Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

2011-10-25 · Civilinė byla Nr. 2-1793-855/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-10-25Vilniaus regiono apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-04-05Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus regiono apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-10-25
Bylos Nr.
2-1793-855/2011
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-01132-2011-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Renata Volodko
Ieškovas
D. Š.
Atsakovas
S. B.
Kategorijos
  • 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Civ. byla Nr. 2-1793-855/2011Teismo proceso Nr. 2-52-3-01132-2011-3
Procesinio sprendimo kategorija: 42.10.;63. (S)
VILNIAUS RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 25 d.Vilnius

Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja Renata Volodko, sekretoriaujant Julijai Franckevič, dalyvaujant ieškovo D. Š. atstovui adv. padėjėjui E. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. Š. ieškinį atsakovui S. B. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas D. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui S. B., prašydamas priteisti iš atsakovo 1790 Lt negrąžintos paskolos, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2010-07-01 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2010-04-01 ieškovas atsakovo prašymu paskolino jam 1790 Lt pinigų sumą grynais pinigais, dėl ko atsakovas pasirašė ieškovui paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo besąlygiškai įsipareigojo sumokėti 1790 Lt iki 2010-07-01, tačiau iki šiol paskolos ieškovui negrąžino. Suėjus vekselyje nurodytam paskolos grąžinimo terminui ieškovas kreipėsi į notarą dėl vykdomojo išrašo išdavimo, tačiau notaras tą padaryti atsisakė, kadangi vekselis neatitinka įstatyme nustatytų paprastojo vekselio rekvizitų, tačiau jis laikytinas atsakovo pasirašytu skolos dokumentu, įrodančiu paskolos sutarties tarp šalių sudarymą ir atsakovo pareigą grąžinti ieškovui paskolą. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, t.y. nuo 2010-07-01 iki jos grąžinimo dienos. Teismo posėdyje papildomai nurodė, kad su atsakovu dirbo toje pačioje įmonėje (duomenys neskelbtini), taip pat kartu buvo (duomenys neskelbtini)akcininkais, paskola atsakovui, kaip ir kitiems buvusiems įmonės darbuotojams, buvo suteikta po bankroto bylos (duomenys neskelbtini)iškėlimo, kai atsakovas, būdamas įmonės darbuotojas, negaudavo darbo užmokesčio ir jam reikėjo pinigų. Pinigai buvo perduoti atsakovui minėtų įmonių buveinėje - (duomenys neskelbtini). Atsakovas žadėjo paskolintus pinigus grąžinti, kai gaus išmoką iš Garantinio fondo administracijos, kaip buvęs bankrutuojančios (duomenys neskelbtini)darbuotojas, negavęs darbo užmokesčio. Vekselio pasirašymą ir pinigų perdavimą atsakovui matė A. A. – tuometinis (duomenys neskelbtini) direktorius.

