Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2020 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – 1 (vienerių) metų ir 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir M. P. paskirta sumažinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, 66 straipsniu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2020 m. vasario 6 d. nuosprendžiu paskirta 60 parų arešto bausme, ir M. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 5 (penkiems ) mėnesiams. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, visiškai atlikta pagal Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2020 m. vasario 6 d. nuosprendį, sulaikymo laikas nuo 2019 m. rugsėjo 29 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. (viena diena), nuo 2020 m. birželio 21 d. iki 2020 m. birželio 22 d. (viena diena) ir sulaikymo bei kardomojo kalinimo laikas nuo 2020 m. birželio 26 d. ir bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo 2020-06-26.

Nuosprendžiu visiškai patenkintas Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir priteista iš M. P. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 1 784,15 Eur nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. P. nuteistas už tai, kad jis 2020-03-18 apie 1.00 val. adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia kartą spyrė A. V. į veido apatinę dalį bei sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių kumščiais A. V. į galvą ir veidą, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam A. V. dėl veido odos nubrozdinimų padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, o dėl dvigubo apatinio žandikaulio lūžio padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą.

2. Be to, M. P. nuteistas už tai, kad jis 2020-06-21 apie 13.20 val. adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 3,05 promilės girtumas) iš IĮ R. Š. parduotuvės atvirosios vagystės būdu tyčia pagrobė 0,20 Eur vertės plastikinį pirkinių maišelį ir jame buvusias prekes, t. y. du butelius bendros 26 Eur vertės degtinės ,,Lithuanian vodka Auksinė“ 0,7 litro talpos (kiekvieno iš jų vertė po 13 Eur), 15 Eur vertės butelį degtinės ,,Lithuanian vodka ORIGINAL“ 1 litro talpos, 8,90 Eur vertės butelį trauktinės ,,Devynerios“ 0,5 litro talpos, 3 pakelius bendros 11,40 Eur vertės cigarečių ,,L&M“ (vieno pakelio vertė 3,80 Eur), tokiais savo veiksmais padarydamas IĮ R. Š. parduotuvei bendrą 61,50 Eur turtinę žalą.

3. Be to, M. P. nuteistas už tai, kad jis 2020-06-26 apie 14.00 val., adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,63 promilės girtumas), turėdamas tikslą plėšimo būdu pagrobti svetimą turtą, tyčia pavartodamas fizinį smurtą, apiplėšė A. O. J., t. y. atėjęs į jos butą, sugriebė ranka jai už kaklo, smaugė bei sudavė jai ne mažiau kaip 10 smūgių rankomis į veidą, galvą bei kitas kūno vietas, tokiais savo veiksmais A. O. J. sukeldamas fizinį skausmą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, M. P. sugriebė A. O. J. už jos kelnių rumbo, tempė jas žemyn, po to, iš kelnių kišenės iškritus piniginei, M. P. iš piniginės pagrobė 750 Eur, taip plėšimo būdu pagrobė A. O. J. turtą, padarydamas nukentėjusiajai 750 eurų turtinę žalą.

I. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliacinis skundas atmestinas.

7. Apeliaciniu skundu M. P. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, kurią prašo skirti atlikti atviroje kolonijoje. Apeliacijos teismo posėdyje nuteistasis M. P. papildomai prašė sumažinti vienu trečdaliu jam paskirtas bausmes už kiekvieną iš padarytų nusikaltimų, o ne subendrintą bausmę, ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, taikant BK 75 straipsnio nuostatas. Kita vertus, nors M. P. neginčija nusikalstamų veikų padarymo, savo kaltės ir veikų kvalifikacijos, tačiau, kaip galima spręsti iš apeliacinio skundo turinio visumos, kuriame M. P. pasisako dėl kiekvieno iš jo padarytų nusikaltimų, iš dalies nesutikdamas su jam inkriminuotų nusikaltimų faktinėmis aplinkybėmis (iš dalies ginčija veikų apimtį), teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliantas iš esmės savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo neginčija, glaustai, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, pasisakys dėl tų apelianto skundo argumentų, kuriais jis iš dalies ginčija jam inkriminuotų nusikalstamų veikų apimtį.

