Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus sprendimų nutraukti pareiškėjai valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos mokėjimą, nustatyti ir išieškoti iš pareiškėjos valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoką, taip pat dėl VSDFV sprendimo, priimto ginčą išnagrinėjus privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 1997 m. liepos 1 d. VSDFV Kauno miesto skyriaus Panemunės rajono poskyriui pateikė prašymą skirti našlės pensiją už mirusį vyrą A. M.. Taip pat pareiškėja pateikė A. M. mirties liudijimo kopiją, sutuoktuvių liudijimo kopiją bei pasižadėjime nurodė, kad su mirusiuoju santuoka nutraukta nebuvo (b. l. 27–30). VSDFV Kauno miesto Panemunės rajono pensijų poskyrio 1997 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. 1562 pareiškėjai nuo 1997 m. liepos 1 d. iki gyvos galvos buvo paskirta 30,25 Lt dydžio našlių pensija už mirusį iki 1995 m. sausio 1 d. sutuoktinį (A. M., gimimo data – (duomenys neskelbtini); mirties data – (duomenys neskelbtini)) (b. l. 31).

VSDFV Kauno skyrius 2014 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. PE_SP3-4329, nustatęs, kad pensijai skirti pateiktas tikrovės neatitinkantis dokumentas, nuo 2014 m. birželio 1 d. nutraukė pareiškėjai paskirtos našlių pensijos mokėjimą (b. l. 36). VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. PE_SP3-7908 buvo pakeistas VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. PE_SP3-4329 pavadinimas bei mokėjimo nutraukimo priežastis į „mokėjimas nutrauktas, nes pensija paskirta neteisėtai“ (b. l. 39).

Atsakovas 2014 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. PE_SP4-142 „Dėl A. M. našlių arba našlaičių pensijos permokos nustatymo“ nustatė, kad laikotarpiu nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. susidarė 10 016,16 Lt našlių pensijos permoka, kuri susidarė dėl išmokos gavėjos kaltės (b. l. 37). VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. (10.4)10.17-82 buvo pakeistas VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. PE_SP4-142 permokos nustatymo teisinis pagrindas ir motyvai nurodant, kad permoka susidarė dėl išmokos gavėjo kaltės, nes A. M., kreipdamasi dėl našlių pensijos skyrimo, nuslėpė aplinkybes, turinčias įtakos teisei į šią išmoką nustatyti (b. l. 40).

VSDFV Kauno skyrius 2014 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. PE_SP5-88, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 100 punktu nusprendė nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. išskaityti 20 procentų per mėnesį iš pareiškėjos gaunamų valstybinės socialinio draudimo senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlaičių pensijų nustatytą 10 016,16 Lt permoką (b. l. 38). Šis sprendimas buvo pakeistas VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. (10.4)10.17-84 nurodant sprendimo priėmimo pagrindą Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 dalis, 36 straipsnio 6 dalį bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 99 ir 101 punktus (b. l. 41).

Pareiškėja su skundu 2014 m. rugpjūčio 9 d. kreipėsi į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, dėl 2014 m. liepos 15 d. VSDFV Kauno skyriaus sprendimo Nr. PE_SPS-88 „Dėl A. M. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“, kuris pakeistas VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. (10.4)10.17-84, tačiau VSDFV 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7578 pareiškėjos skundą atmetė (b. l. 10-11).

