- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-04
- Bylos Nr.
- eA-1186-525/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00358-2017-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Milda Vainienė
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius
- Pareiškėjas
- E. S. D.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. S. D. (jos teisių perėmėjas – V. D.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja E. S. D. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) 2017 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (10.101) PE_SP5-8 „Dėl E. S. D. našlių pensijos permokos išieškojimo“ (toliau – ir 2017 m. kovo 15 d. Sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6500 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. kovo 15 d. sprendimo „ Dėl E. S. D. našlių pensijos permokos išieškojimo“ (toliau – ir 2017 m. kovo 15 d. Spendimas), 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių grąžinti E. S. D. pagal 2017 m. kovo 15 d. Sprendimą nuo 2017 m. balandžio 1 d. išskaitytas iš senatvės pensijos sumas.
2. Pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini) tarp pareiškėjos ir A. D. buvo sudaryta santuoka. (duomenys neskelbtini) santuoka tarp pareiškėjos E. S. D. ir A. D. buvo nutraukta. (duomenys neskelbtini) po vyro A. D. mirties ji tapo našle. Pareiškėja 1997 m. birželio 18 d. VSDFV Zarasų skyriui pateikė prašymą skirti nuo 1997 m. liepos 1 d. valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją (toliau – ir našlių pensija) bei reikiamus dokumentus: santuokos liudijimą ir sutuoktinio A. D. mirties liudijimą. VSDFV Zarasų skyriaus 1997 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 402 pareiškėjai buvo skirta 30,25 Lt našlių pensija nuo 1997 m. liepos 1 d. iki gyvos galvos. VSDFV Utenos skyrius 2017 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. PE_SP4-13 „Dėl E. S. D. našlių pensijos permokos nustatymo“ nustatė, jog dėl pareiškėjos kaltės laikotarpiu nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. susidarė 3 615,97 Eur našlių pensijos permoka. VSDFV Utenos skyrius nustatė, jog kreipdamasi dėl našlių pensijos skyrimo, pareiškėja nuslėpė aplinkybę apie santuokos nutraukimą su A. D. (duomenys neskelbtini) Skundžiamu VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. kovo 15 d. Sprendimu nuspręsta 3 615,97 Eur permoką išieškoti iš pareiškėjos, nuo 2017 m. balandžio 1 d. išskaitant 20 procentų per mėnesį iš pareiškėjos gaunamos neperskaičiuotos senatvės pensijos. Pareiškėja nesutikdama su VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. kovo 15 d. Sprendimu, jį apskundė VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, 2017 m. rugsėjo 15 d. pateikė prašymą panaikinti VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. kovo 15 d. Sprendimą. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2017 m. spalio 20 d. Sprendimu jį tenkinti atsisakė.
3. Pareiškėja teigė, kad minėti sprendimai yra neteisėti, nes dėl susidariusios permokos nėra pareiškėjos kaltės. Nors santuoka tarp pareiškėjos ir jos sutuoktinio A. D. buvo nutraukta (duomenys neskelbtini), tačiau jie iki pat A. D. mirties kartu gyveno name, adresu (duomenys neskelbtini), kartu vedė bendrą ūkį, rūpinosi vienas kito sveikata, taigi gyveno kaip sutuoktiniai. Po A. D. mirties pareiškėja paveldėjo jo turtą. Pareiškėja yra menkai išsilavinusi, baigusi tik 3 klases (duomenys neskelbtini) kaimo mokykloje, dirbo nekvalifikuotą darbą, todėl neturėdama pakankamai žinių, patirties, pareiškėja savaip suprato jai pateiktus užpildyti dokumentus. Šabloninį prašymą pensijai skirti ir pasižadėjimą užpildė atsakovo darbuotoja, pareiškėja juos tik pasirašė. Šiame pasižadėjime nebuvo nurodyta, kad pareiškėja turi informuoti apie santuokos nutraukimą. Pareiškėjos pateikti dokumentai buvo įvertinti kaip pakankami, jokių kitokių dokumentų ar informacijos pateikti iš pareiškėjos nebuvo pareikalauta. Todėl, pareiškėjos nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad ji elgėsi nesąžiningai. Pareiškėja atsakingų VSDFV Zarasų skyriaus darbuotojų nebuvo informuota apie našlių pensijos skyrimo sąlygas, todėl ji nežinojo apie pareigą informuoti , kad santuoka su A. D. nutraukta iki jo mirties, ir kad ši aplinkybė turi esminę reikšmę našlės pensijos skyrimui, mokėjimui, todėl nebuvo pareiškėjos kaltės ar nesąžiningumo dėl atsiradusios našlių pensijos permokos. Pareiškėjos teigimu, atsakovas kaip viešojo administravimo subjektas nesuteikė pareiškėjai galimybės realizuoti teisės būti išklausytai. VSDFV Utenos skyrius, priimdamas 2017 m. kovo 15 d. Sprendimą dėl permokos išieškojimo paminėtų argumentų dėl pareiškėjos kaltės ir nesąžiningumo nevertino. Pareiškėja tvirtino, kad pensijos permoka susidarė dėl atsakovo darbuotojų neveikimo, nepatikrinant duomenų bazės, nekontroliuojant pensijos skyrimo procedūros, našlių pensijos permokėjimas nustatytas praėjus 19 metų, t. y. itin reikšmingam laiko tarpui, kai atsakovo darbuotojai turėjo visas galimybes patikrinti pareiškėjos atitikimą našlės pensijos gavimo sąlygoms. Todėl pareiškėjos nuomone, ieškinio senaties termino skaičiavimas prasidėjo būtent pradėjus mokėti pareiškėjai našlės pensiją. Pareiškėjos atstovas teismui nurodė, kad pareiškėja yra senyvo amžiaus – 85 metų, jos finansinė padėtis labai sunki, jai reikalingas gydymas, nes dėl ligos ji fiziškai nebevaikšto, reikalinga nuolatinė slauga ir vaistai, jai nepakanka gaunamos pensijos su sveikata susijusiems poreikiams užtikrinti, todėl pareiškėja yra ypatingai socialiai pažeidžiamas asmuo, ir teigė, kad atsakovas pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 40 straipsnio 6 dalies nuostatas privalėjo spręsti klausimą dėl galimybės atsisakyti našlių pensijos permokos išieškojimo.