Dėl M. P. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje

8. M. P. neginčija smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį A. V. fakto, tačiau teigia, kad konflikto metu jis ir pats nukentėjo, tačiau į medikus nesikreipė, todėl ir liko „kaip kaltinamasis“. Teismas konstatavo, kad jis tyčia spyrė A. V. į veidą, tačiau apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad tai įvyko konflikto metu, kai jie abu buvo apsvaigę nuo alkoholio. Be to, apeliantas prašo teismo atkreipti dėmesį į specialisto išvadas, jog smūgiai galėjo būti suduoti tik keli, o ne dešimt, jis neneigė, kad spyrė koja ir sudavė šitiek smūgių, nes priešingu atveju teismas būtų konstatavęs, kad jis nepripažįsta kaltės. Kita vertus, M. P. nurodo, kad po muštynių jis buvo susitikęs su A. V., nuoširdžiai jo atsiprašė ir jie susitaikė, pastarasis jokio pareiškimo prieš jį nerašė ir jokių pretenzijų jam neturi. Taigi, kaip matyti, viena vertus M. P. neginčija smurtavęs prieš nukentėjusįjį, kita vertus nurodo, jog teisme jis neneigė spyręs koja ir smūgiavęs nukentėjusiajam, nes priešingu atveju teismas būtų konstatavęs, kad jis nepripažįsta kaltės, tačiau konkrečių teismo klaidų ir priimto procesinio sprendimo trūkumų, vertinant bylos duomenis ir darant atitinkamas išvadas, apeliantas savo skunde nenurodo, apsiribodamas formaliu teiginiu, kad konflikto metu jis ir pats nukentėjo, tačiau į medikus nesikreipė, kuris prieštarauja jo paties ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme duotiems parodymams, kuriais jis visiškai pripažino savo kaltę dėl smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį A. V.. Ir nors, kaip matyti iš 2020-06-02 įtariamojo apklausos protokolo (t. 2, b. l. 122–123) M. P. šios apklausos metu, be kita ko, nurodė: „Kaltę visiškai pripažįstu, bet tikrai nesudaviau daug smūgių, tik du kartus į galvos sritį. Kaip ir minėjau, kad būčiau spyręs nepamenu.“, tačiau kartu nurodė: „Visko neprisimenu dėl savo girtumo, nes buvau nemažai išgėręs, jaučiausi stipriai apsvaigęs.“ (t. 2, b. l. 123). Apklausiamas teisme M. P. pripažino galėjęs suduoti ir daugiau smūgių A. V., t. y. nurodė: „Aš jį mušiau rankomis per galvą, kiek kartų sudaviau negaliu tiksliai pasakyti, gal kokius penkis, šešis kartus.“, kad būtų spyręs koja A. V. nurodė nepamenantis dėl girtumo, kartu nurodė: „Ten buvę kartu asmenys į mūsų konfliktą nesikišo. Tiesiog susimušėme ir išėjome. <...> po muštynių aš V. atsiprašiau ir dar gėrėme kartu.“ (t. 3, b. l. 180–181). Taigi, kaip matyti iš pacituotų M. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų, jis neginčijo smurtavęs prieš nukentėjusįjį. Aplinkybė, kad dėl girtumo jis negalėjo tiksliai prisiminti, kiek konkrečiai smūgių sudavė nukentėjusiajam ir nurodė neprisimenantis, kad būtų spyręs jam koja, neduoda pagrindo netikėti nukentėjusiojo A. V. parodymais, jog susipykus su M. P., šis spyrė koja jam į veidą ir jis pajuto didelį skausmą, o po to pradėjo smūgiuoti kumščiais į galvą ir į veidą, nes tokius jo parodymus patvirtino ir tiesiogiai konfliktą matę ir kartu su jais girtavę kaip liudytojai ikiteisminio tyrimo metu apklausti R. Š., I. T. ir J. S.. Ir nors šie liudytojai taip pat tiksliai negalėjo nurodyti, kiek M. P. smūgių sudavė nukentėjusiajam (nurodė, kad dėl girtumo ne viską prisimena; I. T. nurodė, kad ne viską matė, nes išėjo į kitą kambarį miegoti), tačiau visi jie neabejotinai patvirtino, kad būtent M. P. užsipuolė ir sumušė A. V. ir nė vienas iš jų nenurodė, kad pastarasis būtų mušęs M. P.. Tokią versiją jis iškėlė tik apeliaciniame skunde, nurodydamas, kad konflikto metu ir pats nukentėjo, bet į medikus nesikreipė, kuri prieštarauja ne tik nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymams, bet ir jo apties ikiteisminio tyrimo ir teisme apklausų duomenims. Pažymėtina ir ta, kad nei pats M. P., nei minėti liudytojai nenurodė, kad nukentėjusįjį būtų mušę kiti bute buvę asmenys. Todėl nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad nukentėjusiajam A. V. specialisto išvadoje Nr. G 6667/2020(03) konstatuoti sužalojimai (dvigubas apatinio žandikaulio lūžis (kūno dešinėje pusėje per 44 dantį ir kairės šakos srityje), sukėlęs nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei veido odos nubrozdinimai, sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą), kurie, kaip savo išvadoje nurodė teismo medicinos ekspertas, galėjo gautis sumušus rankomis, kumščiais – keliais smūgiais, apatinis žandikaulis lūžo nuo vieno į smakro dešinę pusę suduoto smūgio (tiksliau spręsti apie į galvą-veidą suduotų smūgių skaičių iš pateiktų med. duomenų negalima), yra smurtinių M. P. veiksmų prieš nukentėjusįjį A. V. pasekmė. Tai netiesiogiai patvirtina ir paties M. P. apeliaciniame skunde akcentuojamas jo elgesys, kai jis nukentėjusiojo A. V. dėl pastarojo sumušimo atsiprašė. Šių duomenų kontekste nekyla abejonių dėl M. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Dėl M. P. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje

Dėl M. P. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje

Dėl M. P. paskirtos bausmės

12. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).

13. BK 138 straipsnio 1 dalis numato, jog tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 3 metų. BK 178 straipsnio 2 dalis, inter alia (be kita ko), numato, kad tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki 6 metų. BK 180 straipsnio 1 dalis, inter alia, numato, kad tas, kas pavartodamas fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki 6 metų. Apylinkės teismas už šių nusikalstamų veikų padarymą M. P. skyrė griežčiausią savo rūšimi bausmę – laisvės atėmimą. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad paskirdamas M. P. už kiekvieną iš padarytų trijų tyčinių nusikaltimų (M. P. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir du apysunkius nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje ir BK 180 straipsnio 1 dalyje) padarymą artimas šių straipsnių sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmes, teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (kaip minėta, padaryti vienas nesunkus ir du apysunkiai tyčiniai nusikaltimai (BK 11 straipsnio 3, 4 dalys), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą M. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei nustatytas atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas neblaivus, tai neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), ir būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis nusikalto būdamas praeityje 10 kartų teistas už tyčinius nusikaltimus, turėdamas neišnykusį teistumą, taip pat ne kartą baustas administracine tvarka. Įvertinęs šias nuteistąjį apibūdinančias ir kitas anksčiau minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad M. P. nuoširdžiai gailisi, materialinė žala nukentėjusiesiems atlyginta, buvo užvaldytas nedidelės vertės turtas, apylinkės teismas padarė išvadą, jog visų šių aplinkybių visuma suponuoja, kad nuteistajam už padarytus tyčinius nusikaltimus turi būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, jos dydį už padarytus atskirus nusikaltimus nustatant mažesnį nei jam inkriminuotų nusikaltimų sankcijos vidurkis.

14. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nuteistajam M. P. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Apygardos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų M. P. bausmei individualizuoti, vertinimo, tiek parenkant bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tiek nustatant konkretų šios bausmės dydį už kiekvieną iš padarytų nusikaltimų nuteistajam.

15. Pažymėtina, kad nuteistojo M. P. veikos yra tyčinės, nukreiptos į vienus labiausiai saugomų teisinių gėrių – žmogaus sveikatą ir nuosavybę. Inkriminuotas nusikalstamas veikas jis padarė būdamas net 10 kartų teistas, iš jų ne kartą už nusikaltimus nuosavybei, turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą. BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, o būtent į praeityje įvykdytas nusikalstamas veikas ir asmens požiūrį į įstatymo saugomus teisinius gėrius, jo daromų nusikalstamų veikų sistemingumą ir dinamiką. Todėl apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad M. P. nusikalto, būdamas anksčiau ne kartą teistas, esant neišnykusiam teistumui. Nuteistojo M. P. pasikartojantis nusikalstamas elgesys rodo jo susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą, stoti į doros kelią, pragyvenimui užsidirbti legaliu būdu. Jo padarytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, nes jis ne kartą buvo teistas taip pat už turtinio pobūdžio nusikaltimus, šie ir kitos rūšies nusikalstamos veikos buvo jo pasirinkto gyvenimo būdo ir elgesio pasekmė. Anksčiau jam skirtos bausmės, net ir pati griežčiausia – laisvės atėmimas – jo nepataisė, nes, kaip matyti, šioje byloje M. P. nusikalto, būdamas anksčiau ne kartą teistas, esant neišnykusiam teistumui. Nuteistasis M. P. buvo teisiamas net vienuoliktą kartą, nusikalto nepraėjus nė pusantro mėnesio po Tauragės apylinkės teismo 2020-02-06 nuosprendžio priėmimo, kuriuo jis buvo nuteistas už analogiško pobūdžio, tik skirtingos apimties nusikaltimų – vagystės (BK 178 straipsnio 2 dalis) ir pasikėsinimo apiplėšti (BK 22 straipsnio 1 dalis ir 180 straipsnio 1 dalis) – padarymą. Taigi akivaizdu, kad ankstesni teistumai nesulaikė M. P. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Šie duomenys rodo, kad M. P. antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios, atskleidžia nuteistojo susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą ir stoti į doros kelią, todėl švelnesnės nei realus laisvės atėmimas bausmės skyrimas nuteistajam neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegijos vertinimu, bausmės paskirčiai (BK 41 straipsnio 2 dalis) įgyvendinti švelnesnės M. P. inkriminuotų nusikaltimų sankcijose įtvirtintos bausmės rūšies paskyrimo šiuo atveju nebepakanka.

16. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, kad jis savo kaltę pripažino visiškai ir gailisi, ir ši aplinkybė turėtų lemti švelnesnės bausmės skyrimą, tačiau į šią aplinkybę apylinkės teismas jau atsižvelgė, ji sąlygojo nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimą ir už padarytą nusikaltimą skirtinos mažesnės už sankcijos vidurkį bausmės skyrimą.