Atsakovas S. B. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad jokių pinigų iš ieškovo nėra gavęs, jokie paskolos santykiai šalių niekada nesiejo, jokia paskolos sutartis sudaryta nebuvo. Nors ankščiau šalis siejo darbo santykiai, kurie nutruko dėl (duomenys neskelbtini)nemokumo, neatsiskaitymo su darbuotojais, tačiau ieškovas niekada pinigų iš atsakovo nėra skolinęsis. Paaiškino, kad ieškovo iš anksto atspausdintą paprastąjį vekselį buvo priverstas pasirašyti dėl ieškovo ir tuometinio (duomenys neskelbtini) direktoriaus A. A. psichologinio spaudimo, prasidėjus įmonės bankroto bylai ir šiems asmenims pareikalavus, kad atsakovas ir kiti įmonės darbuotojai pasirašytų vekselius, kuriais įsipareigotų sumokėti atitinkamas pinigų sumas, kaip lėšas, kurios būtų skiriamos bankroto procesui, kadangi reikėjo surinkti viso – 10000 Lt bankroto procedūroms ir administravimui, ir šiuos pinigus buvo norima surinkti iš įmonės darbuotojų, grasinant, jog priešingu atveju nebus sumokėtas darbo užmokesčio įsiskolinimas iš Garantinio fondo, o bankroto byla bus nutraukta. Nurodė, kad A. A. tuo metu surašė raštelį, kuriame nurodė, kiek kiekvienas iš darbuotojų turėtų sumokėti įmonei pagal vekselį, sumos priklausė nuo to darbuotojo darbo užmokesčio. Atsakovas pabrėžė, kad identiškus „vekselius“ buvo siūloma pasirašyti ir pasirašė ir kiti buvę įmonės darbuotojai – A. P., su kuriuo ieškovas šiuo metu taip pat bylinėjasi teisme, V. J., M. M., N. F., G. G. ir kt. - kuriems pareikalavus grąžinti nepagrįstai išrašytus vekselius, ieškovas tą padaryti atsisakė. Pažymėjo, kad ieškovo pateiktas vekselis neturi tam būtinų rekvizitų, nėra nurodyta, kam ir kurio įsakymu turi būti sumokėta pinigų suma. Teismo posėdžio metu pabrėžė, kad vekselis buvo pasirašytas tik dalyvaujant ieškovui, jokio pinigų perdavimo atsakovui nebuvo, jokio poreikio juos skolintis atsakovas neturėjo, kadangi tuo metu jau dirbo kitoje įmonėje ir gaudavo darbo užmokestį.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Šalių paaiškinimais ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad atsakovas S. B. 2010-04-01 pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo iki 2010-07-01 besąlygiškai įsipareigojo sumokėti 1790 Lt vekselio pateikėjui adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 3). Šį vekselį ieškovas D. Š. pateikė teismui, prašydamas jo pagrindu priteisti iš atsakovo S. B. ieškovui 1790 Lt negrąžintos paskolos pagal šalių 2010-04-01 sudarytą paskolos sutartį, o taip pat 5 procentų dydžio metines palūkanas. Paskolos sutarties, kaip dvišalio abiejų ginčo šalių sudaryto/pasirašyto sandorio, ieškovas teismui nepateikė, o paskolos teisinių santykių faktą ir savo reikalavimus grindė atsakovo pasirašytu 2010-04-01 paprastuoju vekseliu.

LR CK 6.870 str. 1 d. numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal 6.870 str. 1-2 d. nuostatas paskolos sutartis laikoma realine ir pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento, nes paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Paskolos sutartis dėl pinigų perdavimo nuosavybėn, jų neperdavus, negali būti laikoma paskolos sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Belgijos UAB „ Lenaers ir Co“ v. L. V., bylos Nr. 3K-3-486/2005; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. L. v. B. V., bylos Nr. 3K-3-558/2007; kt.). Šias reikšmingas aplinkybes – pinigų perdavimą ir įsipareigojimą juos grąžinti privalo įrodyti ieškovas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. L. v. B. V., bylos Nr. 3K-3-558/2007; 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011 ir kt.). LR CK 6.875 str. 1 d. numato, kad paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų faktiškai negavo ar gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje; šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas. Vadovaujantis CK 6.875 str. 3 d. jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Teismų praktikoje nagrinėjant ginčus dėl paskolos sutarties sudarymo ir vykdymo yra pripažįstama, kad pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis A. N. v. R. R. byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis V. K. v. R. K. byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2009 m. spalio 5 d. nutartis V. K. v. S. A. byloje Nr. 3K-3-377/2009).

Kompleksiškai įvertinus nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus – ginčo šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, vadovaujantis laisvo įrodymo vertinimo, įrodymų pakankamumo ir tikėtinumo principais civiliniame procese (CPK 185 str.), teismas negali daryti pakankamo tikėtinumo išvados, jog tarp ieškovo D. Š. ir atsakovo S. B. 2011-04-01 buvo sudaryta paskolos sutartis, t.y. tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai ir ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo 1790 Lt grąžinimo.

