Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. S. L. ir atsakovo G. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-476-538/2017 pagal ieškovės V. S. L. patikslintą bei papildomą ieškinį atsakovams G. M. ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Gesika“ dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, žalos atlyginimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo A. G., pagal atsakovo G. M. priešieškinį ieškovei V. S. L. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Gesika“, A. G. bei pagal trečiojo asmens A. G. ieškinį atsakovui G. M. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Gesika“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė V. S. L. kreipėsi į teismą 2017 m. vasario 20 d. patikslintu ieškiniu prašydama priteisti solidariai iš atsakovų G. M. ir BUAB „Gesika“ 101 284,80 Eur sumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 101 284,85 Eur sumos nuo 2008 m. balandžio 10 d. iki patikslinto ieškinio padavimo dienos, kas sudaro 47 837,63 Eur, ir 13 607,16 Eur nuostolių; taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė atsisakė savo reikalavimo priteisti iš atsakovų 13 607,16 Eur nuostolių.Ieškovė 2017 m. sausio 30 d. papildomu ieškiniu taip pat prašė pripažinti 2016 m. balandžio 12 d. V. S. L. ir A. G. sudarytą dalies kreditorinio reikalavimo perleidimo sutartį niekine bei negaliojančia, iš A. G. priteisti bylinėjimosi išlaidas ir jam paskirti maksimalią CPK 95 straipsnyje numatyto dydžio baudą, pusę šios baudos lygiomis dalimis pervedant ieškovei, G. M. ir BUAB „Gesika“. Nurodė, kad 2008 metų kovo mėnesį žodiniu susitarimu ieškovė ir UAB „Gesika“ direktorius G. M. sutarė, kad UAB „Gesika“ parduos, o ieškovė nupirks gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. 4400-1832-2666, su žemės sklypu, kurio unikalus Nr. 4400-1070-1469, esančius (duomenys neskelbtini), už 350 000 Lt. Perkamas namas buvo pastatytas, tačiau iki galo neįrengtas. Už perkamą sumą atsakovas įsipareigojo atlikti stogo apšiltinimo darbus ir įrengti kaminą. 2008 m. balandžio 10 d. ieškovė, vykdydama atsakovo nurodymą, mokėjimo nurodymu atliko 349 716,18 Lt (101 284,85 Eur) sumos pervedimą į atsakovo G. M. asmeninę banko sąskaitą, nurodydama mokėjimo paskirtį „Avansas už sklypo pirkimą“. Atsakovas įsipareigojo iki 2008 metų rugpjūčio mėnesio padengti įmonės UAB „Gesika“ įsiskolinimus, įregistruoti turtą bei sutvarkyti ir paruošti dokumentus, būtinus turto pardavimui ieškovei. Atsakovas žadėdavo artimiausiu laiku įvykdyti savo įsipareigojimus, toks neapibrėžtumas tęsėsi iki 2013 metų. Vėliau ieškovė pareikalavo iš atsakovo, kad pastarasis grąžintų ieškovės jam sumokėtą pinigų sumą, tačiau atsakovas pinigų negrąžino bei turto nuosavybės dokumentų neįregistravo.Papildomame ieškinyje nurodė, kad 2016 m. balandžio 12 d. sudaryta dalies kreditorinio reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovė perleido trečiajam asmeniui A. G. 10 procentų G. M. skolos, t. y. 15 093,20 Eur. Taip pat perleido visas iš skolos kylančias ir su skola susijusias teises. Ši sutartis sudaryta dėl apgaulės, pasinaudojant bloga ieškovės fizine bei psichologine būkle dėl sunkios ligos. Sutarties negaliojimą grindė dar ir tuo, jog ginčijamos sutarties sudarymo metu, ieškovės vertinimu, ji dar neturėjo reikalavimo teisės į atsakovą G. M..Atsakovas G. M. pateikė priešieškinį, juo prašė pripažinti 2016 m. balandžio 12 d. V. S. L. ir A. G. sudarytą dalies kreditorinio reikalavimo perleidimo sutartį niekine bei negaliojančia, iš A. G. priteisti bylinėjimosi išlaidas ir jam paskirti maksimalią CPK 95 straipsnyje numatyto dydžio baudą, pusę šios baudos lygiomis dalimis pervedant ieškovei, G. M. ir BUAB „Gesika“.Nurodė, kad 2016 m. balandžio 12 d., byloje dar nesant priimto teismo sprendimo dėl ieškovės reikalavimų, ieškovė neturėjo reikalavimo teisės į 15 093,20 Eur skolą, todėl ir negalėjo perleisti šio reikalavimo.Trečiasis asmuo A. G. 2016 m. lapkričio 3 d. