- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-31
- Bylos Nr.
- 1A-633-870/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-2-00592-2016-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Alenas Piesliakas, Aušra Bielskė
- Nuteistasis
- K. L.
- Nukentėjusysis
- V. J.
- Advokatai
- Arvydas Martinkevičius
- Kategorijos
- 1.1.5.1Būtinoji gintis (BK 28 str.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aleno Piesliako,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo K. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio, kuriuo K. L. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį visą bausmės laikotarpį nuo 20 val. iki 6 val. būti namuose ir be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.
Nuosprendžiu V. J. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. K. L. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. rugpjūčio 9 d., apie 02.00 val. menų fabriko „L.“, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, konflikto metu sudavė kumščiu du smūgius V. J. į veidą, tokiu būdu pastarajam padarydamas kraujosruvas kairės akies apatiniame voke, nosies kaulų lūžį, trijų priekinių dantų kramtomųjų paviršių nuskėlimą, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis K. L. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendį panaikinti, pritaikius BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas, jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti.
3. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neteisingai taikė tiek materialiosios, tiek procesinės teisės normas. Apeliantas mano, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas neobjektyviai ištyrė ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo padarytos išvados paremtos nevisapusiška byloje esančių duomenų analize, netiriant ir nesiaiškinant visos įrodomosios informacijos teisėtumo bei pagrįstumo. Nuteistasis teigia, kad jo veiksmų vertinimui, inkriminuotos veikos apimčiai, veikos kvalifikavimui ir bausmės rūšiai bei dydžiui turi įtakos konflikto pradžia, tačiau šios aplinkybės teismas nevertino. K. L. nurodo, kad menų fabriko „L.“ patalpose būtent nukentėjusysis puolė Apeliantą, t.y. išeinant iš salės, nukentėjusysis puolė jį iš nugaros pusės, apglėbė rankomis, užšoko ant nugaros ir pradėjo smūgiuoti pastarajam į veidą bei kitas kūno vietas. Šią aplinkybę nurodė tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuteistajam nukentėjusiojo padaryti sužalojimai yra patvirtinti byloje pateiktu medicininiu duomenų išrašu. Nuteistasis nurodo, kad, gindamasis nuo V. J., galėjo padaryti sužalojimus ir pastarajam, nes į siena jis trenkėsi veidu. Tokias aplinkybes patvirtino liudytojai R. T., A. U.. Tuo tarpu, pats V. J. neigia grumtynių bei bet kokio smūgio sudavimo faktą.
4. Nuteistasis nesutinka ir su jam inkriminuotų smūgiu skaičiumi, nurodydamas, kad sudavė tik vieną smūgį. Nurodo, kad specialisto konstatuojami objektyvūs požymiai, neturint galimybės išskirti, kuriuo momentu jie buvo padaryti (ar menų fabriko „L.“ kieme, ar pirmojo susidūrimo metu salėje), o nuo konflikto pradžios iki pabaigos buvo praėjęs labai nedidelis laiko tarpas. Taigi, nuteistojo teigimu, nėra galimybės vadovautis specialisto išvada. Be to, nukentėjusiojo V. J. parodymai yra prieštaringi. Apeliantas nurodo nuosekliai teigęs, kad sudavė nukentėjusiajam tik vieną smūgį kieme, ką patvirtino liudytojai L. V., R. T., V. U., taip pat tai užfiksuota policijos pareigūnų tarnybiniame pranešime.
5. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad turėjo būti vadovaujamasi BK 28 straipsnio nuostatomis. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad jo veika nebuvo padaryta būtinosios ginties sąlygomis. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad nukentėjusysis vos prieš kelias minutes buvo jį „L.“ patalpose, būdamas neblaivus, agresyviai nusiteikęs, sužalojo jį. Taigi buvo realu tikėtis, kad V. J. pakartos bandymą nuteistąjį sužaloti. Pakartotinio puolimo akivaizdumą, nuteistojo teigimu, lėmė tai, kad V. J., išėjus jam į kiemą ir prasilenkiant su juo, pajudėjo link Apelianto, keldamas ranką. Nuteistasis taip pat teigia, kad pyktis dėl smurto pavartojimo „L.“ patalpose nebuvo smūgių sudavimo motyvas, o tiesiog emocinė būsena, kuri neįtakojo tolimesnių jo veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu. Teismas, padarydamas išvadas dėl būtinosios ginties nebuvimo, privalėjo svarstyti, kad jo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (LAT senato 1991 m. gegužės 10 d. nutarimas).