Atsiliepimas
4. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja, tuometiniam VSDFV Zarasų skyriui (nuo 2012 m. sausio 1 d. VSDFV Utenos skyriui) 1997 m. birželio 18 d. pateikdama prašymą skirti našlių pensiją, ir kartu su prašymu pateikdama (duomenys neskelbtini) išduotą santuokos liudijimą ir (duomenys neskelbtini) išduotą A. D. mirties liudijimą, nenurodė, ir nepateikė (duomenys neskelbtini) ištuokos akto išrašo Nr. 35 apie pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio A. D. santuokos nutraukimą ir taip nuslėpė esminę aplinkybę, turinčią įtakos pareiškėjos teisei į našlės pensiją. Atsakovas, vertindamas pareiškėjos prašymą bei pateiktus dokumentus, negalėjo nustatyti ištuokos fakto ir neturėjo pagrindo abejoti pareiškėjos sąžiningumu, pateiktų dokumentų ir informacijos teisingumu. Todėl VSDFV Zarasų skyrius, ir vėliau VSDFV Utenos skyrius, netikrino pareiškėjos prašyme nurodytų aplinkybių teisingumo. Atsakovas pažymėjo, kad nustačius neteisėto našlių pensijų paskyrimo atvejų dėl šių pensijų gavėjų kaltės ir siekiant išvengti našlių pensijų permokų, VSDFV direktoriaus 2015 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. V-134 buvo patvirtinta Našlių pensijų skyrimo pagrįstumo tikrinimo laikinoji tvarka. Teritoriniams skyriams buvo pavesta atlikti našlių pensijų teisėtumo patikrinimą. Atlikus patikrinimą, tik 2017 m. kovo 13 d. paaiškėjo, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio A. D. santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini). Buvo nustatyta, kad pagal ištuokos akto įrašo duomenis, pareiškėjos ir A. D. ištuoka įregistruota remiantis Zarasų rajono teismo 1985 m. rugsėjo 10 d. sprendimu. Ištuokos akto įraše esantis E. S. D. parašas ir jos paso duomenys patvirtino, kad dėl ištuokos įregistravimo kreipėsi pati pareiškėja, siekė kuo skubiau įregistruoti santuokos nutraukimą ir tai realizavo. Ištuokos įregistravimo metu pareiškėja būdama 53 metų amžiaus, negalėjo nesuprasti, kad nutraukus santuoką ji nebėra A. D. sutuoktinė, o jam mirus – jo našlė. Atsakovas nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėja po santuokos nutraukimo iki A. D. mirties kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, t. y. gyveno faktinėje santuokoje, neturi jokios reikšmės nagrinėjamam ginčui, kadangi pareiškėjai šios aplinkybės buvimas nesuteikė teisės gauti našlių pensiją. Atsakovo vertinimu, pareiškėja nuslėpdama aplinkybę apie santuokos nutraukimą, kas turėjo lemiamą reikšmę jos teisei į našlių pensiją nustatyti, buvo nesąžininga ir dėl jos kaltės už laikotarpį nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. susidarė 3 615,97 Eur našlių pensijos permoka. VSDFV Utenos skyrius nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad ieškinio senaties termino skaičiavimas prasidėjo nuo to momento, kai pareiškėjai buvo pradėta mokėti našlės pensija, nes atsakovas turėjo ir galėjo sužinoti apie teisių pažeidimą, kadangi VSDFV Utenos skyrius neturėjo pagrindo abejoti pareiškėjos sąžiningumu ir pateiktų dokumentų bei informacijos teisingumu. Atsakovo tvirtinimu, ieškinio senaties terminas dėl susidariusios permokos išieškojimo prasidėjo 2017 m. kovo 13 d., kai VSDFV Utenos skyrius sužinojo, kad E. S. D. santuoka su A. D. nutraukta 1985 metais ir našlių pensija pareiškėjai paskirta neteisėtai. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja, remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 40 straipsnio 6 dalimi, kreipėsi 2017 m. lapkričio 20 d. su prašymu dėl permokos išieškojimo atsisakymo pagal 2017 m. kovo 15 d. Sprendimą ir išieškotos našlių pensijos permokos skirtumo grąžinimo, tačiau atsakovas negalėjo priimti sprendimo atsisakyti našlių pensijos permokos išieškojimo, nes pareiškėja teisme iš esmės ginčija VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. kovo 15 d. Sprendimo teisėtumą.
II.
6. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija 2018 m. gegužės 14 d. sprendimu E. S. D. skundą tenkino, panaikino VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. kovo 15 d. Sprendimą ir VSDFV 2017 m. spalio 20 d. Sprendimą, bei įpareigojo VSDFV Utenos skyrių grąžinti pareiškėjai pagal 2017 m. kovo 15 d. Sprendimą nuo 2017 m. balandžio 1 d. išskaitytas iš senatvės pensijos sumas.