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo G. M. 15 093,20 Eur ir bylinėjimosi išlaidas. Tokį savo reikalavimą kildino iš 2016 m. balandžio 12 d. V. S. L. ir A. G. sudarytos dalies kreditorinio reikalavimo perleidimo sutarties.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu: 1) ieškovės V. S. L. patikslintą ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei be pagrindo įgytą 86 191,60 Eur sumą ir 25 312,75 Eur palūkanų iš atsakovės BUAB „Gesika“ ir subsidiariai iš atsakovo G. M., kitą ieškovės patikslinto ieškinio dalį atmetė; nutraukė bylos dalį dėl 13 607,16 Eur nuostolių ieškovei priteisimo; ieškovės papildomą ieškinį dėl 2016 m. balandžio 12 d. dalies kreditorinio reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia atmetė; 2) atsakovo G. M. priešieškinį dėl 2016 m. balandžio 12 d. dalies kreditorinio reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia atmetė; 3) trečiojo asmens A. G. ieškinį tenkino ir priteisė trečiajam asmeniui A. G. 15 093,20 Eur iš atsakovės BUAB „Gesika“ ir subsidiariai iš atsakovo G. M.; 4) priteisė į valstybės biudžetą iš ieškovės 142 Eur žyminio mokesčio, o lygiomis dalimis iš atsakovų BUAB „Gesika“ ir G. M. – po 1 881 Eur žyminio mokesčio, priteisė trečiajam asmeniui A. G. lygiomis dalimis iš atsakovų BUAB „Gesika“ ir G. M. po 170 Eur žyminio mokesčio.Teismas sprendė, jog tarp šalių sudarytas susitarimas dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo ateityje sudarytas nesilaikant preliminariajai sutarčiai nustatytos privalomos rašytinės formos, todėl yra negaliojantis (CK 6.165 str. 1, 2 d.). Todėl ieškovės reikalavimui grąžinti atsakovui pervestą pinigų sumą taikytinos be pagrindo įgyto turto grąžinimą reglamentuojančios nuostatos (CK 6.237 str.).Teismas sprendė nesant pagrindo reikalavimo perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė turėjo reikalavimo teisę, todėl ta aplinkybė, kad ieškovė reikalavimo teisę buvo tik pradėjusi įgyvendinti neturi teisinės reikšmės. Taip pat nenustatyta pagrindų, kuriems esant ieškovei būtų draudžiama perleisti reikalavimo teisę. Įrodymų, patvirtinančių, kad sandoris sudarytas dėl apgaulės, ieškovė nepateikė. Priešingai, pripažino, kad sudarant reikalavimo perleidimo sutartį, ieškovę atstovavo profesionalus teisininkas, su kuriuo ši sutartis buvo suderinta. Todėl ieškovės papildomas ieškinys ir atsakovo G. M. priešieškinis atmestini.Teismas nustatė, jog ieškovės sumokėti pinigai G. M. buvo pervesti UAB „Gesika“, šiuos pinigus bendrovė gavo be pagrindo, todėl privalo ieškovei juos grąžinti. Atsakovas G. M., būdamas UAB „Gesika“ direktoriumi ir žinodamas, kad bendrovės turtas yra įkeistas hipoteka, taip pat turtui taikytas areštas, žinojo, jog toks turtas negali būti parduodamas ieškovei, tačiau nesiėmė veiksmų, kad minėti apribojimai parduodamam turtui būtų panaikinti, taigi nurodytais neteisėtais veiksmais ieškovei padarė žalos, kurią jis turi atlyginti subsidiariai su atsakove BUAB „Gesika“.Teismas vertino, jog ieškovės prašomos priteisti palūkanos už 7 metus yra neprotingai didelės, siekia beveik pusę priteistinos skolos sumos, todėl neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų sąžiningumo ir protingumo kriterijų. Atsižvelgiant į tai, teismas jas mažino ir priteisė ieškovei palūkanas už 5 metus, t. y. 25 312,75 Eur (1 825 dienos × 13,87 Eur).Trečiojo asmens A. G. reikalavimo pareiškimo teismas nevertino kaip piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Nurodė, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Be to, trečiojo asmens reikalavimas pripažintas pagrįstu, todėl atsakovo prašymą trečiajam asmeniui skirti baudą pagal CPK 95 straipsnio 2 dalį teismas atmetė.