Kaip jau buvo minėta, ieškovas D. Š. teigė, kad tarp jo ir atsakovo D. Š. buvo sudaryta paskolos sutartis ir paskolos sutartinius santykius grindė teismui pateiktu paprastuoju neprotestuotinu vekseliu, kuriame nurodoma kad D. Š. įsipareigoja sumokėti 1790 Lt vekselio pateikėjui. Atsakovas S. B., duodamas paaiškinimus, nurodė, kad jokia paskolos sutartis tarp šalių sudaryta nebuvo, t.y. nebuvo atsakovo valios ir poreikio pasiskolinti iš ieškovo 1790 Lt iki atitinkamo termino, o ieškovo valios tokią paskolą suteikti, jokie pinigai atsakovo ieškovui perduoti nebuvo.

Teismas pažymi, kad tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui; kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Įstatyminės prezumpcijos, jog paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 str. 3 d. reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo mėn. 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010). Iš esmės tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, dėmesys kreiptinas ne tik į sandorio formą, tačiau taip pat ir į turinį, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas, todėl ginčą dėl paskolos teisinių santykių nagrinėjantis teismas turi aiškinti paskolos raštelį atsižvelgdamas į sutarčių aiškinimo taisykles, tikrąją šalių valią, ketinimus. Taigi, tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo mėn. 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.N. v S.P., Nr. 3K-3-564/2010).

Nors LR CK 6.871 str. 3 d. numato, kad rašytinės paskolos sutarties formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, ir ieškovo pateiktas vekselis galėtų būti vertinamas, kaip kitoks skolos dokumentas CK 6.871 str. 3 d. prasme, tačiau iš šio dokumento turinio negalima daryti išvados, kad būtent ieškovas perdavė atsakovui pinigus, ir kad pinigai iš tikrųjų buvo atsakovui perduoti, kaip paskola. Visų pirma, vekselyje nėra nurodyta, kad ieškovas D. Š. perdavė atsakovui 1790 Lt ir/ar kad atsakovas S. B. iš D. Š. gavo 1790 Lt. Vekselyje tik fiksuojamas atsakovo „įsipareigojimas sumokėti 1790 Lt vekselio pateikėjui“. Antra, vekselyje apskritai nėra minimas nei ieškovas, nei joks kitas asmuo, kuriam atsakovas įsipareigoja sumokėti 1790 Lt. Atsakovo įsipareigojimas sumokėti 1790 Lt vekselio pateikėjui pats savaime nepatvirtinta paskolos santykių tarp atsakovo ir vekselio pateikėjo buvimo fakto ir nepaneigia kito faktinio ir teisinio pagrindo sumokėti vekselio pateikėjui nurodytą sumą galimybės, atsižvelgiant į vekselio teisinę prigimtį ir jo, kaip abstraktaus sandorio, teisinės prigimties ypatumus (vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinama ir nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo).

Nors liudytojas A. A., dirbęs (duomenys neskelbtini)bei šiuo metu dirbantis (duomenys neskelbtini) parodė, kad žinojo, jog ieškovas skolino pinigus atsakovui tuo metu, kai buvo pradėtas (duomenys neskelbtini)bankroto procesas, liudytojas matė atsakovą pasirašant kažkokį dokumentą, tačiau negalėjo teismui nurodyti, koks tai buvo dokumentas (ir ar tai buvo ieškovo pateiktas vekselis), nurodė, kad nematė jo turinio, neskaitė, taip pat nežino, kiek būtent pinigų ir kokiomis sąlygomis, kokiam terminui buvo paskolinta atsakovui, nematė realaus pinigų perdavimo atsakovui. Ieškovas parodė, kad skolinamus pinigus perdavė atsakovui matant ir dalyvaujant A. A., o liudytojas A. A. parodė, kad nematė pinigų perdavimo atsakovui fakto, todėl tiek ieškovo paaiškinimai, tiek liudytojo parodymai dėl šios aplinkybės vertintini kritiškai. Be to, atsakovas paaiškino, kad iš anksto paruoštą (atspausdintą) vekselį pasirašė tik ieškovo akivaizdoje, ir A. A. tame nedalyvavo.