6. Teismo posėdžio metu nuteistasis K. L. ir jo gynėjas palaikė skunde nurodomas aplinkybes ir prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
7. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
8. Nuteistasis savo kaltės dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos neginčija, tačiau nesutinka su kaltinimo apimtimi, nurodydamas, kad menų fabriko „L.“, kieme, konflikto metu sudavė kumščiu tik vieną smūgį nukentėjusiajam V. J. į veidą.
9. Nuteistasis pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad einant link klubo durų, V. J. pribėgęs iš nugaros smogė jam, tačiau pataikė į R. T. veidą bei į Apelianto veidą, o kita ranka pradėjo jį daužyti. Nurodė bandęs gintis, pasilenkė ir su V. J. galva trenkėsi į sieną. Pastarajam nukritus, pradėjo spardyti nuteistąjį į krūtinę, pilvą, pataikė į ranką. Klubo kieme jis nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį į veido sritį ir pasišalino (1 t. b.l. 170-172). Apeliaciniame skunde K. L. nurodė, kad gynėsi nuo V. J., prasidėjo grumtynės, nukentėjusiajam apglėbus Apeliantą iš nugaros, sukdamasis trenkė jį į sieną. Šio susidūrimo metu galimai sužalojimus padarė ir nukentėjusiajam, nes į sieną jis trenkėsi veidu. Betarpiškai įvykius mačiusi liudytoja R. T., apklausta pirmosios instancijos teisme, patvirtino tokias aplinkybes, nurodydama, kad jai su K. L. einant link išėjimo, iš paskos atbėgo V. J., sudavė smūgius Apeliantui, pataikė ir liudytojai į veidą. Paaiškino, kad nukentėjusysis ir nuteistasis pradėjo grumtis, abu parkrito ant žemės. Šį jaunuolių susistumdymą matė tik ji. Išėjęs į kiemą, K. L., nieko nesakęs, trenkė į veidą V. J. ir liudytoja kartu su nuteistuoju pradėjo bėgti. Parodė, kad antrą K. V. suduotą smūgį matė ji, taip pat kartu buvę draugai (1 t., b.l. 172-174). Liudytojas V. U. parodė, kad K. L. jam pasakė apie įvykusį konfliktą klubo viduje, išeinant iš patalpų K. trenkė V. ir jie išėjo. Parodė, kad K. V. trenkė vieną kartą (2 t., b.l. 4-5). Liudytojas A. V. parodė, kad jam žinoma apie „L.“ kilusį konfliktą tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo. Paaiškino, kad pradėjus eiti link išėjimo V. J. užpuolė Apeliantą iš nugaros, smūgiavo K., pastarasis bandė jį nusikratyti nuo savęs. Konflikto išėjus iš klubo jis nematė (2 t., b.l. 5-6). Liudytoja L. V. parodė, kad V. J. išėjo į lauką iš klubo patalpų, ji išėjo taip pat. Tada išbėgo K. L., šaukdamas „aš jį užmušiu“, trenkė vieną smūgį nukentėjusiajam į veido sritį ir pabėgo (2 t., b.l. 6-7).
10. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2014 m. rugpjūčio 13 d. išvadoje nurodyta, kad V. J. padaryta: kraujosruvos kairės akies apatiniame voke ir lūpų gleivinėse, nosies kaulų lūžis, trijų priekinių dantų kramtomųjų paviršių nuskėlimas, galimai tiriamojo nurodytu laiku (2014 m. rugpjūčio 9 d.) ir būdu. Specialistui V. J. pateikė tokias įvykio aplinkybes: 2014 m. rugpjūčio 9 d., apie 2-3 val., naktiniame klube „L.“ K. L. pora kartų sudavė į veidą (1 t., b.l. 26-27). 2017 m. vasario 27 d. apklaustas specialistas V. K. nurodė, kad sužalojimai V. J. buvo padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais. Vienas į nosies kairę pusę, kitas į lūpas. Visų sužalojimų vienu poveikiu, specialisto nuomone, padaryti negalima (1 t., b.l. 58).