Šalies argumentai
7. Teismas nustatė, kad pareiškėja 1997 m. birželio 18 d. VSDFV Zarasų skyriui pateikė prašymą nuo 1997 m. liepos 1 d. skirti jai našlių pensiją, kartu su prašymu pateikė santuokos liudijimą ir sutuoktinio A. D. mirties liudijimą. VSDFV Zarasų skyriaus 1997 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 402 pareiškėjai buvo skirta 30,25 Lt našlių pensija nuo 1997 m. liepos 1 d. iki gyvos galvos. Atlikęs patikrinimą, 2017 m. kovo 13 d. atsakovas nustatė, kad pagal Zarasų rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus santuokos nutraukimo įrašo Nr. 35 duomenis pareiškėjos E. S. D. ir jos vyro A. D. santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) VSDFV Utenos skyrius, įvertinęs pareiškėjai paskirtos našlių pensijos mokėjimo teisingumo patikrinimo metu nustatytus duomenis, bei E. S. D. našlių pensijos dokumentus, vadovaudamasis Socialinio draudimo pensijų įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2017 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. PE_SP4-13 „Dėl E. S. D. našlių pensijos permokos nustatymo“ nustatė, kad laikotarpiu nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. susidarė 3 615,97 Eur našlių pensijos permoka dėl išmokos gavėjos E. S. D. kaltės, kadangi kreipdamasi dėl našlių pensijos skyrimo, ji nuslėpė esmines aplinkybes, turinčias įtakos teisei į šią išmoką nustatyti, t. y. kad tarp pareiškėjos ir jos vyro A. D. santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) VSDFV Utenos skyrius 2017 m. kovo 15 d. Sprendimu nusprendė nuo 2017 m. balandžio 1 d. išskaityti 20 procentų per mėnesį iš pareiškėjai mokamos neperskaičiuotos senatvės pensijos 3 615,97 Eur dydžio permoką, susidariusią laikotarpiu nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. Esmine aplinkybe, turėjusia įtakos 2017 m. kovo 15 d. Sprendimo priėmimui, VSDFV Utenos skyrius įvardino pareiškėjos kaltus veiksmus, kadangi ji, pateikdama prašymą skirti našlių pensiją, neinformavo VSDFV Zarasų skyriaus apie tai, kad jos santuoka su A. D. buvo nutraukta ir tai turėjo įtakos nustatant pareiškėjos teisę į valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją. Pareiškėja, nesutikdama su minėtu VSDFV Utenos skyriaus sprendimu, 2017 m. rugsėjo 15 d. prašymu kreipėsi į VSDF, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, dėl VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. kovo 15 d. panaikinimo ir įpareigojimo grąžinti nuo 2017 m. balandžio 1 d. išskaitytas sumas iš senatvės pensijos. VSDFV 2017 m. spalio 20 d. Sprendimu pareiškėjos prašomą sprendimą panaikinti atsisakė, tačiau konstatavo, kad VSDFV Utenos skyriaus sprendime yra trūkumų – neišsamiai nurodyti sprendimo priėmimo motyvai, prieš priimant sprendimą E. S. D. nebuvo sudaryta galimybė būti išklausytai, nebuvo pasiūlyta sumokėti našlių pensijos permoką geruoju arba atvykti tartis dėl mažesnio išieškojimo procento, neišaiškinta galimybė pateikti dokumentus, sudarančius pagrindą vertinti pareiškėjos ekonominę (socialinę) padėtį ir įpareigojo VSDFV Utenos skyrių atitinkamai ištaisyti 2017 m. kovo 15 d. Sprendimo procedūrinius trūkumus bei pavedė laikinai sustabdyti permokos išieškojimą, o gavus ir įvertinus E. S. D. dokumentus, pagrindžiančius jos ekonominę (socialinę) padėtį ir nusprendus atsisakyti permokos išieškojimo, grąžinti pareiškėjai pagal 2017 m. kovo 15 d. Sprendimą išieškotą našlių pensijos permokos sumą.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, kad E. S. D. 1997 m. birželio 18 d. pateikė prašymą skirti našlių pensiją už (duomenys neskelbtini) mirusį A. D.. Remiantis šiuo prašymu bei pateiktais dokumentai ir vadovaudamasis Socialinio draudimo pensijų įstatymo 45¹ straipsnio nuostatomis, VSDFV Zarasų skyrius 1997 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 402 pareiškėjai paskyrė 30,25 Lt našlių pensiją nuo 1997 m. liepos 1 d. iki gyvos galvos.
Šalies argumentai
9. Teismo vertinimu, byloje surinkti rašytiniai įrodymai taip pat patvirtino, kad 1956 m. sausio 15 d. sudaryta pareiškėjos ir A. D. santuoka pagal pareiškėjos E. S. D. pateiktą ieškinį dėl ištuokos Zarasų rajono liaudies teismo sprendimu buvo nutraukta (duomenys neskelbtini). Tuo metu galiojusio Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos santuokos ir šeimos kodekso (toliau – Santuokos ir šeimos kodeksas) 35 straipsnis nustatė santuokos nutraukimo būdą teismine tvarka. Pagal Santuokos ir šeimos kodekso 40 straipsnį, santuoka buvo laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. Byloje pateikti duomenys patvirtino, kad E. S. D. ir A. D. santuokos nutraukimas Zarasų rajono civilinės metrikacijos skyriuje buvo įregistruotas (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad pareiškėjos nurodytas aplinkybes, jog iki A. D. mirties ji kartu su A. D. gyveno bendrame jų statytame name, adresu (duomenys neskelbtini), vedė bendrą ūkį, naudojosi bendromis lėšomis, rūpinosi vienas kito sveikata bei gerove, patvirtino rašytiniame paaiškinime E. S. D. ir A. D. sūnus V. D.. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo teismas nustatė, kad po A. D. mirties E. S. D. pagal 1990 m. rugsėjo 17 d. Paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 1136, paveldėjo A. D. turtą – gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esančius (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas sprendė, jog dokumentus našlių pensijai skirti pildė VSDFV Zarasų skyriaus darbuotoja, o pareiškėja tiktai juos pasirašė. Taip pat teismas nustatė, kad pagal pasižadėjime nurodytas aplinkybes pareiškėja nepateikė neteisingos informacijos. Teismo nuomone, negalėjimas savarankiškai užpildyti dokumentų gali rodyti ribotą jų turinio, o nagrinėjamu atveju, pateiktinų duomenų svarbos ir reikšmės našlių pensijos skyrimui suvokimą. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pildant dokumentus, pareiškėjai, kaip nors kitaip nei tik paduodant pasirašyti ant 1997 m. birželio 18 d. prašymo ir kartu ant pasižadėjimo, buvo išaiškintos našlių pensijos skyrimo sąlygos, o tai nagrinėjamoje situacijoje, teismo vertinimu, nesiderina su geru viešuoju administravimu. Teismo nuomone, nurodyta aplinkybė kelia abejonių pareiškėjos gebėjimais įvertinti atitinkamą teisinę situaciją, teisingai suvokti pasirašytuose dokumentuose nurodytą informaciją. Nesant duomenų, kad pareiškėja atsakingų VSDFV Zarasų skyriaus darbuotojų buvo informuota apie našlių pensijos skyrimo sąlygas, teismo nuomone, pareiškėja nežinojo apie pareigą informuoti, kad jos santuoka su A. D. nutraukta iki jo mirties, ir kad ši aplinkybė turi esminę reikšmę našlės pensijos skyrimui, mokėjimui, todėl nėra pareiškėjos kaltės ar nesąžiningumo dėl atsiradusios našlių pensijos permokos.
11. Iš VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. kovo 15 d. Sprendimo turinio teismas nustatė, kad jį priimant, t. y. nusprendžiant išieškoti našlių pensijos permoką iš pareiškėjos, VSDFV Utenos skyrius neatliko Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 40 straipsnio 6 dalyje nurodytų aplinkybių vertinimo, t. y. nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjai buvo suteikta galimybė duoti paaiškinimus, pareikšti atitinkamus argumentus, pateikti duomenis aktualius klausimui dėl našlių pensijos permokos iš jos išieškojimo. Teismas pažymėjo, kad VSDFV 2017 m. spalio 20 d. Sprendime konstatavo, jog VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. kovo 15 d. Sprendime yra trūkumų, t. y. neišsamiai nurodyti sprendimo priėmimo motyvai, prieš priimant sprendimą E. S. D. nebuvo sudaryta galimybė būti išklausytai, nebuvo pasiūlyta sumokėti našlių pensijos permoką geruoju arba atvykti tartis dėl mažesnio išieškojimo procento, neišaiškinta galimybė pateikti dokumentus, sudarančius pagrindą vertinti pareiškėjos ekonominę (socialinę) padėtį, todėl aplinkybės, turėjusios reikšmės aukščiau nurodytam sprendimui priimti, buvo ištirtos neobjektyviai, neišsamiai, neatidžiai ir nerūpestingai.
12. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje pateikti duomenys patvirtino, kad sprendimo skirti pareiškėjai našlės pensiją teisėtumas buvo patikrintas po 19 metų, t. y. po itin ilgo laiko. Teismo vertinimu, toks ilgas delsimas atlikti 1997 m. liepos 29 d. priimto sprendimo peržiūrėjimą, vertintinas kaip nepagrįstas delsimas. Išanalizavęs ginčijamų sprendimų turinį, teismas padarė išvadą, kad tiek VSDFV deleguotas administravimo funkcijas vykdančiam teritoriniam skyriui, tiek VSDFV, t. y. subjektams, pagal priskirtą kompetenciją įgyvendinantiems permokėtų socialinių išmokų sumų išieškojimą ir sprendžiantiems klausimą dėl galimybės išieškoti socialinio draudimo išmokų permoką ne teismo tvarka, abejonių dėl pareiškėjos kaltės nekilo. Tai, teismo vertinimu, sudarė pagrindą spręsti, jog nagrinėjamu atveju šioms viešojo administravimo institucijoms priimant ginčijamus sprendimus, nebuvo siekiama tinkamai ir išsamiai įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, motyvuotai įvertinti pareiškėjos gynybinius argumentus bei tai, ar taikoma poveikio priemonė (permokos iš pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos išieškojimas) yra proporcinga pareiškėjos finansinėms galimybėms.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas nustatė, kad pareiškėja yra senyvo amžiaus, ji turi didelių sveikatos problemų, išlaidų medikamentams, taigi skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo itin socialiai pažeidžiama. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ginčijamas VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. kovo 15 d. Sprendimas neatitinka proporcingumo ir socialinio teisingumo principo, nes visa finansinė našta perkeliama asmeniui, gaunančiam pajamas tik iš senatvės pensijos. Įvertinęs tai, kas nurodyta, teismas sprendė, jog VSDFV Utenos skyrius netinkamai įgyvendino jam deleguotas viešojo administravimo funkcijas. Darydamas tokią išvadą, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje išaiškinimą, pagal kurį, sprendžiant dėl sprendimų išieškoti nustatytą permoką proporcingumo aspektu, būtina vertinti, ar įgaliota institucija vadovavosi gero administravimo principu ir veikė operatyviai. Todėl, kai tam tikrų sumų permokėjimas nustatomas po itin reikšmingo laiko tarpo nuo šių išmokų paskyrimo ir išmokėjimo, turi būti įvertinta, ar to nelėmė įgaliotos institucijos nepakankamai atidus ir rūpestingas funkcijų atlikimas, kontrolės nebuvimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, visos naštos perkėlimas asmeniui galėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis socialinio teisingumo bei proporcingumo principų aktas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinė byla Nr. eA-1324-502/2015).