17. Apelianto skunde akcentuojamos aplinkybės, kad jis nori pasikeisti, nuoširdžiai nori dirbti ir sumokėti priteistą Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio sumą, kad dirbdamas jis ne tik galėtų atlyginti žalą, bet ir būtų skatinamas taisytis, o ne dar labiau degraduoti, kaip yra atliekant bausmę pataisos namuose, kur nėra visiems galimybių dirbti ir taip asmenys degraduoja, yra deklaratyvus siekis sušvelninti savo teisinę padėtį. Kaip minėta, M. P. nusikalto būdamas praeityje daug kartų teistas, byloje nėra duomenų apie jo darbinę veiklą praeityje, o padaryti pasikartojantys turtinio pobūdžio nusikaltimai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pragyvenimui jis užsidirbdavo darydamas nusikalstamas ir kitas priešingas teisei veikas. Todėl apelianto skunde akcentuojamos aplinkybės, neva jis padarė išvadas dėl savo nusikalstamo elgesio, kad būdamas laisvėje jis galėtų dirbti, kartu greičiau sumokėtų priteistą žalos atlyginimo sumą, laikytinos tik apelianto siekiu deklaruoti savo gerus ketinimus, siekiant švelnesnės bausmės paskyrimo. Todėl skirti apeliantui jo pageidaujamą mažesnės trukmės laisvės atėmimo bausmę arba, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą teisėjų kolegija nemato pagrindo, nes akivaizdu, kad padarytos tyčinės nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, o yra jo susiformavusių antivisuomeninių nuostatų, kurių, kaip matyti, M. P., priešingai nei deklaruojama jo skunde, nesistengia pakeisti, pasekmė. Kartu teismas neturi pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam dar gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, o toks manymas pagal BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas yra būtina ir privaloma sąlyga bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymui. Pažymėtina, kad nuteistasis, nors savo kaltės neginčija, tačiau savo apeliaciniame dėstyto išvedžiojimus, bandydamas sumažinti savo veikų apimtį, tai rodo, kad jis savo nusikalstamus veiksmus vertina nekritiškai.

18. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam M. P. bausmės rūšį ir dydį už nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę. Simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų.

19. Pažymėtina, kad bendrindamas M. P. naujais paskirtas bausmes su ankstesniu nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, teismas padarė klaidą, taikydamas BK 63 str. nuostatas, kadangi nagrinėjamu atveju buvo privalu taikyti BK 64 str. nuostatas, nes nauji nusikaltimai buvo padaryti jau po ankstesnio nuosprendžio priėmimo. Tačiau, nagrinėdamas bylą tik pagal nuteistojo apeliacinį skundą ir laikydamasis apeliacinio skundo ribų, apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti šios pirmosios instancijos teismo padarytos baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos, nes tokiu būdu būtų pabloginta nuteistojo teisinė padėtis.

20. Dėl nuteistojo M. P. apeliacijos teismo posėdyje pareikšto prašymo sumažinti vienu trečdaliu jam paskirtas bausmes už kiekvieną iš padarytų nusikaltimų, o ne subendrintą bausmę, pažymėtina, kad pagal BK 64¹ straipsnį baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad BK 64¹ straipsnis iš esmės įtvirtina ne bausmės skyrimo, bet specialią procesinę taisyklę dėl nuosprendžio turinio, kai asmuo prisipažįsta kaltas ir byla išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, arba baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163/2014, 2A-7-1/2014), taigi BK 64¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad „tuo pačiu nuosprendžiu“ nuteistajam skiriama bausmė ir sumažinama vienu trečdaliu, suponuoja būtent nuosprendžiu paskirtos galutinės bausmės sumažinimo vienu trečdaliu galimybę, esant įstatyme numatytoms sąlygoms. Todėl mažinti vienu trečdaliu M. P. paskirtas bausmes už kiekvieną iš padarytų nusikaltimų, o ne subendrintą bausmę, nėra pagrindo. Kita vertus, tokie išvedžiojimai tik pablogintų paties nuteistojo padėtį, kadangi prie griežtesnės bausmės pridėjus bent minimalią švelnesnės bausmės dalį, kaip to reikalauja baudžiamasis įstatymas, ir po to BK 64¹ straipsnio nuostatų nepritaikius galutinei bausmei, nuteistajam būtų paskirta griežtesnė galutinė subendrinta bausmė.

21. Dėl nuteistojo prašymo skirti jam atlikti bausmę atviroje kolonijoje pažymėtina, kad nuo 2020-07-01 panaikinus BK 50 straipsnio 3 dalį, teismai nebenustatinėja laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigos rūšies, kurioje nuteistasis turės atlikti jam paskirtą bausmę.

22. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, keisti skundžiamą nuosprendį M. P. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti.