- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-15
- Bylos Nr.
- 2A-579-464/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00401-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Dalia Kačinskienė, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- R. K., D. K., R. R.
- Ieškovas
- A. N.
- Kategorijos
- 2.5.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Daliaus vairavimo mokymo centras“ teisių perėmėjo A. N., atsakovų R. K., D. K. ir R. R. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-233-227/2015 pagal pradinio ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Daliaus vairavimo mokymo centras“ procesines teisės perėmusio ieškovo A. N. ieškinį atsakovams D. K., R. R. ir R. K. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs (t. 1, b. l. 172-175) prašė priteisti solidariai iš atsakovų D. K., R. R. ir R. K. ieškovui BUAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ 274 303,98 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2011-10-20 nutartyje, kuria įmonei buvo iškelta bankroto byla, konstatavo, kad įmonė jau 2008-12-31 buvo nemoki, nevykdė mokestinių įsipareigojimų, neatsiskaitė su kreditoriais, o pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės. Atsakovai nevykdė įstatyme numatytos pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, todėl jie, kaip įmonės akcininkai ir vadovai, privalo atlyginti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl pavėluotai pateikto teismui pareiškimo dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Laikotarpiu nuo 2008 metų (nuo nemokumo atsiradimo) iki 2012-01-19 (bankroto bylos iškėlimo nutarties įsiteisėjimo diena) ieškovo įsiskolinimas kreditoriams padidėjo 297 580,98 Lt suma, t. y. iš patvirtintų pradinio ieškinio pareiškimo metu kreditorinių įsiskolinimų sumos atėmus mokėtinas sumas ir įsipareigojimus 2008-12-31 balanso duomenimis (494 286,98 Lt - 196 706 Lt). Žala padaryta ir pačiai įmonei, kadangi bankroto procedūros kainuoja. Realizavus įmonės turtą bankroto procese buvo visiškai apmokėtos bankroto administravimo 40 000 Lt išlaidos bei iš dalies (23 277 Lt) atsiskaityta su įmonės kreditoriais, todėl prašomos priteisti žalos dydis yra 274 303,98 Lt (297 580,98 Lt - 23 277 Lt).
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2014-07-31 nutartimi (t. 2, b. l. 111) pradinį ieškovą BUAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ pakeitė nauju ieškovu A. N..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2015-01-08 sprendimu (t. 2, b. l. 151-155) ieškinį patenkino iš dalies: 1) priteisė iš atsakovių R. R. ir R. K. po 8 392,53 Eur ir po 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-09-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui A. N.; 2) priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovių R. R. ir R. K. po 251,77 Eur žyminio mokesčio bei po 4,92 Eur teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; 3) priteisė iš atsakovo D. K. 5 792,40 Eur ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-09-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui A. N.; 4) kitus reikalavimus atmetė; 5) priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovo D. K. 173,77 Eur žyminio mokesčio bei 28,96 Eur teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas, analizuodamas bendrovės (ne)mokumo klausimus, ištyrė bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus, įvertino bankroto byloje Nr. B2-95-544/2014 ir Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėse bylose Nr. L2-3551-828/2011 ir Nr. L2-4757-828/2011 esančius įrodymus, padaręs išvadą, kad bendrovė nuo 2010-07-01 nemokėjo darbuotojams atlyginimų, mokesčių, neatsiskaitė už paslaugas, nuo 2010-09-30 nustatytais terminais nebuvo gražinama kredito dalis bankui, o 2011-01-01 pradelsti bendrovės įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Šių duomenų pagrindu teismas konstatavo, kad 2011-01-01 bendrovė buvo faktiškai ir teisiškai nemoki (ĮBĮ 2 str. 8 p.), todėl atsakovė R. K., kaip vadovė, ir atsakovai R. R. bei D. K., kaip akcininkai, privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ 4 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose numatytais pagrindais (ĮBĮ 5 str.1 d. 2 ir 3 p., 8 str.). Tačiau bankroto byla buvo iškelta tik 2011-10-20 kreditoriaus iniciatyva. Todėl teismas pripažino, kad visi atsakovai, esant įmonei nemokiai nuo 2011-01-01, nuostolingą veiklą vykdydami iki 2011 m. kovo mėnesio, nemokėdami nuomos mokesčio, neatlaisvindami išsinuomotų patalpų net po to, kai buvo įspėti, bei neinicijuodami bankroto bylos iškėlimo didino bendrovės skolą ir žalą kreditoriams. Teismas nustatė, kad akcininkai tik 2011-06-15 visuotiniame akcininkų susirinkime apsvarstė bendrovės vadovės R. K. atšaukimo iš pareigų, naujo vadovo rinkimo ir kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo klausimus, be to, klausimą dėl bankroto bylos inicijavimo nutarė spręsti atlikus finansinį auditą arba susipažinus su 2010 m. ir 2011 m. I ketvirčio finansinėmis ataskaitomis. Tokie R. R. ir D. K. veiksmai, teismo vertinimu, nereiškia tinkamai vykdytų įstatymais jiems įtvirtintų pareigų. Teismas nurodė ir tokią aplinkybę, kad įmonės vadovė R. K. laikotarpiu nuo 2011-02-12 iki 2011-05-17 sirgo, todėl būtent akcininkai privalėjo vykdyti pareigas, nustatytas Akcinių bendrovių ir Įmonių bankroto įstatymuose.