11. Nors nukentėjusysis V. J. tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai teigė buvus dviem smūgiams, paaiškino, kad abu šiuos smūgius K. L. jam sudavė menų fabriko „L.“ kieme, tokias įvykio aplinkybes akivaizdžiai paneigia tiek paties nuteistojo, tiek ir liudytojų, betarpiškai mačiusių tiek pirmąjį konfliktą ir grumtynes naktinio klubo patalpose, tiek ir antrąjį konfliktą kieme. Iš minėtų ir aukščiau aptartų liudytojų parodymų, specialisto išvados bei pateiktų specialisto paaiškinimų, teismui nekyla abejonių, kad būtent dėl nuteistojo K. L. veiksmų visumos nukentėjusiajam buvo padaryti specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai, taip nesunkiai sutrikdant jo sveikatą. Tačiau matyti, kad šie sužalojimai buvo padaryti ne tik 2014 m. rugpjūčio 9 d., apie 02.00 val., menų fabrikas „L.“ kieme, tačiau ir klubo viduje, kilusių grumtynių su nukentėjusiuoju V. J. metu. Taigi tikslintina kaltinimo aplinkybė, susijusi su nusikalstamos veikos padarymo vieta.
12. Šios aplinkybės nekeičia kaltinimo esmės ir nesunkina nuteistojo teisinės padėties. Vieta, kurioje buvo suduoti smūgiai, nesant abejonių dėl priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir padarinių nukentėjusiajam atsiradimo, nusikalstamos veikos kvalifikacijai reikšmės neturi.
13. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, nepagrįstai savo neteisėtus veiksmus Apeliantas laiko padarytus esant būtinosios ginties sąlygoms. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas pateikė išsamią teorinę būtinosios ginties sąvokos analizę, plačiai aptardamas būtinąsias jos sąlygas, ir padarė teisiškai motyvuotą išvadą, jog būtinosios ginties situacijos nagrinėjamoje situacijoje nebuvo ir BK 28 straipsnio taikyti negalima.
14. Kaip akcentuota skundžiamame nuosprendyje, vertinant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina išsiaiškinti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, suduotų nukentėjusiajam, momentą; besiginančiojo kaltės formą ir rūšį; taip pat būtina patikrinti, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-492-942/2015).
15. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2014 m. rugpjūčio 9 d., apie 2 val. menų fabriko „L.“, esančio (duomenys neskelbtini), patalpose, K. L. su draugais šventė liudytojos R. T. gimtadienį. Prie pastarųjų priėjo nukentėjusysis V. J. ir pradėjo kalbinti kartu su nuteistuoju atėjusias merginas, pastarasis liepė nukentėjusiajam nuo merginų atstoti. Dėl to tarp K. L. ir V. J. kilo konfliktas, kuris, tiek paties nuteistojo, tiek liudytojų R. T., A. V. parodymais peraugo į grumtynes. Kad vaikinai susimušė klubo viduje, parodė ir liudytojas V. U., paaiškinęs, kad Karolis pasakė eiti iš klubo, nes kilo konfliktas, kažkas trenkė jam ir R., taip pat ir liudytoja L. V., kuri nurodė mačiusi, kad klube kilo sujudimas. Kad tarp jo bei nuteistojo klubo patalpose įvyko susistumdymas, duodamas parodymus neneigė ir pats nukentėjusysis, paaiškindamas, kad gal buvo pasistumdymas, gal ranka kažkaip prasisuko, praslydo. Iš tolesnės konflikto eigos matyti, kad abu susistumdę jaunuoliai buvo išskirti. K. L., kaip patvirtina pats, ir kaip nurodė liudytoja R. T., nuėjo į tualeto patalpas nusiplauti kraujo nuo veido. Iš minėtų liudytojo V. U. parodymų taip pat matyti, kad Apeliantas per ši laiką iki išėjimo iš klubo dar spėjo pakalbėti su pastaruoju, paaiškindamas, kas vyksta, ir kad jiems reikia išeiti. Tuo tarpu, smūgius į nukentėjusiojo V. J. veidą nuteistasis sudavė išėjęs į lauką, kur nukentėjusysis ramiai stovėjo.
