Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko (pranešėjas), teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Danutės Švitinienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 25 d. nuosprendžio, kuriuo nuteistasis A. N. pripažintas kaltu ir nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį 40 parų arešto bausme; pagal BK 145 straipsnio 2 dalį 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nuteistajam A. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams; vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 ir 9 punktais, nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam darbo biržoje (esant darbingam), neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nesilankyti nukentėjusiosios V. N. gyvenamojoje vietoje, nebendrauti su ja ir neieškoti su ja ryšių; vadovaujantis BK 72² straipsniu, nuteistajam A. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas 9 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. N. nuteistas už tai, kad jis:2016 m. kovo 19 d. apie 15 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto su motina V. N. metu tyčia sudavė jai metaliniu žarstekliu vieną smūgį į pakaušį, padarė nukentėjusiajai odos įdrėskimą galvos plaukuotos dalies dešinėje pusėje ir nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą bei sukėlė jai fizinį skausmą;laikotarpiu nuo 2015 m., tiksliau nenustatyto laiko, iki 2016 m. birželio mėnesio bute, esančiame (duomenys neskelbtini), terorizavo motiną V. N., siekdamas sukelti jai stresą, nerimą, baimę, nuolat grasindamas, kad nužudys, nupjaus galvą ir sukapos į gabaliukus, padegs namus, šiais veiksmais sistemingai psichiškai gniuždydamas nukentėjusiąją sudarė realų ir pakankamą pagrindą jai bijoti, kad jo grasinimai gali būti įvykdyti.Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį arba sušvelninti jam paskirtas bausmes. Jis cituoja skundžiamą nuosprendį ir neigia padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pažymi, kad 2016 m. kovo 19 d. namuose buvo tik jis ir jo mama, jis smurto prieš mamą nenaudojo ir nė vienas iš liudytojų tiesiogiai nematė, kad jis naudotų smurtą prieš savo mamą. Jo mamos ir liudytojos A. G. parodymai apie tai, kad jis nuolat vartoja alkoholį, dėl ko jam kyla pykčio priepuoliai, kurių metu jis naudoja smurtą prieš jas, yra melagingi, nes 2016 m. kovo 19 d. sulaikymo metu jis buvo visiškai blaivus. Nuteistojo teigimu, liudytoja A. G. ir jos sugyventinis L. J. apkalba jį ir nuteikinėja prieš jį mamą, nes nori pasisavinti jo mamos namus. Taip pat nuteistasis A. N. nurodo, kad nuo 2016 m. gegužės 16 d. jis buvo gydymo įstaigoje, todėl iki 2016 m. birželio mėnesio bauginti mamos jis negalėjo. Kartu apeliantas mano, kad jam paskirtos bausmės yra per griežtos, neatitinkančios nusikalstamų veikų pavojingumo ir turėtų būti sušvelnintos. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.Apeliacinis skundas atmetamas.Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).Teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Neabejotina ir tai, kad įrodymais yra visi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme surinkti ir užfiksuoti duomenys – svarbu, jog jie būtų gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais ir kad juos būtų galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys).Šioje byloje išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteisdamas A. N. dėl jam pareikštų kaltinimų pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo reikšmės turinčius įrodymus, juos išanalizavo, atliko jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų nekartoja.Dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikosBK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui sukėlė fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.Savo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos apeliantas neigia iš esmės tik dėl to, kad įvykio metu namuose buvo tik jis ir jo mama ir nė vienas iš liudytojų tiesiogiai nematė, kad jis naudotų smurtą prieš savo mamą; be to jis mano, kad liudytoja A. G. ir jos sugyventinis L. J. apkalba jį ir nuteikinėja prieš jį mamą, nes nori pasisavinti jo mamos namus. Tačiau tikėti tokia nuteistojo pozicija nėra jokio pagrindo.Nors pagrindiniai nuteistojo A. N. kaltės dėl aptariamos veikos įrodymai yra nukentėjusiosios V. N. parodymai, priešingai nei teigia apeliantas, nėra jokio pagrindo manyti, kad tokie nukentėjusiosios, o taip pat ir liudytojų parodymai yra neteisingi, duoti iš esmės siekiant jį apkalbėti. Nukentėjusioji V. N., nuteistojo mama, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad 2016 m. kovo 19 d. apie 15 val. sūnus A. N. sudavė jai metaliniu žarstekliu į pakaušio sritį bei sukėlė jai fizinį skausmą (1 t., 4, 49, 57, 59–60 b. l.). Apie nuteistojo A. N. prieš nukentėjusiąją pavartotą smurtą pastaroji pasakojo savo dukrai A. G. ir jos draugui L. J. (2 t., 135–140 b. l.). Visi šie proceso dalyviai teisiamojo posėdžio metu