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovė V. S. L. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį dėl ieškovės papildomo ieškinio ir tuo pagrindu atmesti trečiojo asmens A. G. ieškinį; 2) pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį dėl 86 191,60 Eur be pagrindo įgytų lėšų priteisimo iš atsakovės BUAB „Gesika“ ir subsidiariai iš atsakovo G. M. ir priteisti ieškovei 101 284,80 Eur sumą iš atsakovės BUAB „Gesika“ ir subsidiariai iš atsakovo G. M., atitinkamai sumažinant trečiojo asmens A. G. naudai priteistą 15 093,20 Eur sumą; 3) priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo parengimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nesivadovavo sutarčių aiškinimo taisyklėmis, taip pat nenustatė aplinkybių, reikšmingų sprendžiant reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu dėl apgaulės: nesiaiškino, ar išorinė valia atitiko tikrąjį šalių valios turinį, ar nebuvo trečiojo asmens A. G. arba V. S. tyčinių suklaidinimo veiksmų, netyrė šalių veiksmų iki ir po ginčijamo sandorio sudarymo. Ieškovė ginčijamą sandorį sudarė įtikinta A. G. ir V. S., kad jie užtikrins skolos iš G. M. atgavimą, tačiau ieškovė neketino dalies reikalavimo teisių perleisti, juo labiau už 100 kartų mažesnę sumą (tik už 150 Eur). A. G. ir V. S. nurodė, kad jie taip pat yra atsakovo G. M. kreditoriai ir ieškovė skolą gali susigrąžinti, tuo tikslu šie asmenys siekė tapti UAB „Gesika“ ir G. M. oficialiais kreditoriais. Ginčijama sutartis pasirašyta ieškovės namuose, dalyvaujant V. S., kai šis ieškovę netikėtai aplankė praėjus vienai dienai po ieškovei atliktos onkologinės operacijos. V. S. pabrėžė, kad sudaroma sutartis yra tik projektas. Teismas nepagrįstai netenkino ieškovės prašymo apklausti liudytojais V. S. ir J. S., bylą išnagrinėjo vadovaudamasis išimtinai A. G. žodiniais paaiškinimais. Sutarties sudarymo metu ieškovė nebuvo atstovaujama profesionalaus teisininko ir sutarties nuostatos nebuvo derinamos su juo. Teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK normas, nes vertino pavienius įrodymus, o ne jų visetą, teismo sprendimas neatitinka teisėtumo, pagrįstumo ir motyvavimo reikalavimų.Teismas ieškovės ieškinį patenkino iš dalies, todėl turėjo atitinkamai sumažinti ir A. G. priteistiną sumą, nes naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių nei pirminis kreditorius. Trečiajam asmeniui priteista 15 093,20 Eur suma, net ir atmetus ieškovės apeliacinį skundą, turi būti sumažinta 4 964,72 Eur suma (4 019,78 Eur palūkanų ir 944,94 Eur nuostolių) iki 10 128,48 Eur sumos.Atsakovas G. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį dėl kreditorinio reikalavimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia ir dalį dėl baudos A. G. nepaskyrimo ir grąžinti šią bylos dalį nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Trečiasis asmuo A. G., pasitelkęs nesąžiningą V. S., ne tik neteisėtai iš V. S. L. išgavo reikalavimo teisę, tačiau ir iškėlė G. M. valdomai UAB „Gesika“ bankroto bylą, šiais veiksmais siekdamas sužlugdyti G. M. ir jo šeimą. Per bankroto procedūrą šis asmuo siekia įgyti BUAB „Gesika“ ir G. M. šeimos turtą.Teismas nepagrįstai sprendė byloje nesant įrodyta, jog ginčijamas sandoris sudarytas dėl apgaulės. A. G. reikalavimo teisės dalį įgijo nurodęs ieškovei melagingą skolos perleidimo priežastį (neva jis tada sugebės sugrąžinti jai skolą), siekė sutrukdyti taikiam G. M. ir ieškovės susitarimui. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovės reikalavimo teisės neturėjimas neturi teisinės reikšmės, nes negalima perleisti reikalavimo teisės, kurios neturi. Ieškovė ne tik neturėjo, bet ir dabar neturi reikalavimo teisės į 150 093,20 Eur sumą, nes bendrai priteista skolos suma yra 101 284,80 Eur be palūkanų. Teismas pažeidė CK 6.102 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas, perleisti draudžiama.Pagal CK 6.101 straipsnį kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Tai reiškia, kad A. G. veiksmai išgaunant reikalavimo perleidimą prieštaravo įstatymui (CK 1.91 str.), o oficialios sutarties tarp G. M., ieškovės ir UAB „Gesika“ nebuvo. Teismas privalėjo būti aktyvus ir užkirsti kelią A. G. neteisėtam praturtėjimui.Teismui teikiami 2017 m. gegužės 17 d. gauti nauji A. G. reikalavimai G. M. ir jo sutuoktinei. Šie įrodymai patvirtina nesąžiningą A. G. elgesį.Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas G. M. prašo tenkinti ieškovės skundą dėl kreditorinio reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir dėl A. G. ieškinio atmetimo. Atsiliepime pritariama ieškovės skundo argumentams.Atsiliepime į ieškovės ir atsakovo G. M. apeliacinius skundus atsakovė BUAB „Gesika“ prašo apeliacinius skundus nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodoma, jog teismas turėjo taikyti ne subsidiarią, bet solidarią atsakomybę, nes pinigus iš ieškovės paėmė atsakovas G. M.. Daugiau duomenų nei jau yra pateikta byloje bankroto administratorius pateikti negali.Atsiliepime į atsakovo G. M. apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovo skundą tenkinti. Papildomai nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų apie 150 Eur sumos sumokėjimą ieškovei pagal ginčijamą sutartį, kas liudija šios sutarties neteisėtumą bei nepagrįstumą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Kaip minėta, byloje yra paduoti du apeliaciniai skundai. Abu apeliantai iš esmės ginčija ne visą teismo sprendimą, o tik jo dalį, kuria tenkintas trečiojo asmens A. G. pareikštas reikalavimas priteisti jam skolą, grindžiamas 2016 m. balandžio 12 d. ieškovės ir A. G. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi (toliau - Sutartis), ir netenkintas apeliantų reikalavimas pripažinti šią sutartį negaliojančia (tenkinus pastarąjį reikalavimą apeliantė prašo padidinti jai priteistą sumą). Todėl teisėjų kolegija sprendžia dėl šios sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 320 str. 2 d.). Apeliaciniai skundai netenkintini. Kreditoriaus teisę perleisti reikalavimą reglamentuoja CK 6.101– 6.110 straipsnių nuostatos. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Pagal šio straipsnio 4 dalies 2 punktą reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu, kai teismo sprendimu kreditoriaus teisės perkeliamos kitam asmeniui, jeigu šią galimybę numato įstatymai.Kai pradinis kreditorius perduoda savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalimi, o vietoj jo atsiranda naujasis kreditorius, kuris perima sutartyje aptartas ir iš perduoto reikalavimo atsirandančias ankstesnio kreditoriaus teises. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko interesų ir labiau suvaržyti jo prievolės, o naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų. Taigi pradinis kreditorius gali perleisti reikalavimo teisę, kurią jis turi ir kuri yra galiojanti. Šiame kontekste pastebėtina, kad ne ieškinio pareiškimas teisme ar jo patenkinimas sukuria reikalavimo teisę. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, prievolės atsiradimo momentą lemia juridinio fakto, iš kurio prievolė kyla, prigimtis. Sutartinių prievolių atsiradimo momentas paprastai siejamas su sutarties sudarymu (CK 6.181 straipsnis). Pasisakydamas dėl kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momento, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai kreditoriaus reikalavimo teisė kildinama iš delikto, žalos atlyginimo momentas nustatytinas taikant deliktinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas, pagal kurias žalos atlyginimo prievolė siejama su jos padarymo (atskirais atvejais – atsiradimo, jeigu žala atsiranda vėliau, nei ji padaroma) momentu, todėl laikytina, jog skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, o teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011). Taigi, apeliantė jau po susitarimo su apeliantu dėl turto būsimo perleidimo ir pinigų apeliantui sumokėjimo turėjo teisę reikalauti arba reikalauti pinigų grąžinimo, arba perduoti jai turtą susitarimo sąlygomis. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad apeliantė Sutarties sudarymo metu neturėjo (o ir šiuo metu neturi) reikalavimo teisės į 150 093,20 Eur sumą, kuri nurodoma Sutartyje kaip pagrindinė skola - apeliantė Sutartimi perleido reikalavimo teisę į 15 093 Eur sumą, o apeliantas neįrodinėja, kad apeliantė atsakovų atžvilgiu neturėjo reikalavimo teisės apskritai ar į tokio dydžio sumą ir dėl to negalėjo perleisti reikalavimo teisės į 15 093 Eur sumą. Iš esmės tiek viename, tiek kitame apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kurių pagrindu ginčijama teismo išvada nepripažinti Sutarties negaliojančia kaip sudarytos dėl apgaulės. Kaip ne kartą yra nurodęs kasacinis teismas, CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais ir pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; kt.).Ginčuose dėl apgaulės poveikyje sudaryto sandorio teisinių pasekmių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, taigi, pareiga įrodyti tokio sandorio ydingumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje (nagrinėjamu atveju – apeliantams) (CPK 12, 178 str.). CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011, kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinių skundų motyvai neleidžia daryti išvados, kad apeliantai įrodė, jog Sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės ir pirmosios instancijos teismo išvados šiuo klausimu yra nepagrįstos.Visų pirma pažymėtina, kad apeliantų teiginiai apgaulės aspektu faktiškai yra nepagrindžiami jokiais kitais įrodymais. Šalių paaiškinimai yra pripažįstami vienais iš įrodymų (CPK 178 str. 1, 2 d. d.). Tačiau tai nereiškia, kad jau vien jie yra pakankami ir nebeturi būti patvirtinami kitais įrodymais, nes akivaizdu, kad esant ginčui kiekviena iš šalių suinteresuota pateikti įvykių eigos aiškinimą sau naudinga linkme. Kaip minėta, šalys turi pareigą įrodyti (o ne tik nurodyti) savo teiginius, ir išvados daromos visų byloje esančių įrodymų kontekste. Šiuo atveju apelianto teiginiai dėl apgaulės nėra įtikinami jau vien dėl to, kad jis nėra Sutarties šalis, be to, ir nedalyvavo sudarant Sutartį, taigi, ir negalėjo žinoti Sutarties sudarymo aplinkybių bei šalių tikrųjų ketinimų Sutarties sudarymo metu. Jo nurodoma aplinkybė, kad A. G. Sutarties pagrindu siekė įstoti į UAB „Gesika“ bylą, savaime dar nei patvirtina, nei paneigia apgaulę sudarant Sutartį apeliantės atžvilgiu.Tiek apeliantė, tiek A. G. savo 2017 m. sausio 16 d. atsiliepime bei pirmosios instancijos teismo posėdyje 2017 m. sausio 17 d. skirtingai aiškina Sutarties sudarymo aplinkybes jau vien tuo aspektu, kur – pas apeliantę ar jos atstovo advokato padėjėjo G. V. biure – buvo sudaryta Sutartis. Jokių įrodymų, kurie patvirtintų šias jų nurodomas aplinkybes, šalys nepateikė, todėl neatmestina tiek viena, tiek kita versija. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad A. G. nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo aiškinimą, bet ir pati apeliantė nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių jos aiškinimą. Šiame kontekste teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad teismas nepagrįstai neiškvietė liudytojų V. S. ir J. S. (kaip buvo nurodyta apeliantės prašyme papildomame ieškinyje), nes abu apeliantai dalyvavo 2017 m. balandžio 11 d. teismo posėdyje ir, nepaisant to, kad liudytojai nebuvo iškviesti, nė vienas iš jų prašymo apklausti liudytojus nepareiškė. Pačios apeliantės pozicija aiškinant Sutarties sudarymo aplinkybes nebuvo nuosekli. Pavyzdžiui, 2016 m. lapkričio 21 d. atsiliepime į trečiojo asmens ieškinį ji teigė esą Sutartis buvo sudaryta tik kaip projektas galimai parduoti skolos dalį tuo atveju, jei teismas galutiniu sprendimu pripažintų jog