16. Nors Apeliantas teigia supratęs nukentėjusiojo veiksmus kaip grėsmę savo sveikatai, tokia pastarojo versija buvo paneigta ir su tokiais skundžiamo nuosprendžio teiginiais aukštesnės instancijos teismas sutinka. K. L. nurodė, kad V. J., pastarajam išėjus į kiemą ir prasilenkiant su juo, pajudėjo link Apelianto, keldamas ranką. Liudytoja R. T. parodė, kad išėjus į kiemą, nesimatė, jog buvo pavojus, V. J. tiesiog stovėjo, o K. L. tiesiog priėjo ir sudavė jam. Liudytojas V. U. paaiškino, kad V. J. neatrodė draugiškai nusiteikęs, ką sprendė iš jo žvilgsnio ir ėjimo manieros, tačiau nematė pastarojo rankų, nežino, ar jos buvo nuleistos ar pakeltos. Liudytoja L. V. taip pat parodė, kad kai K. L. trenkė nukentėjusiajam, šis tiesiog stovėjo. Taigi pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusiojo veiksmai – stovėjimas lauke po buvusių grumtynių, kuomet nuteistasis smogė pastarajam į veidą, nebuvo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į nuteistojo sveikatą, dėl kurio būtų galima būtinoji gintis. Teisėjų kolegija sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.
17. Pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017). Teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-520-303/2015).
18. Nuteistasis teigia grumtynių su nukentėjusiuoju metu pastarojo taip pat buvo sužalotas, ką patvirtina baudžiamojoje byloje esantys medicinos dokumentų išrašai. Vis dėlto, nuteistajam galimai padaryti sužalojimai, jų pobūdis ir kiekis nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Jis turėjo teisę su pareiškimu dėl baudžiamosios bylos iškėlimo kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, o nuo 2017 m. spalio 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui bei panaikinus privataus kaltinimo bylų institutą, - į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Taigi apylinkės teismas šių aplinkybių pagrįstai nevertino.
19. Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas pradinį konfliktą nepagrįstai paliko be jokio vertinimo, nors konflikto pradžia turi tiesioginę įtaką jo paskesnių veiksmų vertinimui, t.y. inkriminuotos veikos apimčiai, veikos kvalifikavimui, bausmės rūšiai ir dydžiui. Tokie Apelianto argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrįsti. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas vertino visą konflikto tarp K. L. ir nukentėjusiojo V. J. eigą, pasisakydamas dėl būtinosios ginties situacijos buvimo šioje situacijoje, padarydamas, kaip minėta, pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo veiksmai jokios įtakos nuteistojo paskesniam elgesiui neturėjo. Be to, kaip matyti iš bylos aplinkybių, konflikto iniciatorius vis dėlto buvo pats nuteistasis, kuris priėjęs prie nukentėjusiojo liepė šiam nelįsti prie merginų, nors nukentėjusysis, kaip nurodė pats, ir kaip patvirtinto liudytojos R. T. ir L. V. parodymai, jis nebuvo nusiteikęs agresyviai. Tarp šių jaunuolių kilo abipusis konfliktas, todėl negalima vertinti, kad nagrinėjamose situacijoje būtent nukentėjusiojo elgesys pačioje konflikto pradžioje buvo provokuojantis. Taigi tokios aplinkybės įtakos nuteistojo veiksmų vertinimui iš esmės neturi.
20. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino K. L. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo K. L. apeliacinį skundą atmesti.
Patikslinti nusikalstamos veikos padarymo vietą, nurodant, kad K. L. 2014 m. rugpjūčio 9 d., apie 02.00 val. menų fabrike „L.“, esančio (duomenys neskelbtini), viduje bei jo kieme, konflikto metu sudavė kumščiu du smūgius V. J. į veidą, tokiu būdu pastarajam padarydamas kraujosruvas kairės akies apatiniame voke, nosies kaulų lūžį, trijų priekinių dantų kramtomųjų paviršių nuskėlimą, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu.