavimas yra 26 003,09 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus – 51,17 Eur, UAB „Bennet distributors“ – 416,76 Eur, RAB „SALAS ZIVIS“ – 172,16 Eur, UAB „Išieškojimo grupė“ – 353,41 Eur. Kreditorių reikalavimai bankroto procese nėra patenkinti iki šiol. Įmonės dokumentai ir turtas nemokumo administratoriui nebuvo perduotas. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-151-640/2020 nutarė UAB „Deibriga“ bankrotą pripažinti tyčiniu dėl buvusių įmonės vadovų R. K. ir R. P. neteisėtų veiksmų (neveikimo), kadangi nemokumo administratoriui nebuvo perduotas joks įmonės turtas ar buhalterinė apskaita, įmonėje buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, nerengtos ir neteiktos finansinės atskaitomybės, sudaryti nuostolingi ir neteisėti 2013 m. rugpjūčio 23 d. ir 2016 m. spalio 8 d. reikalavimo teisių perleidimo sandoriai, įmonės apskaita vesta apgaulingai ir netinkamai, negalima visiškai nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Nutartis dėl bankroto pripažinimo tyčiniu įsiteisėjo 2020 m. sausio 30 d. Pagal 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir 2014 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderį iš Latvijos įmonės SIA „MAVAL“ už 101 367 Eur buvo nupirktos reikalavimo teisės į UAB „Meyer & John“, kuri skolos nepripažino. SIA „MAVAL“ 2019 m. sausio 14 d. buvo išregistruota iš Latvijos juridinių asmenų registro. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-671-640/2019 nusprendė 2013 m. rugpjūčio 13 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento. Sprendimas įsiteisėjo 2019 m. gegužės 3 d. Dėl neteisėto sandorio ir atlikto mokėjimo, kuriuos sudarė/atliko ieškovo direktorius R. P., įmonė patyrė 101 367 Eur žalą, kadangi reikalavimo teisę įsigijo už maksimalią kainą, nors to neprivalėjo daryti ir tai neatitiko logikos, protingumo kriterijų, o sumokėtos kainos atgauti nėra galimybės. Kaina už reikalavimo teisę buvo sumokėta 2014 m. gruodžio 31 d. pavedimu, nors tuo metu mokėjimo prievolė pagal sutartį dar nebuvo atsiradusi, jokia skola nebuvo išieškota (turėjo būti mokama 80 procentų nuo išieškotos sumos) ir įmonė negalėjo žinoti tikslios mokėtinos sumos reikalavimo teisės į skolininką perleidėjui. Akivaizdu, kad, jei buvęs ieškovo vadovas R. P. nebūtų sudaręs 101 367 Eur vertės sandorio, tai įmonė būtų moki ir galėtų atsiskaityti su visai savo kreditoriais. R. P. sandorį sudarė sąmoningai ir tyčia, t. y. suprasdamas sandorio nuostolingumą. Didelė suma buvo sumokėta, nors tuo metu jau vyko ginčas, kuriame UAB „Meyer & John“ nesutiko su skolos buvimo faktu (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-1596-619/2020). Dalyje dėl 26 996,59 Eur žalos atlyginimo, susijusios su įmonės bankroto byloje nepatenkintais kreditorių reikalavimais, yra solidariai atsakingi abu atsakovai, nes byloje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu buvo pripažinta, jog abiejų atsakovų neteisėti veiksmai (neveikimas) užkirto kelią įmonės kreditoriams gauti jų finansinių reikalavimų patenkinimą. Atsakovų neteisėti veiksmai yra konstatuoti aukščiau nurodytose bylose ir laikytini prejudiciniais faktais, o kaltė ir priežastinis ryšys bei žalos dydis yra preziumuojamas. Atsakovų atsakomybė atlyginti 26 996,59 Eur žalą yra solidari, nes atsakovai įmonei vadovavo skirtingais laikotarpiais, todėl nėra aišku, dėl kurio atsakovo atsirado žala. Įmonės dokumentai nėra perduoti nemokumo administratoriui, todėl objektyviai negalima identifikuoti kiekvieno iš atsakovų veiksmų, jų įtakos žalos atsiradimui. Ieškinio senaties terminas sueina tik 2023 m. sausio 23 d. arba 2022 m. kovo 12 d., kadangi nutartis dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu buvo priimta 2020 m. sausio 22 d., o nemokumo administratorius su Vilniaus apygardos teismo civiline byla Nr. e2-671-640/2019 susipažino ir sužinojo apie reikalavimo teisių perleidimo sutartį tik 2019 m. kovo 12 d. (Įmonių bankroto įstatymo 10–11 str., 20 str.; CK 2.87 str., 6.245–6.249 str.; Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 66 str.). Civilinė byla buvo iškelta 2020 m. spalio 9 d.