14. Teismas pažymėjo, kad VSDFV Utenos skyrius, pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 33 straipsnio 1 dalį, būdamas socialinio draudimo valdymo sistemos struktūrine dalimi, yra atsakingas už operatyvų VSDFV lėšų tvarkymą užtikrinant priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų surinkimą, išieškojimą ir teisingą socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams. Teismo vertinimu, VSDFV Utenos skyriaus argumentai, jog VSDFV teritorinių skyrių tarnautojai neturi galimybių patikrinti visus asmenų teikiamų dokumentų ir juose nurodytų duomenų, vertinami kritiškai. Sprendžiant dėl VSDFV Utenos skyriaus pareigos veikti atidžiai ir rūpestingai, teismas pažymėjo, jog šis viešojo administravimo subjektas nėra atleistas nuo pareigos patikrinti pareiškėjo prašyme pateiktų duomenų teisingumą. VSDFV Utenos skyrius yra viešojo administravimo subjektas, kompetentingas priimti sprendimus socialinių išmokų skyrimo ir mokėjimo klausimais, jis disponuoja socialinio draudimo biudžeto lėšomis, todėl yra atsakingas už priimtų sprendimų teisėtumą. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog pareiškėjos 1997 m. birželio 18 d. pateikti dokumentai nesukėlė abejonių, nepaneigė institucijos pareigos per protingą terminą atlikti jų patikrinimą. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog našlių pensijos mokėjimo E. S. D. teisėtumo patikrinimas buvo atliktas tik po 19 metų, leido spręsti, kad VSDFV Utenos skyrius, kaip valstybės institucija, veikė aplaidžiai ir be nepateisinamos priežasties ypatingai ilgai delsė patikrinti, ar tinkamai ir teisingai naudojamos VSDF biudžeto lėšos.
15. Teismas, įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, padarė išvadą, kad VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. kovo 15 d. Sprendimas ir VSDFV 2017 m. spalio 20 d. Sprendimas neteisėti bei nepagrįsti, todėl naikinami. Teismas nustatęs, kad VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. kovo 15 d. Sprendimas naikinamas, bei įvertinęs pareiškėjos realiai patirtus nuostolius dėl atsakovo vykdytų mėnesinių išskaitų iš pareiškėjai mokamos senatvės pensijos nuo 2017 m. balandžio 1 d., įpareigojo VSDFV Utenos skyrių grąžinti pareiškėjai išskaitytas sumas iš senatvės pensijos.
III.
16. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą, o bylą pagal pareiškėjos skundą nutraukti arba priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
17. Pirmiausiai atsakovas nurodo, kad teisiniai santykiai, iš kurių šioje administracinėje byloje buvo keliamas ginčas dėl VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. kovo 15 d. Sprendimo ir VSDFV 2017 m. spalio 20 d. sprendimo yra asmeninio pobūdžio, tiesiogiai ir neatsiejamai susiję su pareiškėjos siekiu, kad būtų panaikinti jos atžvilgiu priimti nurodyti sprendimai dėl našlių pensijos permokos išieškojimo iš pareiškėjos gaunamos senatvės pensijos. Todėl šioje administracinėje byloje susiklosčiusiems ginčo teisiniams santykiams pareiškėjos procesinių teisių perėmimas negalimas, t. y. 2018 m. gegužės 17 d. pareiškėjai mirus administracinė byla turėtų būti nutraukta pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 103 straipsnio 6 punktą.
18. VSDFV Utenos skyrius pažymi, kad teismas skundžiamame sprendime visiškai nepagrindė, nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo remiantis VSDFV Utenos skyrius privalo grąžinti nuo 2017 m. balandžio 1 d. iš pareiškėjos senatvės pensijos išskaitytas sumas. Be to, teismas nenustatė ne tik civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir nuostolių dydžio, kurį atsakovas privalo atlyginti pareiškėjai.
Atsiliepimas
19. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepaneigė (net nevertino) VSDFV Utenos skyriaus atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodytų pareiškėjos skundo nepagrįstumą įrodančių argumentų bei pateiktų rašytinių įrodymų. Pareiškėjos argumentas, kad nuo pat santuokos sudarymo iki A. D. mirties E. S. D. ir A. D. gyveno kartu, adresu (duomenys neskelbtini), jie kartu vedė bendrą ūkį ir jį tvarkė, naudojosi bendromis lėšomis, rūpinosi vienas kito sveikata bei gerove, kūrė bendrą turtą neatitinka faktinių aplinkybių, kadangi prieštarauja Zarasų rajono teismo 1985 m. rugsėjo 10 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-153 nustatytoms aplinkybėms. Minėtame 1985 m. rugsėjo 10 d. sprendime Zarasų rajono teismas nustatė, kad pareiškėja ir A. D. tik gyveno viename name, tačiau ne kartu, bendro ūkio nevedė, nes A. D. pastoviai vartojo alkoholinius gėrimus, o išgėręs būdavo agresyvus. Kaip matyti iš šio Zarasų rajono teismo 1985 m. rugsėjo 10 d. sprendimo pareiškėja turėjo bylinėjimosi teisme patirtį, pati siekė teisminiu keliu nutraukti santuoką su A. D.. Todėl, atsakovo nuomone, akivaizdu, kad pareiškėja siekdama gauti našlės pensiją kreipėsi į VSDFV Zarasų rajono skyrių pateikdama santuokos liudijimą, tačiau tyčia sąmoningai nuslėpdama santuokos nutraukimo, kurį pati pareiškėja ir inicijavo pateikdama ieškinį Zarasų rajono teismui, faktą, t. y. pareiškėja nebūdama našlė siekė gauti našlės pensiją.
20. VSDFV Utenos skyriaus įsitikinimu, procedūrinių veiksmų prieš priimant sprendimą dėl permokos išieškojimą neatlikimas, o būtent, kad prieš priimant skundžiamą sprendimą E. S. D. nebuvo sudaryta galimybė būti išklausytai, nebuvo pasiūlyta sumokėti našlių pensijos permoką geruoju arba atvykti tartis dėl mažesnio išieškojimo procento, neišaiškinta galimybė pateikti dokumentus, sudarančius pagrindą vertinti jos ekonominę (socialinę) padėtį, nedaro paties VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. kovo 15 d. Sprendimo neteisėtu, nes nurodyti procedūriniai veiksmai prieš priimant sprendimą dėl nustatytos permokos išieškojimo nereglamentuoti jokiais teisės aktais ir todėl jie nėra privalomi.