iš esmės patvirtino, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją panaudojo nuteistasis A. N. (3 t., 84–88 b. l.). Be šių proceso dalyvių parodymų, nuteistojo A. N. kaltę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį patvirtina kiti byloje esantys duomenys – įvykio vietos apžiūros metu įvykio vietoje buvo rastas metalinis žarsteklis, kuris vėliau buvo apžiūrėtas (1 t., 36–41 b. l.); iškart po nukentėjusiosios pranešimo policijos pareigūnams apie sūnaus prieš ją panaudotą fizinį smurtą atliktos nukentėjusiosios apžiūros metu buvo nustatyta, kad nukentėjusiosios dešinėje pakaušio pusėje yra patinimas (1 t., 43–44); specialisto išvada patvirtino, kad nukentėjusiosios galvos plaukuotosios dalies dešinėje pusėje yra sužalojimas (odos įdrėskimas), kuris buvo padarytas 2016 m. kovo 17–19 dienomis; mažai tikėtina, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti nugriuvusi; šis sužalojimas sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą (1 t., 46 b. l.). Akivaizdu, kad išvadą apie nuteistojo A. N. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis ne vien tik nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, bet objektyviai ištyręs ir įvertinęs kitų, pirmiau išvardytų objektyvių bylos duomenų visetą. Byloje nėra, o ir apeliaciniame skunde nuteistasis A. N. nepateikė jokių daugiau ar mažiau pagrįstų ir įtikinamų duomenų, kad nukentėjusioji būtų suinteresuota nepagrįstai apkalbėti jį kaltinant padarius nusikaltimą. Atvirkščiai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusioji leido nuteistajam gyventi pas ją, iš dalies vedė bendrą ūkį. Nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, papildo vieni kitus ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, juos patvirtina pirmiau išvardyti bylos duomenys, todėl netikėti tokiais nukentėjusiosios parodymais ir jais nesivadovauti teismas neturi pagrindo.Nuteistasis A. N. tvirtina, kad liudytojai A. G. ir L. J. apkalba jį ir nuteikinėja prieš jį nukentėjusiąją, nes nori pasisavinti pastarosios namus. Tačiau būtina pažymėti tai, kad, priešingai, nei liudytojai A. G. ir L. J., nuteistasis A. N. pats yra įrašytas į nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą (3 t., 9 b. l.), todėl labiau tikėtina, kad ne liudytojai A. G. ir L. J. yra suinteresuoti išvaryti pačią nukentėjusiąją bei nuteistąjį A. N. iš nukentėjusiosios namo, o atvirkščiai – nuteistasis A. N. gali būti suinteresuotas išvaryti nukentėjusiąją iš jos namų ir tokiu būdu užvaldyti jos turtą. Tai, kad konfliktai tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo A. N. vyksta dėl turto, nes nuteistasis nori, kad jam būtų perduotas nukentėjusiosios namas, nurodo ne tik paties nuteistojo nepakenčiamas elgesys (mamos varymas iš namų, jos žeminimas, spjaudymas ant nukentėjusiosios ir kitoks netinkamas elgesys su ja), bet ir bendras jų pažįstamas, kaimynas liudytojas A. P. (2 t., 142–143 b. l.; 3 t., 87 b. l.). Įvertinus tai, tikėti nuteistojo A. N. versija apie liudytojų A. G. ir L. J. suinteresuotumą apkalbėti nuteistąjį ir jų parodymų nepatikimumą teismui nėra jokio pagrindo.Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad savo apeliaciniame skunde nuteistasis A. N. pats tvirtina, jog įvykio metu namuose buvo tik jis ir nukentėjusioji, todėl, kartu įvertinus specialisto išvadą, kurioje teigiama, jog nukentėjusioji įvykio metu pati taip susižaloti griūdama negalėjo, tai tik sustiprina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ne kas nors kitas, o būtent nuteistasis įvykio metu sudavė nukentėjusiajai metaliniu žarstekliu į pakaušį, nežymiai sutrikdė jos sveikatą bei sukėlė jai fizinį skausmą.Tai, kad 2016 m. kovo 19 d. sulaikymo metu nuteistasis buvo blaivus, jo kaltės dėl minėto nusikaltimo neeliminuoja.Paminėtų įvykio aplinkybių ir bylos įrodymų vertinimas leidžia apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo teisėjų kolegijai sutikti su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad įvykio metu nuteistasis A. N. nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios V. N. sveikatą bei sukėlė jai fizinį skausmą ir taip jis padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje taip, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo.Dėl BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikosBK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kelios alternatyvios nusikaltimo sudėtys, iš kurių viena – žmogaus terorizavimas grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Tokia veika paprastai reiškiasi kaip nurodyto pobūdžio grasinimai, kuriuos vertinant, be kita ko, taikomas ir jų realumo kriterijus. Nustatant grasinimų realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.), kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-341/2010 ir kt). Taigi, vertinant grasinimų realumą, svarbu įvertinti ir tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ir grasinančiojo siekius bei ketinimus, tačiau nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų įgyvendinti grasinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-542/2011, 2K-94/2013 ir kt). Minėtų grasinimų buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-542/2011, 2K-198/2013).Byloje esančiais ir pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis kaltinime nurodytu laikotarpiu spjaudė ant nukentėjusiosios, stumdė ją, pylė ant jos vandenį, grasino jai susidorojimu – sukapoti į gabalus, nupjauti galvą, privesti prie savižudybės, padegti namus ir pan. Tai patvirtino nukentėjusioji V. N., liudytojai A. G. ir L. J. (1 t., 4, 49, 55, 57, 59–60, 68, 73, 76, 79-82, 85, 87 b. l.; 2 t., 120, 122–124, 135–140 b. l.; 3 t., 84–88 b. l.). Nėra pagrindo abejoti dėl grasinimų realumo, nes iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis kaltinime nurodytu laikotarpiu nukentėjusiajai grasinimus išsakė ne vieną kartą, o 2016 m. kovo 19 d. sužalojo ją metaliniu žarstekliu. Be to, nuteistasis A. N. jau anksčiau buvo sužalojęs nukentėjusiąją V. N. (2 t., 167–177 b. l.). Taip pat neabejojama, kad pirmiau aprašyti nuteistojo A. N. veiksmai kėlė stiprų baimės jausmą nukentėjusiajai, nes po tokių nuteistojo A. N. veiksmų bijodama, kad nuteistasis neįgyvendintų savo grasinimų, ji išeidavo iš namų, skambindavo savo dukrai arba policijai. Akivaizdu, jog nuteistojo A. N. elgesys nukentėjusiajai kėlė didelę baimę ir jai buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl nuteistojo ketinimų.Taigi, byloje surinktais duomenimis yra nustatyti visi būtinieji BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos – žmogaus terorizavimo grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką – sudėties požymiai, nes nuteistasis A. N. terorizavo nukentėjusiąją V. N., t. y. laikotarpiu nuo 2015 metų, tiksliau nenustatyto laiko, iki 2016 m. birželio mėnesio nuolat grasindavo jai, kad nužudys, nupjaus galvą ir sukapos į gabaliukus, padegs namus, šiais veiksmais sistemingai psichiškai gniuždė nukentėjusiąją ir sudarė jai realų bei pakankamą pagrindą bijoti, kad jo grasinimai gali būti įvykdyti.Apeliaciniame skunde nuteistasis A. N. nurodo, kad nuo 2016 m. gegužės 16 d. jis buvo gydymo įstaigoje, todėl iki 2016 m. birželio mėnesio bauginti mamos jis negalėjo. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, jog jis gydymo įstaigoje gydėsi laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 16 d. iki 2016 m. birželio 3 d. (2 t., 190 b. l.), todėl ši pažyma negali paneigti nukentėjusiosios V. N. pareiškime nurodytų aplinkybių apie tai, kad grįžęs iš gydymo įstaigos nuteistasis A. N. tęsė nukentėjusiosios terorizavimą ir 2016 m. birželio mėnesį (2 t., 120 b. l.). Įvertinus tai akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nuteistojo A. N. nusikalstama veika, numatyta BK 145 straipsnio 2 dalyje, truko iki 2016 m. birželio mėnesio. Įvertinęs visus byloje esančius duomenis apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis A. N. padarė BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje taip pat nėra jokio pagrindo.Dėl nuteistajam A. N. paskirtų bausmiųApeliaciniame skunde nuteistasis A. N. savo nuomonės, kad jam paskirtos bausmės yra per griežtos, neatitinkančios nusikalstamų veikų pavojingumo ir turėtų būti sušvelnintos, nepagrindė jokiais argumentais.Susipažinus su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais bausmių skyrimo motyvais bei byloje esančiais duomenimis matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas esmines tinkamam bausmių individualizavimui reikšmės turinčias bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę, nusikalstamų veikų pobūdį ir nesant jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei esant vienai jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, paskyrė nuteistajam A. N. alternatyvią švelnesnę BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę – areštą, kuris savo trukme yra švelnesnis už BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytą tokios bausmės vidurkį, bei vienintelę BK 145 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, kuris savo trukme taip pat yra švelnesnis už sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį. Šias bausmes pirmosios instancijos teismas tinkamai subendrino nuteistajam palankiausiu bausmių subendrinimo būdu – bausmių apėmimo būdu. Individualizuodamas nuteistojo A. N. atsakomybę pirmosios instancijos teismas BK 41, 54, 61 straipsnių ir kitų teisės normų, reglamentuojančių bausmės individualizavimą, reikalavimų nepažeidė.Atsižvelgdamas į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, tinkamai taikė teisės aktus ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino nuteistąjį A. N. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 2 dalyje ir paskyrė jam teisingas bausmes. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Keisti ar naikinti tokį nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. N. apeliacinį skundą atmesti.