Atsiliepimas

3. Atsakovai R. P. ir R. K. nepateikė atsiliepimų į ieškinį. Atsakovams ieškinys ir pranešimas dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo buvo įteikti viešo paskelbimo būdu 2020 m. lapkričio 5 d., teismo šaukimai - taip pat viešo paskelbimo būdu 2020 m. gruodžio 8 d.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės:

4. 1999 m. kovo 4 d. Juridinių asmenų registre įregistruota UAB „Deibriga“. Įmonės vadovu 2010 m. sausio 8 d.–2015 m. kovo 12 d. buvo R. P., 2016 m. rugsėjo 21 d.–2017 m. gegužės 17 d. R. K. Įmonės akcininku 2013 m. lapkričio 18 d.–2015 m. rugpjūčio 5 d. buvo R. K.

5. Pagal 2013 m. balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą UAB „Deibriga“ turto vertė sudarė 168 350,90 Eur, iš jų 57 240,50 Eur – ilgalaikis turtas, 111 110,40 Eur – trumpalaikis turtas, iš kurio 82 064,41 Eur – piniginės lėšos, mokėtinas sumas sudarė 21 668,50 Eur, pardavimo pajamas – 88 156,57 Eur, įmonė gavo 34 768,01 Eur pelno.

6. 2013 m. rugpjūčio 23 d. tarp SIA „MAVAL“ ir UAB „Deibriga“ buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurią SIA „MAVAL“ perleido UAB „Deibriga“ reikalavimo teisę į UAB „Meyer & John Gmbh & Co. KG“ 127 747,15 Eur skolą. UAB „Deibriga“ įsipareigojo per vienerius metus sumokėti pradiniam kreditoriui 80 % nuo visos išieškotos sumos, sulygtą kainą sumokant per 5 darbo dienas nuo skolininko atsiskaitymo su UAB „Deibriga“. 2013 m. rugpjūčio 23 d. pranešimu UAB „Deibriga“ informavo UAB „Meyer & John Gmbh & Co. KG“ apie reikalavimo perleidimo sutarties sudarymą. 2014 m. gruodžio 31 d. UAB „Deibriga“ sumokėjo SIA „MAVAL“ 101 367 Eur.

7. 2016 m. spalio 18 d. tarp UAB „Deibriga“ ir UAB „Dausora“ sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurią UAB „Deibriga“ už 25 000 Eur perleido UAB „Dausora“ reikalavimo teisę į UAB „Meyer & John Gmbh & Co. KG“ 127 747,15 Eur skolą. 2016 m. spalio 18 d. UAB „Dausora“ sumokėjo 25 000 Eur UAB „Deibriga“. 2016 m. spalio 24 d. pranešimu UAB „Deibriga“ informavo UAB „Meyer & John“ apie reikalavimo teisės perleidimą.

Žemesnės instancijos teismas

8. 2017 m. balandžio 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas nutarė iškelti UAB „Deibriga“ bankroto bylą, nemokumo administratoriumi paskirti R. S. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. gegužės 2 d. (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-75-640/2021, CPK 179 str. 3 d.).

9. 2017 m. spalio 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas nutarė patvirtinti BUAB „Deibriga“ kreditorių sąrašą, kuris buvo patikslintas 2018 m. lapkričio 22 d. nutartimi. Kreditoriniai reikalavimai sudaro iš viso 26 996,59 Eur sumą, iš kurios antros eilės kreditorių VĮ Turto banko (pradinis kreditorius Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) 26 003,13 Eur reikalavimas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus – 51,17 Eur, trečios eilės kreditorių UAB „Bennet distributors“ – 416,76 Eur, RAB „SALAS ZIVIS“ – 172,16 Eur, UAB „Išieškojimo grupė“ – 353,41 Eur. Įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsirado 2015 m., VSDFV Vilniaus skyriui – 2016 m., UAB „Bennet distributors“, RAB „SALAS ZIVIS“ ir UAB „Išieškojimo grupė“ – 2012 m. (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-75-640/2021, CPK 179 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Žemesnės instancijos teismas

10. 2019 m. balandžio 1 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-671-640/2019 pagal ieškovo BUAB „Girista“ ieškinį atsakovams BUAB „Deibriga“, SIA „MAVAL“, UAB „Dausora“, trečiasis asmuo UAB „Meyer & John”, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, nusprendė:

1) pripažinti ieškovo BUAB „Girista“ ir atsakovo SIA „MAVAL“ 2013 m. liepos 20 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2013/07/20/01 negaliojančia nuo sudarymo momento;

2) pripažinti SIA „MAVAL“ ir UAB „Deibriga“ 2013 m. rugpjūčio 23 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2013/08/23/01 negaliojančia nuo sudarymo momento;

