Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio apygardos teismas 2014-07-31 nutartimi (t. 2, b. l. 111) pradinį ieškovą BUAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ pakeitė nauju ieškovu A. N..

Panevėžio apygardos teismas 2015-01-08 sprendimu (t. 2, b. l. 151-155) ieškinį patenkino iš dalies: 1) priteisė iš atsakovių R. R. ir R. K. po 8 392,53 Eur ir po 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-09-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui A. N.; 2) priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovių R. R. ir R. K. po 251,77 Eur žyminio mokesčio bei po 4,92 Eur teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; 3) priteisė iš atsakovo D. K. 5 792,40 Eur ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-09-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui A. N.; 4) kitus reikalavimus atmetė; 5) priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovo D. K. 173,77 Eur žyminio mokesčio bei 28,96 Eur teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas, analizuodamas bendrovės (ne)mokumo klausimus, ištyrė bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus, įvertino bankroto byloje Nr. B2-95-544/2014 ir Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėse bylose Nr. L2-3551-828/2011 ir Nr. L2-4757-828/2011 esančius įrodymus, padaręs išvadą, kad bendrovė nuo 2010-07-01 nemokėjo darbuotojams atlyginimų, mokesčių, neatsiskaitė už paslaugas, nuo 2010-09-30 nustatytais terminais nebuvo gražinama kredito dalis bankui, o 2011-01-01 pradelsti bendrovės įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Šių duomenų pagrindu teismas konstatavo, kad 2011-01-01 bendrovė buvo faktiškai ir teisiškai nemoki (ĮBĮ 2 str. 8 p.), todėl atsakovė R. K., kaip vadovė, ir atsakovai R. R. bei D. K., kaip akcininkai, privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ 4 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose numatytais pagrindais (ĮBĮ 5 str.1 d. 2 ir 3 p., 8 str.). Tačiau bankroto byla buvo iškelta tik 2011-10-20 kreditoriaus iniciatyva. Todėl teismas pripažino, kad visi atsakovai, esant įmonei nemokiai nuo 2011-01-01, nuostolingą veiklą vykdydami iki 2011 m. kovo mėnesio, nemokėdami nuomos mokesčio, neatlaisvindami išsinuomotų patalpų net po to, kai buvo įspėti, bei neinicijuodami bankroto bylos iškėlimo didino bendrovės skolą ir žalą kreditoriams. Teismas nustatė, kad akcininkai tik 2011-06-15 visuotiniame akcininkų susirinkime apsvarstė bendrovės vadovės R. K. atšaukimo iš pareigų, naujo vadovo rinkimo ir kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo klausimus, be to, klausimą dėl bankroto bylos inicijavimo nutarė spręsti atlikus finansinį auditą arba susipažinus su 2010 m. ir 2011 m. I ketvirčio finansinėmis ataskaitomis. Tokie R. R. ir D. K. veiksmai, teismo vertinimu, nereiškia tinkamai vykdytų įstatymais jiems įtvirtintų pareigų. Teismas nurodė ir tokią aplinkybę, kad įmonės vadovė R. K. laikotarpiu nuo 2011-02-12 iki 2011-05-17 sirgo, todėl būtent akcininkai privalėjo vykdyti pareigas, nustatytas Akcinių bendrovių ir Įmonių bankroto įstatymuose.

Pasisakydamas dėl bendrovei neveikimu padarytos žalos dydžio, teismas nurodė, kad tokios žalos nebūtų buvę, jei visi atsakovai būtų savalaikiai atlaisvinę nenaudojamas patalpas pagal nuomotojo UAB „Idea&Realty“ siųstus raginimus ir priminimus. Bendrovė veiklos nevykdė, direktorė R. K. nuo 2011 m. vasario mėnesio sirgo, tačiau akcininkai išsinuomotų patalpų neatlaisvino. Todėl būtent dėl patalpų neatlaisvinimo, esant nutrauktai nuomos sutarčiai ir reikalavimui jas atlaisvinti, buvo padaryta žala bendrovei, kurią teismas pripažino įrodyta (t. y. priteista Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-06-10 teismo įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-4757-828/2011 skola nuomotojui UAB „Idea&Realty“). Konstatavęs atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas (neteisėtus veiksmus, žalą bei priežastį ryšį), pirmosios instancijos teismas laikė pagrįstais 77 955,47 Lt ieškinio reikalavimus (CK 6.245 str.), o kitą dalį ieškinio reikalavimų atmetė kaip neįrodytą. Atsakovams tenkančią atlyginti žalą teismas paskirstė įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, priteisdamas iš atsakovių R. K. ir R. R. po 8 392,53 Eur, o atsakovo D. K. 5 792,40 Eur.