21. Atsakovas tvirtina, kad VSDFV Utenos skyrius neturėjo pagrindo abejoti pareiškėjos sąžiningumu, pateiktų dokumentų ir informacijos teisingumu, kadangi pareiškėjos pateikti dokumentai nekėlė abejonių – pareiškėja į VSDFV Utenos skyrių kreipėsi skirti pensiją kaip našlė ir pateikdama santuokos liudijimą, patvirtino kad yra A. D. sutuoktinė, todėl VSDFV Utenos skyrius neturėjo pagrindo tikrinti ir netikrino dokumentų teisingumo.
Atsiliepimas
22. Pareiškėjos teisių perėmėjas V. D. (toliau – ir apeliantas) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo iš atsakovo priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
23. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog dėl našlių pensijos permokos nėra pareiškėjos kaltės, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja buvo nesąžininga pateikdama prašymą našlės pensijos skyrimui. Nors VSDFV Utenos skyriaus sprendimuose akcentuojama, kad pareiškėja nuslėpė faktą apie nutrūkusią santuoką, tačiau toks sprendimuose užfiksuotas teiginys neatitinka tikrovės. Apeliantas pažymi, jog pareiškėja nei iki kreipimosi į VSDFV Zarasų skyrių, nei kreipimosi į jį metu atsakingų VSDFV Zarasų skyriaus tarnautojų (darbuotojų) nebuvo informuota apie tai, kad ji neturi teisės į našlės pensiją tuo atveju, jeigu santuoka su sutuoktiniu A. D. buvo nutraukta iki jo mirties. Be to, nei pasižadėjime, nei kituose VSDFV tuo laikotarpiu naudoto šablono dalyse nenurodyta, kad pareiškėja turi informuoti apie santuokos galiojimą, jos nutraukimą, nėra informacijos, kad našlės pensija skiriama tik tuo atveju, jeigu sutuoktinis mirė iki santuokos nutraukimo ar pan. Apelianto teigimu, pareiškėja kreipimosi dėl našlių pensijos metu manė, kad jai pateikta informacija apie tai, jog ji turi teisę į našlės pensiją, yra teisinga, kad ji turi teisę į našlės pensiją ir pateikdama prašymą pateikia visą būtiną ir reikalaujamą informaciją. Pareiškėja nebuvo gavusi informacijos ir pagal savo menką išsilavinimą, patirtį bei amžių negalėjo pati gauti informacijos apie konkrečias našlės pensijos skyrimo sąlygas ir suprasti santuokos su A. D. nutraukimo iki jo mirties įtaką našlės pensijos gavimui. Nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėja sąmoningai nuslėpė tam tikras aplinkybes, kad yra jos kaltė ar nesąžiningumas, todėl apeliantas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvu, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1, 2 dalių.
24. Apeliantas pažymi, kad aplinkybes, jog atsakovo priimtas skundžiamas sprendimas neatitinka jam keliamų reikalavimų patvirtino ir trečiasis asmuo – VSDFV, kuris 2017 m. spalio 20 d. Sprendimu atsisakė panaikinti pareiškėjos prašomą sprendimą, tačiau konstatavo, kad VSDFV Utenos skyriaus sprendime yra trūkumų. Apelianto įsitikinimu nesudarius pareiškėjai galimybės būti išklausytai, nepasiūlius sumokėti našlių pensijos permoką geruoju arba atvykti tartis dėl mažesnio išieškojimo procento, neišaiškinus galimybės pateikti dokumentus, sudarančius pagrindą vertinti pareiškėjos ekonominę (socialinę) padėtį, negalėjo būti laikoma, kad toks skundžiamas sprendimas atitinka išsamumo, įstatymo viršenybės bei proporcingumo principus.
25. Apeliantas nurodo, kad VSDFV Utenos skyrius priėmė skundžiamą sprendimą išieškoti permoką, praėjus daugiau kaip 19 metų nuo jos skyrimo, ne iš bet kokių lėšų, o būtent iš pareiškėjai mokamos senatvės pensijos, kuriai, be kita ko, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas, o sprendimas priimtas nevertinant jokių pareiškėjos gynybos argumentų ir apskritai net neleidžiant (nesudarant sąlygų) tokius argumentus išdėstyti iki sprendimo priėmimo. Taigi, apelianto manymu, atsižvelgiant į tai, kad našlių pensijos permokėjimas nustatytas praėjus itin reikšmingam laiko tarpui nuo šių išmokų paskyrimo ir išmokėjimo, o VSDFV Zarasų skyrius nepakankamai atidžiai ir rūpestingai atliko funkcijas, inter alia, neinformavo tinkamai pareiškėjos apie esmines sąlygas, nepaprašė pareiškėjos papildomos informacijos bei duomenų, nepatikrino duomenų teisės aktų nustatyta tvarka (pvz., duomenų iš civilinės metrikacijos), nekontroliavo pensijos skyrimo procedūros, todėl visos naštos perkėlimas pareiškėjai akivaizdžiai laikytinas kaip neatitinkantis socialinio teisingumo bei proporcingumo principų.
26. Apelianto nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-566-520/2018 suformuota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė iš esmės reiškia, kad administracinio akto nenuginčijamas neužkerta kelio asmeniui reikalauti žalos atlyginimo priteisimo iš valstybės, tačiau nenurodo, į tai, kad reikalavimas grąžinti išskaitytas iš senatvės pensijos sumas nėra išvestinis reikalavimas, ar kad negali būti sprendžiamas bylose dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu. Priešingai, apelianto teigimu, pripažintus, kad VSDFV teritorinio skyriaus bei VSDFV sprendimai nėra teisėti, motyvuoti ir pagrįsti, todėl naikintini, juos vykdant išskaitytos sumos iš senatvės pensijos, yra neteisėtai gautos, taip pat pareiškėjos dėl neteisėtų veiksmų yra patirti realūs nuostoliai, todėl grąžintinos pareiškėjai (šiuo atveju apeliantui).