apeliantas jai skolingas 150 932,09 Eur bei šią sumą A. G. padėtų susigrąžinti, pinigai už parduodamą reikalavimo dalį nebuvo sumokėti (1 t., b.l. 135-136). Tačiau pažymėtina, kad, visų pirma, tokios sąlygos Sutartyje nenumatytos, o tokiu aiškinimu pripažįstama, jog pati apeliantė turėjo (bent jau) ketinimus sudaryti tokio pobūdžio Sutartį, kas neneigiama ir toliau atsiliepime („svarstė galimybę parduoti“), antra, Sutartis apeliantės pasirašyta ant abiejų lapų ir jos parašu dar patvirtinamas faktas, kad Sutarties 3 punkte numatytą 150 Eur atlyginimą ji gavo tą pačią dieną (1 t. , b.l. 111-112), kas neteikia jokio pagrindo manyti, kad Sutartis apeliantės buvo suvokiama kaip projektas ateičiai. Taigi, tuomet apeliantė nenurodė jokių vėliau nurodomų aplinkybių (tame tarpe ir dėl jos sveikatos būklės įtakos Sutarties sudarymui) apie A. G. ar kitų asmenų panaudojimą jos atžvilgiu apgaulės, kuri būtų paveikusi ir nulėmusi jos valią dėl Sutarties sudarymo. Iš tikrųjų, galima būtų abejoti dėl menkos atlyginimo sumos už dalies reikalavimo perleidimą, tačiau, kita vertus, ir pati apeliantė apeliaciniame skunde yra nurodžiusi nesitikėjusi („iš esmės praradusi viltį“) atgauti skolą. Todėl pastaruoju atveju nedidelė atlyginimo suma savaime nepatvirtina nei apgaulės, nei valios ydingumo dėl Sutarties sudarymo.Pratęsiant apeliantės pozicijos vertinimą, be jau paminėtų aplinkybių pasakytina ir tai, kad iš bylos eigos matyti, jog 2016 m. lapkričio 25 d. atsiliepimą į A. G. ieškinį pateikė apeliantas (1 t. b.l. 138-140). Jame apeliantas, be kita ko, nurodė, kad „...jei V. L. nesikreips dėl kreditorinio reikalavimo sutarties perleidimo nuginčijimo, tai darysime mes...“, teigė, kad Sutartis yra niekinė. Pirmosios instancijos teismo posėdyje 2017 m. sausio 17 d. jau abu apeliantai pradėjo teigti apie Sutarties ydingumą, dar vėliau abu apeliantai tą pačią dieną – 2017 m. sausio 30 d. – pateikė teismui papildomą ieškinį (apeliantė) ir priešieškinį (apeliantas) prašydami Sutartį pripažinti negaliojančia. Papildomame ieškinyje, be kita ko, apeliantė nurodė, jog A. G. pasinaudojimas Sutartimi gali kliudyti jai sudaryti bei realizuoti taikos sutartį su atsakovais, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, neatmestina, kad ši aplinkybė gali būti viena iš priežasčių apsisprendimui ginčyti Sutartį, juo labiau taip galima manyti kitų pirmiau paminėtų aplinkybių kontekste,Teisėjų kolegijos vertinimu, reikšminga ir tai, kad Sutartis buvo sudaryta jau po to, kai ieškinys teisme buvo pareikštas. Dėl to apeliantės teiginiai, jog Sutartis buvo sudaryta įtikinus apeliantę, kad skola jai galėtų būti grąžinta greičiau panaudojant (anot apeliantės 2016 m. lapkričio 21 d. atsiliepimo) „A. G. turimus finansinius, žmogiškuosius ir kitus išteklius“ ir tuo aspektu apeliantė buvo apgauta, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra įtikinami, nes dėl Sutarties (ne)sudarymo teismo procesas nepaspartės. Tokie argumentai, galbūt, būtų labiau įtikinami, jei Sutartis būtų sudaryta dar apeliantei nepradėjus teisminio proceso. Kaip minėta, pareiga įrodyti tenka tam, kas teigia, o ne tam, kas neigia. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai nepateikė pakankamai įrodymų, kurių pagrindu galima būtų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino Sutarties negaliojančia, o tokia teismo išvada yra dar labiau tikėtina turint galvoje šios nutarties 33-35 punktuose nurodytas aplinkybes.Apeliantės skundo teiginys, kad teismas turėjo sumažinti A. G. priteistą sumą, visų pirma, nepagrįstas iš esmės, nes Sutartimi buvo perleista reikalavimo teisė į 15 093,20 Eur sumą, antra, apeliantė nėra asmuo įgaliotas ginti atsakovų interesus, atsakovai šiuo aspektu teismo sprendimo neskundžia. Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinių skundų motyvais keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.