LR Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 str. 1 d. 5 p. numato, kad paprastajame vekselyje be kita ko, turi būti pavadinimas ar vardas, pavardė asmens, kuriam arba kurio įsakymu turi būti sumokėta, tuo tarpu pagal 78 str. 1 d. dokumento, kuriame nėra nors vieno iš 77 str. išvardytų rekvizitų, neturi paprastojo vekselio galios, išskyrus šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytais atvejais. Tokiu būdu teismui pateiktame vekselyje nesant visų būtinų rekvizitų, ką patvirtina ir notaro atsisakymas išduoti vykdomąjį įrašą pagal šį vekselį (b.l. 25), šis ieškovo pateiktas dokumentas negali būti laikomas vekseliu minėto įstatymo prasme, t.y. vertybiniu popieriumi ir besąlyginiu jį išrašiusio asmens įsipareigojimu sumokėti nurodytą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui ir pan., o šiuo atveju, kaip jau buvo minėta, vertintinas tik kitas rašytinis įrodymas ieškovo reikalavimui dėl negrąžintos paskolos priteisimo, kurio reikšmė ir įrodomoji galia teismo aptarta aukščiau.

Atsakovo S. B. nurodytos aplinkybės apie tai, kad ieškovo iš anksto atspausdintą paprastąjį vekselį jis buvo priverstas pasirašyti ieškovo D. Š. ir tuometinio (duomenys neskelbtini)direktoriaus A. A. paprašytas, prasidėjus įmonės bankroto bylai ir šiems asmenims pareikalavus, kad atsakovas ir kiti įmonės darbuotojai pasirašytų vekselius, kuriais įsipareigotų sumokėti atitinkamas pinigų sumas, kaip lėšas, kurios būtų skiriamos bankroto procesui, kadangi reikėjo surinkti viso – 10000 Lt įmonės bankroto procedūroms ir administravimui, ir šiuos pinigus buvo norima surinkti iš įmonės darbuotojų, grasinant, jog priešingu atveju nebus sumokėtas darbo užmokesčio įsiskolinimas iš Garantinio fondo, o bankroto byla bus nutraukta, - atrodo labiau tikėtinos vekselio pasirašymo aplinkybėms pagrįsti, negu ieškovo paaiškinimai apie tai, kad vekselis buvo išrašytas dėl ieškovo atsakovui suteiktos paskolos. Atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad jis nuo 2006-05-19 iki 2009-06-09, kol įmonei buvo iškelta bankroto byla, dirbo (duomenys neskelbtini), kurios direktorius buvo ir liudytoju apklaustas A. A., šaltkalviu, o nuo 2009-06-30 dirbo šaltkalviu ir (duomenys neskelbtini), kurios direktoriumi buvo ieškovas D. Š. (b.l. 44-47), t.y. ieškovą, atsakovą ir liudytoją A. A. siejo darbiniai santykiai. Ieškovas paaiškino, kad su atsakovu buvo (duomenys neskelbtini) akcininkais, ieškovas buvo (duomenys neskelbtini) akcininku, direktoriumi ir darbuotoju. Vilniaus apygardos teismui 2009-05-06 iškėlus (duomenys neskelbtini) bankroto bylą, atsakovas buvo įtrauktas į pirmos eilės kreditorių sąrašą ir jam, kaip buvusiam įmonės darbuotojui, vadovaujantis LR Įmonių bankroto įstatymu iš Garantinio fondo 2010-07-14 buvo pervesta 8495,30 Lt lėšų (b.l. 47-51). Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad ieškovas reikalavo sumokėti atitinkamą vekselyje nurodytą pinigų sumą, atsakovui gavus lėšas iš Garantinio fondo, atrodo tikėtina. Atsakovo į bylą pateiktas A. A. ranka surašytas raštelis (liudytojas A. A. pripažino rašęs atsakovo pateiktą raštelį, kuriame išvardinti buvę (duomenys neskelbtini) darbuotojai) rodo, kad ties atsakovo vardu „(duomenys neskelbtini)“ nurodyta suma „~1790“ kaip tik atitinka atsakovo pasirašytame vekselyje, iš kurio kildinamas ieškovo reikalavimas, nurodytą sumą, kurią atsakovas įsipareigojo sumokėti vekselio pateikėjui (b.l. 63). Liudytojas G. G. parodė, kad jam taip pat buvo siūloma pasirašyti identišką vekselį ir įsipareigoti sumokėti ieškovui apie 400 Lt, gavus išmoką iš Garantinio fondo po bankroto bylos (duomenys neskelbtini) iškėlimo. Minėtame A. A. surašytame raštelyje ties liudytojo vardu „(duomenys neskelbtini)“ buvo įrašyta suma „~450“, kas netiesiogiai patvirtina liudytojo nurodomas aplinkybes. Be to, liudytojas G. G., buvęs (duomenys neskelbtini)darbuotoju iki bankroto bylos įmonei iškėlimo, parodė, kad ieškovas D. Š. ir A. A. siūlė, kad liudytojas sumokėtų atitinkamą pinigų sumą – apie 400 Lt įmonės bankroto eigai paskatinti, ir tuos pinigus, kurie turėjo būti išmokėti buvusiems įmonės darbuotojams iš Garantinio fondo, vėliau sumokėtų ieškovui, siūlyta pasirašyti vekselį, tačiau liudytojas tą padaryti atsisakė. Liudytojas paaiškino, kad visiems įmonės darbuotojams buvo pasiūlyta pasirašyti tokius vekselius, kokį pasirašė atsakovas, nors ir nežino, ar kiti įmonės darbuotojai vekselius pasirašė. Bendra raštelyje nurodyta suma – apie 10000 Lt – netiesiogiai patvirtina atsakovo teiginius, jog vadovaujantys (duomenys neskelbtini) asmenys – A. A. ir D. Š. – norėjo iš įmonės darbuotojų surinkti 10000 Lt (duomenys neskelbtini) bankroto procedūroms, juo labiau, kad pagal LR Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 10 d., 13(1) str. pateikusiam pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo asmeniui įmokėjus į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatytą ne didesnę nei 10000 Lt sumą, ir nustačius, kad įmonė neturi turto ar jo nepaknaka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, įmonei gali būti keliama bankroto byla ir nagrinėjama suprastinto bankroto proceso tvarka.