3) pripažinti UAB „Deibriga“ ir UAB „Dausora“ 2016 m. spalio 18 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 16-10-18/002 negaliojančia nuo sudarymo momento;

11. 4) taikyti restituciją, grąžinant ieškovui BUAB „Girista“ reikalavimo teisę į UAB „Meyer & John Gmbh & Co. KG“ dėl 127 747,15 Eur skolos. Teismas konstatavo, kad UAB „Girista“ neteisėtai perleido SIA „MAVAL“ 127 747,15 Eur reikalavimo teisę į skolininką UAB „Meyer & John Gmbh & Co. KG“, nes tuo metu UAB „Girista“ turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, reikalavimą perleido iš esmės neatlygintinai (perleido už 60 % nuo reikalavimo sumos, tačiau realiai negavo jokios sumos), įmonė nemoki buvo dar 2012 m., sandorio sudaryti neprivalėjo, sandorio šalys buvo nesąžiningos, todėl buvo pažeisti UAB „Girista“ ir jos kreditorių interesai. Teismas nurodė, kad UAB „Girista“ turėjo būti sumokėta 60 % nuo visos išieškotos sumos ne vėliau kaip per 1 metus nuo priedo pasirašymo momento, o pagal 2013 m. liepos 20 d. reikalavimo perleidimo sutarties 9.2 p. sutartis laikoma nutraukta nuo to momento, kai baigėsi atitinkamo piniginio atsiskaitymo terminas, tokiu atveju šalys restitucijos tvarka grįžta į iki sutartinių santykių teisinę padėtį. Teismas padarė išvadą, kad UAB „Girista“ ir SIA „MAVAL“ reikalavimo perleidimo sutarties galiojimas automatiškai nutrūko 2014 m. liepos 20 d. ir pagal sutartį turėjo būti taikoma restitucija, nes jokia reikalavimo perleidimo sutarties kainos dalis nebuvo sumokėta, sutartis pratęsta nebuvo. Teismas pažymėjo, kad pripažinus 2013 m. liepos 20 d. reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia, tai atitinkamai lemia ir visų kitų reikalavimo perleidimo sutarčių, kuriomis reikalavimo teisė į UAB „Meyer & John Gmbh & Co. KG“ buvo perleista UAB „Deibriga“ ir vėliau UAB „Dausora“, negaliojimą, kadangi iš neteisės negali atsirasti teisė. Teismas nurodė, kad pagal 2013 m. rugpjūčio 23 d. tarp SIA „MAVAL“ ir UAB „Deibriga“ sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį už perleistą reikalavimą per vienerius metus turėjo būti sumokėta 80 % nuo išieškotos sumos, tačiau atsiskaityta nebuvo, sutarties terminas nebuvo pratęstas. Teismas pažymėjo, kad UAB „Deibriga“ žinojo apie 2013 m. liepos 20 d. reikalavimo perleidimo sutarties tarp UAB „Girista“ ir SIA „MAVAL“ sąlygas, o UAB „Dausora“ žinojo apie 2013 m. rugpjūčio 23 d. tarp SIA „MAVAL“ ir UAB „Deibriga“ sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties sąlygas, todėl UAB „Deibriga“ ir UAB „Dausora“ buvo nesąžiningos. Teismas padarė išvadą, kad akivaizdų reikalavimo perleidimo sandorių fiktyvumą ir visų sandorio šalių nesąžiningumą patvirtina tai, jog UAB „Deibriga“ perleido reikalavimą iš pradžių UAB „Nertex“ už 72 405 Eur, o vėliau, nutraukus sutartį su UAB „Nertex“, perleido reikalavimą UAB „Dausora“ už 25 000 Eur, kai pati sutiko mokėti už tą patį reikalavimą ir 2014 m. gruodžio 31 d. sumokėjo 101 367 Eur SIA „MAVAL“, nors tuo metu pareiga mokėti šią sumą dar nebuvo atsiradusi ir net nebuvo aiški mokėtina suma, o tai neatitinka verslo logikos ir yra įmonei visiškai finansiškai nenaudinga. Sprendimas įsiteisėjo 2019 m. gegužės 3 d. (CPK 179 str. 3 d.).

12. 2019 m. rugsėjo 30 d. nutartimi BUAB „Deibriga“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-75-640/2021, CPK 179 str. 3 d.).