Žemesnės instancijos teismas

Teismui nustačius, kad atsakovų neteisėtų veiksmų sudėtį sudarė patalpų nuomotojui savalaikis neperdavimas ir tuo sukelta žala, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį reikėtų analizuoti atskirai kiekvieno atsakovo atžvilgiu tik patalpų neperdavimo nuomotojui kontekste. Todėl teismo nustatytos išvados dėl įmonės mokumo / nemokumo 2011-01-01, dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo prieštarauja teismo išvadoms dėl žalos dydžio. Teismas 2011-06-10 teismo įsakymu priteistą sumą paskirstė į pagrįstą 77 955,47 Lt (negautos pajamos ir nuompinigiai) ir nepagrįstą 7 853,88 Lt (delspinigiai ir žyminis mokestis) sumas. Teismas, kvestionuodamas įsiteisėjusį sprendimą, pažeidė CPK 18 straipsnio, Teismų įstatymo 9 straipsnio nuostatas. Atsakovė dėl ligos fiziškai negalėjo įvykdyti patalpų perdavimo nuomotojui pareigos, po to jau faktiškai nedalyvavo bendrovės ir jos turto valdyme. Nepadariusi neteisėtų veiksmų, atsakovė neturi net dalinės pareigos atsakyti už nuomotojo negautas pajamas bei negautus nuompinigius.Teismas nepagrįstai nustatė atsakovės neteisėtus veiksmus ir atsakomybę už prieštaravimų dėl UAB „Idea&Realty“ naudai priimtų teismo įsakymų nepateikimą. Teismas vertino tik prieštaravimų dėl vieno iš teismo įsakymo (2011-06-10) pateikimo perspektyvą. Tokius prieštaravimus galėjo pateikti ir atsakovė R. R., 2011-06-21 perėmusi bendrovės vadovavimą.Teismas nerealizavo Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-01 nutartyje suformuotų nurodymų. Neaišku, kaip pirmosios instancijos teismas paskirstė atsakovų atsakomybės dalis, neįmanoma nustatyti, kokiu būdu teismas paskaičiavo kiekvienam atsakovui tenkančią proporciją, nenustatė kokia apimtimi kiekvieno atsakovo (ne)veikimas įtakojo įmonei ir kreditoriams padarytą žalą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neteisingai išaiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias padarytos žalos ir nuostolių dydį (CK 6.249 str., 6.251 str.). Kasacinės instancijos teismas 2011-03-25 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011, yra išaiškinęs, kad, nustatant žalos dydį, turi būti vertinama ne išaugusi skola konkrečiam kreditoriui, bet bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku. Todėl įmonei ir kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ir padidėjusi, ir sumažėjusi.Teismas vadovavosi už 2011 metus sudarytu ir atsakovės R. R. pasirašytu balansu, kuriame nurodyta, jog 2010-12-31 bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 223 897 Lt sumą. Tačiau Panevėžio apygardos teismas 2012-08-20 nutartimi patvirtino 494 286,98 Lt kreditorinius reikalavimus, kurie nebuvo padengti bendrovės bankroto procedūros metu. Dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, bendrovės skolos padidėjo 270 389,98 Lt (494 286,98 Lt - 223 897 Lt), todėl ši suma turėjo būti priteista iš atsakovų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė R. K. sirgo nuo 2011-02-12 iki 2011-05-17 ir įmonei faktiškai nevadovavo. R. K. veikė susitarusi su UAB „Idea&Realty“, apie priimtus teismo įsakymus nebuvo informuoti nei D. K., nei R. R.. UAB „Idea&Realty“ nesąžiningai didino savo kreditorinius reikalavimus, o nesąžiningo kreditoriaus teisės negali būti ginamos. Be to, byloje keliamas ne teismo įsakymo teisėtumo ar neteisėtumo, bet žalos atlyginimo dėl nesavalaikio kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo klausimas. Tokiu atveju būtina nustatyti kiekvieno iš atsakovo veikas, kaltę, priežastinį ryšį tarp veikų ir pasekmių - teismo įsakymu priteistos 78 000 Lt sumos kreditoriaus UAB „Idea&Realty“ naudai. UAB „Idea&Realty“ nereiškė jokių reikalavimų dėl UAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ iškeldinimo iš patalpų, nors žinojo įmonės turtinę padėtį, taigi ji siekė ne realiai atgauti skolas, o prisiteisti kuo didesnį kreditorinį reikalavimą, įgyti kontrolinį kreditoriaus reikalavimą, skirti administratorių ir jį kontroliuoti. Administratorius, sužinojęs apie priimtus teismo įsakymus, jų neginčijo, toliau patalpas nuomojosi ir įtraukdavo UAB „Idea&Realty“ į kreditorių sąrašą su padidintais reikalavimais. Administratorius neginčijo ir akivaizdžiai - net 10 kartų UAB „Idea&Realty“ pasididintų, lyginant su nustatytais sutartyje, delspinigių. Bendra visų kreditorių reikalavimų suma yra 494 286,98 Lt, o UAB „Idea&Realty“ reikalavimas jame 209 286,35 Lt. Lietuvos apeliacinis teismas 2014-07-01 nutartyje pasisakė, kad reikia nustatyti naujai atsiradusius nuostolius nuo to momento, kada atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau teismas jokių naujų įrodymų iš ieškovo negavo ir liko nenustatyta, kada atsirado įmonės nemokumas, t. y. kada pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Ieškovas nepateikė įrodymų kokios konkrečiai skolos atsirado po 2010-12-31, išskyrus UAB „Idea&Realty“ nesąžiningai pareikštus reikalavimus. Nors teismas sprendime nurodė, kad 2010- 2011 metais buvo priimti teismo sprendimai dėl skolos priteisimo, VMI, VSDFV sprendimai, tačiau nenustatinėjo, ar šie įsiskolinimai atsirado iki 2011-01-01, nesiaiškino, ar iki 2011-01-01 sprendimai dėl skolų priteisimo, VMI bei VSDFV reikalavimai buvo įvykdyti, ar nebuvo įvykdyti.Teismas nevertino, kad iš R. R., kaip solidaraus skolininko, ir UAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ 2011-09-06 teismo įsakymu AB „Šiaulių bankas“ naudai buvo priteista 12 015,32 Lt skolos ir 2 463,65 Lt palūkanų. AB „Šiaulių bankas“ įtrauktas į UAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ kreditorių sąrašą. Teismas, priteisdamas žalos atlyginimą, dar kartą tą pačią sumą priteisė. Tokiu būdu kreditoriai yra praturtėję R. R. sąskaitą, nes iš jos 2011-09-16 teismo įsakymo pagrindu priteista pagrindinė skola kreditoriui, tiek ginčijamo sprendimo pagrindu priteista žala dėl to, kad nesumokėta pagrindinė skola.Tuo metu, kai galėjo atsirasti įmonės nemokumas, bendrovės administracijos vadove buvo R. K.. R. K. buvo atsakinga už 2010 metų finansinės atskaitomybės dokumentų paruošimą ir pateikimą akcininkų susirinkimui tvirtinti. Įmonė 2010 metais buvo moki, vykdė savo įsipareigojimus, pagrindo atlikti auditą nebuvo. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad R. K. akcininkams būtų pateikusi informaciją apie įmonės nemokumą. Pati R. K. pripažino, kad 2010 metais bendrovė dirbo pelningai. Akcininkams tik 2011 metų kovo mėnesį, kai įmonės veikla buvo nutraukta, kilo įtarimai, kad ši veikla gali būti nuostolinga. R. K. neperdavė apskaitos dokumentų naujai paskirtai direktorei R. R., aplaidžiai tvarkė apskaitą, todėl akcininkai negalėjo sužinoti kokia yra UAB „Daliaus vairavimo mokymo centras“ finansinė būklė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atsakovų atsakomybę taikė ne už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo, o dėl nesavalaikio nuomotinų patalpų perdavimo nuomotojui. Todėl 270 389,98 Lt žala priežastiniu ryšiu niekaip nesisieja su neteisėtu veikimu (neveikimu), t. y. su patalpų nesavalaikiu perdavimu savininkui UAB „Idea&Realty”. Aukštesnės instancijos teismas kitaip vertino byloje esančius dokumentus ir nekvestionuoja 2010-12-31 balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos patikimumo. Teismo išvada nelaikyti 2010-12-31 balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos tinkamais įrodymais vertintina kaip nepagrįsta. Visi dokumentai buvo perduoti R. R., šiai pradėjus eiti bendrovės vadovės pareigas. Atsakovų įtarimai, kad R. K. ir su nuomotoju susijęs asmuo veikė išvien, siekdami pakenkti UAB „Daliaus vairavimo mokymo centras” finansiniams interesams, yra grindžiami tik prielaidomis. Vadovaujant R. K. laikotarpiu nuo 2010-01-31 iki 2011-06-21 įmonės veikla gerėjo. Tai atspindi 2010-12-31 balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita, 2010 metais bendrovė gavo 6 197 Lt pelno. Lietuvos apeliacinis teismas 2014-07-01 nutartyje nurodė, kad siekiant nustatyti civilinės atsakomybės (ne)buvimo prielaidas, nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei, svarbu išsiaiškinti ne tik nuo kurio momento įmonės pradelstų įsipareigojimų suma viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (teisinis nemokumas), bet ir nuo kurio momento įmonė visiškai nebevykdė įsipareigojimų pagal sutartis, nebevykdė normalios ūkinės veiklos, nebesudarinėjo sandorių ir pan. (faktinis nemokumas). Kol bendrovei vadovavo atsakovė R. K. (bendrovė veiklą nutraukė 2011 m. kovo mėn.), tol įmonės padėtis buvo stabilizuota, vyko vairavimo pamokos, buvo generuojamos pajamos. Atsakovės R. K. vadovavimas tolino bendrovės faktinį nemokumą. Atsakovės R. K. bandymas nutolinti įmonės faktinio nemokumo būseną yra akivaizdus, todėl nekorektiška reikalauti iš atsakovės R. K. atsakomybės.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamoje byloje pradinį ieškovą atstovaujantis bankroto administratorius, patikslinęs ieškinio reikalavimus, teigė, kad bendrovės nemokumas pagal IBĮ nuostatas egzistavo jau nuo 2008-12-31, kas buvo nustatyta įsiteisėjusia 2011-10-20 teismo nutartimi iškelti bankroto bylą. Šia nutartimi jis rėmėsi kaip prejudicija (CPK 182 str. 2 p.), tvirtindamas, kad būtent nuo to momento visiems trims atsakovams ir atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ankstesnės šioje civilinėje byloje priimtos Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-01 nutarties Nr. 2A-1093/2014 išaiškinimus (t. 2, b. l. 92-100), analizavo tiek nagrinėjamoje byloje, tiek bankroto byloje Nr. B2-95-544/2014 (ankstesnis šios civilinės bylos Nr. B2-95-828/2011) pateiktus bendrovės finansinę padėtį atspindinčius dokumentus, kuriais remdamasis padarė išvadą, kad bendrovė teisiškai ir faktiškai nemoki tapo tik nuo 2011-01-01. Pirmosios instancijos teismo ištirti bei aptarti įrodymai leidžia teigti, kad tuo laikotarpiu (2011-01-01) įmonė jau nesugebėjo subalansuoti susidariusios nepalankios finansinės situacijos, dėl ko atsirado teisinės prielaidos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovas A. N., kurio atstovas pirmosios instancijos teisme taip pat laikėsi pozicijos, kad įmonė pagal bankroto įstatymo normas nemokia tapo nuo 2011-01-01, bei atsakovė R. K. savo apeliaciniuose skunduose šių pirmosios instancijos teismo išvadų neginčija. Atsakovai D. K. ir R. R., apsiriboję vien teiginiais, kad teismas neištyrė aplinkybių, ar iki 2011-01-01 buvo įvykdyti teismo sprendimai dėl skolų priteisimo VMI, VSDFV, minėtų pirmosios instancijos teismo išvadų dėl bendrovės nemokumo momento taip pat nenuginčijo (CPK 12 str., 178 str.). Kaip pirmiau kolegija nurodė, įmonės nemokumo nustatymo momentas yra ypač svarbus vertinant, kada atsakovams (ir kuriems iš jų) atsirado teisinė pareiga nedelsiant inicijuoti įmonės bankroto procedūrą. Pirmosios instancijos teismo konstatuoto įmonės nemokumo atsiradimo momentu, t. y. 2011-01-01, įmonei vadovavo atsakovė R. K. (iki 2011-06-21), kurią vadovo pozicijoje akcininkė, atsakovė R. R., pakeitė tik nuo 2011-06-21, atsakovas D. K. nėra buvęs įmonės valdymo organu ir objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti prielaidas apie šio atsakovo galimą faktinį vadovavimą įmonei analizuojamu laikotarpiu, taip pat byloje nesama. Įstatyminis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad bendrovėje turi būti realiai savo funkcijas atliekantis vadovas, nes jis yra vienasmenis valdymo organas (ABĮ 37 str. 1 d., 12 d. 1 p.). Būtent valdymo organas atsako už juridinio asmens dalyvių susirinkimo sušaukimą, pranešimą juridinio asmens dalyviams apie esminius įvykius, turinčius reikšmės juridinio asmens veiklai, juridinio asmens veiklos organizavimą, juridinio asmens dalyvių apskaitą, veiksmus, nurodytus CK 2.4 straipsnio 3 dalyje, jei kitaip nenumatyta atskirų juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose (CK 2.82 str. 3 d.). Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnis nustato bendrovės vadovo teises bei pareigas ir numato, kad bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą ir t. t. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Taigi, būtent įmonės vadovas privalo tinkamai organizuoti įmonės kasdieninę veiklą, užtikrinti, kad įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai būtų laiku parengti, surašyti ir būtų įmonėje bei įmonės žinioje. Nors bylos svarstymui pateikta SODROS pažyma liudija apie atsakovės R. K. laikino nedarbingumo laikotarpius (atitinkamai nuo 2011-02-12 iki 2011-03-01 bei 2011-04-15 iki 2011-05-17 (t. 2, b. l. 147), apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, jog net ir nustačius atsakovės R. K. laikino nedarbingumo faktą visgi jos sveikatos būklė nebuvo tokia sunki, jog ji negalėtų vykdyti vadovo pareigų. Juolab byloje nėra duomenų, jog atsakovės R. K. nedarbingumo laikotarpiu įmonės veikla būtų sustabdyta (priešingai, įprastinė ūkinė veikla buvo vykdoma iki kovo mėnesio), dėl ko bendrovės akcininkams būtų kilusi pareiga inicijuoti asmens, galinčio perimti direktoriaus pareigas, paiešką. Pažymėtina, kad pati R. K. jai inicijuotoje baudžiamojoje byloje yra pripažinusi, kad ir būdama nedarbinga eidavo į darbą, tvarkydavo dokumentus, o nuo 2011 m. balandžio mėnesio vidurio apskritai šį į darbą neėjo, nes susirado kitą darbą (t. 2, b. l. 27).

Tokiu atveju nors ir yra byloje nustatyta, kad vieni atsakovai veikė kaip įmonės savininkai, kiti jai vadovavo skirtingais laikotarpiais, pirmosios instancijos teismas neindividualizavo kiekvieno iš jų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl su tuo susiję apeliacinių skundų argumentai pripažintini pagrįstais. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus motyvus dėl įmonės dalyvių ir valdymo organų funkcijų netapatumo, teisėjų kolegija pripažįsta, kad tai, jog atsakovas D. K. ir atsakovė R. R. yra įmonės akcininkai, savaime nelemia jų civilinės atsakomybės už savalaikį bankroto bylos neinicijavimą. Byloje nesama duomenų, kad atsakovai D. K. ir atsakovė R. R. kaip juridinio asmens dalyviai, šiuo laikotarpiu (po nustatyto įmonės nemokumo momento 2011-01-01) būtų atlikę kokias nors vadovo funkcijas, o akcininkų pareigos vykdyti nuolatinę (kasdienę) įmonės veiklos bei būsenos kontrolę įstatymai nenumato. Tačiau pagrįstai konstatavęs, jog įmonė nemokia tapo nuo 2011-01-01, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiu konkrečiu ar bent apytikriu momentu po to per santykinai trumpą laiko tarpą iki bankroto bylos iškėlimo akcininkams atsirado neabejotina pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir, kokie įrodymai patvirtina, jog įmonės akcininkai apie tai neabejotinai turėjo žinoti / žinojo. Todėl, nenustačius, kad atsakovas D. K. ir atsakovė R. R. būtų vykdę kokius nors vadovui būdingus veiksmus per šį laikotarpį (nuo 2011-01-01 iki atsakovės R. K. vadovavimo pabaigos), nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas D. K. ir atsakovė R. R., kaip juridinio asmens dalyviai, privalėjo žinoti tikrąją įmonės finansinę situaciją (nemokumą pagal ĮBĮ nuostatas), kuomet kilo pareiga inicijuoti bankroto procedūras.

Kita vertus, kai ieškinys grindžiamas būtent pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdymu, pažymėtina, jog žala šiuo pagrindu priteisiama tokiais atvejais, kai įmonė pakankamai ilgą laiką nevykdo įprastos ūkinės komercinės veiklos, taip pat prisiima naujus įsipareigojimus, dėl to didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su jau esamais kreditoriais arba atsiranda naujų kreditorių, su kuriais taip pat nėra galimybės atsiskaityti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2013-01-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-108/2013). Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad dar 2010 metais įmonės veikla nežymiai, bet vis tik buvo pelninga. 2010-12-31 balanso duomenimis, įmonė uždirbo 6 197 Lt pelno (t. 1, b. l. 19). Be to, iki 2011 metų kovo mėnesio įmonė dar vykdė įprastą savo komercinę veiklą (teikė vairuotojų mokymo paslaugas) ir dalinai atsiskaitinėjo su savo kreditoriais. Pastarąją aplinkybę patvirtina 2012-08-31 BUAB ,,Daliaus vairavimo mokymo centras“ bankroto administratoriaus parengta pažyma (t. 2, b. l. 125), atsakovės R. K. paaiškinimai ir liudytojos D. R. paaiškinimai teismo posėdžio metu (t. 2, b. l. 131, 140 teismų informacinėje sistemoje LITEKO užfiksuotas teismo posėdžio garso įrašas. Tai, kad ir įmonės savininkai tikėjo UAB ,,Daliaus vairavimo mokymo centras“ verslo perspektyvomis, be kita ko, leidžia spręsti ir toks faktas, kad akcininkė ir tuometinė įmonės vadovė R. R. 2009 m. asmeniškai laidavo įmonės kreditoriui (bankui) už įmonės 2006 m. kreditavimo sutartimi prisiimtas prievoles (t. 2, b. l. 74-80). Be to, R. R. ir D. K., būdami bendrovės akcininkai, nebuvo pasyvūs ir tuo aspektu, kad, turėdami įtarimų dėl prastėjančios bendrovės ekonominės būklės, apie kurią, jų teigimu, vadovė R. K. neinformavusi, iš esmės ėmėsi konkrečių veiksmų: pakeitė įmonės vadovę R. K., kėlė klausimus dėl bankroto bylos inicijavimo bei finansinio audito atlikimo. Minėtas aplinkybes patvirtina 2011-05-12 ir 2011-05-27 prašymai, adresuoti bendrovės vadovei, 2011-06-15 akcininkų susirinkimo protokolas (t. 1, b. l. 45-49). Akivaizdu ir tai, kad atsakovė R. R., tik 2011-06-21 perėmusi bendrovės valdymą, esant atleistai įmonės buhalterei (t. 2, b. l. 142; teismų informacinėje sistemoje LITEKO užfiksuotas teismo posėdžio garso įrašas) per pakankamai trumpą laiką objektyviai negalėjo visapusiškai ir tinkamai įvertinti įmonės finansinės situacijos, inicijuojant bankroto bylos įmonei iškėlimą, juolab kad tapo žinoma apie kreditorių inicijuojamą bankroto procesą - buvo gautas kreditoriaus UAB „Idea & realty“ pranešimas, kad kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (atsakovų atstovo paaiškinimai teismo posėdyje, t. 2, b. l. 6). Pažymėtina, kad buvusi ieškovo vadovė R. K., Juridinių asmenų registro duomenimis (CPK 179 str. 3 d.), nuo 2011-05-25 iki 2012-05-14 vadovavo tuometiniam šio kreditoriaus akcininkui, UAB „Nemuno verslo centras“, o nuo 2012-06-01 buvo išrinkta vadovauti ir UAB „Idea & realty“.