Pasisakydamas dėl bendrovei neveikimu padarytos žalos dydžio, teismas nurodė, kad tokios žalos nebūtų buvę, jei visi atsakovai būtų savalaikiai atlaisvinę nenaudojamas patalpas pagal nuomotojo UAB „Idea&Realty“ siųstus raginimus ir priminimus. Bendrovė veiklos nevykdė, direktorė R. K. nuo 2011 m. vasario mėnesio sirgo, tačiau akcininkai išsinuomotų patalpų neatlaisvino. Todėl būtent dėl patalpų neatlaisvinimo, esant nutrauktai nuomos sutarčiai ir reikalavimui jas atlaisvinti, buvo padaryta žala bendrovei, kurią teismas pripažino įrodyta (t. y. priteista Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-06-10 teismo įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-4757-828/2011 skola nuomotojui UAB „Idea&Realty“). Konstatavęs atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas (neteisėtus veiksmus, žalą bei priežastį ryšį), pirmosios instancijos teismas laikė pagrįstais 77 955,47 Lt ieškinio reikalavimus (CK 6.245 str.), o kitą dalį ieškinio reikalavimų atmetė kaip neįrodytą. Atsakovams tenkančią atlyginti žalą teismas paskirstė įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, priteisdamas iš atsakovių R. K. ir R. R. po 8 392,53 Eur, o atsakovo D. K. 5 792,40 Eur.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Atsakovė R. K. apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 157-160) prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015-01-08 sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo tenkintas jos atžvilgiu, ir priimti naują sprendimą – ieškinį šioje dalyje atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismui nustačius, kad atsakovų neteisėtų veiksmų sudėtį sudarė patalpų nuomotojui savalaikis neperdavimas ir tuo sukelta žala, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį reikėtų analizuoti atskirai kiekvieno atsakovo atžvilgiu tik patalpų neperdavimo nuomotojui kontekste. Todėl teismo nustatytos išvados dėl įmonės mokumo / nemokumo 2011-01-01, dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo prieštarauja teismo išvadoms dėl žalos dydžio. Teismas 2011-06-10 teismo įsakymu priteistą sumą paskirstė į pagrįstą 77 955,47 Lt (negautos pajamos ir nuompinigiai) ir nepagrįstą 7 853,88 Lt (delspinigiai ir žyminis mokestis) sumas. Teismas, kvestionuodamas įsiteisėjusį sprendimą, pažeidė CPK 18 straipsnio, Teismų įstatymo 9 straipsnio nuostatas. Atsakovė dėl ligos fiziškai negalėjo įvykdyti patalpų perdavimo nuomotojui pareigos, po to jau faktiškai nedalyvavo bendrovės ir jos turto valdyme. Nepadariusi neteisėtų veiksmų, atsakovė neturi net dalinės pareigos atsakyti už nuomotojo negautas pajamas bei negautus nuompinigius.Teismas nepagrįstai nustatė atsakovės neteisėtus veiksmus ir atsakomybę už prieštaravimų dėl UAB „Idea&Realty“ naudai priimtų teismo įsakymų nepateikimą. Teismas vertino tik prieštaravimų dėl vieno iš teismo įsakymo (2011-06-10) pateikimo perspektyvą. Tokius prieštaravimus galėjo pateikti ir atsakovė R. R., 2011-06-21 perėmusi bendrovės vadovavimą.Teismas nerealizavo Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-01 nutartyje suformuotų nurodymų. Neaišku, kaip pirmosios instancijos teismas paskirstė atsakovų atsakomybės dalis, neįmanoma nustatyti, kokiu būdu teismas paskaičiavo kiekvienam atsakovui tenkančią proporciją, nenustatė kokia apimtimi kiekvieno atsakovo (ne)veikimas įtakojo įmonei ir kreditoriams padarytą žalą.
Šalies argumentai
Ieškovas A. N. apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 161-162) prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015-01-08 sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neteisingai išaiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias padarytos žalos ir nuostolių dydį (CK 6.249 str., 6.251 str.). Kasacinės instancijos teismas 2011-03-25 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011, yra išaiškinęs, kad, nustatant žalos dydį, turi būti vertinama ne išaugusi skola konkrečiam kreditoriui, bet bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku. Todėl įmonei ir kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ir padidėjusi, ir sumažėjusi.Teismas vadovavosi už 2011 metus sudarytu ir atsakovės R. R. pasirašytu balansu, kuriame nurodyta, jog 2010-12-31 bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 223 897 Lt sumą. Tačiau Panevėžio apygardos teismas 2012-08-20 nutartimi patvirtino 494 286,98 Lt kreditorinius reikalavimus, kurie nebuvo padengti bendrovės bankroto procedūros metu. Dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, bendrovės skolos padidėjo 270 389,98 Lt (494 286,98 Lt - 223 897 Lt), todėl ši suma turėjo būti priteista iš atsakovų.
Šalies argumentai
Atsakovai R. R. ir D. K. apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 164-169) prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015-01-08 sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo tenkintas jų atžvilgiu, ir priimti naują sprendimą – ieškinį šioje dalyje atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė R. K. sirgo nuo 2011-02-12 iki 2011-05-17 ir įmonei faktiškai nevadovavo. R. K. veikė susitarusi su UAB „Idea&Realty“, apie priimtus teismo įsakymus nebuvo informuoti nei D. K., nei R. R.. UAB „Idea&Realty“ nesąžiningai didino savo kreditorinius reikalavimus, o nesąžiningo kreditoriaus teisės negali būti ginamos. Be to, byloje keliamas ne teismo įsakymo teisėtumo ar neteisėtumo, bet žalos atlyginimo dėl nesavalaikio kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo klausimas. Tokiu atveju būtina nustatyti kiekvieno iš atsakovo veikas, kaltę, priežastinį ryšį tarp veikų ir pasekmių - teismo įsakymu priteistos 78 000 Lt sumos kreditoriaus UAB „Idea&Realty“ naudai. UAB „Idea&Realty“ nereiškė jokių reikalavimų dėl UAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ iškeldinimo iš patalpų, nors žinojo įmonės turtinę padėtį, taigi ji siekė ne realiai atgauti skolas, o prisiteisti kuo didesnį kreditorinį reikalavimą, įgyti kontrolinį kreditoriaus reikalavimą, skirti administratorių ir jį kontroliuoti. Administratorius, sužinojęs apie priimtus teismo įsakymus, jų neginčijo, toliau patalpas nuomojosi ir įtraukdavo UAB „Idea&Realty“ į kreditorių sąrašą su padidintais reikalavimais. Administratorius neginčijo ir akivaizdžiai - net 10 kartų UAB „Idea&Realty“ pasididintų, lyginant su nustatytais sutartyje, delspinigių. Bendra visų kreditorių reikalavimų suma yra 494 286,98 Lt, o UAB „Idea&Realty“ reikalavimas jame 209 286,35 Lt. Lietuvos apeliacinis teismas 2014-07-01 nutartyje pasisakė, kad reikia nustatyti naujai atsiradusius nuostolius nuo to momento, kada atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau teismas jokių naujų įrodymų iš ieškovo negavo ir liko nenustatyta, kada atsirado įmonės nemokumas, t. y. kada pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Ieškovas nepateikė įrodymų kokios konkrečiai skolos atsirado po 2010-12-31, išskyrus UAB „Idea&Realty“ nesąžiningai pareikštus reikalavimus. Nors teismas sprendime nurodė, kad 2010- 2011 metais buvo priimti teismo sprendimai dėl skolos priteisimo, VMI, VSDFV sprendimai, tačiau nenustatinėjo, ar šie įsiskolinimai atsirado iki 2011-01-01, nesiaiškino, ar iki 2011-01-01 sprendimai dėl skolų priteisimo, VMI bei VSDFV reikalavimai buvo įvykdyti, ar nebuvo įvykdyti.Teismas nevertino, kad iš R. R., kaip solidaraus skolininko, ir UAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ 2011-09-06 teismo įsakymu AB „Šiaulių bankas“ naudai buvo priteista 12 015,32 Lt skolos ir 2 463,65 Lt palūkanų. AB „Šiaulių bankas“ įtrauktas į UAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ kreditorių sąrašą. Teismas, priteisdamas žalos atlyginimą, dar kartą tą pačią sumą priteisė. Tokiu būdu kreditoriai yra praturtėję R. R. sąskaitą, nes iš jos 2011-09-16 teismo įsakymo pagrindu priteista pagrindinė skola kreditoriui, tiek ginčijamo sprendimo pagrindu priteista žala dėl to, kad nesumokėta pagrindinė skola.Tuo metu, kai galėjo atsirasti įmonės nemokumas, bendrovės administracijos vadove buvo R. K.. R. K. buvo atsakinga už 2010 metų finansinės atskaitomybės dokumentų paruošimą ir pateikimą akcininkų susirinkimui tvirtinti. Įmonė 2010 metais buvo moki, vykdė savo įsipareigojimus, pagrindo atlikti auditą nebuvo. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad R. K. akcininkams būtų pateikusi informaciją apie įmonės nemokumą. Pati R. K. pripažino, kad 2010 metais bendrovė dirbo pelningai. Akcininkams tik 2011 metų kovo mėnesį, kai įmonės veikla buvo nutraukta, kilo įtarimai, kad ši veikla gali būti nuostolinga. R. K. neperdavė apskaitos dokumentų naujai paskirtai direktorei R. R., aplaidžiai tvarkė apskaitą, todėl akcininkai negalėjo sužinoti kokia yra UAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ finansinė būklė.
Atsiliepimas
Ieškovas A. N. atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus (t. 2, b. l. 171-173) prašo atsakovų apeliacinius skundus atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Teismas iš atsakovų žalos atlyginimą priteisė būtent dėl nesavalaikio bankroto bylos iškėlimo. Todėl R. K. apeliacinio skundo argumentai, jog ieškinys tenkintas ne tuo pagrindu, kuriuo jis buvo pareikštas, t. y. dėl patalpų neperdavimo nuomotojui, yra nepagrįsti.Teismas pagrįstai konstatavo, jog įmonė nemoki tapo nuo 2010-12-31. Nustatydamas šią aplinkybę teismas rėmėsi ne tik balanso duomenimis, tačiau ir kitais įmonės nemokumo įrodymais: nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio įmonė bankui nebedengė kredito, nebemokėjo darbuotojams darbo užmokesčio. Todėl apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, jog 2010-12-31 įmonė buvo moki. Atsakovų argumentai dėl priteisto žalos atlyginimo sumažinimo yra deklaratyvūs. R. R., kaip solidarioji skolininkė, AB „Šiaulių bankas“ nėra padengusi teismo priteistos 12 015,32 Lt skolos ir 2 463,65 Lt palūkanų.Atsakovų R. R. ir D. K. argumentai, kad už įmonės kreditoriams padarytą žalą dėl nesavalaikio bankroto bylos iškėlimo yra atsakinga tik R. K., kadangi ji ir sirgdama vykdė direktorės pareigas, veikė prieš įmonės interesus, slėpė įmonės dokumentus ir savalaikiai nekėlė įmonei bankroto bylos, yra nepagrįsti ir jų pačių atsakomybės nepašalina. Dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku įmonės skolų padidėjimu (270 389,98 Lt suma) padaryta žala turi būti priteista iš atsakovų. Kadangi atsakovus sieja bendri padariniai, neteisėti veiksmai ir bendra kaltė, neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, todėl atsakovų atsakomybė yra solidari.
Atsiliepimas
Atsakovė R. K. atsiliepime į apeliacinius skundus (t. 2, b. l. 176-178) prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, atsakovų R. R. ir D. K. apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atsakovų atsakomybę taikė ne už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo, o dėl nesavalaikio nuomotinų patalpų perdavimo nuomotojui. Todėl 270 389,98 Lt žala priežastiniu ryšiu niekaip nesisieja su neteisėtu veikimu (neveikimu), t. y. su patalpų nesavalaikiu perdavimu savininkui UAB „Idea&Realty”. Aukštesnės instancijos teismas kitaip vertino byloje esančius dokumentus ir nekvestionuoja 2010-12-31 balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos patikimumo. Teismo išvada nelaikyti 2010-12-31 balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos tinkamais įrodymais vertintina kaip nepagrįsta. Visi dokumentai buvo perduoti R. R., šiai pradėjus eiti bendrovės vadovės pareigas. Atsakovų įtarimai, kad R. K. ir su nuomotoju susijęs asmuo veikė išvien, siekdami pakenkti UAB „Daliaus vairavimo mokymo centras” finansiniams interesams, yra grindžiami tik prielaidomis. Vadovaujant R. K. laikotarpiu nuo 2010-01-31 iki 2011-06-21 įmonės veikla gerėjo. Tai atspindi 2010-12-31 balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita, 2010 metais bendrovė gavo 6 197 Lt pelno. Lietuvos apeliacinis teismas 2014-07-01 nutartyje nurodė, kad siekiant nustatyti civilinės atsakomybės (ne)buvimo prielaidas, nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei, svarbu išsiaiškinti ne tik nuo kurio momento įmonės pradelstų įsipareigojimų suma viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (teisinis nemokumas), bet ir nuo kurio momento įmonė visiškai nebevykdė įsipareigojimų pagal sutartis, nebevykdė normalios ūkinės veiklos, nebesudarinėjo sandorių ir pan. (faktinis nemokumas). Kol bendrovei vadovavo atsakovė R. K. (bendrovė veiklą nutraukė 2011 m. kovo mėn.), tol įmonės padėtis buvo stabilizuota, vyko vairavimo pamokos, buvo generuojamos pajamos. Atsakovės R. K. vadovavimas tolino bendrovės faktinį nemokumą. Atsakovės R. K. bandymas nutolinti įmonės faktinio nemokumo būseną yra akivaizdus, todėl nekorektiška reikalauti iš atsakovės R. K. atsakomybės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovo A. N. ir atsakovės R. K. apeliaciniai skundai atmestini.
Atsakovų D. K. ir R. R. apeliacinis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl įmonės vadovo ir akcininkų civilinės atsakomybės, susijusios su juridinio asmens organams ir dalyviams nustatyta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei esant nemokiai. Apeliaciniuose skunduose keliami kiekvieno iš atsakovų veiksmų civilinės atsakomybės instituto taikymo aspektu įvertinimo, žalos identifikavimo, jos dydžio nustatymo bei atsakomybės atsakovams paskirstymo klausimai. Atsakovai R. K., D. K. ir R. R. savo apeliaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai jų atžvilgiu taikė civilinės atsakomybės institutą, o ieškovas A. N. nesutinka su teismo priteistos žalos dydžiu ir dalinės, o ne solidarios atsakomybės atsakovams nustatymu. Teisėjų kolegija tokius skundų argumentus ir įvertina (CPK 320 str.).
Iš bylos bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 str. 3 d.) nustatyta, kad į teismą dėl UAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ bankroto bylos iškėlimo 2011-09-21 ir 2011-10-07 kreipėsi įmonės kreditoriai UAB „Idea & realty“ ir UAB „Niprėja“. Panevėžio apygardos teismas 2011-10-20 nutartimi UAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ iškėlė bankroto bylą (t. 1, b. l. 22-25). Apeliantas D. K. buvo UAB ,,Daliaus vairavimo mokymo centras“ akcininku nuo įmonės įsteigimo 2000-08-22 (t. 1, b. l. 8-10). Apeliantė R. R. tai pat buvo įmonės akcininkė, o laikotarpiu nuo 2000-08-24 iki 2010-01-30 ir nuo 2011-06-21 iki bankroto bylos iškėlimo vadovavo įmonei (t. 1, b. l. 8-13). Apeliantė R. K. laikinai vadovavo įmonei nuo 2010-01-31, o nuo 2010-03-01 iki 2011-06-20 buvo nuolatine jos vadove (t. 1, b. l. 13, t. 2, b. l. 146, 183-186). Pradinį ieškovą BUAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ atstovaujantis bankroto administratorius reikalavimą dėl 274 303,98 Lt žalos atlyginimo grindė Įmonių bankroto įstatymo (toliau ir - ĮBĮ) nustatytos pareigos laiku pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimu (ĮBĮ 8 str. 1 d., 4 d.). Bankrutavusiais įmonei pardavus reikalavimo teises į atsakovus, pirmosios instancijos teismas 2014-07-31 nutartimi pradinį ieškovą BUAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ pakeitė nauju ieškovu - A. N. (t. 2, b. l. 105-108, 111).
Dėl įmonės vadovų ir akcininkų civilinės atsakomybės prielaidų
Reikalavimai atsakovams reiškiami ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies pagrindu, kuriame numatyta įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės administracijos vadovui teisė ir pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 5 str. 1 d.). Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta tiek įmonės administracijos vadovui, tiek savininkui. Tokia pareiga šiems subjektams kyla, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis nustato, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui turi būti vertinama, ar pagal konkrečias bylos aplinkybes įmonės vadovas arba jos savininkas (savininkai) neteisėtai uždelsė inicijuoti bankroto bylą ir ar šis uždelsimas sukėlė ieškovo nurodomą žalą, t. y. būtina nustatyti visas sąlygas civilinei atsakomybei taikyti: neteisėtus veiksmus, žalą, ir priežastinį ryšį tarp jų, o vadovo ir / ar akcininko kaltė, nustačius pirmiau paminėtas sąlygas, preziumuojama (CK 6.246 str.- 6.249 str.).
Atsakovės R. K. ir R. R. skirtingais laikotarpiais buvo šiuo metu jau likviduotos dėl bankroto UAB ,,Daliaus vairavimo mokymo centras“ vadovėmis, o pastaroji bei D. K. buvo įmonės akcininkais. Taigi atsakovų civilinei atsakomybei ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu konstatuoti, visų pirma, reikšminga yra nustatyti momentą, kada atsirado pareiga įmonės vadovui, o kada akcininkams pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog ir dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 str. 2 d.), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Dalyvių susirinkimas sprendžia neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla kasacinio teismo vadinama strateginiu bendrovės valdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009). Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pirmiausiai įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, nes akcininkas kasdienėje įmonės veikloje (nebent jis būtų įmonės valdymo organo narys), taip pat ir santykiuose su kreditoriais ir įsipareigojimais jiems nedalyvauja. Tokią veiklą vykdo ir visų pirma atsakingas už ją yra įmonės vadovas, jis geriausiai žino įmonės finansinę situaciją, taigi, ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, pirmiausiai kyla jam (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-08-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1150/2013). Pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo. ĮBĮ nėra tiesiogiai įvardyta konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą įmonės vadovas, esant šios teisės normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms, privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas <...> privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-27 nutartis civilinėje byloje 3K-3-344/2014, 2014-10-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje pradinį ieškovą atstovaujantis bankroto administratorius, patikslinęs ieškinio reikalavimus, teigė, kad bendrovės nemokumas pagal IBĮ nuostatas egzistavo jau nuo 2008-12-31, kas buvo nustatyta įsiteisėjusia 2011-10-20 teismo nutartimi iškelti bankroto bylą. Šia nutartimi jis rėmėsi kaip prejudicija (CPK 182 str. 2 p.), tvirtindamas, kad būtent nuo to momento visiems trims atsakovams ir atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ankstesnės šioje civilinėje byloje priimtos Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-01 nutarties Nr. 2A-1093/2014 išaiškinimus (t. 2, b. l. 92-100), analizavo tiek nagrinėjamoje byloje, tiek bankroto byloje Nr. B2-95-544/2014 (ankstesnis šios civilinės bylos Nr. B2-95-828/2011) pateiktus bendrovės finansinę padėtį atspindinčius dokumentus, kuriais remdamasis padarė išvadą, kad bendrovė teisiškai ir faktiškai nemoki tapo tik nuo 2011-01-01. Pirmosios instancijos teismo ištirti bei aptarti įrodymai leidžia teigti, kad tuo laikotarpiu (2011-01-01) įmonė jau nesugebėjo subalansuoti susidariusios nepalankios finansinės situacijos, dėl ko atsirado teisinės prielaidos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovas A. N., kurio atstovas pirmosios instancijos teisme taip pat laikėsi pozicijos, kad įmonė pagal bankroto įstatymo normas nemokia tapo nuo 2011-01-01, bei atsakovė R. K. savo apeliaciniuose skunduose šių pirmosios instancijos teismo išvadų neginčija. Atsakovai D. K. ir R. R., apsiriboję vien teiginiais, kad teismas neištyrė aplinkybių, ar iki 2011-01-01 buvo įvykdyti teismo sprendimai dėl skolų priteisimo VMI, VSDFV, minėtų pirmosios instancijos teismo išvadų dėl bendrovės nemokumo momento taip pat nenuginčijo (CPK 12 str., 178 str.). Kaip pirmiau kolegija nurodė, įmonės nemokumo nustatymo momentas yra ypač svarbus vertinant, kada atsakovams (ir kuriems iš jų) atsirado teisinė pareiga nedelsiant inicijuoti įmonės bankroto procedūrą. Pirmosios instancijos teismo konstatuoto įmonės nemokumo atsiradimo momentu, t. y. 2011-01-01, įmonei vadovavo atsakovė R. K. (iki 2011-06-21), kurią vadovo pozicijoje akcininkė, atsakovė R. R., pakeitė tik nuo 2011-06-21, atsakovas D. K. nėra buvęs įmonės valdymo organu ir objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti prielaidas apie šio atsakovo galimą faktinį vadovavimą įmonei analizuojamu laikotarpiu, taip pat byloje nesama. Įstatyminis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad bendrovėje turi būti realiai savo funkcijas atliekantis vadovas, nes jis yra vienasmenis valdymo organas (ABĮ 37 str. 1 d., 12 d. 1 p.). Būtent valdymo organas atsako už juridinio asmens dalyvių susirinkimo sušaukimą, pranešimą juridinio asmens dalyviams apie esminius įvykius, turinčius reikšmės juridinio asmens veiklai, juridinio asmens veiklos organizavimą, juridinio asmens dalyvių apskaitą, veiksmus, nurodytus CK 2.4 straipsnio 3 dalyje, jei kitaip nenumatyta atskirų juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose (CK 2.82 str. 3 d.). Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnis nustato bendrovės vadovo teises bei pareigas ir numato, kad bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą ir t. t. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Taigi, būtent įmonės vadovas privalo tinkamai organizuoti įmonės kasdieninę veiklą, užtikrinti, kad įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai būtų laiku parengti, surašyti ir būtų įmonėje bei įmonės žinioje. Nors bylos svarstymui pateikta SODROS pažyma liudija apie atsakovės R. K. laikino nedarbingumo laikotarpius (atitinkamai nuo 2011-02-12 iki 2011-03-01 bei 2011-04-15 iki 2011-05-17 (t. 2, b. l. 147), apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, jog net ir nustačius atsakovės R. K. laikino nedarbingumo faktą visgi jos sveikatos būklė nebuvo tokia sunki, jog ji negalėtų vykdyti vadovo pareigų. Juolab byloje nėra duomenų, jog atsakovės R. K. nedarbingumo laikotarpiu įmonės veikla būtų sustabdyta (priešingai, įprastinė ūkinė veikla buvo vykdoma iki kovo mėnesio), dėl ko bendrovės akcininkams būtų kilusi pareiga inicijuoti asmens, galinčio perimti direktoriaus pareigas, paiešką. Pažymėtina, kad pati R. K. jai inicijuotoje baudžiamojoje byloje yra pripažinusi, kad ir būdama nedarbinga eidavo į darbą, tvarkydavo dokumentus, o nuo 2011 m. balandžio mėnesio vidurio apskritai šį į darbą neėjo, nes susirado kitą darbą (t. 2, b. l. 27).
Tokiu atveju nors ir yra byloje nustatyta, kad vieni atsakovai veikė kaip įmonės savininkai, kiti jai vadovavo skirtingais laikotarpiais, pirmosios instancijos teismas neindividualizavo kiekvieno iš jų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl su tuo susiję apeliacinių skundų argumentai pripažintini pagrįstais. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus motyvus dėl įmonės dalyvių ir valdymo organų funkcijų netapatumo, teisėjų kolegija pripažįsta, kad tai, jog atsakovas D. K. ir atsakovė R. R. yra įmonės akcininkai, savaime nelemia jų civilinės atsakomybės už savalaikį bankroto bylos neinicijavimą. Byloje nesama duomenų, kad atsakovai D. K. ir atsakovė R. R. kaip juridinio asmens dalyviai, šiuo laikotarpiu (po nustatyto įmonės nemokumo momento 2011-01-01) būtų atlikę kokias nors vadovo funkcijas, o akcininkų pareigos vykdyti nuolatinę (kasdienę) įmonės veiklos bei būsenos kontrolę įstatymai nenumato. Tačiau pagrįstai konstatavęs, jog įmonė nemokia tapo nuo 2011-01-01, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiu konkrečiu ar bent apytikriu momentu po to per santykinai trumpą laiko tarpą iki bankroto bylos iškėlimo akcininkams atsirado neabejotina pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir, kokie įrodymai patvirtina, jog įmonės akcininkai apie tai neabejotinai turėjo žinoti / žinojo. Todėl, nenustačius, kad atsakovas D. K. ir atsakovė R. R. būtų vykdę kokius nors vadovui būdingus veiksmus per šį laikotarpį (nuo 2011-01-01 iki atsakovės R. K. vadovavimo pabaigos), nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas D. K. ir atsakovė R. R., kaip juridinio asmens dalyviai, privalėjo žinoti tikrąją įmonės finansinę situaciją (nemokumą pagal ĮBĮ nuostatas), kuomet kilo pareiga inicijuoti bankroto procedūras.