13. 2020 m. sausio 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. eB2-151-640/2020 nutarė pripažinti BUAB „Deibriga“ bankrotą tyčiniu. Teismas konstatavo, kad paskutinis įmonės vadovas R. K. neperdavė nemokumo administratoriui įmonės dokumentų ir turto, įmonės vadovai R. P. ir R. K. nuo 2013 m. nevykdė pareigos viešam registrui teikti finansinės atskaitomybės dokumentus. Teismas nurodė, kad įmonės vadovų R. P. ir R. K. 2013 m. rugpjūčio 23 d. ir 2016 m. spalio 18 d. sudaryti reikalavimo teisės į UAB „Meyer & John Gmbh & Co. KG“ įgijimo ir perleidimo sandoriai buvo neteisėti ir nuostolingi, nes UAB „Deibriga“ vadovai žinojo, jog pagal 2013 m. liepos 20 d. tarp UAB „Girista“ ir SIA „MAVAL“ reikalavimo perleidimo sutarties sąlygas ši sutartis buvo nutraukta ir reikalavimo teisė negalėjo būti perleista UAB „Deibriga“, tačiau UAB „Deibriga“ ne tik perleido reikalavimo teisę UAB „Dausora“, bet ir, nežinodama konkrečios mokėtinos sumos, sumokėjo SIA „MAVAL“ maksimalią galimą kainą. Teismo vertinimu, įmonės vadovų elgesys (požiūris), neveikimas įmonės finansinės veiklos tinkamumo, finansinės padėties nustatymo klausimais pakankamai ilgą laiko tarpą patvirtina, kad nemokumo administratoriui įmonės turto ir dokumentų neperdavimas yra sąmoningas įmonės vadovo veiksmas (neveikimas), kadangi BUAB „Deibriga“ buhalterinė apskaita jau nuo 2013 m. buvo vykdoma netinkamai arba šie dokumentai ir turtas be svarbių priežasčių nėra išsaugoti. Buvę įmonės vadovai, vengdami perduoti įmonės dokumentus teismo paskirtam nemokumo administratoriui ir teismui, siekia užkirsti kelią išsiaiškinti tikrąsias įmonės bankroto priežastis, įmonės netinkamo valdymo aplinkybes bei galimą turto iššvaistymą ar pasisavinimą, nes pagal 2013 m. balansą įmonė turto turėjo. BUAB „Deibriga“ vadovai nuo 2015 m. liko nesumokėję Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 25 830 Eur, nors bendrovėje 2012 m. balandžio 19 d.–2017 m. gegužės 2 d. laikotarpiu buvo įdarbinti asmenys. Teismas sprendė, kad tarp bendrovės vadovų veiksmų, netinkamai vykdant savo, kaip įmonės vadovų pareigas, t. y. apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo, nesąžiningų sandorių, kurie ekonomiškai nebuvo naudingi bendrovei, yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nutartis įsiteisėjo 2020 m. sausio 30 d. (CPK 179 str. 3 d.).

14. Bendrovės vadovo deliktinė atsakomybė yra nustatyta CK 2.87 str., kuriame nurodyta, kad valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, laikytis lojalumo juridiniam asmeniui pareigos, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Tai, ar akcinės bendrovės valdymo organo narys elgiasi sąžiningai ir protingai, sudarydamas tam tikrus sandorius bendrovės vardu, vertinama pagal tai, ar nėra tokio nario ir bendrovės interesų konflikto, ar nėra painiojamas nario asmeninis ir bendrovei priklausantis turtas, ar sandoriu nepadaroma aiški žala bendrovei. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valdymo organo nario lojalumo bendrovei pareiga, kuri kartu reiškia ir tai, kad narys neturėtų veikti priešingai bendrovės, kaip pelno siekiančio asmens, veiklos tikslams. Taigi, bendrovės vadovo pareiga pasidomėti ir įvertinti sudaromo sandorio ekonominį pagrįstumą bei tikslingumą, kyla iš pirmiau įvardytų vadovui pagal kompetenciją priskirtų pareigų, įtvirtintų CK 2.87 str., kurių nevykdymas (netinkamas vykdymas) lemia vadovo atsakomybę pagal CK 2.87 str. 7 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2013).

15. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrovės vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, laikytųsi nustatytų jos veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013).

16. Vadovo veikla atitinka sąžiningo, apdairaus, rūpestingo ir protingo asmens elgesio standartus, kai jis sudaro naudingus sandorius ir atlieka kitus ekonomiškai pagrįstus veiksmus, sukuriančius naudą. Jeigu vadovo veiksmai, priimami sprendimai, sudaryti sandoriai yra akivaizdžiai nuostolingi, ekonomiškai nenaudingi, priešingi juridinio asmens tikslams, viršija normalią ūkinę riziką, tokie veiksmai neatitinka sąžiningos ir protingos veiklos standartams. Aplinkybė, kad įmonės vadovo sudarytas sandoris pasirodė nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams, savaime nesudaro pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės–komercinės rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

17. CK 2.87 str. 7 d. nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Bendrovės vadovo veiksmai, sudarant ir vykdant sandorius, turi užtikrinti, kad bendrovei nebūtų padaryta žalos. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246– 6.249 str.).