Atsiliepimas
27. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
28. VSDFV nurodo, kad pareiškėja kreipimosi dėl našlių pensijos metu nebuvo itin senyvo amžiaus (jai buvo 63 metai), todėl kritiškai vertintini ir pareiškėjos teiginiai apie jos žinių ir patirties stoką. VSDFV nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja nežinojo apie pareigą informuoti, kad jos santuoka su A. D. nutraukta iki jos mirties, ir kad ši aplinkybė turi esminę reikšmę našlės pensijos skyrimui, mokėjimui, todėl nėra pareiškėjos kaltės ar nesąžiningumo dėl atsiradusios našlių pensijos permokos. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas panašią bylą, konstatavo, jog “atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja buvo santuokos nutraukimo iniciatorė, po santuokos nutraukimo pati kreipėsi į civilinės metrikacijos įstaigą dėl ištuokos akto gavimo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja, net ir įvertinus jos amžių kreipimosi našlių pensijai gauti metu, sveikatos stovį, bei kitas aplinkybes, elgėsi nesąžiningai ir nuslėpė nuo atsakovo darbuotojų faktą, kad mirties metu ji nebuvo jo žmona. Taigi byloje nustatyta, kad pareiškėja neturėjo teisės į socialinio draudimo našlių pensiją ir yra kalta dėl jos neteisėto paskyrimo ir mokėjimo“ (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4170-552/2018).
29. VSDFV atkreipia dėmesį, kad pasižadėjimai pranešti apie naujos santuokos sudarymą, kurie buvo duodami pasirašyti asmenims, besikreipusiems dėl našlių pensijos skyrimo, buvo nustatytos formos ir turinio, t. y. šabloniniai. Šie pasižadėjimai nebuvo pildomi ranka, o jau su atitinkamu turiniu buvo teikiami asmenims susipažinti ir pasirašyti.
30. VSDFV nuomone, nagrinėjant pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, jai buvo suteikta teisė pateikti papildomus paaiškinimus bei sudaryta galimybė pateikti dokumentus apie jos ekonominę (socialinę) padėtį.
31. Dėl pirmosios instancijos teismo nurodyto našlės pensijos teisėtumo patikrinimo po itin ilgo laiko (19 metų), VSDFV nurodo, kad nei Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, nei Socialinio draudimo pensijų įstatyme, nei iki 2018 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose, patvirtintose Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, (toliau – ir Nuostatai) nebuvo nustatyta teritorinių skyrių pareiga tikrinti visų pensijoms skirti išduotų ir pateiktų dokumentų teisingumą, nes tai reikalautų neproporcingai didelio valstybės tarnautojų skaičiaus ne tik VSDF administravimo įstaigose, bet ir kitose valstybės bei savivaldybės institucijose, kurios turėtų teikti informaciją ir dokumentus Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigoms, didintų administravimo naštą kitoms įmonėms, į kurias Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos kreiptųsi siekdamos įvairių dokumentų ir juose esančių duomenų patikrinimo. Be to, pažymi, kad ši VSDFV teritorinių skyrių teisė neatleidžia asmenų nuo pareigos būti sąžiningais ir teikti teisingus dokumentus bei teisingą informaciją, reikalingą sprendimams dėl teisės į pensiją priimti, ir ši pareiga buvo įtvirtinta teisės aktuose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnio 1 dalis, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnis, Nuostatų 65 punktas), o už šios pareigos nevykdymą teisės aktuose nustatyta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė.
32. VSDFV teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad galimybė išieškoti iš socialinio draudimo išmokų gavėjo susidariusią atitinkamų išmokų permoką yra saistoma sąlygos – permoka turi būti susidariusi dėl išmokų gavėjo kaltės (2016 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje A-1629-502/2015, 2016 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-708-822/2016, 2016 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2458-525/2016). VSDFV remdamasis pirmiau išdėstytais motyvais, mano, kad našlių pensijos permoka susidarė dėl pareiškėjos kaltės, todėl VSDFV Utenos skyrius teisėtai ir pagrįstai nusprendė išieškoti tą permoką iš pareiškėjos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus) 2017 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. (10.101) PE_SP5-8 „Dėl E. S. D. našlių pensijos permokos išieškojimo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6500 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. kovo 15 d. sprendimo „ Dėl E. S. D. našlių pensijos permokos išieškojimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.
34. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
35. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Tuo tarpu atsakovo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str.), sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, nenustačiusi pagrindo, vadovaujantis ABTĮ 140 straipsniu, peržengti apeliacinio skundo ribas, juos papildo.
36. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (redakcijos, galiojusios skundžiamų sprendimų priėmimo metu, nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 13d.) 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu socialinio draudimo išmokos neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Fondo lėšų. Išieškomos sumos dydis per mėnesį negali viršyti 50 procentų gavėjui priklausančios socialinio draudimo išmokų sumos. Jeigu asmuo jokių socialinio draudimo išmokų negauna, permoka išieškoma teismo tvarka. Pagal minėto įstatymo 40 straipsnio, įtvirtinančio Fondo administravimo įstaigų teises, 8 dalį Fondo valdybos teritorinių skyrių direktoriai ir jų pavaduotojai turi teisę priimti sprendimus dėl socialinio draudimo išmokų gavėjų kaltės permokėtų socialinio draudimo ir kitų išmokų, kurių skyrimas ir mokėjimas pavestas šiems teritoriniams skyriams, sumų išieškojimo, neapribojant kokiu nors terminu.