Kita vertus, kai ieškinys grindžiamas būtent pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdymu, pažymėtina, jog žala šiuo pagrindu priteisiama tokiais atvejais, kai įmonė pakankamai ilgą laiką nevykdo įprastos ūkinės komercinės veiklos, taip pat prisiima naujus įsipareigojimus, dėl to didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su jau esamais kreditoriais arba atsiranda naujų kreditorių, su kuriais taip pat nėra galimybės atsiskaityti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2013-01-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-108/2013). Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad dar 2010 metais įmonės veikla nežymiai, bet vis tik buvo pelninga. 2010-12-31 balanso duomenimis, įmonė uždirbo 6 197 Lt pelno (t. 1, b. l. 19). Be to, iki 2011 metų kovo mėnesio įmonė dar vykdė įprastą savo komercinę veiklą (teikė vairuotojų mokymo paslaugas) ir dalinai atsiskaitinėjo su savo kreditoriais. Pastarąją aplinkybę patvirtina 2012-08-31 BUAB ,,Daliaus vairavimo mokymo centras“ bankroto administratoriaus parengta pažyma (t. 2, b. l. 125), atsakovės R. K. paaiškinimai ir liudytojos D. R. paaiškinimai teismo posėdžio metu (t. 2, b. l. 131, 140 teismų informacinėje sistemoje LITEKO užfiksuotas teismo posėdžio garso įrašas. Tai, kad ir įmonės savininkai tikėjo UAB ,,Daliaus vairavimo mokymo centras“ verslo perspektyvomis, be kita ko, leidžia spręsti ir toks faktas, kad akcininkė ir tuometinė įmonės vadovė R. R. 2009 m. asmeniškai laidavo įmonės kreditoriui (bankui) už įmonės 2006 m. kreditavimo sutartimi prisiimtas prievoles (t. 2, b. l. 74-80). Be to, R. R. ir D. K., būdami bendrovės akcininkai, nebuvo pasyvūs ir tuo aspektu, kad, turėdami įtarimų dėl prastėjančios bendrovės ekonominės būklės, apie kurią, jų teigimu, vadovė R. K. neinformavusi, iš esmės ėmėsi konkrečių veiksmų: pakeitė įmonės vadovę R. K., kėlė klausimus dėl bankroto bylos inicijavimo bei finansinio audito atlikimo. Minėtas aplinkybes patvirtina 2011-05-12 ir 2011-05-27 prašymai, adresuoti bendrovės vadovei, 2011-06-15 akcininkų susirinkimo protokolas (t. 1, b. l. 45-49). Akivaizdu ir tai, kad atsakovė R. R., tik 2011-06-21 perėmusi bendrovės valdymą, esant atleistai įmonės buhalterei (t. 2, b. l. 142; teismų informacinėje sistemoje LITEKO užfiksuotas teismo posėdžio garso įrašas) per pakankamai trumpą laiką objektyviai negalėjo visapusiškai ir tinkamai įvertinti įmonės finansinės situacijos, inicijuojant bankroto bylos įmonei iškėlimą, juolab kad tapo žinoma apie kreditorių inicijuojamą bankroto procesą - buvo gautas kreditoriaus UAB „Idea & realty“ pranešimas, kad kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (atsakovų atstovo paaiškinimai teismo posėdyje, t. 2, b. l. 6). Pažymėtina, kad buvusi ieškovo vadovė R. K., Juridinių asmenų registro duomenimis (CPK 179 str. 3 d.), nuo 2011-05-25 iki 2012-05-14 vadovavo tuometiniam šio kreditoriaus akcininkui, UAB „Nemuno verslo centras“, o nuo 2012-06-01 buvo išrinkta vadovauti ir UAB „Idea & realty“.
Sprendžiant dėl atsakovų R. R. ir D. K. civilinės atsakomybės yra reikšminga ir tokia aplinkybė, kad pats ieškovo atstovas pripažino teismo posėdyje (t. 2, b. l. 141; teismo posėdžio garso įrašas), kad dėl netinkamai vedamos buhalterijos nustatyti pradelstų mokėjimų už 2010 metus nebuvo galima. Tinkamai ją organizuoti pareiga nustatyta įmonės vadovui, o ne savininkams. Už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą 2011 metais, atsakovė R. K. buvo nuteista (t. 2, b. l. 26-41, LITEKO duomenimis nuosprendis įsiteisėjęs). VĮ Registrų centrui įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai pateikti tik už 2008 metus (CPK 179 str. 3 d.). Ir nors pirmosios instancijos teismas vadovavosi atsakovės R. R. 2011-12-31sudarytu bei pasirašytu balansu, kuriame nurodyta, jog praėjusiais finansiniais metais (t. y. 2010-12-31) bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 223 897 Lt sumą (t. 2, b. l. 137), akivaizdu, jog esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms dėl atsakovės R. K. aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo bei baudžiamosios atsakomybės tuo pagrindu jai taikymo, per įstatymo nustatytą terminą pastarajai neparengus ir nepateikus registrui aktualių finansinės atskaitomybės dokumentų, labiau tikėtina, kad bendrovės savininkams, kurių vienas – D. K. teismo posėdžio metu nurodė nuo 2007 metų dirbęs užsienyje, Ukrainoje (t. 2, b. l. 129; teismų informacinėje sistemoje LITEKO užfiksuotas teismo posėdžio garso įrašas), o kita – R. R. bendrovės valdymą perėmė tik 2011-06-21, tikroji finansinė padėtis bei 2011-01-01 pasiekta nemokumo būklė, atitinkamai sąlygojusi ir akcininkų pareigos inicijuoti bankrotą atsiradimą, galėjo būti objektyviai nežinoma (CPK 185 str.).
Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovų R. R. ir D. K., kaip įmonės akcininkų veiksmai, nedelsiant po vadovo pakeitimo nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, iki bus išanalizuota tikroji įmonės finansinė situacija, negali būti vertinami kaip neatitinkantys protingos verslo rizikos ir prieštaraujantys geriems verslo standartams, tuo pačiu nėra pagrindo jų veiksmus vertinti kaip neteisėtus. Su kitokia pirmosios instancijos teismo išvada, padaryta skundžiamame sprendime, teisėjų kolegija negali sutikti.