Minėta, kad pareiškėja skunde teismui prašė panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. (10.4)10.17-82; VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. PE-SP3-7908; VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. (10.4)10.17-84 ir VSDFV 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7578 (b. l. 5–8).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, 99 ir 100 punktais bei bylos medžiaga, vertino, kad našlių pensijos permoka susidarė tik dėl išmokos gavėjos – pareiškėjos – kaltės, jai nepateikus duomenų apie tai, jog ji buvo nutraukusi santuoką su sutuoktiniu A. M. ir sudarius santuoką su kitu asmeniu, taigi VSDFV Kauno skyrius turi teisę išieškoti permoką iš pareiškėjos gaunamų išmokų, mokamų iš Fondo biudžeto, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalį (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija), valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalis (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija) nustato, jog draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys (toliau šiame straipsnyje – suinteresuoti asmenys) turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėja dėl VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. PE_SP3-7908, kuriuo buvo pakeistas VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. gegužės 12 d. sprendimas Nr. PE_SP3-4329 „Dėl A. M. našlių ir našlaičių pensijos mokėjimo nutraukimo“, į Fondo valdybą, kaip privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, su skundu nesikreipė. Taigi ginčas VSDFV privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nebuvo išnagrinėtas.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja, paduodama teismui skundą dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. PE_SP3-7908, kuriuo buvo pakeistas VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. gegužės 12 d. sprendimas Nr. PE_SP3-4329, nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kurioje pareiškėjos reikalavimas panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. PE_SP3-7908 atmestas, keistinas, pareiškėjos skundas šioje dalyje paliekamas nenagrinėtas (ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. <...> Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius. Taigi tik VSDFV išnagrinėjus pareiškėjos skundą privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka pareiškėja, nesutikdama su VSDFV sprendimu, turės teisę su skundu kreiptis į teismą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pareiškėjos skundo reikalavimą panaikinti atsakovo VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. (10.4)10.17-82, kuriuo pakeistas 2014 m. birželio 5 d. sprendimas Nr. PE_SP4-142 „Dėl A. M. našlių arba našlaičių pensijos permokos nustatymo“ atmetė.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Aiškindamas minėtą nuostatą, taip pat Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, pagal kurią skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai pažymi, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011, p. 254–264; 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011, p. 359–378 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, jog vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas. Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011, p. 359–378). Viešojo administravimo subjekto priimto akto kvalifikavimo ir teisinio įvertinimo kaip sprendimo, dėl kurio gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį.

Kaip matyti iš pareiškėjos skundžiamo VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. (10.4)10.17-82, kuriuo pakeistas 2014 m. birželio 5 d. sprendimas Nr. PE_SP4-142 „Dėl A. M. našlių arba našlaičių pensijos permokos nustatymo“, turinio, juo, vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, nustatyta, kad nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. susidarė 10 016,16 Lt našlių pensijos permoka dėl išmokos gavėjos kaltės. Šiame sprendime nurodytas permokos nustatymo teisinis pagrindas, jo apskundimo tvarka. Taigi sprendime atsakovas nustatė tam tikras aplinkybes – kad pareiškėjai neturint teisės į našlių pensiją, susidarė atitinkamo dydžio našlių pensijos permoka, taip pat kad permoka susidarė dėl pensijos gavėjos kaltės. Šiame sprendime, nors ir nurodyta atsakovo pozicija, jog tam tikra našlių pensijos permoka susidarė dėl pareiškėjos kaltės, nenustatytos jokios pareigos pareiškėjai, susijusios su minėtos permokos susidarymo faktu. Taigi šiuo sprendimu nesuformuluoti jokie viešojo administravimo institucijos – atsakovo, kompetentingo priimti sprendimus dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimo, – valdingi patvarkymai, juo nenustatytos, nepakeistos ir nepanaikintos pareiškėjos teisės ar pareigos, o tai sudaro pagrindą išvadai, jog nurodytas sprendimas savo esme yra tarpinis sprendimas, nesukeliantis pareiškėjai materialinių teisinių pasekmių. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad nurodyta išvada negali būti vertinama kaip ribojanti ar paneigianti asmens teisių ir teisėtų interesų teisminės gynybos principą, kadangi argumentai dėl tokio pobūdžio sprendimų, jų galimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, gali būti reiškiami ir vertinami nagrinėjant ginčą dėl galutinio sprendimo (galutinių sprendimų).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas Nr. (10.4)10.17-82, kuriuo pakeistas 2014 m. birželio 5 d. sprendimas Nr. PE_SP4-142 „Dėl A. M. našlių arba našlaičių pensijos permokos nustatymo“, negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, todėl administracinė byla dalyje dėl šio sprendimo panaikinimo nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas), o pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėja skunde teismui taip pat prašė panaikinti ir VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. (10.4)10.17-84, kuriuo buvo pakeistas VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. PE_SP5-88 „Dėl A. M. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“ bei VSDFV 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7578, kuris priimtas išnagrinėjus pareiškėjos skundą privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45¹ straipsnis (1997 m. balandžio 22 d. įstatymo Nr. VIII-188 redakcija, galiojusi sprendimo dėl našlių pensijos skyrimo pareiškėjai priėmimo metu) nustatė našlių pensijos už mirusius iki 1995 m. sausio 1 d. sutuoktinius skyrimo sąlygas, o 34 straipsnio 3 dalis (1997 m. balandžio 22 d. įstatymo Nr. VIII-188 redakcija, galiojanti nuo 1997 m. liepos 1 d.) nustatė, kad našlei ar našliui, taip pat faktiniam sutuoktiniui, gaunančiam našlių pensiją, pensijos mokėjimas nutraukiamas naujai susituokus. Šiuo metu galiojančios redakcijos Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 35 straipsnio (2006 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. X-979 redakcija) 4 dalis taip pat nustato, kad našlei ar našliui našlių pensija neskiriama, o paskirtosios pensijos mokėjimas nutraukiamas dar kartą susituokus. Taigi nurodytas teisinis reguliavimas aiškiai įtvirtina, jog naujos santuokos sudarymas lemia teisės į valstybinio socialinio draudimo našlių pensiją neįgijimą (netekimą).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) su A. M. (A. M.) sudarė santuoką (b. l. 33). Kauno miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius 2014 m. birželio 16 d. raštu Nr. 05-2-1144 informavo VSDFV Kauno skyriaus 2-jį pensijų skyrių, kad A. ir A. M. (duomenys neskelbtini) sudaryta santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) ir pateikė išrašą iš Lietuvos Respublikos gyventojų registro (b. l. 34). Pareiškėja A. M. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su A. P., o (duomenys neskelbtini) ši santuoka nutraukta (b. l. 35). A. M. (duomenys neskelbtini) mirė (b. l. 29). Pareiškėja 1997 m. liepos 1 d. VSDFV Kauno skyriaus Panemunės rajono poskyriui pateikė prašymą našlių pensijai skirti (b. l. 27).

Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnį, juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka (1 dalis); jeigu socialinio draudimo išmokos neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Fondo lėšų; išieškomos sumos dydis per mėnesį negali viršyti 50 procentų gavėjui priklausančios socialinio draudimo išmokų sumos; jeigu asmuo jokių socialinio draudimo išmokų negauna, permoka išieškoma teismo tvarka (2 dalis). Šio įstatymo 36 straipsnio, įtvirtinančio Fondo administravimo įstaigų teises, 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1844 redakcija) nustato, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių direktoriai ir jų pavaduotojai turi teisę priimti sprendimus dėl socialinio draudimo išmokų gavėjų kaltės permokėtų socialinio draudimo ir kitų išmokų, kurių skyrimas ir mokėjimas pavestas šiems teritoriniams skyriams, sumų išieškojimo, neapribojant kokiu nors terminu.

Kiek tai susiję su valstybinių socialinio draudimo pensijų permokėjimu, pažymėtina, jog pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalį (ginčijamų sprendimų priėmimo bei šiuo metu galiojanti 2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija), pensijos gavėjas privalo pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui, kuris moka jam pensiją, apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui, per 10 dienų nuo šių aplinkybių atsiradimo dienos; jei apie tokias aplinkybes laiku nepranešus pensija yra permokama, permokėtas dydis iš gavėjo išieškomas pensiją mokančios įstaigos vadovo sprendimu (iš esmės analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir našlių pensijos pareiškėjui skyrimo metu galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje).

Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, 100 punktas (ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusi ir šiuo metu galiojanti 2009 m. kovo 4 d. nutarimo Nr. 152 redakcija) nustato, jog Pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje ir 64 straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais, taip pat kompetentingoms institucijoms teisės aktų nustatyta tvarka nustačius, kad asmuo pateikė dokumentus su suklastotais ar neteisingais duomenimis, turinčiais įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui, pensijos permokos išieškomos socialinio draudimo skyriaus direktoriaus sprendimu – ne daugiau kaip 20 procentų pensijos per mėnesį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA502-1324/2015, vertindama Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų kompetenciją neteisėtai išmokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimo klausimu, pažymėjo, jog nurodytas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnyje bei 36 straipsnio 6 dalyje, taip pat Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnyje, aiškiai nustato, jog galimybė išieškoti iš socialinio draudimo išmokų gavėjo susidariusią atitinkamų išmokų permoką yra saistoma sąlygos – minėta permoka turi būti susidariusi dėl išmokų gavėjo kaltės. Pažymėtina, jog šis principas, kiek tai susiję su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis, yra neatsiejamas nuo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 3 dalies (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1393 redakcija), pagal kurią jeigu valstybinė socialinio draudimo pensija yra permokama dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, permokėtas dydis iš pensijos gavėjo neišieškomas. Be to, iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo išplaukia, kad įstatymų leidėjas iš esmės pasirinko tokį permokėtų (dėl išmokų gavėjų kaltės) valstybinio socialinio draudimo išmokų sumų išieškojimo mechanizmą, pagal kurį tam tikrais atvejais, o būtent – kai asmuo gauna kitas (teisėtai paskirtas ir mokamas) socialinio draudimo išmokas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniams skyriams suteikta kompetencija priimti sprendimus dėl susidariusių permokų išieškojimo (išskaičiavimo) iš asmeniui mokamų socialinio draudimo išmokų (neviršijant tam tikro nustatyto dydžio). Savo ruožtu jeigu asmenys negauna valstybinio socialinio draudimo išmokų, permokos gali būti išieškomos tik teismo tvarka. Taigi aplinkybė, jog asmuo gauna tam tikras valstybinio socialinio draudimo išmokas, įstatymų leidėjo valia lemia įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos teisę taikyti tam tikrą operatyvesnę permokos išieškojimo iš jos gavėjo procedūrą (pastebėtina, jog nurodyta teisė Fondo administravimo įstaigoms priimti sprendimą dėl permokos išskaičiavimo iš asmeniui mokamų socialinio draudimo išmokų nesuponuoja, jog Fondo valdybos administravimo įstaiga negali ir tokiais atvejais pasinaudoti teise dėl permokos išieškojimo kreiptis į teismą). Kita vertus, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokių teisinių argumentų išvadai, jog nurodyta aplinkybė – ar asmuo gauna socialinio draudimo išmokas, ar ne – galėtų pateisinti kitokį šių asmenų grupių traktavimą asmens teisės į tinkamą ir išsamią klausimo dėl susidariusios permokos iš jo išieškojimo sprendimo procedūrą aspektu. Vien tik aplinkybė, kad asmuo gauna atitinkamas socialinio draudimo išmokas, negali lemti to, kad tokių asmenų teisės būtų ginamos ne tokia pačia apimtimi bei jų atžvilgiu nebūtų taikomos tokios pačios garantijos, kaip ir asmenims, iš kurių permokos gali būti išieškomos tik kreipiantis į teismą. Šiuo aspektu pastebėtina, jog tokio vertinimo nepaneigia tai, jog dėl Fondo administravimo įstaigos sprendimų permokos išieškojimo (išskaičiavimo iš gaunamų socialinio draudimo išmokų) klausimu gali būti paduodamas skundas administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai bei jos teritoriniams skyriams, kaip viešojo administravimo institucijoms, yra keliami, be kita ko, Viešojo administravimo įstatymo nustatyti reikalavimai, inter alia šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.), taip pat šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta pareiga priimamus individualius administracinius aktus pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas priemones motyvuoti. Be to, šios institucijos yra saistomos ir gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Įgyvendindama priskirtą kompetenciją permokėtų socialinio draudimo išmokų sumų išieškojimo srityje ir spręsdama klausimą dėl galimybės išieškoti socialinio draudimo išmokų permoką ne teismo tvarka, įgaliota institucija, saistoma nurodytų reikalavimų, taip pat atsižvelgdama į tai, jog nurodytas klausimas turi itin reikšmingą poveikį asmeniui, privalo užtikrinti tinkamą procedūrą – turi būti užtikrinama, jog bus nustatytos ir tinkamai bei išsamiai ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, taip pat pateiktas asmens, kurio teisėms ir pareigoms priimamas sprendimas turi įtakos, nurodytų gynybos argumentų motyvuotas įvertinimas, o priimti sprendimai, turintys įtakos asmenų teisėms bei pareigoms, bus motyvuoti bei pagrįsti objektyviais duomenimis. Taip pat pažymėtina, kad net ir nustačius išmokų gavėjo kaltę, t. y. nustačius įstatyme numatytą būtiną sąlygą, kuriai esant Fondo valdybos teritoriniam skyriui įstatymas suteikia įgaliojimus spręsti klausimą dėl permokos išieškojimo iš ją gavusio asmens, tai neatleidžia įgaliotos institucijos nuo pareigos minėtą klausimą spręsti atsižvelgiant į konkrečią susiklosčiusią situaciją, užtikrinant, be kita ko, kad taikoma poveikio priemonė – permokos išieškojimas – būtų proporcinga. Tiek įgaliotai Fondo administravimo įstaigai sprendžiant klausimą dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimo iš asmens galimybės, tiek nagrinėjant ginčą dėl priimtų įgaliotos institucijos sprendimų nurodytu klausimu teisėtumo bei pagrįstumo, turi būti vertinama ir tai, ar konkretaus asmens atžvilgiu pritaikyta priemonė nesukelia jam pernelyg didelės naštos.

Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA502-1324/2015 vertindama analogiško pobūdžio sprendimus proporcingumo aspektu pažymėjo, kad būtina įvertinti ir įgaliotos institucijos veiksmus iš gero administravimo principo kylančio reikalavimo veikti operatyviai aspektu, todėl tais atvejais, kai tam tikrų sumų permokėjimas nustatomas praėjus itin reikšmingam laiko tarpui nuo šių išmokų paskyrimo ir išmokėjimo, turi būti išsamiai įvertinta, ar to nelėmė įgaliotos institucijos nepakankamai atidus ir rūpestingas funkcijų atlikimas, kontrolės nebuvimas ir pan., dėl ko visos naštos perkėlimas asmeniui konkrečioje situacijoje galėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis socialinio teisingumo bei proporcingumo principų.

Pareiškėja, be kita ko, skunde teismui ir apeliaciniame skunde teigė, kad atsakovas apie galimą teisių pažeidimą, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėdamas teisę patikrinti pareiškėjai paskirtos našlių pensijos pagrįstumą, turėjo galimybę sužinoti anksčiau, tačiau pensijos skyrimo pagrįstumo patikrinimą inicijavo tik praėjus 17 metų. Taip pat pareiškėja nurodė, kad atsakovo sprendimui dėl galimos permokos išieškojimo priimti, turi būti taikomas ieškinio senaties terminas.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad atsižvelgiant į, be kita ko, būtinybę užtikrinti asmenų lygiateisiškumą, taip pat teisingumo, teisinio saugumo bei aiškumo, teisėtų lūkesčių principus, galimybės asmeniui gintis ieškinio senatimi negali paneigti tai, kad įstatymų leidėjas numatė, jog tam tikrais atvejais permokos gali būti išieškomos įgaliotos institucijos sprendimu, nesikreipiant į teismą. Tai lemia, jog įgaliotai institucijai – Fondo administravimo įstaigai – priimant sprendimą dėl socialinio draudimo išmokos permokos išskaičiavimo iš asmens gaunamų socialinio draudimo išmokų, asmuo turi turėti galimybę išsakyti savo argumentus inter alia dėl ieškinio senaties taikymo, o institucija privalo šiuos argumentus motyvuotai įvertinti, taip užtikrinant asmens teisę į tinkamą procedūrą.

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš ginčijamų VSDFV Kauno skyriaus 2014 m. liepos 15 sprendimo, kuris pakeistas 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu, ir VSDFV 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimo turinio, minėti klausimai nebuvo sprendžiami. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata „neapribojant kokiu nors terminu“ negali paneigti ieškinio senaties termino taikymo galimybės, kadangi savo esme bei prigimtimi tai iš esmės skirtingi institutai.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 4 dalies 3 punktą, Fondo valdybos direktorius ir jo pavaduotojai turi teisę atsisakyti socialinio draudimo išmokos permokos išieškojimo, jeigu išmokos permokos teisės aktų nustatyta tvarka nėra galimybės išieškoti arba jeigu ji yra susidariusi ne dėl išmokos gavėjo kaltės (nesąžiningumo) ir nėra galimybės teisės aktų nustatyta tvarka jos išieškoti iš kaltų asmenų (jų teisių ir pareigų perėmėjų), arba jeigu jos neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių, arba ją išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: nerasta asmens turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); išieškojimo išlaidos didesnės už išmokos permoką; netikslinga išieškoti išmokos permoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidas), asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Nors galimybė atsisakyti išmokos permokos išieškojimo šioje įstatymo nuostatoje įtvirtinta kaip Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo teisė, tačiau atsižvelgiant į, be kita ko, gero administravimo principą, kurio saistomos Fondo administravimo įstaigos, taip pat įvertinus tai, jog įstatymų leidėjas įtvirtino pakankamai detalų ir konkrečiai apibrėžtą sąrašą aplinkybių, kurioms esant minėta teisė gali būti realizuojama, tai suponuoja išvadą, jog Fondo administravimo įstaigai sprendžiant klausimą dėl permokos išieškojimo iš asmens ir turint duomenų ar esant prielaidų manyti apie nurodytų aplinkybių buvimą konkrečiu atveju, galimybė atsisakyti išmokos permokos išieškojimo privalo būti tinkamai ir išsamiai įvertinta, prieš institucijai priimant galutinį sprendimą dėl permokos išieškojimo (inter alia išskaičiavimo iš asmens gaunamų socialinio draudimo išmokų), suteikiant galimybę ir asmeniui pareikšti atitinkamus argumentus ir / ar duomenis, aktualius nurodytam klausimui spręsti.