37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015, aiškindama tapačias teisės normas, konstatavo, kad būtina prielaida bei sąlyga įgaliotos Fondo administravimo įstaigos teisei priimti sprendimus dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų sumų išieškojimo iš jas gavusio asmens – nustatymas, jog šias išmokas gavęs asmuo kaltas dėl permokos susidarymo. Nurodytos sąlygos – asmens kaltės – buvimas turi būti itin atidžiai ir rūpestingai įvertintas, atsižvelgiant ne tik į objektyvias aplinkybes, dėl kurių susidarė atitinkama socialinio draudimo išmokų permoka ar asmens elgesio objektyvius požymius, tačiau ir į asmens elgesio subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, kurios, be kita ko, apsprendžiamos ir tokių asmenį individualizuojančių savybių, kaip amžius, išsilavinimas, patirtis ir pan. Tais atvejais, kai asmens, kuriam buvo permokėtos atitinkamos išmokos, galima kaltė pasireiškia tuo, jog jis nepateikė atitinkamos informacijos ar duomenų, turi būti itin atidžiai įvertinta, ar yra pagrįstų ir pakankamų duomenų teigti, jog asmuo buvo informuotas ir / ar žinojo apie pareigą pateikti minėtus duomenis bei tai, jog šie duomenys yra esmingai reikšmingi atitinkamos socialinio draudimo išmokos paskyrimui, mokėjimui ar jos dydžiui. Nesant tokių duomenų, tai galėtų būti pakankamas pagrindas išvadai apie nesąžiningumo asmens veiksmuose nebuvimą, taigi ir išvadai, jog asmuo nėra kaltas dėl permokos susidarymo (37 p.).
38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015 konstatavo, kad net nustačius išmokų gavėjo kaltę, t. y. nustačius įstatyme numatytą būtiną sąlygą, kuriai esant Fondo valdybos teritoriniam skyriui įstatymas suteikia įgaliojimus spręsti klausimą dėl permokos išieškojimo iš ją gavusio asmens, tai neatleidžia įgaliotos institucijos nuo pareigos minėtą klausimą spręsti atsižvelgiant į konkrečią susiklosčiusią situaciją, užtikrinant, be kita ko, kad taikoma poveikio priemonė – permokos išieškojimas – būtų proporcinga. Tiek įgaliotai Fondo administravimo įstaigai sprendžiant klausimą dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimo iš asmens galimybės, tiek nagrinėjant ginčą dėl priimtų įgaliotos institucijos sprendimų nurodytu klausimu teisėtumo bei pagrįstumo, turi būti vertinama ir tai, ar konkretaus asmens atžvilgiu pritaikyta priemonė nesukelia jam pernelyg didelės naštos (38 p.). Vertinant Fondo administravimo įstaigos galimybę priimti sprendimą dėl socialinio draudimo išmokų permokos išieškojimo iš jų gavėjo, turi būti atidžiai įvertinta ir tai, ar ši institucija, kuriai įstatymais pavesta inter alia užtikrinti teisingą socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams, tinkamai atliko jai priskirtas funkcijas, ar spręsdama klausimą dėl atitinkamos išmokos (taip pat ir socialinio draudimo pensijos) skyrimo, atidžiai ir rūpestingai įvertino pateiktus dokumentus. Be to, vertinant nurodyto pobūdžio sprendimus proporcingumo aspektu, būtina įvertinti ir įgaliotos institucijos veiksmus iš gero administravimo principo kylančio reikalavimo veikti operatyviai aspektu, todėl tais atvejais, kai tam tikrų sumų permokėjimas nustatomas praėjus itin reikšmingam laiko tarpui nuo šių išmokų paskyrimo ir išmokėjimo, turi būti išsamiai įvertinta, ar to nelėmė įgaliotos institucijos nepakankamai atidus ir rūpestingas funkcijų atlikimas, kontrolės nebuvimas ir pan., dėl ko visos naštos perkėlimas asmeniui konkrečioje situacijoje galėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis socialinio teisingumo bei proporcingumo principų (39 p.).
39. Nagrinėjamu atveju sprendimas nutraukti pareiškėjai paskirtos našlių pensijos mokėjimą, o vėliau ir šioje byloje skundžiamas sprendimas išieškoti susidariusią našlių pensijos permoką, buvo priimtas praėjus dvidešimčiai metų nuo pensijos paskyrimo, įvertinus pareiškėjos pateiktus našlių pensijai skirti dokumentus ir naujai surinktus duomenis. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas kokiu nors būdu butų tikrinęs našlių pensijos paskyrimo pagrįstumą pareiškėjai anksčiau nei 2017 metais. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad atsakovo sprendimas skirti našlių pensiją pareiškėjai bei tokio sprendimo panaikinimas praėjus 20 metų nuo tokios pensijos paskyrimo momento, yra nulemtas ir paties atsakovo, kaip valstybės valdžios institucijos, veiklos ypatumų, dėl kurių priimant administracinį sprendimą dėl našlių pensijos skyrimo faktiškai nebuvo surinkti visi būtini duomenys, turintys užtikrinti sprendimo pagrįstumą. Toks institucijos veikimas neatitinka gero administravimo principo. Institucija, nustačiusi, kad administracinis sprendimas turi būti panaikintas ne vien dėl asmens, besikreipusio dėl tokio sprendimo, kaltės, bet iš dalies ir dėl institucijos veiksmų, paprastai neturėtų naikinti savo priimto administracinio sprendimo, nes toks panaikinimas yra nesuderinamas su gero administravimo principu.
40. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė, kad administracinio sprendimo panaikinimu praėjus labai ilgam laiko tarpui – net dvidešimčiai metų, visa administracinio sprendimo panaikinimo našta negali būti perkelta pareiškėjai, nes toks sprendimas priklausė ne tik nuo pareiškėjos elgesio, bet ir nuo institucijos veiklos ypatumų, taikytos administracinės praktikos. Be to, visos administracinio sprendimo panaikinimo naštos perkėlimas pareiškėjai yra neproporcingas atsižvelgiant ir į pareiškėjos turtinę padėtį (gaunamas pajamas), sveikatos būklę, amžių. Taigi pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertinęs institucijos taikytas priemones kaip neproporcingas, turėjo pagrindą tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti ginčijamus sprendimus.
41. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.