Dėl žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, jos apskaičiavimo, solidariosios atsakomybės taikymo bei dėl priežastinio ryšio
Vertinat atsakovės R. K. veiksmus taip pat būtina atsižvelgti į įmonės faktinio nemokumo nustatymo momentą. Kaip jau aptarta pirmiau, pirmosios instancijos teismo buvo nustatyta, o šalių nenuginčyta, kad įmonė faktiškai ir teisiškai nemokia tapo tik 2011-01-01, be to, faktiškai įmonė ūkinę veiklą nutraukė tik 2011 m. kovo mėnesį. Ši atsakovė vadovavo įmonei iki 2011-06-21, t. y. dar šešis mėnesius. Savo atsikirtimo argumentų, kad žodžiu informuodavusi akcininkus apie blogėjančią įmonės padėtį, kad siekusi pasitraukti iš vadovės pareigų ir to prašiusi akcininkų, kad turėjusi menką vadovavimo patirtį, atsakovė R. K. nepagrindė jokiomis kitomis šiuos teiginius patvirtinančiomis įrodinėjimo priemonėmis. Priešingai, VĮ Registrų centro informacija apie ją liudija, kad tokios patirties ši atsakovė neabejotinai turėjo : ji yra vadovausi ne tik jau minėtoms dar dviem bendrovėms bei pradiniam ieškovui, bet ir dviem gyvenamųjų namų savininkų bendrijoms, dalyvavusi Panevėžio moterų užimtumo ir informacijos centro asociacijos valdybos veikloje.
Teisėjų kolegijos vertinimu, bankroto bylos neinicijavimas gana neilgą laikotarpį, nors ir žinant apie bendrovės nemokumą, gali būti pripažintas atsakovės R. K. aplaidumu, vykdant pareigas, tačiau tokiu atveju būtina analizuoti ir tai, ar esama tiesioginio priežastinio ryšio tarp šių jos neteisėtų veiksmų bei ieškovo prašomos priteisti žalos dydžio (274 303,98 Lt).
Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavęs, kad laiku neįvykdžius pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei buvo padaryta žalos, su ieškovo nurodytu žalos dydžiu – 274 303,98 Lt nesutiko ir sprendė, kad įmonei šiuo neveikimu buvo padaryta žala, susijusi su nuomojamų iš UAB „Idea&Realty“ patalpų neatlaisvinimu, o tokios žalos dydis 77 955,47 Lt. Ieškovas A. N., apeliaciniame skunde ginčydamas teismo priteistos žalos dydį ir dalinės, o ne solidarios atsakomybės atsakovams nustatymą, teigia, jog dėl bankroto bylos neinicijavimo įmonė patyrė 270 389,98 Lt dydžio žalą, t. y. skirtumas tarp likusių nepadengtų bendrovės bankroto procedūros metu kreditorių reikalavimų (494 286,98 Lt) ir atitinkamai bendrovės balanse užfiksuotos mokėtinos sumos ir įsipareigojimų, kurie 2010-12-31 sudarė 223 897 Lt sumą (494 286,98 Lt- 223 897 Lt).
Visų pirma, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais ieškovo A. N. apeliacinio skundo argumentus dėl solidariosios atsakomybės šioje byloje taikymo. Net ir tuomet, kai faktiško nemokumo būsenoje esančiai įmonei skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi vadovai, kurie padarė žalos laiku neinicijavę bankroto bylos, tai ir tuomet žala nėra padaryta bendrais šių asmenų veiksmais, jie nelaikytini bendraskoliais, kiekvienas iš jų individualiai atsako už savo veiksmais padarytą žalą, jų atsakomybė turi būti atribota ir individualizuota, individualiai nustatant kiekvieno iš jų civilinės atsakomybės sąlygų visetą, dėl jos turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes, žalos dydis dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą turi būti skaičiuojamas kiekvieno iš jų vadovavimo laikotarpiui atskirai (ĮBĮ 8 str. 4 d., CK 6.246 – 6.249 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Šioje konkrečioje byloje keliamas tiek įmonės vadovų, tiek jos savininkų (akcininkų) bendros civilinės atsakomybės klausimas, o kaip jau buvo išaiškinta ankstesnėje šioje civilinėje byloje priimtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-01 nutartyje Nr. 2A-1093/2014 (t. 2, b. l. 92-100), dėl skirtingų bendrovės vadovų bei dalyvių funkcijų, jų atsakomybė dėl bankroto bylos neinicijavimo paprastai negali būti solidari. Tokios pozicijos laikomasi ir kitoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-744/2012, 2012-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1388/2012, 2013-02-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-524/2013).
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su ieškovo A. N. apeliacinio skundo argumentais, jog be teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismas nesivadovavo kaip precedentu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-25 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011.Teismai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis atsižvelgdami į visų nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą, kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės normos aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, turinčios reikšmės tos teisės normos taikymui, yra tapačios ar iš esmės panašios. Nagrinėjamos bylos atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad esama aktualesnių kasacinės instancijos teismo išaiškinimų, t.y. svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Kasacinio teismo išaiškinta ir tai, kad įmonės vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
Aptartų kasacinės instancijos teismo išaiškinimų kontekste, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pasirinktam žalos, atsiradusios už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimą, skaičiavimo metodui, įvertinant konkretaus kreditoriaus UAB „Idea&Realty“ (nuomotojo) reikalavimų padidėjimą šiuo laikotarpiu, bei sprendžia, kad jis iš esmės neprieštarauja teismų praktikoje suformuotiems išaiškinimams. Kaip matyti, bankroto byloje patvirtinti BUAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ kreditorių reikalavimai iš esmės ženkliai pradėjo didėti nuo 2011 metų (2014-10-22 teismo posėdžio protokolo garso įrašas; t. 2. b. l. 127-133), tačiau kreditoriaus UAB „Idea&Realty“ finansinis reikalavimas bendrovei išaugo itin ženkliai ir įmonės bankroto byloje buvo patvirtintas bendrai 209 286,35 Lt sumai. Nustatyta ir tai, kad kreditoriaus UAB „Idea&Realty“ finansinis reikalavimas susidarė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-04-20 ir 2011-06-10 įsakymų pagrindu, kuriais buvo priteistos iš įmonės atitinkamai 56 962,42 Lt bei 77 955,47 Lt sumos (nuomos mokestis ir delspinigiai pagal negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį). Šie įsakymai įsiteisėjo įteikus juos tuometinei įmonės vadovei R. K. asmeniškai atitinkamai 2011-05-04 bei 2011-06-14, pastarajai dėl nepareiškus prieštaravimų (CPK 439 str.). Be to, UAB ,,Daliaus vairavimo mokymo centras“ ir toliau nemokant nuomos mokesčio nuo 2011-04-30 nuomotojas UAB „Idea&Realty“ nutraukė nuomos sutartį, reikalavo atlaisvinti patalpas bei sumokėti nuostolius (negautų nuomos pajamų forma) (t. 1, b. l. 99).