Ta ieškovo nurodyta aplinkybė, kad panašius vekselius pasirašė ir kiti buvę įmonės darbuotojai, o dalis jų grąžino ieškovui vekselyje nurodytas pinigų sumas, nepagrįsta jokiais įrodymais, be to atsižvelgiant į jau auščiau teismo išdėstytus argumentus dėl paskolos dalyko perdavimo ir kt. įrodymų nebuvimo, niekaip nepatvirtinta paskolos sutarties tarp ieškovo ir atsakovo sudarymo fakto, realaus pinigų perdavimo atsakovui bei abiejų ginčo šalių valios ir suvokimo, kad atsakovui pinigai buvo perduoti, ir perduoti pinigai vertintini kaip atsakovui suteikta paskola, kurią jis privalo grąžinti iki nustatyto termino.

Kaip jau buvo minėta, teismas savo išvadas daro vadovaudamasis įrodymų tikėtinumo taisykle. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo konkrečiose bylose yra ne kartą pabrėžta, kad teismas vertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. J. R., G. A., Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž. , bylos Nr. 3K-3-187/2008; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B., R. Ž. v. AB „Panevėžio duona“ , byla Nr. 3K-3-513/2004; 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; ir kt.). Vadovaudamasis minėtais principais bei atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, į tai, kad byloje negalima daryti labiau tikėtinos išvados dėl paskolos teisinių santykių tarp ginčo šalių buvimo, t.y. paskolos sutarties sudarymo bei atsakovo sutartinės prievolės pažeidimo, teismas atmeta ieškovo reikalavimą, kaip nepagrįstą.

Atmetus ieškinį, iš ieškovo į valstybės biudžetą priteistina 13 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 93, 98 str., 246 str.., 260 str., 268 str., 270 str., 307 str.,

nusprendė:

Ieškovo D. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini)) ieškinį atsakovui S. B. (a.k. (duomenys neskelbtini)) atmesti.

Priteisti iš ieškovo D. Š. 13 Lt (trylika litų) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus rajono apylinkės teismą.

Teisėja Renata Volodko