18. Bylose, kuriose reiškiamas reikalavimas bendrovės vadovui atlyginti padarytą žalą, iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus vadovo veiksmus, padarytos žalos (nuostolių) faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009).

19. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę ir kartu išskirtinę reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 str. 2 d., 279 str. 4 d.); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 str. 4 p.). Prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent priešinga bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Tačiau šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“ patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

20. Pagal CK 6.6 str. 1 d. solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Pagal CK 6.6 str. 3 d. solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą reglamentuojama CK 6.279 str., kurio 1 d. nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendru žalos padarymu laikomi tokie atvejai, kai žala yra kelių asmenų veiksmų padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2010). Situacijose, kai neaišku, kurio iš kelių žalą padariusių asmenų veiksmai sukėlė žalą, CK 6.279 str. 4 d. pirmenybė teikiama nukentėjusiojo interesams, įtvirtinant visų atsakovų veiksmų ir žalos priežastinio ryšio prezumpciją. Atsakovų interesai savo ruožtu apsaugomi, paliekant jiems galimybę įrodyti, kad kito asmens veiksmai buvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

Žemesnės instancijos teismas

21. Teismas pažymi, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau būtent jam tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas.

22. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovai nevykdė savo įrodinėjimo pareigos, t. y. nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių aplinkybes, sudarančias ieškovo nurodytos žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio prezumpcijų turinį.

23. Teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-671-640/2019 pagal ieškovo BUAB „Girista“ ieškinį atsakovams BUAB „Deibriga“, SIA „MAVAL“, UAB „Dausora“, trečiasis asmuo UAB „Meyer & John”, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-151-640/2020 dėl BUAB „Deibriga“ bankroto pripažinimo tyčiniu konstatuotos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovas R. P. yra atsakingas už 101 367 Eur žalos padarymą įmonei. Nurodytose bylose teismai konstatavo, kad R. P., 2013 m. rugpjūčio 23 d. įmonės vardu su SIA „MAVAL“ sudarydamas reikalavimo teisės į UAB „Meyer & John Gmbh & Co. KG“ 127 747,15 Eur skolą perleidimo sutartį, žinojo, jog pagal 2013 m. liepos 20 d. tarp UAB „Girista“ ir SIA „MAVAL“ sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties dėl tos pačios skolos sąlygas šios sutarties galiojimas automatiškai nutrūko 2014 m. liepos 20 d. ir pagal sutartį turėjo būti taikoma restitucija, nes jokia reikalavimo perleidimo sutarties kainos dalis nebuvo sumokėta, sutartis pratęsta nebuvo. UAB „Deibriga“, įsigijęs reikalavimo teisę pagal 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartį, žinojo apie 2013 m. liepos 20 d. reikalavimo perleidimo sutarties tarp UAB „Girista“ ir SIA „MAVAL“ sąlygas, nes tai patvirtina 2013 m. rugpjūčio 23 d. pranešimas apie reikalavimo perėmimą ir skolos sumokėjimą. Nepaisant to, kad UAB „Deibriga“ faktiškai nebuvo įgijusi reikalavimo teisės į skolininką UAB „Meyer & John Gmbh & Co. KG“, įmonė 2014 m. gruodžio 31 d. sumokėjo SIA „MAVAL“ maksimalią galimą kainą (80 % nuo reikalavimo teisės, t. y. 101 367 Eur), nors tuo metu pareiga mokėti šią sumą pagal reikalavimo perleidimo sutarties nuostatas dar nebuvo atsiradusi ir net nebuvo aiški mokėtina suma, nes jokia suma nebuvo išieškota. Teismas pažymi, kad pagal 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutarties nuostatas sutartis laikoma nutraukta nuo to momento, kai baigėsi atitinkamo piniginio atsiskaitymo terminas, tokiu atveju šalys restitucijos tvarka grįžta į iki sutartinių santykių teisinę padėtį. Pagal sutartį reikalavimo įgijėjas UAB „Deibriga“ privalėjo pradiniam kreditoriui SIA „MAVAL“ sumokėti 80 % nuo visos išieškotos sumos, sulygtą kainą sumokant per 5 darbo dienas nuo skolininko UAB „Meyer & John Gmbh & Co. KG“ atsiskaitymo su UAB „Deibriga“. Byloje nėra ginčo, kad UAB „Deibriga“ nepavyko išieškoti iš UAB „Meyer & John Gmbh & Co. KG“ net dalies skolos, taip pat, kad reikalavimo perleidimo sutarties galiojimas buvo pratęstas, SIA „MAVAL“ gautos sumos po Vilniaus apygardos tesimo 2019 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-671-640/2019 dėl reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo įsiteisėjimo negrąžino, nes įmonė 2019 m. sausio 14 d. buvo išregistruota iš Latvijos Respublikos juridinių asmenų registro. Akivaizdu, kad 101 367 Eur sumokėjimas SIA „MAVAL“ neatitiko sąžiningo verslo logikos, buvo įmonei nuostolingas, nenaudingas, įmonė jo neprivalėjo sudaryti ir toks sandoris negali būti laikomas pateisinama pelno siekiančio subjekto verslo rizika.

24. Teismo vertinimu, nurodytas atsakovo R. P. elgesys, t. y. sudarant aiškiai neteisėtą reikalavimo perleidimo sutartį ir pagal ją sumokant didelę pinigų sumą nesant tam jokio teisinio pagrindo, negali būti pateisinamas net minimaliu atsakingai veikiančio vadovo vertinimo ar elementarios verslo rizikos standartu ir pripažintini tyčiniais bendrovės vadovo veiksmais, vykdant savo pareigas. Teismas pažymi, kad įmonės vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui, jis privalo savo iniciatyva veikti išimtinai įmonės interesais, būti lojalus, veikti sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai. Teismas sprendžia, kad 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas ir lėšų pagal ją perdavimas 2014 m. gruodžio 31 d. SIA „MAVAL“ susidariusioje situacijoje nebuvo protingas ir ekonomiškai pagrįstas, juolab, neteisėtai pervestos sumos iš SIA „MAVAL“ šiuo metu nėra galimybės išsiieškoti, nes Latvijos įmonė yra išregistruota iš šios šalies Juridinių asmenų registro.

25. Teismas daro išvadą, kad atsakovas R. P. turėjo ir privalėjo suprasti, kad akivaizdžiai neteisėtos 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas ir lėšų pagal šią sutartį sumokėjimas 2014 m. gruodžio 31 d. sukels ieškovui žalą. Nustačius atsakovo, kaip bendrovės vadovo, nesąžiningus veiksmus (neveikimą), kurie nulėmė žalos dydį, bei priežastinį ryšį, teismas daro išvadą, kad BUAB „Deibriga“, kuri dėl bankroto pripažinta nemokia, ieškinys dalyje dėl 74 370,41 Eur žalos atlyginimo yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

26. Ieškovas pagal CK 6.37 str. 2 d. ir CK 6.210 str. 1 d. pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo R. P. ieškovo naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šis ieškovo reikalavimas yra pagrįstas, nes pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė R. P. atsakomybė už tai, kad jis žalos neatlygino geruoju, dėl to BUAB „Deibriga“ turėjo kreiptis į teismą. Per bylinėjimosi laiką atsakovas R. P., nesumokėdamas žalos atlyginimo geruoju, gavo iš to naudos, tuo pažeisdamas ieškovo interesus ir pagal CK 6.37 str. 2 d. turi mokėti palūkanas, kurios vertinamos, kaip minimalūs ieškovo nuostoliai. Nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kad atsakovo prievolė grąžinti priteistą sumą atsirado dėl žalos atlyginimo, nes procesinių palūkanų mokėjimas, kaip civilinė atsakomybė, kyla iš atsakovo R. P. neteisėtų veiksmų – pinigų nesumokėjimo geruoju.

27. Teismas pažymi, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 4 d. 6 p. iškėlus bankroto bylą įmonei, jos valdymo organai privalo perduoti nemokumo administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme nustatytos pareigos tik bylos iškėlimo metu vadovavusiam asmeniui perduoti dokumentus ir turtą nemokumo administratoriui įtvirtinimas savaime neatima teisės bendrovei reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo ir ankstesniems bendrovės vadovams, jei jie savo vadovavimo laikotarpiu neteikė privalomosios finansinės atskaitomybės ir (arba) tinkamai neperdavė dokumentų naujam įmonės vadovui ne dėl įmonės kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

28. Teismas konstatuoja, kad ieškovo reikalavimas priteisti solidariai iš atsakovų R. K. ir R. P. 26 996,59 Eur žalos atlyginimą už netinkamai vykdytas pareigas taip pat yra pagrįstas. Teismas pažymi, kad vadovo atsakomybė yra subsidiari įmonės atžvilgiu, todėl tuo atveju, kai įmonė nebegali atsiskaityti su kreditoriais ir jai iškeliama bankroto byla, patvirtinami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai, jeigu nepakanka bendrovės turto šiems reikalavimams patenkinti, bendrovės valdymo organai turi atlyginti bendrovei padarytą žalą, jei ji kilo dėl jų neteisėtų veiksmų, nepatenkintų finansinių reikalavimų ribose. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-151-640/2020, kurioje BUAB „Deibriga“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nurodė, kad įmonės vadovai R. P. ir R. K. nuo 2013 m. nevykdė pareigos viešam registrui teikti finansinės atskaitomybės dokumentus, jų 2013 m. rugpjūčio 23 d. ir 2016 m. spalio 18 d. sudaryti reikalavimo teisės į UAB „Meyer & John Gmbh & Co. KG“ įgijimo ir perleidimo sandoriai buvo neteisėti ir nuostolingi, įmonės vadovų elgesys (požiūris), neveikimas įmonės finansinės veiklos tinkamumo, finansinės padėties nustatymo klausimais pakankamai ilgą laiko tarpą patvirtina, kad nemokumo administratoriui įmonės turto ir dokumentų neperdavimas yra sąmoningas įmonės vadovo veiksmas (neveikimas), kadangi BUAB „Deibriga“ buhalterinė apskaita jau nuo 2013 m. buvo vykdoma netinkamai arba šie dokumentai ir turtas be svarbių priežasčių nėra išsaugoti. Nurodytoje byloje teismas konstatavo, kad buvę įmonės vadovai, vengdami perduoti įmonės dokumentus teismo paskirtam nemokumo administratoriui ir teismui, siekia užkirsti kelią išsiaiškinti tikrąsias įmonės bankroto priežastis, įmonės netinkamo valdymo aplinkybes bei galimą turto iššvaistymą ar pasisavinimą, nes pagal 2013 m. balansą įmonė turto turėjo, BUAB „Deibriga“ vadovai nuo 2015 m. liko nesumokėję Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 25 830 Eur, nors bendrovėje 2012 m. balandžio 19 d.–2017 m. gegužės 2 d. laikotarpiu buvo įdarbinti asmenys.

29. Byloje nėra ginčo, kad iki šiol BUAB „Deibriga“ turtas ir dokumentai nemokumo administratoriui nėra perduoti. Teismo vertinimu, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-151-640/2020 konstatuotų aplinkybių visetas patvirtina, kad iš esmės abu atsakovai prisidėjo prie to, jog bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai 26 996,59 Eur sumai negali būti patenkinti, nes nemokumo administratoriui nebuvo perduoti įmonės dokumentai ir turtas, tokiu būdu užkertant nemokumo administratoriui galimybę objektyviai patikrinti įmonės veiklą, išsiieškoti skolą, bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais ir pan. Teismas pažymi, kad BUAB „Deibriga“ kreditorių reikalavimai susidarė 2012–2016 m. laikotarpiu, t. y. tuo metu kai įmonei vadovavo atsakovai. Pagal paskutinį Juridinių asmenų registrui pateiktą įmonės 2013 m. balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą UAB „Deibriga“ turto vertė sudarė 168 350,90 Eur, iš jų 57 240,50 Eur – ilgalaikis turtas, 111 110,40 Eur – trumpalaikis turtas, iš kurio net 82 064,41 Eur – piniginės lėšos, mokėtinas sumas sudarė 21 668,50 Eur, pardavimo pajamas – 88 156,57 Eur, įmonė gavo 34 768,01 Eur pelno. Akivaizdu, kad tuo metu įmonė veikė pelningai, turėjo turto, kurio pakaktų atsiskaityti su šiuo metu BUAB „Deibriga“ kreditorių sąraše nurodytais kreditoriais, tačiau apie 2013 m. deklaruoto turto panaudojimą byloje nėra duomenų, nes buvę įmonės vadovai nebendradarbiauja nei su įmonės nemokumo administratoriumi, nei su teismu.

30. Teismas pažymi, kad kiekvieno įmonei vadovavusio asmens pareiga yra ne tik saugoti įmonės dokumentus ir turtą, bet ir keičiantis materialiai atsakingiems asmenims tinkamai pasirengti jų perdavimui ir juos perduoti, tokiu būdu sudarant sąlygas visapusiškai nustatyti, kokius konkrečiai dokumentus ir kokį konkrečiai turtą kiekvienas iš įmonės vadovų perdavė ir perėmė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintų inventorizacijos taisyklių 9.2 punkte nurodyta, kad visas įmonės turtas turi būti inventorizuojamas, keičiantis materialiai atsakingiems asmenims, už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, inventorizavimo duomenų išsaugojimą, įstatymų nustatyta tvarka atsako įmonės vadovas. Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 21 d. už ūkio subjekto apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas. Vadinasi, bendrovės vadovas yra materialiai atsakingas asmuo, todėl jam keičiantis, turto inventorizacija privalo būti atlikta. Pagal paskutinius Juridinių asmenų registrui pateiktus duomenis įmonė turėjo turto net už 168 350,90 Eur sumą, iš kurios 82 064,41 Eur buvo piniginės lėšos. Teismo vertinimu, kiekvienas iš atsakovų, būdami UAB „Deibriga“ vadovais, turėjo imperatyvią pareigą organizuoti įmonei priklausančio turto inventorizaciją, ją atlikti, sudaryti balansą vadovo įgaliojimų pabaigos dienos duomenimis ir kartu su visais įmonės dokumentais ir turtu perduoti naujajam vadovui, o įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonei – teismo paskirtam nemokumo administratoriui.

31. Teismas daro išvadą, kad atsakovai R. P. ir R. K., būdami įmonės vadovais, buvo tiesiogiai atsakingi už įmonės veiklos organizavimą, finansinę atskaitomybę, bendrovės dokumentų ir turto išsaugojimą, turto inventorizavimą, o vėliau turto ir dokumentų perdavimą įmonės nemokumo administratoriui, tačiau įrodymų apie nurodytų pareigų įvykdymą byloje nėra. Teismo vertinimu, teisės aktuose nustatytų imperatyvių pareigų nevykdymas nagrinėjamu atveju prisidėjo prie žalos įmonei padarymo, o kartu ir tiesiogiai apribojo įmonės galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Tiek kreditorinių reikalavimų susidarymo, tiek įmonės dokumentų ir turto neperdavimo naujiems vadovams ir vėliau nemokumo administratoriui laikotarpiai patenka į atsakovų vadovavimo įmonei laikotarpius, todėl laikytina, kad atsakovai bendrais veiksmais prisidėjo prie įmonei priklausančio turto ir dokumentų neišsaugojimo bei žalos įmonei padarymo. Nustačius atsakovų, kaip bendrovės vadovų, nesąžiningus veiksmus (neveikimą), kurie nulėmė žalos dydį, bei priežastinį ryšį, teismas daro išvadą, kad BUAB „Deibriga“, kuri dėl bankroto pripažinta nemokia, ieškinys dalyje dėl 26 996,59 Eur žalos atlyginimo solidariai yra pagrįstas, todėl tenkintinas. Teismas nevertina kitų argumentų ir įrodymų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui.

32. Ieškovas pagal CK 6.37 str. 2 d. ir CK 6.210 str. 1 d. pareiškė reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovų R. P. ir R. K. ieškovo naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 26 996,59 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šis ieškovo reikalavimas yra pagrįstas, nes pagrindas priteisti šias palūkanas yra solidari R. P. ir R. K. atsakomybė už tai, kad jie žalos neatlygino geruoju, dėl to BUAB „Deibriga“ turėjo kreiptis į teismą. Per bylinėjimosi laiką atsakovai, nesumokėdami žalos atlyginimo geruoju, gavo iš to naudos, tuo pažeisdami ieškovo interesus ir pagal CK 6.37 str. 2 d. turi mokėti palūkanas, kurios vertinamos, kaip minimalūs ieškovo nuostoliai. Nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kad atsakovų prievolė grąžinti priteistą sumą atsirado dėl žalos atlyginimo, nes procesinių palūkanų mokėjimas, kaip civilinė atsakomybė, kyla iš atsakovų neteisėtų veiksmų – pinigų nesumokėjimo geruoju (CK 6.6 str., 6.37 str., 6.210 str., 6.245–6.249 str.; CPK 7 str., 8 str., 12 str., 177–179 str., 185 str.).

33. Ieškovas BUAB „Deibriga“ nuo bylinėjimosi išlaidų yra atleistas CPK 83 str. 1 d. 8 p. pagrindu, todėl iš atsakovo R. P. valstybės naudai priteistina 1 341 Eur žyminio mokesčio už patenkintą ieškinio reikalavimą dėl 74 370,41 Eur žalos atlyginimo, o iš atsakovų R. P. ir R. K. valstybės naudai priteistina po 301,50 Eur žyminio mokesčio už patenkintą ieškinio reikalavimą dėl 26 996,59 Eur žalos atlyginimo solidariai. Viso iš atsakovo R. P. valstybės naudai priteistina 1 642,50 Eur žyminio mokesčio, iš atsakovo R. K. valstybės naudai – 301,50 Eur žyminio mokesčio. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jis patyrė bylinėjimosi išlaidas dėl bylos vedimo, todėl atsakovai neįgijo pareigos jas atlyginti (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 88 str., 93 str.). Atsižvelgiant į tai, kad bylą laimėjo ieškovas, iš atsakovų priteistina po 5,46 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai (CPK 92 str., 96 str. 1 d.).

34. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 9 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 150 str. 3 d.).

Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259 str., 263 str., 268 str., 270 str.,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo R. P. 74 370, 41 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 74 370,41 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2020 m. spalio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo BUAB „Deibriga“ naudai.

Priteisti solidariai iš atsakovų R. K. ir R. P. 26 996,59 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 26 996,59 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2020 m. spalio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo BUAB „Deibriga“ naudai.

Priteisti iš atsakovo R. P. 1 642,50 Eur žyminio mokesčio ir 5,46 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai.

Priteisti iš atsakovo R. K. 301,50 Eur žyminio mokesčio ir 5,46 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Neringa Švedienė