Kaip jau minėta, kad svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį. Vertinant kreditoriaus UAB „Idea&Realty“ susidariusį finansinį reikalavimą tuometinės R. K. vadovės civilinės atsakomybės kontekste priimtinas domėn ir šios vadovės bei kreditoriaus UAB „Idea&Realty“ ryšys, galimai nulėmęs R. K. pasyvius veiksmus ir siekį padidinti būtent šio kreditoriaus finansinius reikalavimus įmonei. Atsakovės R. K. sąsajumas su kreditoriumi UAB „Idea&Realty“ bei J. G. buvo analizuojami ir iš esmės liko nepaneigti 2014-11-10 pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (t. 2, b. l. 141). VĮ Registrų centras duomenų bazėje esanti informacija patvirtina, jog atsakovė R. K. laikotarpiu nuo 2011-05-25 iki 2012-05-14 vadovavo šiuo metu jau bankrutavusiai bei išregistruotai įmonei UAB „Nemuno verslo centras“, kurio akcininkas buvo J. G.. Ši įmonė (BUAB „Nemuno verslo centras“) bei minėtas asmuo (J. G.) dalyvavo ir kreditoriaus UAB „Idea&Realty“ valdyme (būdami atitinkamai akcininkai ir vadovu), o atsakovė R. K. kreditoriaus UAB „Idea&Realty“ vadove tapo nuo 2012-06-01 ir vadovauja įmonei iki šiol (CPK 179 str. 3 d.), t. y. įskaitytinai ir BUAB ,,Daliaus vairavimo mokymo centras“ bankroto procedūrų (inicijuotų UAB „Idea&Realty“, kuria taip pat pasiūlė bankroto administratoriaus kandidatūrą) vykdymo laikotarpiu. Tokiu atveju nustačius, kad atsakovės R. K. pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado nuo tada, kai įmonė faktiškai ir teisiškai tapo nemokia (t. y. 2011-01-01) ir šią pareiga ši turėjo įvykdyti vadovavimo laikotarpiu, t. y. iki 2011-06-20, o šiuo laikotarpiu itin ženkliai išaugo kreditoriaus UAB „Idea&Realty“ reikalavimai, susiję su nuomos mokesčių už patalpų nuomą mokėjimą bei dėl to paskaičiuoti, o atsakovės neginčyti gerokai didesni, nei sulygta sutartyje, delspinigiai. Analizuojant bylų, kuriose priimti teismo įsakymai, medžiagą, matyti ir tai, jog šie įsakymai dėl skirtingais nuomos laikotarpiais sumų priteisimo grindžiami ir kai kuriomis tapačiomis sąskaitomis faktūromis. Tokioje situacijoje teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovės R. K. atlygintinas žalos dydis sudaro kreditoriaus UAB „Idea&Realty“ susidaręs (išaugęs) reikalavimas laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2011-06-20, kuris sudaro 18 329,67 Lt, atitinkamai 5 308,64 Eur (Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. L2-4757-828/2011, b. l. 32) bei 11 347,96 Lt, atitinkamai 3 286,60 Eur (Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. L2-3551-828/2011, b. l. 28). Atsakovės R. K. skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, kvestionuodamas įsiteisėjusį teismų procesinius sprendimus, pažeidė CPK 18 straipsnio, Teismų įstatymo 9 straipsnio nuostatas, nepagrįsti ir atmestini. Šiais įsakymais nustatytos sumos yra neginčijamos, jos buvo įtrauktos į bankrutavusios ieškovo įmonės kreditorinių reikalavimų sąrašą, tačiau toks įtraukimas nepaneigia ieškovo (jo teisių perėmėjo) reikalavimo teisės atlyginti žalą dėl laiku atsakovės neatliktų procesinių veiksmų ginčyti nuomininko reikalavimus.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai nustatytoms byloje faktinėms aplinkybėms pritaikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens dalyvių ir vadovų civilinės atsakomybės sąlygas už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą, o apskaičiuodamas ieškovui padarytos turtinės žalos dydį nevisiškai tinkamai įvertino priežastinį ryšį tarp vienos iš atsakovių veiksmų ir ieškovui padarytos žalos, dėl ko neteisingai nustatė ir ieškovui kompensuotinų nuostolių dydį. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, ieškovui iš atsakovės R. K. priteistina 8 595,24 Eur suma žalai atlyginti, o kita ieškinio reikalavimų dalis atmestina (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Teisėjų kolegija, pakeitusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 5 d., 98 str. 3 d.).
Atsižvelgiant į tai, kad patenkinta 11 proc. ieškovo reikalavimų, pirmosios instancijos teisme turėto ieškovo bylinėjimosi išlaidos kompensuojamos proporcingai patenkintiems / atmestiems reikalavimams, t. y. ieškovui iš atsakovės R. K. priteistina 64 Eur (579,24 x 11 proc.) advokato pagalbos išlaidų suma (CPK 93 str. 5 d.), o taip pat 258 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą, nuo kurio mokėjimo pradinis ieškovas BUAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ buvo atleistas (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).
Esant tokiam ginčo išnagrinėjimo rezultatui bei atsižvelgus į priežastis, dėl kurių susidarė kitos bylinėjimosi (pašto) išlaidos (konstatuotas atsakovės R. K. veiksmų neteisėtumas ir žalos padarymas ieškovui) , iš šios atsakovės taip pat priteistina 11,38 Eur (39,30 Lt, t. b. l. 2) už procesinių dokumentų įteikimą CPK 96 str. 5 d.). Iš viso iš atsakovės priteistina valstybei 269,38 Lt.
Atsakovų D. K. ir R. R. prašymas priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi netenkintinas, jiems nepateikus tokių išlaidų faktą bei dydį patvirtinančių įrodymų. Atsakovo A. N. prašymas priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas, netenkinus jo ir patenkinus atsakovų D. K. bei R. R. apeliacinį skundą (CPK 93 str., 98 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimą pakeisti.
Ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui A. N. iš atsakovės R. K. 8 595,24 Eur žalai atlyginti, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2012 m. rugsėjo 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 64 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš atsakovės R. K. 269,38 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.