Teisė į pensiją, o būtent – jos turtiniai aspektai, sietini su asmens nuosavybės teise, todėl vertinant susidariusios socialinio draudimo išmokų permokos išieškojimo (išskaičiavimo) iš asmens gaunamų socialinio draudimo išmokų galimybę, pripažintina, jog sprendžiama dėl asmens teisių, kurioms pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas. Atsižvelgiant į tai, įgaliotai Fondo administravimo įstaigai sprendžiant klausimą dėl permokos išieškojimo iš asmens, būtina išsamiai, atidžiai ir rūpestingai nustatyti visas reikšmingas aplinkybes ir jų pagrindu priimti motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, užtikrinus, be kita ko, suinteresuoto asmens teisę būti išklausytam. Be to, pareiškėjos teigimu, ji su A. M. ir po santuokos nutraukimo gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, tačiau šios aplinkybės nebuvo vertinamos ir dėl jų ginčijamuose sprendimuose nepasisakyta.

Nagrinėjamu atveju nustačius, kad VSDFV Kauno skyrius, spręsdamas klausimą dėl permokos iš pareiškėjos išieškojimo, ginčijamame 2014 m. liepos 15 d. sprendime Nr. PE_SP5-88 „Dėl A. M. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“, kuris pakeistas 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. (10.4)10.17-84, o taip pat VSDFV 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendime Nr. (6.5)I-7578, nagrinėdamas pareiškėjos skundą privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, visų reikšmingų aplinkybių nenustatė ir nevertino, neužtikrino pareiškėjos teisės būti išklausytai, atitinkamai minėti sprendimai negali būti pripažinti teisėtais ir pagristais, todėl naikintini.

Pareiškėja, paduodama apeliacinį skundą, 2015 m. sausio 5 d. sumokėjo 29 Eur žyminį mokestį (b. l. 68).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai dėl pensijų skyrimo ar atsisakymo jas skirti, 3 punkte nustatyta, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami ir proceso šalių atskirieji skundai, taip pat apeliaciniai skundai dėl administracinių teismų sprendimų dėl šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų skundų <...>. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai A. M. grąžinamas sumokėtas 29 Eur žyminis mokestis paduodant apeliacinį skundą (ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi, jeigu pareiškimas paduotas teismui ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos dienos, kuria priimta teisėjo nutartis <...>. Jeigu grąžinamas permokėtas žyminis mokestis, tai šis terminas skaičiuojamas nuo teismo sprendimo, nutarties ar nutarimo įsiteisėjimo dienos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 101 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjos skundą dalyje dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. PE_SP3-7908, kuriuo pakeistas 2014 m. gegužės 12 d. sprendimas Nr. PE_SP3-4329 „Dėl A. M. našlių arba našlaičių pensijos mokėjimo nutraukimo“ palikti nenagrinėtą.

Administracinės bylos dalį dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. (10.4)10.17-82, kuriuo pakeistas 2014 m. birželio 5 d. sprendimas Nr. PE_SP4-142 „Dėl A. M. našlių arba našlaičių pensijos permokos nustatymo“ nutraukti.

Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjos skundas dalyje dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. (10.4)10.17-84, kuriuo pakeistas 2014 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. PE_SP5-88 „Dėl A. M. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. (6.5)I-7578 atmestas.

Grąžinti pareiškėjai A. M. 2015 m. sausio 5 d. sumokėtą 29 Eur (dvidešimt devyni eurai) žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.